-
Istorijų festivalio organizatorė: norėtume sugriauti Kauno kaip lietuviškiausio miesto mitą 7
Pasak D. Citvarienės, istorijų pasakojimas yra tas įrankis, kuris gali padėti susitapatinti su kitu ir kitokiu, esančiu skirtingoje situacijoje nei mes. Taip yra todėl, kad geroje istorijoje visada atrasime save.
Istorijų festivalyje, kuris šiemet Kaune vyks jau trečią kartą, istorijos pasakojamos skirtingomis meno formomis, renginiai vyksta įvairiose miesto vietose, įtraukiami skirtingų miesto bendruomenių atstovai. Visgi visas šias istorijas vienija daugiakultūriškumo tema.
„Norėtume sugriauti vis dar gyvą Kauno kaip lietuviškiausio miesto mitą, nes jis toks niekada nebuvo. Čia visuomet sugyveno skirtingų tautybių, religijų ir kultūrų žmonės. Visiems jiems esame dėkingi už miestą, kurį paveldėjome“, – teigia D. Citvarienė.
Ir nors atrodo, kad šių metų Istorijų festivalio tema – namai – yra labai „lokali“, istorijose, kurios bus pasakojamos jo metu, skamba patirtys, susijusios su pačiomis įvairiausiomis vietomis ir kultūromis. Apie istorijų pasakojimą ir ko tikėtis iš 2021-ųjų Istorijų festivalio – skaitykite interviu su jo iniciatore ir vadove D. Citvariene.
– Istorijų pasakojimas man, rašančiai, visų pirma asocijuojasi su tekstu. Suprantu, kad tai – nebūtinai taip, ir jūsų festivalio renginiai tai rodo. Ką jums reiškia pasakoti istorijas?
– Man atrodo, kad istorijų pasakojimas yra viena universaliausių žmonijos bendravimo formų. Istorijos moko gyvenimo išminties, jos lavina vaizduotę, ugdo empatiją. Niekas nepadeda geriau susitapatinti su kitu, kito patirtimi, nei gerai papasakota istorija. Ne veltui šiandien atgimsta vadinamasis pasakojimo menas (angl. storytelling); istorijos gali būti pasakojamos įvairiausiais būdais, skirtingomis meno formomis.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
Kartu manau, kad vadinamosios „mažosios istorijos“ ir atsiminimai yra tikrasis Istorijos iš didžiosios raidės užpildas. Jos padaro mūsų miestą gyvą, jos apgyvendina mūsų namus ir gatves, jos padeda pajusti tikrąsias praeities gyvenimo spalvas.
– Istorijų festivalis vyks jau trečiąjį kartą. Kurios jo metu pasakotos, išgyventos istorijos jums labiausiai įsiminė? Kurios, jūsų nuomone, miesto gyventojų ir svečių buvo geriausiai išgirstos?
– Man, kaip vienai iš festivalio iniciatorių, turbūt labiausiai įsiminė pirmasis Istorijų festivalis, startavęs 2019 m. Jame pasakojome mažai kam žinomą Kauno geto orkestro, kuriame grojo garsiausios tarpukario muzikos žvaigždės, istoriją. Pristatėme skirtingų tautybių kauniečių istorijas (kurias vis dar galima rasti festivalio internetiniame puslapyje istorijufestivalis.eu). Galbūt didžiausio atgarsio sulaukė iniciatyvos senosiose Kauno kapinėse (vadinamajame Ramybės parke), kuriose dar gyva daugiataučio miesto atmintis.
Į įvairias menines iniciatyvas įsitraukė ne tik vietos gyventojai, papasakoję savo atsiminimus, susijusius su šia vieta (jų istorijos sugulė į libretą, iš kurio gimė muzikinė kantata „Ramybės, ramybės...“), bet ir šioje vietoje įsikūrusios religinės bendruomenės. Lankytojams atsivėrė mečetė, ekskursiją rusų ortodoksų cerkvėje vedė charizmatiškasis diakonas Konstantinas Pankrašovas, o kantatos atlikime ir vėliau – miesto palaiminime – dalyvavo visų keturių konfesijų dvasininkai. Festivalio metu žmonės neslėpė savo džiaugsmo, kad pagaliau galės užeiti ir pamatyti mečetę, pro kurią kasdieną praeidavo. Atsivėrusios durys, netikėti susitikimai ir geresnis vienas kito pažinimas ir yra tai, ko festivalis siekia ir ką kaskart patiria mūsų lankytojai.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
– Kas jūsų festivalio kontekste yra gera istorija?
– Istorijų festivalio kontekste gera istorija turbūt yra ta, kuri dar nebuvo pasakota anksčiau. Istorija, kuri atskleidžia kažką naujo apie aplinką, kurioje gyvename, padeda nauju žvilgsniu pamatyti savo miestą. Kartu, gera istorija yra ta, kuri sužadina smalsumą, skatina toliau tyrinėti, ieškoti... Be to, gera istorija padeda ne tik naujai atrasti savo aplinką, bet ir geriau pažinti save. Geroje istorijoje visada atrasime save.
– Yra tokių istorijų (tarp jų – geto, žydų genocido Lietuvoje) apie kurias vengia kalbėti, jas prisiminti ir kauniečiai, ir lietuviai. Kurias iš tų „pamirštinų“ istorijų jums pavyko atgaivinti Istorijų festivaliu?
– Vienas pagrindinių Istorijų festivalio tikslų yra pasakoti primirštas miesto ir Kauno rajono istorijas, atverti sudėtingus istorijos puslapius, priminti dar taip neseniai egzistavusio daugiataučio miesto praeitį. Norėtume sugriauti vis dar gyvą Kauno kaip lietuviškiausio miesto mitą, nes Kaunas toks niekada nebuvo. Čia visuomet sugyveno skirtingų tautybių, religijų ir kultūrų žmonės. Visiems jiems esame dėkingi už miestą, kurį iš jų paveldėjome.
Čia visuomet sugyveno skirtingų tautybių, religijų ir kultūrų žmonės. Visiems jiems esame dėkingi už miestą, kurį iš jų paveldėjome.
Jau minėjau Kauno geto orkestro istoriją. Čia grojo tarpukario muzikos pasaulio žvaigždės – Hofmekleriai, Stupeliai ir kiti. Labai džiaugiamės, kad pavyko gauti kompozitoriaus Percy Haido gete sukurto muzikinio kūrinio „Geltonoji simfonija“ natas ir šis kūrinys buvo atliktas pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje. Į koncertą, kuriame buvo atlikti ir kiti geto orkestro repertuare buvę kūriniai, iš JAV atvyko kompozitoriaus Percy‘io Haido sūnus Josephas Haidas su žmona. Ir tai yra maža, bet beveik stebuklinga istorija apie mirtį ir gyvenimą, skausmą ir susitaikymą.
– Kurios istorijos dar prašosi dėmesio?
– Manau, kad kauniečiai turi išskirtinę savybę – jie itin domisi miesto istorija, ja didžiuojasi. Pažiūrėkime, vien „Facebooke“ kiek yra Kauno istorijos entuziastų įkurtų grupių, kuriose buvę ar dabartiniai kauniečiai dalinasi nuotraukomis ir atsiminimais.
Tačiau sovietmečio pertrauktas laisvos valstybės gyvenimas lėmė, kad turime daug istorijos spragų. Mūsų istorijos žinios vis dar fragmentiškos, istorijos pasakojimuose neretai vyrauja romantizuoti mitai, vengiame atverti skaudžius miesto istorijos puslapius, pažvelgti į istorijos veidrodį. Festivalio, kaip ir Kaunas 2022 programos „Atminties biuras“, tikslas – atsigręžti į nutylėtas istorijas, patyrinėti tuos praeities užkulisius, kurie liko iki šiol neatverti. Kartu norime priminti vardus ir likimus tų, kurie kūrė šį miestą. O jį kūrė skirtingų tautybių ir religijų kauniečiai – vokiečiai, lenkai, žydai, totoriai, rusai... Jie visi nusipelno būti vienodai prisiminti ir įvertinti.
Daiva Citvarienė. / A. Aleksandravičiaus nuotr.
– Kokia būtų jūsų rekomendacija – kaip reikėtų „skaityti“ miestą, kad jis atskleistų savo istorijas? Kokių tam reikia gebėjimų? Įrankių?
– Norint iš naujo atrasti savo miestą tereikia vieno – smalsumo. Šiuo metu yra daugybė iniciatyvų, padedančių tyrinėti ir pažinti miesto istoriją – ekskursijos, parodos, paskaitos. Istorijų festivalis – dar viena tokia iniciatyva, suburianti miesto istorijos pasakotojus, menininkus, bibliotekininkus, muziejininkus. Be to, festivalio puslapyje yra sukaupta nemažai istorijų, pasakojančių apie mums dar iki šiol mažai pažįstamą Kauną. Kauną, kurį vis dar atrandame, iš naujo ir iš naujo.
– Kai jūs atvykstate į naują miestą, ką pirmiausia „skaitote“? Kur ieškote to miesto istorijų?
– Man pirmiausia įdomus pats miestas kaip muziejus po atviru dangumi. Mėgstu klajoti nepažįstamo miesto gatvėmis ir pakeliui atrasti tai, ko galbūt neatrasčiau, jei miestą tyrinėčiau suplanuotai. Beje, tokiu pat metodu galime iš naujo „atrasti“ ir vietą, kurioje gyvename. Tereikia nuklysti nuo kasdienybės geografijos maršruto, dažniau pakelti akis...
Kitų miesto istorijų ieškau muziejuose ar alternatyviuose miesto giduose. Tokių dabar galima beveik kiekviename mieste.
Tačiau jei tik turiu galimybę, bendrauju su to miesto gyventojais. Jie geriausiai gali papasakoti oficialiuose maršrutuose neužfiksuotas istorijas, parodyti miestą jo gyventojo akimis.
– Kaip manote, kur tokias istorijas randa žmonės pirmą kartą atvykę į Kauną?
– Manau, kad tikrieji miesto istorijų pasakotojai yra šio miesto gyventojai. Visi tie, kurie pasitinka miesto svečius – taksi vairuotojai, kavinių darbuotojai ir kiti kauniečiai yra geriausi miesto istorijų pasakotojai. Jie yra tikrieji, nors ir neoficialūs, miesto gidai.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
– Gal galėtumėte trumpai paminėti svarbiausius šių metų Istorijų festivalio programos akcentus?
– Kaip ir praėjusiais metais, šių metų festivalio temą įkvėpė šiuolaikinio pasaulio aktualijos. Šiemet mes kalbame apie gyvenimą NAMUOSE. Kalbame apie namus kaip prieglobstį ir kartu – mus įkalinusią erdvę. Namus, kuriuose gimė Istorija. Pirmą kartą istorijoje visa žmonija išgyveno tą pačią patirtį ir visi ją išgyvenome namuose. Šiuos metus namuose ženklino nostalgiški prisiminimai apie gyvenimą „prieš“, kartu – noras dalintis bendromis patirtimis su nepažįstamaisiais iš viso pasaulio.
Šiais metais ištikusiomis patirtimis ir atsiminimais dalinsis aktoriai Eimutis Kvoščiauskas ir Dominykas Vaitiekūnas. Į Istorijų festivalį įsijungė ir gana intymias namų istorijas pasakojantys namai – muziejai – Balio Sruogos, Salomėjos ir Bernardo Bučių memorialiniai muziejai.
Istorijų festivalis truks tris dienas, o programa vyks nuo ryto iki vakaro. Rytais bus skaitomos įvairių tautų pasakos, dieną pakviesime į ekskursijas – istorijas pietums. Be to, bus pristatyti net keli užsienio menininkų projektai, kurie sukurti Kaune gyvenančių įvairių tautybių žmonių istorijų pagrindu. Tai – Maltos menininkų kurti virtualūs turai, įkvėpti pokalbių su trimis kaunietėmis jų virtuvėse. Menininkas iš Škotijos – Svenas Werneris sukūrė patyriminę garso ir vaizdo instaliaciją, eksponuojamą ypatingoje vietoje – Kauno evangelikų reformatų bažnyčioje, o lenkų menininkai, sukūrę specialius atvirukus, kvies dalintis vaikystės atsiminimais su nepažįstamaisiais.
Man pirmiausia įdomus pats miestas kaip muziejus po atviru dangumi. Mėgstu klajoti nepažįstamo miesto gatvėmis.
Nepamiršime ir mums svarbių istorinių temų. Spalio 8 d. nuskambės nauja kompozitoriaus Jievaro Jasinskio simfonija, kurią atliks Šv. Kristoforo orkestras, kviestiniai džiazo ir folkloro muzikantai. Koncertas skirtas Holokausto aukų atminimui. Kauno jaunimas pakvies į kartu su režisiere Saule Sakalauskaite kurtą spektaklį, apie Antrojo pasaulinio karo atmintį (projektas „Jaunimas kalba apie karą“). Šis spektaklis įtrauks jo žiūrovus į prasmingą pokalbį apie karų patirtis, istoriją ir mūsų santykį su ja. Tai – pokalbis apie istoriją iš dabarties perspektyvos.
– Šiemet į Istorijų festivalį kvies... angelai?
– Per tuos metus, kol gyvenome namuose, pasaulis stipriai pasikeitė. Jis tapo kaip niekad susipriešinęs ir susvetimėjęs. Todėl festivalio atidarymo dieną į miestą išeis dvylikos angelų procesija, kuri primins mums tai, ko šiandien stokojame labiausiai – meilės vienas kitam, atvirumo kitokiam, užuojautos ir empatijos. Tikimės, šie danų menininkės Benthe‘s Norheim kurti angelai suteiks mums vilties, kad pajėgsime susitaikyti su praeitimi ir savimi, išmoksime būti atviri vienas kitam, atrasime bendrystę ir artimo meilę.
– Ko rekomenduotumėte jokiais būdais nepraleisti?
– Rekomenduočiau spalio 7–9 dienas paskirti miesto istorijų pažinimui ir per šias tris dienas išgirsti bent tris festivalio istorijas.
– Kam skirtas Istorijų festivalis? Kas yra idealus jo lankytojas?
– Tikiu, kad mūsų festivalio lankytojai yra tie, kurie myli šį miestą ir domisi jo istorija, o svarbiausia – yra smalsūs ir žingeidūs.
Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 Istorijų festivalis NAMUOSE vyksta ketvirtadienį–šeštadienį, spalio 7–9 dienomis. Festivalio programą ir buvusių Istorijų festivalių istorijas rasite https://istorijufestivalis.eu/
