– Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur, metams bėgant, dingsta žmonių energija?

– Dažnai koją pakiša nemokėjimas savęs išreikšti. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina, pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet, kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, eina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdo. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „Aš senas“, „Aš negražus“. Netinkamos mintys yra dideli teršalai. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greitai nepasens.

– Kadaise LRT nominacijoje „Už gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolės vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti?

– Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas padrėkinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Svarbiausia – šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, tarp jų bus labai daug gražiai subrendusių.

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Veiduose švyti išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Tos močiutės  nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenusios karus, nepriteklių, badą, bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosime!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. Visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn, – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

– Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

– Kai suėjo 40 metų, buvo nerimo. Nuo 50-ies atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas juk čia laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar graži kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės negadina veido.

Būdama 33-ejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda Dievas tokių išbandymų, kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo Sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Tačiau spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

– Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

– Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Tačiau visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, skaito knygas, eina šokti ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Tačiau ir praeina – čia nereikia įstrigti. Man labai padeda smalsumas. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Tačiau kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Manau, kad ir šeimoje gyvendamas gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas – savo trobos gale. Nėra susikalbėjimo. Visada sakau, kad pirmiausia reikia kalbėtis širdimi.

Aš labai rekomenduočiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai puiki emocinė savigyda. Kaip gera, kai gali padėti, duoti.

Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystėje gyvenančios močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o paskui prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką.“ Ir planas pavyko – Anelė užsišnekėjo ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

– Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo ydingiausi ir labiausiai trukdantys lengvai senatvei?

– Kai vaikštau po 15 km prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame tarp elektros įkrovos – tarp prietaisų, kištukinių lizdų. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūname ant žemės.

Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi, žmonės pradeda kitaip jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti, ir dėl to jautėsi praradusi 20 savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man.“ Taip norisi tada kažką padaryti, kad  atvertum jų širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Žmogus pamato, kad tu jam nusilenkei, ir tave kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonių širdyse yra sukietėjimų, kurie po tokių patirčių paminkštėja.

Organizatoriai šventėje kvietė pristatyti savo derlių: namines uogienes, obuolių sūrius, arbatas ir kitus gaminius. Su tokia produkcija į Botanikos sodą atvažiavo Akademijos bendruomenė. „Prašom paragauti agurkų uogienės su citrinomis, imbieru ir mėta. Na, ir kaip? Gaivu, tiesa? Norisi ko nors saldesnio? Prašom moliūgų žele su levandom arba Obelynės obuolienės“, – kvietė Akademijos bendruomenės narės Živilė Juknevičienė, Kristina Šiožinienė ir Živilė Vaičiukynienė.

Kiek tolėliau smalsuoliai būriavosi prie „Žolinčių akademijos“ prezidentės, mitybos ekspertės Danutės Kunčienės vaišių stalo. Ji pristatė iš moliūgų pagamintus sveikus produktus: su krieno šaknim ir šermukšniais bei morkom raugintus moliūgus ir obuolių, moliūgų ir krienų padažą.

„Padažą lengva pasigaminti. Pirmiausia reikia obuolių ir moliūgų santykiu du prie vieno. Juos iškepam be jokių priedų, be cukraus, ir išplakam. Tada dedame savo susitarkuotų krienų arba pirktinio krienų padažo. Vienai stiklinei obuolių ir moliūgų tyrės dedame pagal skonį: jei norim aštriau – šaukštą tarkuoto krieno, jei švelniau – šaukštelį, ir išmaišom. Gaunasi labai gardus obuolių, moliūgų ir krienų padažas, – besidomintiesiems aiškino D.Kunčienė. – Jis labai dera prie baltyminio maisto – ir prie balto sūrio, ir prie kietai virto kiaušinio, aš ant juodos duonos užsitepu. Tai – ir labai gardu, ir sveika, nes krienas šalina iš organizmo gleivių perteklių. Krieną aš vadinu daržo penicilinu. Vyresniems žmonės tada paaiškėja krieno galios, nes penicilinas – seniai žinomas antibiotikas. O krienas – natūralus antibiotikas. Šaltuoju metu jis labai tinka, dar šildomąjį poveikį sukelia, be to, gerina virškinimą ir mažina cukrų. Ir turint kasos problemų labai tinka. Taigi, labai tinka krienas, įvyniotas į obuolienę ir moliūgienę.“

„Žolinčių akademijos“ prezidentė stebino ir džiovintų moliūgų milteliais, veikiančiais kaip prebiotikai, ir džiovintų krienų tabletėmis nuo paradontozės. Kiti gomurį lepino Botanikos sodo arbatomis ar „Kauno kolegijos“ daržoviene. „Pagrindinis ingredientas – moliūgas, o kitus atspėkite patys“, – ragauti daržovienė skvietė „Kauno kolegijos“ moksleiviai.

Kol suaugusieji sukinėjosi tarp Botanikos sodo edukacinio daržo gėrybių, vaikai buvo pakviesti žiūrėti studentų pastatyto spektaklio „Voro vestuvės“.

Ankstyviausi šventės dalyviai spėjo sudalyvauti ekskursijoje, kurioje, braidant po sodo augalų metamus ryškiaspalvius lapus, atskleistos senųjų Botanikos sodo medžių paslaptys. „Čia – ginkmedis, viena seniausių medžių rūšių. Šie medžiai žemėje augo dar prieš 260 mln. metų. Tiesa, šis ginkmedis – ne toks senas. Jam – 84-eri. Žinoma, turime ir vyresnių medžių. Seniausieji siekia Fredos dvaro laikus. Vienas tokių – štai ten, prie lieptelio, augantis didžiulis sibirinis maumedis. Jam – 176-eri“, – pasakojo ekskursiją vedusi Botanikos sodo dendrologė Loreta Buknienė.

Prasidėjo nuo duonos ir žarijų

"Ką veikiu ankstų rytą? Ogi ką tik išlipau iš šnarančios bangomis Baltijos jūros. Turiu čia ne vieną pasekėją – kad ir kur gyvenčiau, visur skleidžiu sveikos gyvensenos idėją. Tiesą sakant, pajūrio gyventojų nė nereikėjo labai kviesti – kažkaip savaime Jokūbave, Kretingos rajone, susibūrėme į klubą "Atrandu save". Jo nariai mane laiko to klubo krikštamote.

O Duonos žygiai, apie kuriuos klausiate, prasidėjo nuo to, kad kartą nuvažiavau su bendraminčiais dviračiais prie jūros palydėti saulės. Lauždami po gabalėlį duonos iš atsivežto kepalėlio ir žvelgdami į smėlio duobutėje sukurto laužo žarijas, pajutome didelę sielų ir minčių bendrystę. Tada ir nutarėme dėl duonos suburti žmones į klubą, rengti Duonos žygius dviračiais, aplankant istorijos, kultūros paminklus, nusilenkiant duoną auginančioms ir ją kepančioms rankoms. Nusprendėme tokius žygius vainikuoti duonelės kepimu", – aiškino telefonu Danutė.

Startas: D.Gaučiaus padovanota iškilusi ir pasirengusi gulti ant ližės duonos tešla.

13-as žygis su šeimomis

D.Kunčienė su bendraminčiais neseniai grįžo iš jau 13-ojo Duonos žygio, kuriame dalyvavo ir šeimos su vaikais.

Nutarėme dėl duonos suburti žmones į klubą, rengti Duonos žygius dviračiais, aplankant istorijos, kultūros paminklus.

"Žygį pradėjome Jokūbave, susitikę prie 1918 m. Vasario 16-osios signataro, antrojo tarpukario Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio paminklinio akmens jo dvare – čia jis įkūrė ūkį, kai 1927 m. pasitraukė iš politinio gyvenimo. Daugiau apie šį prezidentą sužinojome Jokūbavo A.Stulginskio pagrindinės mokyklos muziejuje, kuris surengė mums ekskursiją po A.Stulginskio parką ir buvusią sodybvietę. O ir pačioje mokykloje apžiūrėjome prezidento politinei veiklai, jo gyvenimui skirtą ekspoziciją", – pasakojo Danutė.

Dublis: iškepusi duonelė viliojo ne tik išvaizda, bet ir kvapu.

Rekordinis žolynų takelis

Duonos žygio dviračiais dalyviai iš Jokūbavo pasuko į Kretingą, kur šio miesto bažnyčios šventoriuje stabtelėjo prie vienuolio pranciškono liaudies gydytojo, žolinčiaus Jurgio Pabrėžos paminklo.

"Taip, taip – šį vienuolį pranciškoną žolinčiumi pirmas pavadino pats žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, – aiškino Danutė. – Aplankėme J.Pabrėžos kapą senosiose Kretingos kapinėse, apžiūrėjome virš jo iškilusią koplytėlę, pasimeldėme, dėkodami pirmajam Lietuvos augalijos tyrinėtojui už jo paliktus mums turtus – žolynų ir gydomųjų galių pažinimą.

Pabuvojome ir bažnyčios bokšte, kur įkurdintas mūsų, žolinčių, iš žolynų nupintas ir tebepinamas ilgiausias Lietuvos žolynų takelis. Dabar jis jau gal pusšimčio metrų ilgio. Kiekvieną kartą lankydamiesi čia, prijungiame po pusmetrį atsivežto naujo žolynų takelio. Šitame bokšte kvepia Lietuvos laukų augmenija. Tai pastebi visi jo lankytojai."

Dovana: pranciškonų vienuolis brolis Bernardas priima duonos kepaliuką iš D.Kunčienės rankų.

Muziejus žygio dalyvių akimis

2019 m. paskelbti Žemaitijos metais, todėl Duonos žygio dalyviai pasuko į Kretingos muziejų. Jis įsikūręs Kretingos dvaro rūmuose, kurių paskutinis savininkas buvo grafas Aleksandras Tiškevičius. Klubo nariai tame muziejuje pamatė ir išgirdo daug įdomaus, naudingo apie duonos auginimą prieš daugybę metų, matė padargus, įrankius, buities rakandus, naudotus duonos kelyje nuo lauko iki stalo.

Čia susipažino ir su dvarų kultūra, aplankė įspūdingiausią Lietuvoje žiemos sodą, kuriame dar Tiškevičių laikais buvo galima paskanauti jame užaugintų persikų. Anuomet šis dvaro Žiemos sodas buvo sudėtinė rūmų interjero dalis ir jungėsi su reprezentacinėmis salėmis ir grafų apartamentais. Tai buvo didžiausia tarp to meto Europos privačių valdų oranžerija. Deja, 1940 m. čia įsikūrę raudonarmiečiai Žiemos sodą visiškai sunaikino. Tik 1987 m. pradėta jį atnaujinti.

Sumanūs: žygio dalyvius sodyboje pasitiko iš rankų sunerti vartai.

Pagerbė Chodkevičius

"Palikę Žiemos sodą, nuvažiavome nusilenkti Chodevičiams – Kretingos įkūrėjams. Juk garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, pačioje XVII a. pradžioje tapęs Žemaitijos seniūnu, pasirinko gyventi Kretingoje – iš tėvo paveldėtoje žemėje, kurioje jis įkūrė mokyklą, pastatė pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Beje, pastarosios rūsiuose matėme J.K.Chodkevičiaus artimųjų palaikų sarkofagus, o kur paties etmono palaikai – tiksliai nežinoma.

Čia sužinojome, kad apie 1704 m. švedams užėmus Kretingą, vienuoliai išvežė iš vienuolyno brangiausią turtą, tačiau švedų kariauna tuo nepatikėjo – reikalavo išduoti brangenybių slėptuvę. Vienuoliams atsisakius tai padaryti, švedai užmūrijo juos gyvus kartu su keliais miestelėnais laidojimo kriptoje, po bažnyčia. Minėtus įvykius liudija bažnyčios dešiniosios navos gale eksponuojamos senosios vienuolyno durys, kuriose matosi švedų kareivių kirvių žymės", – pasakojo D.Kunčienė.

Pietūs pas... indėnus

Išėjusius iš bažnyčios žygio dalyvius pasitiko vienuolis brolis Bernardas. Jis palaimino Duonos žygio dalyvių atsivežtą duoną, palinkėjo gražaus kelio ir paprašė skleisti bendrystės idėją po visą Lietuvą.

Kepėjėlė: Lina vos spėjo kepti čirvinius blynus.

"Užsukome į vaizdingame Danės upės slėnyje, šalia Klaipėdos, įsikūrusį Šiaurės Amerikos indėnų kaimą Vinetu – gyvą indėnų istorijos muziejų, aktyvaus ir harmoningo laisvalaikio parką. Ten to pramogų parko šeimininkas Mindaugas pavaišino mus barščių ir kopūstų sriubomis, o mes – duona. Po pietų dviračiais numynėme į Andulių piliakalnį", – pasakojo Danutė.

Sutiktuvių apeigos

Duonos žygio dalyviai Kretingos rajono Ėgliškių kaime aplankė Andulių Ėgliškių piliakalnį, kuris dar vadinamas Švedkalniu. Jis iškilęs Dangės ir Šaltupio santakoje. Dideliame akmenyje įrašyta, kad čia 1253–1263 m. stovėjo Kretingos pilis. Pasakojama, kad į vakarus nuo piliakalnio buvo pagonių šventykla. Toje vietoje net iki pat  Antrojo pasaulinio karo stovėjo apeiginis akmuo, vadinamas Apierų akmeniu. Pasistiprinę duona, žygeiviai leidosi į paskutinį kelionės tašką – Danutės gimtąjį Katkų kaimą.

"Mūsų, stabtelėjusių prie mano sodybos siūravusiame avižų lauke, laukė pulkelis bendruomenės narių. Jie buvo supynę mums rankų vartus. Praėję pro vartus, nusiplovėme rankas vandeniu iš ąsočio ir, nusišluostę jas rankšluosčiu linų, įžengėme į kiemą. Čia buvome pasitikti duonine – juodos duonos sriuba ir jau įkaitusia krosnimi duonai kepti. Beje, ji sumūryta kieme – mano troboje nėra elektros. Kai čionai atvažiuoju, gyvenu natūraliose kaimo sąlygose – jokių šiuolaikinių modernybių. Net ir arbatą rytais verdu lauke. Šioje sodyboje veikia žolinčių edukacijos klubas", – nukrypo nuo pasakojimo apie Duonos žygio finalą Danutė.

Kepė lauko krosnyje

Po žygio dalyvių sutikimo apeigų dulkini dviratininkai paniro į sodybos tvenkinį, iš kurio grįžo ajerais nešini. Pastarųjų ir klevo lapais buvo nuklota krosnin šauti paruošta didelė medinė ližė, ant kurios sugulė suformuoti duonos kepaliukai su įspaustomis rugių varpomis.

Vakaronė: I.Papečkytės dainos vakarėjant sklido ir prie laužo.

Duonos tešlos medinėse talpose parūpino nuoširdus klubo "Atrandu save" rėmėjas Darius Gaučius, vadovaujantis bendrovei "Kartenos naminė duona". Ši bendrovė parūpino ir tešlos čirviniams blynams – alkaniems žygio dalyviams juk būtų sunku sulaukti, kol iškeps duona. Tad netrukus sodyboje pakvipo kepamais čirviniais blynais, kurie ypač patiko vaikams. Mat šį skanumyną jie galėjo laikyti rankose, vilgyti obuolienėje, meduje ir tuo pačiu mėgautis laisve – lakstyti su blynais rankose po sodybą ir pievas.

Pabaigtuvės su gandrais

Nuo tvenkinio pakrantės duona kvepiantį žygio finalą atidžiai stebėjo keturi gandrai: du suaugėliai ir jų vaikai. "Kai pavasarį meistras čia man statė stogastulpį, atskridęs gandras ilgai jį apžiūrinėjo – tyrinėjo, ar galėtų čia įsikurti. Mat stogastulpis  dar buvo ir be stogo, ir be žemaitiškos saulutės… Tačiau meistras aplenkė gandrą – skubiai užbaigė savo darbus, o gandras įsikūrė netoliese", – paaiškino gandrų pasirodymą prie sodybos Danutė.

Žygio pabaigtuvėse netrūko liaudies ir Vytauto Kernagio dainų – jas visi iš širdies traukė su Ilona Papečkyte. Į pabaigtuvių šventę atvyko ir kunigas – jis pašventino Danutės gimtoje sodyboje iškilusį stogastulpį su Rūpintojėliu.

"Šį stogastulpį paskyriau savo mirusiems tėvams ir kaimo gyventojams atminti. Todėl jo pašventinimo ceremonijoje dalyvavo ir vietos gyventojų. Po šios ceremonijos visi ragavome iškeptos duonelės – ji buvo valgoma su medumi, dovanotu ožkos sūriu. Gėrėme kieme išvirtą siauralapio gauromečio iš mano laukų arbatą, dalijomės žygio įspūdžiais. Klausiate, kaip žmones į tokius žygius surenku? Labai paprastai – juk feisbuke turiu penkis tūkstančius sekėjų", – pasidžiaugė Danutė, drauge su farmakognostu, žolininku ir vaistininku Virgilijumi Skirkevičiumi visų lauksianti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse per Žolinę.

Būtina pasidomėti

Žinoma žolininkė Danutė Kunčienė pastebi, kad visi pievų augalai naudingiausi pavasarį – kol dar kalasi, stiebiasi, sužydi. Tačiau, kaip byloja protėvių išmintis, geriau vėliau nei niekada.

"Jaunų daigelių, lapelių, ūglelių nesunku rasti ir vasaros aruoduose. Jų skonis švelnesnis, jie minkštesni, lengviau sukramtomi, tad maloniau valgyti nei jau subrendusius, didelius lapus išleidusius žolynus, – sako pašnekovė. – Švieži, natūralūs vitaminai iš gamtos kur kas vertingesni žmogaus organizmui nei papildai. Net ir darže ar gėlyne nepakenčiama piktžolė gali tapti sveikatos ir kulinarinių atradimų šaltiniu."

Vis dėlto, kas pakliuvo, pievoje rinkti nederėtų – būtina pasidomėti augalais: kaip jie veikia žmogaus organizmą, ar gali būti naudojami tik kaip vaistažolės, ar tinka ir patiekalams ruošti, kiek ir kaip juos naudoti, nes vieni jų gali būti kasdienės mitybos dalis, o kitus rekomenduojama vartoti saikingai.

Pievų augalai ne visada turi gardų, malonų gomuriui, aiškiai išreikštą skonį, neretai reikia jį paslėpti ar atvirkščiai – sustiprinti. Patiekalus su pievų žolynais D.Kunčienė pataria pagardinti įvairiomis prieskoninėmis žolėmis: petražolėmis, krapais, svogūnų laiškais,  kmynais, mairūnais, šventagaršvėmis, bazilikais, raudonėliais, kalendromis, mėtų lapeliais – tuo, ką dovanoja gamta. Jei mėgstate aitresnį skonį, galite įpjaustyti meškinių česnakų lapelių, česnakų, įmaišyti šaukštelį šviežiai tarkuotų ar jau paruoštų krienų. Vasaros salotoms, desertams savitą skonį, gaivumą suteiks uogos ir vaisiai.

"Ruošiant patiekalus, svarbi išmonė ir pateikimas – tada bus skanu viskas, ką rasite Dievo sode", – tikina žolininkė.

Žmogaus draugas

Pasak D.Kunčienės, kiaulpienė – augalas, kurios valgyti turėtų kiekvienas žmogus: visos jos dalys – žiedai, lapeliai, šaknys ir net koteliai – gali būti naudojami maistui. Nors šis augalas jau baigia nužydėti, dar galima pasiskinti saują kitą akinančio geltonumo žiedų. "Net vasaros viduryje pievoje rasite tris penkis kiaulpienių žiedus – tiek pakaks aromatingai arbatai užplikyti", – primena D.Kunčienė.

Kiaulpienių skanu įberti į įvairias salotas, nuskabytuose žiedlapiuose apvolioti sveikuoliškus iš džiovintų vaisių, riešutų ir sėklų sulipdytus saldainius, paruošti sveiką, stiprinantį imunitetą, skystinantį kraują aliejų.

"Pusę stiklainio užpildykite kiaulpienių žiedais, iki indo viršaus įpilkite alyvuogių aliejaus. Laikykite 21 dieną šiltoje patalpoje, nepamirškite kartą du dienoje sukratyti. Toks aliejus tinka ne tik kūno odos grožiui puoselėti – juo skanu pagardinti įvairias salotas", – pataria pašnekovė.

Salotose jauni kiaulpienių lapai dera su visomis daržovėmis ir žalumynais: pomidorais, agurkais, ridikėliais, svogūnais, krapais. Jie gali būti ir karštų sriubų, troškinių, košių, įvairių įdarų ingredientas.

Šventa trejybė

"Kiaulpienė, garšva ir dilgėlė – šventa trejybė. Šios žolės dera tarpusavyje, visos tinka naudoti tuose pačiuose patiekaluose, o sudžiovintos ir sutrintos į miltelius šaltymečiu bus organizmą stiprinantis sriubos, košės ir bet kurio kito patiekalo pagardas", – sako D.Kunčienė.

Ji pataria maistui naudoti jaunus garšvos ūglelius, o prieš dedant į patiekalus dilgėles būtinai nuplikyti vandeniu arba padaužyti kočėlu – tuomet nedilgins liežuvio.

Garšvų lapeliai labai tinka su topinambais, riešutais, ridikėliais, ridikėlių lapais. Tradiciškai garšvos dedama ir į kiaušinienę ar omletą, kartu su kiaulpienėmis ir dilgėle įmaišoma į blynų tešlą. Susmulkinta garšva skanu pagardinti tirštą rūgpienį ir, pasūdžius, pabarsčius pipirų, valgyti su juoda duona.

"Dilgėlė idealiai tinka užtepėlėms ir žaliems kokteiliams. Bus skanu viskas, ką padiktuoja fantazija, – tikina žolininkė, nedetalizuojanti receptuose proporcijų – visko dėti reikia savo nuožiūra. – Supjaustytas dilgėles sumaišykite su varške ar su kapotu, virtu kiaušiniu, dėl aromato įmeskite baziliko, įberkite krapų, pagardinkite druska. Varškę galite pakeisti išmirkytais džiovintais ar šviežiais obuoliais ir viską suplakti elektriniu plaktuvu – gausis gardus desertinis pudingas ar saldi užtepėlė ant lietinių blynų, krekerių, duoniukų."

Kalcio šaltinis

Žliūgė – įkyri žolė, jos visur pilna. Ji neturi tiek daug vertingų medžiagų kaip kiaulpienė ar garšva, tačiau ši žolė – itin didelis kalcio šaltinis. Žliūges, kaip ir špinatus, geriau naudoti vienas. Tiesa, augalo skonis specifinis: kam jis nepatiks, patiekaluose žliūgę gali maišyti su dilgėlėmis arba balandomis.

"Iš žliūgių galite paruošti labai gardžius, tirštus žalius kokteilius. Vienas iš paprasčiausių receptų: pamirkykite linų sėklas ir, susidarius "klijukų", išplakite plaktuvu su žliūgėmis", – sako žolininkė.

Vietoje špinatų

Nors balandas laikome piktžole, šis augalas nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose naudotas maistui. Balandų lapai ir jauni ūgliai tinka salotoms, duonai kepti ir net desertams gaminti. Įvairiuose patiekaluose balandos lapai gali puikiausiai pakeisti daugelio mėgstamus špinatus ir rūgštynes.

Užpylę balandas raugintų burokėlių ar kopūstų sultimis, turėsite gaivią lapienę, kurią gardu valgyti su bulvėmis. O jei į jaunus susmulkintus balandų lapelius įbersite mirkytų razinų ar vynuogių, mėgausitės originalaus skonio desertu.

Galima ir rauginti

Pastaruoju metu D.Kunčienė įprato žoleles rauginti – valgo vienas, skanina pačius įvairiausius patiekalus. Raugintas maistas labai sveikas: gerina apetitą, malšina žarnyno skausmus, turi daug vertingų žarnyno mikroflorai gerųjų bakterijų.

"Žolės rauginamos tradiciškai – kaip ir kopūstai ar agurkai, tačiau procesas trunka gana ilgai, todėl aš jas užpilu arbatos grybo raugu arba raugintų kopūstų ar burokėlių rasalu. Laikant šiltai jas galima valgyti jau po vienos dviejų dienų", – sako pašnekovė.

Žaliasis valgiaraštis: pievų augalai – jūsų stalui

Grikių košė

Išbrinkinkite grikius. Paskaninkite žolelėmis (garšvomis, dilgėlėmis, kiaulpienėmis, meškiniais česnakais). Ant lydyto sviesto lengvai patroškinkite tarkuotas morkas ir supjaustytą svogūno galvutę. Įmaišykite į grikius. Papuoškite topinambais. Viduryje iš kiškio kopūstų padarykite lizdelį. Skanu valgyti ir šiltą, ir atvėsusią.

Kiaulpienių žiedų ir meškinio česnako suktinukai

Avokado minkštimą sutrinkite šakute, apšlakstykite citrinos sultimis ir sumaišykite su šaukštu maltų saulėgrąžų. Įdarą užtepkite ant meškinio česnako lapelių, susukite voleliu, persmeikite sumuštinių smeigtuku ir papuoškite kiaulpienės žiedu.

Jogurtas

3 šaukštus sėmenų užpilkite šaltu vandeniu ir palikite brinkti per naktį. Ryte bus išsiskyręs lipnus, klijus primenantis skystis. Jį kartu su sėklomis sukrėskite į plaktuvą, įpilkite vandens, įberkite susmulkintų obuolių, dilgėlių, kiaulpienių, garšvų ir suplakite. Vietoje obuolių arba kartu su juo galite dėti susmulkinto banano.

Meškinio česnako užtepėlė

Meškinį česnaką sumalti mėsmale, įdėti truputį druskos, patroškinti keletą minučių aliejuje, pagardinti prieskoniais arba maltomis sėklomis, tepti ant duonos arba vartoti įdarui. Galima juo gardinti troškintas daržoves, sriubas ir kitką.

Žolelių salotos

I. Dilgėlių, garšvų, kiaulpienių ir kitų žolelių mišinį sumaišykite su tarkuotais topinambais, paskaninkite citrinos ar greipfruto sultimis ir patinkančiu aliejumi.

II. Supjaustytas dilgėles, garšvas, kiaulpienes ir kitas žoleles sumaišykite su smulkintais svogūnų laiškais, meškiniais česnakais, kietai virtu supjaustytu kiaušiniu, pasūdykite, apipilkite natūraliu jogurtu ir išmaišykite.

III. Susmulkintas dilgėles, garšvas, kiaulpienes ir kitas žoleles sumaišykite su tarkuotais topinambais, morkomis ir (ar) obuoliu, pasūdykite ir apšlakstykite alyvuogių aliejumi.

"Džiaugiuosi čia, taip arti gamtos, įsikūrusi. Žiemą vasarą mano sodybą lanko bičiuliai iš laukinės gamtos. Pernai rudenį džiugino stirnų būrelis prie sodybos tvoros. Stirnas labai domino rudeninės gėlės, nuo kurių jos nenuleisdavo akių. Pagalvojau, kad grožėjosi augalais. Jie, matyt, taip susižavėjo stirnas, kad vieną rytą pastebėjau prie namelio durų miegančią stirnaitę. Ją matė ir kaimynas, kuris buvo nepaprastai to vaizdo nustebintas. Beje, stirnos lankydavo sodybą ir žiemą. Supratau, kad turiu atsidėkoti joms už draugystę, pasitikėjimą – palikdavau už sodybos tvoros šiems gyvulėliams vaišių", – pasakojo Danutė.

Sodybos šeimininkė šį pavasarį kieme iškėlė zylutėms trylikos metų senumo patogų būstą, kurį Danutė parsivežė iš Kauno. Tame inkile zylutės perėdavo per sezoną du kartus. "Šiemet mano kieme iškeltame inkile zylių pora apsigyveno balandžio 10-ąją. Labai knietėjo sužinoti, kiek ta porelė išaugins zyliukų. Ir man pavyko tai sužinoti, nes teko laimė ankstų rytą stebėti, kaip tie zylių mažyliai išskrido iš inkilo. Jų buvo net keturi. Negalėjau suprasti, kaip jie ten, tame mažame inkilėlyje, galėjo visi sutilpti. Tiesa, ketvirtasis delsė palikti savo būstą, bet vienas iš tėvų jį vis drąsino ir vos ne tempte ištempė iš inkilo. Suprantama, po pirmojo mažylių skrydžio zyliukai sukėlė kieme šiokį tokį triukšmą, garsiai pranešdami pasauliui apie savo atėjimą. Netoli sodybos buvęs stirniukas, matyt, išgirdęs neįprastą čirškėjimą, atėjo pasmalsauti, kas dedasi mano kieme, o man pro langą pavyko užfiksuoti šį nuostabų reginį", – džiaugėsi Danutė.

Birželį sodybos šeimininkė įamžino dar ne vieną neįprastą kieme reginį – vestuvinį kurapkų šokį, besimankštinančią griežlę. Pastarasis paukštis tikrai retas sodybų svečias.

Receptai – gėrimų gamybai

Į kuriozinę situaciją pateko bendruomenės šventės Doviluose rengėjai.

Bendraminčių sambūrio "Pasėkime ateitį" sukviesti rinkosi žmonės, ieškantys atsakymų į klausimus, kaip maitintis, ką auginti ir kuo gyventi. Šventės dalyviai net neįtarė, jog gali sulaukti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento dėmesio.

Net kulinarinio paveldo sergėtojai, kurie metų metais renka autentiškus vieno ar kito krašto maisto ar gėrimų gamybos receptus, negali būti tikri, jog netaps pažeidėjais.

Šventėje bendraminčiai ne tik dalijosi senovinėmis mūsų krašto klimatui tinkančiomis daržovių sėklomis, ragavo pagal vikingų receptus ruoštos dilgėlių duonos.

Šventės organizatorius, ekologijos, aplinkotyros mokslų daktaras Algirdas Švanys pasakojo, jog į renginį susirinko 200 dalyvių iš visos Lietuvos, o pranešimus skaitė net svečiai iš Latvijos ir Baltarusijos. Renginys vyko vietos mokyklos patalpose.

Diskusijos kilo po sveikos mitybos specialistės iš Baltarusijos Oksanos Mickevič paskaitos, kurios metu moteris pasakojo, kaip gaminti uogų, vaisių, daržovių giras, kaip raugti midų, sulą ir kitus užmirštus senovinius gėrimus.

Žodis "kvasit" (rus. daug gerti) niekada nereiškė to, kaip jis dabar vartojamas.

"Slavai nuo seno mėgo tokius gėrimus kaip girą, midų ir sbiten. Tačiau žodis "kvasit" (rus. daug gerti) niekada nereiškė to, kaip jis dabar vartojamas. Na, taip, viena vertus, lazda neturėtų būti perlenkiama, bet mes kalbėjome tik apie senuosius gėrimus. Manau, jog aš nenusižengiau įstatymui. O Lietuvos pavyzdys man, beje, labai patinka, nes aš matau, kas dedasi mano šalyje, kaip dėl alkoholio žmonės kenčia", – patikino renginio lektorė.

Sbiten – rusiškas itin saldus medaus gėrimas, kurį gardina įvairiomis uogienėmis, prieskoniais, imbieru, citrina ar mėta, buvo naujiena lietuviams.

Vieši pokalbiai apie girą, kurioje yra tik vienas kitas laipsnis alkoholio, įstatymo sergėtojų dar neturėtų bauginti, bet nėra iki galo aišku, ar pamokymai, kaip pasigaminti stiproką midų, negalėtų būti pripažinti alkoholio reklama.

Ir kefyre yra alkoholio

Sėklų šventėje Doviluose dalyvavo ir žolininkė Danutė Kunčienė.

Išgirdusi klausimą, kaip vertina valdžios draudimą jokiu būdu viešai neprabilti apie alkoholį, žolininkė pyktelėjo, jog tuomet visi bus verčiami pamiršti savo paveldą.

"Juk visos giros ir raugalai turi alkoholio. O ir pats sveikatos ministras Aurelijus Veryga raugalus geria ir net rūgštų pieną. Kefyre yra alkoholio. Juk senuosiuose vienuolynuose gaminamose tinktūrose buvo naudojamas vynas. Ir žmonės netapo alkoholikais. Tai ką, aš dabar negalėsiu viešai dalintis savo išsaugotais vienuolių receptais?" – retoriškai klausė D.Kunčienė.

Moteris pripažino, jog ji užaugo labai sveika, nors nuo vaikystės valgė tai, ką kiti galbūt nelaiko sveiku maistu.

"Nuo mažumės valgėme kanapes, bet netapome narkomanais. Gaminome barstalus ir valgėme. Jei taip viskas ir toliau bus, net žoleles rinkti uždraus. Reikės tik pirktines naudoti?" – piktinosi D.Kunčienė.

Iš šventės išvys vyndarius?

Alkoholio reklamos draudimas koreguos ir kitame vakarų Lietuvos krašte esančios Sedos miestelio bendruomenės tradicijas.

Rudeninės Jurginų šventės metu miestelio žmonės rinkdavosi ne tik į mugę, bet ir vyndarių palapinę, į kurią galima patekti tik įsigijus tuščią vyno taurę.

O ją palapinėje šlakeliu vyno pripildydavo vienas ar kitas Lietuvos vyndarys, kuris pasiūlydavo susipažinti su savo šeimos gaminiais.

Pasirodo, Sedai teks apsieiti be šių renginio detalių. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos teigimu, tai būsiąs baisus pažeidimas.

Žinoma vyndarė Tatjana Ramoškienė, kuri su vyru Česlovu pirmieji Lietuvoje įkūrė šeimos vyno ūkį, tikina, kad patys įstatymo sergėtojai nežino, už ką bausti, už ką – ne.

"Juk įstatymas yra, o aiškinama, kad jo taikymas atidėtas iki kovo. Logikos čia iš viso nėra. Patys kontrolieriai tikina, jog receptūros paskelbimas nėra įstatymo pažeidimas, o man atrodo priešingai. Gal nereikėtų žmonių mokyti, kaip namuose gaminti alkoholį? O štai draudimas minėti pavadinimą, mano manymu, yra absurdiškas. Kaip išsiversti be pavadinimo? Šiuo metu mes gaminame 4 rūšių vyną, ką tik gavome sertifikatus penktajam. Tačiau nė žodžiu negalime prasitarti, koks jis. Tai yra klaiku", – piktinosi moteris.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas yra išaiškinęs, jog tautinio kulinarinio paveldo puoselėtojai turi teisę skleisti objektyvią ir su konkrečiais gėrimais bei jų gamintojais ar platintojais nesusijusią informaciją apie alkoholinių gėrimų istoriją, gaminimo procesus, technologijas.

"Tačiau jie aiškina, kad, jeigu skleidžiamoje informacijoje nurodomi konkrečių alkoholinių gėrimų prekių ženklai ar pavadinimai, garsinami jų gamintojų ar platintojų pavadinimai ar prekybos vietos, tokia informacija būtų traktuojama kaip uždrausta alkoholio reklama. Net vieta, kur įsikūręs mūsų ūkis, jau yra reklama ir pažeidimas?" – stebėjosi T.Ramoškienė.

Fermentuoja už sienos

Žinomi vyndariai pastebėjo, jog iš tiesų valstybė yra įsipareigojusi saugoti ir paremti tautinio paveldo puoselėtojus, bet kita ranka juos varo į uždarą kampą.

"Mūsų visi produktai turi tautinio paveldo sertifikatus. Mes turime ir tokį gėrimą, kurio Lietuvoje negalime gaminti. Kalbu apie kalvadosą ir vaisių, vynuogių gėrimą, kurį mano vyras pavadino dviem raidėmis. Bet jei parašysite kokiomis, teks iškarpyti jūsų laikraščio puslapius. Mes jį gaminame Latvijoje, o po to importuojame į Lietuvą. Štai tokie mūsų įstatymai", – pastebėjo T.Ramoškienė.

Moteris domėjosi, kas laukia jų šeimos verslo po įstatymo pataisų.

"Aiškumo nėra. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas viešai pareiškia, kad ar konkrečios informacijos pateikimas yra alkoholio reklama, jie kiekvienu atveju vertins individualiai. Kas čia dabar? Pagal ką vertins? Pagal nuotaiką? Vieną dieną valdininkams įtiksi, o kitą jau ne?" – svarstė moteris.

Mokyti – tai ne reklamuoti

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistė Jelena Tribort aiškino, jog senovinių gėrimų receptų viešas skelbimas lyg ir nebūtų pažeidimas.

Tačiau, komentuodama įstatymo gaires, moteris tuo pat metu aktyviai tarėsi su kita departamento specialiste.

Tai leidžia manyti, jog kontrolieriai patys tiksliai nežino, kur yra griežtoji draudimų riba.

"Kaip suprantu, jei kokio nors vaisto receptūroje bus pažymėta, jog žoleles reikia užpilti spiritu ar degtine, nematau bėdos. Bet jei bus paviešinta, kad reikia užpilti būtinai tik balta degtine ar net įvardintas konkretus jos gamintojas, tada jau bus pažeidimas", – aiškino J.Tribort.

Slidžias ribas tarp vadinamosios reklamos ir faktų įvardijimo kol kas sunku suvokti net ir specialistams.

Į klausimą, ar senovinio ir alkoholio laipsnių turinčio gėrimo receptūros viešinimas yra reklama, J.Tribort atsakė, kad tokių gėrimų gamyba – ne paslaptis.

Vynas – tik šeimos nariams

O štai išgirdusi klausimą, ką teks daryti jurginų šventės rengėjams Sedoje, J.Tribort iš karto įvardijo, jog vynų gamintojų laukia liūdna ateitis.

"Visus vynus jie turi suvartoti šeimos reikmėms. Na, jei ką vaišina, tai tegul vaišina. Bet važiuoti į renginius ir vaišinti negalima", – aiškino specialistė.

Vyndarė T.Ramoškienė išpūtė akis tai išgirdusi.

"Juk tam licencijos yra, žmonės mokesčius už akcizus valstybei moka. Gal departamentas savo kontrolę ne nuo to pradėjo? Lietuvoje yra apie 10 vyndarių, kurie turi tautinio paveldo sertifikatus savo produktams, tačiau neturi licencijų. Ir tokie nelegalai kažkokiu stebuklingu būdu dirba, važiuoja į parodas ir net prizus laimi, bet niekas jų netikrina. O padorūs vyndariai, kurie moka mokesčius valstybei, prisideda prie jos išlaikymo, yra pjaunami", – akcentavo T.Ramoškienė.

Ji apgailestavo, jog Lietuvoje taip ir nebus išmokta vertinti tautinio paveldo tradicijų, kaip tai daroma Vakarų Europos šalyse.

"Sugrįžome į tuos laikus, kai visi buvome nelegalais. Visame civilizuotame pasaulyje viskas yra vienaip, tik Lietuvoje – visiškai kitaip. Net dovanoti vyno butelio negali, nes tai yra alkoholio vartojimo skatinimas. Vaišinti savo vynu gali tik savo namuose. Nemokamai duoti ragauti taip pat negali. Jei valdžia kovoja su didžiaisiais alkoholio gamintojais ir platintojais, tegul nepamiršta smulkių vietinių vyndarių, kurie atstovauja tautiniam paveldui. Jei jie patys nusprendžia įstatymus taikyti individualiai, tai gal mums verta vienytis ir kreiptis į Europos Komisiją ne tik dėl verslo, bet ir tautinio paveldo puoselėjimo žlugdymo?" – reziumavo T.Ramoškienė.

– Atvėsus orams, norisi šilumos. Sušilti gali padėti ne tik arbatos, bet ir tam tikri maisto produktai. Kas mus vėsina ir ką reikia žinoti ruošiantis žiemai?

– Vieni produktai, kuriuos valgome, vėsina, kiti – šildo. Pavyzdžiui, žali agurkai vėsina, šaldo. Kai lauke šalta, organizmas gaminasi šilumą, bet jei tuo metu valgome vėsinančius produktus, atšaldome ir kasą, ir kepenis, tad paskui reikia naudoti kitų organų energiją, kad organizmas sušiltų. Tad šiuo metu geriausia – rauginti ir sūdyti agurkai.

Šaltu metu mums reikėtų šiltų sriubų ar troškinių. Kai lauke šalta, labai skanu burokėlių sriuba su džiovintais baravykais ar kitais grybais. Reikia riebaliukų, tad tik aliejus, lydytas sviestas. Sėkliukės labai gerai, nes iš sėklų aliejai gaunami. Pavyzdžiui, galite pasigaminti šilto gėrimo su sėklomis: susimalkite saulėgrąžų, įdėkite medaus ir cinamono. Galima ir cikorija, ir miežiais pasigardinti. Visokių yra receptų.

– Be to, išvardytuose produktuose gausu vitaminų, kurių paprastai žmonėms ir trūksta? Tai ir E, ir C, ir D?

– Pritariu. Tinka sūdyti ir rauginti produktai, tik jokiu būdu ne konservuoti, ypač su actu.

– Šildomai veikia ir kai kurie prieskoniai?

– Puikiai šildo aštresni prieskoniai, tarkim, krienai. Tada ir geresnė kraujotaka, ir virškinimas. Reikia nepamiršti gvazdikėlių, kurie šildo, kelia kraujospūdį, padeda kosint. Pienas su imbieru, kardamonas šildo ir tonizuoja. Jei esate prikimę, galite pakramtyti kardamono. Cinamonas stiprina širdį ir inkstus šildo.

– O ką daryti tiems, kurių skrandis nepriima rūgščių produktų, jei rūgštys kyla?

– Vitaminas C kopūste nedingsta net ilgai verdant, todėl rekomenduoju virti švelnią sriubą, į kurią po lygiai dedama šviežių ir raugintų kopūstų. Galima įtarkuoti šviežią morką, moliūgo. Trupučiuką parauginta morka ar moliūgas skrandžiui irgi nepakenks. Bet šviežių krienų, žinoma, negalima.

Kas turi bėdų dėl virškinimo, iš ryto gali išgerti 40–50 g šviežių kopūstų sulčių – jos labai reguliuoja virškinimą. Maišyti galima su morkų ar burokėlių sultimis. Tokiais atvejais sveika ir linų sėklų kisielius. Tiems, kurių skrandis silpnesnis, patariu 7–9 val. ryto išgerti skrandį stiprinančios arbatos. Bet skysčių nereikia per daug, kad neapsunkintume inkstų ir šlapimo pūslės darbo.

Beje, vartodami sėklas ir aliejus, stipriname kaulus, nes sėklose yra visų medžiagų, reikalingų kaulų ir nervų sistemai. O vasarą valgių su sėklomis, aliejaus, riebių sriubų, troškinių nereikia. Vasarą norisi gaivumo.

"Pasninkas – šventė kūnui ir sielai" – tokiu devizu šiemet vadovavosi kasmečio konkurso "Lietuvaitė šeimininkė" dalyvės, kurias jau 20-tą kartą į sveikų patiekalų šeimininkių varžytuves  pakvietė Lietuvos sveikuolių sąjunga. Šio jubiliejinio parodos-konkurso nugalėtoja tapo trijų vaikų mama Eligija Suchockienė iš Trakų rajono Ūbiškės kaimo.

Anot vienos iš šio konkurso organizatorių ir "Žolinčių akademijos" prezidentės Danutės Kunčienės, nugalėtoja pateikė konkursui pagal savo receptūrą sukurtus ir patraukliai patiektus ridikėlių šaltibarščius, kuriems baltumo suteikė maltos daigintos saulėgrąžos. Akį traukė jos avinžirniais įdarytos paprikos, rauginti patisoniukai, mėlynių kisielius su migdolų grietinėle, kurią paruošė pati šeimininkė, sutrynusi ir perkošusi 8 valandas mirkytus migdolų riešutus. Šventėje buvo galima paragauti kitų šeimininkių paruošto mangoldų kepsnio, burokėlių marmelado, agurkų uogienės ir kitų neįprastų, bet sveikų produktų.

Pasak tris kartus Šeimininkių šeimininkės titulą pelniusios sveikos mitybos šalininkės ir propaguotojos D.Kunčienės, šiuo metu reikia daugiau valgyti gyvų, t. y. raugintų produktų, tačiau ne vien kopūstų, agurkų ar grybų, bet ir raugintų moliūgų. Kaip juos užraugti? "Maždaug kilogramą sveriantį oranžinį moliūgą – kuo kietesnis, tuo geriau – supjaustyti apytikriai 3 cm aukščio – pločio kubeliais, užpilti litru šilto vandens, kuriame ištirpinti 3 šaukštai druskos, 2 šaukštai cukraus, įdėta po šaukštą kmynų, kalendrų ir krapų sėklų, trys susmulkintos skiltelės česnako. Palikti rūgti 5–6 paroms", – paaiškino pašnekovė ir čia pat pateikė salotų "Rudenėlis" receptą, kur svarbiausias ingredientas – būtent raugintas moliūgas.

"Rudenėlis"

Salotoms reikės

juostelėmis sutarkuotos morkos bei baltojo ridiko,

supjaustytos salotų gūželės,

kubeliais supjaustyto rauginto moliūgo.

Galima vietoje salotų gūželės supjaustyti dalį šviežio kopūsto galvutės ir, stipriai sumaigius, pagrūsti, kad atsirastų sulčių. Tuomet visus ingredientus sumaišyti be jokių priedų ir prieskonių – reikiamą skonį suteiks rauginto moliūgo kubeliai, jų sultys. Beje, visų ingredientų dėti po lygiai. Galima paskaninti žiupsneliu susmulkintų petražolių ar salierų lapelių.

"Jei salotoms nesunaudosite visų rauginto moliūgo kubelių, jų sultis nupilkite, užvirinkite ir užpilkite ant moliūgo kubelių, sudėtų į stiklainį. Užsukite. Taip paruošti moliūgai labai pravers žiemą, ant Kūčių stalo", – tikino D.Kunčienė, kuriai neseniai pajūryje jos surengtoje sveikatingumo ir pasninko stovykloje – mokykloje "Šermukšnėlė" nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas įteikė Lietuvos kulinarijos paveldo puoselėtojos atitikties sertifikatą. Beje, per 20 metų V.Sakas šiuo sertifikatu įvertino tik dvylika žmonių Lietuvoje.