Neįprastos pamokos

Vasarį Samylų, Vilkijos ir Linksmakalnio gyventojus pasakojimo meno mokė dvi profesionalios pasakotojos, gyvenančios ir dirbančios Škotijoje ir Olandijoje, Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė.

"Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" inicijuotos sakytinio pasakojimo (angl. "storytelling") dirbtuvės trijų seniūnijų bendruomenėms bei Kauno miesto ir rajono kultūros profesionalams sutraukė nemažai tikrų istorijų išsiilgusių žmonių. Vis dėlto užsienyje įvairūs pasakojimo, literatūriniai vakarai (angl. "open mic") specialiuose klubuose, baruose, bibliotekose, kultūros centruose yra kur kas populiaresni.

Pasak D.Ivanauskaitės, klausydamas istorijos, žmogus užmezga ryšį su pasakotoju: "Tam tikra prasme nutiesiamas telepatinis tiltelis. Klausytojai savo vaizduotėje pradeda matyti pasakojamą istoriją. Vokiečiai net turi posakį, kad istorijų pasakojimas yra kinas galvoje (vok. "kopfkino")."

Galimybės – neribotos

Abi pasakotojos pateikia daugybę sakytinio pasakojimo pritaikymo galimybių. Jis naudojamas ir versle, rinkodaroje, kuriant palankų vartotojo požiūrį į prekės ženklą, formuojant organizacijos tapatybę, vykdant vidinę ir išorinę komunikaciją.

Sceninis pasakojimas – tai kelių valandų trukmės šou pasirodymai, dalyvaujant režisieriui, muzikantams, scenografams.

Netrūksta ir socialinių pasakojimo pritaikymo būdų. Pavyzdžiui, dirbama su bendruomenėmis, kad jos glaudžiau bendrautų, atkurtų ryšį, tokiu būdu tyrinėjama jų tapatybė.

Transformacinių pasakojimo dirbtuvių metu vyksta švelnus kūrybinis darbas su žmonėmis, kurie yra patyrę stiprių išgyvenimų: smurtą artimoje aplinkoje, netekę artimo žmogaus, sergantys sunkiomis ligomis, įvykdę nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimuose. D.Ivanauskaitė atkreipia dėmesį, kad istorijų pasakojimas gali būti svarus įrankis reflektuoti kalinių pasirinkimus.

Dar vienas pritaikymo laukas – edukacija. Dirbama su vaikais iki penkerių metų amžiaus, jaunomis šeimomis, senjorais. Tokios pasakojimo dirbtuvės pasitarnauja šių visuomenės grupių užimtumui, įtraukimui, padeda sukurti bendrystę.

"Dažniausiai su senjorais naudojamos gyvosios atminties pasakojimai. Sužadinami prisiminimai, rodant nuotraukas iš jų jaunystės, leidžiant pasiklausyti senos muzikos, kuri nukeltų į pirmojo pasimatymo vietą ar situaciją, kai įvyko kažkoks konfliktas, netektis, lėmusi tam tikrus posūkius, pasirinkimus jų gyvenime", – pastebi D.Ivanauskaitė.

Daiva Ivanauskaitė

Nukėlė į "Titaniką"?

D.Ivanauskaitė Vilkijos gyventojus kvietė dalytis asmeninės ir bendruomeninės atminties pasakojimais, o viena istorija nuvedė net iki "Titaniko". Istorijų pasakojimo meno taip pat mokėsi Kauno miesto ir rajono kultūros organizacijų darbuotojai, edukatoriai, muziejų gidai.

Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma.

"Šios dirbtuvės dar kartą patvirtino, kad pasakojimo meno dovana – šiluma. Išgirdęs kito žmogaus istoriją, nebegali į jį žiūrėti taip, kaip anksčiau. Nežinodami, neišklausydami kito istorijos, į kaimyną, kolegą ar naujai sutiktą žmogų esame linkę žiūrėti šaltai, atsargiai, sukurdami barjerą, gal net turėdami išankstinį nusistatymą", – apgailestavo pašnekovė.

Pasak jos, dirbtuvėse sutikti žmonės gana gerai valdo kalbą, turi daug meilės ir kūrybiškumo, noro kalbėtis: "Jie išsiilgę nuoširdaus istorijų pasakojimo, o ne eilinio pasiplepėjimo. Buitinės kalbos nesujungia mūsų giliuoju lygmeniu. Istorijos suteikia gyvybę aplinkai, miestui, kuriame gyvename, ir kiekvienam žmogui. Tai labai svarbu mūsų tapatybei, pasitikėjimui savimi, stiprybei."

Keičia žmonių gyvenimus

Samyluose, kur prieš šešis dešimtmečius Kauno marių dugne nuskendo 35 kaimai ir 721 sodyba, bei Linksmakalnio kaime, kuriame 1944 m. buvo įrengtas KGB radijo žvalgybos centras, sakytinio pasakojimo dirbtuves vedė ir esamų vietos gyventojų istorijas rinko šiuolaikinė pasakotoja M.Varnauskaitė.

Pasak jos, labai svarbu užmegzti autentišką ryšį su auditorija, o tam pasiekti neretai kalba nėra pats svarbiausias elementas. Akių kontaktas, intonacija, kūno kalba, tylos pauzė, gestai, mimika – visa tai tik dalis pasakotojo naudojamų priemonių  pasirodymo metu.

Pasakotojos teigimu, kad istorija įtrauktų publiką, ji turi turėti ne tik įdomų turinį, bet ir gerą struktūrą: "Istoriją galima dėlioti ne tik nuo taško A iki taško B, bet kaip mozaiką ar žvaigždyną, t.y. linijine tvarka, kai publika nežino ir net negali nuspėti, kas bus toliau."

Tokią istoriją atskleisti gyvai kaip pasirodymą nėra lengva, nes reikia suvaldyti daugybę elementų, tačiau įgūdžiai ateina su patirtimi. Vis dėlto, pasakotojos teigimu, svarbiausia – ryšys su auditorija. Net jeigu istorija turi stiprią struktūrą, įdomų turinį, netikėtą posūkį, neatrastas ryšys su žmonėmis, kuriems ji pasakojama, gali neduoti norimo rezultato.

Milda Varnauskaitė

Įveikti baimę

Profesionalios pasakotojos neslepia, kad dažnai susiduria su nepasitikėjimu.

"Žmonės linkę nepasitikėti kitais, skeptiškai žiūrėti į naujas patirtis, – pastebi M.Varnauskaitė. – Niekada neverčiu žmonių dalytis istorijomis, atvirkščiai – pati atsiveriu, atiduodu visą save ir tada natūraliai kitų nepasitikėjimas išnyksta. Žmonės nori būti išgirsti, jie nori pasakoti istorijas. Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti."

Mes esame pasakojantys gyvūnai, kuriems reikia ne išmokti pasakoti, o prisiminti, kaip tai daryti.

Norint pasakoti, visų pirma reikia pažiūrėti viešo kalbėjimo baimei į akis. Pastaroji vis dar patenka į didžiausių žmonijos baimių sąrašą, aplenkdama skrydį lėktuvu, bankrotą, ligas ir net mirtį.

"Scenos baimė yra labai reali baimė. Išeiti prieš žmones ir pasakyti kažką prasmingo, įdomaus, o ne šiaip pataukšti yra sudėtinga. Tikiu, kad tą padaryti galima tik žvelgiant baimei į akis, o nesistengiant nuo jos pabėgti, t.y. apkamšyti savo pasirodymą išmoktomis taisyklėmis.

Nemanau, kad baimę reikia įveikti, su ja reikia susidraugauti. Apie tai daug kalbu savo dirbtuvėse", – tvirtina pašnekovė.

Vaistas nuo atskirties

Pasak M.Varnauskaitės, nors pasakojimas nėra terapija, jis suteikia galimybę užmegzti ryšį su kitu, parodyti šalia esančiam, kad jis nėra vienas pasaulyje.

"Pagrindinė žinutė, kurią noriu perduoti žmonėms, ateinantiems į mano pasirodymus Lietuvoje ir Olandijoje yra ta, kad visi turime daugiau bendro, nei atrodo. Pasirodymų metu galima išgyventi tokį artumą, kai nebeaišku, kas pasakoja istoriją – ar tu pati, ar tavo auditorija", – sako M.Varnauskaitė

Pasak jos, net ir kelių šimtų lankytojų auditorijai istoriją galima papasakoti taip, kad išėjęs kiekvienas galvotų, jog ta istorija buvo skirta tik jam vienam.