Šiuo sudėtingu laikotarpiu gyvas bendravimas tapo ypatingu įvykiu. Susitikimas aktorės ir vyro scenografo Sergejaus Bocullo jaukiuose namuose buvo ypatingas. Kai lydimi pelynų arbatos aromato susėdame prie stalo, už lango kyla stiprus lietus, o po to staiga vėjo apdraskytas medžių viršūnes apšviečia viltinga saulės šviesa. Kontrastų kupinas ir D. Stubraitės likimas. Jau šeši metai, kai talentingos aktorės kūną pasiglemžusi negailestinga liga polineuropatija privertė nutraukti kūrybinę veiklą. Tačiau aktorės siela spinduliuoja gyvybe ir dar labiau atgyja prakalbus apie teatrą.

– Šiuo metu visas pasaulis, patirdamas sunkių išbandymų, skendi nežinomybėje ir laukime. Per pandemijos laiką daug kas pasikeitė. Teatrai, regis, bando save atrasti iš naujo. Kaip pandemija paveikė jūsų kasdienybę ir santykį su teatru?

– Praeitais metais sugrįžau iš reanimacijos ir kaip tik paskelbė karantiną. Man pasidarė juokinga. Galvoju: "Daiva, matai, ne tau vienai taip. Tu čia guli lovoje, negali niekur važiuoti, bet staiga visas pasaulis su tavimi solidarizuodamasis papuolė į karantiną ir niekas niekur nevažiuoja." Mane lydėjo toks pojūtis, kuris labai vaizdžiai pavaizduotas Umberto Eco romane "Fuko švytuoklė". Kai žmogaus tikėjimas sukuria jo realybę. Man atrodo, kad aš sukūriau tą realybę, kad negulėčiau viena. Pandemija man nebuvo sunkus laikotarpis, net labiau išryškino vertybes.

Mano savijautą būtų galima prilyginti skrydžiui lėktuvu. Įeini į oro uostą, kur daugybė parduotuvių, kavinių, žmonių. Toks didžiulis skruzdėlynas. Paskui sėdi į lėktuvą, jis išrieda į pakilimo taką, trys mirksniai, ir pradeda kilti, staiga didžiuliai pastatai, medžiai tampa lego kaladėlėmis. Tavo realybė pasikeičia visiškai, natūralia būsena tampa būti virš debesų. Man taip yra su teatru. Atrodė, kad visas gyvenimas yra ten, neišeini iš tos juodos dėžės, ir staiga užklupo liga, kaip tas pakilimo momentas, kai viskas sumažėjo iki lego dydžio. Ne tik teatras, mano praėjęs gyvenimas, bet ir problemos, kurios buvo svarbios anksčiau. Dabar aš esu toli nuo to.

O teatro labai ilgiuosi, nebežinau, kas jis yra šiandien. Kas jis buvo vakar, to nebėra, o kas jis yra šiandien, būtų pačiai įdomu sužinoti. Jaučiu didžiulį alkį pažiūrėti spektaklį. Mūsų dukros dirba scenografijos srityje, tad visada ypač norisi apsilankyti bent jau šiose premjerose. Iki reanimacijos liga man suteikdavo tokį klaustrofobijos pojūtį, kai negalėdavau įeiti į salę, jeigu joje nėra langų, man prasidėdavo panikos priepuoliai. Kelis kartus dėl to buvau priversta išeiti. Kol Sergejus žiūrėjo premjerą, aš pralaukiau fojė. Tai buvo labai apmaudu, nes jautiesi išstumtas. Per metus mano savijauta pasitaisė, bet dabar aš droviuosi eiti į teatrą, kadangi esu priklausoma nuo kvėpavimo aparato, kuris pypsi ir šnopuoja. Tačiau naktimis aš dalyvauju veiksme. Sapnuose visada esu teatre.

– Kaip vertinate karantino metu vykusias online premjeras?

– Bandžiau žiūrėti vieną spektaklį, tačiau po kiek laiko išjungiau, nes tai žiūrėti neįmanoma. Teatro iš principo negalima rodyti jokiu vaizdo formatu. Tai ne kinas. Nebent spektaklis yra filmuojamas kaip filmas. Teatro specifika slypi buvime tą akimirką, tuo momentu toje erdvėje. Teatras gali būti visoks, bet tik ne vaizdo formatu. Žmonės bendrauja apie 7 proc. verbaliai, o visi likę procentai – energetika, kvapai, mimika ir kiti neapčiuopiami dalykai. Teatre visa tai gali pajusti. Pandemija stipriai pakenkė teatrui, kadangi aktorius, kaip sportininkas, privalo nuolat treniruotis.

Staiga užklupo liga, kai viskas sumažėjo iki lego dydžio. Ne tik teatras, mano praėjęs gyvenimas, bet ir problemos, kurios buvo svarbios anksčiau.

Kita vertus, tiek, kiek pastaruoju metu pasisekė pamatyti spektaklių, turbūt nepasisekė pamatyti gerų. Anksčiau mane tenkindavo mažesni dalykai, o su laiku tapau išranki. Tai jau matei, tai jau žinai, vis norisi kažko kito. O to kito vis neatrandu. Net buvo kilęs klausimas, ar apskritai yra tokių spektaklių, į kuriuos nuėjus man būtų įdomu. Bet čia labai subjektyvu. Kai sunkiai dirbi, atrandi kažką ir tau pasiseka tą atradimą perteikti kitam, kai tas kitas pajunta katarsio momentą, tai yra siekiamybė. Vis dėlto taip nutinka retai. Tačiau dėl to verta daugelį metų sunkiai dirbti.

Teatras – labai paslaptingas dalykas. Aš iki šiol nesupratau, kas atsitinka su žmonėmis, kad kai jie patenka į teatrą, suserga kažkokiu virusu, kuris jų niekaip neapleidžia. Kas ten yra? Teatre susirinkę įvairiausios asmenybės, bet visi absoliučiai yra egoistai ir konkurentai. Teatre negali būti komforto. Dabar kalbama apie mobingą gydymo įstaigose, tačiau teatre tai vyksta ištisai. Būtų labai keista, jeigu aktoriai nejustų muštro. Pavyzdžiui, anksčiau buvo atvažiavęs spektaklį statyti slovėnų režisierius ir aktoriai stebėjosi, kad repeticijose niekas nerėkia. Aktoriai labai džiaugėsi, kad nesidraskoma repeticijų metu. Tačiau jeigu taip bandytų elgtis lietuvis režisierius, aktoriai jį "suvalgytų". Jeigu nedraskai ir nežemini, vadinasi, esi silpnas ir netalentingas lyderis. Iš tiesų tai yra absurdas. Turbūt toks supratimas atėjęs iš sovietinių laikų.

– Suvaidinote daug labai skirtingų moterų tipažų. Kuriuos jų norėtumėte pakartoti? Ko labiausiai siekdavote kurdama vaidmenis?

– Norėčiau sugrįžti į spektaklį "Pietūs su Liudviku". Tuo metu, kai šį spektaklį vaidinome, labai mėgome jį, bet vis dėlto tada aš jo taip nemėgau kaip dabar. Norėčiau suvaidinti šį spektaklį iš naujo. Kodėl? Todėl, kad jis yra antiteatrališkas, Thomo Bernhardo dramaturgija reikalauja visai kitokios stilistikos. Turi vaidinti nevaidindamas. Mes, aktoriai, visą laiką stengiamės kažką suvaidinti, o čia reikia būti. Ir pats tekstas yra taip stipriai įkrautas, kad jis manyje sugrįžta ir sugrįžta. Žinau, kaip kitaip aš dabar viską suvaidinčiau.

Išskirti galima daug vaidmenų, kurie buvo labai brangūs. Beveik visi vaidmenys. Dar labai mėgstamas buvo Merės Popins vaidmuo. Tai buvo spektaklis, kuris turėjo pačią geriausią bioenergetiką, visada po šio spektaklio jausdavaisi įkrautas gydančios pozityvios energijos. Dauguma vaidmenų tave sekina.

Man buvo labai svarbu tai, kad visi mano vaidmenys būtų skirtingi, kadangi kiekvienas vaidmuo yra kitas žmogus, kita istorija. Sau pačiai būdavo svarbu surasti kitą tipą nei prieš tai buvusiame vaidmenyje. Visada to ieškodavau. Man nepatinka, kad net ir turintys puikią charizmą kaip asmenybės, kai kurie aktoriai kiekviename vaidmenyje yra tokie patys. Man tai neįdomu, nes nebelieka teatro stebuklo, persikūnijimo. Publika to nereikalauja, ji tiesiog nori mylėti aktorių, bet man tai niekada nebuvo aktualu. Ne kartą esu girdėjusi pastebėjimą, kad esu iš tų aktorių, kurie nesistengia scenoje būti gražūs. Mane tai stebina, nes būti gražiai reiškia eiti į grožio konkursą, o čia yra teatras. Personažas nebūtinai turi būti gražus. Man nereikėjo būti drąsiai, tiesiog niekada apie tai negalvojau. Grožis nėra pagrindinis dalykas, nors gražus žmogus visada laimės prie negražų, bet jeigu nori tiesos, šios kategorijos atkrenta. Žmonės nėra racionalios būtybės, jos yra emocionalios. Ir su jomis ginčytis argumentuotai yra beprasmiška, nes jos bando apginti savo požiūrį, bet tas požiūris nebūtinai yra racionalus ir žmonės nebūtinai girdi argumentus, kurie jiems sakomi. Būtent dėl to nesusikalba valstybės, kyla karai. Vyksta maršai. Žmonės yra per daug emocionalūs. Būtų gerai, kad jie įgytų truputėlį daugiau racionalumo.

– Kokią save prisimenate teatro užkulisiuose?

– Man teatre buvo svarbu siekti tiesos. Ir ne tik scenoje. Visada būdavau tiesaus būdo, sakydavau tiesą ir visada gaudavau už savo ilgą liežuvį. Tai dažnai būdavo ne bausmės, o neteisingos mano intencijų traktuotės. Tu sieki vieno, o žmonės tai interpretuoja visiškai kitaip. Kurdama vaidmenis būdavau sudėtinga natūra – egocentriška ir konfliktiška. Turėjau ambiciją, kad ne tik mano pačios vaidmuo būtų sukurtas gerai, bet ir pats spektaklis. O ir kad kiti fone man netrukdytų vaidinti (juokiasi). Vaidmenį kurdavau per konfliktą. Pirmiausia būdavo konfliktas su savimi, o vėliau – su aplinkiniais. Nebūtinai visada aplinkiniai tai matydavo, bet vidinis konfliktas visada būdavo užprogramuotas.

Tikra: D.Stubraitė labiausiai norėtų sugrįžti į spektaklį "Pietūs su Liudviku". "Žinau, kaip kitaip aš dabar viską suvaidinčiau", – sako ji. / D. Matvejevo nuotr.

– Iš kur jis kildavo?

– Mano požiūriu, norėdamas sukurti vaidmenį, turi pirmiausia sugriauti save kaip asmenybę. Nes turi vietoje savęs sukurti kitą asmenybę. Tas savęs griovimas prasidėdavo nesąmoningai, nežinau, kaip visa tai atrodydavo iš šono. Kad ardau save, pastebėjau tada, kai turėjau repetuoti du skirtingus vaidmenis: Elą "Nekaltuose" ir Emą Berg spektaklyje "Rudens stiliaus moteris". Pastaroji turėjo būti miesčioniška moteriškė, paprasta, kuri nežino, kaip gyventi, kuri galvoja apie save geriau, negu iš tiesų yra. O Ela – filosofė, kuri, be perstojo kritiškai vertindama pasaulį ir save bei nebepakeldama savo būties prieina prie žmogžudystės. Tai visiškai skirtingi personažai ir vieną dieną rytinėje repeticijoje repetuodavau vieną, o po pietų – kitą. Pajutau, kad ne tik kad negaliu sukurti nė vieno vaidmens, bet nesuvokiu, kas aš esu pati. Mane tai išgąsdino, pastebėjau, kad keičiuosi. Anksčiau niekada net neįtariau, kad kurdama vaidmenį taip pertvarkydavau savo vidinę natūrą. O juk kartais gali ir negrįžti į save, prarasti kažkurias savo savybes. Ta riba visada yra trapi.

– Su kuriuo režisieriumi dirbti buvo maloniausia?

– Man labiausiai patiko dirbti su Gintaru Varnu. Jis yra iš tų režisierių, kurių aktoriai bijo, su kuriuo gali būti visko, bet visi aktoriai juo tikėdavo, nes žindavo, kad rezultatas visada bus. Tai atpirkdavo viską. Pamenu, kaip spektaklyje "Portija Koglen" labai norėjau suvaidinti Megę Mej. Iš pradžių režisierius dar galvojo apie kitą aktorę, bet aš pati labai veržiausi, tad jis pasirinko mane. Kai pradėjome repetuoti, Gintarui labai nepatiko tai, kaip aš kuriu šį vaidmenį. Jis sakė daryti kitaip, o man atrodė, kad reikia daryti būtent taip, kaip man atrodė. Per daug nesiginčijau, tačiau stengiausi vaidinti, kaip man atrodė. Gintaras buvo nepatenkintas manimi, o aš nepatenkinta, kad jis nepatenkintas manimi. Brendo konfliktas, galiausiai norėjau apskritai atsisakyti šio vaidmens, dirbti buvo sunku, tačiau vaidmuo pavyko. Ir jis yra taip pat vienas iš mano mėgstamiausių.

Tokių įtampų teatre pilna kiekvieną dieną, kiekvienoje repeticijoje. Kai svajoji būti aktoriumi, įsivaizduoji, kad vadinsi kleopatras ir džuljetas, kad būsi žvaigždė, o ateini į teatrą ir sako: būsi trečias zuikis iš kairės. Ir laimės dalykas, iššoksi iš to zuikio kostiumėlio ar ne. Ir kiek aktorių neiššoka. Juk niekas iš jų apie zuikį nesvajoja. Žmogui iš gatvės gali atrodyti, ko čia draskytis, kokia čia audra stiklinėje, juk tai tik žaidimas, kam čia reikia tiek aistrų, tiek plėšytis, konkuruoti. Mes, aktoriai, tik šypsomės vieni kitiems, o iš tiesų kovojame už savo būtį. Kartu be galo reikalingi vieni kitiems, draugaujame, bet, iš kitos pusės, negali žinoti, ko sulauksi iš savo kolegos kitą dieną. Epitetų, kurie tave gali labai nustebinti.

– Ar pati turėjote konkurentą, su kuriuo tiesiogiai ar ne vykdavo nuolatinė konfrontacija?

– Taip. Tai buvo už mane vyresnis žmogus, kurį labai gerbiau ir apie kurį galvojau pernelyg gerai. Ir staiga iš jo pradėdavau sulaukti keistų pastabų, bet aš nieko negalėdavau pasakyti, nes jį labai gerbiau. Tačiau būdavo tokių momentų, kai jis kišdavosi į mano vaidmenis ir to niekaip nesuprasdavau. Tai mane labai išmušdavo iš vėžių, o tas žmogus to ir siekė. Greičiausiai taip nutikdavo dėl konkurencijos. Nemaniau, kad teatre gali būti tokių intrigų. Būdavo dar ir tokių situacijų, kai aš atlikdavau vieną veiksmą, o ateina kitas žmogus ir pradeda girtis, kaip jis atliko tai, ką iš tiesų padariau aš. Viskas vyksta dėl konkurencijos. Tas žmogus, kuris tau kišą koją, gali to ir nesuvokti, gali tai daryti nesąmoningai. Galbūt ir aš pati esu taip pasielgusi, nors sąmoningai niekada nesu niekam kenkusi.

Kai dabar nesu teatre ir į daug ką pažvelgiu iš atstumo, matau daug dalykų, bet manęs tai neskaudina, galbūt labiau linksmina. Tačiau verčia pamąstyti apie tai, kaip iš tiesų reikia atsargiai elgtis su kitais. Teatre nežinau nė vieno žmogaus, kuriam būtų lengva ir kuris nenorėtų jame pasilikti. Net tie, kurie išeina, po kelerių metų, kai susitinki, kalba apie tai, kad nori sugrįžti. Matyti, kad yra apnuodyti teatru. Teatre didelės algos neuždirbsi, jeigu nori uždirbti pinigų, reikia rinktis kitą profesiją, laisvo laiko irgi mažai lieka, sveikata nebūna pati geriausia, supa nuolatinė konkurencija. Tad iki šiol stebiuosi, kodėl teatras taip traukia? Turbūt todėl, kad į teatrą eini ne dėl pinigų, o dėl kitokio – atradimo, patirties – siekio.

– Ar tenka dėl ko nors gailėtis, prisiminus įtemptą ir konkurencingą darbą teatre?

– Dabar man viskas taip toli ir nereikšminga. Nieko nesigailiu. Nei to, kas buvo prieš tai. Žmogus gimsta tam, kad įgytų patirties. Vienokios ar kitokios. Nereikia suabsoliutinti to, kad jeigu žmogus yra sveikas, tai jis iš tiesų gyvena, o jeigu nesveikas, tai dar nereiškia, kad neįgyja naujų patirčių. Oi, kiek aš jų įgijau. Net po reanimacijos. Gaila, kad negaliu rašyti, kitaip būčiau parašiusi esė apie reanimaciją. Tai būtų buvęs labai baisus ir juokingas pasakojimas. Dabar daug teatre nutikusių dalykų jau primiršau. Dabar mane supa kitokios patirtys, kurios taip pat praturtina. Dažnai prabundu ir jaučiuosi laiminga. Ir aš žinau, kodėl. Todėl, kad nuslūgo tos įtampos, kurios mane ir pertempė. Dabar, kai neliko stresinių situacijų, pastebiu, kad gyvenimas yra nuostabus, ir pradedu tai vertinti.

– Būtų labai smagu pabaigoje išgirsti kokį nors palinkėjimą iš jūsų lūpų.

– Linkiu būti laimingiems! Viskas, kas su mumis atsitinka, yra patirtys, ir to nereikia bijoti. Jeigu tavęs netenkina situacija, gali pakeisti vieną dalyką – požiūrį. To ir linkiu!

Kartais su kolegomis pajuokaujame, kad esame savotiška pagalbos tarnyba. Žmonės į mus kreipiasi prašydami išspręsti elementarias kasdienes problemas, nes valdininkų durys jiems būna užvertos. Kiekvieną dieną stebiuosi, kaip iš pirmo žvilgsnio nepasiekiama informacija ar neįmanomi sprendimai atsiranda mums apie tai pasidomėjus. Visi žino – žiniasklaida gali paglostyti, bet gali ir nubausti.

Pradėjusi dirbti tikėjau informacine žiniasklaidos misija, tačiau niekada nemaniau, kad ji turi tokią galią. Valdžią, kuri neretai gelbsti ir žmonių gyvybes. "Jei ne jūs, nieko nebūtų pasikeitę", – praėjusią savaitę sakė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorės Daivos Stubraitės vyras Sergejus Bocullo. Jis su žmona kelerius metus nesėkmingai kovojo, kad Daivai būtų skirti būtini vaistai, ir per tą laiką bejėgiškai stebėjo, kaip moteris nyksta akyse. Tik po serijos publikacijų sužibo viltis, kad imunoglobulinas būtų nemokamai skiriamas ne tik Daivai, bet ir kitiems ligoniams.

Žmonės, kuriems valstybė atsisako ištiesti pagalbos ranką, dažniausiai neturi kitos išeities, kaip perlipti per save ir visiems viešai papasakoti apie užklupusią ligą. Ne kartą žiniasklaidoje paskelbtų istorijų herojams paramą suteikė ne valstybė, o geraširdžiai skaitytojai, paaukoję pinigų vaistams ar gyvybę gelbstinčioms operacijoms. Tačiau nei valstybė, nei žiniasklaida visų neišgelbės.

Po ilgos socialistinės patirties gyvename individualistų visuomenėje, kur į bendruomenes buriasi tik radikalai, kaimynai nepažįsta vienas kito, o menininkai užsiima personaline kūryba. Mokykloje sėdime prie atskirų stalų, universitete atliekame individualias užduotis, darbe užsidarome kabinetuose, o išėję į pensiją gyvename su televizoriumi. Žinoma, bendrauti, o juolab bendradarbiauti, yra labai sunku, bet žiniasklaidos tikrai neprireiktų sprendžiant daugelį problemų, jei būtų stiprios vietos bendruomenės, o ligoniams kartais užtektų ir savitarpio pagalbos. Tad sveikinkimės su kaimynu, nes vieną dieną jis padės mums daugiau nei valstybė.

Reta ir labai sunkia liga – polineuropatija – serganti Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė sveiksta. Ją gelbsti imunoglobulinas – Lietuvoje nekompensuojamas vaistas, kurį įsigyti padėjo bičiuliai ir nepažįstami geradariai, paaukoję nemenką pinigų sumą.

Kelis metus neveiksmingais vaistais gydoma D.Stubraitė per porą savaičių patyrė, ką reiškia sveikti. „Kauno dienos“ žurnalistai su aktore pirmąkart kalbėjosi vasaros pabaigoje. Tuomet moteris jau nebegalėjo pati lipti laiptais – namo ją parnešdavo vyras Sergejus Bocullo.

Iki lemtingos spalio 5 dienos, kai žmonės paaukojo daugiau nei 40 tūkst. eurų, reikalingų kelioms imunoglobulino dozėms, D.Stubraitės situacija blogėjo ne dienom, o valandom. Dabar aktorė jau pati užlipa laiptais.

„Prognozės pasitvirtino – Daivos sveikata tik gerėja“, – džiaugėsi jos vyras S.Bocullo. Pasak jo, dėl paskutinėmis dienomis labai pablogėjusios koordinacijos, D.Stubraitė susilaužė koją, tačiau net ir su gipsu jai nebereikia pagalbos lipti laiptais.

Nors iš pradžių buvo galvota, kad moteriai reikės dviejų dozių per metus, jai imunoglobulinas bus leidžiamas dažniau. Tiesa, sumažintomis dozėmis. Kol kas paaukotų pinigų kelioms dozėms užteks, tačiau kiti Kaune neuropatija sergantys ligoniai tokių pinigų neturi ir laukia valstybės paramos – imunoglobulino kompensacijos. Viena imunoglobulino dozė kainuoja daugiau nei 5 tūkst. eurų.

„Kauno diena“ anksčiau rašė, kad vasarą Kauno klinikų gydytojai inicijavo įstatymo pakeitimą, kad imunoglobulino skyrimas neuropatija sergantiems pacientams būtų kompensuojamas Valstybinės ligonių kasos. Nors dokumentai kelis mėnesius buvo užstrigę biurokratų kabinetuose, šį pirmadienį Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisija žengė reikšmingą žingsnį įstatymo pakeitimo link.

Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Giedrė Maksimaitytė teigė, kad, atsižvelgus į specialistų pateiktą informaciją, minėtu vaistu numatoma gydyti penkis pacientus, sergančius šia liga. Šis sprendimas bus pateiktas svarstyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybai, kuriai priėmus teigiamą sprendimą imunoglobulinas bus prieinamas pacientams, sergantiems daugiažidinine motorine neuropatija.

Tai reiškia, kad juo bus gydomi tik penki Kauno klinikų ir Vilniaus Santariškių klinikų gydytojams žinomi pacientai. Tačiau tokių žmonių visoje Lietuvoje gali būti ir daugiau. Be to, neaišku, kiek dozių planuojama kompensuoti – jei žmogui reikės stipresnio gydymo, jis vėl liks be vaisto.

"Labai myliu savo darbą. Tai vienintelis darbas, kurį moku daryti", – taip prieš kelerius metus "Kauno dienai" sakė garsi teatro ir kino aktorė Daiva Stubraitė. Dabar ji ne tik nebegali vaidinti, bet ir apsirengti, susišukuoti ar nusiprausti. Pažiūrėjusi spektaklį, ji nebegali net ploti.

Sužinojo atsitiktinai

Ilgą laiką slėpusi savo ligą aktorė pagaliau nusprendė prabilti. "Liga yra asmeninis dalykas, tačiau susidūrėme su tokia keista situacija Lietuvoje, kad, manau, reikia apie tai kalbėti. Aš noriu padėti ne tik sau, bet ir tiems keliems žmonėms Kaune, kurie serga", – pasakojo D.Stubraitė, kurią užklupo netikėta liga – polineuropatija.

Apie ją aktorė sužinojo prieš kelerius metus, kai buvo nustatyta diagnozė. "Niekada nebuvau susidūrusi su ja, juolab kad šos ligos priežasties gydytojai nežino. Mano atveju visi tyrimai rodo, kad esu sveika", – D.Stubraitė į savo šeimos gydytoją kreipėsi jau prieš šešerius metus, kai pradėjo tirpti rankos ir kojos.

Gydytoja nukreipdavo pasidaryti kraujo tyrimą, kuris parodydavo, kad moteris yra visiškai sveika. Jai pasidarė sunku vaikščioti, lipti laiptais, atsirado daugiau simptomų. "Man vis blogėjo ir blogėjo, ėmiau tirtis viską, ką begaliu, kol vienas gydytojas atsitiktinai pasiūlė pasidaryti elektroneuromiogramą, kuri ir nustatė polineuropatiją. Negalėjau patikėti, kad kada nors galiu susirgti panašia liga", – pasakojo aktorė, šiuo metu ne tik nebegalinti atlikti paprasčiausių kasdienių darbų, bet ir sunkiai abiejų rankų delnais laikanti arbatos puodelį.

Nebegali vaidinti

"Negaliu bėgti, sunkiai einu, sutriko vestibiuliarinis aparatas. Man atrodo, kad liga progresuoja geometrine progresija. Nebegaliu susišukuoti – mane sušukuoja vyras, negaliu nusiprausti, apsirengti, susitvarkyti namų, negaliu padaryti valgyti. Beveik nieko negaliu, nes vietoje rankų turiu du kablius. Net į parduotuvę eiti negaliu, nes nepavyksta ištiesti rankos norint sumokėti. Ir taip gyvenu jau dvejus metus", – vis dėlto Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė dar bandė dirbti ir kai kuriuos vaidmenis prisitaikyti – pakeisti kostiumą į lengvesnį, kad nebūtų sunku judėti juo apsivilkus, suvaidinti tik tiek, kad netrukdytų kolegoms ir spektaklio eigai.

"Šį sezoną aš jau fiziškai negaliu to daryti. Dabar bandau keisti profesiją ir garsinti filmus, tačiau balsas neturi atramos. Kai reikia daug artikuliuoti, greitai sakyti tekstus, aš pradedu dusti, prasideda panika. Net garsinti kokybiškai šiuo metu negaliu", – teigė D.Stubraitė.

Ji prisiminė tą dieną, kai nuėjo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą: "Į klausimyną maždaug 70 proc. atsakiau neigiamai, kad aš negaliu to padaryti. O ta moteris pasižiūrėjo į mane tokiomis naiviomis akimis: "Na, bet vaidinti tai jūs galite?" Nieko nebegalėjau jai atsakyti. Iš tiesų, turėjau atsisakyti visų vaidmenų tiek kine, tiek teatre."

Sužinojusi diagnozę aktorė pradėjo svarstyti, kodėl ją užklupo tokia liga. Kadangi polineuropatija yra siejama su dideliu stresu, moters gydytojai klausė, ar ji patirianti įtampą. "Ką galiu atsakyti, mūsų visas darbas – stresas. Mano prigimtis tokia, kad aš nemoku šalta nosimi kažko suvaidinti. Vis tiek save turiu įvesti į tam tikrą vidinę būseną, kad suvaidinčiau vieną ar kitą vaidmenį. Be abejonės, kad taip tu savo nervų sistemą eikvoji, alini, degini. Kiek daug talentingų aktorių baigė alkoholizmu, pasitraukė iš gyvenimo ar susirgo vėžiu. Kiekvienam turbūt muša per silpniausią vietą", – sakė ne vieną apdovanojimą už savo sukurtus vaidmenis pelniusi aktorė.

Vaistai nekompensuojami

Netikėtai susirgusi D.Stubraitė griebėsi ir alternatyvių gydymo būdų: išbandė bioenergetikų, raganų paslaugas, gydėsi pas Tibeto medicinos žinovą Varšuvoje. Viskas veltui. Dabar šią patirtį moteris prisimena su šypsena. Ji tiki – vienintelis būdas atsistoti ant kojų yra tradicinė medicina ir pasaulyje išbandytas vaistas – imunoglobulinas.

"Anksčiau ši liga buvo reta, tačiau neurologai sako, kad sergančiųjų daugėja ir mano atveju, kito gydymo nėra – tik imunoglobulinas. Europoje juo pradėta gydyti nuo 2007 m. Praktika rodo, kad 80 proc. pacientų jaučiasi žymiai geriau ir gali gyventi normalų gyvenimą", – sakė D.Stubraitė.

Imunoglobulinas Lietuvoje yra registruotas, tačiau jo nekompensuoja Valstybinės ligonių kasa (VLK). Estijoje jis yra kompensuojamas. Kadangi šis vaistas yra palaikomasis, ligoniui reikia kelių dozių per metus, o tai yra neįkandama suma – apie 10–70 tūkst. eurų už vieną dozę.

Šiuo metu D.Stubraitė ir dar du šia liga sergantys Kauno klinikų pacientai yra gydomi plazmaferezėmis, kai iš kraujo pašalinama apie 30 l plazmos. Po tokios procedūros ligos simptomatika turėtų palengvėti, tačiau, anot D.Stubraitės, ji nejaučia jokio poveikio. Kitiems pacientams dar yra taikoma hormonų terapija, tačiau ir ji neveiksminga.

Prašymus atmetė

Apie gydymą aktorė konsultavosi su JAV ir Šveicarijos medikais. Visi jie patvirtino, kad plazmaferezės didelio poveikio neturi ir polineuropatija sergantys ligoniai ten yra gydomi tik imunoglobulinu. Jiems pritaria ir Kauno klinikų gydytojai, kurie ne vieną mėnesį VLK bando išprašyti šį vaistą kompensuoti.

Anot D.Stubraitės, Kauno klinikų gydytojai surengė tris konsiliumus, po kurių buvo kreipiamasi į laikinai VLK direktoriaus pareigas einantį Gintarą Kacevičių. Medikai parengė storą segtuvą užsienio medžiagos, įrodančios, kad imunoglobulinas padėtų gydymui, pridėjo rekomendaciją, kad liga pirmiausia turėtų būti gydoma šiuo vaistu, o tik po to bandomi alternatyvūs gydymo būdai.

Prašymas kompensuoti buvo atmestas, nes vaistas nėra įrašytas į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Kitas gydytojų prašymas – kompensaciją skirti išimtine tvarka taip pat buvo atmestas. D.Stubraitė su tuo pačiu prašymu kreipėsi į Prezidentūrą ir Vyriausybę. Kita polineuropatija serganti kaunietė išbandė Seimą ir Sveikatos apsaugos ministeriją. Visos durys užsiverdavo ties VLK.

Sistema – nepramušama

"Situacija tokia: jie mandagiai išklauso, pasako, kad žino mūsų problemą ir sprendžia. Vieni siunčia pas vienus, kiti – pas kitus. Bet viskas nueina į tuštumą. Ne tik mūsų prašymai, bet ir gydytojų, kurie nusprendžia, kad šitas vaistas reikalingas. Paradoksali situacija: yra nuostabiai gydantys daktarai, bet jie nieko negali padaryti. Yra vaistas, yra liga, bet jie niekaip negali susitikti. Sako: gydykite alternatyviais metodais. Kuo? Aspirinu, klizma?" – klausė D.Stubraitė, nusivylusi ne tiek savo liga, kiek valstybės abejingumu.

Anot jos, padėti bandė ir Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas. Jis kreipėsi į kultūros ministrą Šarūną Birutį, prašydamas išimties būdu skirti vardinę kompensaciją. Ministras susisiekė su VLK.

"Atsakymas buvo toks: mums visi piliečiai lygūs ir mes nedarome jokių išimčių. Tai reiškia: mes nė vieno negydysime – mums visi piliečiai nesvarbūs, – piktinosi aktorė. – Kas ta valstybė? Suprantu, kodėl iš čia visi emigruoja, koks čia psichologinis klimatas. Kai tu susiduri su tokiomis problemomis, tada sunku gyventi. Mūsų sistema nepramušama kaip Didžioji kinų siena."

Nenori likti našta

Užklupus ligai, moteris teigia susidūrusi su bičiuliais bei pažįstamais, kurie atsiskleidė pačiais gražiausiais būdais, su gydytojais, kurie ja labai nuoširdžiai rūpinasi, bet kartu ir su beširde sistema.

"Šiuo atveju gydytojai bejėgiai prieš buhalterius. Dabar aš prieš savo valią tampu visuomenės parazitu, o juk galėčiau dirbti. Aš tikiu, kad pasveiksiu. Ta kvailystė baigsis ir aš gausiu tuos vaistus. Nes kitaip aš nežinau, kaip gyventi. Aš lieku parazitas šeimoje, visuomenėje, niekam nereikalingas elementas, kuriam geriau numirti, kad visuomenė atsikratytų tokios naštos", – jau dabar D.Stubraitę į butą trečiame aukšte dažniausiai nuneša vyras.

Būna dienų, kai moteris supranta, kad vakar dar kažką galėjo padaryti, o šiandien – jau ne. "Kai guliu lovoje, galvoju: "Dieve, aš viską galiu, viską prisimenu – kaip reikia atsikelti, kaip reikia šokti, kaip sutvarkyti namus, padaryti pusryčius, atpjauti duonos. Aš tuoj atsikelsiu ir padarysiu." Atsistoju ir suprantu, kad nieko negaliu, ir vėl atsigulu. Ir vėl iš naujo: "Gi man nieko neskauda, aš galiu". Bet atsikėlus ir vėl viskas iš pradžių", – atrodo smulkmena, bet ji negali net paploti po spektaklio ir dėl to jaučiasi nejaukiai.

Vis dažniau aktorė prisimena savo mėgstamą spektaklį "Pietūs su Liudviku", kuriame vaidino: "Ten yra toks nuostabus tekstas. Liudvikas sako: "Dieve, jeigu ta šalis, ta baisi tėvynė prasmegtų, ją kas nors nušluotų nuo žemės paviršiaus. Bet kai pagalvoji, geresnės juk neturime." Labai dažnai ateina tie žodžiai."

Komentarai

Danguolė Šurkienė

D.Stubraitę gydanti Kauno klinikų neurologė

Daivos atveju ligos eiga yra greitai progresuojanti. Iki šiol skirtas įprastinis gydymas buvo neefektyvus – po pirmojo plazmaferezių kurso buvo trumpalaikis nežymus pagerėjimas, bet būklė vėl blogėjo tęsiant reabilitacines priemones. Toliau vis labiau blogėja. Ypač progresuoja rankų periferinis paralyžius, ji nebegali be pagalbos nei apsirengti, nei susišukuoti, nei pavalgyti, nyksta galūnių raumenys, taigi silpsta ir jų jėga. Po menkiausio fizinio krūvio jėga dar labiau susilpnėja, pailsėjus šiek tiek pagerėja, bet progresuojant raumenų atrofijai yra tendencija nuolat jėgoms silpnėti.

Lina Bušinskaitė

Valstybinės ligonių kasos atstovė spaudai

Pirmiausia apgailestaujame dėl susidariusios situacijos ir patiriamų nepatogumų. Suprantame aktorės ir jos artimųjų nerimą. Linkime stiprybės jai kovojant su šia liga. Taip pat norime atkreipti dėmesį į tai, jei būtų galimybės ir teisinis pagrindas, Valstybinė ligonių kasa (VLK) nedvejodama skirtų prašomus vaistus ne tik šiai pacientei, bet ir kitiems. Mums visi pacientai yra svarbūs ir dėl jų visų stengiamės norėdami padėti. Deja, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) galimybės yra ribotos, jos yra tokios, kokios yra.

Norėtume paaiškinti galimus vaistų kompensavimo būdus:

Vaistai yra kompensuojami tuomet, kai yra įrašyti į ambulatoriniam gydymui skirtų kompensuojamųjų vaistų sąrašą arba stacionariniam gydymui skirtų centralizuotai apmokamų vaistų sąrašą. Tais atvejais, kai liga yra labai reta (jos paplitimas – labai mažas, t.y. vienas susirgimo atvejis 250 tūkst. gyventojų), sprendimą dėl vaisto kompensavimo gali priimti VLK labai retų ligų komisija. Šiuo metu vaistas imunoglobulinas yra perkamas centralizuotai, tačiau kitoms ligoms gydyti, nei serga pacientė.

Kauno klinikų medikų konsiliumas prašė šį vaistą skirti kaip labai retai ligai gydyti. Deja, to padaryti negalima, nes polineuropatija,VLK turimais duomenis, serga kur kas daugiau pacientų. Pavyzdžiui, 2014 m. ši liga buvo diagnozuota 208, 2013 m. – 259, o 2012 m. – 237 pacientams. Tai reiškia, kad norint kompensuoti šia liga sergantiems pacientams gydymą imunoglobulinu, ši indikacija turėtų būti įrašyta į centralizuotai apmokamų vaistų sąrašą. Vadinasi, nesant teisinio pagrindo kompensuoti šį vaistą minėtai ligai gydyti būtų teisės aktų pažeidimas, už ką gresia baudžiamoji atsakomybė.

Suprasdama sudėtingą pacientės situaciją, VLK gegužės mėnesį ir dar kartą liepos pradžioje kreipėsi į vaistų gamintoją prašydama skirti neatlygintinai šį vaistą gerb. aktorei. Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pacientę gydanti įstaiga, t.y. Kauno klinikos, gali šį vaistą skirti pati savo lėšomis. Jokių draudimų ar ribojimų tai padaryti nėra. Esame jiems ne kartą tai akcentavę. Šios galimybės būtų realiausios.

Jeigu greitu laiku būtų pakeisti reikiami teisės aktai ir pakeistos indikacijos, pagal kurias skiriamas centralizuotai perkamas imunoglobulinas, ne tik gerb. D.Stubraitė galėtų jį gauti, bet ir kiti pacientai. Tokiu atveju jie galėtų būti skiriami kaip centralizuotai perkami vaistai.

Rimantė Šalaševičiūtė

Sveikatos apsaugos ministrė

Kadangi buvau gavusi ne vieną paklausimą dėl jūsų minimos pacientės, pavedžiau VLK įvertinti situaciją ir ieškoti galimybių kompensuoti vaistus. Įvertinus vaistų kompensavimo būdus ir galimybes, buvo kreiptasi į vaistų gamintoją prašant gerb. aktorei skirti šį vaistą neatlygintinai. Kol kas atsakymo iš gamintojo negavome (buvo kreiptasi gegužės mėnesį). Beje, pacientę gydanti įstaiga, t.y. Kauno klinikos, gali šį vaistą skirti pati savo lėšomis. Kalbant apie tolesnę ateitį, įvertinus 2016 m. PSDF biudžetą, bus svarstoma galimybė įrašyti jūsų minimą preparatą į Centralizuotai perkamų vaistų sąrašą.

Doc. dr. Kęstutis Petrikonis

Neurologijos klinikos Periferinės nervų sistemos ir neuroraumeninių ligų sektoriaus vadovas

Liepos mėnesį įvyko posėdis, kuriame Kauno klinikos inicijavo įstatymo pakeitimą. Diskusija buvo sudėtinga, bet, regis, VLK įrodėme ir priėmėme bendrą sprendimą, kad liga daugiažidininė motorinė neuropatija atsirastų Ligų, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo sąraše ir imunoglobulinas būtų perkamas centralizuotai. Tai reiškia, kad ligoniams už vaistą nebereikėtų mokėti. Nors ir užtruks, bet, regis, viskas po truputį pajudės. Ši liga nėra pavojinga gyvybei, ji sukelia neįgalumą, todėl viena kita savaitė didelės įtakos neturi. Blogiausia, kai tai užsitęsia ir tu nematai sprendimo, tuomet pacientams kyla daug emocijų. Šiuo metu Kauno klinikose yra trys tokie ligoniai, kurie yra tokios stadijos, kad jiems būtina skirti imunoglobuliną. Neišbandęs vaisto, negali žinoti, tačiau teoriškai tai yra vienintelis vaistas, kuris turi poveikį. Kiekvienas pacientas turi ilgesnę ar trumpesnę ligos istoriją, todėl negali dabar atsakyti, kokį poveikį jam darys. Kartais jis taip padeda, kad iš gulinčio žmogus pasidaro vaikštantis, kartais padeda nežymiai. Imunoglobulinas yra palaikomasis vaistas, kuris nugali autoimuninę ataką, kai organizmas pagamina antikūnius ir jie veikia tam tikrą nervo sluoksnį, kuriame vyksta impulso plitimas. Tą vietą vaistai izoliuoja ir kurį laiką organizmas nuo tos autoimuninės atakos būna apsaugotas. Pasaulyje tas vaistas yra plačiau naudojamas, bet jis yra labai brangus. Naujos ligos atsiradimas turi įtakos formuojant biudžetą, todėl ekonominis aspektas čia labai svarbus. Bet mes, būdami pacientų pusėje, stengiamės, kad jie tuos vaistus gautų. Šios ligos, kaip ir išsėtinės sklerozės, priežastys nėra aiškios. Organizmą kažkas, gal koks virusas, būklė ar genetinis polinkis, taip išderina, kad imuniniai mechanizmai pradeda kokią nors kūno dalį gadinti. Šiuo atveju – periferinius nervus. Išsėtiniai sklerozei tinka plazmoferezių, hormonų gydymas, o šiai ligai – dar neatrastas gydymas, nes liga yra gana reta.

Priklausoma nuo oro, bet ne nuo bėgančių metų, nešmėžuojanti banaliose televizijos laidose ir komerciniuose serialuose. Tai – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Daiva Stubraitė. Tarp įtemptų premjerinio spektaklio „Vyšnių sodas“ repeticijų radusi brangią poilsio valandėlę, ją iškeičia į pokalbį apie profesiją, laiką, moterišką laimę ir vertybes.

– Ar pastebėjote, kad jau 20 metų dirbate seniausiame Kauno teatre?

– Nemėgstu chronologinių jubiliejų. 20 metų – tai daug ar mažai? Mano sąvokoje laiko nėra. Suprantu, kad privalau su juo taikstytis, bet mano vidiniame suvokime laiko nėra: esu aš ir mano patyrimai. Kai man pasako, kad praėjo kiek tai metų, suklūstu: „Tikrai?“ Tiesiog jo nejaučiu. Būdama maža galvodavau: „Gyvenu tiek neilgai, o man atrodo, kad visą amžinybę.“ Atrodydavo, kad visada buvau ir būsiu. Vidines nuostatas sujaukia pasakymas: „Ką tu!? Tavo amžiaus!“ Tada suklūstu. Suprantu, kad kiti mane vertina pagal išorinius duomenis, ir reikia su tuo taikstytis. Labai nudžiugau, kai neseniai vienas gydytojas pasakė, kad žmogus yra jaunas iki 55-erių...

– Esate iš tų moterų ir aktorių, kurios bėgant metams išoriškai nesikeičia. Kokia buvote prieš, pavyzdžiui, 15 metų, tokia esate ir šiandien. O gal jus baudė jaunystėje, karjeros pradžioje, nes labai sunku įsivaizduoti D. Stubraitę, vaidinančią romantišką heroję?

– Vyras mane šaldytuve laiko (juokiasi). Iš tiesų man jaunystėje labai nesisekė gauti vaidmenų. Pamenu vyro (scenografas ir dailininkas Sergejus Bocullo – aut. past.) žodžius: „Kokia iš tavęs Džiuljeta!? Palauk savo laiko, tave pastebės po keturiasdešimties.“ Režisieriai duodavo brandesnius vaidmenis, bet man trūko aktorinės ir gyvenimiškos patirties – išvaizda diktavo, kad esu skirta vaidmeniui, kuriam dar nebuvau pribrendusi. O dabar maniškis tipažas neįpareigoja būti jaunai. Bet esu visiškai priklausoma nuo oro. Šaltuoju metų laiku esu tikra miegapelė! Man reikėjo gimti šiltuose kraštuose. Laimė, gelbsti teatras, nes juodoje dėžutėje nejaučiu, ar už lango lietus, ar šaltis.

– Teko girdėti nuomonę, kad aktorė moteris scenoje įdomi iki keturiasdešimties. Ką į tai atsakytumėte?

– Aš irgi taip maniau. Kažkada galvojau, kad svarbu nugyventi iki trisdešimties, o po to – jokios prasmės. Bet tik nuo keturiasdešimties tapau laiminga. Grožis baigiasi, bet turinys lieka. O kas yra grožis? Botulinai, plastinės operacijos man nėra grožis. Kaip sakė žinoma italų aktorė Anna Magnani grimuotojai, norėjusiai paslėpti jos raukšleles: „Mano raukšlės yra mano turtas.“ Arba štai garsi į aštuntą dešimtį įkopusi rusų aktorė Ada Rogovceva paklausta, kodėl nesidarė plastinių operacijų, atsakė: „Odą patempti, aišku, galima, bet ką su marazmu daryti?“ Gražūs tie, kurie atitinka visuomenės sukurtus standartus? Aš vertinu nestandartinius, man labai gražūs išskirtiniai veidai, jie yra puošmena.

– Viename interviu prasitarėte, kad sėdint tamsioje žiūrovų salėje kyla klausimas: kaip tas žmogus scenoje ryžtasi būti nužiūrinėjamas ir drįsta dvasiškai apsinuoginti. Kokia ta baimė?

– Po vasaros su siaubu ateinu į teatrą, ramybės neduoda klausimas: „Ką aš čia turiu daryti?“ Jaučiuosi bejėgė, o paskui išeinu į sceną ir jaučiu, kad niekur nebuvau išėjusi. Žmonės stebisi, kad mums, aktoriams, reikia išmokti daug teksto. Būna, kad spektaklis nevaidinamas metus, – jeigu naktį pažadintų, net eilutės neprisiminčiau. Esu pabandžiusi keletą kartų vaidinti spektaklį po pertraukos nepasikartojusi teksto ir nepadarydavau klaidų. Apima siaubas, bet, žengus pirmąjį žingsnį į sceną ir prasidėjus veiksmui, tekstas atsiveria tarsi knyga.

– Aktoriaus profesija: moteriška ar vyriška?

– Moterys scenoje – normalu: joms būdinga keistis, puoštis ir panašiai, bet sakykite, ką vyrai veikia scenoje? Kartą, pamenu, stebėjau, kaip repetavo kolegos. Galvon toptelėjo mintis: „Fiziškai stiprūs vyrai. Ką jie čia veikia? Eitų, medį pasodintų, namą pastatytų.“ (Juokiasi.) Dabar taip nemanau. Suprantu, kad visai nesvarbu, kas yra talentingas aktorius – vyras ar moteris – svarbu, kad mokėtų pasėti sėklą žmoguje. Juk vaidindami aktoriai daro netiesioginį poveikį žmonėms, įveda tam tikrą kodą. Spektaklio informacija: vizualinė ir garsinė yra labai paveiki. Geras vykęs spektaklis palieka pėdsaką žmonėms. Aišku būna ir tokių, kai kontaktas neįvyksta, lieka tuštuma. Spektakliai, perskaitytos knygos mus daro civilizuotesnius, išmintingesnius.

– Ar nekyla klausimų, ar dar reikalingas teatras, aktorius šioje vartotojiškumo kultūroje?

– Gyvename laiku, kai kultūra pateikiama kaip nereikalinga. Netgi žmonės, nulemiantys kultūros vietą visuomenėje, nelabai supranta jos paskirtį. Apmaudu. Kultūros nebuvimas mūsų kasdienybę ir vertybes apverčia aukštyn kojomis. Visiems žinoma frazė: „Valgyk, kad gyventum...“, o televizija ją paverčia: „Gyvenk, kad valgytum!“ Ciniška. Žinomas televizijos laidų vedėjas Vladimiras Pozneris sakė, kad, ilgai rodant arklo užpakalį per televiziją, jis neabejotinai taps žvaigžde. Laimė, yra žmonių, kurie turi idėjų, ir kaip gali, kaip supranta bando priešintis vartotojiškai kultūrai.

– Turite draugų aktorių ar stengiatės profesiją atskirti nuo asmeninio gyvenimo?

– Taip, žinoma. Mūsų draugystė puiki. Įprasta manyti, kad teatre egzistuoja amžina konkurencija. Tai tik klišė. Į žmones reikia žiūrėti kaip į savo brolius. Neseniai į rankas pateko labai įdomi knyga apie Pitagorą. Būdamas išmintingas, jis mokė kitus ir paruošė olimpinėms žaidynėms žmogų, kuris nebuvo atletiškas. Šis laimėjo. Bet po pergalės Pitagoras jam pasakė: „Sportuok, bet daugiau nesistenk laimėti, nesukelk kitų žmonių pykčio. Nugalėdamas skriaudi kitus.“ Kartais mes labai stengiamės laimėti ir nenorėdami skriaudžiame kitus. Kam ta konkurencija? Gal galime kažką daryti iš meilės?

– Repeticijos, spektakliai, chaotiškas darbo ritmas labai išvargina. Kas padeda atsigauti, atrasti vidinę ramybę?

– O kuri profesija yra lengva? Medikų, policininkų, mokytojų? Man padeda knyga, draugai ir vyras, kuris yra mano bičiulis, atrama, guru, išmintis, mama ir tėtis kartu. Kitas žmogus turi suprasti, kad prieš premjerą aktorius yra kitame pasaulyje, realybė neegzistuoja, nes jo psichika dirba kitaip. Būna, pagaunu save, einančią Laisvės al. ir gestikuliuojančią, – jau esu spektaklyje. Labai myliu savo darbą. Tai vienintelis darbas, kurį moku daryti. Štai jums tikra istorija: atėjo žmogus į teatrą ir paprašė priimti techniniu darbuotoju, o sužinojęs, kad nėra vietų, tarė: „Tai gal tuomet bent aktoriumi?“ (Garsiai juokiasi.)

– Šeimoje visi menininkai. Kaip sutenkate po vienu stogu?

– Mūsų namuose amžinas kūrybinis bardakas. Likome dviese, dukros suaugo. Paulė baigė grafiką, o Berta studijuoja scenografiją. Labai kūrybiškos merginos, pačios kuria savo gyvenimą ir save: eina per savo vargus, daro savo klaidas. Dabar mes iš jų mokomės.

– Kas Jūsų gyvenimo režisierius?

– Dievas. Supratau vieną dalyką, bet kokiai, maloniai ar ne, situacijai reikia pasakyti „taip“. Nereikia piktintis – tiesiog ją priimti, savo energiją nukreipti ne priešinimuisi, o užduoties sprendimui. Tuomet durys atsidaro. Galiu pasakyti, kad esu laiminga, man labai pasisekė.

– Naujausiame Artūro Areimos režisuotame spektaklyje „Vyšnių sodas“ vaidinate Liubovę Andrejevną Ranevskają. Kokia ji?

– Mūsų traktuotėje Ranevskaja ir jos brolis Gajevas – jokie herojai, greičiau parazitai, kurie sėdi ant sofutės ir nieko nedaro. Yra tokių žmonių, kurie nieko neveikdami kalba apie liūdną gyvenimą ir daugiau nieko. Kita vertus, mano herojė yra gyvas žmogus: jai skauda, nes ji neteko vaiko, kenčia, nes buvo apgauta. Ir vis dėlto nesiima jokių veiksmų: gal kas nors nupirks tą sodą ir jiems padovanos?

– Jūsų gyvenime irgi galėjo atsirasti vyšnių sodas. Tikras sodas Pakruojo rajone močiutės žemėje ant dolomito klodų. Ką ten būtų veikusi kaunietė aktorė?

– Būtų labai įdomu (juokiasi). Ten tokia ypatinga žemė, kur labai gerai auga vyšnių medžiai, o uogos – kaip obuoliukai! Giminaičiai kaip tik parduoda tą žemę... O juk galėjo būti toks vaizdelis: atvažiuoja aktorė iš miesto, pasistato trobelę, o tada atskrenda varnėnai ir vyšnias sulesa...

Tarp apdovanojimų – ir Auksinis scenos kryžius

Gimė 1961 m. Klaipėdoje. 1980–1984 m. studijavo Vilniaus valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo katedroje (dėstytoja A. Savickaitė). 1985–1992 m. vaidino Šiaulių dramos teatre, nuo 1993 m. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Sukūrė ne vieną ryškų vaidmenį kine: Veronika – „Žuvies diena“,1988 m. ( rež. A. Puipa), Kristina – „Aš nežinau, kas aš esu“, 1994 m. (rež. A. Jančoras), našlė Piper – „Elzė iš Gilijos“, 1999 m. (rež. A. Puipa), Ela – „Vilniaus getas“, 2005 m. (rež. A. Juzėnas).

Už vaidmenis teatre D. Stubraitė ne kartą pelnė arba buvo nominuota įvairiems apdovanojimams: Marlboro hercogienė (Eugene Scribe „Priežastys ir pasekmės“, rež. Raimundas Banionis, NKDT.  D.Tamulevičiūtės festivalio prizas kaip geriausiai aktorei, 2012 m.); Ela (Dea Loher „Nekalti“, rež. Gintaras Varnas, NKDT, Auksinis scenos kryžius kaip geriausiai dramos aktorei (2005 m.); Megė Mej (Marinos Carr „Portia Koglen“, rež. Gintaras Varnas. Kauno valstybinis dramos teatras. Fortūnos prizas už antraplanį vaidmenį (2003 m.) ir kt.