– Esate vienas "Cirko Sapiens" mokytojų komandos narių. Pristatykite save, kitus centro mokytojus ir jų veiklas?
– Esu vienas "Cirko Sapiens" komandos mokytojų. Drauge su manimi dar dirba Kęstas Matusevičius, studijavęs šiuolaikinio cirko mokslus Suomijoje, ir dvi jo kurso draugės. Prieš kokius ketverius metus mudu su Kęstu Kaune jau bandėme vesti cirko užsiėmimus, tik labai paprastomis sąlygomis. Paskui mudviejų keliai išsiskyrė. Aš įstojau į Italijos cirko mokyklą "Flic" ir šiuo metu "Cirko Sapiens" centro komandoje esu akrobatikos, stovėjimo ant rankų bei cirko vaidybos mokytojas. Kęstas baigė Suomijos cirko mokyklą "SaSak" ("Salpaus Circus Artist Education"), kur studijavo akrobatikos ir hand to hand specialybes. Jo kurso draugė Aino Mäkipää, taip pat Suomijos cirko mokyklos "SaSak" absolventė, atvyko pas mus mokyti lietuvius žongliravimo, vaikščiojimo ant lyno, kiniško stulpo paslapčių. Ir dar viena mūsų komandos narė yra amerikietė Lyla Goldman, atstovaujanti tai pačiai Suomijos cirko mokyklai "SaSak", kurioje ji mokėsi oro akrobatikos meno.
Veiklą pradėjome nuo spalio 1-osios. Pamažu įsikuriame ir laukiame, kol iš Prancūzijos atkeliaus visa mūsų užsakyta, ten gaminama ir Lietuvon po truputį gabenama įranga, skirta būtent šiuolaikiniam cirko menui. "Cirko Sapiens" idėjos autorius ir šiuolaikinio cirko propaguotojas Lietuvoje yra režisierius, įvairių meno renginių organizatorius Gildas Aleksa, sukūręs jau ne vieną šios meno rūšies projektą. Gal teko girdėti apie šiuolaikinio cirko festivalį "Cirkuliacija"? Tai štai pirmasis Lietuvoje šiuolaikinio cirko centras gimė būtent dėl tarptautinio festivalio "Cirkuliacija" įtakos.
– Jei teisingai suprantu, iš dalies turime būti dėkingi pandemijai, kad keturi jauni ir talentingi žmonės, baigę šiuolaikinio cirko mokslus svetur ir kelerius metus blaškęsi po pasaulį, sugrįžo į Lietuvą ir pradeda čia kurti šiuolaikinio cirko tradicijas?
– Nesiginsiu: iš dalies mūsų visų grįžimą lėmė karantinas ir griežti kelionių ribojimai. Todėl mes, skirtingų cirko mokyklų absolventai, grįžome į Lietuvą ir ėmėme galvoti, ką daryti toliau. Taip mus bedūmojančius (juokiasi) ir užklupo režisierius G.Aleksa, pasiūlęs kurti šiuolaikinio cirko centrą ir tapti jo dėstytojais.
– Ar tai reiškia, kad, vos tik pasibaigs pandemija, kaipmat visi išsibėgiosite ir pasklisite po pasaulį, realizuodami kiekvienas savo svajones, o centras iširs?
– Tikrai ne. Mes tikimės sukurti šio meno dėstymo programas, pagal kurias galėtų dirbti mūsų sekėjai. Norime, kad specialistai keistųsi. Nenorime būti vieninteliai dėstytojai. Sieksime, kad į mūsų centrą atvyktų atlikėjų iš užsienio, kurie vestų čia pamokas ir drauge turėtų vietą kur treniruotis.
– Ar treniruočių bazė Kaune iki šiol buvo didelė problema?
Mūsų centro veikla nėra vien tik sportas. Supažindiname žmones ir su pačia cirko kultūra, jos atstovais iš kitų šalių.
– Tikrai taip. Dėl to žmonės mažai mus ir matydavo: paprasčiausiai neturėdavome kur treniruotis. Dabar situacija pasikeitė. Įsirengiame puikias patalpas Aleksote, Veiverių gatvėje, visai šalia Valstybinės mokesčių inspekcijos. Nebuvo lengva tokias rasti, nes mūsų veikla reikalauja labai aukštų lubų, kad galėtume pasikabinti virves, šilkus, trapecijas ir dar pasistatyti didžiulį kinišką stulpą, esantį bene 6 m aukščio. Kol kas čia žadame treniruotis patys ir mokyti kitus "Cirko Sapiens" narius bendrųjų cirko įgūdžių – t.y. akrobatikos (stovėjimo ant rankų, porinės ir šokio akrobatikos, piramidės), oro akrobatikos (šilko juostos, virvė, trapecija) ir žongliravimo, taip pat kiniško stulpo bei ėjimo lynu disciplinų.
– Visada smalsu pažvelgti pro rakto skylutę į konkretaus žmogaus gyvenimo istoriją. Kaip jūs susibičiuliavote su cirku?
– Esu kaunietis. Cirku susidomėjau Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuodamas vaidybą. Per laimingą atsitiktinumą patekau į labai įdomių žmonių ratą, kurie mane sudomino judesiu, akrobatika. O kai pamačiau Charlie'o Chaplino anūko Jameso Thierre'o spektaklius, abejonių neliko. Supratau, kad labai noriu užsiimti šiuolaikiniu cirko menu. Kol VDU studijavau vaidybą, savarankiškai to mokiausi. Baigęs mokslus per dvi savaites turėjau apsispręsti, ar vykti į Italiją studijuoti savo svajonės profesionalesniu lygiu. Išvykau. Baigęs šiuolaikinio cirko mokyklą "Flic", metus blaškiausi tarp Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Pastarojoje mane ir užklupo pandemija.
Triukai: šiuolaikinio cirko pasirodymai žiūrovams neretai užmena mįslę, kur yra žmogaus galimybių ribos.Rimos Juonytės ir Remio Ščerbausko nuotr.
– Kokia jūsų specializacija šioje meno šakoje?
– Mano specialybė gana sudėtinga. Ji reikalauja gerai pasirengusių partnerių. Aš laipioju ant žmonių arba jie laipioja ant manęs, t.y. vienas arba keli. Jei veikiu vienas, užsiimu akrošokiu, kur akrobatikos elementai jungiami su šokiu. Tai visiškai nauja specialybė, kurios specifiką man net sunku apibūdinti. Viena aišku, kad ji reikalauja tam tikros technikos ir fizinių duomenų. Kai dar studijavau VDU, lankiau kapueiros kovos menų treniruotes ir šiuolaikinio šokio pamokas.
– Ar mokslai "Flic" cirko mokykloje vyko anglų kalba?
– Deja, ne... Viskas vyko italų kalba, tad iš pradžių teko prašytis draugų pagalbos. Per šiuolaikinio cirko studijas aš išmokau dar vieną kalbą ir dabar galėčiau netgi vertėjauti (juokiasi). Drauge su manimi šį meną studijavo žmonės iš Čilės, Urugvajaus, Belgijos, Prancūzijos ir kitų šalių. Todėl teko susipažinti ir su kitomis kalbomis – šiek tiek pramokti prancūzų, ispanų.
– Šiais laikais atrasti naują meninio, o ir fizinio vaikų ugdymo nišą yra labai sunku – tiek daug visko siūloma. Nesiūloma tik vieno – laiko, kaip spėti nuvežti vaikus į visus būrelius. Ar "Cirko Sapiens" veikla jau sulaukė kauniečių susidomėjimo?
– Sulaukė, bet, kaip žinoma, dabartinė pasaulinės pandemijos situacija nėra mūsų sąjungininkė. Pradėjome naują veiklą, susidomėjimas yra, bet daug žmonių dar delsia, bijo vaikus leisti į būrelius. Dar norėčiau pasakyti, kad mūsų centro veikla nėra vien tik sportas. Supažindiname žmones ir su cirko kultūra, jos atstovais iš kitų šalių. Juk kiekvienoje iš jų cirko tradicijos turi visiškai skirtingas šaknis. Tarkim, lietuvių sąmonėje šis žanras galbūt labiau įsivaizduojamas kaip tradicinis cirkas – t.y. keliaujanti aktorių trupė, būtinai su spalvinga cirko palapine... Visai kitokios asociacijos gali kilti italui. Kai gyvenau šioje šalyje, regėjau daugybę šiuolaikinio bei tradicinio cirko atstovų, dirbančių tiesiog gatvėse. Žmonės juos labai gražiai priimdavo, draugiškai reaguodavo, dosniai jiems aukodavo.
– Kokių fizinių savybių reikia vaikui ar suaugusiam žmogui, norinčiam tapti jūsų centro nariu – akrobatu, žonglieriumi ar lyno ėjiku?
– Dirbame su nedidelėmis skirtingo amžiaus grupėmis. Norime skirti pakankamai dėmesio kiekvienam. Tarkim, mano grupėje yra vaikai nuo aštuonerių iki dešimties metų. "Cirko Sapiens" nariams nekeliame jokių ypatingų reikalavimų. Kviečiame įvairaus fizinio pasirengimo vaikus. Tarp jų jau turime ir buvusių gimnastų, ir išvis nieko ligi šiol nelankiusių. Visiems akcentuoju, kad cirko menas labai palankus ta prasme, jog čia yra be galo daug sričių, kuriose gali lavintis kiekvienas. Jei neturi ypatingų fizinių duomenų, rinkis žongliravimą, kurį dėsto mano kolegė iš Suomijos Aino ir kurio pagrindas – išmokti naudotis savo smegenimis. Jei esi judrus, lankstus, tvirtas – gali specializuotis akrobatikos, stovėjimo ant rankų, šokio srityse.
– Tarkim, jūsų mokinukai, "Cirko Sapiens" mokytojų dėka, pasigavo rimtą cirko virusą ir panoro savo ateitį sieti su šia meno šaka. Kokios jų tolesnės mokymosi perspektyvos?
– Yra parengiamosios šiuolaikinio cirko mokyklos Europoje. Viena bėda, kad atrankos į jas būna milžiniškos. Į vieną vietą stoja keli šimtai žmonių. Betgi nieko nėra neįmanomo tikslo siekiančiam žmogui. Baigus tokią mokyklą galima studijuoti aukštosiose įstaigose, kur rengiami tikri cirko profesionalai. Kadangi patys esame nuėję tą nelengvą kelią, norintiems mielai patarsime, supažindinsime su stojimo tvarka.
– Kai studijavote Italijoje, kaip užsidirbdavote pragyvenimui: juk turbūt mokslas buvo mokamas?
– Mano mokslai kainavo 3 tūkst. eurų per metus. Studijos truko dvejus metus. Gaudavau stipendiją, kurios, deja, neužtekdavo pragyvenimui. Po paskaitų tekdavo su draugais eiti į gatves ir rengti pasirodymus ten. Ar dosnūs italai gatvės menininkams? Cha... Tikrai nešykštūs, nes ten sutikau tokių atlikėjų, kurie vien tik tuo ir versdavosi. Toks uždarbiavimo būdas man labai tiko, nes galėjau manevruoti savo laiku. Dažniausiai rengdavome pasirodymus gatvių sankryžose. Tarkim, kol dega raudonas šviesoforo signalas, greitai išbėgame į gatvę ir vairuotojams parodome kokį trumpą cirko akrobatikos numerį, o paskui susirenkame pinigus. Kartą su viena prancūze per penkias valandas užsidirbome kiekvienas apie 300 eurų. Tai buvo rekordas! O kartais per valandą teuždirbdavome vos 20 eurų…
– Lietuvoje tokie cirkai sankryžose neįprasti, o ir išvis, per atostogas į Lietuvą grįžtančių emigrantų nuomone, mūsiškiai vairuotojai nėra labai pakantūs… Gal jau teko cirkus krėsti ir Kauno gatvėse?
– Oi ne. Manau, kad čia mums tuoj iškviestų policiją (juokiasi). Europoje tokie gatvių šou irgi nėra legalūs, bet žmonės prie jų jau pripratę – nesipiktina, o žavisi, džiaugiasi ir palaiko mus, dosniai aukoja pinigų. Gyvenant Lietuvoje gal šiek tiek to ir pasigendu, bet keisti nieko nenoriu. Juk tuo gyvenimas ir nuostabus, kad kiekvienoje šalyje jis vis šiek tiek kitoks.
Jei atvirai, tai yra viskas drauge – ir hobis, ir darbas. Aš nesu vien tik šio centro mokytojas. Aš esu šiuolaikinio cirko atlikėjas, vaidinu spektakliuose, statau savus.
– Klajojančio cirko bendruomenė žavi tuo, kad jos kolektyvo nariai vieni su kitais yra susiję ne tik darbo, bet ir šeimyniniais ryšiais...
– Tai daugiau puslapis iš tradicinio cirko istorijos. Šiuolaikinis cirko menas kur kas judresnis. Kadangi jis dar labai jaunas, mes, jo absolventai, irgi esame tarsi viena šeima. Puikiai vieni kitus pažįstame ir palaikome ryšius, nors esame išsibarstę po visą pasaulį. Šiuolaikinio cirko menas gali būti pritaikomas įvairioms erdvėms – vyksta mažesni, o kartais ir labai didžiuliai projektai.
Tarkim, neseniai kolegos dalyvavo grandioziniame projekte prieš klimato kaitą, kurio veiksmas vyko laive, plaukiojančiame aplinkui Europą. Pasirodymai buvo rengiami laive, tai kalbant apie tradicinę cirko palapinę būtų beveik neįmanoma... Beje, mūsų Kęstas taip pat į Lietuvą atsivežė savo kurso draugę – kiniško stulpo ir žongliravimo specialistę Ainą (juokiasi). Jie drauge planuoja steigti Lietuvoje kompaniją ir likti čia dirbti.
Arti: tarptautiniame šiuolaikinių scenos menų festivalyje "Naujojo cirko savaitgalis" šiuolaikinio cirko profesionalai pasirodymus rengia įvairiose miesto erdvėse. Dariaus Putino nuotr.
– Dažnai cirkas mažiesiems žiūrovams asocijuojasi su žvėreliais, o suaugusiesiems – su tų pačių žvėrelių kankinimu. Kokia būtų jūsų, šiuolaikinių cirko atstovų, nuomonė šiuo slidžiu klausimu. Kiek suprantu, "Cirko Sapiens" veikloje žvėrelių dresavimas nenumatytas?
– Jūs teisi – žvėrelių dresavimo pas mus nėra. Bet aš tikrai nesu priešiškai nusiteikęs minėtu klausimu. Mano galva, kiekvienoje specialybėje yra visokių žmonių. Ir tie žmonės skirtingai elgiasi su gyvūnais. Juk negalime absoliutinti pavienių faktų – daug kur cirko žvėrys yra labai gerai prižiūrimi, ir jie su malonumu priima dresuotojų žaidimą. Turbūt labiausiai žmonėms kliūva, kai išnaudojami laukiniai žvėrys – liūtai, tigrai, drambliai ir kt. Manyčiau, kad jų dresavimas – jau atgyvenęs dalykas, turėjęs edukacinę prasmę tada, kai žmonės dar negalėjo tiek keliauti po pasaulį ir patys savo akimis stebėti gyvąją gamtą. Tuomet tokie numeriai su laukiniais gyvūnais buvo labai populiarūs kaip pažintinė priemonė. Šiais informacinių technologijų laikais ši misija jau nebetenka prasmės.
– Ar šiuolaikinis cirkas – saugi meno šaka? Ar jūs patys, jūsų draugai, kolegos esate turėję rimtų profesinių traumų?
– Be abejo, tai yra rizikinga meno sritis, suteikianti daug iššūkių. Bet vėlgi – pats puikiausiai gali atsirinkti, kiek nori rizikuoti. Gali tiesiog labai saugiai dirbti žonglieriumi, kur rezultato sėkmė priklausys nuo tavo idėjų bei tavo mąstymo ir koordinuoto judesio. Tfū tfū tfū – kol kas nesu patyręs jokių rimtų traumų, bet dar studijų metais esu girdėjęs apie baisius sužalojimus ir net mirties atvejus treniruočių, spektaklių metu. Kalbant apie "Cirko Sapiens" mokinukus, tai jie tikrai gali jaustis drąsūs ir saugūs. Kad nutiktų minėti atvejai, reikėtų mažiausiai dešimt metų intensyvių treniruočių (juokiasi).
– Ar mokytojo darbas šiuolaikinio cirko centre yra vienintelė jūsų veikla? Gal tai daugiau hobis nei darbas?
– Jei atvirai, tai yra viskas drauge – ir hobis, ir darbas. Aš nesu vien tik šio centro mokytojas. Aš esu šiuolaikinio cirko atlikėjas, vaidinu spektakliuose, statau savus. Dalyvauju įvairiuose projektuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Dažniausiai mane galima išvysti šiuolaikinio meno ir cirko festivaliuose, tokiuose kaip "Cirkuliacija", tarptautiniame scenos menų festivalyje "ConTempo" ir kt. Šiuo metu dalyvauju viename iš režisieriaus G.Aleksos spektaklių, kurio pavadinimas "Finalai" ir kurio premjera numatoma gruodžio pradžioje Kauno kameriniame teatre. Beje, šis veiklus režisierius šiais metais laimėjo Kauno menininkų namų organizuotus Įsimintiniausio Kauno miesto menininko rinkimus "už netyčinį visur buvimą ir visko atidarymą". Tai jam labai tinka (juokiasi).
– Šiuolaikinis cirkas yra demokratiška meno forma, kurios, kaip jau minėjote, neriboja nei žmonių amžius, nei jų fiziniai sugebėjimai. Tarkite bent keletą argumentų, kodėl šiai meno krypčiai prijaučiantys kauniečiai turėtų papildyti savo kasdienį gyvenimą "Cirko Sapiens" užsiėmimais?
– Iš pradžių siūlyčiau bent jau pasidomėti mūsų veikla, o dar geriau atvykti ir pabandyti. Priimame norinčius nuo penkerių metų iki... Nesakau amžiaus cenzo ir neprašau, kad būtinai turėtumėte tvirtą kūną. Atvykite ir leiskite sau tai patirti, nes kalbėti apie šiuolaikinį cirką yra viena, o patirti jo trauką fiziškai – visai kas kita. Šiuo metu vyriausias mūsų centro narys yra 34-erių, jauniausias – 4,5 metų. Kviečiu prisijungti prie šiuolaikinio cirko bendruomenės ir populiarinti susidomėjimą šia nauja meno šaka.
