Pernai 40-metį minėjusi grupė prieš keletą metų jau buvo surengusi turnė Europoje ir beveik į visus pasirodymus bilietai buvo išpirkti. Šių metų turas „Europa – 2022“ prasidėjo balandžio 7 d. Glazge ir vien tik pavasarį įvyks 32 grupės koncertai – į kai kuriuos bilietų jau nebėra, tad skelbiami papildomi pasirodymai.

Grupė koncerte Vilniuje pristatys savo naujausią albumą „Dionysus“, o taip pats atliks geriausius kūrinius iš jau klasika tapusių albumų „Spiritchaser“, „The Serpent‘s Egg“, „Into the Labyrinth“, „Anastasis“ ir kitų.

Grupė susikūrė Melburne 1981 m., tačiau jau po metų persikėlė į Londoną ir pasirašė sutartį su alternatyvaus roko leidybos kompanija „4AD“. Pažodžiui išvertus grupės pavadinimą „Dead Can Dance“ – „Mirusieji gali šokti“ – reiškia mirusiojo ar kažko pamiršto grąžinimą į gyvenimą, prisikėlimą. Muzikos instrumentai, kuriuos naudoja grupė, yra arba labai archajiniai, arba nugrimzdę į užmarštį, arba tiesiog nepatrauklūs daugeliui muzikantų. Dueto pavadinimas koreliuoja ir su dekadansu, tad prasmių yra tikrai ne viena.

Debiutinis grupės albumas „Dead Can Dance“ pasirodė 1984 m., jo viršelyje pavaizduota ritualinė kaukė iš Papua Naujosios Gvinėjos, atspindinti tiek grupės, tiek šio albumo idėją. Nors ankstyvasis jų laikotarpis apibūdinamas kaip gotikinis rokas, tačiau jau tada kūryboje buvo apstu egzotiškų ir etninių motyvų. Tarptautinis pripažinimas aplankė muzikantus 1993 m., išleidus albumą „Into the Labyrinth“, kuris buvo parduotas daugiau kaip 500 tūkst. kopijų tiražu ir patekęs į „Billboard“ geriausių pasaulio muzikos albumų sąrašą. Toliau sekė dar sėkmingesnis dueto darbas – albumas „Spiritchaser“, išleistas 1996 m. ir atsidūręs pirmoje „Billboard“ vietoje. Australų muzikos istorikas Ianas McFarlane'as apibūdina grupės kūrybą kaip ambientišką pasaulio muzikos žanrą, kuris „piešia užburiančio didingumo ir iškilmingo grožio garso peizažus... su afrikietiškais ritmais, keltiškuoju folkloru, grigališkuoju choralu, Artimųjų Rytų mantromis ir artroku“. Viso „Dead Can Dance“ biografijoje – devyni studijiniai albumai (naujausias „Dionysus“ išleistas 2018 m.).

Būdami pačioje savo karjeros aukštumoje, 1998 m. dėl kūrybinių nesutarimų B. Perry ir L. Gerrard nusprendė išsiskirti ir tęsti savo solines karjeras atskirai. Tačiau duetas niekada nėra padėjęs galutinio taško savo bendroje istorijoje. „Dead Can Dance“ periodiškai atgimsta, leidžia albumus ir rengia gastrolinius turus. Taip buvo 2005 m., 2011 m. bei 2018 m. iki dabar.

Kaip solo kūrėjai abu menininkai ne ką mažiau įdomūs nei būdami kartu. Multiinstrumentalistas Brendanas Perry dar 1992 m. įsigijo apleistą Quivy Church bažnyčią Airijoje ir įsirengė joje savo įrašų studiją. Kaip solo atlikėjas yra išleidęs tris albumus, paskutinis pasaulio šviesą išvydo 2020 m. ir buvo įrašytas graikų gatvės folkloro stiliuje rebetiko.

Moteriškoji dueto pusė Lisa Gerrard yra įvaldžiusi unikalią vokalo techniką – glosolaliją, kurios įkvėpimu tapo jos vaikystės multikultūrinė aplinka Melburne. Dainininkės kontralto balso tembras yra toks dramatiškas ir sodrus, jog jos neįmanoma sumaišyti su jokia kita atlikėja (Lisos balso diapazonas – trys oktavos). Dar prieš iširant duetui L. Gerrard jau buvo pradėjusi savo solinę karjerą ir 1995 m. išleidusi debiutinį albumą „The Mirror Pool“, kurio daina „Sanvean“ tapo populiariausia jos, kaip dainininkės, karjeroje.

Lisa yra išleidusi keturis solinius albumus ir kaip bendraautorė dalyvavusi dar šešiolikoje. Bet daug didesnė sėkmė ir pripažinimas ją lydi kine – L. Gerrard yra sukūrusi muziką daugiau kaip 48 filmams, tarp kurių – „Informatorius“ (su A. Pacino, 1999), „Neįmanoma misija 2“ (su T. Cruise, 2000), „Ali“ (su W. Smithu, 2001) ir daugybei kitų. Pats garsiausias menininkės darbas kine – tai visiems puikiai žinoma epinė drama „Gladiatorius“ (2000), kuriam garso takelį ji kūrė kartu su kompozitoriumi Hansu Zimmeriu. Šis darbas pelnė Lisai Gerrard „Auksinio gaublio“ apdovanojimą.

Koncertas vyks 2022 m. spalio 29 d. Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.

Energinguose jos pasirodymuose pinasi tradiciniai teatro ritualai ir senoviniais instrumentais atliekamos šiuolaikinės kompozicijos, o gaivališkas technika sukuria tokį muzikinį tobulumą, prie kurio priartėja tik reta pasaulio grupė.

Taiko – tai tradicinis Japonijos būgnas, pasižymintis išskirtiniu ir dinamišku skambesiu, kuriam neprilygsta jokia kita perkusijos forma. Taiko būgnų pasirodymai be galo vizualūs – suderinti atlikėjų judesiai, garsai, greitis, vaizdas, jėga spinduliuoja begalinį dvasinį bei fizinį susikaupimą, stiprybę ir šis tikrumas be galo traukia bei žavi.

„Kodo“ koncertuoja visame pasaulyje, nuolatos pasirodo Japonijoje, Europoje ir JAV bei yra pelniusi tiek tarptautinį, tiek vietinį pripažinimą kaip grupė, perkurianti tradicinius japonų scenos atlikimo menus. Grupė apie trečdalį metų praleidžia turuose užsienyje, kitą trečdalį – koncertuodami Japonijoje, o likęs laikas skiriamas kūrybai ir repeticijoms. Jos diskografijoje šiandien yra per tris dešimtis įrašų.

„Kodo“ kūryboje susilieja pirmykštė galia ir nepaprastas grožis, o garsas perteikiamas itin vizualiai. Grupės demonstruojamas greitis bei miklumas – įspūdingi, būgnai svaigina širdies dūžių pulsu. Balansuojantis nuo mirtinos agresijos iki visiškos ramybės garsas, rodos, gali „nunešti stogą“, tačiau tuo pat metu išlaikomas nepaprastas japoniškas subtilumas, tobula kontrolė, ramybė, taika.

Ši menininkų, muzikantų bei atlikėjų komanda siekia išlaikyti praeityje sukurtą japonų ryšį su gamta, įsidėmėti tradicinį gyvenimo būdą, kultūrą, kurią daugelis jau pamiršo, bei perduoti ateities kartoms. „Kodo“ misija yra ir ištyrinėti neribotas ritmines taiko būgno galimybes bei kurti naujas gyvas meno formos.

„Kodo“ pasirodymuose naudojami trijų kategorijų taiko būgnai, kurių didžiausias o-daiko sveria net 400 kilogramų. Koncertų metu scenoje paprastai ji turi nuo 30 iki 50 taiko būgnų. Neatsiejamą vaidmenį kuria ir kiti tradiciniai japonų muzikos elementai: tokie instrumentai kaip fue (bambukinė fleita), shamisen (japonų bandža), koto (arfa) ir narimono (metaliniai mušamieji), šokis bei vokalai.

Nuo savo debiutinio pasirodymo 1981 m. „Berliner Festspiele“, „Kodo“ surengė daugiau nei 6 000 pasirodymų 50-yje šalių penkiuose žemynuose. 2001 m. „Kodo“ nariai tapo pirmaisiais japonų menininkais, kurie koncertavo Nobelio taikos premijos koncerte Osle. Grupė buvo įtraukta į oficialų 2002 m. FIFA pasaulio taurės himną ir tiesiogiai pasirodė oficialiuose šios taurės koncertuose. 2003 m. pasaulinį pripažinimą pelnęs filmas „Hero“ dar labiau atkreipė kino kūrėjų dėmesį į „Kodo“, o 2006 m. užsimezgęs bendradarbiavimas su kabuki meistru Tamasaburo Bando pastūmėjo į naujas perkusinės išraiškos formas.

„Kodo“ yra ir daug daugiau nei grupė, tai visa bendruomenė, turinti stiprią misiją – gyventi, mokytis, kurti. 1997 m. buvo įkurtas „Kodo“ kultūros fondas, rengiantis daugybę muzikos dirbtuvių, kasmetinį seniausią ir pagrindiniu Japonijoje tapusį tarptautinį menų festivalį „Earth Celebration“, auklėja kiekvieną naują nepriekaištinga reputacija pasižyminčią atlikėjų kartą.

1988 m. Japonijos Sado saloje netgi buvo įkurtas „Kodo“ kaimas („Kodo Village“), kuriame gyvena apie 60 grupės narių iš visos Japonijos. Sado saloje, kurioje klesti tradicinis gyvenimo būdas ir menai, susibūrusioje bendruomenėje ugdoma unikali estetika ir jautrumas, siekiama naujos pasaulinės kultūros, pagrįstos taikiomis žmonijos bei gamtos sambūvio galimybėmis.

„Kodo“ pasirodymas Lietuvoje yra europinio turo „Kodo One Earth is. Tour 2020: Legacy“ dalis. Jame grupė dalinasi pagrindiniu repertuaru, kurį išlaikė gyvą beveik pusę amžiaus, dar nuo prieš jos susikūrimą egzistavusio kolektyvo „Sado no Kuni Ondekoza “ (1971–1981 m.) laikų.

Japonų kalboje žodis „Kodo“ turi dvigubą reikšmę. Tai reiškia „širdies plakimą“ – pirminį visų ritmų šaltinį. Manoma, kad didysis taiko primena motinos širdies dūžius, jaučiamus dar įsčiose, todėl kūdikiai dažnai užmiega net skambant šioms griausmingoms vibracijoms. „Kodo“ taip pat reiškia „būgnų vaikus“ ir tai atspindi grupės norą groti tyra it vaiko širdimi.

„Compensa“ koncertų salėje susirinkusius žiūrovus dainininkas džiugino žinomiausiomis savo dainomis ir naujais kūriniais. Antrasis šventinis pasirodymas įvyks gruodžio 27 d. Palangoje.

Nuo pat pirmų sekundžių šūksniais ir aplodismentais sutiktas K. Kerbedis surengė tikrą šou! Plačia šypsena ir tobulai tinkančiu juodu kostiumu pasipuošęs atlikėjas jau nuo pirmų akordų prikaustė dėmesį. O energija su kiekviena daina tik kaito! „Lik amžinai“, „Nakty“, „Sakale, lėk“, „Dėl tavęs galiu“, „Pienių vynas“ – hitai, sukėlę tikrą emocijų audrą salėje. Dviejų valandų koncertas tapo tikrų tikriausiu šventinio laikotarpio atidarymu su šokiais, gera nuotaika ir minios kartu dainuojamomis dainomis. Tai buvo vakaras, dar kartą parodęs, kodėl Kastytis Kerbedis yra vienas mylimiausių Lietuvos atlikėjų. Talentas, charizma, tikrumas ir nenutrūkstamas ryšys su gerbėjais – tai yra K. Kerbedis!

Dar vienas muzikinis susitikimas su mylimiausiu Lietuvos „seneliu“ įvyks gruodžio 27 d. Palangos koncertų salėje.

Gegužės 10 d. čia, diriguojant orkestro meno vadovui Modestui Pitrėnui, solo grieš armėnų kilmės violončelininkas Narekas Hakhnazaryanas, 2011 m. pelnęs aukso medalį tarptautiniame P. Čaikovskio violončelininkų konkurse. Skambės Alfredo Casellos, Igorio Stravinskio, Antoníno Dvořáko muzika.

Vilniuje jau viešėjęs ir karštas publikos simpatijas pelnęs violončelininkas Narekas Hakhnazaryanas surengė pasirodymų visame pasaulyje su svarbiausiais orkestrais ir įsitvirtino kaip vienas ryškiausių savo kartos violončelininkų. N. Hakhnazaryano pasirodymus kritikai vertina itin aukštai, įtakingas leidinys „The Strad“ atlikėjo griežimą apibūdina kaip „žaviai nuostabų“, o „Washington Post“ violončelininką yra pavadinęs „ryškiausiu sezono fenomenu“. 2014 m. N. Hakhnazaryanas pateko tarp BBC Naujosios kartos atlikėjų, o 2016 m. rugpjūtį debiutavo festivalyje „BBC Proms“.

2018–2019 m. koncertų sezoną N. Hakhnazaryanas pasirodė Šiaurės Amerikos festivaliuose, debiutavo Kolorado muzikos festivalyje, diriguojant Peteriui Oundjianui, grojo renginių serijoje „Music in the Mountains“, pasirodė su trio „Z.E.N“ Aspeno muzikos festivalyje bei festivalyje „Ottawa Chamberfest“.

Tarp N. Hakhnazaryano debiutų pastaraisiais metais – koncertai su Baltimorės, Sent Luiso, Liverpulio ir Stokholmo karališkųjų filharmonijų, Stavangerio, Utos, Berlyno „Konzerthaus“, Olandijos ir Eseno filharmonijų, Romos „Teatro Dell’Opera“ simfoniniais orkestrais. Tarp ryškesnių sugrįžimų – pasirodymai su Kanzaso miesto, Naujosios Zelandijos, BBC filharmonijos, Toskanos ir kt. simfoniniais kolektyvais. Minėtina daugybė įvairių šalių orkestrų, su kuriais griežė N. Hakhnazaryanas, bendradarbiaudamas su tokiais dirigentais kaip V. Gergijevas, G. Guerrero, J. Hrůša, T. Koopmanas, P. Kogenas, N. Järvi, M. Pletniovas, L. Slatkinas, T. Sokhievas, D. Robertsonas, J. Bělohlávekas. Praėjusiais metais San Fransiske, Toronte, Vašingtone ir Niujorke violončelininkas surengė keletą rečitalių su pianiste Noreen Polera, jų programoje skambėjo I. Albenizo, J. Brahmso, G. Ligeti, J. Massenet, R. Ščedrino ir kt. muzika.

N. Hakhnazaryanas griežia 1707 m. meistro Josepho Guarneri pagaminta violončele, F. X. Tourte’s ir B. Rollando smičiais.

Gegužės 10 d. vakarą su LNSO N. Hakhnazaryanas atliks Antoníno Dvořáko Koncertą violončelei ir orkestrui h-moll – tai sudėtinga tridalė kompozicija, kurios tematika pasižymi ypatingu emocionalumu nuo meilės elegijos, lacrimosa įtampos iki grėsmingo maršo, nuo individualaus autoriaus stiliaus ir čekų folkloro iki Naujojo pasaulio kultūros atgarsių (mat Koncertas buvo parašytas Niujorke, kur kompozitorius dirbo rektoriumi Nacionalinėje konservatorijoje).

Greta A. Dvořáko kūrinio, Modesto Pitrėno diriguojamas LNSO atliks dar du simfoninius opusus. Tai nuotaikingas italų kompozitoriaus Alfredo Casellos divertismentas „Paganiniana“, op. 65, lyg muzikinė duoklė Paganini, ir rusų autoriaus Igorio Stravinskio siuita iš baleto „Ugnies paukštė“, į kurią sudėti ryškiausi baleto rusų liaudies pasakų motyvais fragmentai.

LNSO 78-ojo sezono pabaigos koncertas „Modestas Pitrėnas ir Narek Hakhnazaryan“ vyks gegužės 10 d., penktadienį, 19 val. koncertų salėje „Compensa“.

Išgyventi nevaizduojant

2019-ieji – metai, kai minime net dvi vokiečių kompozitoriaus R.Strauso sukaktis: 155-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Vakarų Europos muzikos istorijoje jis pasižymėjo ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip itin talentingas dirigentas, eruditas ir subtilaus kritinio mąstymo asmenybė, davusi pradžią ne tik ekspresionistinio stiliaus muzikai, bet ir pakeitusi muzikos atlikimo kultūrą.

"R.Strausso muzika labai tikra. Ją reikia atlikti labai jausmingai – nieko nevaizduojant, o tiesiog gyvenant ja kiekvieną sekundę. Tai jausmo ir meilės muzika", – apie R.Strausso kūrybą mąsto koncerte dainuosianti latvė mecosopranas A.Lebedyantseva.

R.Strausso vardas neatsiejamas nuo orkestrinės muzikos šedevrų – jis puikiai žinojo simfoninio orkestro galimybes, tad kompozitoriaus opusuose dera veržli fantazija ir "mocartiška" precizija, atsiskleidžia grafinis linijų raiškumas, o kartu ir polifonijos meistriškumas.

Jis buvo bene pirmasis kompozitorius, savo kūrinių programoms naudojęs filosofinius veikalus, kurių vienas žymiausių – simfoninė poema "Štai taip Zaratustra kalbėjo", skambėsianti ir balandžio 13-osios koncerte. Šis orkestrinis šedevras – Friedricho Nietzsche's filosofinio veikalo tokiu pačiu pavadinimu muzikinė interpretacija. Smuiko solo partiją grieš Rasa Vosyliūtė.

Paskutinės dainos

Balandžio 13-ąją taip pat skambės vokalinis ciklas "Keturios paskutinės dainos" – tarytum ilgametės R.Strausso kūrybos apibendrinimas, paprastumo ir sublimacijos kombinacijos pavyzdys. Šis vokalinis ciklas – tai kompozitoriaus gulbės giesmė: kupinas simbolių, filosofijos, meilės gyvenimui ir žmonai sopranui Pauline de Ahna, tad iš vokalistės jis reikalauja ne tik vokalinės, bet ir gyvenimiškos brandos, o kartu tai ir vienas gražiausių vokalinės muzikos pavyzdžių muzikos istorijoje.

Jo muzika tarsi sako atlikėjui: "Leisk man įsiskverbti į tavo širdį, tekėti tavo venomis ir pripildyti tave spalvomis".

"Jo muzika tarsi sako atlikėjui: "Leisk man įsiskverbti į tavo širdį, tekėti tavo venomis ir pripildyti tave spalvomis", – mintimis apie R.Strausso vokalinę kūrybą dalijosi A.Lebedyantseva. Jos nuomone, kompozitorius savo kūryboje kalba apie labai gyvenimiškus ir suprantamus dalykus – meilę, aistras, netektis ir išsiskyrimus. Tačiau nuo kitų kompozitorių jį skiria neįtikėtina gelmė ir filosofinis atspalvis. "Man jo muzika – labai jaudinanti, gili ir sudėtinga. O tuo pačiu ir labai maloni", – sakė ji.

Vokalinę "Keturių paskutinių dainų" partiją atliks naujosios kartos Lietuvos operos solistė, dviejų Auksinių scenos kryžių laimėtoja V.Miškūnaitė. Naująją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primadoną yra pamėgusi ne tik publika, bet ir muzikos kritikai – spaudoje ji tituluojama operos gulbe. Daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė operos solistės karjerą pradėjo 2012 m. pabaigoje, kai Rozalindos vaidmeniu sėkmingai debiutavo naujai LNOBT pastatytoje Johanno Strausso operetėje "Šikšnosparnis".

"Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti", – duodamas interviu Austrijos televizijai apie V.Miškūnaitę sakė Vokietijos teatro legenda vadinamas režisierius Jürgenas Flimmas, stebėjęs solistę Giuseppe Saverio Mercadante operos "Apleistoji Didonė" premjeroje.

Jausmų pliūpsniai

LNSO rengiamą muzikos šventę vainikuos koncertinis R.Strausso operos "Rožės kavalierius" fragmentų atlikimas. Po skandalą sukėlusių vienaveiksmių operų "Salomė" ir "Elektra" R.Straussas ūmai pasuko stiliaus skaidrinimo link, todėl operoje "Rožės kavalierius" tarsi juntamas Wolfgango Amadeus Mozarto šešėlis. "Jeigu negalime rašyti muzikos taip švariai kaip W.A.Mozartas, pabandykime bent kurti taip pat lengvai", – kadaise pasakė kompozitorius.

Vis dėlto greta grakštaus lyrizmo ir melancholiško mąslumo išlieka R.Straussui taip būdingi netikėti siužeto vingiai, šiurkštoko humoro apraiškos, ryškiai juntamos ir komiškoje operoje "Rožės kavalierius", kurios fragmentus su maestro M.Pitrėno diriguojamu LNSO koncerte atliks solistės V.Miškūnaitė, G.Gelgotė ir A.Lebedyantseva.

Šią komišką operą komponuodamas lengvu klasicizmo stiliumi R.Straussas į atlikėjų sudėtį įtraukė tris moteriško balso tipus – lyrinį sopraną Sofiją, dramatinį sopraną Maršaliną ir mecosopraną Oktavianą. Bene labiausiai intriguojantis tikriausiai yra pastarasis, mat vyro partija senu operos papročiu parašyta moteriškam balsui.

Koncerte Oktaviano arijas dainuosianti A.Lebedyantseva prisipažino, jog šis vaidmuo – jos svajonė, tačiau muzikinėje literatūroje toli gražu nėra vienas lengviausių. "Visas atlikimo sudėtingumas slypi pasažuose, per kuriuos dainininkai turi perteikti klausytojui operos atmosferą – kompozitoriaus sumanytą intrigą", – sakė ji. Ir pridūrė, kad operos muzikoje – labai daug įvykių, tad vokalistams tenka nelengva užduotis išgyventi itin daug jausmų, kurie išsiskleidžia finaliniame meilės trikampio trio, peraugančiame į visiškai kontrastingą duetą.

Būtent šis finalinis "Rožės kavalieriaus" trio tikriausiai ir taps bene pagrindine koncerto intriga – Sofijos vaidmenį atliksianti G.Gelgotė, itin besižavinti R.Strausso orkestriniais ir vokaliniais opusais, pasidalijo įspūdžiais, išgyventais stebint Niujorko Metropoliteno operos "Rožės kavalieriaus" pastatymą su garsiąja Renée Fleming. "Man atrodė, kad finalinis trio yra tokio begalinio grožio, kad galima pakilti ir skristi. Esu laiminga, kad dalyvausiu šios muzikos atlikime su LNSO. Taip pat ir klausytojams linkiu patirti tokį pat gražų muzikinį skrydį!" – sakė ji.

Kas? Koncertas "Richard Strauss gala koncertas". Dalyvauja LNSO (dirigentas M.Pitrėnas), solistės V.Miškūnaitė (sopranas), G.Gelgotės (sopranas), A.Lebedyantseva (mecosopranas).

Kur? Koncertų salėje "Compensa".

Kada? Balandžio 13 d. 19 val.

Koncerte skambės Piotro Čaikovskio „Romeo ir Džuljeta“, uvertiūra fantazija pagal Williamą Shakespeare’ą, Sergejaus Prokofjevo „Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui“ D-dur, op. 19, ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo Simfoninė siuita „Šecherazada“, op. 35. Kaip visi šie kūriniai susiję su koncerto pavadinimu „Meilė nugali viską“?

Teigiama, kad Vergilijaus 10-ojoje eklogėje užrašyta garsioji sentencija „omnia vincit amor“ („meilė nugali viską“). Jo eklogės – tai poetinės realių ir gyvenimiškų situacijų miniatiūros, pastoraliniai, idealizuotos meilės vaizdiniai. Meilė – tarsi amžina kūrybos versmė, įkvėpusi ne vieną poetą, ne vieną kompozitorių imtis plunksnos ir išreikšti savo jausmus žodžiais ar garsais. Tad neatsitiktinai šio vakaro programoje skambės dvi rusų kompozitorių, P. Čaikovskio ir N. Rimskio-Korsakovo, simfoninės kompozicijos – jos byloja apie skirtingas meilės istorijas. Tarp jų įsiterps neoklasicizmu dvelkiantis S. Prokofjevo „Pirmasis koncertas smuikui“, itin ryškiai atskleidęs S. Prokofjevo talento ypatybę – tyrą, santūrų ir dvasingą lyriškumą, nors šalia jo daug dėmesio skiriama ir groteskui.

Programos ašimi tapsiančiame S. Prokofjevo kūrinyje vyrauja lyrika: daininga solisto partija ir ažūriškai lengvas orkestro koloritas, bet smuiko partijoje gausu ir virtuozinių elementų (glissando, flažoletų, plačių melodijos šuolių ir trelių). Būtent čia skleisis nepaprasti jaunosios japonų smuikininkės M. Kanagawos gebėjimai, Lietuvos publiką sužavėję dar 2013 m., kai ši solistė pelnė pirmą premiją J. Heifetzo konkurse Vilniuje. Minėtini ir kiti reikšmingi įvertinimai – antroji premija ir prizas už geriausią koncerto atlikimą Long–Thibaud–Crespino konkurse Paryžiuje (2018), pirmoji premija Princesės Astrid konkurse Trondheime (2016), pirmoji premija Irvingo M. Kleino konkurse San Fransiske (2011), apdovanojimai tarptautiniuose Stulbergo, „Corpus Christi“ konkursuose.

Atkreipusi tarptautinės auditorijos dėmesį, M. Kanagawa kviečiama koncertuoti su viso pasaulio kolektyvais – tai įvairūs JAV simfoniniai ir kameriniai orkestrai, Prahos radijo, Sankt Peterburgo Marijos teatro, Suomijos radijo, Vokietijos kamerinės filharmonijos Bremene, LNSO ir kt. orkestrai. Šį koncertų sezoną smuikininkė debiutavo su Belgijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant maestro Hughui Wolffui. M. Kanagawa buvo „Crossroads“ kamerinio orkestro ir maestro A. Tregerio vadovaujamo Amerikos jaunimo simfoninio orkestro antroji koncertmeisterė. Kaip kamerinės muzikos atlikėja griežė garsiuose tarptautiniuose Verbjė, Aspeno ir kituose festivaliuose, kamerinės muzikos koncertų serijoje „Chanel Pygmalion“ Japonijoje.

Studijų metais M. Kanagawa dalyvavo Jaunųjų atlikėjų programoje, jos garso įrašai transliuojami įvairiose NPR radijo stotyse. Gavusi Vokietijos fondo „Deutsch Stiftung Musikleben“ paramą, smuikininkė griežia XVII a. Mantujos meistro Pietro Guarneri instrumentu. Taigi nepaprastai įdomu vėl išgirsti šią smuikininkę Lietuvoje ir tapti jos sparčiai kylančios muzikinės karjeros liudininkais.

Smuikininkės M. Kanagawos ir M. Barkausko diriguojamo LNSO koncertas „Meilė nugali viską“ vyks kovo 30 d., šeštadienį, 19 val. koncertų salėje „Compensa“.

„Compensa“ salėje orkestras koncertuos su kompozitoriumi bei dirigentu Gediminu Gelgotu ir jo vadovaujamu ekstravagantišku ansambliu NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras). O solo smuiku grieš Romanas Kimas, vienas ryškiausių jaunosios kartos smuiko virtuozų, savo inovatyviu grojimo stiliumi nuolat plečiantis smuiko technikos ribas. Skambės programa „XXI a. metų laikai“ – šiuolaikinės Arvo Pärto ir Gedimino Gelgoto kompozicijos bei šiuolaikiškai Maxo Richterio interpretuojami baroko maestro Antonio Vivaldi „Keturi metų laikai“.

Apie šio koncerto solistą R. Kimą legendinis smuikininkas Ivry Gitlis sakė: „Vienas iš nuostabiausių smuikininkų, kuriuos girdėjau nuo to meto, kai gimiau pats – o nuo tada juk praėjo gana daug laiko!“ Šiuo metu Vokietijoje reziduojantis 26-erių metų smuikininkas gimė Kazachstane, totorių, baltarusių ir korėjiečių šeimoje. Griežti smuiku R. Kimas pradėjo būdamas penkerių metų, o jau septynerių pelnė pirmuosius apdovanojimus nacionaliniuose konkursuose. Būdamas 16-os metų R. Kimas pradėjo studijuoti Kelno aukštojoje muzikos mokykloje, prof. Viktoro Tretyakovo smuiko klasėje. 2012 m. smuikininkas pelnė pirmąją premiją tarptautiniame konkurse „Valsesia Musica“, o iškovojęs pirmą vietą Tarptautiniame Kelno muzikos konkurse debiutavo su garsiuoju Vakarų Vokietijos radijo orkestru. 2013 m. radijo stotis „WDR 3 TonArt“ transliavo smuikininkui skirtą valandos trukmės laidą. R. Kimas pasirodymus rengia Vokietijoje, Ispanijoje, Izraelyje, Italijoje, Rusijoje ir Pietų Korėjoje, tokiose koncertų salėse kaip Kelno filharmonija, Hamburgo „Laeiszhalle“. Smuikininkas ne tik aktyviai koncertuoja visame pasaulyje, bet ir pats kuria muziką bei įspūdingas įvairių kūrinių aranžuotes smuikui solo.

Koncerte su LNSO R. Kimas atliks G. Gelgoto Koncertą smuikui Nr. 1. Šis kūrinys Lietuvoje skamba pirmą kartą, o jo pasaulinė premjera įvyko 2018 m. liepą Bad Kisingerio vasaros festivalyje Vokietijoje (muzikavo Baltijos šalių filharmonijos orkestras, dirigavo estų maestro Kristjanas Järvi, solo partiją griežė šveicarų smuikininkas Davidas Nebelas). Vokiečių muzikos kritikai po premjeros rašė: „Itin ryškios muzikinės spalvos, jų idilė sudarė įspūdį, tarytum kompozitorius „išgirdo“ gamtą.“ Beje, tuo pačiu metu kaip ir Vilniuje, 2019 m. kovo 16 d., šis Koncertas skambės ir Talino filharmonijoje, jį atliks pasaulinės premjeros muzikantų trupė.

Šiuolaikinės muzikos programoje dar skambės legendinio estų minimalizmo kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinys „Gulbės giesmė“, 2013 m. Zalcburgo „Mozarto savaitės“ užsakymu aranžuotas simfoniniam orkestrui. Kūrinys buvo sumanytas kaip chorinė kompozicija su vargonų akompanimentu, o tekstui kompozitorius pasirinko ištraukas iš anglų kardinolo Johno Henry Newmano (1801–1890) traktato „Littlemore Tractus“.

Antroje koncerto dalyje – britų kompozitoriaus Maxo Richterio originali versija pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“. 2012 m. pasirodęs rekompozicijų albumas, galima sakyti, sukėlė tikrą sumaištį tradiciniame šio barokinio opuso interpretacijų pasaulyje. Tai visiškai naujas, gaivus ir drąsus požiūris į bene vieną populiariausių kūrinių smuikui. M. Richterio versija buvo pavadinta „Recomposed by Max Richter: Vivaldi, The Four Seasons“ ir ilgainiui tapo gana dažnai griežiamu šiuolaikiniu kūriniu. Be to, šis perdirbinys įsitvirtino ir NIKO repertuare – pamėgtas publikos, jis tapo savotiška lietuvių kolektyvo vizitine kortele. Šįkart šiuolaikinę „Metų laikų“ versiją atliks NIKO bei LNSO stygininkai.

Visą vakaro programą diriguos Gediminas Gelgotas. Apie šį kūrybingą lietuvių muziką ir jo įkurtą ansamblį NIKO amerikiečių minimalizmo žvaigždė Terry Riley’s, neslėpdamas susižavėjimo, taip yra sakęs: „Tai, ką jūs darote, – iš tiesų efektinga. Man patinka, kai atlikėjai groja atmintinai. Man patinka jūsų muzikantų jautrus vibrato ir dėmesys garso grynumui. Žaviuosi, kad jums tai svarbu, kad esate išalkę muzikos, kuri skleidžia taiką.“ G. Gelgoto muzika į klasikinių koncertų sales pritraukia naują, jaunesnę publiką. Užvaldantys ritmai, derantys su minimalizmo stiliaus persmelktomis melodijomis, sukuria ypatingą stilių.

G. Gelgoto diriguojamo LNSO, NIKO ir smuikininko R. Kimo koncertas „XXI a. metų laikai“ vyks kovo 16 d., šeštadienį, 19 val. koncertų salėje „Compensa“.

Tačiau, kaip pripažįsta gegužės 7 dieną Vilniuje savo pasirodymą surengsiantis parodijų meistras, darosi vis sunkiau rasti tokią asmenybę, kurią būtų galima parodijuoti ir kuri būtų aktuali plačiai auditorijai.

„Kiekviena parodija yra tiesiogiai susijusi su individualumu, ryškia asmenybe, savitumu: tai ir balsas, ir gestai, ir veido mimika, ir, aišku, atpažįstamumas. Dabar žmonės pasiskirstę pagal interesus, kurių diapazonas labai platus. Jaunimą domina vieni dalykai ir asmenybės, vyresnius žmones – visiškai kiti. Todėl darosi labai sunku rasti bendrą vardiklį, personažą, kuris būtų įdomus plačiai auditorijai. Tačiau humoras vis dėlto susijęs su tais dalykais, tomis temomis ir personažais, kurie yra atpažįstami arba suprantami daugeliui žmonių. Todėl savo pasirodymus aš bandau kurti taip, kad jie būtų įdomūs skirtingiems žmonėms“, – sako M. Galkinas.

M. Galkino karjera prasidėjo prieš 25 metus ir jo populiarumas kasmet vis auga. Jis yra ne tik talentingas humoristas, bet ir puikus dainininkas. Be to, jis meistriškai veda daugybę populiarių laidų didžiausiuose TV kanaluose.

Scenoje M. Galkinas visada vienas, tačiau meistriškai įkūnija daugybę skirtingų žmonių: nuo šou verslo atstovų iki politikų. Anekdotai, humoreskos, taiklūs ir juokingi pastebėjimai apie šių dienų aktualijas ir, žinoma, parodijos! M. Galkinas visada pataiko į dešimtuką: pastebi ryškiausius parodijuojamo žmogaus charakterio bruožus, elgesio ypatumus, mimikos ir balso subtilybes. Per visus šiuos metus keitėsi personažai, mėgstamiausi numeriai, ištisos programos, tačiau bet kuris M. Galkino pasirodymas – tai gero ir kokybiško humoro dozė, kurios užtenka ilgam ir kuria galima užkrėsti visus aplink esančius žmones.

To galima tikėtis ir gegužės 7 dieną vieninteliame M. Galkino pasirodyme Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.

Pirmą kartą Lietuvos žiūrovams koncertuosiančio kolektyvo dainų sąraše – net tik kūriniai iš naujausio grupės albumo „Gravity“ (2018) – „Not Dead Yet”, „Letting You Go”, „Over It”, „Don't Need You”, bet ir visi žinomiausi hitai - „Tears Don't Fall”, „4 Words (To Choke Upon)”, „Scream Aim Fire”, „Waking the Demon”, „Your Betrayal”, „No Way Out” ir kiti.

Britų „Bullet For My Valentine” (toliau BFMV) – viena populiausių šio šimtmečio metalcore grupių. Jos raktas į sėkmę yra neįprasta muzikos stilių sintezė – BFMV meistriškai jungia metalą bei 80-ųjų pankroką su melodiškumu ir tamsiąja lyrika. Muzikantai neslepia, kad ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jiems didelę įtaką darė tokie grandai kaip „Metallica“, „Slayer“ ir „Iron Maiden“, tačiau ketvertukas iš Velso sugebėjo praplėsti metalo muzikos žanrą ir pritraukti pačios įvairiausios auditorijos dėmesį.

Metalo gerbėjai, pankroko fanai ir net individualistai emo – visi priėmė BFMV kaip savą. Net jų jaunystės herojai – „Metallica“ ir „Iron Maiden“ – aukštai įvertino BFMV kūrybą, asmeniškai pakviesdami į koncertinius turus kartu. Sunkiosios muzikos žurnalai „Metal Hammer“ ir „Kerrang!” taip pat aukštai įvertino grupė pastangas ir suteikė BFMV „Geriausios Britanijos grupės“ titulą 2006, 2008, 2009 ir 2010 metais.

Per savo karjerą kolektyvas išleido šešis studijinius albumus, iš kurių kritikai išskyrė debiutinį „The Poison“ (2005), o taip pat „Fever“ (2010) ir „Temper Temper“ (2013). Jau su „The Poison“ muzikantams pavyko pavergti JAV rinką: vien tik Amerikoje buvo parduota daugiau kaip 500 tūkst. iš bendro 2 mln. diskų tiražo, kas pelnė albumui oficialų auksą. Bendrai pasaulyje yra parduota apie 5 mln. grupės įrašų kopijų, kas neabejotinai yra labai geras rezultatas šiuolaikinėje sunkiojo roko industrijoje.

Tačiau BFMV nenori užsisėdėti savo komforto zonoje. Grupės lyderis Matthew Tuckas komentuoja: „Pastaruosius 12 mėnesių aš daug galvojau apie žodį „šiuolaikinis“. Ir jaučiu, kad tai yra šiuolaikinis albumas. Jame [jau] nebėra old schoolo įtakos, nėra „širdies ant rankovės“. Mes [jau] pakankamai tai darėme, tad norime judėti pirmyn ir sudominti mūsų muzika dar įvairesnę publiką...“ Akivaizdu, kad grupė yra teisingame kelyje - tai įrodo pilnutėlės koncertų salės visoje Europoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje.

Koncertas vyks balandžio 14 d. Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.

Vieša prekyba bilietais nuo sausio 11 d. 10:00 val. www.bilietai.lt.

Išankstinė prekyba MEDUSA CONCERT FB klubo nariams su kodu – nuo sausio 9 d.

 22.42 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje, Kernavės g. 84 esančioje "Compensa" koncertų salėje į lifto šachtą įkrito 22 metų mergina. 

  Pirminiais duomenimis, mergina yra sąmoninga.

Į įvykio vietą išvyko sostinės priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, medikų ir policijos ekipažai.