Iškreipia rinkėjų lūkesčius

Diskusijos dėl rinkimų tvarkos tobulinimo paprastai kyla likus nedaug laiko iki Seimo rinkimų. Jas dažnokai inicijuoja politikai, manantys, kad vienoks ar kitoks rinkimų tvarkos pakeitimas pagerins esamą situaciją ir bus teisingas demokratijos požiūriu. Tačiau Seimo rinkimų išvakarės nėra tinkamas metas diskusijoms dėl rinkimų tvarkos, nes dažnai argumentuose slypi trumpalaikiai savanaudiški siekiai. Bet vienus pradžiuginę, o kitus nuvylę, 2020 metų Seimo rinkimai jau praeityje, tad, kol rinkiminės aistros vis dar nenurimo, prasminga įvertinti susikaupusią patirtį ir teikti pasiūlymus.

Seimo rinkimų tvarka nėra tobula. Prieštaraujant „vadovėlinėms tiesoms“, daugumos (mažoritarinė) jos dalis ne tik neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo, bet, kaip patvirtina politologų atliekamos porinkiminės studijos, Seimo fragmentaciją tik padidina. O tai reiškia, kad balsuojant vienmandatėse apygardose išrinktų kandidatų įvairovė pagal juos delegavusias politines jėgas yra netgi didesnė, nei proporcinėje Seimo rinkimų dalyje.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką Lietuvos piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis.

Daugumos sistema turi ir daugiau trūkumų. Pirmiausia, kaip teisingai yra pastebėjęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, kyla abejonių, ar ji dera su Konstitucijos normomis. Juk Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuojant Vyriausybę ir prižiūrint jos veiklą, tvirtinant biudžetą, tačiau ne sprendžiant vietos klausimus. Vietos klausimai – savivaldybių tarybų ir jų merų kompetencija.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką Lietuvos piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis. Vargu, ar vienmandatėse išrinktų Seimo narių bičiuliavimasis su savivaldybių valdžios atstovais, vietos problemų sprendimas valstybės lygiu yra tai, ko šiandien iš tiesų reikia Lietuvai. Be to, demografiškai nykstančių regionų vienmandatės apygardos sparčiai plečiasi dažnai apimdamos ne tik dviejų, bet jau ir trijų savivaldybių dalis. Bendradarbiaujant su Vyriausiąja rinkimų komisija teko rengti 2016 ir 2020 metų Seimo rinkimų vienmandačių apygardų projektus, tad man situacija puikiai žinoma. Kelias savivaldybes apimančių apygardų skaičius ir toliau neišvengiamai augs, o jose išrinktiems Seimo nariams bus vis sudėtingiau atstovauti apygardos rinkėjams.

Pigiau ir paprasčiau

Taip pat aktualus ir rinkimų organizavimo išlaidų argumentas. Abejonių nekyla, kad Seimo rinkimai, naudojant paralelinę rinkimų sistemą, valstybės biudžetui kainuoja žymiai brangiau, nei kad Seimas būtų renkamas naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Juk nereiktų organizuoti antrojo turo, taip pat naujų Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose, jose išrinktam Seimo nariui nepasibaigus kadencijai atsisakius Seimo nario mandato. Pakaktų kartą per ketverius metus surengti rinkimus ir, atsižvelgiant į gautų balsų proporcijas, sąrašams paskirstyti mandatus.

Taip pat būtų išvengta valstybei kainuojančio ir rinkėjus, savivaldybių administracijos darbuotojus bei politikus erzinančio prieš kiekvienus Seimo rinkimus atliekamo vienmandačių apygardų ribų tikslinimo, kuomet ne tik keičiamos vienmandačių apygardų ribos, bet gyventojus sparčiai prarandančiuose regionuose naikinamos, o demografiškai augančiuose regionuose (ypač – Vilniuje) kuriamos naujos apygardos. Vadovaujantis konstituciniu lygios rinkimų teisės principu, Seimo rinkimų įstatyme numatytas 10 proc. leistinas rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo rinkėjų skaičiaus visose šalies vienmandatėse apygardose vidurkio. Rinkėjų skaičiui peržengus šią ribą, t. y. apygardai tapus per maža ar per didele, jos ribos turi būti peržiūrėtos.

Daugumos rinkimų sistema yra ir mažiau demokratiška, nes garantuoja žymiai mažesnį rinkėjų atstovavimą nei proporcinė. Sutinku, kad dviejų turų daugumos sistema užtikrina daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių interesus – jų atstovai išrenkami į Seimą. Britiška „pirmas prie finišo“ (angl. first past the post) vieno turo rinkimų vienmandatėse tvarka daugiapartinės sistemos atveju, t. y., ir Lietuvoje, neužtikrintų net daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių atstovavimo, nes galimai tik truputį daugiau rinkėjų balsų nei kiti vienmandatės apygardos kandidatai gavę politikai iš karto patektų į Seimą, tačiau už juos būtų balsavę tik nedidelė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tad bandyti taupyti išlaidas rinkimams paliekant vienmandates apygardas, bet atsisakius antrojo turo demokratijos požiūriu būtų itin klaidingas sprendimas.

Neteisūs ir tie, kurie teigia, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus.

Toks atvejis Lietuvos istorijoje jau buvo – tai 2000 metų Seimo rinkimai, kuriuose šios nedemokratiškos reformos iniciatoriai netikėtai gavo gerokai mažiau mandatų, nei jų oponentai... O proporcinė rinkimų sistema užtikrina ne tik daugumos valdžią, bet ir mažiau gausių visuomenės grupių atstovavimą. Kaip tik tai ir yra modernios XXI amžiaus demokratijos siekiamybė. Dėl šios priežasties tik proporcinė rinkimų sistema taikoma Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, visose Skandinavijos regiono šalyse. Ją demokratiniai mūsų kaimynai jau seniai pasirinko, ir neteko girdėti, kad norėtų kažką keisti. Į ką mes lygiuojamės? Manot, į britus? Tikrai ne. Panašu, kad į Rytų kaimynus. Juk tik daugumos ar į mūsiškę panašios paralelinės rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje.

Tad renkant Seimą naudojame visai ne vakarietišką rinkimų sistemą. Neteisūs ir tie, kurie teigia, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus. Lietuvoje sąrašai „atviri“, tad prašom – reitinguokite, rinkitės jums priimtinus politikus. Proporcinėje rinkimų sistemos dalyje rinkėjų politinių preferencijų proporcingumą gautų mandatų skaičiui šiek tiek iškreipia leidimo atstovauti barjeras, kuris Seimo rinkimuose yra 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms. Tikrai didokas – jo sumažinimo klausimas taip pat turėtų būti svarstomas. Daugumoje demokratijų jis yra mažesnis, kai kur (pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje) jo iš viso nėra, tačiau tai jau kita tema.

Taip rinko tarpukariu

Taigi išvada labai aiški – paralelinės rinkimų sistemos būtina atsisakyti, ir Seimą rinkti naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Tačiau čia taip pat galimi keli variantai. Vienas iš jų – mums jau įprasta tvarka, kai valstybėje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda. Tačiau toks variantas turi savų trūkumų ir yra mažiau populiarus, nei šalies padalijimas į kelias daugiamandates apygardas. Tokia tvarka taikoma ir pas mūsų kaimynes: Latvijos teritorija padalinta į penkias daugiamandates apygardas, Estijos – į dvylika, gerokai didesnė Lenkijos teritorija – į 41, kuriose proporcingai jų rinkėjų skaičiui renkama nuo 7 iki 15 Lenkijos parlamento narių.

Kaimyninėse demokratijose taikoma jų parlamentų rinkimų tvarka ir Lietuvai nėra svetima. Juk tarpukariu Seimas buvo renkamas naudojant tik proporcinę rinkimų sistemą. 1920–1926 metais Lietuvos teritorija buvo padalinta į šešias (Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio ir Utenos), vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą – į septynias (renkant 1926 metų Seimą) daugiamandates rinkimų apygardas, kuriose renkamų parlamento narių skaičius varijavo nuo 9 iki 24. Dėl demografinių priežasčių keičiantis rinkėjų skaičiui, apygardų ribų peržiūrėti nereikėdavo, pakakdavo tiesiog patikslinti apygardoms tenkančias mandatų kvotas. Iš tiesų buvo suformuotos dar keturios daugiamandatės apygardos (Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino), tačiau joms priskirtos tuo metu Lenkijos okupuotos teritorijos, tad šiose apygardose Seimo rinkimai nevyko. Ši tvarka buvo pakeista sovietmečiu – SSRS okupacijos metais „rinkimai“ Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo vykdomi taikant daugumos rinkimų sistemą – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai formaliai buvo „renkami“ vienmandatėse apygardose. Panašu, kad ši okupantų primesta tvarka taip prigijo Lietuvoje, kad iki šiol jos nenorima atsisakyti.

Taigi Seimo rinkimų tvarkos pakeitimą pereinant prie grynai proporcinės rinkimų sistemos, šalies teritoriją padalijant į kelias daugiamandates apygardas, istoriniu požiūriu taip pat reikėtų vertinti kaip Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarkos restituciją.

Viena ar kelios apygardos

Svarbu apsispręsti, kiek gi daugiamandačių apygardų reikėtų Lietuvai? Ar jų pakaktų tik kelių, kaip yra kaimyninėje Latvijoje, ar keliolikos, pavyzdžiui, sutapatinant su apskritimis, atskirai dar išskiriant Vilnių, Kauną, panašiai kaip į daugiamandates apygardas padalinta Estijos teritorija. Tam įvertinti pirmiausia aktualu nustatyti suformuotų daugiamandačių apygardų rinkėjų skaičiaus proporcijas, kurios lemtų Seimo mandatų kvotų pasiskirstymą. Tarpukario Lietuvoje taikyta puiki tradicija daugiamandates apygardas formuoti sujungiant kelias to meto apskritis, o rinkimų apylinkės atitikdavo valsčių ribas. Tokia tvarka tikrai geresnė nei dabartinė, kai formuojant vienmandates apygardas skaldomos savivaldybės, o rinkimų apylinkių ribos ne visuomet dera su seniūnijų ribomis.

Kaip pasiskirstytų mandatų kvotos paliekant dabartinį Seimo narių skaičių (141), jei daugiamandatėmis apygardomis taptų dabartinės Lietuvos apskritys (10), matome pateiktoje pirmojoje lentelėje. Joje registruotų rinkėjų skaičius, kurio pakanka vienam mandatui gauti, nustatytas 2020 metų Seimo rinkimų į sąrašus įrašytą rinkėjų skaičių (2 457 722) padalijus iš Seimo mandatų skaičiaus (141) – 17 431 rinkėjas.

Taip formuojant Seimo rinkimų daugiamandates apygardas didžiausia mandatų dalis – 38 atitektų Vilniaus apskričiai, mažiausia – 5 mandatai – Tauragės. Užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėtų turėti savo daugiamandatę apygardą, tačiau šiuo metu jai būtų priskirti tik du mandatai. Ateityje ir toliau augant užsienyje balsuojančių rinkėjų skaičiui, o ypač įvedus balsavimą internetu Pasaulio lietuvių daugiamandatei apygardai skirta mandatų kvota proporcingai išaugtų.

Daugiamandates apygardas sutapatinant su apskritimis taptų aktuali minimalaus barjero atstovauti problema, nes mažosiose apygardose nebūtų įmanoma taikyti šiuo metu nustatyto 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms barjero. T. y., „natūralus barjeras“ būtų ženkliai aukštesnis už Įstatymu nustatytą. Toliau neišvengiamai mažėjant rinkėjų skaičiui mažosiose apskrityse: Tauragės, Utenos, Telšių, Marijampolės, Alytaus, Panevėžio, daugiamandatėms apygardoms rinkėjų kvota būtų mažinama, o augančiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apygardose – didinama. Tai gerokai iškreiptų rinkėjų politinių preferencijų ir partijų gautų mandatų skaičiaus proporcijas, nes ne tik neįtakingiausios, bet ir labiau populiarios politinės jėgos, kurios šiandien sėkmingai įveikia 5 proc. barjerą, mažosiose daugiamandatėse apygardose neįstengtų gauti mandatų.

Minėtus trūkumus galima pašalinti pritaikius tarpukario Lietuvos patirtį – daugiamandates apygardas formuoti apjungiant mažesnes apskritis. Antroje lentelėje ir žemėlapyje pateiktas optimaliausias apskričių jungimo į daugiamandates apygardas variantas. Daugiausia rinkėjų turinčias Vilniaus ir Kauno apskritis tikslinga palikti kaip atskiras daugiamandates apygardas, o likusias (8) sujungti po dvi.

Pavyzdys. Siūlomas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų daugiamandačių apygardų žemėlapis.

Antrasis, septynių daugiamandačių apygardų, projektas neabejotinai yra geresnis, nes ženkliai sumažėja rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp didžiausių (Vilniaus, Kauno) ir mažiausių (Alytaus-Marijampolės ir kt.) daugiamandačių apygardų, išsprendžiama leidimo atstovauti barjero suvienodinimo problema, kartu užtikrinant galimybę gauti mandatų ne tik pačioms įtakingiausioms partijoms. Apygardos tampa panašesnės ir užimamu plotu bei jas sudarančių rinkimų apylinkių skaičiumi.

Svarbus tokiu principu suformuotų daugiamandačių apygardų privalumas – jų derinimas su Lietuvos administraciniu suskirstymu. Dėl demografinių priežasčių kintant rinkėjų skaičiui apygardose, nebereiktų peržiūrėti jų ribų, o lygios rinkimų teisės principas būtų įgyvendintas periodiškai perskaičiuojant mandatų kvotas. Taip būtų išvengta galimų manipuliacijų (džerimanderingas) prieš kiekvienus rinkimus perbraižant vienmandačių apygardų žemėlapius. Tokia Seimo rinkimų tvarka būtų teisinga, paprasta, efektyvi ir reikalaujanti gerokai mažiau biudžeto išlaidų. Panašia tvarka yra renkamas mūsų kaimynės Latvijos Saeima, panašia tvarka buvo renkamas ir tarpukario Lietuvos Respublikos Seimas. Tad kodėl jos netaikyti šiandien?

Vietoj atskirų įstatymų

Siūlymai keisti galiojančią Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimų tvarką visuomet įžiebia karštas politikų ir visuomenės diskusijas. Jas pakaitina ir tai, kad dažniausia tokios idėjos politikams pribręsta prieš pat rinkimus, susiskaičiavus savo šansus juose. Štai jei 2019-ųjų gruodį, iki rinkimų nelikus nė metų, tuomečiams valdantiesiems būtų pavykę nuleisti Seimo rinkimų kartelę iki neregėtų žemumų – 3 proc., dabar parlamente būtų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcija, nebūtų užribyje likę ir "socialdarbiečiai", tad politinės jėgos būtų išsidėstę kitaip. Bet toks priešrinkiminio gelbėjimosi manevras žlugo.

Kad ir politikai, ir rinkėjai iš anksto žinotų, pagal kokias taisykles bus konkuruojama dėl valdžios, didžiausia Seime Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija iškėlė idėją peržiūrėti visų rinkimų įstatymus ir sukurti vieną dokumentą – Rinkimų kodeksą. Seimo valdyba praėjusią savaitę priėmė sprendimą tam steigti darbo grupę.

Vienas iš šios idėjos iniciatorių TS-LKD frakcijos seniūnės pavaduotojas Andrius Vyšniauskas aiškina, kad tai nereiškia, jog rinkimų sistemoje laukia kažkokios milžiniškos permainos: visų pirma, siekiama dabar atskirus Seimo, savivaldybių tarybų ir merų, prezidento, Europos Parlamento įstatymus harmonizuoti į vieną Rinkimų kodeksą, suvienodinant jų procedūras. Bet, žinoma, bus diskutuojama ir dėl esminių klausimų – ar rinkimų sistema veikia gerai ir ką joje reikėtų keisti.

Į mūsiškę panašios rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Tad į ką mes lygiuojamės?

Jauninti, žeminti kartelę

Jau yra nemažai skirtingų partijų įregistruotų ir net pradėtų Seime svarstyti projektų, o dar daugiau – idėjų, kaip patobulinti vieną ar kitą elementą, ar, kaip kad Seimo rinkimų atveju, – ir visą sistemą.

Liberalų sąjūdžio siūlymas pakeisti Konstituciją ir leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21-ų, o ne nuo 25-erių jau įveikė vieną etapą Seime. Bet grupė konservatorių pasiūlė kartelę nuleisti iki aštuoniolikos metų. Beje, pilnametystės sulaukusiems asmenims leidžiama kandidatuoti daugiau kaip pusėje – šešiolikoje ES valstybių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Belgijoje ir kt.). Be Lietuvos, tik dar trys ES šalys – Italija, Graikija ir Kipras – į Seimą įsileidžia tik nuo 25-erių.

LLRA-KŠS siūlo grįžti prie kartelės Seimo rinkimuose klausimo. Praėjusią kadenciją projektą nuleisti kartelę siūlė ir liberalai. Seimas jau buvo pritaręs po pateikimo, kad partijoms užtektų gauti ne 5, o 4 proc., o koalicijoms ne 7, o 6 proc. balsų. Bet valdantiesiems tai pasirodė nepakankama, ir jie pasišovė sumažinti slenkstį atitinkamai iki 3 ir 5 proc. Tačiau, kai nori per daug, negauni nieko – kartelė liko, kokia buvusi.

Užstatas – drakoniško dydžio

Opoziciniai socialdemokratai yra įregistravę kelis projektus, kaip keisti partijų finansavimo reglamentavimą.

Seimo vicepirmininko Juliaus Sabatausko įsitikinimu, kai kurie dabar galiojantys užstato dydžiai, ypač savivaldos rinkimuose, tiesiog drakoniški. Panoręs kandidatuoti į savivaldybės tarybą asmuo, jei jo dabartinis darbas nesuderinamas su tarybos nario pareigomis (pavyzdžiui, jis yra savivaldybei pavaldžios įstaigos vadovas), turi sumokėti dešimties vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio užstatą, o tai šiandien būtų apie 15–16 tūkst. eurų. Kitiems kandidatams užtenka vieno VDU.

Maža to, nežinia, kada jį atgausi. J.Sabatauskas pasakoja: "Šiandien – kovo pradžia, Seimo rinkimai vyko pernai spalio 10 d., užstatą turėjome sumokėti prieš kandidatuojant. Aš tą padariau liepos pradžioje. Lig šiol užstatai neatgauti – Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) vis dar tikrina, ar nėra pažeidimų, nors pagal įstatymą turi grąžinti užstatą per 40 dienų."

Socialdemokratai siūlo užstatą asmenims, kurių pareigos nesuderinamos su savivaldybių tarybos nario, sumažinti bent iki penkių VDU, mažinti juos ir Seimo rinkimuose.

J.Sabatauskas kritikuoja ir susiaurintas galimybes paremti partijas ar kandidatus smulkiomis aukomis. Dabar, jei aukoji daugiau kaip 12 eurų, jau turi deklaruoti pajamas ir turtą. Socialdemokratai siūlo smulkios aukos sumą padidinti iki 50 eurų.

Siūlymų yra ir daugiau, bet, pasak A.Vyšniausko, konservatoriai nepritartų iš esmės keisti dabartinės partijų finansavimo sistemos, nes ji stipriai išskaidrino partijų veiklą. "Gaudamos valstybės finansavimą jos gauna ir kitokią atskaitomybę, nes baudos didelės. Niekas nenori rizikuoti netekti kelių šimtų tūkstančių dotacijos", – sako A.Vyšniauskas.

Pasak A.Vyšniausko, siekiama priimti Rinkimų kodeksą iki artimiausiųjų likus dar nemažai laiko ir vėliau nesiimti jokių esminių sistemos pakeitimų. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Beje, pasak jo, darbo grupės diskusijų objektas tikrai bus ir VRK, apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. Reikėtų, kad VRK aktyviau ir greičiau tirtų skundus, taip pat, kad kandidatai į VRK galėtų kreiptis kilus kokiai problemai, neaiškumui ir operatyviai gauti atsakymą.

Daugiau privalumų

Daugiausia diskusijų, ir jau seniai, kyla dėl Seimo rinkimų sistemos. Pasak A.Vyšniausko, konservatoriai mano, kad reikėtų išsamiau padiskutuoti apie perėjimą prie didesnio proporcinio atstovavimo Seime, kai renkama pagal partijų sąrašus.

Rinkimų geografas Vilniaus universiteto Geomokslų instituto docentas dr. Rolandas Tučas, išanalizavęs dabartinę sistemą, trūkumų vardija kur kas daugiau nei privalumų. Ji neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo. Maža to, kyla abejonių, ar ji dera su Konstitucijos normomis: juk Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuoti Vyriausybę ir prižiūrėti jos veiklą, tačiau ne spręsti vietos klausimus. Tad vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis. Be to, demografiškai nykstančių regionų vienmandatės apygardos dabar apima ne tik dviejų, bet jau ir trijų savivaldybių dalis, ir tokių neišvengiamai daugės, tad jose išrinktiems Seimo nariams bus vis sudėtingiau atstovauti apygardos rinkėjams.

Pasak R.Tučo, proporcinė sistema demokratiškesnė, nes užtikrina ir mažiau gausių visuomenės grupių atstovavimą, o tai ir yra modernios XXI a. demokratijos siekiamybė. Tiesa, eksperto manymu, rinkėjų politinių preferencijų proporcingumą gautų mandatų skaičiui šiek tiek iškreipia barjeras, tad verta svarstyti, ar nereikėtų jo sumažinti. Ekspertas sako, kad neteisūs teigiantys, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus – juk sąrašus galima reitinguoti.

Proporcinė rinkimų sistema būtų ir pigesnė, nes nereikėtų organizuoti antrojo turo, naujų rinkimų, jei vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys atsisako mandato. Taip būtų išvengta ne tik valstybei kainuojančio, bet ir rinkėjus, ir politikus erzinančio prieš kiekvienus Seimo rinkimus atliekamo vienmandačių apygardų ribų tikslinimo, kad jos neviršytų leistino 10 proc. rinkėjų skaičiaus nuokrypio nuo vidurkio.

Į Vakarus ar Rytus?

"Taigi išvada aiški – Seimą reikėtų rinkti naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Tačiau čia taip pat galimi keli variantai. Galima sudaryti vieną daugiamandatę rinkimų apygardą, tačiau geriau būtų šalį padalyti į kelias", – siūlo R.Tučas.

Beje, tokią tvarką taiko ir mūsų kaimynės: Latvijos teritorija padalyta į penkias daugiamandates apygardas, Estijos – į dvylika, gerokai didesnė Lenkijos teritorija – į 41. O į mūsiškę panašios rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Tad į ką mes lygiuojamės?

R.Tučas primena, kad ir tarpukariu Lietuvos Seimas taip pat buvo renkamas naudojant tik proporcinę rinkimų sistemą. 1920–1926 m. Lietuvos teritorija buvo padalyta į šešias, vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą, – į septynias daugiamandates rinkimų apygardas. Ši tvarka buvo pakeista sovietmečiu: SSRS okupacijos metais, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, deputatai formaliai buvo renkami vienmandatėse apygardose. "Panašu, kad ši okupantų primesta tvarka taip prigijo Lietuvoje, kad iki šiol jos nenorima atsisakyti. Jei Seimo rinkimuose grįžtume prie proporcinės sistemos, šalies teritoriją padalijant į kelias daugiamandates apygardas, istoriniu požiūriu tai būtų kaip Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarkos restitucija", – sako R.Tučas.

Rolandas Tučas/Alinos Ožič nuotr.

Pasak jo, svarbu apsispręsti, kiek daugiamandačių apygardų reikėtų Lietuvai. Jas sutapatinant su apskritimis taptų aktuali minimalaus barjero problema. Toliau neišvengiamai mažėjant rinkėjų skaičiui mažosiose apskrityse daugiamandatėms apygardoms rinkėjų kvota būtų mažinama, o augančiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apygardose – didinama. Tai gerokai iškreiptų rinkėjų politinių preferencijų ir partijų gautų mandatų skaičiaus proporcijas, nes ne tik neįtakingiausios, bet ir labiau populiarios politinės jėgos mažosiose apygardose neįveiktų 5 proc. barjero.

R.Tučo įsitikinimu, šiuos trūkumus galima pašalinti pritaikius tarpukario Lietuvos patirtį – daugiamandates apygardas formuoti sujungiant mažesnes apskritis. Pavyzdžiui, septynių apygardų projektas neabejotinai geresnis, nes žymiai sumažėja rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp didžiausių ir mažiausių apygardų, išsprendžiama barjero problema, kartu užtikrinant galimybę gauti mandatų ne tik pačioms įtakingiausioms partijoms. Apygardų ribos derėtų su Lietuvos administraciniu suskirstymu. Dėl demografinių priežasčių kintant rinkėjų skaičiui apygardose nebereikėtų peržiūrėti jų ribų, o lygios rinkimų teisės principas būtų įgyvendintas perskaičiuojant mandatų kvotas. Taip būtų užkardyta manipuliacijų galimybė prieš kiekvienus rinkimus perbraižant vienmandačių apygardų žemėlapius.

"Tokia Seimo rinkimų tvarka būtų teisinga, paprasta, efektyvi ir reikalaujanti gerokai mažiau biudžeto išlaidų, būtų panašesnė į mūsų kaimynų latvių, estų, lenkų, o ir į mūsų tarpukariu turėtą rinkimų sistemą", – neabejoja rinkimų geografas R.Tučas.

Renkame vis kitaip

Būtų laikas apsispręsti ir dėl savivaldybių tarybų rinkimų, nes dabar jau tapo taisykle, kad beveik prieš kiekvienus koreguojamas santykis tarp politinių partijų, visuomeninių rinkimų komitetų ir save išsikėlusių kandidatų. O visuomeniniai komitetai stiprina raumenis sulig kiekvienais rinkimais – 2019 m. jie triumfavo visuose didžiuosiuose miestuose.

Pasak A.Vyšniausko, reikia aiškaus apsisprendimo suvienodinant partijų ir visuomeninių komitetų kandidatavimo sąlygas. Pavyzdžiui, dabar partijos rinkimų kampanijos dalyviais registruojasi, kai tik atsiranda tokia galimybė – prieš maždaug devynis mėnesius, komitetai – likus dviem trims. Tad, pasak politiko, pusę metų rinkimų kampanija nei šiokia, nei tokia.

Pasak jo, neaiškiai reglamentuota ir komitetų finansinė atskaitomybė: "Pagal įstatymą, rinkimų komitetas nustoja galioti iš karto po rinkimų. O jei jis padarė pažeidimų? Su partijomis viskas aišku – jos netenka dotacijų. O ką daryti su rinkimų komitetais, kurie kitą dieną po rinkimų jau tampa nebeegzistuojančiu dariniu?"

Tačiau antrus rinkimus daugiausia balsų Kaune pelnančio komiteto "Vieningas Kaunas" atstovas Kauno mero pavaduotojas Andrius Palionis mini kitą esminį skirtumą. Pasak jo, komitetams galioja tos pačios kaip ir partijoms taisyklės ir atskaitomybė tvarkant finansus, tačiau po rinkimų partijos pagal juose pasiektus rezultatus iš valstybės biudžeto gauna dotacijas, kuriomis gali finansuoti pasirengimą jau ateinantiems rinkimams, o komitetai negauna nieko. Iki kitos rinkimų kampanijos jie negali gauti paramos ir iš kitur, nes juk juridiškai tiesiog neegzistuoja.

"Visuomenininkai šoka pagal tokią dainelę, kokią nustato Seimas. Jis sudarytas iš partijų atstovų, tad kaip jie nusprendžia, tokiu formatu visuomenininkai ir dalyvauja rinkimuose", – konstatuoja A.Palionis.

A.Palionio teigimu, visuomenininkai šoka pagal tokią dainelę, kokią nustato Seimas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kyla diskusijų ir dėl tiesioginių merų rinkimų tvarkos. Dėl jos kreiptasi ir į Konstitucinį Teismą, verdikto tikimasi netrukus.

Ar misija įmanoma?

Daug naujų klausimų įneša ir besikeičianti realybė. Pavyzdžiui, kyla dilemų dėl rinkimų kampanijos metu socialiniuose tinkluose išsakomų nuomonių priskyrimo ar nepriskyrimo prie politinės reklamos.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius.

J.Sabatauskas neabejoja, kad darbo grupė svarstys ir galimybę dėl internetinio balsavimo, bent jau užsienio lietuviams. Socialdemokratas pripažįsta, kad pasaulyje nedaug šalių, kuriose leidžiama balsuoti internetu, bet Estijos patirtis rodo, jos, atkreipus daug dėmesio į kibernetinį saugumą, toks balsavimas galimas.

Akivaizdu, kad pribrendę daug problemų, tačiau skiriasi partijų nuomonės, kaip juos spręsti, ir ar įmanoma misija sutarti dėl visų rinkimų iš karto? "Niekada Seime negali niekuo būti garantuotas", – sako A.Vyšniauskas, primindamas, kad Rinkimų kodekso idėja svarstoma jau daugiau kaip dešimt metų, bet vis nepavyksta sukurti.

Bet jis įžvelgia daug galimybių sutarti. Visų pirma, bloga praktika priiminėti tokius įstatymus prieš pat rinkimus, o dabar iki artimiausių – savivaldybių tarybų likę maždaug dveji metai. Darbo grupė iki Seimo rudens sesijos pradžios, tai yra per pusmetį iki rugsėjo 10 d., parengs Rinkimų kodekso projektą, rudens ir pavasario sesijų turėtų užtekti jį apsvarstyti ir priimti. "O priėmus dokumentą artėjant rinkimams, jau nebūtų jokių esminių rinkimų sistemų kaitaliojimo", – sako A.Vyšniauskas.

Kaitalioti nebūtų ir lengva: šis dokumentas įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, tad, primena J.Sabatauskas, jį priimant reikės kvalifikuotos balsų daugumos – už turės balsuoti ne mažiau kaip 71 Seimo narys, o vėliau pataisoms priimti reikės net trijų penktadalių Seimo pritarimo.

Be to, darbo grupėje ne tik atstovaus visoms parlamentinėms partijoms, Mišriai Seimo narių grupei, į darbo grupės darbą bus įtraukti ir kiti rinkimų dalyviai, mokslininkai, vyks plačios konsultacijos su visuomene. Tad, tikisi A.Vyšniauskas, jei darbo grupėje pavyks pasiekti sutarimo, atsirastų daugiau šansų surinkti reikiamą kiekį balsų ir Seime. "Uždavinys sunkus, bet nėra neįmanomas, jei bus norima susitarti", – mano ir socialdemokratas J.Sabatauskas.

Parlamentinių partijų sutarimu priimtos rinkimų taisyklės gal padidintų ir rinkėjų pasitikėjimą, kad pokyčiai – ne tam, jog valdžią turinčios politinės jėgos bando pasigerinti savo situaciją. O už tai rinkėjai baudžia: prieš 2000 m. Seimo rinkimus tuomet valdantieji konservatoriai nutarė, kad reikia atsisakyti antrojo rinkimų turo, tačiau tai atsisuko prieš juos pačius, likusius su gerokai mažiau mandatų nei jų oponentai.

Kiekvienam kainavo 6,46 euro

Jei Seimo rinkimų išlaidos būtų išdalytos visiems 2 449 683 balsavimo teisę turintiems rinkėjams, šių rinkimų kaina vienam rinkėjui siektų 6,46 euro. Tai suskaičiavo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) praėjusią savaitę publikuotoje 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimų ataskaitoje.

VRK duomenimis, šiems Seimo rinkimams buvo panaudota 15 865 000 eurų valstybės biudžeto asignavimų.

Didžiausią išlaidų dalį – 12 132 000 eurų – Seimo rinkimuose sudarė apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų narių ir darbuotojų darbo užmokestis bei socialinio draudimo įmokos. Praėjusį rudenį vykusiems Seimo rinkimams pasirengti ir juos organizuoti buvo prisiekę 14 093 asmenys, kurie ėjo apygardų ar apylinkių komisijų narių pareigas.

3 733 000 eurų buvo skirta apmokėti kitoms rinkimų organizavimo išlaidoms, kurias sudarė rinkimų biuletenių ir rinkimų medžiagos spausdinimo paslaugos, lėšos balsavimui užsienyje organizuoti, informacinių sistemų palaikymo paslaugos, kandidatų debatų laidų filmavimo ir rinkėjų informavimo paslaugos, politinės reklamos stebėsenos paslaugos ir politinės kampanijos dalyvių patikrinimo paslaugos, transporto, kanceliarinės išlaidos, ryšio paslaugos ir kitos išlaidos.

Iš viso balsavimo teisę praėjusį rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose turėjo 2 449 683 rinkėjai. Išdalijus šią sumą kiekvienam rinkėjų sąraše įrašytam rinkėjui, šių rinkimų kaina vienam rinkėjui siektų 6,46 euro.

Šaltinis: ELTA

Seimas ketvirtadienį po pateikimo pritarė pataisoms, kad parašus Seimo rinkimams būtų įpareigotos rinkti ir politinės partijos. Jas toliau svarstys Seimo komitetai.

Pagal projektą, daugiamandatėje apygardoje partijos iškeltų kandidatų sąrašą parašais turėtų paremti ne mažiau kaip 10 tūkst. rinkėjų. Taip pat siūloma, kad tuo atveju, kai partija nėra surinkusi parašų daugiamandatei apygardai, vienmandatėje apygardoje jos keliamą kandidatą turėtų paremti 1 tūkst. jos rinkėjų.

Šiuo metu įstatymų reikalavimus atitinkančios partijos tiek kandidatų sąrašą daugiamandatėje apygardoje, tiek kandidatus vienmandatėse kelia be jokio barjero, o 1 tūkst. parašų  turi surinkti tik vienmandatėse apygardose siekiantieji išsikelti savarankiškai.

Tokias pataisas parengė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės pavedimu, kad Seimo rinkimų  tvarka būtų suvienodinta su kitais rinkimais. Komiteto teigimu, siūlomi pakeitimai užtikrins visų rinkimuose dalyvaujančių lygiateisiškumą.

Reikalavimas partijoms surinkti tam tikrą skaičių parašų, kad galėtų kelti sąrašus, anksčiau buvo nustatyti savivaldybių tarybų rinkimuose. Partijos ir rinkimų  komitetai keldami kandidatų sąrašą į tarybos narius bei merus privalo surinkti ne mažiau kaip 20 proc. tos savivaldybės rinkėjų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui   parašų, tikslius skaičius tvirtina Vyriausioji   rinkimų  komisija. Taip pat parašai reikalingi ir kandidatuojant į prezidentus.

Ketvirtadienį pristatytomis pataisomis taip pat siūloma įtvirtinti reikalavimą, kad rinkimų  komisijos nariui būti nepriekaištingos reputacijos, apibrėžiama, kad rinkimų užstatas bus grąžinamas tik nesant pažeidimų.

Bendru sutarimu po pateikimo buvo pritarta ir valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovės Rimos Baškienės pasiūlytoms pataisoms, kurios smarkiai padidintų užstatą už daugiamandatėje keliamą kandidatą, jei jis jau turi kitą - su parlamentaro darbu nesuderinamą - mandatą .

Pataisos siūlo už partijų sąrašuose įrašytus kandidatus, einančius mero ar Europos Parlamento nario pareigas, nustatyti 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio (VMDU) dydžių užstatą. Šiuo metu tokį užstatą reikia mokėti už visą partijos sąrašą, o 1 VMDU dydžio (apie 700 eurų šiuo metu) užstatą  moka vienmandatėje apygardoje išsikelti norintys pretendentai. Kandidatų nesuderinamos pareigos užstato nekeičia.

Seimo narė savo pataisą sako teikianti norėdama „užkirsti kelią rinkėjų apgaudinėjimui“, kai sąrašų lyderiais tampa populiarūs politikai, pritraukiantys rinkėjus, bet iš tiesų neketinantys atsisakyti jau užimamų pareigų.

Seimo narys, „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos atstovas Stasys Brunzda siūlo parlamentarus rinkti tik vienmandatėse apygardose, bet nemažinant jų skaičiaus. Šiuo metu 71 parlamentaras renkamas vienmandatėse apygardose, o 70 - daugiamandatėje, kur kandidatų sąrašus kelia partijos.

S.Brunzdos įsitikinimu, dabartinė tvarka neatitinka Konstitucijos, kuri numato, kad „Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“.

Pasak S.Brundzos, dabartinė tvarka lemia, kad tik 71 Seimo narys yra renkamas tiesiogiai, o renkant kandidatus į Seimo narius pagal partijų sąrašus atsiranda tarpininkas - partija.

„Tokiu būdu iš rinkėjų atimama jų konstitucinė teisė dalyvauti valdant šalį per demokratiškai išrinktus tautos atstovus. (...) Tokia situacija didina piliečių nusivylimą rinkimų sistema, menkina jų tikėjimą savo galimybėmis dalyvauti šalies valdyme ir vis didesnė Lietuvos žmonių dalis rinkimuose nedalyvauja“, - aiškinamajame rašte tvirtina S.Brundza.

S.Brunzda siūlo, kad visi 141 Seimo nariai būtų renkami daugiamandatėse apygardose. Apygardų skaičiaus jis keisti nesiūlo, o nustatyti, kad iš kiekvienos apygardos į parlamentą patenka po du atstovus, išskyrus mažiausią, kur būtų renkamas vienas parlamentaras.

Pagal Seimo rinkimų įstatymo pataisą, kiekvienoje iš 70-ies vienmandačių apygardų išrinktais būtų laikomi du kandidatai, gavę daugiausia rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, o vienoje, kuriai priskiriama mažiausiai rinkėjų,- vienas kandidatas.

Šiuo metu vienmandatėje apygardoje jau pirmajame ture kandidatas išrenkamas, jei surenka daugiau kaip 50 proc. rinkėjų balsų. Neišrinkus atstovo pirmajame ture, antrajame varžosi du daugiausiai balsų surinkę kandidatai, o į Seimą išrenkamas surinkęs daugiau balsų.

Būtina atsisakyti partinių sąrašų rinkimuose, naikinti Konstitucinį Teismą, jo funkcijas perduodant Aukščiausiajam Teismui, tvirtina kandidatas į prezidentus Naglis Puteikis.

Pirmadienį spaudos konferencijoje pristatydamas savo rinkimų programą N.Puteikis kritikavo dabartinę šalies prezidentę, Vyriausiąją rinkimų komisiją, teismus.

N.Puteikis tikino, kad D.Grybauskaitės prieš penkerius metus išsakyta kritika, jog valstybę valdo partijų vadovai ir monopolijos, yra teisinga, tačiau rezultatų sprendžiant problemą nėra: partijos esą veikia kaip bendrovės, į sąrašus įrašydamos svarbiausius partijos rėmėjus.

Priežastis, anot jo – arba prezidentei tiesiog nepasisekė įgyvendinti pažadų, arba ji „tapo sudėtine nomenklatūros dalimi“.

Jis tikino radęs sprendimą bei žadėjo siekti, kad būtų pereita prie Seimo ir savivaldos rinkimų vienmandatėse apygardose.

„Ką gi daryti? Grįžti prie išbandytų metodų: Aukščiausioji taryba buvo išrinkta vienmandatėse apygardose (…). Jei norime sugrąžinti piliečių teises ir Konstitucijos veikimą, turėtumėme pirmiausia panaikinti sąrašinius rinkimus į Seimą ir savivaldybių tarybas ir sugrąžinti vienmandatinį principą“, - sakė jis.

N.Puteikis tvirtino, kad kai kurie teismai varžo gyventojų demokratines teises. Kaip pavyzdį jis pateikė sekmadienį Vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) turėjo teisę atmesti euro referendumo iniciatyvą. Jam taip pat kliuvo ir tai, kad pati VRK sprendimą priėmė remdamasi Konstitucinio teismo (KT) doktrinomis.

„Todėl prie vienmandatės rinkimų sistemos atkūrimo reikėtų pridėti ir Konstitucinio Teismo funkcijų perdavimą Aukščiausiajam Teismui. Nes šalys, kuriose Konstitucinio Teismo nėra, pavyzdžiui, Estija, ten gyventojų savijauta, laimės indeksas, netgi ekonomistų mėgstamas terminas BVP, yra aukštesni“, - dėstė N.Puteikis.

Paklaustas, kaip įgyvendintų pertvarkas tapęs prezidentu, nes minėtoms permainoms reikėtų Konstitucijos keitimo, N.Puteikis sakė, kad prezidentas vidaus politikoje turi didesnes galias, nei įprasta tvirtinti. Pavyzdžiui, jis gali pats siūlyti įstatymų pataisas, o jas Seimui atmetus, gali pasinaudoti moraliniu autoritetu bei kreiptis į tautą, kad ši inicijuotų referendumą svarbiu klausimu.

Prezidento rinkimai vyks gegužės 11 dieną, juose dėl šalies vadovo posto iš viso varžysis septyni kandidatai.