Tad net pačiai kiek keista dėl ūmiai kilusio noro padėkoti Lietuvos jaunuomenei. Kaip gerai, kad bendrapiliečiai nuo -niolikos iki tol, kol jauni būna ne tik širdimi, bet ir pagal objektyvius parametrus, yra egocentriški tinginiai, kuriems nusispjauti į klimato kaitą. Taip, jie rūpinasi benamiais keturkojais, bet nei patys eina iš proto dėl vidutinės metinės temperatūros, nei kitų dėl to nekankina. Apie gamtą dažniausiai galvoja, kai planuoja, kur čilinti ir grilinti. Štai nesenais ikikovidiniais laikais Vakarų šalių jaunuoliai penktadieniais it į atlaidus traukdavo į streikais pavadintas demonstracijas. Esą, kokia prasmė mokytis, jei tuoj bus pasaulio pabaiga? Tuo metu, kai jaunieji vokiečiai, švedai ar kanadiečiai svaidėsi prakeiksmais orą teršiančiai pramonei ir saugodami ozono sluoksnį važinėjo nepatogiais traukiniais, mūsų tautiečiai, jei ir bėgo iš pamokų ar paskaitų, tai tik todėl, kad tingėjo mokytis ar buvo nučiupę kokį pigų aviabilietą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą. Vokietijoje penktadieniniai protestuotojai ir jiems prijaučiantys, pasivadinę apokaliptine Paskutiniąja karta, klimato kaitą stabdyti pradėjo klijuodamiesi prie eksponatų muziejuose, automobilių, asfalto ir net ketina pradėti kovą su neva labiausiai gamtą teršiančiais superturtingaisiais. Tokios akcijos jie ne tik paralyžiuoja bendrapiliečių gyvenimą, sėja abejonių protestuotojų adekvatumu – per miljoną eurų perkopusi baudų suma ir planas rudenį pasiekti „socialinį lūžį“ kelia abejonių dėl viso šio gamtosauginio vajaus skaidrumo ir kėslų. Atrodo, kad gyventi su jaunimu, kuris aplinka rūpinasi lietuviškuoju būdu, gamtoje čilindamas ir grilindamas, gerokai saugiau.