Jautė, kad kels sparnus
"Laisvės alėja man sukelia šiltų prisiminimų. Anksčiau kartkartėmis čia atvykdavau", – neseniai į Lietuvą grįžusi trumpų atostogų, žingsniuodama Laisvės alėja sakė B.Lukšėnaitė.
Ji gimė Vilniuje, ten baigė septynias klases. "Mano mokykloje buvo sustiprintas piešimas – nuo vaikystės labai mėgau piešti, lankiau muzikos mokyklą, grojau smuiku ir pianinu. Miniu meną, nes jis man iki šiol svarbus. Nors esu mokesčių teisės advokatė, specializuojuosi ir menininkų palikimo srityje", – apie įdomų likimo posūkį pasakoja moteris.
"Jaunystėje labai susižavėjau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio knyga "Laiškai Sofijai", man labai patiko jo menas – ypač muzika. Kai gyvenau Lietuvoje, mėgau apsilankyti M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune. Neturiu brolių, seserų. Tikriausiai dėl to mano vaikystė buvo truputį kitokia", – dalijasi B.Lukšėnaitė.
Jos vaikystės metais prasidėjo Sąjūdžio judėjimas. "Prisimenu, kaip rinkau parašus dėl Molotovo–Ribentropo pakto pripažinimo nusikalstamu įvykiu. Kalnų parke per vieną mitingą skaitė mano eilėraštį, skirtą atgimstančiai Lietuvai, kurį parašiau, kai man buvo aštuoneri", – prisimena advokatė.
Buvo sunku, nors kalbą išmokau per tris mėnesius.
Nors Lietuva jai buvo labai brangi, jautė, kad čia negyvens. "Nežinau, kodėl, bet nujaučiau, kad mano gyvenimas kursis kitur. Mano mama gimusi mažame miestelyje, į Vilnių atvažiavo mokytis. Ji į Vilnių, vėliau ir į Kanadą atsigabeno seną nuotraukų albumą. Kai atsikraustėme į Kanadą, atsivertėme tą albumą ir jame pamatėme lėktuvo nuotrauką. Anksčiau į ją nebuvome atkreipusios dėmesio, bet ant to lėktuvo buvo būtent Kanados vėliava. Tai buvo savotiškas mūsų ateities pranašas, simbolis", – šypsosi B.Lukšėnaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Birutė kartu su mama Lietuvą paliko 1990-aisiais. Mama turėjo draugų Amerikoje, norėjo keliauti ten, tačiau to padaryti nepavyko, tad galiausiai atsidūrė Kanadoje.
"Kanadoje man viskas buvo labai įdomu, bet mamai reikėjo daug dirbti, kad ji ten įsitvirtintų. Už tai ją labai vertinu ir esu jai labai dėkinga. Kanada man davė pagrindą, ant kurio stovėdama aš galėsiu padėti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, mano klientams, kurie yra lietuviai", – neabejoja patyrusi teisininkė.
Pareiga padėti
B.Lukšėnaitė dėkinga ir lietuvių kilmės patėviui, kurį vadina angelu sargu. "Gyvenome jo name, labai gerame Toronto rajone, kuriame beveik nebuvo imigrantų. Kai pradėjau eiti į mokyklą, į aštuntą klasę, be manęs, iš buvusių socialistinių šalių mokėsi tik viena mergaitė, kilusi iš Lenkijos", – pasakoja ji.
"Buvo sunku, nors kalbą išmokau per tris mėnesius. Vaikai iš manęs niekada nesityčiojo, bet aš visada supratau, kad nesu tokia kaip visi, nors visada norėjau būti tokia. Vaikai visada nori pritapti. Dabar suprantu, kad pasaulis įdomus ir yra dėl to, kad visi žmonės nevienodi, turi savo istoriją", – tęsia B.Lukšėnaitė.
Ji baigė Etobiko menų gimnaziją (Etobicoke School of the Arts), specializavosi tapyboje. "Pabaigusi šią vidurinę mokyklą, Toronto universitete pradėjau studijuoti meną ir biologiją, kad galėčiau studijuoti mediciną. Vidurinėje mokykloje man sekėsi tikslieji mokslai, šeimos draugai skatino juos tęsti. Bet kaip tik tais metais stipriai susirgo mano patėvis, daug laiko praleidau ligoninėse ir ši specialybė man tapo atstumianti. Nebenorėjau turėti nieko bendro su medicina, todėl Toronto universitete perėjau studijuoti tarptautinius santykius", – pasirinkimą aiškina lietuvė.
Dar studijuojant į ją dažnai kreipdavosi įvairūs žmonės, dauguma jų buvo emigrantai, prašantys padėti išspręsti kokius nors klausimus, nepavykusius sandorius, pratęsti imigracijos vizas. "Kartą viena moteris Toronte pavėlavo į lėktuvą. Nors ji buvo oro uoste, nemokėdama anglų kalbos nesuprato, kad ją per garsiakalbį kvietė į lėktuvą. Reikėjo pirkti naują lėktuvo bilietą, bet aš padėjau išsiderėti, kad oro linijos vis dėlto ją įlaipintų į kitą lėktuvą nemokamai", – pasakoja B.Lukšėnaitė.
Ji padėjo ir mažai našlaitei, patyrusiai labai stiprius nudegimus, iš Lietuvos patekti į "Shriners" ligoninę Bostone, kad jai atliktų nemokamas plastines operacijas. Tokių istorijų būta daug. Ilgainiui lietuvė suprato, kad jai patinka padėti žmonėms, tai tapo tarsi pareiga.
Teisė yra reiklus mokslas, norint gauti gerus pažymius turi tikrai nemažai prakaito išlieti.
Teisė – reiklus mokslas
"Tada aš supratau, kad man vis dėlto reikėtų studijuoti teisę. Bet Kanadoje teisę studijuoti gali tik tada, jei jau turi kitą universitetinį išsilavinimą. Todėl Toronto universitete baigiau dar ir tarptautinių santykių magistrantūros studijas", – situaciją aiškina B.Lukšėnaitė.
"Daug ko išmokau apie Europą. Mane domino pensijų teisė, rašiau darbą apie buvusios Sovietų Sąjungos pensijų finansavimą, kokios buvo privačių pensijų galimybės. Mano tyrimo metu paaiškėjo, kad privatus pensijų kaupimas yra tikrai reikalingas. Tai buvo mano baigiamasis darbas. Atsižvelgus į tai, kas vyksta dabar, kokias mažas pensijas žmonės Lietuvoje gauna, man labai liūdna grįžus matyti apleistus, pasiligojusius senukus", – emocijų neslepia pašnekovė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Galiausiai Ontario provincijos Queen’s universitete, istoriniame Kingstono miestelyje, B.Lukšėnaitė studijavo teisę. Pasak jos, mokytis mažame miestelyje – labai gerai, nes čia mažiau pagundų ir blaškymosi.
"Teisė yra reiklus mokslas, norint gauti gerus pažymius turi tikrai nemažai prakaito išlieti. Mokslas čia trunka trejus metus. Įdomu tai, kad teisės diplomas Kanadoje ir Amerikoje vadinasi Juris Doctor – teisės daktaras, nors tai nėra daktaro laipsnis – tai yra specialisto bakalauro laipsnis", – aiškina Kanadoje gyvenanti lietuvė.
Sunki praktika
Pabaigus teisės studijas, Ontario provincijoje privaloma atlikti teisės praktiką. Aukščiausios klasės praktika atliekama būtent teismuose. B.Lukšėnaitė praktiką atliko mokesčių teisės teisme.
"Kanadoje yra federalinė valdžia, trylika provincijų ir teritorijų, kurios turi ir savo valdžią bei įstatymus. Mokesčių srityje kiekviena provincija turi savo statutą, tačiau beveik visos provincijos savo mokesčių valdymą yra atidavusios federalinei valdžiai. Dėl to Kanados mokesčių teismas yra federalinis, jo būstinė yra Otavoje", – pasakoja tautietė.
"Čia atlikdama praktiką važinėjau po įvairius miestus, padėjau teisėjams išklausyti skundus, spręsti gyventojų pajamų mokesčių ginčus, verslininkų PVM ir kitus su mokesčiais susijusius klausimus. Klausimai buvo labai sudėtingi, nes į jų sprendimą įėjo ir skirtingų provincijų statutų, ir teisminių precedentų analizė, ir naujų teisės principų plėtojimas", – tęsia advokatė.
"Tikriausiai pati įdomiausia byla, su kuria dirbau praktikos metu, buvo susijusi su pajamų programa, kurios šaltinis buvo jachtos. Tai buvo šansas išmokti viską apie jachtas – nuo statybos iki vairavimo. Buvo ir tokių bylų, kuriose pagrindinis klausimas buvo, pavyzdžiui, šešių dolerių reikalas, – teismui visiškai nesvarbu, ar tai didelė, ar maža suma", – patirtimi dalijasi teisininkė.
Dirbti mokesčių teisme lietuvei patiko, nes jai visada sekėsi tikslieji mokslai, o mokesčių teisė, be teisinių principų, dar įjungia ir matematiką, formules.
Prestižinės darbovietės
Po praktikos stropi mergina gavo geras rekomendacijas ir darbą pasaulinio masto bendrovėje Toronte. B.Lukšėnaitė dirbo departamente, kuriame buvo sprendžiami didelių įmonių pirkimo, dalijimosi klausimai.
"Reikėdavo tikrinti įmonių mokesčių galimas problemas, reikėdavo peržiūrėti jų kelerių metų mokesčių deklaracijas ir tikrinti, ar viskas buvo teisingai pildoma. Reikėdavo apskaičiuoti įvairius įmonių rizikos atvejus, gauti Kanados federalinio mokesčių departamento patvirtinimus", – detalizuoja ji.
Dirbdama šioje įmonėje lietuvė išvyko į stažuotę Niujorke, į tarptautinių mokesčių skyrių. Čia ji beveik dvejus metus dirbo su iš viso pasaulio atvykusiais mokesčių teisės advokatais. Sulaukusi pasiūlymo likti visam laikui, jo atsisakė, nes tokiu atveju jos mama Toronte būtų likusi viena.
"Be to, ilgainiui supratau, kad įmonių mokesčių teisė nėra tai, ką norėčiau veikti visą savo gyvenimą. Pradėjau mąstyti, kaip man įgyti praktikos, kad galėčiau atidaryti savo įmonę", – prisipažįsta advokatė.
"Vėliau Toronte dirbau vieno Kanados federalinio banko padalinyje, kuriame reikėdavo planuoti ateitį ir apskaičiuoti, kiek žmogui reikia pajamų, kad galėtų išlaikyti tam tikrą pragyvenimo lygį, jeigu, pavyzdžiui, gyvens iki 95 metų. Tai primena, kaip svarbu yra atsakingai tvarkyti savo finansus ir planuoti ateitį", – pabrėžia teisės specialistė.
Saulėlydžiui reikia ruoštis
Lietuvė taip pat dirbo prestižinėje Toronto advokatų firmoje, kurioje sudarydavo testamentus. "Kreipdavosi daug lietuvių, kadangi Toronte rasti teisininką, kuris kalbėtų lietuviškai, sunku. Kol dirbau visose mano minėtose darbovietėse, turėjau labai ribotas galimybes padėti", – atvirauja B.Lukšėnaitė.
Būtent dėl šios priežasties kovo mėnesį ji įsteigė savo advokatų biurą "Portfolio Estate Law". "Mano klientai turi kokius nors ryšius su Europa: arba Europoje turi turto, arba planuoja čia atvykti gyventi, bet prieš tai nori sutvarkyti turto ir pajamų klausimus, paruošti testamentus, arba gyvena Europoje, bet gauna palikimus Kanadoje. Tarp mano klientų – nemažai lietuvių", – vardija savo klientus advokatė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien ji konsultuoja klausimais, kurie susiję su gyvenimo pabaiga. "Kažkada ši tema man buvo labai sunki, bet su laiku suvoki, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra kaip ir knyga – turi pradžią ir pabaigą. Į tai nereikia žiūrėti pesimistiškai – tai šansas suprasti, kad gyvenime svarbius klausimus reikia spręsti labai tvarkingai. Kanadoje yra taip: jeigu esi paskirtas testamento vykdytoju, o testatorius per gyvenimą nemokėjo mokesčių už savo pajamas, tuomet atsakomybė už tuos istorinius pajamų mokesčius atitenka tau – testamento vykdytojui. Tai yra milžiniška pareiga. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą nesirūpina mokesčių klausimais, o jų paveldėtojai bijo apsiimti testamento vykdymą ir net atsisako palikimo", – praktika Kanadoje dalijasi teisininkė.
Gera dėl profesijos turėti kažką bendro su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai.
Ji turi planą pradėti paslaugų programą, kuri vadinsis "Tidy Estate" (liet. "Švarus žmogaus turtas"). Ši programa padės žmonėms nepalikti teisinės netvarkos savo palikuonims. "Kanadoje daug senų vienišų žmonių, kurie neturi ko paskirti vykdytojais. Yra "Trust" įmonės, kurios už atlyginimą apsiima vykdyti testamentus, bet jų paslaugos labai brangiai kainuoja. Šioje industrijoje yra tam tikras stygius", – pasakoja B.Lukšėnaitė.
Sulaukė valdžios padėkos
"Birželį dalyvavau tarptautinės paveldėjimo specialistų bendruomenės – "Society of Trust and Estate Practitioners" – Europos konferencijoje Kipre. Iš Kanados buvome du atstovai, o iš Lietuvos nebuvo nė vieno. Sužinojau, kad Lietuva nėra šios svarbios organizacijos narė", – nuostabos neslepia advokatė.
Viešėdama Lietuvoje ji dalyvavo ir tarptautiniame lietuvių teisininkų kongrese Seime. Čia ji susipažino su daugeliu Lietuvos teisininkų, advokatų, notarų. "Jausmas lyg susitikau su antra šeima. Gera dėl profesijos turėti kažką bendro su žmonėmis, kurių anksčiau nepažinojai", – šypsosi B.Lukšėnaitė.
Ji atvira – niekada darbe nesijautė taip gerai kaip dabar. "Svarbiausia, kad galiu padėti žmonėms, nepriklausomai nuo jų turto dydžio, kaip kadaise būdama mokine ir studente visiems padėdavau. Dabar, turėdama firmą, jau esu padėjusi ne vienam žmogui neatlygintinai. Už visas savo visuomenines pastangas Toronte esu gavusi Ontario valdžios padėką", – pasakoja B.Lukšėnaitė.
"Noriu padaryti kažką gero, pagražinti pasaulį. Kai tik su mama atvykome į Kanadą, mums labai padėjo Toronto prisikėlimo parapijos dvasininkai. Ir, žinoma, mano patėvis lietuvis, į Kanadą emigravęs daug anksčiau", – sako šilumą spinduliuojanti moteris.
Paaukojo asmeninį gyvenimą
B.Lukšėnaitė prisipažįsta, kad pasirinkus tokį gyvenimo būdą asmeniniam gyvenimui neliko laiko. "Džiaugiuosi, jei pavyksta pamiegoti penkias valandas per parą. Neatsimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau televiziją. Nors iš tiesų man jos ir netrūksta, daug labiau mėgstu klausyti BBC žinių", – šypsosi pašnekovė.
"Sunku eiti šiuo keliu, jei neturi artimųjų, kurie gali lydėti tave už rankos, pavyzdžiui, tėvai, kurie yra dirbę šioje srityje. Daugiau nei pusės mano mokslo draugų tėvai yra advokatai, teisėjai. Imigrantui tai kelia dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Savo studijoms skyriau beveik 10 metų. Kai esi imigrantas, galvoji, gal man nepavyks, gal tai skirta ne man. Bet viskas tikrai yra įmanoma", – atvirauja lietuvė.
Mama ją visada palaikė. Ji ir šiandien yra artimiausias B.Lukšėnaitės žmogus. "Kai mes atvažiavome į Kanadą, mamai buvo beveik 40 metų. Ji padarė daug klaidų, o pagrindinė – kad nėjo mokytis ar kaip nors akredituoti jos Lietuvoje įgytos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybės. Į Kanadą atvykusi lietuvių šeimose auklėjo vaikus. Mes anuomet daug ko nežinojome, daug galimybių neišnaudojome", – pripažįsta teisininkė.
Laimė – tai padorumas
"Man apmaudu, kad šiandien pasaulyje klesti jaunimo kultas, viskas tarsi orientuota į tuos, kuriems iki 35 metų. Suprantu, kad jaunimas yra ateitis, bet negalima pamiršti ir vyresnių žmonių", – sako B.Lukšėnaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kanadiečiai, pašnekovės akimis, yra ne tokie savarankiški kaip lietuviai. "Dar būdami pajėgūs, jie renkasi būti aptarnaujami. Man labiau patinka, kad seneliai Lietuvoje savarankiškai gyvena, bendrauja su aplinkiniais, augina darželius, turi kuo rūpintis. Tas bendravimas ir rūpestis sukelia poreikį gyventi", – neabejoja ji.
B.Lukšėnaitei pokyčiai Lietuvoje labai patinka. "Viskas Lietuvoje kuriasi šuoliais. Ir švietimas, ir technologijos yra ypač aukštos klasės – net lyginant su Kanada. Lietuvoje šiandien viskas skaitmenizuota. Tam tikrais atžvilgiais lietuviai modernesni už kanadiečius", – pagyrų tėvynei negaili lietuvė.
Tačiau yra dalykų, kurie šiek tiek nuvilia. "Man nesuprantama, kad Lietuvoje reikia mokėti už banko paslaugas, pavyzdžiui, pasiimant pinigus iš savo banko sąskaitos. Kanadoje tokių dalykų nėra. Mokėti tokius didelius pinigus už karštą vandenį? Tai sveikatos, higienos dalis – tokie dalykai man nepatinka, kaip ir mažos pensijos", – neslepia pasipiktinimo.
"Lietuvoje daug šviesaus, sumanaus jaunimo, kuris, tikiu, ateityje pakeis situaciją. Kodėl Lietuvoje vis dar vyrauja užsienio bankai, kodėl lietuviai negali sukurti ar išlaikyti lietuviškų bankų?" – retoriškai klausia B.Lukšėnaitė.
Ją dažnai aplanko jausmas, kad reikia grįžti į Lietuvą. "Esu dėkinga socialiniam tinklui "Facebook", nes jis padeda išlaikyti ryšį su vaikystės draugais. Šiandien svajoju apie daug ką, bet labiausiai – turėti laimingą šeimą ir pati būti laiminga. O būti laiminga – gyventi tokį gyvenimą, kad nepriekaištaičiau sau, būčiau sau sąžininga, ištesėčiau sau duotus pažadus", – žvilgsniu tolius siekia B.Lukšėnaitė.
