– Ką daryti, kad Lietuvos populiacija nustotų mažėti?

– Priežastys yra dvi. Viena priežastis yra neišvengiama – mirčių ir gimimo skirtumas. Pas mus vis labiau dominuoja vyresnio amžiaus žmonės. Dabar skaitlingiausia gyventojų grupė yra gyventojai, kurių amžius 57–62 metai. Ateityje ši amžiaus grupė didės, artės prie vyresnio amžiaus grupių, kur mirtingumas – dar didesnis, o gimstamumas pas mus yra nepakankamas. Dėl to skirtumo, kad miršta daugiau nei gimsta, mes kiekvienais metais prarandame apie 12–15 tūkst. žmonių. Kiti 10–20 tūkst. gyventojų prarandame dėl emigracijos – išvykstančiųjų yra daugiau nei atvykstančiųjų. Tačiau šie procentai pasikeitė ir nuo 2019 metų pas mus emigracinis praradimas sumažėjo ir faktiškai išnyko. Pas mus daugiau atvyksta negu išvyksta. Tokiu būdu praradimas gaunasi dėl dėl natūralių pokyčių – miršta daugiau nei gimsta. Migracija šiandien viską keičia. Anksčiau dėl migracijos prarasdavome dar daugiau, iki 30 tūkst. gyventojų kiekvienais metais. Dabar migracija užtikrino, kad mes turime didėjantį gyventojų skaičių Lietuvoje.

– Kalbant apie pačią žmonių iš Lietuvos emigraciją, ji vis tiek kažkokia yra. Ar mums dar reikėtų grįžti prie emigracijos klausimo ir kažkaip mąstyti, kaip ją stabdyti?

– Absoliučiai. Pagrindinė problema yra, kad iš Lietuvos vis dar išvyksta apie 20 tūkst. žmonių. Tai yra kategoriškai per didelis skaičius. Iš vienos pusės reikia suprasti, kad laisvas gyventojų judėjimas yra didelis demokratinės šalies laimėjimas, kad žmonės gali laisvai judėti, gyventi, kur nori, kurie nori mokytis, kurti šeimą. Tačiau iš kitos pusės – kiekvienais metais prarasti 20 tūkst. žmonių yra per didelis, per brangus praradimas Lietuvai. Lietuvoje sąlygos labai pasikeitė. Yra labai daug teigiamų pokyčių. Tačiau darbai turi būti vykdomi dar rimčiau visose srityse, kalbant tiek apie darbo apmokėjimo sistemas, tiek bendrojo ugdymo sistemas. Mums naudingas sveikas skaičius būtų apie 5–10 tūkst. emigrantų. Labai norėtųsi, kad didėtų reemigracija. Žinome, kad tikrai ne visi žmonės gerai integravosi užsienyje. Būtina ieškoti būdų ir stiprinti reemigracijos tendencijas, sistemizuoti ir ieškoti būdų, kaip į Lietuvą pritraukti imigrantus iš kitų šalių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nereikėtų grįžti prie gimstamumo skatinimo klausimo? Galbūt valdžia galėtų taikyti dar dosnesnes priemones jaunoms šeimoms?

– Galima ir toliau dirbsime stiprindami jaunos šeimos padėtį. Svarbiausia ne tiek turėti vaiką, kiek efektyviai jį ugdyti. Taip pat būtina pasirūpinti turimais vaikais. Mes tik neseniai apribojome Lietuvoje vaikų skurdą. Švietimo sistemoje labai atsiliekame. Manau, kad tai yra pagrindinė investicija.

„Nepriklausomai nuo to, kas sudarys naują Vyriausybę, artimiausioje 3-5 metų perspektyvoje Lietuvos prioritetai ekonomikos politikoje turi būti šeši. Pirmiausia reikia didinti ekonomikos inovatyvumą, darbo našumą ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų atsiradimą. Taip pat svarbu didinti šalies investicinį patrauklumą (...) bei aktyviai trumpinti gamybos grandines. Reikia labai aktyviai dalyvauti transformuojant grandines ES–Azija į grandines ES–ES“, – Eltai sakė B. Gruževskis.

Profesorius pabrėžia, kad itin svarbiu tikslu išlieka Lietuvos energetinės nepriklausomybės užtikrinimas.

„Kita svarbi kryptis – energetikos politika: reikia mažinti Lietuvos nepriklausomybę nuo importuojamų energetinių išteklių, didinti atsinaujinančios energetikos gamybos mastus ir mažinti energijos imlumą. (Šioje srityje – ELTA) viskas turi būti žymiai efektyviau daroma, labiau atsižvelgiant į mūsų Europos atsigavimo fondus ir DNR plano įgyvendinimą“, – sakė jis.

Anot B. Gruževskio, Lietuvoje svarbu didinti ir ekonomikos orientaciją į socialinę sritį, o tai galimai būtų iššūkis pirmajame Seimo rinkimų etape pirmavusiems konservatoriams.

„Taip pat svarbi didesnė ekonomikos socialinė orientacija, kuri būtų iššūkis konservatoriams ir dešiniųjų Vyriausybei, jei jie tikrai ją sudarys. Galiausiai prioritetu turėtų būtų ir finansų bei mokesčių politika, didinant biudžetų surenkamumą, skaidrią ekonominę veiklą bei mažinant ekonominę nelygybę. Šioje srityje, sakyčiau, Vyriausybė turėtų labai pasitempti, nes nelygybę galima laikyti ekonomiką stabdančiu veiksniu“, – tikino B. Gruževskis.

Profesorius, vertindamas konservatorių kaip valdančiosios jėgos, stiprybes, sakė, kad šie galėtų efektyviai stiprinti rinkos ekonomiką bei skatinti užsienio investicijas, taip pat operatyviau formuoti Lietuvos energetinį sektorių.

„Ekonominėje politikoje konservatoriai galėtų efektyviai išnaudoti savo kredo: skaidrios politikos reikalavimą. (...) Atitinkamai stiprinti rinkos ekonomikos metodus, šalies investicinį patrauklumą ir ieškoti liberalių rinkos ekonomikos sprendimų, siekiant didinti Lietuvos vertę, patrauklumą tiesioginėms ir netiesioginėms užsienio investicijoms. Aišku, ir energetinis sektorius, kuriame tiek konservatoriai, tiek liberalai turi stiprių specialistų ir, manau, šiose srityse paprasčiausiai turėtų būti savimi“, – Eltai teigė jis.

Visgi vertindamas konservatorių silpnybes, B. Gruževskis įvardijo, kad partijai reikėtų tobulinti finansų perskirstymo nuostatas bei labiau atsižvelgti į priimamų sprendimų socialinį jautrumą.

„Visgi jie (konservatoriai – ELTA) turėtų labai tobulinti savo (finansų – ELTA) perskirstymo nuostatas, santykį su visuomene (...). Jie būtinai turi kryptingai didinti priimamų sprendimų socialinį jautrumą. Turėtų būti žymiai daugiau dirbama prie socialinių pagalvių, vienaip ar kitaip apsaugant atitinkamas gyventojų grupes, siekiant tvaraus biudžeto panaudojimo. (...) Tradicinė „diržų veržimo“ koncepcija visiškai nebetinka, (...) būtina ieškoti draugiško santykio su visuomene, kad ekonominiai rezultatai džiugintų. Ir, manau, tai šiandien yra iššūkis“, – tikino B. Gruževskis.

„Belieka tikėtis, kad (valdančiosios partijos – ELTA) vadovas bus pakankamai kryptingai mąstantis ir sugebės sujungti politines nuostatas su realiais visuomenės poreikiais, kad valdžios sprendimai būtų ilgalaikiai“, – pridūrė jis.

Pasak profesoriaus, kurio tyrimą cituoja konferencijos Seime „Žmogaus gyvybė - didžiausia vertybė“ organizatoriai, jei mūsų valstybės demografiniai rodikliai išliks panašūs, 2060 metais Lietuvoje neliks nė 2 mln. gyventojų.

Kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatyta Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dėstytojo dr. Rolando Tučo „Lietuvos gyventojų demografinės struktūros kaitos prognozė 2017-2021 m.”, jau kitąmet bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų, o per artimiausius penkerius metus darbingo amžiaus žmonių sumažės net 95 proc. savivaldybių.

Penktadienį Seime tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė - didžiausia vertybė“ bus kalbama ne tik apie demografines problemas, bet ir apie pagarbą gyvybei nuo pradėjimo iki mirties.

Konferencijos organizatorių teigimu, dėl mažo gimstamumo ir mirčių per metus šalis netenka maždaug apie 10 tūkst. gyventojų. Dėl emigracijos Lietuva praranda maždaug po 20 tūkst. gyventojų. Lietuvoje vis dar galioja sovietmečio įsakymas, kuris leidžia nutraukti nėštumą iki 12 savaitės. Abortų skaičius nuo jų įteisinimo Lietuvoje 1955 metais sumažėjo kelis kartus, jų problema šalyje tebelieka labai opi.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metais buvo atlikta apie 5 tūkst. abortų.

2005-2006 metais Seimo narių grupė pirmą kartą įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo buvo siekiama apsaugoti negimusią gyvybę. Tačiau, kaip pabrėžia konferencijos organizatoriai, įstatymo projektas iki šiol nėra priimtas.

„Žmogaus gyvybės svarbą pripažįsta kone kiekvienas, bet abortų ribojimas iki šiol sulaukia daug prieštaringų reakcijų, be to, Lietuvoje trūksta bendros žmogaus gyvybės pradžios koncepcijos“, - teigia konferencijos Seime organizatoriai.

Tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė - didžiausia vertybė“ Seimo nariai, Katalikų Bažnyčios, mokslo ir medicinos atstovai kalbės apie gyvybės apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kiekvienos žmogaus gyvybės svarbą, grėsmes gyvybei ir šeimai.

Pernai ir užpernai žmonės, nesukaupę būtinojo 30 metų stažo, sudarė 25 proc. visų naujų senatvės pensininkų, taigi privalomojo darbo stažo nesukaupė kas ketvirtas pensinio amžiaus sulaukęs Lietuvos gyventojas,

Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis "pailginti" savo darbo stažą siūlo pačiam įmokėjus "Sodrai" trūkstamas įmokas.

"Ateityje, nuo 2027 m., 25 proc. pensinio amžiaus sulaukusių žmonių gal ir neturės būtinojo darbo stažo bazinei pensijai gauti, jų galėtų mažėti pačių pastangomis - investuojant į savo senatvę. Žinodamas savo sukauptą turtą gali planuoti savo pajamas senatvei", – dienraščiui teigė B.Gruževskis.

Vyriausybės spaudos tarnyba pranešė, kad naujieji Sauliaus Skvernelio patarėjai pradėjo dirbti pirmadienį.

B.Gruževskis nuo 2010 metų yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros, nuo 2009-ųjų – Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros dėstytojas. Per pastaruosius 12 metų jis vadovavo Darbo ir socialinių tyrimų institutui.

A.Liudkovskis nuo 1989 metų yra Lietuvos Lenkų sąjungos narys. 2013–2016 metais jis buvo Kultūros tarybos prie Kultūros ministerijos rinkikų atstovas nuo Lietuvos tautinių mažumų.

S.Skvernelio patarėju užsienio politikos klausimais dirba Deividas Matulionis, nacionalinio saugumo, užsienio politikos ir vidaus politikos klausimais - Arnoldas Pikžirnis, savivaldos, regioninės bei socialinės politikos ir sporto klausimais - Elvinas Jankevičius, ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais - Lukas Savickas, sveikatos, jaunimo ir nevyriausybinių organizacijų klausimais - Paulius Gradeckas, viešųjų ryšių klausimais - Tomas Beržinskas, energetikos ir aplinkos apsaugos klausimais - Tomas Gerasimavičius, švietimo, mokslo ir kultūros klausimais - Unė Kaunaitė.

Seime pradėtos svarstyti Darbo kodekso pataisos, keliančios nemažai aistrų tarp profsąjungų, politikų ir mokslininkų. Kaip LRT.lt teigė Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis, prieš pradedant svarstyti darbo santykių liberalizavimo modelį, reikėjo paraleliai vykdyti kelis ne mažiau svarbius projektus – investicijų pritraukimo aktyvinimo ir darbo apmokėjimo harmonizavimo. Tačiau to nebuvo padaryta.

Atsakydamas į klausimą, ko, pataisius Darbo kodeksą, gali tikėtis eiliniai dirbantieji, profesorius atkreipė dėmesį, kad naujas socialinis modelis ir Darbo kodekso pataisymai, anot jo, buvo orientuoti į tai, kad šalies ekonomika augtų ir susidarytų gerų darbo vietų perteklius.

„Tuomet susidarytų ir sąlygos paprasčiau išeiti iš darbo arba darbdaviams atleisti savo darbuotojus. Jeigu gerų ir gerai apmokamų darbo vietų rinkoje nėra pakankamai, tuomet darbo santykių liberalizavimas eiliniams dirbantiesiems jokios naudos neduos“, – tikina B. Gruževskis.

–    Taigi žmonės tiesiog būtų kur kas greičiau ir paprasčiau atleidžiami iš darbo?

–    Būtent, nes gerų darbo vietų nebus arba jos nebus pasiekiamos. Todėl valdžiai pirmiausia reikėjo pasirūpinti, kad augtų investicijos gamybai arba kitoms sritims, kur būtų sukuriamos gerai apmokamos darbo vietos.

–    Kaip, jūsų manymu, viskas klostysis toliau, kai jūsų paminėti svarbūs projektai nevykdomi, o Darbo kodeksas jau pradėtas Seime taisyti?

–    Pataisytas Darbo kodeksas neduos tiek naudos, kiek tikėtasi, ir bus parankus tik tiems, kas turi gerai apmokamas darbo vietas. Tačiau tokių žmonių Lietuvoje yra vos 15 proc.

–    Ar pastaruoju metu matosi ženklų, kad investicijos Lietuvoje realiai didėja?

–    Atrodytų, kad investicinių projektų iš tikrųjų daugėja. Tačiau aš nepritarčiau nuomonei, kad darbo santykių liberalizavimas pritrauks daugiau investicijų. Tai – tik tikimybė.

–    Jeigu, priėmus Darbo kodekso pataisas, iš tikrųjų darbdaviams bus lengviau iš darbo atleisti darbuotojus, ar tokie pokyčiai, esant dabartinei šalies ekonominei situacijai, nesukels daugiau socialinių prieštaravimų ir įtampos?

–    To tikrai nepavyktų išvengti, jei investicijų ir gerų darbo vietų nedaugės. Be to, pagrindinės emigracijos priežastys šiuo metu – žemas darbo užmokestis ir nepatenkinami, nedraugiški darbo santykiai.  

Jei šie gyvenimo požymiai labiau pablogėtų, tuomet darbo rinka jauniems žmonėms taptų dar labiau nepatraukli ir emigracija tik aktyvėtų. Kitaip tariant, žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, mes veiktumėm patys prieš save ir savo ekonominę ateitį, nes Lietuvoje šiuo metu labiausiai iš visų Europos Sąjungos valstybių itin stinga kvalifikuotos darbo jėgos.

–    Kaip jūs vertinate kai kurių politologų pastebėjimus, kad po to, kai Lenkijoje buvo liberalizuoti darbo santykiai, tarp lenkų kilo nemenkas nepasitenkinimas, o tai lėmė, kad į šalies valdžią buvo išrinkti kur kas radikalesni politikai?

–    Neturiu tikslios informacijos ar politologinių vertinimų, tačiau tokią prielaidą iš tikrųjų galima būtų daryti, nes Lenkijoje ženklių investicijų nebuvo, o dėl to darbo rinka nesuaktyvėjo. Yra tekę girdėti, kad lenkai laikinąsias darbo sutartis vadina „šiukšlėmis“.

–    Ar, jūsų manymu, Lietuvoje įžvelgiami kokie nors realūs planai, sprendimai, kaip galima būtų pažaboti arba bent pristabdyti emigraciją?

–    Kol kas – ne. Tam, kaip jau minėjau, reikia, kad darbo rinka Lietuvos piliečiams būtų kur kas patrauklesnė, o socialinė aplinka – dosnesnė.

–    Kaip jums atrodo, ar dar įmanoma būtų į Lietuvą susigrąžinti tuos žmones, kurie emigravo prieš 15–20 metų?

–    Prieš tiek laiko emigravusius žmones susigrąžinti tikimybė tikrai nėra didelė. Mums pakaktų susigrąžinti tuos, kurie išvyko prieš trejus ar penkerius metus – vadinamuosius pokrizinius emigrantus. Jei pavyktų suaktyvinti jų motyvaciją sugrįžti į tėvynę, Lietuvoje atsirastų maždaug 100 tūkst. naujų kvalifikuotų ir patyrusių savo darbo srityje dirbančiųjų. Tai būtų nuostabus rezultatas šalies emigracijos politikoje.

–    Ką dar be patrauklesnių darbo santykių ir darbo rinkos dar galima būtų pasiūlyti tiems, kas dar iš emigracijos žvalgosi tėvynės link?

–    Pirmiausia reikėtų atnaujinti tas socialines programas, kurios buvo sukurtos ir veikė iki sunkmečio – vaikų darželių prieinamumo, vaikų priežiūros, o taip pat mažinti verslo prieinamumo apribojimus, pagerinti sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumą ir kokybę. Kiekviena valstybės institucija gali tiesiogiai prisidėti, kad gyventi Lietuvoje būtų geriau. 

Materialinis skurdas yra dvasinio skurdo pasekmė, o pats skurdas žlugdo ne tik konkretų asmenį, bet ir visuomenę, sako Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas prof. Boguslavas Gruževskis.

„Faktiškai skurdas nėra individualaus pobūdžio, ir jis žlugdo ne tiek asmenį, bet faktiškai tokia atskiro žmogaus elgsena žlugdo visuomenės ateitį. Mes turėtume suvokti, kad tai ne jų - vargstančių - skurdas, o mūsų, čia sėdinčių skurdas“, - penktadienį spaudos konferencijoje Seime sakė B.Gruževskis.

Seime penktadienį vyksta konferencija skurdo mažinimo klausimais. Joje aptariamas ir Socialinių tyrimų centro šiemet atliktas sisteminis skurdo problemos tyrimas, atliktas pagal humanitarinę veiklą vykdančios katalikiškos organizacijos Lietuvos „Caritas“ užsakyto tyrimo rezultatus.

Spaudos konferencijoje kalbėjęs vyskupas Kęstutis Kėvalas pabrėžė, kad į skurdo problematiką reikia pažiūrėti ir moksliškai, nes taip galima išryškinti šį socialinį reiškinį lemiančias priežastis bei būdus su jomis kovoti, o ne tik užsiimti pasekmėmis.

„Reikia kelti į pokalbį tikrovę, kurią vadinam skurdu, bet su viltimi, kad jį gali būti įveikta. Įvardinti tikrovę, kad nemažai žmonių yra pateikę į piktą (skurdo) ciklą - su skurdu susiduria beveik 30 proc. Lietuvos gyventojų. Reikia aiškintis ir (to) priežastis, nes „Caritas“ jau 25 metus dirba su pasekmėmis, o priežasčių ieškojimas būtų gilesnis pagalbos būdas, nebūtų vien žuvies davimas žmogui, o galimybė pažiūrėti, ar jis turi galimybę pats ją žvejoti, dar toliau žvelgiant - ar jis prileidžiamas prie tvenkinio“,- spaudos konferencijoje sakė vyskupas K.Kėvalas.

„Realiai materialinis skurdas - dvasinio skurdo pasekmė, o dvasinis skurdas turi žymiai gilesnį turinį, ir pirmas jo bruožas - jis matuojamas abejingumu žmogui, godumas, kai pasisavinama daugiau, mažiau paliekant bendram vartojimui. (...) Šiandien, ypač po krizės, vis labaiu formuojasi nesubalansuota ekonominė raida, kuri slopina socialinę raidą ir skatina skurdo paplitimą. Dalis žmonių, kaip teisingai pasakė vyskupas, neprieina prie tvenkinio“, - pabrėžė B.Gruževskis.

Lietuvoje pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 560 tūkst. asmenų, kurie sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų - 1,5 procentinio punkto mažiau nei 2013 metais, rodo Statistikos departamento duomenys. Skurdo rizikos riba pernai buvo 241 euras per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 506 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų bei dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Eurostato statistinių duomenų analizė rodo, kad Lietuvoje patekti į skurdą ar socialinę atskirtį labiausiai rizikuoja bedarbiai, žemesnį nei vidurinį išsilavinimą turintys žmonės, taip pat vieniši asmenys arba vieniši asmenys su vaikais.

Skurdo problemos tyrimą atlikęs Socialinių tyrimų institutas pažymi, kad šiuo metu dauguma kovai su skurdu priemonių yra labiau orientuotos į pagrindinių poreikių patenkinimą ir į priklausomybę nuo paramos sistemos, o ne į asmenų motyvacijos ir veikimo skatinimą bei savarankiškumo ugdymą. tuo tarpu tyrime dalyvavę specialistai pabrėžia, kad skurstantys žmonės turėtų būti skatinami veikti, dirbti, įsipareigoti.

Tyrimas taip pat rodo, kad tiesioginė parama mažina skurdo rizikos lygį, pvz., 2012 metais iki socialinių išmokų žemiau skurdo lygio būtų atsidūrę 28,4 proc. gyventojų, o po socialinių išmokų skurdo rizikos lygis sumažėjo iki 18,6 procento.

„Orumas – tai etinės moralinės kategorijos išraiška, kuri atspindi žmogaus darbo kokybę. Ši sąvoka labai plačiai naudojama teisinėje praktikoje. Būtina pabrėžti ir tai, kad Lisabonos sutartyje orumas yra pagrindinė ir svarbiausia ES vertybė. O darbo orumas yra vertinamas kaip žmogaus orumo kategorijos elementas. Tad jei kalbama apie ne orias darbo sąlygas, tai kalbama apie žmogaus orumo ir teisių pažeidimą“, - Pasaulinę oraus darbo dieną „Laisvosios bangos“ eteryje sakė Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis.

„Išskiriama keletas oraus darbo elementų. Tai laisvė nuo prievartos darbe. Ši kategorija yra gana sudėtinga, nes prievarta gali būti ir netiesioginė, kai žmogus verčiamas dirbti už mažas pajamas arba visai be jų. Kitas veiksnys – neišnaudojimas arba tinkamas finansinis atlikto darbo įvertinimas. Dar labai svarbus orumo elementas – saugumas darbe. Ne tik fizinis, bet ir socialinis, psichologinis. Taip pat turi būti sutelkiamas dėmesys ir į socialines garantijas žmogui, praradusiam galimybę dalyvauti darbo rinkoje“, - dėstė specialistas.

„Oriame darbe labai svarbios žmogaus raidos ir socialinės integracijos galimybės. Darbas turi plėtoti žmogaus galimybes, integraciją, pilnatvę. Laisvė reikšti savo nuomonę ir būti informuotam apie darbo rezultatus,  jo tikslus ir daromą įtaką aplinkai – taip pat oraus darbo dalis. Svarbi ir nediskriminacija“, - apie orų darbą kalbėjo B. Gruževskis.

Pašnekovas pasakojo, kad, taikant minėtus elementus, Europos kontekste Lietuva neatrodo labai gerai. „Jei kalbėtume apie darbo apmokėjimą, tai nėra kalbos, kad mes ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio, ir tarp kaimyninių šalių turime žemiausią vidutinį ir minimalų darbo užmokestį. Tad tikrai yra kur tobulėti. Nors noriu akcentuoti, kad pas mus nėra blogiausia situacija nei ES, nei pasaulyje. Taip pat būtina paminėti, kad po nepriklausomybės atgavimo galimybės didėja, teisinė ir saugumo aplinka darbe gerėja, stengiamasi priartėti prie ES vidurkio“.

„Kalbant apie perspektyvas – tai orumas yra žmogaus aktyvumas, o Lietuvoje profesinių sąjungų ir kitų darbuotojų socialinis aktyvumas yra labai žemas. Manau, kad ateityje jis didės ir nebus tokios nuostatos, kad viską pakeis, padarys kiti, o ne aš. Taigi orus darbas yra tiesioginių piliečių pastangų rezultatas. Todėl šalių, kurių žmonės yra labai aktyvūs, padėtis yra žymiai geresnė nei Lietuvoje,“, - pasakojo Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas B. Gruževskis.

Laimė yra pagrindinis kiekvieno žmogaus variklis, tačiau Lietuvoje apie ją kalbama labai mažai ir kažkodėl su savotiška šypsenėle, stebisi sociologas Boguslavas Gruževskis. Jo teigimu, išmokti būti laimingu būtina – o to mokymas turi būti ir tėvų, ir švietimo sistemos užduotis. 

Šią savaitę buvo minima pasaulinė Laimės diena. Jungtinės Tautos skelbia laimingiausių valstybių sąrašą. Laimingiausi žmonės gyvena Danijoje. Pirmajame dešimtuke yra ir kitos Skandinavijos valstybės – Švedija ir Suomija. Dešimtuką užbaigia Australija. Lietuva – 71-a, Estija – 72-a, Latvija – 88-a, vienu laipteliu žemiau nei Ukraina, kuri yra 87-a. Iš viso sąraše yra 156 valstybės.     

Nors šalių gyvenimo lygis tikrai turi reikšmės žmonių laimei, vis dėlto, pasak Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovo prof. B. Gruževskio, pagrindinis ją lemiantis elementas – pats žmogus. O lietuviai – žmonės savotiški ir tą, anot pašnekovo, rodo ir viena tarptautinė įmonių vadovų apklausa, kurios metu lietuviai laimės tarp svarbiausių vertybių nepažymėjo.

- Dešimtuke gausu Europos valstybių. Tai mes laimingame regione gyvename?

- Taip, pagal tą statistiką, laimingiausiame. Laimingų šalių, [palyginti su kitais regionais], mūsiškiame yra daugiausiai. Tačiau reikia pasakyti, kad yra labai didelių skirtumų ir tarp tų šalių, ir tarp realaus gyvenimo lygio tose šalyse.

- Bet iš Baltijos valstybių mes, lietuviai, esame laimingiausi. 

- Taip, turbūt pakėlėme ne vienam klausytojui nuotaiką šiam savaitgaliui, nes aplenkėme estus, nors jie tik viena vieta žemiau. Įdomiausia, kad mūsų ir jų rodiklių vertės yra vienodos, bet mes įrašyti aukščiau.

- Kiek žmogaus laimę lemia aplinka ar valstybė, kurioje jis gyvena?

- Laimė yra pagrįstas pasitenkinimas gyvenimo visuma. Problema yra ta, kad laimė plačiąja prasme priklauso ne nuo to, ką ir kiek tu turi ar kuo esi, bet nuo to, kaip tu jauti tą turėjimą arba neturėjimą. Galima sakyti, kad tai yra psichinė būsena. O jeigu psichinė būsena, tai turbūt aišku, kad pagrindinis elementas, nuo ko ji priklauso, – pats žmogus.

Jei konkrečiai – tai 51 procentas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo savimonės, nuostatų ir pan. 30–40 proc. priklauso nuo aplinkos – buities, darbo, santykių. Ir tik 10–20 proc. priklauso nuo vyriausybės. Nors, aišku, jeigu totalitarinė sistema – vyriausybės politika gali labai veikti.        

- Tai jei lietuvis, kuris mažiau laimingas negu danas, emigruotų į Daniją – jis netaptų laimingesnis vien dėlto, kad yra Danijoje?

- Jis gali tapti [kiek laimingesnis] – aplinka veikia, bet nenulemia. Aišku, jis gal 5–10 proc. bus laimingesnis. Bet ar tai bus Danijos vidurkis? Manau, kad ne. Jis turi labai keistis, turi kitaip žiūrėti į gyvenimą.

- Bet gyvendamas ilgiau toje aplinkoje, jis gali perimti tą požiūrį?   

- Taip, jis gali perimti vertybes. Bet suprantate, mūsų lietuvis išvis labai specifinis – neseniai skaičiau tyrimą, kur buvo apklausti įmonių vadovai. Ten buvo duota dešimt vertybių – jie galėjo pasirinkti penkias, kurios jiems yra svarbiausios. Tarp tų vertybių, kurias galima pasirinkti, buvo ir laimė. Jungtinės Karalystės, Maltos, Ispanijos įmonių vadovai pirmiausia pažymėjo laimę kaip svarbiausią principą. Lietuvos vadovai išvis laimės nepažymėjo. Labiausiai lietuviai akcentavo profesinę sėkmę, darbą, gyvenimo patogumą.

- Ar mes Lietuvoje apskritai ne per mažai kalbame apie laimę? 

- Taip, kalbame per mažai, fragmentiškai ir, sakyčiau, net blogiau – kalbame su tokia šypsenėle. Taip pat kaip kalbame apie vyrų gyvenimo trukmę. Ji faktiškai pas mus yra trumpiausia Europos Sąjungoje ir gali būti lyginama tik su Afrikos šalių vyrų gyvenimo trukme. Tai, sakyčiau, skandalas, tačiau mes tik pajuokaujame ir specialiai nieko nedarome. Taip pat ir su laime.

Tos ataskaitos, apie kurią dabar kalbame, autoriai kaip tik ir pažymi, jog ji parengta tam, kad būtų atkreiptas pasaulio šalių politikų dėmesys į priimamų sprendimų vertinimo efektyvumą. Jų tikslas – parodyti, kaip galima matuoti šalies pažangą, kad ji būtų matuojama labiau humaniškai, kad tie sprendimai būtų priimami tikrai žmogui, o ne kokiems nors kitiems politiniams tikslams.

Žmonės turi suvokti, kad laimė yra tikra vertybė. Faktiškai laimė yra pagrindinė vertybė kiekvienam žmogui. Be laimės žmogus negali funkcionuoti. Ne visi mes suvokiame ją, [taip pat daugelis] suvokiame skirtingai, bet tai yra pagrindinis kiekvieno iš mūsų variklis.

- Ar galima išmokti būti laimingu?        

- Ne tik galima, bet būtina. Pirmiausiai tai yra tėvų užduotis, bet taip pat tai turi būti ir švietimo sistemos užduotis. O pas mus Lietuvoje tam skiriama labai mažai dėmesio, todėl ir turime tas problemas. Kuo daugiau žmogus į tai investuoja, tuo jo gyvenimas sėkmingesnis.