Tarsi karalienė

Slaugos namuose gyvena močiutė. Kartais slaugės ją vadina karaliene, mat viskas jai kitaip nei visiems – kitoks maistas, kitaip sureguliuota temperatūra, kitaip reikia pakviesti. Štai ir šiandien – visi ruošiasi vakarienei, o ji sėdi ir neina. Kviesk nekvietęs, it nesutramdoma užsispyrėlė sėdi krėsle ir nejuda. Įtampa kyla, slaugėms reikia dar 20 senjorų palydėti prie stalo. Ir štai, lėtu valso ritmu, įeina klounas Zigmas. Jis iš ankstesnių pasakojimų žino, kad ši močiutė itin rafinuotų manierų, mėgsta ilgus pašnekesius, juvelyriškai reikli sau ir kitiems. Žinant tai, šis užsispyrimas įgauna visai kitą prasmę. Zigmas lėtai prieina, nekviečia močiutės valgyti, neragina, nesako motyvuojančių kalbų, tiesiog atsisėda šalimais ir užmezga pokalbį. Jie kalbasi apie 20 minučių, nuskamba ir humoro gaidelės, ir rimtai padiskutuoja, o tada „karalienė“ sako: „Labai gražiai pabendrauti pavyko.“ Ji pakyla nuo kėdės ir eina į valgomąjį vakarienės.

Būti išgirstam

Kodėl, atrodytų, nieko nedarant, klounams pavyksta? Močiutė buvo pratusi prie tam tikrų manierų ir ritualų, pavyzdžiui prieš vakarienę pasikalbėti. Šiuo metu ji dėl ligos nebegali tinkamai pasirūpinti savimi, bet orumas juk nesumažėjo. Žmogus turi prigimtinį norą būti išgirstas. Klounas Zigmas tapo mediatoriumi, užpildžiusiu tuštumą, – išklausė, suprato, neskubino, palydėjo. Patenkinusi emocinį poreikį būti išgirstai, močiutė ramiai nuėjo vakarieniauti. Neretai visuomenėje vyrauja išankstinės nuostatos: „piktas senis“, „kaprizinga senė“ ir pamirštame, kad yra tokio elgesio priežastis. Tai signalas, kad galbūt šio žmogaus emociniai poreikiai pamiršti ar ignoruojami.

Pasak psichologės Jurgitos Dečiunienės, gydytojai klounai turi daug raktų, kaip padėti atsiverti iš pirmo žvilgsnio užsidariusiems, atsiribojusiems, demencija sergantiems senjorams. Gydytojų klounų apsilankymų poveikį galima pamatyti iš karto – pasikeičia senjoro nuotaika, žmogus tarsi atgyja, pasidaro žvalesnis, energingesnis, ir nesvarbu, kad tai trunka tik kelias minutes. Suvokiant demenciją turinčių žmonių ribotas galimybes, tai labai daug.

S. Aliukonio nuotr.

Senolių kosminės kelionės

Tik pravėrus duris matyti, kad močiutės mintys plaukioja toli toli, kitame pasaulyje. Pasakome savo vardus ir pristatome Aldoną – rožinę, švelnią liesti, kriuksinčią kiaulaitę. Senjorė iškart ištiesia rankas ir paima Aldoną į glėbį. Staiga senolė sako: „Kiaulė dešras pavogė.“

„Pavogė? – sako klounė – O kur nubėgo?“ Senjorė sako nemačiusi, kur. „Tai nepagavote?“ – klausia klounė.

„Negalėjau pagauti“, – prisipažįsta močiutė.

Klounai pas mus lankėsi kartu su sielovados komanda, kuriai padėdavo rasti kelią į žmonių vidinį pasaulį.

Ir čia, palatoje, pasklinda klounados burtų dulkės, nes klounas gali perimti istorijos tėkmę ir pakreipti šviesesne linkme. Kalbėdamos su močiute jautėme sapno atmosferą, kur kiaulė pavogė dešras, ir tą begalinį liūdesį, kad ji jos nepagavo. Sunku pasakyti, ar tai fantazija, ar prisiminimas, tačiau pasukome į linksmesnį istorijos tunelį.

„Tai gal kiaulė pabėgo į kiaulių festivalį? Girdėjau ten orkestras grojo“, – sako klounė.

„Orkestras? Grojo styginiai... ir dar dainavo...“ – kažkas akimirkai žybtelėjo senolės akyse.

Iš šalies skamba kaip visiškas absurdas. Tačiau kartu panirę į močiutės istoriją ir pakreipę įvykius kita vaga, galime pakeisti jos emociją – iš liūdnos melancholiškos į pozityvesnę, šviesesnę. Senoliai, sergantys Alzheimeriu ar demencija, dažniausiai būna panirę į individualius kosminius pasaulius, o gydytojai klounai bando sugrąžinti juos į mūsų realybę, kiek tai įmanoma.

S. Aliukonio nuotr.

Kelias į vidinį pasaulį

„Klounų iš „Raudonų nosių Gydytojų klounų“ apsilankymai demencijos skyriuose atnešė labai daug spalvų, muzikos ir susitikimo stebuklo. Demencijos skyriaus gyventojai labai susidomėję įsitraukia į santykį, patys to nepastebėdami, kad kartu juokiasi, dainuoja, šoka, o kartais labai rimtai diskutuoja apie tai, kas jiems tuo metu rūpi. Demencija sergantys žmonės yra labai jautrūs juos supančiai aplinkai, bet klounų apsilankymai sukuria saugią erdvę jiems bendrauti savo būdu prisimenant jaunystę arba spręsti rimtus jiems čia ir dabar rūpimus klausimus. Žaidimo forma atpalaiduojant žmones, leidžiama jiems taip bendraujant ilsėtis ir nusiraminti, suprasti, kad viskas yra gerai. Klounai pas mus buvo kartu su sielovados komanda, kuriai padėdavo rasti kelią į žmonių vidinį pasaulį. Labai glaudžiai surezonavo sielovados komandos darbas ir klounų terapija kaip svarbi ir subtili pagalba žmonėms geriau suprasti ir susitaikyti su savo liga“, – sako slaugos namų „Addere Care“ sielovados ir terapijų grupės vadovė Lina Jakelė.

„RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai‘‘ dalyvauja tarptautiniame projekte ir siekia išplėsti meninės klounados galimybes, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems demencija, ir vaikams su autizmo spektro sutrikimu.

Centro poliklinikos gydytojos Eglės Ignatavičienės teigimu, demencijos priežastys iki galo neaiškios, tačiau yra keletas rizikos veiksnių, kuriuos eliminuojant galima sumažinti susirgimo riziką.

Sunkiai pastebimi pirmi požymiai

Kasmet pasaulyje užregistruojama kone 10 mln. naujų ligos atvejų, tačiau ši liga vystymosi pradžioje gan sunkiai pastebima.

„Kadangi demencija progresuoja lėtai, pats pacientas kylančiais sunkumais taip pat staiga nesiskundžia, nes jų tiesiog nejaučia. Vėlesnėse stadijose, kai sutrikimai ima trukdyti kasdienei veiklai, ligos požymiai labiau atkreipia dėmesį. Dažnai dar prieš formuojantis pastebimiems kognityviniams sutrikimams gali prasidėti nuotaikos svyravimai, nemiga, būti jaučiamas nesaugumo ir neužtikrintumo jausmas“, – pasakojo E. Ignatavičienė.

Anot gydytojos, pirmieji ligos simptomai paprastai pasireiškia nuo 60 metų, tačiau susirgti gali ir jaunesni. Specialistė pabrėžė, kad didesnę riziką susirgti turi tie, kurių šeimoje buvo susirgimo demencija atvejų, taip pat žmonės, sergantys cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, patyrę galvos smegenų traumų.

Greičiausiai pastebima, kai silpsta trumpalaikė atmintis, darosi sunku prisiminti neseniai buvusius įvykius, datas, daiktų pavadinimus, pasimetama laike ir vietoje.

 

„Greičiausiai pastebima, kai silpsta trumpalaikė atmintis, darosi sunku prisiminti neseniai buvusius įvykius, datas, daiktų pavadinimus, pasimetama laike ir vietoje. Tampa sunku planuoti ar spręsti problemas, kurios anksčiau nekėlė sunkumų, pavyzdžiui, apmokant sąskaitas, vykstant į parduotuvę ar vairuojant. Žmogui, sergančiam demencija, darosi sudėtinga komunikuoti, reikšti mintis, atsiranda nuotaikos svyravimų, gali atsirasti elgesio sutrikimų, kliedesių ar haliucinacijų. Vis dėlto kiekvienas atvejis yra unikalus ir demencijos simptomai ir būklės progresavimas varijuoja itin individualiai“, – kalbėjo ji.

Artimųjų pastangos palaikyti savarankiškumą

Demencijos sunkumo lygmenys skirstomi pagal simptomų stiprumą ir jų įtaką kasdieniam funkcionavimui. Nuo to taip pat priklauso ligonio savarankiškumas.

„Ligos pradžioje asmuo gali būti visiškai savarankiškas, tačiau pasitaiko atvejų, kai būklė kardinaliai pasikeičia per keletą mėnesių. Svarbu padėti ligoniui prisitaikyti prie kintančios sveikatos būklės ir užtikrinti gyvenimą saugioje aplinkoje. Kuo ilgiau bus išlaikomas sergančio asmens savarankiškumas, tuo artimiesiems bus lengviau juo rūpintis. Būtina palaikyti fizinį ir protinį aktyvumą: reguliariai mankštintis, žaisti įvairius loginius žaidimus, pavyzdžiui, šachmatais, spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, mintinai skaičiuoti, įsiminti pirkinių sąrašą ar mokytis užsienio kalbos.

Nors kol kas neturime vaistų, kurie sustabdytų ligos progresavimą, tačiau yra skiriama vaistų, kurie palengvina simptomus, padeda ilgiau išlaikyti žmogaus adaptaciją. Labai svarbu kontroliuoti lėtines ligas, reguliariai atlikti tyrimus, stebėti būseną ir vartoti paskirtus medikamentus.

Ankstyvose ligos stadijose daugelis demencijos ligonių gali gyventi gana įprastą gyvenimą, tačiau ligai progresuojant prireikia vis daugiau pagalbos atliekant kasdienes užduotis“, – dėstė gydytoja.

E. Ignatavičienė akcentavo, kad savarankiškumas neatsiranda savaime. Turėtų būti stengiamasi ligonį socializuoti, įtraukti į paprastas, kasdienes veiklas ir leisti jomis užsiimti.

„Padėkite žmogui susiorientuoti namuose, stenkitės išlaikyti rutiną, daryti sąrašus, kalendoriuje žymėti svarbius įvykius ir datas, planuoti veiklas, kurias mėgsta pacientas, ir daryti jas kasdien tuo pačiu metu. Prastėjant gebėjimams, privalu stengtis pritaikyti aplinką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą – naudoti lengvai apsivelkamus drabužius, batus, dušo kėdutę. Duokite užtektinai laiko užduotims atlikti. Išlikite kantrūs ir pagarbūs“, – patarė specialistė.

Būtina nepamiršti savęs

Gydytojos teigimu, kiekvienas ligos atvejis yra individualus, žmonės ligą išgyvena skirtingai ir susitvarko savitais būdais.

„Demencija sukelia nemažai sunkumų pacientui ir jo artimiesiems. Didelis iššūkis yra stebėti, kaip, ligai progresuojant, keičiasi artimo žmogaus asmenybė, kaip jis pamažu praranda gebėjimus, nebesugeba savimi pasirūpinti, nebeatpažįsta artimųjų. Gali kilti nerimas, nežinomybė, beviltiškumas, tad svarbu, rūpinantis artimuoju, sergančiu demencija, nepamiršti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais, nepervargti, stengtis artimo žmogaus, sergančio demencija, priežiūra su kuo nors pasidalyti, ieškoti pagalbos. Rasti laiko jėgoms susigrąžinti“, – sakė ji.

Rekomenduojama laikytis sveikos gyvensenos principų, koreguoti kraujospūdį ir gliukozės kiekį kraujyje, rūpintis savo kūnu ir protu, visavertiškai maitintis, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių, stengtis lavinti atmintį, skaityti knygas ir mokytis naujų dalykų. Svarbu rūpintis ir emocine sveikata, stengtis neatsiriboti nuo žmonių, bendrauti. Šie dalykai taip pat turi didelę įtaką ir mažina riziką sirgti demencija.

Pajutę ar pastebėję, kad artimajam pasireiškė demencijos simptomų, kreipkitės į medikus. Daugiau informacijos apie demenciją ir galimybes gauti pagalbą galima rasti https://pagalbasau.lt/demencija/.

Gydytoja E. Ignatavičienė, norint, kad sergantis demencija žmogus būtų kiek įmanoma savarankiškesnis, reikėtų jį socializuoti ir įtraukti į kasdienes veiklas.

„Nuo tada, kai 2022 metų pavasarį paskelbėme, kad Bruce’ui diagnozuota afazija, Bruce’o būklė progresavo ir dabar žinome tikslesnę diagnozę: frontotemporalinė demencija“, – sakoma pareiškime.

„Deja, bendravimo problemos yra tik vienas iš ligos, su kuria susiduria Bruce’as, simptomų. Nors tai skausminga, tačiau aplankė palengvėjimas, kad pagaliau žinome aiškią diagnozę. Šiuo metu ši liga yra nepagydoma, tačiau tikimės, kad artimiausiais metais situacija pasikeis. Kadangi Bruce’o būklė progresuoja, tikimės, kad visas žiniasklaidos dėmesys bus sutelktas į šią ligą, apie kurią reikia kur kas daugiau informacijos ir tyrimų“, – priduriama pareiškime.

Socialinės ir sveikatos paslaugos – vieno langelio principu

Ne vienas gyventojas yra asmeniškai susidūręs su problemomis, kai tenka slaugyti sunkios būklės artimąjį. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ilgalaikės priežiūros koordinavimo ir įgyvendinimo patarėjas Marius Čiurlionis teigia, kad pagrindinis tokios reformos tikslas ir yra plėtoti paslaugų prieinamumą tikslinėms grupėms: vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems funkcinius sutrikimus ir neįgaliesiems, kurie dėl ligos ar savo būklės negali visiškai savimi pasirūpinti. Paslaugų plėtra apima tris sektorius: ambulatorinės paslaugos asmens namuose ir dienos centruose bei stacionarios paslaugos ilgalaikės priežiūros įstaigose. „Tikslas yra sukurti vieną sistemą, kai žmogus galės kreiptis į savivaldybę ar asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur bus įvertintas ilgalaikės priežiūros poreikis ir esant reikalui paskirtos paslaugos. Mes integruojame dvi iki šiol veikusias paslaugas – jei anksčiau žmogus, norėdamas gauti sveikatos priežiūros paslaugas kreipdavosi į sveikatos priežiūros įstaigą, o socialines – į socialinės rūpybos skyrių, seniūniją ar savivaldybę, tai įgyvendinus reformą, paslaugos bus teikiamos vieno langelio principu“, – sako M. Čiurlionis.

Specialistas pabrėžia, kad labai svarbu bus užtikrinti tokių paslaugų tęstinumą. Pavyzdžiui, jei žmogui priskirtos paslaugos namuose, o sveikatos būklė pablogėjo ir atsirado papildomų poreikių, tai jis galės būti nukreiptas į dienos centrą ar stacionarią ilgalaikės priežiūros įstaigą.

Papildomas dėmesys specialistų švietimui

Šiuo metu socialines ar sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje teikia kompetentingi savo srities specialistai. Siekiant dar labiau pagerinti jų darbo kokybę, numatyta investuoti ir į jų švietimą. Pasak M. Čiurlionio, papildomai ketinama edukuoti apie 4000 specialistų, jie praeis specialius mokymus, kurie padės dar labiau įtvirtinti įgūdžius, būtinus darbui su žmonėmis, kuriems reikalinga ilgalaikė priežiūra.

„Ypatingai daug dėmesio skirsime demencija sergantiems asmenims, kritimo prevencijai, taip pat vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems valgymo sutrikimų. Specialistai bus apmokyti, kaip teikti pagalbą žmogui mirštant, didelis dėmesys bus skiriamas komandiniam darbui, bendravimui su kolegomis, pacientais ir jų šeimos nariais“, – sako patarėjas.

Pokyčiai ambulatorinėje grandyje ir stacionare

Be švietimo, planuojama investuoti ir į ambulatorines slaugos paslaugas teikiančias komandas. Numatyta, kad 90 komandų bus aprūpintos mobilia įranga, kuri yra reikalinga teikiant slaugos paslaugas namuose.

Taip pat numatomos investicijos į dienos socialinės globos centrus, teikiančius paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Pirmajame etape planuojama iš jau veikiančių socialinės globos dienos centrų sukurti 10 pilotinių ilgalaikės priežiūros dienos centrų, kurie veiks apskričių centruose. Pasak M. Čiurlionio, tokiu būdu bus įvertinta, kaip sveikatos paslaugas dienos centruose užtikrina tos ambulatorinės slaugos paslaugas teikiančios komandos, kurios dirbs ne tik paciento namuose, bet ir dienos centruose.

Koncepcijoje numatytos investicijos 720 lovų, skirtų demencija sergantiems asmenims. Paslaugos šiai asmenų grupei numatytos ir dienos centruose, kad juos slaugantys artimieji galėtų atsikvėpti ar sėkmingai grįžti į darbo rinką.

Numatyta, kad asmuo paslaugas galės gauti iki gyvenimo pabaigos, tačiau bus numatytas ir modelis, kaip pacientas turėtų prisidėti. Apmokėjimo schema greičiausiai bus panaši į šiuo metu veikiančią, kuomet asmuo už stacionarias paslaugas atiduoda 80 procentų savo pajamų, o likę pinigai lieka jo paties asmeninių poreikių tenkinimui. Tačiau ambulatorinės slaugos paslaugos namuose, kaip ir dabar, išliks nemokamos.

Finansuojama iš Europos socialinio fondo lėšų.

– Kodėl išėjus į pensiją ir nieko neveikiant sveikata prastėja?

– Visų pirma, pensija yra socialinis reiškinys. Reglamentuojant tam tikriems teisės aktams tas žmogus gali nedirbti ir gauti tam tikras išmokas.

– Ar tai susiję ne su žmogaus gabumais, o su tam tikru įrašu asmens gimimo liudijime?

– Tas pastebėjimas, kada žmogus tampa pensininku, slepia labai daug teigiamų ir neigiamų emocijų. Procesai, kurie vyksta žmogaus gyvenimo eigoje, yra labai įdomūs, nes jie yra negrįžtami, nemodifikuojami, galbūt šiek tiek koreguojami. Turiu omenyje senatvinius procesus. Senėjant organizmui vystosi tam tikras galimybių mažėjimas: protinio pajėgumo, fizinių galimybių. Kai kada tas mažėjimas pasireiškia ligomis.

Jeigu senėjimo procesas yra nesėkmingas, jeigu sunku finansiškai, jeigu yra daug ligų, jis tada pakliūva tarsi į užburtą ratą.

– Kas nutinka tiems žmonėms, kurie išeina į pensiją, nedirba, neužsiima jokia kita veikla?

– Nenutinka nieko ypatingo. Jeigu žmogus sulaukęs pensinio amžiaus atsisako aktyviai dirbti, pasikeičia jo socialinis vaidmuo, jo gyvenimo būdas, gyvenimo ritmas. Jeigu jis iki tol aktyviai gyveno, jo fizinė sveikata yra gera, tad jis labai džiaugsmingai nedirbs, nes turės kitų užsiėmimų. Bet jeigu senėjimo procesas yra nesėkmingas, jeigu sunku finansiškai, jeigu yra daug ligų, jis tada pakliūva tarsi į užburtą ratą. Tokio žmogaus fizinis pajėgumas labai greitai mažėja, jis neišeina iš savo namų, sustingsta, guli lovoje arba labai mažai juda. Tad esant tokiam nesėkmingam senėjimui mes galime tikėtis nejudrumo, ligų paūmėjimo, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, kaulų retėjimo, vystosi osteoporozė.

– Ar tie žmonės, kurie toliau tęsia darbą arba yra kitaip aktyvūs, gali išvengti šio blogo senėjimo proceso? Ar tos veiklos padėtų tai atitolinti?

– Ypatingai ne. Sveikatos priklausomybė nuo pensinio amžiaus yra labai menka.

– Ar pastebite, kad Lietuvoje pensininkai keistųsi?

– Skiriasi mąstymas. Jie yra daugiau pamatę pasaulio, visiškai kitaip supranta darbinius santykius. Jeigu yra didesnės finansinės galimybės, atsiranda ir socialiniai aspektai. Reikia pastebėti, kad yra tam tikra riba, kad nuo 75 m. domėjimasis aplinka sumažėja, žmogus nebenori keliauti, jis daugiau bendrauja su savo artimaisiais, jam daugiau rūpi sėslus gyvenimas. Tad pokyčiai yra ir gana ženklūs.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar turint pinigų senatvė yra laimingesnė?

– Be abejo. Bet pinigai tikrai nenulemia visko. Tačiau jie svarbūs. Senatvė turi būti ori. Pirmiausia – psichologinė būklė. Šioje situacijoje kalbame apie gyvenimo kokybę.

– Ką rekomenduotumėte tiems žmonėms, kurie skaičiuoja paskutinius mėnesius iki oficialaus pensinio amžiaus?

– Susitvarkyti savo aplinką, susitarti su savimi. Pasižiūrėti, ar finansinėje srityje viskas yra tvarkoje. Neatsisakyti draugų, kiek galima daugiau bendrauti. Keliauti, jei leidžia finansinės galimybės. Yra trečiojo amžiaus universitetas, kuris puikiai veikia visoje Lietuvoje. Ten senyvo amžiaus žmonės gali susitikti, tobulintis ir tokiu būdu judėti į priekį. Negalima jokiu būdu sustoti gyvenimo kelyje.

– Vakarų valstybės skaičiuoja, kad ženkliai padidės žmonių, sergančių įvairiomis demencijos formomis. Kiek Lietuvoje yra dėl to nerimo?

– Tai yra didelė problema, nes vidutinė būsimo gyvenimo trukmė ilgėja. Tad anksčiau tokių ligų praktiškai nebūdavo. Dabar galima laisvai sulaukti 80–90 metų, jei nėra ligų ir vedamas sveikas gyvenimo būdas.

– Kaip tokių ligų išvengti?

– Pirmiausia – fizinis aktyvumas. Taip pat šiek tiek protinės mankštos. Bendravimas yra labai sveikintinas dalykas, kelionės, pažinimas. Žingeidumas, noras žinoti, noras kažką veikti – tie požymiai, kurie išskirtinai daro laimingus senyvo amžiaus žmones.

Paskatinti įvairias visuomenės grupes daugiau sužinoti apie demenciją ir su ja susijusius sveikatos, socialinius iššūkius, iš arčiau pažinti demenciją turinčiųjų ir jų šeimų patirtį, pagalbos bei paramos būdus, aptarti, kaip galime mažinti riziką įgyti demenciją, – visa tai padės išsiaiškinti Alzheimerio ligos mėnesį vykstantys renginiai. Įsitraukti į jų programą kviečia asociacija „Demencija Lietuvoje“ su partneriais – Sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), Lietuvos sporto universitetas (LSU) bei Nacionaline dailės galerija.

Pasak LSMU atstovų, Alzheimerio mėnesio renginių programą sudaro nuotoliniu būdu rengiami susitikimai su įvairių sričių specialistais, demenciją turinčių asmenų globėjais ir diskusijos. Antradienį, Tarptautinę Alzheimerio dieną, vyks net keli renginiai, tarp jų – nuotolinė konferencija.

„Demencija, kaip visuomenės sveikatos prioritetas: ankstyvoji diagnostika“, skirta atliepti pasaulinės organizacijos „Alzheimer Disease International“ paskelbtą šių metų Alzheimerio mėnesio temą – savalaikės diagnostikos svarba.

Dalyvauti konferencijoje pakviesti: sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė, LSMU Geriatrijos klinikos prof. dr. Jūratė Macijauskienė, globėjų pozicijai atstovaujanti LSU lektorė Aida Gaižauskienė ir kiti ekspertai.

Dalis Alzheimerio ligos mėnesio įvykių vyksta socialiniuose tinkluose, kur visuomenė yra kviečiama stebėti Alzheimerio mėnesio komunikacinę kampaniją „Kodėl reikia kalbėti apie demenciją?“, įsitraukti į kartu su Nacionaline dailės galerija inicijuojamą socialinę akciją „Mėlyna žinutė“, kuria siekiama paskatinti Lietuvos piliečius išreikšti palaikymą su demencija susidūrusiems asmenims.

Anot LSMU Geriatrijos klinikos prof. dr. J. Macijauskienės, tikimasi, kad pirmąkart Lietuvoje rengiama Alzheimerio ligos mėnesio renginių programa taps tradicija ir tokiu būdu prisidės prie visų informuotumo šia tema didinimo, paskatins gerųjų iniciatyvų visoje Lietuvoje atsiradimą.

PSO ataskaitoje sakoma, kad demencija, kurią sukelia įvairios ligos ir traumos, pažeidžiančios smegenis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga ar insultas, serga daugiau nei 55 mln. žmonių ir tai tampa „pasauline visuomenės sveikatos problema“.

Šis skaičius iki 2030 metų gali išaugti iki 78 mln., o iki 2050 metų – pasiekti 139 mln., kadangi visuomenė sensta.

Tačiau tik ketvirtadalis pasaulio šalių turi nacionalinę strategiją, skirtą demencija sergantiems žmonėms ir jų šeimoms remti, nurodė PSO.

Pusė šių šalių yra Europoje, o likusi dalis – įvairiuose kituose pasaulio regionuose.

Demencija dažniausiai suserga 65 metų ir vyresni žmonės, tačiau ji gali paliesti ir jaunesnius, 30–40 metų žmones.

Šiai ligai gydymo nėra, tačiau tyrimai rodo, kad maždaug 40 proc. atvejų būtų galima išvengti arba nutolinti praktikuojant sveiką gyvenseną.

Rizikos veiksniai yra depresija, žemas išsilavinimas, socialinė izoliacija ir pažintinės stimuliacijos stoka.

PSO psichikos sveikatos ir įvairių medžiagų vartojimo skyriaus atstovė Katrin Seeher žurnalistams sakė, kad daugiau nei 60 proc. žmonių, sergančių demencija, gyvena mažų ir vidutinių pajamų šalyse.

„Mums ypač reikia sumažinti atotrūkį tarp didelių ir mažų bei vidutinių pajamų valstybių, taip pat tarp miesto ir kaimo vietovių“, – sakė ji.

Daug žmonių – tarp jų daugiausia moterų – turi atsisakyti kitos veiklos ir užsiimti „neoficialia priežiūra“, t. y. rūpintis savo artimaisiais, kenčiančiais nuo demencijos, nesulaukdami jokios profesionalios pagalbos.

„Turi būti sukurtos ir finansuojamos globos programos ir paslaugos, kad būtų sumažinta našta neoficialiems slaugytojams ir kitiems pagalbininkams“, – sakė K. Seeher.

Savo ataskaitoje PSO teigė, kad 2019 metais su demencija susijusios išlaidos siekė 1,3 trln. JAV dolerių.

„Prognozuojama, kad išlaidos iki 2030 metų pasieks 1,7 trln. JAV dolerių arba 2,8 trln., jei atsižvelgsime į augančias išlaidas priežiūrai“, – teigiama ataskaitoje.

Pasak PSO, remiantis 2019 metų statistika, demencijai teko septintoji vieta su beveik puse milijono mirčių visame pasaulyje. Europoje ir visame Amerikos žemyne demencija yra trečia daugiausiai gyvybių nusinešanti liga.

Pernai pasaulyje pagrindinės mirčių priežastys buvo širdies ligos, insultai, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, apatinių kvėpavimo takų infekcijos ir naujagimių susirgimai.

Į dešimtuką taip pat pateko kvėpavimo takų vėžys, demencija, diarėja, diabetas ir inkstų ligos. Diabetas, kaip ir demencija, yra naujokas šiame sąraše. Kaip teigiama, per dešimtmetį mirčių nuo diabeto padaugėjo 70 proc., pernai siekė 1,5 mln.

PSO taip pat nurodo, kad 2019 metais vidutinė žmonių gyvenimo trukmė pasaulyje buvo 73 metai, maždaug šešeriais metais ilgesnė nei 2000-iais.

PSO atstovo spaudai teigimu, naujojo koronaviruso sukeliama liga gali patekti tarp 10-ies pagrindinių mirčių priežasčių 2020 metais. Nuo ligos šiemet mirė jau daugiau kaip 1,5 mln. žmonių.

– Atminties susilpnėjimas, išsiblaškymas, nesugebėjimas susikaupti – tai senatvės požymiai. Ar jie neišvengiamai būdingi kiekvienam senjorui?

– Pažintinių funkcijų prastėjimas yra viena pagrindinių vyresnio amžiaus žmonių negalios priežasčių. Senstant dėl mielinio nervų ląstelių apvalkalo – membranos plonėjimo susilpnėja signalų perdavimas ir slopsta neuronų funkcija: atsiranda užmaršumas, nesugebėjimas sutelkti dėmesį ir spręsti problemas. Dažniausia, net 62 proc. ligonių, sergančių demencija, priežastis – Alzheimerio liga, antrą vietą užima kraujagyslinė demencija, kuri paliečia 17 proc. sergančiųjų demencija.

Šios ligos vystymąsi provokuoja tokie veiksniai, kaip netinkama mityba, fizinis neveiklumas, nutukimas, rūkymas, hormonų disbalansas, lėtinis uždegimas, oksidacinio streso ir laisvųjų radikalų sukeliamas mielino apvalkalo pažeidimas, padidintas cholesterolio kiekis ir kraujo spaudimas, sutrikęs gliukozės kiekis ir depresija. 

– Turbūt neįmanoma rasti žmogaus, kuriam nebūtų galima priskirti bent vieno iš jūsų išvardytų veiksnių, o kai kuriems būdingi net visi. Ar šiuolaikinė medicina negali padėti? 

– Šiuo metu nėra jokių vaistų ar kitų gydymo būdų, specialiai patvirtintų gydyti kognityviniam sutrikimui arba jo progresavimo prevencijai. Moksliniai tyrimai rodo, kad vitamino B12 vartojimas palengvina demencijos, depresijos ir kitų ligų simptomus, taip pat gali užkirsti kelią šioms ligoms vystytis.

– Vadinasi, vitaminas B12 yra išeitis, vengiant senatvinės demencijos?

– Tai pagalba sau. Ir ne tik nuo demencijų. Vitaminas B12 yra būtinas visų kūno ląstelių funkcionavimui, jis dalyvauja svarbiuose organizmo procesuose, reikalingas išgauti energijai iš baltymų ir riebalų, normaliai kraujodarai, palaiko nervų sistemos vientisumą ir DNR sintezę. Jo trūkstant gali sutrikti galūnių, ypač rankų, jutimai (bado adatėlėmis, laksto skruzdėlytės), liežuvis tampa avietinės spalvos, gali atsirasti žaizdelių burnoje, oda neretai pagelsta, susilpnėja plaukai. Esant vitamino B12 trūkumui, vystosi mažakraujystė: sutrinka deguonies tiekimas visoms ląstelėms, gali varginti nuovargis, silpnumas, mieguistumas, dusulys.

– Net ir jauniems žmonėms?

– Taip, o žymiai trūkstant vitamino B12, suprastėja atmintis ir suvokimas, regėjimas, atsiranda nuotaikų kaita, dirglumas iki psichozės išsivystymo, gali varginti lėtiniai galvos, sąnarių, raumenų skausmai ar sutrikusi pusiausvyra, pasireikšti vidurių užkietėjimas, šlapimo ar išmatų nelaikymas, net nevaisingumas. Vyresniems žmonėms kyla didesnė vitamino B12 trūkumo rizika dėl dažnesnės piktybinės mažakraujystės, skrandžio atrofijos, kas apsunkina vitamino B12 atpalaidavimą iš maisto baltymų ir jo įsisavinimą dėl storosios žarnos problemų. Toks trūkumas vargina nuo 5 iki 40 procentų vyresnių žmonių.

– Vadinasi, vitaminas B12 svarbus ne tik ligų prevencijai?

– Yra svarių mokslinių įrodymų, kad vitaminas B12 efektyvus esant mažakraujystei, svaigimui, sutrikusiai eisenai, raumenų silpnumui, spastiškumui, demencijai, psichozei, regėjimo problemoms, nuotaikos sutrikimams ir net šlapimo ar išmatų nelaikymui. Kaupiami vitamino B efektyvumo įrodymai siekiant išvengti Alzheimerio, širdies ligų bei krūties, gimdos kaklelio vėžio, depresijos, miego sutrikimų, diabetinės neuropatijos, nuovargio, veido spazmų, neramių kojų sindromo, lūžių ir kt. Pakankamas šio vitamino kiekis organizme lemia gerą virškinimą, visaverčių raudonųjų kūnelių gamybą, gali užkirsti kelią senėjimui.

Vitaminas B12 svarbus gydant širdies bei kraujagyslių ligas. Įrodyta, kad 100–500 μg šio vitamino per dieną mažina homocisteino koncentraciją ir yra apsauginis veiksnys nuo išeminėsširdies ligos. Dėl priešuždegiminio ir antioksidacinio poveikio B grupės vitaminai saugo nuo insulto, o jam įvykus pusei pacientų pagerina atsistatymą, ypač kalbos įgūdžius, kas dešimtam sumažina pasikartojančio insulto riziką.

Gaunant pakankamą vitamino B12 kiekį, sumažėja ūmūs skausmai, ypatingai – apatinės nugaros dalies. Tai daugiau nei papildas, nes ne tik slopina skausmą, bet ir padeda atstatyti pažeistas nervų skaidulas, stabilizuoja nervų ląsteles, pagerina nervinio impulso sklidimo greitį. 

– O kuo vitaminas B12 svarbus smegenų veiklai?

– Aprūpinus organizmą šiuo vitaminu, sulėtėja sergančiųjų demencija smegenų tūrio ir smegenų žievės nykimas net iki septynių kartų. Vadinasi, pristabdoma ligos eiga, išsaugomos smegenų funkcijos. Britų mokslininkai yra nustatę, kad kasdien vartojant daug vitamino B, senyvo amžiaus žmonių smegenų pilkosios masės mažėjimas gali sulėtėti perpus, taip atitolinant atminties prastėjimą ir senatvinės silpnaprotystės vystymąsi. Įrodyta, kad dvejus metus kasdien vartojantpo 100 μg vitamino B12 žymiai pagerėja bendras pažintinis funkcionavimas, įskaitant ir depresinius požymius. 2017 metais JAV Minesotos mokslu grįstos praktikos centre mokslininkams įvertinus 263 studijas su 13 klasių įvairių intervencijų pažintinės funkcijos gerinimui, daugiausia žadančiais išrinktifizinis aktyvumas ir vitamino B12 su foline rūgštimi vartojimas.

Nuo dviejų iki 29 proc. vyresnių žmonių išsivysto pažintinių funcijų sutrikimas, susijęs su sutrikusiu neuropsichiatriniu, fiziniu ir socialiniu funkcionavimu bei blogesne gyvenimo kokybe. Deja, nėra efektyvių prevencinių strategijų apsaugoti žmones nuo pažintinių funkcijų blogėjimo ir jų nepageidaujamų pasekmių. Viena iš galimybių – vitaminas B12.

– Kiek jo reikia vartoti, kad organizme netrūktų ir nebūtų per daug?

– Vitamino B12 perdozuoti beveik neįmanoma. Suaugusiam žmogui šio vitamino paros norma gaunama suvalgius beveik 5 didelius kiaušinius arba nuo dvisu puse vištos krūtinėlių. Daugiausia vitamino B12 yra sardinėse, lašišoje, tune, menkėje, avienoje, krevetėse, jautienoje, jogurte, karvės piene. Deja, vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat sergantiesiems kai kuriomis lėtinėmis ligomis (cukriniu diabetu, širdies, žarnyno, autoimuninėmis, alerginėmis ligomis, atrofiniu gastritu), po operacijų, traumų, vegetarams, veganams pritrūksta vitamino B12 maiste arba jis neįsisavinamas, todėl kaip maisto papildą rekomenduojama gerti nelaukiant, kol pasireikš simptomai, liudijantys apie šio vitamino trūkumą. Vitaminas B12 kaip papildas rekomenduojamas ir tiems, kurie vartoja metforminą, skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, aciklovirą, ibuprofeną, antibiotikus, antiepilepsinius, prieštuberkuliozinius, kontraceptikus ir kai kuriuos kitus vaistus.

– Ar nėra pavojaus, kad ir papildų forma vitaminas B12 nebus pakankamai pasisavintas?

– Įvertinus vitamino B12 stokos rizikas ir su amžiumi, gretutinėmis ligomis bei kitais veiksniais susijusias grėsmes, buvo ieškota būdų, kaip pagerinti vitamino B12 įsisavinimą. Pasitelkus naujausias technologijas, sukurtos specialios pernešimo sistemos, kad vitaminas B12 lengvai patektų per žarnyno ląsteles ir būtų išnešiotas po visą organizmą, apsaugant jį nuo neigiamų šio vitamino trūkumo padarinių. Vienas iš siūlomų būdų – tai mikrokapsuliuota vitamino B12 forma, kuri gali užtikrinti kelis kartus geresnį ir efektyvesnį šio vitamino pasisavinimą organizme net ir turintiems virškinamojotrakto sutrikimų.