Tai pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Didžiosios Britanijos gynybos ministerija.

Kaip pažymima jos pranešime, nepriklausomos Rusijos žiniasklaidos grupės „Mediazona“ duomenimis, 2024 metų kovą Rusijos kariniai teismai už dezertyravimą nuteisė rekordinį skaičių Rusijos kariškių – 684. Bendras dezertyravimo atvejų skaičius nuo „dalinės“ mobilizacijos 2022 metų rugsėjį pasiekė 7 400, o daugiausia atvejų užfiksuota Maskvos srityje – 496.

Didžiosios Britanijos žvalgybos duomenimis, daugelis kareivių, kurie buvo susekti ir perduoti kariniam teismui, buvo nuteisti lygtinai ir grąžinti į savo dalinius bei priešakines linijas. O Rusijos piliečių, vengiančių atlikti karinę tarnybą, prašymų suteikti prieglobstį Vakarų šalyse skaičius pasiekė rekordinį lygį.

„Rusijos kariškiai, įskaitant tuos, kurie buvo priverstinai užverbuoti per dalinę mobilizaciją 2022 m. rugsėjį, turi likti karinėje tarnyboje neribotą laiką ir mažai tikėtina, kad jie bus demobilizuoti“, – pažymėjo Didžiosios Britanijos gynybos ministerija.

Portalas primena, kad, „Bloomberg“ duomenimis, Kremlius ruošiasi surinkti daugiau pagal sutartis tarnausiančių kariškių. Rusijos valdžia bent jau kol kas nori išvengti dar vienos masinės mobilizacijos, kuri gali pakirsti karo su Ukraina palaikymą visuomenėje. Per mėnesį užverbuodama iki 30 tūkst. naujokų, Rusija šiais metais savo kariuomenės gretas galėtų papildyti 300 tūkst. žmonių.

Levados centro duomenimis, dauguma Rusijos gyventojų palaiko karą prieš Ukrainą. 2024 metų kovo mėnesį prieš jį pasisakė tik 16 proc. respondentų.

Jis taip pat suabejojo Kremliaus gebėjimu apginti Rusiją.

„Kodėl valstybė nesugeba apginti savo šalies?“ – klausė J. Prigožinas jo spaudos tarnybos išplatintame vaizdo įraše ir pridūrė, kad Ukraina sėkmingai smogia Rusijos pasienio regionams.

Jis sakė, kad Rusijos kariai bėga iš kariuomenės, nes Gynybos ministerija „užuot kovojusi, visą laiką rezga intrigas“.

„Šiandien vienas iš Gynybos ministerijos dalinių pabėgo iš vieno iš mūsų flangų... atidengdamas frontą“, – sakė J. Prigožinas, pakartojęs pažadą, kad jo vadovaujama grupė paliks Bachmutą, jei Rusijos kariuomenė nesuteiks daugiau amunicijos.

Kodėl valstybė nesugeba apginti savo šalies?

Penktadienį jo spaudos tarnyba paskelbė kreipimąsi, kuriame J. Prigožinas žadėjo gegužės 10-ąją išvesti „Wagner“ dalinius iš Bachmuto, „nes neturėdami amunicijos jie pasmerkti beprasmiškai mirčiai.“

Anksčiau J. Prigožino spaudos tarnyba paskelbė vaizdo įrašą, kuriame, kaip teigiama, tarp samdinių lavonų nusifilmavęs „Wagner“ vadovas dėl šaudmenų trūkumo necenzūriniais žodžiais plūdo Rusijos gynybos ministerijos vadovybę.

Įraše jis pažeria beprecedentės kritikos gynybos ministrui Sergejui Šoigu ir Generalinio štabo viršininkui Valerijui Gerasimovui.

„Wagner“ kovotojai vaidina svarbų vaidmenį Rusijos kare ir vadovauja mėnesius trunkantiems mūšiams dėl Ukrainos rytuose esančio Bachmuto – ilgiausiems ir kruviniausiems šiame kare.

Diuseldorfo parke vaikštinėjantis rusas pasakoja, kaip pabėgo nuo mobilizacijos. Sankt Peterburge sėdo į autobusą, juo nuvažiavo iki Estijos sienos. Nors oficialiai Estija, kaip ir Lietuva, nuo mobilizacijos bėgančių rusų nepriima.

„Pasakiau, kad man astma, kad neturiu karinės patirties. Pasienietis atsakė: „Gerai“, – pasakojo 23-ejų rusas.

Jaunas vyras pasakojo, kad estai jį įleido su turistine Šengeno viza. O iš Estijos jis nukeliavo į Vokietiją. Priešingai nei Baltijos šalys, Vokietija iškart pareiškė, kad rusams jos sienos – atviros.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš nenorėjau būti V. Putino karo mašinos dalimi“, – rėžė nuo mobilizacijos pabėgęs rusas.

Kiek rusų nuo mobilizacijos pabėgo, tikslaus skaičiaus nėra. Tačiau manoma, kad šimtai tūkstančių. Ant europarlamentaro A. Kubiliaus, tai dar gali būti ne pabaiga. Netrukus gali atvažiuoti ir dezertyrai jau iš karo lauko.

„Dezertyrams iš kariuomenių, tiems, kurie bėga iš tų kariuomenių, pagal visą tarptautinę teisę yra suteikiama teisė prašyti politinio prieglobsčio“, – aiškino A. Kubilius.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sakė, kad dezertyras turės įrodyti, jog jį vertė daryti karo nusikaltimus.

„Tokių bėgančių atsiras daug. Mes turėsime reikalauti aiškių įrodymų. O geriausias būdas – pasiduoti ukrainiečiams“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Ukrainos ambasadorius Lietuvoje įsitikinęs – ir iš Rusijos bėgantys, Rusijos politiką vis tiek palaiko.

Tokių bėgančių atsiras daug. Mes turėsime reikalauti aiškių įrodymų. O geriausias būdas – pasiduoti ukrainiečiams.

„Nemažai jų atkeliavo į įvairias Europos šalis, bet mes nematėme jokių viešų demonstracijų prieš karą. Ką tai reiškia? Pagalvokime apie tai“, – ragino Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta.

Anksčiau pavasarį buvo skaičiuojami ne bėgantys rusai, o jų jachtos ir vilos Europoje. Didžiosios Britanijos sostinė buvo gavusi pravardę Londongradas.

Sankcionuotas oligarchų turtas buvo įšaldytas, o V. Putino lakštingala vadinamo Vladimiro Solovjovo vila prie Komo ežero – dar ir suniokota. Buvo lūkesčių, kad rusų turtas bus ne tik įšaldytas, bet ir konfiskuotas, parduotas, panaudotas Ukrainai atstatyti. Lūkesčių vis dar yra, bet nuo karo pradžios jau praėjo aštuoni mėnesiai, ir L. Kasčiūnas turi klausimą.

„Ar nors viena jachta parduota šiandien?“ – klausė jis.

Kaip įšaldytą oligarchų turtą atiduoti Ukrainai, anot A. Kubiliaus, Europos teisininkai dar aktyviai diskutuoja.

„Tai labai sudėtingas tarptautinės teisės požiūriu klausimas. Man atrodo, čia viskas paprasta ir aišku, bet teisininkai žiūri šiek tiek kitaip“, – kalbėjo europarlamentaras.

O į sankcijas neįtraukti rusai ir toliau Europoje nevaržomai gali pirkti namus ir butus. Lietuvoje – taip pat. Registrų centro duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį Rusijos piliečiai Lietuvoje įsigijo virš 500 nekilnojamojo turto objektų. Tokiais tempais pirkdavo ir iki karo.

„Reiškia, kad turi daug pinigų“, – sarkazmo negailėjo A. Kubilius.

Europos Sąjunga (ES) dar pavasarį diskutavo uždrausti Rusijos piliečiams pirkti nekilnojamąjį turtą bendrijoje, bet sutarimų rasti nepavyko.

Pranešama, kad okupuotoje Chersono srityje atsirado grupė 18–20 metų amžiaus dezertyrų. Apsirengę rusiškomis karinėmis uniformomis, be skiriamųjų ženklų ir galvos apdangalų, jie prašo vietinių maisto ir vandens.

Vienas iš rusų tikriausiai sužeistas. Jie turi tris kulkosvaidžius. Juda Krymo link. Keliauja tik naktį, o dieną slepiasi.

Pagrindinė dezertyravimo priežastis – dideli nuostoliai dėl Ukrainos artilerijos smūgių.

„Du pilotai trečiadienį ryte nuskraidino savo lengvuosius naikintuvus į Mekelę“, - naujienų agentūrai „Associated Press“ sakė Etiopijoje įsikūrusios Raudonosios jūros Afaro demokratinės organizacijos atstovas Nasremas Ahmedas Ali.

Atstovas paskelbė, kad dezertyravę pilotai yra Afeworki Fisehaye (Afevorkis Fisehajė) ir Mebrahtu Tesfamariamas (Mebrahtus Tesfamariamas), turintys didelę tarnybos Eritrėjos oro pajėgose patirtį. Pasak jo, į Etiopijos oro erdvę įskridusius naikintuvus pasitiko šios šalies naikintuvai.

Vienas šio incidento liudininkų, Mekelės universiteto dėstytojas Abiy Chelkeba (Abijis Čelkeba) sakė, kad trečiadienio rytą Etiopijos naikintuvai skrido labai žemai ir neįprastai manevravo. Apie Eritrėjos pajėgų pilotų pabėgimą pranešė ir vietos žiniasklaida.

Vienas pareigūnas Etiopijos sostinėje Adis Abeboje patikino, kad apie šį pabėgimą nieko nežino. Tuo tarpu Etiopijos vyriausybės atstovas Getachewas Reda (Getačevas Reda) atsisakė komentuoti šį klausimą.

Tai pirmasis kartas, kai Eritrėjos pilotai dezertyruoja į Etiopiją su savo naikintuvais, nors nuo 2012 metų pasitaikydavo pranešimų apie šios Rytų Afrikos šalies pilotų pabėgimus į Saudo Arabiją.

1998-2000 metais Etiopija ir Eritrėja kariavo pasienio karą, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pasienyje iki šiol dažnai pasitaiko pavienių susirėmimų, o diplomatiniai santykiai tarp šalių nuo 1998 metų nebuvo atkurti.

Teismas pirmadienį nurodė Generalinei prokuratūrai suteikti nepriklausomybės akto signatarui Egidijui Bičkauskui informaciją apie Rusijos teisinės pagalbos prašymą dėl tarnauti sovietų kariuomenėje atsisakiusių jaunuolių persekiojimo.

„Teismas įpareigojo supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą“, - pranešė Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Signataras, buvęs Lietuvos vyriausybės atstovas Maskvoje E.Bičkauskas prašė Generalinės prokuratūros leisti susipažinti su iš Rusijos gautu teisinės pagalbos prašymu, susijusiu su Lietuvos piliečių šaukimu į sovietinę armiją 1990 metais.

Generalinė prokuratūra atsisakė tai padaryti, motyvuodama, kad gauta medžiaga yra konfidenciali.

E.Bičkauskas šį Generalinės prokuratūros sprendimą apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri taip pat atmetė jo skundą.

E.Bičkauskas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymas suteikia jam teisę iš valstybės institucijos gauti su visuomeniniais-valstybiniais klausimais susijusią informaciją. E.Bičkausko teigimu, informacija, kurios jis prašė iš Generalinės prokuratūros, nėra valstybės, tarnybos paslaptis ar ikiteisminio tyrimo duomenys, todėl turėjo būti suteikta.

Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pernai rugsėjį paskelbta, kad Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems, kurie paraginti Lietuvos valdžios po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti - tai rodo Lietuvos generalinės prokuratūros iš Rusijos gautas teisinės pagalbos prašymas dėl Lietuvos piliečio, kuris atsisakė tarnybos sovietų kariuomenėje.

Lietuvos vyriausybė tokius veiksmus pavadino absurdu.

Nerimstant diplomatiniam karui tarp Rusijos ir Baltijos valstybių, Maskva užsimojo nubausti tuos, kurie, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsisakė tarnauti Sovietų Sąjungos kariuomenėje. „The Economist“ rašo, kad niekas Vilniuje neabejoja, jog šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi.

45-erių metų kalbintas lietuvis vairuotojas Tomas (vardas pakeistas) planavo savo dukroms parodyti Baltarusijos vietas, kuriose pats, kaip sovietų armijos karys, tarnavo jaunystėje. Vyras – vienas iš daugiau nei 1,5 tūkst. lietuvių, griūnant Sovietų Sąjungai atsisakiusių privalomos tarnybos kariuomenėje. O dabar Krašto apsaugos ministerija įspėja jį nekeliauti į Rusiją ar į kitas šalis, kurios nepriklauso Europos Sąjungai ar NATO.

Lietuvos generalinė prokuratūra teigia, kad Rusija teikia teisinės pagalbos prašymus dėl „dezertyrų“, tačiau šie nėra patenkinami. Tačiau Lietuvos pareigūnai sunerimę – kitos šalys gali padėti Maskvai, todėl šiems žmonės yra patariama likti gimtojoje šalyje.

Sausio 13-ąją Lietuva mini 1991-ųjų krauju aplaistytą susidūrimą prie Vilniaus televizijos bokšto tarp nepriklausomybės siekiančių demonstrantų ir sovietų karių – įvykį, tapusį ikona šalies istorijoje. Šiuo metu santykiai tarp Maskvos ir šios vienos iš Baltijos valstybių – kaip niekada įtempti: Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai Rusiją pavadino „teroristine valstybe“, o anksčiau Kremlius pagrasino nuteisti sovietų armijos „dezertyrus“. Ir tai tik keli diplomatinio karo, vykstančio tarp Maskvos ir Baltijos valstybių, pavyzdžiai.

Lietuva nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos atgavo 1990 m. kovo 11-ąją. Kitą dieną nauja šalies valdžia Vilniuje atleido vyrus nuo privalomos karinės tarnybos sovietų armijoje. Dar po dviejų dienų Tomas (kurio motina buvo ištremta į Sibirą, kai dar buvo maža) pabėgo iš savo dalinio Baltarusijoje, sudraskė sovietinę uniformą ir pasislėpė.

„Buvome tokie laimingi: pagaliau būsime Lietuvoje, ne Sovietų Sąjungoje“, – rusiškai leidiniui „The Economist“ pasakoja Tomas.

Kai kurie lietuviai, kurie pabėgo iš dalinių, ieškojo prieglobsčio psichiatrinėje ligoninėje Vilniaus pakraštyje. Jie buvo stebimi Raudonojo Kryžiaus ir užsienio reporterių. Tačiau sovietų desantininkai ten įsiveržė kovo 27-ąją ir paskui save paliko kraujo žymes.

Mantas (vardas pakeistas), dabar sostinėje dirbantis taksi vairuotoju, pasakoja, kad jis buvo vienas iš kelių dešimčių, kurie tą naktį „kaip triušiai“ bėgo į naktį nuo rusų. Tie, kurie liko viduje, buvo žiauriai sumušti, kai kurie jų vėliau buvo išsiųsti į Magadaną – Rusijos Tolimuosius Rytus.

Po 25-erių metų Lietuva svarsto, kodėl Rusija sugalvojo kelti bylas, kurios susijusios su jau nebeegzistuojančia valstybe. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tai vadina provokacija.

O Artūras Paulauskas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, sako: „Tai [organizuojama] ne tiek prieš šiuos vyrus, kiek prieš pačią Lietuvos visuomenę.“

Niekas Vilniuje neabejoja, kad šio klausimo kėlimo laikas susijęs su tarptautine padėtimi. Lietuva yra viena ištikimiausių Ukrainos rėmėjų: nuo simbolinių vilnonių pirštinių, kurias Maidane dalijo ambasadorius, iki oficialaus pareiškimo praėjusių metų lapkritį apie suteikiamą [neletalinę] karinę pagalbą. Vilnius taip pat apkaltino Rusiją blokuojant automobilius pasienyje, o viso to viršūnė – maisto importo iš ES draudimas.

Klausydamas oficialaus patarimo, Tomas atšaukė savo planus aplankyti draugus Maskvoje Naujųjų metų proga. „Tikras KGB pareigūnas viską prisimena labai ilgai“, – baigia pokalbį lietuvis.

Generalinė prokuratūra pranešė, kad Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems Lietuvos piliečiams, kurie po 1990-ųjų Kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės ar apskritai atsisakė joje tarnauti. Saugumo departamentas ragina šiuos žmones niekur nevykti, išskyrus NATO ir ES šalis. LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sakė, kad galimas dezertyrų persekiojimas yra dar viena Rusijos provokacija.

Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad persekiojamų asmenų gali būti apie pusantro tūkstančio.

– Tai tikslūs duomenys?

– Šiek tiek daugiau negu pusantro tūkstančio.

– Yra sąrašai?

– Taip. Tie sąrašai yra pas mane ant stalo.

– Turbūt kažkas turėtų tuos žmones įspėti? Kas už tai atsakingas?

– Mes visų pirma dėkingi žiniasklaidai, kad informuoja apie šį įvykį. O ministerijos darbuotojai tiesiog sėdi ir skambina kiekvienam iš tų žmonių, bandydami dar kartą perspėti. Be to kol kas vienam žmogui iškelta tokia byla. Mes turime žiūrėti, kad per daug žmonių neišgąsdintume, neapribotume, bet perspėtume, kad visko gali su Rusija atsitikti.

– Toks „nubudimas“ po dvidešimt ketverių metų – visiškai absurdiškas. Kuo Jūs tai aiškinate?

– Man dabar būtų sunku spėlioti už Rusiją, bet versijų gali būti visokių. Mes aptarėme, kad galbūt tai bandymas parodyti, kad jie nevykdo dvišalės sutarties, kai mes prašome, todėl bando rasti pretekstą save pateisinti. Vienas iš variantų – sakyti, kad štai, mes neišduodame įtariamųjų Sausio 13-osios byloje, nes jūs neišduodate dezertyrų. Manau, kad tai yra galima provokacija. Todėl mes neieškodami atsakymų, kodėl jie taip daro, turime spręsti klausimą – kaip padėti mūsų piliečiams ir juos nuo to apsaugoti.

– Estijos saugumo pareigūno pagrobimas prieš kelias dienas, dabar – šita byla. Akivaizdu, kad Rusija elgiasi kur kas agresyviau negu iki tol?

– Žinoma, mes tai matome. Dėl to tariamės su partneriais ir NATO susitikime kalbėjome apie tai, kokių priemonių reikia imtis. Vienos priemonės yra apsaugoti ir perspėti žmones, kitos – gynybinės, karinės – kaip sustiprinti savo apsaugą, kad Rusijai nesinorėtų kokių nors agresyvesnių žingsnių daryti Lietuvoje.

– Užsiminėte apie krašto apsaugą. Lietuva dar penkerius metus žada siekti gynybai skirti reikalingų 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tai įvyks tik 2020 metais. Ar, keičiantis saugumo situacijai, Lietuva bandys įjungti aukštesnę pavarą?

– Mes ir dabar jungiame. Jeigu laikytume tą tempą, kurį turime dabar, manau, kad jis būtų pakankamas šioje padėtyje. Juk negalime visko iš karto atiduoti tik krašto apsaugai. Partneriai tikrai dabar pripažįsta mūsų žingsnius kaip tikrai sveikintinus. Manau, mes dabar vertinami tikrai gerai. Ir ne už pažadus, o už praktinius žingsnius. Kitąmet siekiame turėti plius 400 milijonų daugiau negu dabar.

– Ministre, neturite asmeninės ambicijos reikiamą finansavimą pasiekti dar per savo kadenciją? Priminsiu, kiti rinkimai bus 2016 m.

– Aš labai norėčiau. Na 2016 m. bus tik rinkimai, ką gali žinoti, gal ta kadencija nesibaigs. Tikrai jaučiuosi atsakingas už tą sritį, ir šitas darbas yra svarbiausias. Ką pirkti, kaip finansuoti – tai geriau žino kariškiai. Aš žinau, kad Lietuvai reikia jaustis normaliai, Lietuvai reikia užtikrinti, kad pas mus ateis pagalba. Mes kartais kalbame, kad „kada ateis – ar nebus per vėlu?“. Dabar ateina prieš tai. Sprendimai pavyko, ir dabar su mumis ruošiasi ir čia bus kariai.

– Pradėjote kalbėti apie pagalbą. NATO viršūnių susitikimas: greito reagavimo pajėgos. Jūs galite trumpai paaiškinti, kaip jos funkcionuos?

– Šiandien NATO turi greito reagavimo pajėgas, kurios sudaromos iš įvairių valstybių karinių padalinių, kurie yra dislokuoti tam laikui arba priskirti. Dabar terminai yra maždaug pusė metų. Dabar kalbama apie aukštos parengties. Tai reiškia, kad per 3–5 dienas jie turėtų atsirasti ten, kur reikia. Šiuo metu tokios pajėgos yra maždaug brigados dydžio – apie 4000–5000 karių.

– Tai tokių atveju Lietuvoje nuolat būtų keli tūkstančiai karių?

–Nesakau, kad keli tūkstančiai, bet tikrai būtų. Skaičiai dar tikslinami šiuo klausimu.