„Žinoma, aš nenusipirkau bilieto į laivą, Konge tris dienas vaikštinėjau po Veso miesto uostą, tikėdamasis surasti žmogų, kuris turėtų laivą ir ryžtųsi plaukti su manimi. Jau ėmiau kelti įtarimus vietos policininkui kuris tiesiai paklausė, ko aš čia ieškau”, – pasakojo Danas.

Galų gale jam pavyko rasti valtį ir keliautojas  išplaukė,  pasiruošęs susidurti su Centrinės Afrikos Respublikos pareigūnais. Danas pasakojo jau prieš kelionę žinojęs, kad jie negauna atlyginimo, tad, išvydęs ginklais nuo kranto mojančius žmones, stodavo, nenorėdamas rizikuoti nei savo, nei bendrakeleivio gyvybe. Nors dažniausiai mokėdavo po kelis dolerius, Danas šyptelėjo prisiminęs, kad per vieną dieną buvo sustabdytas 23 kartus.

LNK nuotr. 

Danas sakė, kad pakrantėse raginantys sustoti ginkluoti vyrai  jį galėjo ir išlaipinti bet kur, galėjo atimti pasą ar vertingus daiktus, tačiau jis buvo tam pasiruošęs. „Jei taip būtų nutikę, būčiau ieškojęs kaimo prie upės ir su vietos žmonėmis bandyčiau susitarti, kad valtele mane perplukdytų iki Kamerūno, o ten jau galiu ir į policiją kreiptis, sakyti, kad atėmė pasą“.

Tačiau viskas susiklostė gerai ir lietuvis savo tikslą – aplankyti mažaūgius Centrinės Afrikos Respublikos pigmėjus – pasiekė. „Jie nedideli, draugiški žmonės, puikiai prisitaikę gyventi džiunglėse, iš šakų statantys jose savo namelius, grojantys vandeniu ir medžiojantys tokiais būdais, kokių niekur nemačiau. Beje, į medžioklę eina visi, ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais”, – pasakojo Danas. Dygliakiaulės ar pitonai – viskas, ką pavykdavo sumedžioti, atsidurdavo ant stalo. Keliautojas sakė, kad pigmėjai iki šiol laikomi antrarūšiais žmonėmis, neturinčiais jokių teisių, ir nesuvokiamo žiaurumo jų atžvilgiu nestinga. Danui pavyko nufilmuoti šių žmonių buitį ir sužinoti paprastą jų laimingo gyvenimo paslaptį. Beje, ji galėtų praversti įtampos ir streso nualintiems vakariečiams.

LNK nuotr.

Taip pat lietuvis pakvietė pasižvalgyti po Nigeriją, šios valstybės megapolį  Lagosą, tiksliau, šalia miesto centro įsikūrusį vieną didžiausių Afrikos lūšnynų, kuriame gyvena  daugiau nei 300 tūkstančių žmonių. Kokia kasdienybė verda ten, kodėl sutiktas lietuvis Danui sakė nekelti į lūšnyną kojos ir kaip keliautojas sugebėjo iš labai arti patyrinėti ir nufilmuoti jo  gyvenimą. Visa tai – šį pirmadienio vakarą, 20 val., gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki..“ per LNK.

Istorija primena: karas Afganistane kažkada rusams kainavo labai daug ir panašumų su karu Ukrainoje yra išties nemažai. Rusai Afganistane susidūrė su daug rimtesniu pasipriešinimu nei tikėjosi, prarado begales karių, ir būtent šis karas, išsunkęs agresyviai nusiteikusius, tačiau nieko pasiekti nesugebančius rusus, smarkiai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griūties. Dabar, talibams perėmus valdžią, bėgti iš šalies nori daugelis. Keliautojas Danas neslepia – sunkiausia jam sulaukti skambučių iš draugų, besijaudinančių dėl savo ir artimųjų gyvybės.

„Pats jiems parašau. Man rūpi, kaip jiems sekasi. Džiaugiausi sužinojęs, kad vienai merginai pavyko pabėgti. Ji buvo pirmoji mano gidė Afganistane. Pasaulio spauda daug apie ją rašė. Aš kartu su ja keliavau, ją gerai pažįstu. Būnant kartu matydavau labai daug neigiamo nusiteikimo prieš ją. Vietos vyrai pyko, kad ji vaikšto veido neužsidengusi, ir dar su užsieniečiu vyru. Afganistane tai yra nepadoru“, – šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo...Iki...“ pasakos keliautojas D. Pankevičius. Merginą iš šalies išgabeno italų kariai, ir  ji pradėjo naują gyvenimą.

Danas apsilankė tokiose vietose, kur retas turistas išdrįstų kelti koją. Danas rodo tiltą, po kuriuo šimtai žmonių leidžiasi narkotikus. Keliautojas paaiškina: Afganistanas – vienas iš heroino prekybos karštųjų taškų. Būtent čia pagaminama bene daugiausiai šio visame pasaulyje mirtį sėjančio narkotiko.

„Šalyje narkomanų sutiksi visur. Net policija jų nebaudžia. Sakykim, pagauna žmogų su kilogramu heroino, ir ką? Tiesiog atima iš jo tai ir tiek. Todėl tikrai dažnas vaizdas – ant suoliuko žmonės, besileidžiantys narkotikus. Tiesa, koks dabartinis jų likimas pasakyti labai sunku, nes Talibanas yra labai prieš narkotikus ir žmones, turinčius priklausomybių, išties engia“, – pasakos keliautojas D. Pankevičius.

Ne kartą Afganistane lankėsi daugiausia šalių apkeliavęs lietuvis Danas Pankevičius, kuris į šiuo metu karščiausią tašką  buvo grįžęs prieš pat Afganistano perdavimą talibams.

Šį antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK – išskirtinis interviu su Danu, kuris pasakos ir apie kelionėje lankytas pavojingiausias pasaulio šalis, ir apie talibus, kuriems pakliuvus į rankas scenarijai buvo tik du. „Jeigu papulsi talibams į rankas, arba tave nužudys, arba bandys prašyti išpirkos milijoninės. Būna, kad valstybės moka. Bet aš netgi savo artimiesiems žmonėms esu pasakęs, kad niekada už mane jokių išpirkų nemokėkit. Nes pats žinau, kur lendu ir tą riziką prisiimu pats“, – aiškins Danas.

Laidoje vyras paskos, kaip ruošėsi šiai kelionei ir ką darė, kad išvengtų mirtino pavojaus. „Tik atvykę į Kabulą mes įsigijome tradicinius afganų rūbus, kad kuo mažiau išsiskirtume. Jeigu ateisi su vakarietiškais marškinėliais ar džinsais, matys, kad esi svetimšalis. Jie nelabai gali suprasti, kad čia atvykai turizmo reikalais,  gal tu koks šnipas, o gal iš saugumo organizacijos?” 

Afganistane Danas keliavo su palyda, vietine apsauga, su kuria buvo nuvykęs ir į Talibano lizdą, Kandaharo miestą, kuriame dažnas svečias būdavo ir žymiausias pasaulio teroristas Osama Bin Ladenas. 

„Mohammedas Omaras, Talibano įkūrėjas, gimė šiame mieste. Man netgi teko galimybė apsilankyti mečetėje, kurioje jis mokėsi nuo pat vaikystės. Pas jį atvažiuodavo Osama Ban Ladenas, jie kartu melsdavosi. Tiek daug karių, tiek daug pajėgų kaip šiame mieste, niekur pasaulyje nesu matęs. Nuvažiuoti kelių kilometrų atstumą tekdavo apie dvi valandas, nes važiuoji gyvatėle – tankai, kariniai automobiliai, žmonės su ginklais, nuolatos tave stabdo, su šunimis tikrina. Šūviai dieną naktį“.  

Laidos metu Danas papasakos ir apie Sierą Leonę, Pietų Sudano gentis bei Somalį ir atskleis tokių gyvybei pavojingų kelionių kainą.

„Viena diena gali kainuoti tūkstančius eurų. Kodėl? Todėl, kad reikalingas specialus transportas, ginkluota apsauga. Dažnai reikia visiems mokėti. Nori patekti į šalį – moki kyšius, nori gauti vizą – moki kyšius. Kuo skurdesnė šalis, tuo kelionė brangesnė. Pats brangiausias regionas man pasirodė ne Karibų salos, o Centrinė Afrika. Ten automobilio parai nuoma gali būti 1000 eurų.  Papildomai mokėsi už kurą, litras už keturis eurus, mokėsi už vairuotojo paslaugas”. 

Kiek Pietų Sudane kainuoja žmona? Kodėl į Somalį geriau nekelti kojos? Ir dėl ko vyras Lietuvą vadina rojumi? Jau šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK, laidoje „Bus visko“.

– Nors atrodo, kad ši situacija buvo mums toli, dabar Lietuvai tai yra irgi labai artima. Kokiomis nuotaikomis dabar gyvena žmonės Afganistane?

– Tikrai blogomis nuotaikomis. Aš palaikau ryšį su aštuoniais vietiniais žmonėmis, su kuriais susipažinau paskutinės kelionės metu. Visi didžiulio streso būsenoje, nežino, kas jų laukia ateityje ir visi iki vieno slapstosi, nes visi turėjo kontaktą su užsieniečiais. Jie dirbę turizmo srityje. Na, bet žinote, Talibanas nesirenka – jeigu žino, kad dirba su užsieniečiais, lauk bėdų.

– Afganistane esate buvęs du kartus. Pirmoji kelionė įvyko prieš penkiolika metų, antrąjį kartą vykote dabar. Penkiolika metų – kaip smarkiai pasikeitė šalis? Tikėtasi, kad pokyčiai bus į gera, bet...

– Šalis gerėjo, gyvenimas gerėjo, buvo atstatyti ir miestai, kurie buvo sugriauti po karo. Žmonės laisvesni gatvėse, ypač didmiesčiuose. Žmonės rengdavosi ne savo tradiciniais, o vakarietiškais rūbais. Jaunimas linksmindavosi, klausydavo muzikos, šokdavo. Tokių dalykų dabar nebebus galima išvysti.

Jaunimas linksmindavosi, klausydavo muzikos, šokdavo. Tokių dalykų dabar nebebus galima išvysti.

– Kaip pats ir minėjote, nei šokių, nei muzikos nebeliks. Kaip manote, kaip pasikeis gyvenimas, kai valdžią perims Talibanas?

– Aš manau, kad situacija bus labai bloga. Bet labai tikiuosi, kad Talibanas bent jau leis moterims mokytis ir dirbti tam tikrus darbus. O visa kita liks taip, kaip buvo anksčiau, kai valdė talibai.

– Žmonės skirtingai vertina tai, kad į valdžią grįžta Talibanas. Kai kurie iš jų džiaugiasi, kai kurie bando pabėgti iš šalies. Kodėl yra šitas susiskirstymas?

– Talibus labai palaiko puštūnai. Talibai ir yra kilę iš puštūnų genties. Jie sudaro 40-50 proc. populiacijos. Taip pat juos labai palaiko kaimo žmonės, kurie yra nelabai išsilavinę ir jie laukia jų, nes tikisi, kad bus įvesta tvarka. Jie pavargę. Dalis žmonių mano, kad su Talibano atėjimu bus įvesta tvarka. Dabar šalyje vyksta vagystės, o anksčiau, kai valdė Talibanas, tie dalykai labai retai būdavo, nes būdavo griežtos bausmės pagal šariato teisę. Pavogei daiktą – tau nukertama ranka. Tai gan stabdydavo nusikalstamumą.

– Akivaizdu, kad geresnio gyvenimo noras yra. Sakote, kad kiekvieną dieną sulaukiate žinučių – žmonės nori pabėgti iš šalies. Ką jie jums rašo? Ko prašo?

– Aš pats pirmas su jais pradėjau kontaktuoti klausdamas, kokia situacija, kur jūs esate? Visi iki vieno yra pabėgę iš savo gyvenamųjų vietų, nes bijo dėl savo ateities ir slapstosi. Problema yra ta, kad jie daugelis neturi pasų, nes jie jiems nebūdavo reikalingi, nekeliaudavo į užsienį. Jie šalies viduje naudodavosi tik ID kortelėmis. Reikia visą savo šeimą dabar aprūpinti pasais. Pasų poreikis dabar yra didžiulis. Kainos yra sukilusios. Kiek žinau, kainuoja 400 dolerių ir tiesiog nėra galimybės kiekvienam gauti tą pasą.

Taip pat sienos pasienio yra uždarytos, vienintelis kelias prieš kelias dienas buvo lėktuvu iš Kabulo, bet, kaip žinote, dabar vietiniai žmonės negali išskristi iš šalies – civilinių reisų nėra. Tai vienintelis tikslas – slapstytis ir laukti geresnio momento ir ištrūkti į artimiausias šalis. Tai – Pakistanas ir Iranas. Tai tos dvi šalys, kurios yra nuolat minimos kaip jų pabėgimo tikslas.

Dalis žmonių mano, kad su Talibano atėjimu bus įvesta tvarka.

– Net ir prie jūsų buvo nužudytos trys moterys, kurios norėjo gauti skiepus nuo poliomielito. Ar tai yra tiesa?

– Taip, tai yra tikra tiesa, nes Talibanas draudžia bet kokius skiepus. Bet kokie skiepai yra draudžiami ir žmonės, kurie yra su tuo susiję, tiesiog žudomi. Ir mokyklos buvo sprogdinamos. Man išvykus iš Kabulo, už savaitės buvo susprogdinta mergaičių mokykla, žuvo daugiau nei 150 žmonių. Sprogdinimai Kabule vykdavo kiekvieną dieną. Talibai ypač buvo nusitaikę dar prieš užgrobiant visą šalį, į policininkus, karius. Sprogdindavo prilipdydami magnetines bombas prie motociklo arba automobilio. Sprogimai Kabule kiekvieną dieną būdavo du-trys. Taip man minėjo vietiniai.

– Jūsų akimis, ar įmanoma prognozuoti, kokia ateitis laukia Afganistano?

– Niūri ateitis, bent jau dešimčiai metų į priekį. Aš taip manau. Manau ir turizmo šalyje nebus tuo laikotarpiu. O ateityje galbūt kažkas keisis. Bet šiaip ganėtinai niūriai pieščiau visą ateitį.

– Mes priimsime nemažai šeimų, ką turėtume žinoti apie kultūrą? Vėlgi, reikėtų priminti palinkėti vieni kitiems vienybės.

– Žinote, dažnai skaitau straipsniuose – atvyksta pabėgėliai ir tu nežinai jų gyvenimo. Bet kai pats tiesiogiai susiduri, bendrauji ir kai matai, kokioje iš tikrųjų didelėje grėsmėje (jie yra, – red. past.), tai aš tikrai labai juos palaikau ir atvykusiems linkiu integruotis į mūsų visuomenę. Palaikykite juos.

Bet kokie skiepai yra draudžiami ir žmonės, kurie yra su tuo susiję, tiesiog žudomi. Ir mokyklos buvo sprogdinamos.

– Ar Afganistanas jūsų kelionių žemėlapyje dar yra?

– Aš turėjau šį rudenį dar kartą važiuoti į Afganistaną aplankyti tam tikrą regioną prie Tadžikistano sienos. Aš tikėjausi, kad talibai užims šalį po Naujųjų metų, galbūt net ir už metų. Skubėjau ten grįžti, bet dabar manau, kad reikės pamiršti Afganistaną ilgam laikotarpiui.

– Nesitikėjote, kad taip greitai viskas rutuliosis?

– Nesitikėjau. Niekas, aš manau, nesitikėjo. Bendraudavau su vietiniais žmonėmis, jie kūrė savo artimiausios ateities planus, niekas apie Talibaną per daug nešnekėjo. Manė, kad užims teritoriją, bet ne taip greitai.

Keliauju jau dvidešimt metų ir, prisipažinsiu, maliarijai ruošiausi gana seniai. Tikrai žinojau, kad priklausau rizikos grupei ir būtinai kada nors ją pasigausiu. Juk maliarijos zonų pasaulyje išties labai daug – ir Karibuose, ir Azijoje, ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Kai pradėjau keliauti, maliarija pasaulyje dar nebuvo taip paplitusi, o ir aš braidžiau po tuos regionus, kur jos mažiau būdavo...

Tuo metu farmacijos pramonė dar neturėjo naujos kartos vaistų nuo maliarijos, o senieji darė stiprų pašalinį poveikį organizmui. Todėl naudodavau purškalus nuo uodų, dėvėjau ilgarankovius drabužius, o miego metu – tinklelį. Kiek vėliau, pasitaręs su daktarais, supratau, kad jei jau daug metų esu maliarijos zonose – man išvis nerekomenduojama gerti vaistų nuo maliarijos (jeigu važiuočiau kokiam mėnesiui ar dviem – būtų kita kalba).

Buvau prigrasintas, kad jei pajusiu pirmuosius ligos simptomus, turėsiu maukti keturgubą tablečių dozę ir kuo skubiau vykti į artimiausią gydymo įstaigą. Taip ir dariau. Vežiodavausi vaistus ir laukiau ligos. Žinau nemažai žmonių, gyvenančių Afrikoje, kurie maliarija yra persirgę net po penkis ar dešimt kartų.

Keista, bet tiek daug keliaudamas pirmąsyk susirgau maliarija tik pernai, Angoloje, viešėdamas labai atokioje Mumwila gentyje. Iš pradžių nė nesupratau, kas su manimi darosi: visi simptomai buvo panašūs į peršalimo. O prie maliarijos, žinojau, jų turėtų būti dar daugiau: pykinimas, diarėja.

Nors maliarija plačiausiai paplitusi Afrikoje, Pietų Amerikos, Azijos šalyse, Europai atsiriboti nepavyksta. Kasmet apie 125 mln. keliautojų iš viso pasaulio aplanko endemines maliarijos atžvilgiu vietoves, virš 10 tūkst. turistų grįžę namo suserga maliarija, apie 1 proc. jų miršta.

Kadangi gyvenau Mumwila genties kaime, palapinėje, pirmiausia bėdą suverčiau šaltai nakčiai ir sau, kad nepasirūpinau šiltu miegmaišiu. Nenorėjau temptis su savimi daug daiktų, tai palikau juos civilizuotame miestelyje – prigriebiau tik palapinę. "Na va, Danai, – pamaniau, – tu nepasiėmei kilimėlio, nepasiėmei šiltų drabužių, dėl to ir šali… Taip tau ir reikia! Kitą sykį turėtum būti apdairesnis!"

Tąkart aš niekaip nesupratau, kodėl ta naktis tokia šalta – visos šiltos, o šitoji kaip tyčia ledinė… Susirietęs į kamuoliuką bandžiau užmigti, bet pavyko tik paryčiais. O atsikėlus apėmė keistas jausmas, kad viskas aplink mane taip sulėtėję… Kaulus skauda, raumenis gelia. Jutau, kad turiu temperatūros, bet nebuvau pasiėmęs termometro. Galvojau, kad esu paprasčiausiai peršalęs, bet į vakarą pasijutau blogiau. Tada susiradau vaikiną su motociklu, kuris mane nuvežė į artimiausią kaimelį ir paliko mažame viešbutyje sirgti.

Skamba juokingai, bet pirmas tris dienas aš ir toliau gydžiausi nuo peršalimo. Temperatūra nukrito, bet jėgų visai nebeliko. Vos nupėdindavau iki turgelio ir atgal nusipirkti vaisių. Per 10–15 min. išeikvodavau visą dienos energiją. Tada viešbutėlio savininkas pasisiūlė nuvežti mane pas gydytoją.

Atvykome prie nedidelio pastato, kuriame radome vienintelę gydytoją, šnekančią portugališkai (mat Angola – buvusi Portugalijos kolonija). Aplink vadinamąją ligoninę ant žolės gulinėjo daug sergančių vietinių. Ypač – moterų, pasipuošusių itin keistomis šukuosenomis iš gyvulių mėšlo... Kai kurios jų buvo visiškai nuogos. Mane priėmė be eilės. Padedant "Google" vertėjui, kažin kaip susišnekėjome. "Tau galbūt maliarija…" – sakė portugalė, bet nei tyrimų padaryti, nei vaistų duoti ji negalėjo. Tiesiog neturėjo.

Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad aš ir pats turėjau vaistų nuo maliarijos, bet maniau, kad jie skirti vien prevencijai arba ligos simptomams palengvinti. Nė į galvą nešovė, kad tais pačiais vaistais galima net ir išsigydyti maliariją!

Vis dėlto (pasitaręs su savimi) nusprendžiau juos vartoti, nes labai bijojau, kad nebūčiau pasigavęs pačios agresyviausios šios ligos formos – tropinės maliarijos. Po dviejų dienų motociklu nuvykau atlikti kraujo tyrimų. Diagnozė pasitvirtino. Testas parodė, kad išties sergu tropine maliarija, pačia pavojingiausia. Teko grįžti į savo kambarį ir gydytis savarankiškai.

Kažkodėl po vaistų vartojimo pasijutau dar blogiau ir jau visai nebegalėjau pakilti iš lovos. Tuomet gerasis viešbutėlio savininkas iš to mažo kaimelio Angoloje surado man automobilį ir nuvežė į didmiestį Lubangą, esantį maždaug už 300 km. Nuvykome į privačią ligoninę, atlikome tyrimus. Kraujo rodikliai buvo labai prasti, tad iš ligoninės manęs jau nebepaleido. O aš ir nesispyriojau.

Tyrimai parodė, kad maliarija aš jau nebesergu, bet galiu "džiaugtis" Dengės karštlige. Nuo jos nėra vaistų. Reikia tiesiog daug ilsėtis, gulėti ir organizmas pats ligą įveiks. Taip ir buvo… Ligoninėje išbuvau dar kokias keturias dienas, o kadangi baigėsi viza – turėjau palikti šalį.

Ar teko maliarija sirgti dar kartą? O taip. Dar toje pačioje kelionėje. Antrą kartą susirgau po kokių penkių mėnesių Kamerūne, Marua mieste. Vos pajutęs pirmuosius simptomus, išsyk supratau – man maliarija. Tad tiesiu taikymu nupyškinau į ligoninę ir išdrožiau: "Manau, man maliarija… Norėčiau, kad atliktumėte tyrimus."

Daktarai pasitaikė nelabai malonūs ir truputį įsižeidė, kad ligoniai drįsta patys sau diagnozes nusistatinėti. Tad liepė ateiti kitą rytą – šiandien, sakė, jau darbo pabaiga. Laimė, turėjau "Malarone" vaistų, tad grįžęs į viešbutį pradėjau juos vartoti. Kitą dieną pasidariau kraujo testą ir laukiau rezultatų, o vaistus toliau gėriau. Kai dar po dienos atvykau sužinoti testo rezultatų, daktarai susižvalgę tepasakė: "Tau viskas OK, nėra maliarijos…"

Iš akių mačiau, kad jie meluoja. Turbūt nė neatliko jokių tyrimų arba pametė. Nepatikėjau jais ir nusprendžiau baigti gydymo kursą savarankiškai. Tik ir čia mano ligos istorija nesibaigia… Persirgus maliarija antrą kartą, atsirado plaučių komplikacijų. Traukiant į juos orą, pradėdavo kutenti gerklę ir labai norėjosi kosėti. Vėl varsčiau ligoninės duris, kol galų gale nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir rimtai išsitirti. Diagnozė ir vėl pasitvirtino – tropinė maliarija darsyk!

Teko girdėti, kad vietiniai žmonės maliariją gydosi įvairiomis žolelėmis ir augalų žievėmis, bet aš to nebandžiau. Jie pasakojo, kad ligą įveikti padeda šamanai – dainomis ir šokiais. Šamanai klausia gydymo patarimų iš protėvių, su kuriais susisiekia per specialias ceremonijas. Jų metu vartojamos įvairios svaiginamosios psichotropinės medžiagos.

Vietiniais pinigais pasirūpinti prieš ar po kelionės?

„Kadangi pastaraisiais metais dažniausiai keliauju po Afrikos šalis, naudotis tik grynaisiais pinigais tenka nuolat. Jei yra galimybė, atsiskaitau ir debetine kortele, į kurią pervedu po nedidelę sumą pinigų. Juos išleidus, vėl pervedu nedidelę sumą. Taip elgiuosi todėl, kad jei kortelės informacija bus pavogta, vagišiai negalėtų pasisavinti daug pinigų. Jei naudočiau kreditinę kortelę neaiškiose atsiskaitymo vietose, rizikuočiau prarasti ir banko suteiktą kredito limito sumą“, – pasakoja jis.

Jei tik turite galimybę, dalį pinigų būtinai išsikeiskite Lietuvoje, pataria keliautojas, nes atvykstant į šalį patogu jau turėti vietinių pinigų.

„Galbūt į šalį atskrisite naktį ir nebedirbs valiutos keityklos, o galimybės pasinaudoti bankomatais gal net nebus. Tuomet neturėsite pinigų net susimokėti už taksi, kad nuvežtų į viešbutį. Esu girdėjęs daug istorijų, kurios nutiko keliaujant mažiau išsivysčiusiose šalyse, kai žmones apgauna jiems besikeičiant pinigus. Atvykus į svetimą šalį, būna sunku atpažinti vietines kupiūras, greitai susiskaičiuoti pinigus, todėl tuo pasinaudoja nesąžiningi pinigų keitėjai. Beje, daugelyje oro uostų valiutos keitimo kursas būna pats nepalankiausias“, – sako D. Pankevičius.

Kai kelionėje baigiasi pinigai

„Kad kelionės metu baigtųsi pinigai, per 19 metų taip nutiko tik kartą – vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių – Malavyje. Nors turėjau dolerių grynais, tačiau baigėsi vietiniai pinigai ir nebuvo galimybės jų iškeisti. Žinoma, turėjau su savimi ir banko korteles, bet pasinaudoti jomis negalėjau, nes šalyje ypač mažai bankomatų“, – nutikimu dalijasi D. Pankevičius.

Kad kelionės metu baigtųsi pinigai, per 19 metų taip nutiko tik kartą – vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių – Malavyje.

Jų beieškodamas, keliautojas po šalį važinėjo tris dienas, tačiau išsigryninti pinigų niekur nepavyko. Vėliau išsiaiškino, kad seni bankomatai, nenuskaito naujos kartos kortelių. Tuomet jam padėjęs vietinio viešbučio savininkas, paskolinęs pinigų, su sąlyga palikti pasą kaip užstatą. Vėliau, pavykus išsikeisti pinigų, skolą grąžino.

Anot jo, vienur išsikeisti kupiūrą sudėtingiau – siūlomas blogiausias keitimo kursas, kitur – atvirkščiai, už tokį pat banknotą galima sulaukti pačio palankiausio keitimo kurso.                                     

Svarbu apsaugoti pinigus

Skaudžiausia keliautojo patirta vagystė įvyko per pirmąją kelionę, kai sausuma keliavo iš Singapūro į Lietuvą.

„Buvau be patirties, tad apvogė be vargo. Tai įvyko vienoje iš Tailando salų. Apsistojau teritorijoje, kurioje buvo pastatyta daug mažų namukų prie jūros kranto. Savininkas užėjo pas mane ir patarė laikyti  piniginę ir kitus brangius daiktus pas jį kabinete stovinčiame seife, nes palikti namuke nėra saugu. Paklausiau patarimo. Išvykus iš salos neperskaičiavau pinigų, vagystę pastebėjau tik atvykęs į Kambodžą, po kelių dienų kelionės. Buvo pavogta beveik visa suma, skirta likusiam kelionės laikotarpiui. Aiškintis į salą negrįžau, nebūčiau nieko įrodęs, tik praradęs daug laiko. Pinigų vagysčių daugiau neturėjau, bet ne kartą esu praradęs įvairius daiktus“, – patirtimi dalijasi jis.

Keliautojas svarsto, jei prarastų visus grynuosius ir banko korteles, bandytų pasinaudoti pinigų perlaidų kompanijų paslaugomis. Pinigų perlaidų paslauga veikia įvairiose pasaulio šalyse ir pinigus galima atsiimti tą pačią dieną.

Pasak jo, kelionėse pinigus apsaugoti slaptos vietos įvairiose vietose. Taip mažėja rizika prarasti visus pinigus vagystės atveju, nes netekus pinigų iš vienos „slaptavietės“, turėsi jų kitur.

„Visų pirma, grynuosius pinigus reiktų laikyti keliose vietose. Ypač gelbsti plona piniginė, kurioje laikau dalį pinigų, ji nešiojama per juosmenį prie kūno. Net vaikštant su marškinėliais jos visiškai nesimato. Taip pat turiu specialų kelnių diržą, kurio vidinėje pusėje yra paslėptas užtrauktukas. Ten galiu sukišti tikrai nemažai kupiūrų, prieš tai jas perlenkęs. Manau, tai geriausia mano slėptuvė. Taip pat dalį pinigų laikau slaptose kuprinės kišenėse“, – šypteli keliautojas.

Biudžetas kelionėms

Žmonės keliauja įvairiai – trumpai, bet turiningai, ilgai ir tingiai, prabangiai arba ekonomiškai, todėl skiriasi ir kelionių biudžeto finansiniai lūkesčiai. Vieni biudžetą atsakingai planuoja iš anksto, kiti apie finansus galvoja jau pasiekę kelionės tikslą, dar kiti taupo, gaudo paskutinės minutės pasiūlymus ar skolinasi.

Norint sėkmingai suplanuoti biudžetą kelionėms, pasak D. Pankevičiaus, reikia nemažai pastangų, nes dažniausiai išleidžiama daugiau nei planuota. Matant, kad artėji prie biudžeto ribos, anot jo, atsispirti gražioms vietoms ir naujiems potyriams, kurie gali pasitaikyti tik kartą gyvenime, – sudėtinga.

„Planuojant biudžetą, didžiąją dalį pinigų patarčiau išsikeisti Lietuvoje. Šis biudžeto planavimo metodas ne tik patogus, tačiau ir padeda sutaupyti, lengviau suvaldyti savo biudžetą, nes mažiau išleidžiama pačios kelionės metu. Likusius po kelionės pinigus seniau kaupdavau, tikėdamasis, kad dar grįšiu į tą šalį ir juos panaudosiu, tačiau prieš porą metų juos išdalinau banknotų kolekcionieriams. Pastaruoju metu keliauju po gana egzotiškus kraštus, tad jie manęs grįžtančio tiesiog laukia“, – apibendrina jis.

Kažkada Danas dirbo didžiulėje kompanijoje ir buvo atsakingas už didmeninę prekybą, todėl kartu su darbu skrisdavo į pačius tolimiausius pasaulio kraštus. Vyras prisipažįsta, kad keliaudamas į šiuolaikinių technologijų nepaliestus kampelius suprato viena – mes Lietuvoje esame be galo laimingi ir turime tai vertinti, nes didžioji dalis pasaulio gyventojų neturi net vandens, o gentyse žmonės dėl jo net kariauja ir žudo vieni kitus. „Bus visko“ žiūrovams Danas atvers duris į paslaptingąją Šiaurės Korėją, kuri su savo nuolatos testuojamu branduoliniu ginklu šiandien atsiduria viso pasaulio dėmesio centre.

Paprastas žmogus ten laimingas, nes žiūrėdamas į aplinkinius, mato tokį patį gyvenimą kaip ir savo, ir jam neskauda širdies dėl geresnės kaimyno mašinos arba skanesnio kąsnio.

Vyras atviras – Šiaurės Korėja nenori sunaikinti pasaulio, ji tiesiog demonstruoja savo vienintelį pranašumą ir bando apsiginti nuo Amerikos. Ir, be abejo, turi dar daugybę keistų ir mūsų protu nesuvokiamų dalykų. „Mus vežiojo tik tomis pačiomis gatvėmis ir rodė savo gražiausias miesto dalis, nors, pakilus į vieną lankytiną objektą, bokštą, iš kurio matosi visas miestas, pasirodė tikroji tiesa: buvo galima buvo išvysti išdaužytus langus ir apgriuvusias sienas. Buvau girdėjęs apie statistus ir pats įsitikinau, kad jie egzistuoja. Atvykus į vieną gamyklą, jos kieme žmonės pradėjo žaisti krepšinį, o vienas vyriškis kaip mat groti akordeonu. Įėjus į vidų, viskas nutilo. Kai išeidinėjome į lauką, mus pamatęs akordeonistas, vėl puolė prie instrumento.“

Šiaurės Korėjoje vyras viešėjo ne vieną kartą. Pirmąkart ten lankėsi prieš šešerius metus, šalį vis dar valdant senajam lyderiui. Tuomet viskas buvo dar griežčiau, o už vieną dieną, praleistą Šiaurės Korėjoje, mokėjo po tūkstantį eurų. Paskutinį kartą čia jis buvo prieš pusę metų, kai viskas buvo šiek tiek pasikeitę. Buvo žmonių, kurie net turėjo išmaniuosius telefonus. Tai – partijos nariai ir mokslininkai, kurie čia itin gerbiami dėl savo darbo. Mokslininkai dalyvauja šalies ginklų pramonėje, todėl jiems net statomi atskiri rajonai.

Ten dirba kiekvienas, tačiau darbas dažnai išreiškiamas ir pačiomis absurdiškiausiomis formomis. Pagrindinis valdžios tikslas – kad visi būtų užsiėmę ir dirbtų. „Autostradoje, kurioje praktiškai nėra automobilių, šimtai kilometrų apsodinta gėlėmis. Manau todėl, kad kiekvienas žmogus turi būti užimtas, todėl valdžia prigalvoja visokių darbų. Prie gamyklų gali matyti žmones, skinančius žolę rankomis. Jie nenaudoja elementarių įrankių žolei pjauti ir viską daro rankomis arba tiesiog skabo peiliu.“

Šalyje egzistuoja ir dar daugiau taisyklių. Visi žmonės atrodo pakankamai vienodai, nes yra oficialus leistinų šukuosenų sąrašas. Ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, paprastas žmogus ten laimingas, nes žiūrėdamas į aplinkinius, mato tokį patį gyvenimą kaip ir savo, ir jam neskauda širdies dėl geresnės kaimyno mašinos arba skanesnio kąsnio. Nieko apie pasaulyje vykstančius įvykius ir Vakarų kultūrą nežinantis Šiaurės Korėjos pilietis ant valdžios pykti negali. Mat jis turi viską: valdžia parūpina ir būstą, ir nemokamą gydymą, ir išsilavinimą. Netgi maisto. „Kiekvienas gyventojas, bent jau sostinėje, kasdien gauna ryžių. Ir tai priklauso nuo tavo darbo pobūdžio. Jei tu esi moteris ir dirbi lengvą darbą, gauni 850 gramų ryžių. Jei tu dirbi statybose ir esi vyras, gauni 1 kg 200 gramų ryžių per dieną. O jei nesuvartoji visų ryžių, gali grąžinti tuos ryžius valstybei ir valstybė už tai tau sumoka kažkokią sumą pinigų.“

Mes Lietuvoje esame be galo laimingi ir turime tai vertinti, nes didžioji dalis pasaulio gyventojų neturi net vandens.

Vietiniai žino vieną taisyklę, kurią pažeidus sugadinsi gyvenimą ir savo tėvams, ir net vaikams. Labiausiai baudžiama yra už bandymą pabėgti iš šalies. „Jeigu vietinis gyventojas bandys palikti šalį, bus nubausti jo vaikai ir tėvai, likę šalyje. Todėl ryžtis bėgti į Kiniją dabar yra itin pavojinga. Nes tavo kaltę išpirkinėja net trys kartos.“

Kaip atrodo gyvenimas lageriuose, ką simbolizuoja mieste du kartus per dieną grojanti ir siaubo filmą primenanti muziką ir kodėl korėjiečiai valgo šunis? Šį šeštadienį apie tai bus pasakojama laidoje.

O antroje josdalyje kalbės į Lietuvą trumpam atvykęs legendinis Sibiro šamanas Nikolajus Ooržak. Tuvos Respublika – pietų Sibire įsikūręs kraštas, kuriame vis dar gyvas šamanizmas. Kasmet ten plūsta šimtai dvasinių sekėjų ir ligonių, kuriems tradicinė medicina nebegali padėti. Savo galias privalantys kasmet iš naujo pasitvirtinti Rusijos valstybės išduodamu sertifikatu, šamanai dirba su didžiausiomis Rusijos žvaigždėmis ir laidoje „Bus visko“ žiūrovams atskleis, kodėl žmonės serga, dėl kokių priežasčių kartais sulaukiame vaikų su apsigimimais ir kaip teisingai mylėtis norint, kad gimtų apdovanotas kūdikis. Pasirodo, tam pora turi ruoštis net trejus metus. Laidoje „Bus visko“ Nikolajus atskleis techniką, kuria reikia naudotis lytinio akto metu. Taip pat mokys teisingai vaikščioti, kad, jo teigimu, niekada nesirgtume, ilgai gyventume ir pritrauktume sėkmę į savo gyvenimus.