Šių vertybių „privalo visuomet būti įgyvendinamos ir iš naujo ginamos“, A. Merkel sakė per oficialią ceremoniją kreipdamasi į šalies politinius lyderius ir svečius iš kitų Europos šalių. Kanclerė perspėjo, kad šios laisvės negali būti laikomos savaime suprantamomis.

Kalbėdama Susitaikymo koplyčioje, įrengtoje buvusioje „mirties juostoje“ palei Berlyno sieną, kancelerė pabrėžė, kad komunistinius Rytus ir demokratinius Vakarus skyrusi užtvara dabar jau tapusi „istorija“.

Pati A. Merkel užaugo Rytų Vokietijoje, o 1989 metų lapkričio 9-osios vakarą tuometė Mokslų akademijos chemikė kartu su tūkstančiais kitų žmonių stovėjo prie sienos Berlyne.

Komunistinės valdžios sprendimas galiausiai atidaryti sienos perėjas „mus moko, kad jokia siena, uždaranti žmones ir ribojanti laisvė, nėra pakankamai aukšta ir plati, kad jos nebūtų galima pralaužti“, sakė A. Merkel.

Kanclerė ir renginio svečiai, įskaitant Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos prezidentus, buvo pakviesti įkišti rožių žiedų į skyles išsaugotame Berlyno sienos fragmente Bernauerio gatvės memoriale, į šiaurę nuo sostinės centro.

Grupė moksleivių iš visos Europos, įskaitant mokinius iš karo krečiamos Ukrainos, savo gimtosiomis kalbomis lyderiams pasakojo apie jausmus, kuriuos jiems žadina šis sukaktis.

D. Trumpas pasveikino „branginamą“ sąjungininkę

JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) šeštadienį pasveikino Amerikos „branginamą“ sąjungininkę Vokietiją, mininčią 30 metų sukaktį nuo Berlyno sienos griūties.

„Šaltasis karas seniai praėjo, bet tironiški režimai visame pasaulyje toliau naudojasi sovietinio stiliaus totalitarizmo engėjiškais metodais“, - sakoma iš Vašingtono paskelbtame D. Trumpo sveikinimo laiške.

„Sveikinu Vokietijos žmones su didžiuliais laimėjimais, pasiektais iš naujo suvienijant jų šalį ir atstatant buvusią Rytų Vokietiją, – pridūrė prezidentas. – Toliau dirbsime su Vokietija, viena labiausia branginamų mūsų sąjungininkių, siekdami užtikrinti, jog laisvės liepsna degtų kaip vilties ir galimybių švyturys ir kad ją matytų visas pasaulis.“

Atrodo, kad jis mėgina suprasti, ką perskaitė, ir neužtikrintai atsako į klausimą, nuo kada įsigalioja teisės aktas, suteikiantis Rytų Vokietijos gyventojams didesnę judėjimo laisvę.

„Kiek žinau... nuo dabar“, – ištaria jis.

Ši istorinė frazė buvo ištarta 1989 metų lapkričio 9-ąją, apie 19 val. vietos laiku.

Tokiu būdu G. Schabowski, Rytų Vokietijos komunistų partijos Politinio biuro narys ir jos atstovas, priklausęs „darbininkų ir valstiečių“ valdančiųjų vidiniam ratui, paskelbė saujelei apstulbusių žurnalistų apie Berlyno sienos griūtį.

Ko gera, jis tai padarė atsitiktinai, kai baigiantis spaudos konferencijai mėgino atsakyti į klausimą apie naujas taisykles, reguliuojančias Rytų Vokietijos piliečių išvykimą iš šalies.

Tačiau kelio atgal nebebuvo.

Praėjus lygiai 30 metų tebesitęsia ginčai: ar staigus Berlyno sienos galas, tapęs įžanga į viso komunistinio bloko griūtį, buvo istorijos atsitiktinumas, nulemtas kalbos rikto?

Ar tai nulėmė nesusikalbėjimas tarp komunistų hierarchijos narių, netikėtai užkluptų staigių pokyčių, ar liepto galą priėjusios Rytų Vokietijos diktatūros apskaičiuotas žingsnis?

„Norime išvykti!“

Rytų Berlyno valdžios koridoriuose ir žaliame šiauriniame Vandlico priemiestyje įsikūrusiose prabangiose „aparatčikų“ vilose jau kelias savaites buvo vaikštoma it ant adatų. Buvo sukamos galvos, kaip išgelbėti padėtį.

Rytų Vokietijos gyventojai, nuo 1961 metų įstrigę už Geležinės uždangos, uoliai „balsavo kojomis“. Nuo 1989 metų rugpjūčio Vengrija ir Čekoslovakija pro pirštus žiūrėjo į pabėgėlių, sprunkančių iš Rytų bloko į Vakarų Vokietiją, srautą.

Be to, nuo rugsėjo pradžios šimtai tūkstančių žmonių Rytų Vokietijoje kiekvieną savaitę išeidavo protestuoti į miestų gatves, skanduodami šūkius prieš režimą: „Esame žmonės!“ ir „Norime išvykti!“

Įtampa pasiekė kritinį tašką, o Vokietijos Demokratinė Respublika nebebuvo įsitikinusi, kad sulauktų ją rėmusios Maskvos karinio įsikišimo.

M. Gorbačiovo perspėjimas

Maskvoje atmosfera buvo pasikeitusi, o Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas agitavo už „persitvarkymą“ ir „skaidrumą“.

Tų metų spalio pradžioje jis perspėjo Rytų Vokietijos autoritarinį lyderį Erichą Honeckerį (Erichą Honekerį), kad „gyvenimas nubaudžia vėluojančius“.

Keliomis dienomis vėliau, spalio 18-ąją, E. Honeckeris, anksčiau gyręs Kiniją už „kontrrevoliucinio sukilimo sutriuškinimą“ Tiananmenio aikštėje, atsistatydino ir užleido vietą Egonui Krenzui (Egonui Krencui).

E. Krenzas, laikytas gana nuosaikių pažiūrų veikėju, ketino sustiprinti VDR, imdamasis kai kurių reformų. Be kita ko, buvo parengtas planas sušvelninti žmonių judėjimo taisykles ir suteikti galimybę be jokių išankstinių sąlygų gauti vizą kelionei į užsienį.

Klaida?

Esant šiai padėčiai, Guenteriui Schabowski buvo patikėta lapkričio 9-osios vakarą per televizijos tiesioginę transliaciją paskelbti priemones, dėl kurių tą pačią dieną sprendimą priėmė nedidelis komitetas.

Kas įvyko toliau – vieningos nuomonės nėra iki šiol.

E. Krenzas vis dar niršta ant G. Schabowski ir kaltina jį pastūmėjus VDR „į sunkią padėtį“, kai šis paskelbė, jog sprendimas dėl galimybės išvykti iš šalies įsigalioja nedelsiant.

Berlyno sienos griūtis „buvo blogiausia naktis per mano gyvenimą“, E. Krenzas sakė duodamas interviu Didžiosios Britanijos visuomeniniam transliuotojui.

„Nenorėčiau kada nors vėl tai patirti“, – tikino jis.

Pasak E. Krenzo, G. Schabowski turėjo griežtai laikytis parengto pranešimo spaudai, kad kelionių liberalizavimas įsigalioja nuo kitos dienos ryto.

Valdžia tikėjosi leisti kontroliuojamus išvykimus su privalomomis vizomis, taip pat palikti pasienio infrastruktūrą, o ne per vieną naktį sugriauti sieną ir, tuo pačiu, VDR.

Taigi, ar viską nulėmė klaida, padaryta susiklosčius įtemptai padėčiai? Ar tai buvo drąsus sąmoningas žingsnis? G. Schabowski iki pat savo mirties 2015 metais taip ir nepateikė aiškaus atsakymo.

„Išgelbėti VDR“

„Niekas nebūtų galėjęs sustabdyti judėjimo, paleisto mano pranešimo“, – vėliau sakė jis, vaizduodamas save uoliu reformų šalininku.

Pasak G. Schabowski pateiktos įvykių versijos, grupė pokyčių šalininkų prastūmė sumanymą atverti sienas prieš partijos Centro komiteto, kuriame vyravo prisiekę stalinistai, valią.

„Priėjome prie išvados, jog jeigu norime išgelbėti VDR, turime leisti išvykti žmonėms, kurie norėjo pabėgti“, – 2009 metais G. Schabowski sakė dienraščiui TAZ.

Buvęs Rytų Vokietijos disidentas ir vėlesnis Vokietijos Bundestago pirmininkas Wolfgangas Thierse (Volfgangas Tyrse) savo ruožtu įsitikinęs, kad G. Schabowski niekada nesuvokė viso savo pranešimo poveikio.

„Nemanau, kad jis žinojo, kas nutiks, – W. Thierse sakė visuomeniniam radijui. – Įtarėme, kad kažkas rengiama kelionių laisvės klausimu, nes komunistų partija norėjo atverti dangtį, kad sumažintų spaudimą. Tačiau Schabowski nenutuokė, kas jis viską paleis.“

A. Merkel – „praradusi žadą ir laiminga“

Tolesni įvykiai iš pagrindų pakeitė padėtį Rytų Vokietijoje, jau ilgiau kaip 40 metų tęsiantis Šaltajam karui.

Išgirdę žinią per radiją, televiziją arba iš kitų žmonių, tūkstančiai Rytų Vokietijos gyventojų lapkričio 9-osios vakarą apsiautė sienos perėjas.

Iš pradžių jie elgėsi atsargiai ir nepatikliai, bet vis labiau drąsėjo, skambant vakarų berlyniečių džiaugsmingiems šūksniams iš kitapus sienos.

Miniai smarkiai išaugus perėjų užtvarai buvo greitai atidaryti, pirmiausiai – Berlyno Bornholmo gatvėje.

Tarp apstulbusių rytų berlyniečių, tą naktį perėjusių sieną ir atsidūrusių Vakaruose, buvo Angela Merkel, dabartinė Vokietijos kanclerė.

Tuo metu ji gyveno mažame bute ir tą dieną buvo atlikusi įprastą savaitinį apsilankymą pirtyje, prieš išeidama pirmąkart įkvėpti laisvės oro.

„Buvau netekusi žado ir laiminga“, – šalies lyderė sakė visuomeniniam radijui ARD.

Tuometė chemikė, dirbusi VDR Mokslų akademijoje, įsimintiną vakarą atšventė kukliai – Vakarų Vokietijoje su draugais „išgėrusi skardinę alaus“ – ir paryčiais grįžo namo.

„Sutikimas Vakarų Berlyne buvo itin šiltas“, – interviu laikraščiui „Frankfurter Rundschau“ pasakojo kanclerė.

Vėliau buvo atidarytos kitos sienos perėjos: ginkluoti pasieniečiai, apstulbinti įvykių, net ir negavę valdžios nurodymo liovėsi vykdyti pareigas, o policija pasitraukė.

„Esame tokie patys pasimetę kaip ir jūs“, – Berlyne vienas pasienietis pasakė kažkokiai moteriai.

„Visiškai beprotiška“

Bundestage, tuo metu veikusiame Vokietijos „laikinojoje“ sostinėje Bonoje, deputatai apie 20 val. pradėjo suvokti, koks yra naujos epochos pradžią žyminčio įvykio tikrasis mastas.

Jie pertraukė savo posėdį ir spontaniškai pradėjo choru giedoti valstybės himną.

Buvęs kancleris Willy Brandtas (Vilis Brantas), suartėjimo su Rytų Vokietija politikos tėvas, neslėpė džiaugsmo ašarų.

20 val. 40 min. Vakarų Vokietijos pagrindinės televizijos žinių laidos vedėjas Hannsas-Joachimas Friedrichsas (Hansas Joachimas Frydrichsas) paskelbė: „Rytų Berlynas atidaro sieną.“

„Berlyno siena nieko nebeskiria“, – tą vakarą parašė naujienų agentūra AFP, kurios žurnalistai buvo sujaudinti galimybės stebėti, kaip kuriama istorija.

Tą įsimintiną naktį berlyniečiai, gyvenę Rytuose ir Vakaruose, užsiropštė ant nekenčiamos sienos priešais Brandenburgo vartus ir šoko, švęsdami laisvę ir „istorijos pabaigą“.

Džiūgaujančių, apsiašarojusių vokiečių nuotraukos ir vaizdo įrašai apskriejo pasaulį. Atrodo, kad visų galvose tuo metu sukosi vienintelė mintis: „Tai – visiškai beprotiška!“

Na, o kas nutiko G. Schabowski?

1997 metais jis buvo nuteistas kalėti už savo indėlį įvedant taisykles, įpareigojusias pasieniečius šaudyti į žmones, mėginančius per sieną pabėgti į Vakarus. 2000 metais jam buvo suteikta malonė.

Pirmiausia Rytų Vokietijoje vertinimas labai priklauso nuo išsilavinimo ir pajamų. Žmonės, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuose neto pajamos sudaro mažiau nei 1,5 tūkst. eurų, Berlyno sienos griuvimą vertina daug kritiškiau už vidurkį.

Tie, kas teigiamai įvertino sienos griuvimą, pagrindinėmis to priežastimis įvardijo suvienytą Vokietiją ir laisvę. Keturi iš dešimties rytų vokiečių, įvykį vertinusių pozityviai, minėjo laisvės aspektą. „Ipsos“ ekspertų teigimu, čia veikiausiai omenyje turėta laisvė laisvai judėti bei kelionių laisvė, o ne nuomonės laisvė. Vakarų vokiečiai savo pozityvų vertinimą pirmiausiai argumentavo Vokietijos suvienijimu.

Suvienijimo priešininkai Vakaruose savo poziciją grindė su tuo susijusiomis išlaidomis ir mokesčiais. Kas penktas priešininkas Vakarų Vokietijoje, be to, reiškė nepasitenkinimą rytų vokiečių mentalitetu.

Respondentai Rytų Vokietijoje neigiamo savo vertinimo priežastimi įvardijo vis dar egzistuojančius pajamų ir pensijų skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. 25 proc. teigė, kad sienos griuvimas lėmė nedarbą jų regione.

Tyrimo metu rugsėjo 2-15 dienomis buvo apklausta 2 tūkst. vyresnių nei 14 metų amžiaus žmonių.

Greičiausiai Gerhardo Gundermanno (1955-1998 m.) vardas Lietuvoje daugeliui nėra girdėtas. Tai nieko stebėtino, nes šiandien jis nėra gerai žinomas net Vokietijos Vakaruose, nors Rytų Vokietijoje šio muzikanto dainos buvo labai populiarios.

Tai gan mįslinga asmenybė. Jis buvo idėjinis komunistas ir tokiu išliko visą gyvenimą, bet nepritarė partijos idėjoms, todėl įstojęs į partiją iš jos buvo pašalintas nepraėjus nė metams. Kaip bausmė, jam buvo paskirtas ekskavatorininko darbas anglių kasykloje, tačiau jis pats netrukus jį labai pamėgo ir neatsisakė jo net žlugus Rytų respublikai.

Taigi, tai buvo talentingas kūrėjas, kuris vakarais lipdavo ant scenos, o stebėti jo pasirodymo susirinkdavo pilnos salės, tačiau dienomis jis grįždavo dirbti to paties darbo, kaip ir anksčiau, mat manė, kad jei gyvens tik iš muzikos, ši praras autentiškumą. „Vien menas arba vien darbas man netinka – man reikia skirtingų visuomenės perspektyvų“, – yra sakęs G.Gunermannas.

Įdomu tai, kad griuvus Berlyno sienai, Gundermanno populiarumas tik išaugo, mat Vakarų Vokietijos žmonėms jis buvo tarsi raktas į supratimą, kuo gyveno ir ką jautė jų tautiečiai Rytuose komunistinio režimo laikotarpiu. Jis dainuoja apie gyvenimą ir mirtį, tačiau nevengia ir politinių temų, socialinės kritikos. Jis net buvo gavęs tokias pravardes kaip „Springsteenas iš Rytų“ arba „Anglių kasyklos Dylanas“.

Šios dvi profesijos tapo jo identiteto dalimi ir ne vieno manymu, kad darbo kasykloje praradimas prisidėjo prie ankstyvos jo mirties nuo insulto – Gerhardas Gundermannas mirė būdamas vos 43-ejų. Jam, kaip ir milijonams jo tautiečių rytuose šalies susivienijimas buvo ne tiek šventė, kiek vietoj neišpildytų pažadų apie laisvę ir klestėjimą gautas didžiulis nedarbas, saugumo nebuvimas ir itin niūrios nuotaikos. Būtent tai siekė atskleisti filmo režisierius.

„Tokius terminus, kaip „Rytų Vokietijos identitetas“ vartoju labai atsargiai, – viename iš interviu sakė filmo režisierius Andreas Dressenas, – niekad nenorėčiau grįžti į VDR laikus, tačiau tai nereiškia, kad jos idealai man svetimi. Gundermanno užrašuose yra tokia frazė: „Aš esu vienas iš pralaimėtojų. Stačiau už geriausią žirgą, bet jis nelaimėjo.“. Taip jautėsi daugybė žmonių Rytuose ir po VDR likvidavimo jie tapo kone visuomenės priešais. Suprantama, VDR netesėjo savo pažadų – nėra net kalbos apie tai, tačiau tai nereiškia, kad noras gyventi utopinėje, teisingoje šalyje buvo nepagrįstas. Šis filmas ir siekia atskleisti G.Gundermanno požiūrį ir supažindinti pasaulį su jo jautria muzika“.

Šis filmas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir „Deutscher Filmpreis 2019“ prizus už geriausią scenografiją, geriausią scenarijų, geriausią vaidybinį filmą, geriausius kostiumus, geriausią pagrindinį vyro vaidmenį ir geriausią režisūrą.

„Gundermann“ lapkričio 5 dieną bus rodomas Druskininkų jaunimo užimtumo centre, lapkričio 7 d. – Anykščių menų inkubatoriuje, o lapkričio 26 d. – Vilniaus menų fabrike „Loftas“. Visi filmų seansai – nemokami, originalo kalba su angliškais arba lietuviškais subtitrais.Projektas „Muzika kine / Goethe svečiuose“ kviečia pažinti įtraukiantį ir visame pasaulyje įvertintą vokiečių kiną. Filmų seansus „Loftas“ ir Goethe‘s institutas organizuoja trijuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Druskininkuose ir Anykščiuose. Daugiau informacijos: http://www.menufabrikas.lt/ ir https://www.facebook.com/loftasvilnius/.