Šiuolaikiško miestiečio bruožas

Tikriausiai dažnas pripažintų, kad apie augalus, sodininkystę, daržininkystę kalbama vis daugiau. Vienas iš L.Liubertaitės tikslų yra skleisti idėją, kad daržininkavimas ir auginimas yra smagi, maloni ir kartais netgi azartiška veikla, kuri nebūtinai yra močiučių reikalas.

„Yra daug jaunų žmonių, kuriems patinka auginti, tai daro žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių. Šitoje srityje išsitrina tavo statusas ir labai smagu savo patirtimi pasidalyti su kitais. Čia yra daug mokslo, meno, fantazijos, pajautimo, dažnu atveju nėra vienos taisyklės, kaip auginti, todėl peno pokalbiams, kaip tai daryti, visada yra daug“, – iš patirties žino L.Liubertaitė.

Prabangiu hobiu sodininkavimas tampa ir dėl to, kad vis daugiau didesnes pajamas gaunančių ar aukštesnį išsilavinimą įgijusių žmonių renkasi būtent šią veiklą. „Tai nereiškia, kad jei tu užsiauginsi savo daržovių, jos bus pigesnės. Gerokai pigiau nueiti į turgų ir nusipirkti pomidorų, nei juos užsiauginti pačiam, ypač jei tenka įsigyti šiltnamį. Dar brangiau kainuoja, jeigu domiesi įvairiomis veislėmis, ieškai įdomybių, tada pradedi pirkti brangias sėklas, siuntiesi jas iš draugų, iš užsienio“, – sako ji.

„Čia lygiai taip pat, kaip ir žvejyba: galima žvejoti su nebrangia meškere, kad išgyventum, bet galima nusipirkti daug specialios įrangos ir sugavus žuvį ją paleisti. Žinoma, mes užsiauginę savo pomidorų juos ir suvalgome – ir tai yra dalis viso proceso malonumo, bet pats auginimas iš esmės yra azartiškas“, – priduria L.Liubertaitė.

Daržininkavimas ir auginimas yra smagi, maloni ir kartais netgi azartiška veikla, kuri nebūtinai yra močiučių reikalas.

Pasak jos, nuolatinės varžytinės su gamta yra tikrai azartiškas reikalas, nes šiek tiek priklauso nuo tavęs, šiek tiek priklauso nuo aplinkos, o visų faktorių visuma lemia nuolatinį kaitos jausmą: „Gamtoje niekas nestovi vietoje, nuolat gauni dovanų: sulauki tulpių, sakurų žiedų, vėliau alyvos užburia savo kvapu, dar vėliau – bijūnai, žiūrėk, jau prasideda ir žirneliai, cukinijos, gal ir arbūzą šiemet pavyks užsiauginti savo kieme. Todėl nenuostabu, kad tie žmonės, kurie dirba dangoraižiuose, yra apsupti ekranų, betono, stiklo, mūro, randa atgaivą gamtoje, ir tai tampa šiuolaikiško miestiečio hobiu.“

Be nevisavertiškumo komplekso

L.Liubertaitė pati į sodininkystės sritį įsiliejo, kai su šeima persikraustė į namą ir svarstė, ką daryti su sklypo aplinka, ką jame sodinti, nes suprato, kad vaizdų kaimynystėje visai nenori perkelti į savo kiemą.

„Tas jausmas išaugo į apželdinimo kursus, straipsnius, vaizdo turinį. Norėjau, kad specialistų žinios būtų perduotos pradedantiesiems mėgėjams, kurie turi klausimų, kuo paprasčiau ir aiškiau. Kartais informacijos reikia nemažai ir jos gausoje galima pasiklysti, be to, yra įvairių šaltinių, kurie kalba skirtingai, ir kur yra tiesa? Galbūt jos ir nėra, bet yra gairės, kurios padeda. Laida „Čia mano sodas“ tęsia šią misiją, joje pati pasakoju nedaug, bet stengiuosi atverti duris į specialistų ir mėgėjų kiemus, kurie turi kuo pasidalyti“, – dėsto laidos kūrėja.

Ji nuo 2015 m. turi „YouTube“ kanalą, todėl ir nemažai patirties su sodininkaujančiu žiūrovu. „Bet, aišku, televizijoje patirtis yra kitokia, – pripažįsta žinoma apželdinimo srities tinklaraštininkė. – Čia yra komanda, su kuria galima dirbti kartu, mes kurdami šitą laidą patys mokomės, bet stengiamės išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių temų, taip stengiuosi daryti ir savo veikloje su „Geltono karučio“ vardu. Dalis temų – apie gėles, grožį, dizainą, kita dalis – apie praktinius sodo ir daržo klausimus. Dalis temų turėtų būti įkvėpimas, dalis – praktiniai patarimai, kaip tai padaryti.“

Lina Liubertaitė. / J. Burn, „Geltonas karutis“ feisbuko nuotr.

L.Liubertaitė nenori rodyti tik paties gražiausio sodo, nes, kaip pati sako, taip įgysime nevisavertiškumo kompleksą, kad negalime pasikviesti svečių į savo kiemą, nes kas nors jame nenuravėta. „Manau, reikia būti labiau atsipalaidavusiam. Auginimas ir aplinkos kūrimas yra nuolatinis procesas – jis niekada nebus tobulas, dėl to ir nereikėtų ieškoti tobulumo. Laidoje irgi galima pamatyti visko“, – tikina sodininkystės meno nuolat besimokanti moteris.

Natūralumas ir kitokie vazonai

Šiandien bene aiškiausiai matoma mada – natūralistinio stiliaus apželdinimas. Ji atkeliavo kartu su ekologijos banga.

„Tai galime pamatyti per augalų pasirinkimą. Anksčiau buvo svarbu, kad sklypas būtų labai išpuoselėtas ir labai skirtųsi nuo natūralios gamtos, būtų aišku, kad žmogus pridėjo ranką. Dėl to buvo pasirenkami augalai, kurie reikalavo papildomo tręšimo, niekas neskaičiavo pesticidų ir insekticidų – kiek reikėjo, tiek ir purškė. Dabar mums tai atrodo svarbu, todėl geriau renkamės atsparius ir nereiklius augalus. Kiekvienas ieškome sprendimų, kad reikėtų kuo mažiau dirbti sklype. Šios mados labai palankios užimtam, laiko neturinčiam, šiuolaikiškam žmogui“, – pasakoja L.Liubertaitė.

Kita tendencijų banga – auginti valgomus augalus. „Mes, lietuviai, aišku, nuo šios tendencijos niekada nebuvome labai nutolę, bet užsienyje jau kelerius pastaruosius metus kalbama apie tai, kad kieme galima užsiauginti obelį, balkone – bazilikų, nors mes visada norėjome tuos dalykus užsiauginti patys. Net naujakuriai, kurie neturi žinių apie aplinkos kūrimą, sako, kad reikia pasisodinti kokį nors serbentuką – kad vaikams būtų. Tai yra mūsų kultūrinis identitetas, ir šiuo klausimu dabar esame labai madingi“, – tęsia ji.

Auginimas ir aplinkos kūrimas yra nuolatinis procesas – jis niekada nebus tobulas, dėl to ir nereikėtų ieškoti tobulumo.

Dar viena tendencija – pasikeitęs požiūris į tai, ką mes sodiname į vazonus. „Buvo įprasta sodinti vienmečius augalus, nes neva daugiamečiai neišgyvena, bet mes neiškeliaujame į kitą klimato zoną, todėl vazonuose iš tiesų galima auginti ir medžius, ir krūmus, ir netgi vaismedžius, kurie duoda vaisių. Reikia žinoti keletą technologinių dalykų, kad rizika nesėkmingai peržiemoti būtų sumažinta maksimaliai, bet tikrai turime visas galimybes. Balkonuose, terasose, kiemuose susodinus daugiamečius augalus į vazonus ir aplinka visai kitaip atrodo, nei kelios petunijos vazonėliuose“, – akcentuoja L.Liubertaitė.

Suprasti, ko norite

Pilnatvės jausmą suteikiančio sodo paslaptis gvildenanti moteris sako, kad svarbiausia kuriant savo kiemą yra atsakyti į klausimą, ką norėtumėte jame veikti.

„Gali būti, kad du šalia esantys kiemai atrodys kardinaliai skirtingi, vien todėl, kad šeimininkai į šį pagrindinį klausimą atsakys skirtingai. Jeigu sklype gyvena senjorų šeima, galbūt jie nori mažesnio daržo, gal nori turėti didesnę pavėsinę, su maloniu pavėsiu. Jeigu šalia gyvena šeima su trimis mažais vaikais – šeimos narių gerokai daugiau ir reikia pagalvoti apie vaikų žaidimų aikštelę, galbūt norėtųsi didesnio daržo, o gal šeimininkė nori nedidelio rožyno. Dar kitokie poreikiai būtų šeimos, kuri nuolat keliauja, tarkime, visą vasarą leidžia kitoje vietoje – kam jiems auginti augalus, kurie gražiai atrodo vasarą, jeigu jie jų nematys? Jie visą savo kiemo grožį turėtų sukoncentruoti į pavasarį, rudenį ir žiemą“, – dėsto ji.

Dažnai naujakuriai pradeda nuo vejos per visą sklypą ir tujų per visą jo perimetrą. Tačiau, pasak L.Liubertaitės, toks variantas – it tuščias kambarys: „Jei nekelsi klausimų, ką nori veikti toje teritorijoje, tai liks tuščia erdvė. Čia gali atsirasti ir laužavietė, vieta jogos pratimams atlikti, kopėtėlių vaikams palaipioti, gali atsirasti arbatos gėrimo ir knygos skaitymo vieta – net ir labirintas, jei yra daugiau vietos, apie tai rodome ir savo laidoje.“

Svarbiausia – neskubėti. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma atėjusiųjų į „Geltono karučio“ organizuojamus kursus nori viską pradėti ir padaryti čia ir dabar, ypač pavasarį. Retas per vienus metus susitvarko savo sklypą, tai tikrai užtrunka. Gal vienais metais teikiate pirmenybę tvorai, kitais metais norėsite daugiau pakeliauti, dar kitais metais galbūt pasistatysite pavėsinę ar terasą. Visiškai normalu savo kiemą įrenginėti dalimis – galbūt tada ir streso mažiau, ir sprendimai tampa labiau išgryninti“, – sako L.Liubertaitė.