XX a. pradžioje buvo surengta pasaulinė paroda, kuria buvo siekiama parodyti XIX a. žmonijos pažangą. Amerikos lietuvių pastangomis parodoje įsteigtas lietuvių kambarys, kuriame, be kita ko, buvo pateikiama statistika, kiek nuo spaudos uždraudimo į Lietuvą įgabenta Prūsijoje ir Amerikoje nelegaliai spausdintų lietuviškų leidinių. „Šitai labai labai sunervino rusų valdžią“, – 1954 m. „Amerikos balso“ interviu prisimena inžinierius, profesorius Bronius Prapuolenis.
Jį kalbino „Amerikos balso“ žurnalistas Povilas Labanauskas.
Amerikoje gyvena nebedaug Lietuvos senųjų veikėjų, prisimenančių spaudos draudimo laikus. Šiandien turime malonią progą [pakalbinti] Vinco Kudirkos asmeninį pažįstamą, jo laikų veikėją, kuris sutiko pasidalinti su „Amerikos balso“ klausytojais savo prisiminimais iš tų sunkiųjų laikų.
– Kokios tada buvo nuotaikos, kaip lietuviai kovojo su spaudos draudimu?
– Labai atkakliai daug darbo atliko knygnešiai. Knygnešiais turėtume vadinti ne tik tuos, kurie per rubežių iš prūsų nešė knygas, bet ir tuos žmones, katrie skleidė po Lietuvą tuos raštus. Jie ne mažiau rizikavo pakliūti į rusų nagus. Buvo ir valsčių, įstaigų ir pavienių asmenų bandymų klabyti rusų valdžią savo prašymais, kad leistų mums spaudą. Nuolatiniai klabinimai ir nelaimingasis Rusijos su Japonija karas pagaliau po ilgų kovų privertė rusų valdžią pagreitinti spaudos leidimą.
Nereikia praeiti pro šalį ir tų pastangų, kurias darė broliai amerikiečiai. Būtent 1900 m., t. y. šio amžiaus pradžioje, Paryžiuje buvo suruošta pasaulinė paroda parodyti, kokią pažangą XIX a. padarė žmonija. Amerikos lietuvių pastangomis ir lėšomis toje parodoje buvo įsteigtas lietuvių kambarys, kuris, be kitų lietuviškų reikmenų, rodė statistiką, kiek nuo pradžios uždraudimo ligi pradžios šio šimtmečio buvo įgabenta į Lietuvą nelegaliai spausdintų prūsuose ir Amerikoje lietuviškų spaudinių, knygų ir gazietų. Šitai labai labai sunervino rusų valdžią.
– Gal pamenate, kiek tuo laiku buvo išleista knygų?
– Nepamenu. Per tūkstančius buvo išleista. Ir žinovai, pasiremdami tuo, prikišo rusų valdžiai, kaip ji neišmintingai daro. Vien tokie spaudiniai eidavo be muitų į Lietuvą. O pinigai spausdinimui likdavo ar prūsuose, ar Amerikoje. Ypač pralobo spaustuvininkas Otto von Mauderode Tilžėje. Gražiausius namus išsistatė pelnydamasis daug iš lietuviškų spausdinimo maldaknygių ir kitų raštų.
– Taigi knygos būdavo daugiausia spausdinamos Tilžėje? Amerikoje irgi buvo, tik šiek tiek mažiau?
– Mažiau, bet buvo.
– Kur Amerikoje spausdindavo knygas?
– Daugiausia iš Filadelfijos mes gaudavome knygų.
– O kokie laikraščiai, Amerikoje spausdinami, pasiekdavo Lietuvą?
– Pasiekdavo Juozo Paukščio Brukline 1886 m. išleista „Vienybė lietuvninkų“. Paskui Čikagoje leidžiama Antano Olšausko „Lietuva“.
– Ar tamstai teko toje parodoje Paryžiuje dalyvauti?
– Neteko. Ir gaila, kad labai mažai lietuvių iš Lietuvos atsilankė. Vieni gal dėl baimės, kiti – kad neįprasta buvo taip toli po Paryžių važinėti. Bet štai ką mums vienas inteligentas lietuvis, atsilankęs toje parodoje, pasakojo, kai grįžo. Toje parodoje buvo matoma daug slaptų rusų agentų. Tą inteligentą pasišaukė jo pažįstami aukšti rusų valdininkai ir draugišku būdu pradėjo klausinėti, ko jis ten važiavo ir ką jis matė. Šitas, supratęs, kame dalykas, pasakė, kad ne tik matė Afrikos tautelių, valdomų Prancūzijos, išstatytus namukus ir pažangą, bet matė ir lietuvišką gryčią, kurioje jį nustebino statistika išleistų užrubežiuje lietuviškų knygų. Į to valdininko klausimą, kad jis paaiškintų jiems daugiau, šis juokdamasis atsakė: „Kadangi tą parodą ruošė ne Lietuvos lietuviai, o Amerikos lietuviai, tad rūpimu jums klausimu malonėkite kreiptis į Amerikos lietuvius arba į savo pasiuntinį Vašingtone, kam jis leido tą parodą amerikiečiams padaryti.“ Šitie, supratę, kad juokais paverčia tas interviu, ir pasiliovė jo klausinėję ir atleido.
– Minėjote, kad būdavo spausdinami visokie atsišaukimai ir kad jie būdavo lipdomi ant tvorų ir sienų.
– Ant tvorų, ant telegrafo stulpų, ant sienų. Ir jie sudarydavo daug rūpesčių rusų policijai ir valdžiai, katra keikdavo lietuvius ir sakydavo, kad tie lietuviai turi kokius ypatingus klijus, katrų negalima nudraskyti. O lietuviai juokdavosi – tuos klijus darydavo iš smulkiai sumaltų ruginių miltų, pridėdami dar paprastų klijų.
– Rodos, V. Kudirkos veikale yra pasakojama...
– V. Kudirka savo raštuose satyriškuose labai išjuokė šituos rusus. Ir net šaržuotai aprašė savo veikale „Viršininkai“, kaip vienas toks plakatas buvo prilipdytas prie kaimo išeinamosios būdelės. Jį, negalėję atplėšti, visi vežė į apskrities miestą. Vilkaviškyje tada siautė žinomas Linkas, jį V. Kudirka pajuokė savo raštuose, pavadinęs rusiškai „lievša“ (kas reiškia „kairysis“). Vilkaviškyje tada gyveno trys lietuviai: daktaras Petras Matulaitis, veterinarijos gydytojas Bulota ir miesto mokyklos mokytojas Vincas Paulukaitis. Kadangi jie arti rubežiaus gyveno, tai naudodavosi pereinamomis rubežių kortelėmis ir dažnai važiuodavo į Tilžę tvarkyti finansinių klausimų. Su finansais būdavo labai blogai, ir ne kartą juos išvadavo daktaras Braužis, katras gyveno Tilžėje. Kai šitie negalėdavo užsimokėti, jis už juos užmokėdavo, kol bus Lietuvoje surinkti pinigai. Bet ilgainiui tie trys vyrai buvo išganioti. Daktaras Petras Matulaitis buvo išsiųstas į Viatkos guberniją, Bulota buvo išsiųstas į Besarabiją, o Palukaitis buvo paliuosuotas iš savo vietos ir išvažiavo iš Lietuvos į Varšuvą, kur darbavosi tarpe lietuvių.
– Tos knygos, kurios būdavo spausdinamos Tilžėje, turbūt dar Šveicarijoje, paskui – Amerikoje, pasiekdavo pasienį. Kas jas imdavo, kaip ta organizacija veikė?
– Eidavo trys takai. Vieni eidavo iš prūsų ant Kalvarijos. Paskui eidavo iš Naumiesčio, ir kiti eidavo per zanavykus.
– Kas nešdavo knygas? Vien vyrai? Ar kartais nešdavo ir moterys?
– Moterys pasislėpę (ir kaip gudriai) nešdavo šitai. Buvo atsitikimų ir tokių, kad vienas senelis Žaliagiris (jis gyveno netoli Žaliosios Suvalkų gubernijos) vieną kartą taip parėjo su knygomis iš Sudargo. Jį aprėdė ubagu. Pintinę vieną pririšo, pintinę kitą pririšo, nes jam reikėjo eiti keliais pro kardonus rusų. Senelis, eidamas pro kardonus, tyčia užeidavo pas rusus, persižegnodavo ir poteriaudavo. Kada jam duodavo dvi kapeikas ar kapeiką saldotai, tai sakydavo, kad nenorįs – duokite jam duonos. Tuo jis, taip sakant, numalšindavo jų smalsumą, kad yra tikrai ubagas.
– Ar moterims sekdavosi lengviau praeiti?
– Moterys po sijonais turėdavo. Kiti papirkdavo muitinės valdininkus, (...) nes jie su kortelėmis pereinamomis pereidavo. O šiaip nešdavo naktimis pasišventėliai, nes iš nešiojimo raštų kontrabandos buvo labai menkas uždarbis. Dideliausią uždarbį kontrabandininkai turėdavo nešdami cigarus ir gėralus.
– Ar tarp tų knygų būdavo daug ir religinio pobūdžio?
– Labai daug buvo religinių, ypač maldaknygių buvo daug. Ir ant jų visų buvo fiktyviai išspausdinta rusiškai „dozvoleno cenzuroju, Wilno, Zavadskis“.
– Iš tikrųjų to leidimo nebuvo?
– Ne, nebuvo to leidimo.
– Gal tartumėte porą žodžių apie spaudos reikšmę? Ar lietuviškos spaudos palaikymas draudimo laikotarpiu turėjo labai didelės reikšmės lietuvių atgimimui?
– Turėjo neišpasakytą reikšmę. Jeigu mes nebūtume turėję leistos spaudos ir jeigu nebūtų išėję „Vilniaus žinios“, mes nebūtume turėję nė Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m., katrą sušaukė Jonas Basanavičius. Ir nebūtume atgavę nepriklausomybės. Spaudos yra begalinė reikšmė.
– Ar buvo pavienių lietuvių, kurie išsiskyrė savo veikla?
– Spaudos draudimo laikais veikė ne tik valsčiai, sąjungos, katros klabino rusų valdžią savo prašymais, bet ir pavieniai asmenys sudarydavo sąmoningai precedentus, kad iškeltų Lietuvos draudimo klausimą rusų spaudoje ir visuomenėje. Tarp tokių yra inžinierius Macijauskas, katras išleido lietuvišką žemėlapį su užvardinimais lietuviškais. Valdžia jį konfiskavo, kaip žinoma, ir ėjo teismai valdžioje, ligi pasiekė senatą. Macijauskas įrodė, kad draudimas spaudos nėra įstatymo numatytas, o tik biurokratų sumanymas. Ir tokiu būdu laimėjo tą.
Paskui kitas – tai nenuilstamas Povilas Višinskis. Jis atspausdino lietuviško teatro, jau leisto valdžios, cenzūruoto, afišas lietuviškai. Taip pat kilo teismas. Daktaras Grinius Marijampolėje veikė daug. Jo ir „Žagrės“ draugijos pastangomis 1911 m. buvo surengta ūkio paroda Marijampolėje, kurioje dalyvavo ir lietuviai.
Paskui daug veikė Petras Kriaučiūnas. Jis Marijampolėje buvo gimnazijos mokytojas. Jis pats mažai parašė, bet kaip agitatorius buvo nepaprastas. Kai kurie mūsų entuziastai jį sugretino su šventu Povilu, kad jis mokėjo labai šitai plėsti. Ir senelis kunigas Sidaravičius Sudarge. Daugiausia jis platindavo dorinio ir bažnytinio turinio knygas.
– Labai ačiū tamstai už tiek daug gražių prisiminimų iš spaudos draudimo laikų.
