– Šimtus metų mūsų protėviai bandė įminti mirties ir prisikėlimo paslaptį. Dalijosi pastebėjimais, išmintimi iš kartos į kartą. Viena iš tokių paslaptingų švenčių buvo Velykos.

Tradiciniame kaime Velykų šventės gal net labiau laukta nei Kalėdų, nes ji simbolizavo naujų žemdirbiškų metų pradžią.

– Stebėdami gamtą Velykų rytą žmonės sakydavo: jei saulei tekant rytas gražus – visi metai bus gražūs, jei lis – lauk šlapių, nederlingų metų. Velykos mūsų senoliams buvo ir didžiausia pavasario ciklo šventė, su kuria baigdavosi gavėnia – septynias savaites trunkantis susikaupimo ir pasninko laikas, prasidedantis po Užgavėnių Pelenų trečiadieniu ir oficialiai pasibaigiantis Didįjį šeštadienį, suskambus bažnyčių varpams. Tai buvo tarsi atokvėpis prieš sunkius vasaros ir rudens darbus. Tradiciniame kaime Velykų šventės gal net labiau laukta nei Kalėdų, nes ji simbolizavo naujų žemdirbiškų metų pradžią. Dažnai po Velykų prasidėdavo didieji arimo, sėjos darbai.

– Prieš kiek laiko mūsų protėviai pradėdavo ruoštis pagrindinei prisikėlimo šventei – Velykoms?

– Tarp visų kalendorinių švenčių Velykos turi ilgiausią trukmę. Ruoštis Velykoms mūsų senoliai pradėdavo jau nuo Verbų sekmadienio, o šventė baigdavosi per Atvelykį.

Verbos: likus savaitei iki Velykų, tikintieji švenčia Verbų sekmadienį, juo prasideda Didžioji savaitė. Daug kur Lietuvoje tikrosiomis verbomis laikomos tik kadagio šakelės./ L. Prascevičiūtės / Kleboniškių kaimo buities muziejaus nuotr.

– Kokių laikėsi tradicijų, papročių?

– Kaip ir kiekviena šventė Lietuvos kaime, Velykos prasidėdavo nuo laukimo, namų ruošos ir buities darbų. Didžiąją savaitę – Didįjį Trečiadienį, Ketvirtadienį, Penktadienį, Šeštadienį ir Sekmadienį – namiškiai turėjo aiškias pareigas ir tiksliai žinojo, ką kuriam reikia daryti.

Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas švariuoju (čystuoju), mat šią dieną buvo valomi ir vėdinami namai, plaunama patalynė, balinamos krosnys, krečiami kaminai, prausiamasi.

Didysis penktadienis kaimo žmonių tikėjimuose siejosi su Jėzaus kančios diena. Tą dieną visi laikydavosi rimties – tyliau kalbėdavo, vengdavo kelti nereikalingą triukšmą, kad nepažadintų mirusio Dievo. Nešluostydvo dulkių, kad Jėzui į akis neprikrėstų. Tikėdavo, kad Didįjį penktadienį išpažinties eina tik burtininkai (čėrauninkai).

Svarbiausia: „Linkiu pasitikti prisikėlimo šventę laikantis tautos papročių. Šeimomis, su vaikais ir anūkais“, – ragina muziejininkė, edukatorė D. Blaževičienė./ R. Žaltausko nuotr.

Didįjį šeštadienį kas nors iš namiškių eidavo į bažnyčią atnešti šventos ugnies ir šventinto vandens. Ugniai parnešti dažniausiai siųsdavo jaunus vyrus – jie stengdavosi kuo greičiau parjoti iš bažnyčios namo ir užkurti išvalytą krosnį nauja ugnimi. Parsineštu vandeniu šlakstė kambarius, aslą, namo kertes, Velykų stalą, prisikėlimo metu buvusius namie, kad susiklausymas lydėtų šeimą ir kad nebūtų blogų dvasių.

Didysis šeštadienis dar buvo ir valgių šventėms ruošimo diena. Prigamindavo jų daug – visoms trims dienoms. Tikėjo, kad pirmą ir antrą Velykų dieną net sriubos virti negalima – dirbti šventą dieną nuodėmė. Didįjį šeštadienį paprastai visa šeima margindavo kiaušinius. Primarginę pilną dubenį rinkdavo gražiausius margučius, kuriuos Velykų dieną dovanodavo giminaičiams, krikštatėviams ar krikštavaikiams.

Sekmadienį margutis tapdavo Velykų stalo puošmena, pagrindiniu ir pirmuoju valgiu. Buvo tikima, kad per Velykas suvalgytas kiaušinis atneš sveikatos, gerovės, galios.

– Ar daug būta su Velykomis susijusių prietarų?

– Nemažai. Visomis Didžiosios savaitės dienomis buvo draudžiama dirbti įprastus buities darbus – negalima buvo austi, malti, velėti, sėti ir kt. Esą pažeidus draudimą vėjas stogus nuplėšytų, trenktų griaustinis ar ledai pasėlius išmuštų. Tikėta, kad veiksmo, atlikto sakraliuoju laiku, padariniai bus jaučiami visus metus. Pavyzdžiui, išsimaudęs Didįjį ketvirtadienį švarus būsi visus metus. Jei Didįjį šeštadienį barsiesi, tai barsiesi visus metus. Visoje Lietuvoje tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės. Iki XX a. pirmosios pusės tikėta, kad kas Velykų rytą greičiau namo sugrįš ir pirmas atsigavės, tas tais metais pirmiau už kitus ir darbus nudirbs, to bitės daugiau spiečių išleis, to gyvuliai bus sveikesni.

– Kai šventinį Velykų stalą šeimininkės užtiesdavo balta staltiese, kaip dar jį išpuošdavo?

– Vienas pagrindinių Velykų stalo akcentų būdavo žaluma. Ji lemdavo gerą žiemkenčių augimą, greitesnį žolės sužaliavimą, vešlumą. Merkdavo ant jo besprogstančias beržo šakeles, kačiukus. Be to, prieš Velykas prie namų išdygdavo ir sužydėdavo pirmosios gėlės, miškuose – žibutės; prasikaldavo pataisai, bruknių šakelės. Šiais augalais žmonės apkaišydavo lėkštes, taip pat ir kraitelę su Velykų margučiais. Tai reiškė pabudimą, prisikėlimą – ne tik Kristaus, bet ir visos gamtos. Dažnas šv. Velykų stalo papuošalas, simbolizuojantis puikų būsimą javų derlių, gerus ateinančius metus, buvo ir ant stalo statytas želdintų avižų ar miežių dubuo. Kartais į jį įstatydavo molinį ar medinį avinėlį su vėliavėle.

Virš stalo moterys kabindavo šiaudinius paukščiukus. Vilniaus krašte netoli stalo, ant palangių, išdėliodavo puošnias verbas. Kiekvieno Velykų stalo centre, be abejonės, karaliaudavo indas su margučiais. Tai buvo didžiausia stalo puošmena ir šventės simbolis.

Kadangi Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, kitas itin svarbus simbolis būdavo avinėlis iš sviesto. Šeimininkės mokėjo jį gražiai išsukti šaukšteliu, padaryti tarsi mažą meno kūrinį. Tos, kurios nemokėjo, prašydavo kaimynių pagalbos.

Dar viena Velykų stalo puošmena buvo tradicinis, anksčiau labai populiarus, dabar kiek primirštas velykinis kiaušininkas, t. y. stovas su margučiais. Kiaušininkus išpuošdavo žilvičio šakutėmis su kačiukais, išsprogusiais berželiais, popierinėmis gėlėmis ir iškeptais iš tešlos paukščiukais. Margučiai nuo eglutės buvo dovanojami siekiant suteikti laimės, sveikatos, apsaugoti nuo ligų, nesėkmių ir kt.

R. Žaltausko nuotr.

– Velykų rytą šeimai grįžus iš bažnyčios, likusieji namuose jau būdavo paruošę šventinį stalą?

– Tačiau prie jo sėsdavo tik parnešus Velykas, t.y. visiems iš jos parėjus ir parsinešus šventintus valgius (iš čia kilęs ir posakis: „Ko lauki, ar šventinto?“).

Velykų pusryčius pradėdavo nuo šventintų margučių ir patį pirmąjį dalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo sėdėdavo žmonių. Pašventintą margutį paprastai dalydavo motina, kad visi būtų sotūs, sveiki ir mokėtų dalytis nors ir menku. Taip šeima būdavo tarsi suvienijama, pakviečiama bendrystei, panašiai kaip visiems laužant kalėdaitį per Kūčias.

Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas,  Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina su jaunesniais vaikais. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai laimingesni bus. Senovės lietuviai dar sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikės tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir kaipmat atrasi kelią.

Kiaušinius žmonės užkąsdavo su aštriais krienais, kurie net ašaras varydavo. Kiekviena šeimininkė privalėjo paruošti Velykų stalui krienų. Krienų šaknis sutarkuodavo tankia trintuve, dažydavo burokėlių sultimis, o kartais, kad prislopintų krienų šaknies stiprumą, tarkę praskiesdavo tirštos grietinės šaukštu.

Ant šv. Velykų stalo turėjo būti gausu maisto, kad metai būtų kuo turtingesni. Kadangi po ilgo pasninkavimo pagaliau galima buvo valgyti mėsą, ant stalo puikuodavosi daug ir įvairių mėsos patiekalų. Populiariausia būdavo kiauliena.

Atsigavėjimo pusryčiai susidėdavo iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, karkos, dešros, pyrago, sviesto. Sriubos, t. y. velykiniai barščiai, virti su kumpiu ir troškinti kopūstai buvo valgomi tik Vidurio Lietuvoje. Mėsos per Velykas turėjai prisivalgyti už visą gavėnią, kad „per barzdą riebumas tekėtų, kad pilvas pajustų Velykas“.

Kad šeimai visus metus nestigtų pieno, nepamiršdavo ir pieno produktų. Svarbiausias iš jų buvo varškės sūris. Gražus, pagardintas grietine, džiovintomis mėtomis, peletrūnais ir pan. Suvalkietės Velykoms slėgdavo saldžius sūrius, aukštaitės pasidarydavo sviestvarškės (varškę maišydavo su sviestu), o Žemaitijos miestelių moterys mokėjo pasigaminti vadinamosios paschos (varškė, plakta grietinėlė, cukrus, razinos, riešutai ir pan.) – šis patiekalas atėjo iš slavų tautų.

Prieš pradėdami valgyti visi eidavo muščių (bandydavo, kurio margutis tvirtesnis). Kiaušinių lukštus surinkdavo ir dėdavo į sėklą (tikėta, kad tai pagausins derlių), o pavakarę jaunimas susirinkdavo pažaisti margučiais – ridinėdavo.

R. Žaltausko nuotr.

– Kokius pyragus šventiniam stalui kepdavo to meto šeimininkės? Kuo užgerdavo?

– Pyragas taip pat buvo be galo svarbus Velykų simbolis. Iš čia ir posakis: „Kiba Velykos, kad pyragą valgai?“. Baltas, aukštas pyragas asocijavosi su sotumu, pilnatve, geru būsimu derliumi. Tam iš molio lipdydavo net specialius indus. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė; kartu – ir geresnis kviečių derlius. Todėl kartais pyragai būdavo net iki 0,5 m aukščio. Dažnai juos paskanindavo aguonomis. Kadangi Velykos buvo laikomos ir paukščių grįžimo švente,  šeimininkės iš pyrago tešlos likučių kepdavo paukščiukus. Jie atstodavo ir stalo puošmenas, ir teikdavo džiaugsmo vaikams.

Gėrimų naudota daug. Buvo ruošiamos įvairios trauktinės, midus, alus, gira, gaivos. Perlojos apylinkėje iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti Velykų gėrimą – midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį smulkintų aviečių stiebelių, paskui – medaus. Skysčiui ataušus, palikdavo rūgti.

– Ko vieni kitiems linkėdavo Velykų rytą?

– Lietuviai tikėjo linkėjimų galia. Manyta, kad per Velykas pasakyti linkėjimai giminaičiams, kaimynams, draugams pildosi. Todėl svarbu nuoširdžiai linkėti to, ko žinai, kad žmogus tikisi ir laukia. Tad per šv. Velykas iš kiemo į kiemą keliaudavo lalauninkai – jaunų vyrų būrelis. Atėję į namus linkėdavo gerų metų, derliaus, sveikatos, o merginoms – greitai ištekėti. Linkėjimai neišsipildys, tikėta, jei neduosi dovanų. Todėl lalauninkus simboliškai apdovanodavo margučiais ar pyragu.

Na, o aš linkiu pasitikti Prisikėlimo šventę laikantis tautos papročių. Šeimomis, su vaikais ir anūkais. Marginkime visi drauge kiaušinius, daužkime margučius prie stalo, ridenkime juos lauke, dovanokime vieni kitiems linkėjimus, o antrąją Velykų dieną visi – ratuoti, batuoti ar basi – skubėkime į Lietuvos liaudies buities muziejų švęsti šv. Velykų. Mat, jei tikėsime žemaičiais, kas per Velykas miegos – tam visus metus galvą sopės.

– Truputį liūdna… Vos sulaukėme tikros vasaros su ilgais birželio vakarais, o jau teks jaukintis mintis apie atsėlinantį rudenį…

– Nėra jau taip blogai, kaip atrodo. Daugiau optimistiškesnių spalvų: juk Joninės, arba Rasų šventė – viena gražiausių vasarvidžio dienų, kai sulaukiame ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties. Mūsų protėvių šventė buvo labai mylima. Mat, kaip ir visas kalendorines šventes, Jonines jie minėjo ne kaip pramogą, o siekdami užtikrinti kuo gausesnį derlių, geresnį gyvenimą, vedybinę laimę, sveikatą, grožį. Joninės buvo švenčiamos ne keletą dienų, bet visą mėnesį – nuo gegužės 25-osios iki birželio 25-osios. Kiekviena bendruomenė, kiekvienas kaimas kaip mokėdami stengdavosi įsiteikti toms galingoms gamtos jėgoms, stichijoms, dievybėms. Didžiausia pagarba buvo atiduodama augmenijai, vandeniui, ugniai ir saulei.

– Žolynai šiuo metu turi daugiausia jėgos, o vaistažolės – gydomųjų savybių. Iki šių dienų gyvas tikėjimas, kad gydomąsias žoles geriausia rinkti iki Joninių.

– Tikra teisybė. Net buvo sakoma: šiandien nepasirinksi – rytoj rinktos jau nė šuniui netiks. Žmonės tikėjo, kad Joninių išvakarėse rinktos žolės tinkamos vaistams, kerams, apsaugai, meilės būrimams. Žolynų rinkimas šventės išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį buvo vadinamas kupoliavimu, o surinkti žolynai – kupolėmis. Reikia nepamiršti, kad kupoliavimas turėjo magiškų veiksmų – kupolių puokštę reikėjo suskinti iš devynių žolynų, kuriuos surinkti iš trijų vietų po tris, žengiant tris žingsnius vis kita kryptimi.

– Ar devynžoles puokštes rinkdavo tik merginos?

– Kodėl gi? Ne. Galėjo ir vaikinai. Surinktos gėlės buvo naudojamos ateičiai spėti. Pavyzdžiui, žydintis dobilas merginos puokštėje reiškė puikų jaunikį, o ramunė vaikino puokštėje – gerą nuotaką. Smilgos simbolizavo turtus, dilgėlės – apsaugą nuo visokių priešų, vijoklinė rožė laikyta perspėjimu, kad gali atsirasti netikrų draugų, ir pan. Įsimylėjusios merginos savo puokštėse ieškodavo ramunių ir skaičiuodavo jų žiedlapius. Nelyginis skaičius reiškė, kad merginos jausmai nesulauks atsako, o lyginis – kad mylimasis jai bus neabejingas.

– Svarbi Joninių dalis – vainikų pynimas. Ar čia taip pat būta taisyklių?

– Sakydavo, kad papildomų galių žolynas įgyja tik supintas į vainiką. Pinti jį reikia tylomis, nenaudojant siūlo. Būtinai iš devynių žolynų. Visos merginos ir moterys Jonines pasitikdavo pasidabinusios vainikais, tačiau per šventę vainikus iš ąžuolo lapų galėdavo užsidėti ir vyrai. Tai buvo pagarbos augalams, susiliejimo su gamta ženklas. Vis dėlto su vainikais atliekami burtai priklausė tik merginoms. Tai buvo išimtinė jų privilegija.

– Ypatingas Joninių augalas – papartis. Vieną kartą per metus, trumpiausią metų naktį, jis pražysta...

– Tačiau paparčio žiedo rasti neįmanoma. Trukdo visokios priešiškos jėgos, dvasios. Tuo labiau kad papartis yra nepažįstamas, paslaptingai besidauginantis. Nors Lietuvoje žaliuoja tūkstantmečius, niekas iki šiol dar nėra matęs jo žiedo. Iš čia ir atsiranda legenda, kad tokio patrauklaus, dekoratyvaus augalo ir žiedas turėtų būti nepaprastas. Kodėl ieškota paparčio žiedo? Didžiausias smalsumas – rasti tai, ko iš tiesų nesitiki. Žolininkė habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė rašė: tas, kuris ieško paparčio žiedo tik tam, kad įsidėtų jį į kišenę, – niekada neras. O tą, kuris ieško, norėdamas žmonėms padaryti gera, paparčio žiedas pats susiras. Paslaptingi pasakojimai apie paparčio žiedą gali būti suprantami tik perkeltine prasme. Galbūt šis paprotys anksčiau reiškė susikaupimą, susimąstymą – meditaciją vienatvėje ir tyloje.

– Radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregis – gali girdėti kitų žmonių mintis, sužinoti visas jų paslaptis, suprasti net paukščių kalbą. Tokie gebėjimai atneša žmogui turtus ir laimę.

– Nėra taip paprasta, kaip atrodo. Paparčio žiedo ieškoti galima eiti tik po vieną. Einant gilyn į mišką draudžiama grįžčioti atgal. Aplinkui neturi girdėtis jokių garsų, net kaimo šunų lojimo. Ar galite įsivaizduoti, kokį mišką turėjo susirasti žmogus, eidamas ieškoti paparčio žiedo? Iš čia ir visa mistika, visos paslaptys. Toliau – dar įdomiau: atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia pasitiesti nosinę arba skarelę, apibrėžti aplink ratą su šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet, esą, suspindės švytintis žiedas ir nukris tiesiai ant patiestos skaros.

– Jau senų senovėje žmonės pastebėjo, kad vanduo yra tarsi stebuklingas gyvybės eleksyras. Ypatinga reikšmė jam skiriama ir Joninių naktį...

– Žinoma, kad reikėjo išnaudoti visas vandenėlio stebuklingąsias galias. Manyta, kad per Jonines vanduo pasižymi labai didelėmis palankiomis žmogaus organizmui savybėmis. Gerą sveikatą ir jaunystę garantuoja maudymasis ežere ar upėje, nes Joninių naktį jų vandenys tampa šventi. Rasų naktį stebuklinga ir rasa, kuri saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus ryto rasa atjaunėji, veidas tampa skaistesnis, po rasą vaikščiojant basam kojos būna sveikos, neskilinėja. Tikėta, kad Joninių ryto rasa gali nuplauti patį pikčiausią blogį. Išsimaudęs joje esi tarsi naujai atgimęs. Štai kodėl naktį pievose buvo braukoma marška ir tokiu būdu renkama rasa, kurią paskui naudojo gydymui.

– Dar vienas būtinas Joninių atributas – laužas. Ar senovės lietuviai juo norėjo pailginti šviesos buvimą?

– Galima sakyti ir taip. Ugnis – tam tikras saulės pakaitalas. Ji kuriama maždaug 23 val., kai saulės jau nebėra. Kuo didesnis laužas, kuo šviesiau – tuo geriau. Tuomet, sako, javai bus brandesni. Žmonės net gydėsi Joninių ugnies galiomis. Pavyzdžiui, angliukus iš laužo naudojo votims naikinti – apibrėždavo jas, tikėdami, kad toks ritualas padės tais skauduliais greičiau atsikratyti. Nuo įvairių ligų taip pat gydėsi kaitindami kojas Rasos šventės laužo pelenuose. Iš laužo paimtos ugnies nešėsi į namus ir laikė židinyje, manydami, kad ugnis namus apsaugos nuo nelaimių. Prie laužų jaunimas dainuodavo, žaisdavo, vaišindavosi. Nakčiai baigiantis šokinėdavo per laužą. Jei mergina ir vaikinas peršokdavo per laužą kartu – tikėta, kad jie susituoks.

– Būrimai ir magija – privaloma Joninių dalis?

– Burtai nuo Joninių visada buvo tiesiog neatsiejami. Dar Vydūnas rašė: „Tiek vyrai, tiek moterys vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.“ Joninių naktį merginos skaičiuodavo ramunės žiedlapius ar žiedus puokštėje, norėdamos sužinoti, ar jas vaikinas myli. Surinkusios pievose devynių žolių puokštę, grįždavo prie namų ir bandydavo užmesti ją ant stogo. Jei pavykdavo tai padaryti – tikėdavo, kad jų namus aplenks gaisrai, piktosios dvasios, ligos ir visokios kitokios nelaimės. Vainikais buvo buriama ir sustojus prie kupolės (šakotos karties). Atsistojus nugara į tokį „medį“ reikėdavo mesti vainiką už savęs. Kelintą kartą metant vainikas užsikabins už šakos, už tiek metų mergelė ištekės. Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo plukdoma ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro. Merginoms buvo patariama prieš vidurnaktį iškasti gabalėlį velėnos ir ji apversti. Iš ryto jos turėjo patyrinėti apverstą velėną. Jei pamatydavo išlendantį pilką vabaliuką – vyras bus neturtingas, paprastas; jei margą – vyras bus valdininkas arba kariškis; jei žalią – ūkininkas. Į dubenį vandens įdėdavo ramunę – „merginą“‘ ir keletą bijūnų – „vaikinų“ su tam tyčia parinktais vardais. Arčiau prie ramunės prisiglaudęs bijūnas, sakydavo, bus tos merginos bernelis.

– Ar Joninių stalo vaišės turėjo būti kažkokios ypatingos?

Turint tiek žinių, kaip šią šventę švęsdavo senovės lietuviai, žaismingų variacijų Joninių tema galite prisigalvoti į valias.

– Tikrai ne. Vaišes darydavo suneštines. Merginos atsinešdavo medaus, varškės sūrio. Vaikinai ant stalo dėdavo skilandį, duonos, giros ar net ąsotį alaus. Vis dėlto pats populiariausias Joninių nakties valgis būdavo lauže keptos bulvės su rūgpieniu ar įvairiais padažais. Vaikinai kepdavo bulves, o merginos turėdavo pasirūpinti rūgpieniu.

– Senovėje tikėta, kad tie, kurie trumpiausią vasaros naktį praleidžia būdami gamtoje, o ne miegodami, visus metus nestokos sveikatos ir jėgų.

– Šventa teisybė. Todėl kviečiu Joninių naktį ne snausti, o darniai, su šeimomis, vaikais dalyvauti šioje gyvos gamtos ir etnokultūros šventėje. Ypač kviečiu tėvus į tai įtraukti ir savo vaikelius. Jei jie nuo mažumės aktyviai dalyvaus Joninių apeigose, kur kas geriau pažins protėvių tradicijas, o vėliau, jau suaugę, perduos jas ir savo vaikams. Dar – mokysis bendrauti su gamta, patirs jos pažinimo džiaugsmą, pailsės, įgaus jėgų. Drauge suvoks, kad žmonės, naudodamiesi gamtos gėrybėmis, pirmiausia privalo jas gerbti ir saugoti. Jei nėra galimybės dalyvauti kolektyvinėje šventėje, galima sugalvoti Joninių scenarijų patiems. Tarkime, drauge su visa šeima artimiausioje pievoje rinkti vaistažoles, pinti vainikus ir leisti juos į vandenį. Papasakoti vaikams legendą apie paparčio žiedą ir pasinaudojus šia tradicija surengti mini orientacinį žaidimą. Tegul vietoj mistiškojo paparčio žiedo vaikai randa saldainį. Galite suptis, kepti lauže bulves ir valgyti jas su rūgpieniu, o ryte rinkti stebuklingą ryto rasą, praustis ja veidus. Turint tiek žinių, kaip šią šventę švęsdavo senovės lietuviai, žaismingų variacijų Joninių tema galite prisigalvoti į valias.