Už juos kalba nuveikti darbai, atliekami kūriniai, skambanti muzika, iš giliausių klodų sklindantis asmenybės žavesys. Su tokiu nuoširdžiu ir nesiblaškančiu žmogumi susitikome pokalbio jaukioje Kauno valstybinės filharmonijos klasėje. Tai kompozitorė Dalia Kairaitytė, ką tik pasitikusi gražų jubiliejų, o dabar kviečianti klausytojus į savo autorinį koncertą.

– Mieloji Dalia, sakykite, kas jums yra muzika?

– Nuo pat vaikystės muzikai jaučiau didžiulę trauką: klausydavausi dainuojančio ir akordeonu sau pritariančio tėvo, o viskas, kas aplinkoje grodavo, dainuodavo, mane viliojo. Taigi muzika man – didžiulė gyvenimo dalis, kur galiu atsipalaiduoti, panerti į save, gauti atgaivos ir peno dvasiai ir sielai. Muzika – emocijos, o aš – emocionalus žmogus, tad natūralu, kad mes derame.

– Kokia jūsų mėgstama muzika?

– Man patinka muzika, kuri ne bando kažkuo nustebinti, o yra tarsi visumos dalis, tęsianti tradicijas ir paliečianti žmogaus emocijas. Labai nemėgstu agresyvios muzikos. Vos išgirstu agresiją muzikoje – iš karto ją išjungiu.

– Esate muzikos kūrėja. Ar galėtumėte pavadinti save muzikos vartotoja?

– Taip, žinoma. Neatsiriboju nuo kitų kompozitorių kūrybos, mėgstu sekti tuos autorius, kurių muzika atitinka mano dvasinius poreikius. Šiais laikais muzikos vartojimo galimybės yra begalinės. Jaunystės metais teturėjome tris čirškintas plokšteles, o dabar per internetą prieinama didžiulė fonoteka. Tad muzikos klausausi labai daug ir įvairios: nuo Johanno Sebastiano Bacho iki šiuolaikinės. Mano klausymosi pasirinkimą lemia įvairios aplinkybės. Pavyzdžiui, jeigu ruošiuosi kurti naują kūrinį chorui, klausausi to žanro kūrėjų, dažniausiai – estų ar vengrų kompozitorių. Kai aprėpi klausomo žanro visumą, jau išgirdęs pirmuosius taktus gali suvokti – sudomins ar ne. Jeigu kūrinys suvirpina sielą – klausausi iki pabaigos, analizuoju, vertinu formą, ieškau to sudominančio grūdo. Ko gero, čia ir slypi kūrinio sėkmės kodas – kai klausaisi ir be galo smalsu, kas bus toliau.

– Kaip savo kūryboje išvengiate pasikartojimo, kopijavimo grėsmės?

– Visi esame žmonės, daugiau panašūs negu skirtingi. Nemanau, kad reikia specialiai stengtis kažko nepakartoti. Tiesiog – būti savimi, rašyti muziką taip, kaip jauti, kaip diktuoja vidinė klausa. Bijoti būti į ką nors panašiam – beprasmis uždavinys. Atrodo, Krzysztofas Pendereckis yra pasakęs, kad, norint parašyti visiškai originalų kūrinį, reikėtų ilgam laikui užsidaryti, atsiriboti nuo visos žinomos muzikos ir tuomet jau kažką bandyti. Bet kažin ar tai įmanoma... Juk galva visada pilna kažkokių garsų, kiekvienas savyje turime užkoduotą gebėjimą priimti tik sau  būdingą muziką.

– Ne kartą sakėte, kad miškas – jus įkvepianti ir įkraunanti terpė. Kaip manote, ar jūsų jubiliejinis koncertas galėtų suskambėti miške?

– Tuomet tektų apgailestauti, kad esu gimusi žiemos viduryje... Miškas man – tylos oazė, leidžianti apmąstyti muzikines idėjas, jas sudėlioti, pajausti. Triukšme man tai nepavyksta. Kūrybai man reikia tylos, ramybės, vienatvės, atsiribojimo. Turiu vieną kūrinį, gimusį miške. Tai daina balsui, fleitai, altui ir klavesinui „Sidabro karoliais pabiro lietus ant pušų“. Įkvėpimas kilo pamačius, kaip miške po lietaus ant kiekvieno pušies spyglelio kabo po lašelį. Iš karto radosi reikiama emocija ir vidinis kūrinio užtaisas, pakuždėjęs norimą išsakyti mintį. Taigi, esu miške gimusi, į mišką ir žiūriu, jeigu jau perfrazavus sparnuotą mūsų tautinį posakį.

– Kokia turi būti kompozitoriaus duotybė, kad iš tam tikro vaizdinio gimtų kūrinio idėja, melodija, harmonija, kitaip tariant, muzika?

– Pirminis dalykas – idėja. Mano dėstytojas Eduardas Balsys sakydavo, kad kai turi idėją – ateina emocija. Kartais ne visai konkreti, neturinti atraminių taškų, bet jau diktuojanti tinkamas išraiškos priemones, – viskas natūraliai susilieja. Žinoma, pasaulyje egzistuoja daug kūrinių, kurių gimimo pradžia – priemonių pasirinkimas, bet, mano manymu, tai  garantuota nesėkmė. Mano kūryboje tokių atvejų nėra. Tiesa, kažkada bandžiau konstruoti dodekafoninę muziką, bet patyriau vien tik kančią. Jeigu savyje nejauti to, ką darai, tai kam tai daryti?

– Kita jūsų dažnai minima kūrybos erdvė – virtuvė...

– Aš ten būnu. Atsiriboju nuo visų, uždarau duris ir... darbas virtuvėje man netrukdo pasinerti į apmąstymų procesą. Muzikos kūryba ir maisto gamyba – visiškai skirtingos veiklos, gebančios vykti paraleliai. Viena jų – intuityvi, kita – atpalaiduojanti... Taigi, galiu patvirtinti, kad mėgstu virtuvę. Tiek eksperimentuojant su maistu, tiek kuriant muziką.

– Dažnai esate minima kaip kamerinės ir chorinės muzikos kūrėja. Bet juk išbandėte save kurdama įvairiausių žanrų muziką?

– Net neįsivaizduoju, kaip galėčiau teoriškai apibrėžti savo kūrybos stilių ar būdą. Man svarbiausia – pusiausvyra tarp emocionalaus ir racionalaus pradų. Nė vienas jų neturėtų dominuoti. Vien paleista emocija nėra iki galo įprasminta, ji neatskleidžia viso rezultato. Racionalus garsų valdymas ir formos, išraiškos priemonių, instrumentuotės apmąstymas turi būti labai gerai subalansuoti su emocine kūrinio plotme. Tikiu, kad mano kūryboje taip ir yra.

Labai mėgstu chorinę muziką ir esu parašiusi daug kūrinių chorams, ypač – moterų chorui. Smagu, kad visi mano sukurti šio žanro kūriniai yra atlikti. Pastaruoju metu pastebiu tendenciją, kad į kūrybą chorams imu žvelgti atsargiau, nes nenoriu kartotis ar sugrįžti į jaunystės kūrybinę stilistiką. Kita vertus, kadangi prie kūrinių chorams grįžtu ne taip dažnai, šis atsargumo jausmas nekelia didesnių rūpesčių.

Kamerinė muzika labai artima mano sielai, nes čia girdima ir jaučiama kiekviena linija – nieko neužmaskuosi ir nepaslėpsi. Esi tarytum nuogas. Kamerinė muzika geriausiai atspindi mano dvasią ir sielą. Kodėl? Todėl, kad ji kamerinė. Laikau save kameriniu žmogumi, nemėgstu pompastikos, gausių susibūrimų ir didelių erdvių. Geriau jaučiuosi kompaktiškoje, jaukioje aplinkoje. Manau, iš čia ir gimsta atitinkamos muzikos pomėgis. Labai mėgstu poeziją, o iš čia – meilė vokalinei muzikai. Skaitau daug eilių, o jas skaitant sukirba noras papildyti eilėraščius savo muzikinėmis vizijomis.

Žinoma, galėčiau kurti daugiau simfoninės muzikos. Tikrai esu išėjusi gerą instrumentuotės mokyklą ir mano simfoniniai kūriniai skamba puikiai. Bet greta kitų niuansų daug lemia tokios muzikos atlikimo išlaidos ir dažnumas. Juk dažnas naujas simfoninis kūrinys atliekamas vieną kartą jį užsakiusio festivalio koncertuose, vėliau – geriausiu atveju per kompozitoriaus 100-metį. Man labiau patinka, kai kūriniai skamba gana dažnai.

Didelę savo kūrybos dalį skyriau muzikai vaikams. Tai kūrinėliai skirti jauniesiems, augantiems ir besiugdantiems atlikėjams, todėl nieko nuostabaus, kad jie skamba dažniausiai. Ne visos šio žanro natos yra publikuotos, tad nuolatos sulaukiu prašymų iš pedagogų ir meno mokyklų atsiųsti vieną ar kitą natų rinkinį. Jie vis groja, groja, niekaip jiems negana... Mane tai labai džiugina, suprantu, kad šie kūrinėliai artimi vaiko vidiniam, dvasiniam, emociniam pasauliui ir kartu jo techninėms galimybėms.

– Kompozitorių dažnai identifikuoja tam tikros tik jo muzikai būdingos savybės. Man asmeniškai jūsų vokalinė muzika išsiskiria savita derme, gal netgi pentatonika...

– Išties, man patinka toks apsiverčiantis tonalumas, kai kiekviename taške gali sustoti ir nuo jo judėti toliau. Pentatonika man artima – yra ne tik vokalinės muzikos, bet ir kamerinių kūrinių, parašytų šioje dermėje. Tarp mano favoritų – lydinė dermė. Turbūt tai tam tikra emocinė išraiška – juk kiekvienas tono pakėlimas ar nuleidimas suteikia tam tikrą nuotaikos kodą. Turi atrasti sintezę, suvokti, ar norisi tamsos, ar šviesos. Yra ir kitų mano kūrybai būdingų elementų, pavyzdžiui, vokalinių kūrinių pabaigos – gęstanti fortepijono partija. Būdingos prie temos atvedančios įžangos. Na, ir, žinoma, savitas harmoninis garsų debesis. Man itin svarbus bendras skambesys, jo paieškoms atidaviau daugybę metų.

– Ar kurdama vokalinę muziką galvojate apie konkretų balso tipą? Gal jūsų kūriniai lengvai transponuojami ir pritaikomi kitam balsui?

– Kartais man truputį skaudu transponuojant kūrinius – juk kiekviena tonacija turi savo spalvą. Tad, jeigu tenka keisti tonaciją, turiu prisijaukinti naują spalvinę išraišką. Palyginkime Des-dur su Cis-dur. Žiūrint tiesmukiškai, tai lygiai ta pati garsų eilė. Bet pirmąją girdžiu kaip prislopintą mėnesienos šviesą, o antroji – žėrinti ir spindinti saulės šviesa. Tad, grįžtant prie kūrinių transponavimo, turiu pasakyti, kad tai darau gana retai ir dažniausiai – konkretaus vokalisto prašymu.

– Kažkada esate pasakiusi, kad buvimas scenoje jums siejasi su nuolatiniu stresu...

– Taip, jeigu kalbame apie pradedantį ar galvojantį pradėti atlikėjo karjerą asmenį. Patyręs atlikėjas, manau, yra tikrai adaptavęsis prie scenos ir moka suvaldyti stresą. Iš tiesų, kartais patiriu nemažą stresą sėdėdama salėje ir klausydamasi atliekamų savo kūrinių. Kažkoks vidinis jaudulys. Ir visiškai ne dėl to, ar pavyks, ar ne... Tiesiog tarsi dar kartą išgyvenu kūrinio gimimo procesą. Jaudinuosi kaip mama dėl savo vaikų ar mokytojas dėl mokinio pasirodymo. Ir ypač – kai kūrinys atliekamas pirmą kartą.

– Ar šiuo metu puoselėjate naujas kūrybines idėjas?

– Tiesiog dėlioju mintis. Pamąstau apie vieną ar kitą kūrinį, bet konkrečių eskizų dar neturiu. Esu neskubiai kuriantis žmogus, noriu, kad poreikis kūriniui užaugtų viduje, tad neverčiu savęs kurti. Nesu iš tų, kurie rašo greitai ir daug. Man būtina išgyventi, pajausti gimstantį kūrinį. Nemėgstu proginių kūrinių – jie man kvepia konjunktūra ir būna atliekami tik tai progai paminėti. Man kiekviena diena – proga. Esu laiminga galėdama būti čia, kur esu, ir tuo džiaugtis. Šiuo metu turiu daugiau laisvo laiko, kurį galiu skirti ne tik kūrybai, bet ir skaitymui, sukiojimuisi virtuvėje, galų gale – anūkams. Mėgaujuosi galėdama eiti ten, kur tuo metu jaučiu potraukį būti. Galima norėti daug, daryti, griebti, skubėti, lenktyniauti, bėgti pirmyn, kopti į aukščiausius bokštus, bet reikia suvokti, kad esame laikini. Nieko šiam pasaulyje nėra amžinesnio už laikinumą. Nugyvenusi nemažai metų tai suvokiu ir neužsiimu vadinamaisiais svarbiais dalykais. Einu ten, kur mane traukia, kur veda vidinis balsas.

– Ko palinkėtumėte klausytojui, ateisiančiam į jūsų jubiliejinį koncertą?

– Linkiu atsipalaiduoti ir atvira siela ir širdimi klausytis emocionalios muzikos.

Kas? Jubiliejinis D. Kairaitytės kūrybos vakaras.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Vasario 9 d. 18 val.

"Sparnuotoji kolona", kurioje kasmet įrašomas įsimintiniausias praėjusių metų Kauno menininkas, pasipildys 25-ąja eilute. Joje puikuosis kaunietės kompozitorės Dalios Kairaitytės vardas.

2013-ieji jai buvo išskirtinai darbingi ir produktyvūs: sukurtas vokalinis ciklas "Užkalbėjimai", teatralizuota kompozicija "Trys panegirikos pagal Motiejų Kazimierą Sarbievijų", išleista pirmoji autorinė kompaktinė plokštelė "Regėjimai".

Kompozitoriaus profesija pažįstama siauram elito ratui, daugumai jų kasdienybė atrodo mistinė. Atvirame pokalbyje D.Kairaitytė pasidalijo mintimis apie įkvėpimą ir pridegusius puodus, netikėtas kūrybos erdves ir subtilias profesionaliosios muzikos kūrybos, tradicijų gijas.

– "Regėjimai" – pirmoji jūsų autorinė plokštelė. Kodėl ji atsirado tik dabar?

– Yra nemažai atskirų mano kūrinių įvairiose plokštelėse. Autorinė – taip, pirmoji. Kodėl tik dabar ji išvydo dienos šviesą? Galbūt neskyriau tam pakankamai dėmesio. Juk išleisti autorinį albumą yra prabanga – ne tik finansine, bet ir laiko, pastangų prasme. Tenka apleisti savo kasdienius darbus ir kurį laiką paskirti įrašams. Gal kiek lengviau populiariosios muzikos kompozitoriams, kuriems užtenka sėsti prie kompiuterio ir programuoti greičiau gaunamą rezultą. Mano kūrybos atveju tai nėra taip paprasta. Jei nori autentiškai, akustiškai įrašyti kvartetą ar vargonus – tai didelis darbas. Buvau nusprendusi, kad reikia reprezentuojančio albumo, ir supratau, kad niekas kitas to už mane nepadarys, tad pasinėriau į darbus.
Pasvajoju ir apie ateities įrašus – chorinės muzikos, skambesnių formų. Vis dėlto tai – svajonės, nes reikalauja labai daug finansų ir laiko. Ši plokštelė išskirtinė tuo, kad apima mano 20 metų kūrybos kelią.

Noriu padėkoti kompozitorių sajungos pirmininkei Zitai Bružaitei, kuri mane padrąsino ir padėjo parašyti programą LR kultūros ministerijai bei Kauno miesto savivaldybei. Įrašai kainuoja labai brangiai, tad ši finansinė parama padėjo įgyvendinti mano norą.

Plokštelėje yra įvairių atlikėjų sudėčių. Daugiausia groja mūsų Kauno styginių kvartetas, Vilniaus kamerinis ansamblis "Arsenalas". Plokštelė "Regėjimai" išplatinta 500 tiražu.

– Grįžkime prie jūsų kūrybos šaknų. Kodėl pasirinkote kompozitorės, o ne atlikėjos kelią?

– Labai sunku atsakyti. Nežinau, kas lėmė tokį mano posūkį, spėju – kažkoks viduje kirbantis noras. Vaikystėje labai mėgau groti tėvų padovanotu akordeoniuku. Buvau kaip ta tikroji liaudies muzikantė – grojau be gaidų, mėgau improvizuoti. Greičiausiai tai ir buvo tas pirminis potraukis muzikai.

Užaugau Tytuvėnuose. Mano tėvelis buvo girininkas, tad tikrąja to žodžio prasme augau miške: mano vaikystė, iki aštuonerių metų, prabėgo Radviliškio girininkijoje. Tuomet muzikos mokyklos Radviliškyje nebuvo, tad man, sulaukus šešerių septynerių metų, teko važinėti į Šiaulius. Matyt, buvo ir noras, ir polinkis, jei nebijojau.

Pamenu, kai įstojau mokytis, pedagogai prašė tėvų leisti mane į smuiko specialybę. Tačiau jiems labiau patiko akordeonas. Turbūt ir man. Vėliau tėvai dėl mano ir brolio tolesnio išsilavinimo migravo į Kauną.

– Kaip muzikavimas klostėsi persikėlus į Kauną?

– Baigiau pirmąją muzikos mokyklą. Vėliau pasinėriau į kitus dalykus – mėgau sportuoti. Kaip tikra lietuvė žaidžiau krepšinį, aktyviai praktikavau žiemos sporto šakas. O vidurinėje mokykloje su muzika buvo tik saviveiklinis santykis – grojau vakarėliuose, buvau suorganizavusi ansamblį.

Kai jau baigiant mokyklą reikėjo apsispręsti, kur eiti toliau, dvejojau, ką rinktis – radijo aparatėlių litavimą fizikos pamokose ar vaikystės potraukį akordeonui. Rinktis techninę fiziką kažkas viduje priešinosi – nugalėjo muzika. Kai jau apsisprendžiau, beliko tik tiesus kelias – Juozo Gruodžio konservatorija.

– Vėliau buvo šuolis: nuo akordeonų klavišų prie teorinės muzikos kūrybos.

– Įstojau į akordeono specialybę. Bet po pusmečio perėjau į teorinės kompozicijos skyrių, nes iš karto tam neturėjau tinkamo pasiruošimo. Kodėl patraukė kompozitoriaus specialybė? Man norėjosi rašyti savas natas, norėjosi kūrybos. Manęs nežavėjo tas atlikėjiškas buvimas scenoje, ta streso būsena. Norėjosi buvimo savyje, ramybės ir kontempliavimo.

– Koks yra kompozitoriaus ir kasdienės buities santykis? Ar galite kurti, pavyzdžiui, kepdama blynus, ar reikia atsiriboti nuo pasaulio?

– Užsiminėte apie virtuvę, tad išduosiu paslaptį. Labai daug mano kūrybos idėjų ir gimė būtent ten. Esu šeimos žmogus ir virtuvė man – savotiška mano erdvė, kurioje būdama jaučiuosi gerai. Skaniai gamindama, kepdama pyragus galiu atsiriboti nuo aplinkos ir ramiai pasinerti į save. Žinoma, kartais įkvėpimas ir idėjos aplanko labai netikėtai, tada bėgu jas užsirašyti ar sugroti instrumentu melodiją. Tuomet grįžtu prie jau pridegusio puodo. Turiu pripažinti, kad puodus gramdau dažnai.

Kompozitoriaus kūryba reikalauja atsiriboti nuo to išorinio erzelio, triukšmo, ir jei jau mintys dėliojasi, išorės trukdžiai gali blaškyti. Tada ieškai tyliosios zonos, kur galėtum girdėti, ką gi groja tavo širdis.

– Kur yra tos vietos, kur randate tylą?

– Pradinis kūrinio formavimosi etapas, kol dar nėra užrašyta, gali vykti bet kur. Labai myliu mišką – tai mano oazė nuo vaikystės. Ten galiu laisvai mąstyti. Kai jau sėdu prie darbo stalo konkrečiai dirbti – užrašyti kūrinį, labai svarbi tampa sava darbo erdvė. Aš turiu žinoti, kur kas padėta, kad po ranka yra garso grotuvas, partitūros ir instrumentai. Ši erdvė yra mano namuose, daugiabutyje ant Milikonių kalno.

– Pokalbio susitikome J.Gruodžio konservatorijos auditorijoje. Pedagoginis darbas jums – pašaukimas ar neplanuotas gyvenimo posūkis?

– Pedagoginį darbą turėtų dirbti žmonės, kurie yra tam pašaukti. Iki galo to išmokti negalima. Tai yra privalomas vidinių savybių rinkinys – būti geru psichologu, mokėti įsiklausyti į mokinį, norėti jį pažinti. Esu įsitikinusi: norint pasiekti geriausią rezultatą, su kiekvienu mokiniu turi eiti skirtingu keliu. Klaidinga taikyti bendrą metodiką visiems: juk vieniems tai tiks, o kitus prislopins. Tai ir yra pedagoginis pašaukimas.

Todėl manau, kad dirbu iš pašaukimo – mokiniai lyg ir nesiskundžia manimi, o su buvusiais auklėtiniais šiltai bendrauju iki šiol jau dvidešimt metų.

– Kuo jūsų, kaip kompozitorės, asmenybę praturtina pedagoginis darbas?

– Bendrauti su jaunąja karta labai naudinga – neužsidarai tarp keturių sienų, radijo, televizijos ir spaudos. Juk ateina jauni žmonės, tu matai, kokie jie yra, kokios tendencijos ir jų pomėgiai, kokia padėtis jų šeimose. Juk vaikas yra visuomenės veidrodis. Kuriantis žmogus nuo visuomenės ir jos problemų negali atitrūkti, kitaip kūryba nerastų savo terpės.

– Erdvė mieste, kuriame kalbamės, yra savotiškas muzikos trikampis: 1-oji muzikos mokykla, J.Gruodžio konservatorija, J.Naujalio muzikos gimnazija. Ir tai – gana simptomiška: užsieniečiai žavisi, kad Lietuvoje taip lengvai prieinama muzikinė edukacija, ir šios mokyklos turi paklausą. Tačiau paradoksalu, kad profesionalios auditorijos klasikinei muzikai nėra užauginama daug.

– Aš įžvelgčiau vieną, labai svarbią priežastį – tai mūsų švietimo sistema. Ji yra kalta dėl to, kad yra mažai skiriama dėmesio meniniam vaikų ugdymui. Kiek mokyklų šiandien turi chorą, kiek jų gali pasigirti savais ansambliais? Nekalbu apie muzikinės disciplinos programų lygį ir modelį. Tai, mano nuomone, yra sritis, kurioje privalu daug ką patobulinti, kad vaikas nebijotų mokykloje dainuoti, giedoti himną. Dabar tai primena prievartinį modelį, kai mokiniai bijo muzikos pamokų ir priverstinio dainavimo. Šios pamokos tapo tarsi kankinimo priemonė, arba 45 penkios minutės laisvai padūkti. Esu įsitikinusi, kad valstybės kultūra bet kurioje srityje prasideda nuo mokyklos.

– O kaip mokiniai, kuriuos išlydi konservatorijos?

– Nenoriu vardyti pavardėmis, tačiau pirmame aukšte yra stendas su mūsų buvusių auklėtinių nuotraukomis. Tarp jų galima pamatyti daug muzikos žvaigždžių – pasaulinio garso atlikėjų, kompozitorių.

– Galėtumėte palyginti savo laikų studentų kartą ir šiandieninę?

– Formulė išlieka ta pati – studentas turi daug dirbti ir siekti savo tikslo. Šiuo atžvilgiu skirtumo nėra. Lygindama jauną žmogų, šiandien ateinantį į mokyklą, ir tą, kuris mokėsi prieš 20 metų, pastebiu, kad anuometės kartos buvo labiau motyvuotos. Jie ėjo ir norėjo siekti savo tikslo. Dabar vis dažniau tėvai nori už vaikus.

– Nepaisant to, muzikos mokyklos nesiskundžia moksleivių stoka, kai vidurinės mokyklos jungiamos, reorganizuojamos, stato kovos ir konkurencijos barikadas.

– Muzikos mokyklos – tai geresnio klimato edukacijos terpės ir muzika jose vaidina ne vienintelį vaidmenį. Kartais pastebime mokinių, kurie neturi gabumų, reikalingų siekti muzikinės karjeros ar tapti žvaigžde, na, bent jau žvaigždute. Tačiau tėvai vis vien juos leidžia.

Tai brangi mokykla ir ji kainuoja valstybei. Bet ar kalėjimai pigesni? Juk čia ateina žmonės ir jie yra ar tampa visiškai kitokie. Jei palygintume eilinę vidurinę mokyklą, pajustume skirtumą kultūrinėje ir socialinėje terpėje. Valstybei tai yra paranku, ir nemanau, kad dėl to, jog ne visi tampa žvaigždėmis, reikėtų kažką keisti ir nutraukti finansavimą muzikos mokykloms. Tai yra pozityvu ir reikia tai išlaikyti.

– Profesionalios muzikos kūrėjai ir atlikėjai pasaulyje vis labiau artėja prie vadybos, savireklamos studijų. Kaip šiandien jaunas kompozitorius gali įsitvirtinti ir iškilti kūrybos srityje?

– Šiandien jaunam žmogui ypač sunku. Jei esi jaunas kompozitorius ir nori įsitvirtinti, be abejo, privalu, kad tave grotų ir dainuotų. O tai pasiekti reikia finansų. Šiandien – ne Bethoveno laikai ir kompozitorius be tarpininko bei atlikėjo yra nesuvokiamas. Tai atsitiko dėl išaugusių profesinių reikalavimų. Todėl jam reikia tarpininko, kuris jį propaguotų atlikėjams.

Be abejo, jeigu žmogus dirba ne dėl noro nuolat būti scenoje ar kažkokios savo ego išraiškos, bet iš pašaukimo – jis ir kalbės ta savo kalba. Tikras kūrėjas, iš pašaukimo, negali nekalbėti.
Kuriant reikia išlikti savimi, o ne keliaklupsčiauti prieš publiką, stengtis sužavėti ją, dažnai nesiorientuojančią klasikinėje muzikoje. Čia nematau prasmės. Jeigu šiandien nori patikti vienai publikai, o rytoj – lenktis kitokiai, turi sustoti ir paklausti, kas esi? Kur tas tavo savitumas? Už tai reikia kovoti sunkiomis salygomis – arba tu dirbi sažiningai ir kruopščiai tam, kam tu esi pašauktas, arba...(šypsosi).

– Jaunoji karta daug keliauja, mato pasaulio, o jų mokytojai tokių galimybių neturėjo. Kokios nuotaikos brandesnių kompozitorių stovykloje?

– Visų pirma važinėti yra labai smagu, bet jei per daug važinėji, sugaišti daug laiko, kuris yra labai brangus. Kita vertus, aš neromantizuoju kelionių ir užsienio scenų. Nemanau, kad yra svarbu, ar tavo kūrinį atlieka kažkur prabangioje Europoje, ar pvz., Telšiuose. Nematau skirtumo tarp šių lokacijų. Svarbu, kad muzika skambėtų. Muzikų tikslas yra pamaloninti klausytojų ausis, praturtinti emociškai, o kur jie yra, – tai tik antraeilis klausimas. Galbūt dar svarbiau būti mūsų mažuose miesteliuose, kur publika ištroškusi, nei kažkur užsienyje, kur visko daug.
Kaune kompozitorių stovyklą sudaro aštuoni jos nariai. Džiaugiuosi, kad visi darniai sutariame. Visi turime savo nišas ir išskirtinumų, tad konkurencijos, intrigų čia nėra. Turime festivalį "Iš arti". Tai yra puikiausia scena Kaune kuriantiems kompozitoriams ir svarus pagrindas kompozitorių kūrybai.

– Šiais metais vyks jubiliejinė Dainų šventė, kurios pagrindas – chorai. Šis muzikos žanras išgyvena sunkius laikus – chorai yra neturtingi, patys save išlaiko, dažnai yra užsidarę ir pamiršti. Kaip atgaivinti šį muzikos žanrą?

– Iš pradžių televizijos projektuose tikrai būdavo chorai. Vėliau tai virto karais, tiesą pasakius, nežinau, kas ir su kuo ten kariauja. Sakau ir sakysiu: jei mes orientuosimės į popšou jaunimo chorus, šis žanras bus pasmerktas. Juk choras yra a capella, akustinis sielą jaudinantis grožis, kuriame girdi daugybę skirtingų balsų. Žinoma, yra įvairių choro žanrų ir visi jie reikalingi, tačiau, mano manymu, akcentai dedami ne ten. Choras šiandien tapo primityviu pasilinksminimu prieš televizijos kameras ar popscenoje. Taip, televizija vaidina svarbų vaidmenį ir čia ji galėtų pasitarnauti choro žanro renesansui, jei koncentruotųsi į kokybę ir jo prigimtį.

Neseniai Vilniuje vyko Lietuvos chorų apžiūra. Buvo galima pamatyti keletą tikrai aukšto lygio chorų. Bet tik keletą. O tai, kad saviveikliniai chorai patys išlaiko savo vadovus, yra labai liūdna. Tai vėlgi valstybės valdžios pozicija. Tikiuosi, kad viskas išsispręs, tačiau liūdna, nes chorvedžiai užsimena, kad Dainų šventė gali ir neįvykti.

– Koks jūsų kūryboje yra teksto ir muzikos santykis? Dažnai savo kūriniams rašote ir tekstą.

– Taip, tenka ir rašyti. Jei pirma parašau natas ir tada prireikia teksto, labai sunku svetimą poeziją adaptuoti. Juk turi sutapti akcentai, ritmas.

– Ar yra rašytojų, poetų, kurių kūriniai artimi jūsų parašytai muzikai?

– Taip, žinoma. Labai mėgstu Antano A.Jonyno kūrybą – jos vidinės nuotaikos, emocijų ritmai man labai artimi. Taip pat Sigito Gedos, Leonardo Gutausko, Janinos Degutytės ir dar keleto poetų eilės.

– Jūsų vyras – liaudiškos muzikos atlikėjas, pedagogas Algirdas Kasperavičius. O kur pasuko vaikai?

– Vaikai taip pat muzikantai. Juokauju, kad manęs neleido į smuiko specialybę, tad aš leidau savo vaikus. Džiaugiuosi, kad jų muzikinė karjera sėkminga.

Atsakomybė ir jokių atsitiktinumų

Kauno styginių kvarteto atstovai Dalia Terminaitė ir Saulius Bartulis, vertindami D.Kairaitytės kūrybinį meistriškumą, išskiria jos atsakomybę kūryboje, apmąstant ir pasveriant kiekvieną kūrinio elementą, neleidžiant praslysti atsitiktinėms natoms ar paviršutiniam eksperimentavimui.

Anot muzikologės Gražinos Dainauskienės, kiekvieno garso, skambesio gludinimas ir įprasminimas riboja kūrinių gausą, tačiau pasiektas rezultatas nušvinta lyg nušlifuotas brangakmenis, žavintis savo forma ir spalvomis tiek atlikėjus, tiek ir klausytojus. Todėl suprantamas atlikėjų noras kuo dažniau mėgautis vis naujais autorės kūriniais. Tuo labiau kad dažnas D.Kairaitytės kūrinys nustebina šviežumu, atskleidžiančiu netikėtas jos turtingos kūrybinės asmenybės kertes.

Panašiai D.Kairaitytės kūrybą vertina ir smuikininkė Ilona Klusaitė, įžvelgdama išgryninto skambesio kūriniuose daug moteriškumo, trapaus švelnumo, netgi liūdesio, išorinėje realybėje saugomo po žemaitiško ar ožiaragiško atkaklumo ir tvirtumo užsklanda, po kuria – vidinis kompozitorės pasaulis – lyg nematomoji Mėnulio pusė, atveriama klausytojams simboline muzikos garsų kalba.

D.Kairaitytės kūriniais jaunuosius pianistus ugdanti pedagogė Ina Vaičienė randa juose daug galimybių technologiniam pianistų ugdymui. Autorės psichologiniu išmanymu nuspalvintos pjesės nepalieka abejingų ne tik mažųjų, bet ir ūgtelėjusių atlikėjų.

Vis dėlto D.Kairaitytės kūryboje daugiausia erdvės skiriama žodžiui, kuris dominuoja įvairiais aspektais – žodžio intonacija pavirstanti skambesiu, muzikinis impulsas pritraukiantis žodį, taip pat ir gana uždarą asmeninį pasaulį nušviečiančios poetinės ar filosofinės minties gimimas.

Šių metų Įsimintiniausio Kauno menininko titulą pelnė kompozitorė Dalia Kairaitytė. Kauno menininkų namų Meno kolegija nugalėtoją rinko atsižvelgdama į miestiečių balsavimo rezultatus. Per 2013 metus reikšmingus darbus sukūrusius menininkus siūlė Kauno kūrybinės sąjungos.

Sausio 10 d. iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje Kauno menininkų namuose Įsimintiniausio Kauno menininko vardas, kaip jau įprasta, bus įrašytas Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“, kurioje jau yra 24-ių Įsimintiniausių Kauno menininkų pavardės.

Kompozitorė Dalia Kairaitytė aktyviai ir nuosekliai puoselėja kamerinę muziką. 2013 metai kompozitorei išskirtinai darbingi ir produktyvūs: sukurtas vokalinis ciklas „Užkalbėjimai“,  teatralizuota kompozicija „Trys panegirikos pagal Motiejų Kazimierą Sarbievijų“ balsui, fleitai, altui ir klavesinui, išleista pirmoji autorinė kompaktinė plokštelė „Regėjimai“. Joje įrašyti kameriniai kūriniai, sukurti per pastaruosius 20 metų, atskleidžia D. Kairaitytės kūrybos braižą, išskiriantį ją pirmiausia kaip kamerinių žanrų kūrėją. Klausytojus žavi kompozitorės gebėjimas sintezuoti archaiką ir modernumą.

D. Kairaitytės kūrybos kraitėje vyrauja vokalinė, kamerinė instrumentinė bei chorinė muzika, pasižyminti poetizuotu muzikos turiniu. Ištikimiausiais ir artimiausiais D. Kairaitytės gerbėjais ir atlikėjais galima pavadinti Vilniaus moterų chorą „Liepos“, kuris daugelį kartų dainavo kompozitorės „Tris ciklus“, įrašė jos chorinę muziką į kompaktines plokšteles. Anot šio choro meno vadovės ir dirigentės Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės, D. Kairaitytės kūriniai „Vakaras“, „Iki šv. Jono“, „Burna burna“, „Ant arklio jojo“ su didžiausiu pasisekimu skambėjo chorų konkursuose Lietuvoje ir užsienio šalyse, žavėjo klausytojus savitu emociniu pasauliu. Vokaliniai muzikos kūriniai sukurti A. A. Jonyno, J. Degutytės, S. Gedos, L. Gutausko ir savais poetiniais tekstais. „Kūryba yra žmogaus savitas žvilgsnis į pasaulį ir save. Kūryba – tai intelekto ir jausmų harmonija. Tokios mintys iškyla artimiau susipažinus su D. Kairaitytės chorine muzika“ – teigia menotyrininkė Lina Dumbliauskaitė.

Greta kūrybos D. Kairaitytės gyvenime buvo kitokio pobūdžio veiklos: darbas Lietuvos radijo ir televizijos komitete (1980-1982), Kauno J. Gruodžio konservatorijoje (nuo 1991 m.), pirmininkavimas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui (1994-2001), šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“, vadovavimas tęstiniam Kauno menininkų namų projektui „Kūrybos valanda“, muzikos vakarų ar koncertų vedimas, straipsniai kultūrinėje žiniasklaidoje.          

2013 metais  Įsimintiniausiu Kauno menininku taip pat pretendavo tapti:

Dovilė Zelčiūtė – rašytoja, už šiais metais išleistą eilėraščių rinkinį „Džuljetos suknelė“, nominuotą 2013-ųjų „Metų knygos“ poezijos rinkimuose ir intensyvią kūrybinę visuomeninę veiklą (Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius).

Kazimieras Martinaitis – tautodailininkas kryždirbys, už vaizdinės dailės ir kryždirbystės darbus, pelniusius respublikiniame tautodailės konkurse „Aukso vainikas“ Kauno ture dvi nugalėtojo nominacijas (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija).

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė – tapytoja, už surengtas personalines parodas:  tapybos parodą „Pastovūs vaizdai“, piešinių ir tapybos darbų parodą „4Istorijos“, tapybos kūrinių parodas „Naktis ir diena“ bei „Seni žaisliukai“. Už dalyvavimą solidžiose tarptautinėse ir vietinėse grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje. Už šiuo metu rengiamą tapybos katalogą, kuris taps išsamiu dailininkės pastarųjų metų kūrybinės veiklos rezultatų dokumentu (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius).

Algimantas Kančas ir Robertas Antinis – architektas ir skulptorius už sieną „Atodangos“ Kauno muzikiniame teatre (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius).

Mindaugas Kavaliauskas – fotografas, už  2013 m. surengtas 8 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, išleistas tris autorines knygas: fotoalbumą  „D., G. Ir kiti“, skirtą paminklo Dariaus ir Girėno statybos laikmečiui, fotoalbumą „Travel'AIR“, parodos „Portrety z Kražiai“ katalogą. Už festivalio Kaunas Photo organizavimą, bei Lietuvos ir Kauno vardo aukštinimą tarptautiniame kontekste (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius).

Klausantis kaunietės kompozitorės Dalios Kairaitytės pirmosios autorinės kompaktinės plokštelės, vis sugrįžta filosofinės mintys – kas yra kūrėjas, kas jį įkvepia? Ar tai profesija? Amatas? Menininko būties pojūčio raiška, o gal jis pats – būties Kūrėjo įrankis?

Kamerinės muzikos jautrumas

Žvelgdami į gana solidų D.Kairaitytės kūrinių sąrašą, tarp jų pavadinimų randame regėjimų, sapnų, improviziją, tarsi atskleidžiančius autorės norą kūryboje pabėgti nuo šiurkščios realybės, miesto triukšmo į gamtą, į tylą. Galbūt dėl to kūrinių sąraše lieka mažiau vietos monumentalaus skambesio muzikinėms drobėms, apsiribojama jautriai prabylančiais kamerinio plano kūriniais.

"Kamerinė muzika yra artimiausia mąstančio ir matančio žmogaus sąmonei. Ji nesukelia euforinio susižavėjimo miniai, ji kalbina subtilesnių tonų spalvomis, joje tokios svarbios tylos pauzės. Rašydama kamerinę muziką galiu labiausiai būti savimi", – teigia autorė. Tačiau akivaizdu: jei kompozitoriams būtų sudarytos palankesnės finansinės galimybės priartėti prie orkestro, D.Kairaitytė gerokai pagausintų ir orkestrinių partitūrų kraitį.

O kokią ją mato klausytojas ar atlikėjas, tampantis svarbiausia jungtimi, perteikiančia kūrinio autoriaus mintį?

Kauno styginių kvarteto atstovai Dalia Terminaitė ir Saulius Bartulis, vertindami D.Kairaitytės kūrybinį meistriškumą, išskiria jos atsakomybę kūryboje, apmąstant ir pasveriant kiekvieną kūrinio elementą, neleidžiant praslysti atsitiktinėms natoms ar paviršutiniam eksperimentavimui.

Kiekvieno garso, skambesio gludinimas ir įprasminimas riboja kūrinių gausą, tačiau pasiektas rezultatas nušvinta lyg nušlifuotas brangakmenis, žavintis savo forma ir spalvomis tiek atlikėjus, tiek ir klausytojus. Todėl suprantamas atlikėjų noras kuo dažniau mėgautis vis naujais autorės kūriniais. Tuo labiau kad dažnas D.Kairaitytės kūrinys nustebina šviežumu, atskleidžiančiu netikėtas jos turtingos kūrybinės asmenybės kertes.

Panašiai D.Kairaitytės kūrybą vertina ir smuikininkė Ilona Klusaitė, įžvelgdama išgryninto skambesio kūriniuose daug moteriškumo, trapaus švelnumo, netgi liūdesio, išorinėje realybėje saugomo po žemaitiško ar ožiaragiško atkaklumo ir tvirtumo užsklanda, po kuria – vidinis kompozitorės pasaulis – lyg nematomoji Mėnulio pusė, atveriama klausytojams simboline muzikos garsų kalba.

Pažintis nuo pirmųjų pamokų

Nemažą kūrybinio kraičio dalį kompozitorė skiria jauniesiems atlikėjams – tiek fortepijoniniais, tiek ir vokaliniais kūriniais. Pabrėždama jiems rašomų kūrinių specifiką, kompozitorė teigia, kad ne kiekvienas nesudėtingai sukurtas kūrinys tinkamas vaikams.

Vengdama banalumo ir primityvumo, autorė jaunuosius muzikantus kalbina jiems suprantama, išraiškinga ir nenuobodžia kalba. Iliustratyvūs ir žaismingi pjesių pavadinimai skatina kūrybiškumą ir interpretacinę laisvę.

D.Kairaitytės kūriniais jaunuosius pianistus ugdanti pedagogė Ina Vaičienė randa juose daug galimybių technologiniam pianistų ugdymui. Autorės psichologiniu išmanymu nuspalvintos pjesės nepalieka abejingų ne tik mažųjų, bet ir ūgtelėjusių atlikėjų.

Vis dėlto D.Kairaitytės kūryboje daugiausia erdvės skiriama žodžiui, kuris dominuoja įvairiais aspektais – žodžio intonacija pavirstanti skambesiu, muzikinis impulsas pritraukiantis žodį, taip pat ir gana uždarą asmeninį pasaulį nušviečiančios poetinės ar filosofinės minties gimimas.

"Kodėl kai kurie vokaliniai kūriniai parašyti savais tekstais? Atsakymas labai paprastas – taip atsitinka tuomet, kai pirmiausia užrašomos natos ir tik paskui jos įgarsinamos savais žodžiais. Bet jeigu dainą rašau pagal eilėraštį, tuomet poetinio žodžio metaforos ir vaizdai daro labai didelę įtaką muzikinės kalbos elementams", – teigia pati autorė.

Gausus vokalinės kūrybos bagažas Kauno menininkų namuose (KMN) surengtame kompozitorės kūrybos vakare pasipildė nauju kūriniu. "Užkalbėjimai" vokalui ir fortepijonui – tai kompozitorės parinkti liaudies tekstai, magijos skraiste apgaubtos žodžių formulės, atstovaujančios senam folkloro žanrui, įvilktos į dinamišką ir ekspresyvų muzikinį drabužįm, vėl nauja muzikinės kalbos raiška praturtino klausytojus. Šį spalvingą ir gana sudėtingą kūrinį įtaigiai atliko solistas Mindaugas Zimkus ir pianistė Paulė Gudinaitė.

Pergyventi gyvenimą

Kompaktinės plokštelės pristatymas KMN – lyg rudeninio derliaus, brandinto nuo viduržiemį paminėto kompozitorės jubiliejaus, įvertinimas. Tiek plokštelėje, tiek koncerto programoje – tik dalis brandžiausių ir taikliausiai margaspalvę autorės kūrybą atskleidžiančių opusų.

Tai atlikėjų pamėgtas, kažkada maloniu siurprizu nustebinęs ir nepaliaujantis stebinti "Baltojo žmogaus sapnas" styginių kvartetui, jauniesiems atlikėjams skirti fortepijoniniai ir vokaliniai kūrinėliai, dvi vyrų chorui parašytos dainos (nors D.Kairaitytės dėmesio kur kas dažniau sulaukia moterų chorai), premjerinis vokalinis ciklas "Užkalbėjimai" ir ispaniškais ritmais banguojanti daina "Tik raudonas vynas" – tarsi simbolinė šventinė taurė jubiliejaus proga.

Vakare pristatydama D.Kairaitytės kūrinius, muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė persakė kompozitorės mintis apie kūrybą: "Sąmonėje nuolatos budi žinojimas, kad žmogaus laikas laikinas, o iš šio žinojimo kyla pastangos laiką pratęsti, prailginti. Kūryba ir yra ta galimybė žmogui ilgiau užsibūti dabarties akimirkoje."

Nuolat koncertinėse salėse skambantys ir atlikėjų mielai pas mus ir svetur atliekami kūriniai byloja apie kūrybinę brandą, jų įvairovė – apie nesenkančią fantaziją, o pro poezijos šydą prasiskverbiantys subtilaus humoro blyksniai garantuoja gyvybingumą. Tad kompozitorės D.Kairaitytės kūryboje gimstančios dabarties akimirkos dar gausiai džiugins atlikėjus ir klausytojus naujais kūriniais.