Primename, kad autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad autistiški žmonės turi problemų reikšti savo bei suprasti kitų asmenų mintis ir jausmus. Jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir bendrauti taip, kaip daugumai yra įprasta. Specialistai sako, kad jeigu pažįsti vieną autistišką vaiką – pažįsti vieną. Vaikai labai skirtingi ir kas tinka vienam, gali būti visiškai nepriimtina kitam. Bet gal visgi yra tas vienintelis dalykas, kuris galėtų tikti visiems?
„Atsargiai sakome – galbūt tai gydytojas klounas? Šilo specialiojoje mokykloje turime kaskart pasikartojančią rutiną – pro duris žengia Džilda su Kazimieru rankose laikydami lagaminą. Vaikams smalsu, kas viduje, nes kaskart būna vis naujas daiktas. Užsiėmimo metu Kazimieras grodamas ukulėle palaiko bendrą nuotaiką, o Džilda eina su vaikais į asmeninį kontaktą – su kiekvienu vis kitokį: su vienu pašoka, su kitu kartu palinguoja, trečiam smalsu apžiūrėti klounų atsineštus daiktus, o kitas viską stebi iš po stalo, bet taip įdomu net akys spindi. Kiekvienas „pasiima“ klounų atneštą džiaugsmą sau patogiu būdu“, – dalinosi Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ meno vadovė.
„Raudonos nosys“ nuotr.
„Raudonų nosių“ apsilankymai Vilniaus Šilo specialiojoje mokykloje yra tarptautinio „Clownexus“ projekto dalis. Jau trečius metus net 40 menininkų ir kultūros vadybininkų 7 šalyse tyrinėja būdus, kaip praplėsti meninio klounavimo galimybes senjorams, turintiems demenciją, ir autistiškiems vaikams. „Raudonos nosys“ dalinasi atradimais, kas labiausiai padėjo užmegzti ryšį su autistiškais vaikais.
Sensoriniai objektai – skarelės, lagaminai, minkšti kamuoliai, muzikos instrumentai, pūkuotos pirštinės, skrybėlės, skėtis – tikrai padeda atkreipti autistiškų vaikų dėmesį. Kodėl? Mat šie daiktai sužadina pojūčius: vienam vaikui bus įdomu atrakinti lagaminą vien dėl spragtelėjimo, kitam patiks segioti užtrauktuką – och, tas mielas ausiai traksėjimas, kažką sužavės oranžinė spalva, kitam bus smagu pabarbenti į lagamino šonus. Pasiteisina tie daiktai, kurie gali „pakutenti“ pojūčius: regą, klausą, prisilietimą.
Judesys ir fizinė komedija ypatingi tuo, kad vaikai gali ne tik stebėti, bet ir patys įsitraukti, jeigu nori. Štai klounas Kazimieras eidamas į klasę vis atsitrenkia į duris. O tada jam nukrenta kepurė. Jis lenkiasi jos pakelti, užsideda ir ji vėl nukrenta. Lenkiasi pakelti, užsideda ir vėl nukrenta. Vaikai plyšta iš juoko. Šis pasikartojantis veiksmas nuostabus tuo, kad juokinga ir tuo pačiu galima padėti. Autizmo spektrą turintiems vaikams labai svarbi struktūra ir atsikartojimas – tai jiems suteikia saugumo jausmą. Fizinė komedija ypač patinka tiems, kurie vengia artimo kontakto, o mėgsta stebėti.
Veidrodžiavimas yra vaiko judesių atkartojimas. Vaikas linguoja ir klounas linguoja, tik klounas nebūtų klounas, jei ko nors neprisigalvotų. Džilda prisėda prie linguojančio vaiko, irgi pradeda linguoti, o tada paima į ranką skarelę ir ja mosuoja – taip praplečiamas kontaktas ir paprastas fizinis veiksmas panaudojamas žaidimui. Tai atliepia vaiko buvimą – šiuo veiksmu parodome, kad matome vaiką ir norime užmegzti ryšį naudodami jo unikalią „kalbą“.
Fizinis prisilietimas tikrai patinka ne kiekvienam, tačiau tai būdas padėti įsižeminti. Autizmo spektrą turintiems vaikams kartais sunku suvaldyti savo kūno koordinaciją, suvokti kaip juda rankos, kojos. Paėmimas už rankos, ar pėdos prispaudimas prie žemės padeda pajausti tvirtumą. Vienas berniukas klasėje nuolat laksto ir laksto, tad klounė Džilda pradėjo lakstyti kartu, paėmė už rankos, pradėjo daryti sukinius. Trečią, ketvirtą kartą berniukas jau pats ima už rankos – tai jų susikurtas individualus pasisveikinimas.
Muzika ir paprastos, aiškios dainelės. Kiekvienas gydytojų klounų apsilankymas pas vaikus vedamas pasakos principu. Pasikartojanti dainelė pradžioje, tas pats lagaminas, tik vis kitas daiktas jo viduje, individualus pasisveikinimas su kiekvienu vaiku, pasikartojanti dainelė atsisveikinant. Ritualą ir ritmą kuriančios dainos, aiški struktūra, padeda įrėminti užsiėmimą. Tokios dainos gali įrėminti ir dienos rutiną namuose, pvz. plaunant rankas, sėdant prie pietų stalo, vakare einant maudytis.
„Raudonos nosys“ nuotr.
„Vis sulaukiame klausimo – kaip jums pavyksta? Manau, kad atsakymas – ateidami neturime lūkesčio, kad mums pavyks. Vieną kartą gali būti viskas it per sviestą, kitą kartą nepavyksta atrasti kontakto nei su vienu vaiku. Ir mes priimame tai kaip duotybę. Klounas dega noru bendrauti, bet tuo pačiu nieko nesitiki ir neprašo atgalios. Gana lengva neturėti lūkesčių valandą, tačiau visai kas kita – tėveliai, kurie nuolat rūpinasi vaikais, turinčiais autizmo spektrą. Priklausomai nuo spektro ryškumo tai tikrai kasdienis iššūkis. Gebėjimas su kiekvienu atrasti individualų kontaktą šiuos vaikus ramina, nes vaikai jaučiasi išgirsti ir suprasti. Manau, kad mūsų visuomenės atsakomybė suprasti – šie vaikai nori bendrauti, tik kitaip nei mums įprasta, ir ne tik jie turi prisitaikyti, turime ir mes“, – pridūrė Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė.
