Iš Alytaus kilusi Gitana prisimena, kad pirmosios problemos su inkstais prasidėjo, kai jai dar buvo vos 5 metai. Tuo metu Alytaus gydytojai tiksliai negalėjo nustatyti bėdų, tad gydytis buvo išsiųsta į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę. Ten jai buvo nustatytas pielonefritas – inkstų geldelių uždegimas. Po sėkmingo gydymo ji buvo išleista namo, tačiau kas pusmetį turėjo lankytis pas gydytojus ir stebėti savo sveikatos būklę. Tačiau ramus gyvenimas pasikeitė pastojus.

„Viskas pakito per nėštumą. Visi rodikliai ėmė blogėti, pradėjo kauptis baltymas ir kreatininas. Nepaisant to, gydytojai labai nesureikšmino situacijos, patikrino inkstų funkcijas ir, kadangi rezultatai buvo geri, liepė labiau prisižiūrėti ir laikytis griežtos dietos“, – pasakoja moteris.

2004 metais po eilinių tyrimų jai buvo patvirtintas glomerulonefritas – inkstų kamuolėlių uždegimas, kuris ilgainiui tampa lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastimi. Gitanos teigimu, tai yra klastinga ir paslaptinga liga, nes nejauti jokio skausmo ir net negali pagalvoti, kad gali būti kažkas negerai. „Pamenu, mėnesį po vizito pas gydytoją jaučiausi nemaloniai, tačiau greit atsipalaidavau ir vis nusižengdavau dietai. Juk mes tik žmonės, akys didelės, norisi visokio maisto. Kartais užvalgydavau aštriai, sūriai ar kokių raugintų produktų, o viską užsigerdavau „Coca-cola“.

Jau 2015 metais Gitanos būklė ėmė smarkiai prastėti, kreatinino lygis sparčiai augti, todėl su nefrologo priežiūra ir reguliariais vizitais moteris ėmėsi griežtai laikytis dietos. Tačiau tai nebepadėjo, nes po tyrimų 2018 metų vasarį buvo nustatyta, kad jos kreatinino kiekis viršija normą daugiau nei 8 kartus. Gydytojai iškart ėmė ruošti moterį dializėms, tačiau dėl to ji per daug nesigraužė. „Psichologiškai buvau susigyvenusi su liga ir su tuo, kad kažkada greičiau prireiks dializių. Su šia mintimi gyvenau 14 metų, tad šoko tikrai nepatyriau. Tačiau dializės man nepasirodė sunkios. Taip, pradžioje buvo kiek skausminga, kai durdavo adatas, tačiau oda greitai prisitaikė, o didžiausias diskomfortas buvo išgulėti ilgą laiką dializių metu, bet, kadangi dirbau, tuo metu neturėjau laiko savianalizei ar gilesniems apmąstymams, tad tai man padėjo lengviau išverti procedūras“, – pasakoja Gitana.

Vos sužinojusi, kad reikės atlikti dializes, moteris iškart buvo įtraukta į inkstų recipientų sąrašą, viltingai laukdama jos gyvenimo kokybę pagerinančio organų donoro. Laukimas jai užtruko 2 metus ir 7 mėnesius. „Visada tikėjau, kad donoro sulauksiu, tik maniau, kad tai įvyks greičiau. Po pirmųjų metų šiek tiek nusivyliau, kad procesas ne toks greitas, bet tada prasidėjo pandemija, išgirdau, jog planinės operacijos nebevyksta ir susitaikiau, jog reikės dar palaukti. Iki tol, kol vieną naktį suskambo lemtingas skambutis“, – su džiugesiu balse gyvenimą pakeitusį skambutį prisimena Gitana.

Moteris pasakojo, kad viskas vyko labai greitai, o inkstas jai pagal dėmenis labai tiko, tad neilgai trukus buvo atlikta transplantavimo operacija, praėjusi labai sklandžiai. „Nežinau, ar chirurgas nuo Dievo, ar situacija labai palanki, bet pati operacija praėjo labai greitai ir sklandžiai. Viskas buvo kaip per sviestą. Ir manimi visi labai rūpinosi, nuo pirmos iki paskutinės dienos. Tai neapsakoma patirtis. Dabar, kai pasižiūriu, tai randas labai gražus ir puikiai gyja, o šeima, draugai ir kolegos sako, kad jei nežinotų, tikrai nepasakytų, kad man buvo atlikta inksto transplantacija“, – juokiasi moteris. Paklausta apie gyvenimą pakeitusią dovaną Gitana tik giliai atsidūsta. „Jaučiu begalinį dėkingumą organų donorui ir jo šeimai. Galiu užtikrinti, kad rūpinsiuosi šiuo inkstu kaip įmanoma labiau, kad dovana nenueitų veltui, o mano gyvenimas dar būtų ilgas ir prasmingas“.

Gitana ragina visus žmones nelikti abejingais organų donorystei. Jos teigimu, dabar medicina yra taip ištobulėjusi, o chirurgai tokie profesionalūs, kad bijoti tikrai nevertėtų. „Kam gyventi su dialize, jei gali gyventi laisvai? Aš visiškai esu už organų donorystę, nes ji keičia gyvenimus ir leidžia toliau mėgautis gyvenimu“, – besišypsodama pridūrė Gitana.

Šiuo metu 130 žmonių laukia jiems tinkamo inkstų donoro. Nuo 1970 metų Lietuvoje buvo atliktos 2594 inkstų transplantavimo operacijos. Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM nuoširdžiai dėkoja visiems žmonėms, kurie pasidalina savo sėkmės istorijomis apie transplantacijas, pakeitusias jų gyvenimus.

Kaip praneša Sveikatos apsaugos miniterija (SAM), pacientai, kuriems yra atliekama dializė, yra rizikos grupėje, tad labai svarbu, kad medicinos personalas imtųsi visų įmanomų saugumo priemonių, užtikrintų sugriežtintas higienos sąlygas.

Visas dializės skyriaus personalas turi dėvėti chirurgines kaukes ir akių apsaugą, dirbdami su visais pacientais, vilkėti medicininius drabužius ir avalynę. Būtina griežta rankų ir kvėpavimo higiena, kaip numatyta bendrose rekomendacijose.

Saugumo taisyklių turi laikytis ir pacientai – dažnai plauti arba dezinfekuoti rankas, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. Tarp jų lovų turi būti išlaikomas bent metro atstumas, reguliariai vėdinamos patalpos, kuriose atliekamos procedūros, dezinfekuojami paviršiai.

Tuo atveju, jeigu dializė atliekama namuose, pacientai turėtų būti konsultuojami nuotoliniu būdu arba vizituojami namuose. Pacientai, kuriems reikia atlikti net ir nesudėtingas operacijas, prieš tai turėtų būti ištiriami dėl koronaviruso.

Tais atvejais, jeigu pacientas, kuriam atliekama dializė priklauso žmonių grupei, kurie turi būti izoliuoti karantino metu, jam dializės procedūros turi būti atliekamos kitoje patalpoje arba gydymo įstaigoje, nei visiems kitiems pacientams. Rekomenduojama, kad procedūrą tokiems pacientams atliktų atskira medikų komanda.

Medicinos personalas turi ypač saugotis nuo koronaviruso ir nedirbti su dializuojamais pacientais, jeigu atsiranda bent menkiausi peršalimo ligų simptomai.

Nedelsiant buvo pradėtos pirmosios hemodializės procedūros, kurios truko keletą metų. Gydytojui pasiūlius atlikti naktinę dializę, Simona nutarė pabandyti šį pakaitinės inkstų terapijos būdą. Po metų gydymo naktine dialize moteris teigia, kad dabar ji nebegrįžtų prie įprastinės. „Esu labai patenkinta, jaučiuosi darbinga. Įprastinės dializės metu man krisdavo kraujo spaudimas, jausdavausi labai blogai. Taip pat susitrukdydavo ir dalis darbo dienos, nes gydymo įstaigoje praleisdavau 4 val., o po procedūros jausdavausi silpnai, pavargusi. Po naktinės dializės mano gyvenimas pasikeitė, – tikino moteris. – Tris kartus per savaitę vėlai vakare ateinu į klinikas ir ten praleidžiu naktį. Man nesusitrukdo darbo diena, galiu užsiimti savo mėgstama veikla, nes po procedūros nebejaučiu nuovargio“, – kalbėjo Simona.

Pacientei pritaria ir ją gydantis Kauno klinikų gydytojas nefrologas Saulius Gražulis, pasak kurio, pacientei pasirinkus šį metodą jos sveikata pradėjo gerėti. Nors šiuo metu Simona laukia inksto transplantacijos, tačiau naktinės dializės leidžia moteriai gyventi kokybišką gyvenimą.

Procedūros atliekamos nakties metu ir trunka 8 valandas. „Jas atlikti pacientai atvyksta tris kartus per savaitę vėlai vakare ir grįžta anksti ryte, todėl visas aktyvus laikas skiriamas šeimai, darbui, visuomeninei veiklai, – pabrėžė S. Gražulis. – Darbdavys gali net nežinoti, kad darbuotojui atliekamos tokios procedūros. Kadangi šis pakaitinės inkstų terapijos metodas ilgas ir vyksta švelniau nei įprastai, savijauta procedūros metu ir po jos išlieka gera, sumažėja nuovargio, silpnumo pojūčiai“, – privalumus vardino gydytojas nefrologas.

Pasak Detoksikacijos skyriaus vadovės prof. Editos Žiginskienės, naktinė hemodializė yra geresnė nei įprasta, nes trunka ilgiau ir pacientas gauna didesnę dializės dozę. „Ši procedūra atliekama lėtais parametrais, kitaip tariant, lėtesniu kraujo bei mažesniu dializuojančio tirpalo greičiu, vyksta lėta skysčių ultrafiltracija. Todėl procedūra yra fiziologiškesnė ir pacientas jaučiasi geriau, – metodiką aiškino profesorė. – Lėtas skysčių šalinimas mažina stresą miokardui, padeda geriau koreguoti arterinį kraujo spaudimą, kuris mažiau svyruoja ir procedūros metu. Atliekant procedūras pagal naktinės hemodializės metodiką, pasiekiamas geriausias toksinų pašalinimo rezultatas, pagerėja širdies funkcija bei gyvenimo kokybė. Taip pat efektyviai pašalinamas fosforo perteklius, o tai svarbu širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai“, – vardijo prof. E. Žiginskienė.

Naktinės hemodializės metodika Kauno klinikų Detoksikacijos skyriuje taikoma nuo 2017 metų. Kauno klinikų dializės centras – vienintelis Lietuvoje, pradėjęs taikyti šią pažangią metodiką.

Minint šią dieną, Nacionalinis transplantacijos biuras pasakoja apie medicininės pagalbos inkstų ligomis sergantiems ligoniams progresą – ištobulintas dializės procedūras ir jų vystymąsi menančią slaugytoją, ir kalbina pacientę, kuriai pirmajai buvo atlikta unikali transplantacija.

Kelių dešimtmečių patirtis

Dalia Garmuvienė jau du dešimtmečius dirba dializių skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja. „Jei anksčiau galvojau, kad baisiausia liga – vėžys, tai vėliau supratau, kad baisiausias yra inkstų nepakankamumas: vėžį galima išoperuoti, o su inkstų nepakankamumu galima gyventi tik taikant dializės procedūras ir laukiant inksto transplantacijos“, – sako D. Garmuvienė.

Dializė (hemodializė arba peritoninė dializė) – tai dirbtinis kraujo valymo būdas, kai paties žmogaus inkstai nebeveikia. Prieš keletą dešimtmečių dializių tinklas dar nebuvo toks išvystytas, nebuvo ir privačių centrų. Todėl kai kurie pacientai, gyvenę atokiuose kaimuose, į kuriuos autobusai važiuodavo tik porą kartų per savaitę, net nuomodavosi butus prie artimiausių hemodializės centrų, kad spėtų laiku atvykti procedūroms. Anuomet pacientams dializes būdavo itin sunku ištverti – procedūroms buvo naudojami šuntai, kurie dažnai užsikimšdavo, būdavo naudojamas nevalytas vanduo – pacientai kęsdavo sunkų šalutinį poveikį.

Pirmosios siuntos – iš labdaros

Lengviau tapo 1994 metais – kai Lietuvą pasiekė iš labdaros gauti pirmieji peritoninei dializei atlikti skirti prietaisai. „Tačiau ta labdara galėjo bet kada baigtis“, – nelengvus laikus prisimena D.Garmuvienė.  Tik nuo 1998 metų, kai ji pradėjo dirbti peritoninės dializės skyriuje, šioms dializėms naudojami tirpalai buvo pradėti finansuoti privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.

Pamenu tragikomišką atvejį – kai žmoną ištiko infarktas, kartu su ja į reanimacijos skyrių buvo vežamas ir jos vyras – niekas iš namiškių, be žmonos, daugiau nemokėjo dializuoti šio paciento, o jis pats neturėjo pirštų.

Peritoninė dializė buvo skiriama tik nedaugeliui pacientų: tiems, kurie gyveno toli nuo hemodializės centrų ir kelis kartus per savaitę negalėdavo atvykti procedūroms. Arba tiems, kuriems dėl blogų kraujagyslių nebuvo galimybės atlikti hemodializės, taip pat – vaikams,  slaugomiems ligoniams.

Kadangi peritonine dialize naudojosi mažai pacientų, mažai kas mokėjo atlikti šią procedūrą: „Pamenu tragikomišką atvejį – kai žmoną ištiko infarktas, kartu su ja į reanimacijos skyrių buvo vežamas ir jos vyras – niekas iš namiškių, be žmonos, daugiau nemokėjo dializuoti šio paciento, o jis pats neturėjo pirštų“.

Išmokti gali bet kuris pacientas

Ji apgailestauja ir stebisi, kad Lietuvoje iki šiol išlikęs mitas, jog peritoninė dializė skiriama tik beviltiškiems ligoniams. „Visame pasaulyje tai yra pirmojo pasirinkimo terapija, nes po peritoninės dializės procedūrų žymiai sėkmingesnės transplantacijos. Ši dializės rūšis – fiziologiškesnė, tai yra, ilgiau išsaugoma likutinė inkstų funkcija“, – peritoninės dializės privalumus vardija bendrosios praktikos slaugytoja. D. Garmuvienės teigimu, išmokti atlikti peritoninės dializės procedūrą gali kiekvienas žmogus: „Vyriausiam pacientui buvo 80 metų. Teko išmokyti ir aklą žmogų, bet, aišku, jis negali gyventi vienas“.

Kaip pavyks išmokyti pacientą, didelė atsakomybė tenka slaugytojai – kaip ji paruoš pacientą, nuo to priklausys gydymo ir gyvenimo kokybė. „Tačiau pacientas irgi turi būti motyvuotas ir atsakingas“, – pabrėžia pašnekovė. Paciento mokymas savarankiškai atlikti peritoninės dializės procedūrą trunka apie 60 valandų. „Daugiau kaip 300 pacientų išmokiau atlikti rankinę arba aparatinę dializę“, – pasakoja D.Garmuvienė.

Rankinė peritoninė dializė – kai pacientas 4 kartus per dieną per kateterį į pilvo ertmę susileidžia 2 litrus specialaus dializės tirpalo. Po kurio laiko tirpalas išleidžiamas kartu su nuodingomis ir nereikalingomis medžiagomis, paimtomis iš kraujo. Aparatinė peritoninė dializė – kai pacientas, vakare pajungęs aparatą, atsigula miegoti. Pernakt, maždaug 9 valandas, aparatas keičia tirpalą nustatytais intervalais ir tūriais.

Tiriami ir dėl inksto transplantacijos

Kasmet vidutiniškai dešimčiai procentų pacientų, kuriems taikoma peritoninė dializė, atliekamos inksto  transplantacijos. Pasitaiko, kad po transplantacijos, kai persodinto organo veikla sutrinka, pacientams vėl prireikia dializuotis.

„Transplantacija, hemodializė, peritoninė dializė – visi šie inksto veiklą pakeičiantys gydymo būdai persipynę ir, galime pasidžiaugti, ištobulinti, todėl pacientai gauna geriausią gydymą“, – užtikrina pašnekovė.

Peritoninės dializės procedūroms būtinos priemonės (aparatas, tirpalai ir kt.) pacientams pristatomi nemokamai bet kokiu adresu – į namus mieste, į sodą, į kaimą, į sanatoriją, net į viešbutį užsienyje. Slaugytoja ligonius lanko namuose, o nesant problemų, pas gydytoją užtenka atvykti pasitikrinti kas 2 mėnesius. Hemodializių centrai išplėtoti visoje Lietuvoje maždaug kas 50 kilometrų, o didžiuosiuose miestuose yra ir po kelis tokius centrus.

Tačiau D. Garmuvienė apgailestauja, kad dabar, kai medicina tiek pasiekusi, daugiau ir įtampos, pykčio, skubėjimo: „Anksčiau ligoniai buvo draugiškesni, pažinojo vieni kitus. Vakarais skyriuje susirinkdavo pagerti arbatos, pasiguosti, pasitarti. Net meilių pasitaikydavo! Pažįstu bent dvi šeimas, kurias sukūrė inkstų ligomis sergantys pacientai“. Hemodializuojami pacientai, pašnekovės teigimu, juokauja, kad jiems svarbu sulaukti šviežių braškių, po to – šviežių bulvių. Tokiu ritmu ir sukasi jų gyvenimas.

Vienai pirmųjų pacienčių peritoninė dializė buvo taikoma net 15 metų. Ši moteris turėjo problemų su širdimi, sunkiai ištverdavo hemodializę, todėl medikai pasiūlė jai išmėginti peritoninę dializę.  „Pacientė labai išsigando, bet atsisakyti nedrįso. Galvoje jai sukosi viena mintis: nors kiek paauginti dukrą, kuri tuo metu lankė darželį. Po to tikslai augo: sulaukti, kol dukra eis į mokyklą, įstos į universitetą“, – pasakoja D.Garmuvienė.

Kitai pacientei, kurios inkstų funkcija buvo palaikoma peritoninės dializės procedūromis, buvo transplantuotas mamos padovanotas inkstas. Ši 2010 metais Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atlikta gyvo donoro inksto transplantacija – unikali: ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse tai buvo pirmas atvejis, kai donoro ir recipiento kraujo grupės – nesuderinamos.

Įtarimai pasitvirtino po daugelio metų

Ši įsimintina transplantacija buvo atlikta vilnietei Ingridai. Penktąją dešimtį įpusėjusi moteris pasakoja: įtarimų, jog gali būti problemų su inkstais, buvo jau tuomet, kai jai buvo vos 18 metų. „Bet tuomet jaučiausi gerai, tyrimais nenustatė jokios konkrečios priežasties, todėl buvo pasiūlyta valgyti mažiau mėsos ir stebėti savijautą, tyrimus – ir viskas gal susitvarkys“, – prisimena Ingrida. Moteris juokauja: patarimo valgyti mažiau mėsos laikėsi taip stropiai, kad jos iš viso atsisakė.

Baigusi mokyklą, Ingrida ėmė studijuoti mediciną, pradėjo dirbti, įkūrė privatų su medicina susijusi verslą, stažuotėms vyko į užsienį. Gyvenimas buvo įtemptas. Ingridai vis dažniau ėmė skaudėti galvą, tačiau į tai ji dar nekreipė dėmesio: ar keista, kad skauda galvą, kai gyveni tokiu tempu?  Tačiau kai sutino kojos, medicininį išsilavinimą turinti Ingrida suprato: gydytojų prognozės dėl problemų su inkstais pasitvirtino. Tai parodė ir tyrimai. Tuomet Ingridai buvo maždaug 35 metai. Be kitų bėdų, ėmė kristi ir svoris, pykino, nes sutrikus inkstų funkcijai, organizmas buvo užterštas.

Pasirinko peritoninę dializę

Ingridai buvo pasiūlytos dializės procedūros ir – laukti inksto transplantacijos. Kadangi ji – smulki ir nedidelio ūgio, medikai patarė peritonines dializes. O tai reiškia, kad Ingrida turėjo išmokti jas sau atlikti. Ar buvo sunku? „Tikrai ne. Tai labai patogi ir paprasta procedūra, kurią išmokti gali bet kuris žmogus“, – tikina Ingrida. Svarbiausia – paisyti higienos, prieš procedūrą dezinfekuoti rankas.

Pavažiuoji kur nuošaliau, dezinfekuoji rankas, atlieki procedūrą – ir vėl gali važiuoti.

„Apie peritoninę dializę kalbant paprastai, į pilvą „įsodinamas“ drenas, per kurį, laikui atėjus, iš organizmo išleidžiami seni skysčiai ir supilami 2 litrai naujo skysčio. Lyg būtų lašelinė, tik tiek, kad skysčiai sulašinami ne į veną, o supilami į pilvo ertmę“, – pasakoja Ingrida.

Tokių procedūrų Ingridai reikėjo pusmetį. Energinga moteris nė neketino dėl jų mesti darbo, atsisakyti kitos veiklos ar aktyvaus laisvalaikio. Maža to – prireikus šią procedūrą ji įsigudrino atlikti net automobilyje. „Pavažiuoji kur nuošaliau, dezinfekuoji rankas, atlieki procedūrą – ir vėl gali važiuoti“, – pasakoja ji.

Ingrida neabejoja: rankinė procedūra – labai patogi aktyviai gyvenantiems žmonėms ir, jos manymu, geriau, nei hemodializė, kuri atliekama tik 2-3 kartus per savaitę. Taikant peritoninę dializę, organizmas išvalomas kasdien.

Pasiūlė būti pirmąja recipiente Lietuvoje

Ingrida žinojo, kad jai būtina inksto transplantacija, todėl ėmė domėtis apie tai. Iš Santaros klinikų nefrologų buvo girdėjusi, kad užsienyje jau atliekamos inksto transplantacijos iš nesuderinamos kraujo grupės donoro. Medikai jau buvo išvykę stažuotėms į užsienį, taigi teorinių žinių apie tokias transplantacijas turėjo pakankamai, tačiau praktinės patirties – ne.  „Nefrologijos centro vadovas Marius Miglinas pasiteiravo, ar aš sutikčiau būti pirmąja tokia recipiente Lietuvoje?“ –  prisimena Ingrida. Medicinos mokslus baigusi moteris suprato: jos sveikata greitai nepasikeis ir šios srities pažangos nebus, jei teorinių žinių medikai negalės praktiškai išmėginti. Ir sutiko.

Kai Ingridos tėvai sužinojo, kad dukrai būtina inksto transplantacija, abu pasišovė būti donorais. „Jiedu net susiginčijo, kuris duos man savo inkstą – abu norėjo dovanoti“, – jautriais prisiminimais dalijasi pašnekovė. Beje, ir mamos, ir tėčio kraujo grupės – skirtingos, negu Ingridos, tad jie abu teoriškai tiko medikų planuojamai transplantacijai – persodinti nesuderinamos kraujo grupės donoro inkstą.

Tačiau tyrimai parodė, kad mamos inkstas tinka labiau, nei tėčio. Be to, mama prisimena, kad naktį dar toli prieš transplantaciją nubudusi ir pajutusi, kad jinai, o ne tėtis, turi tai padaryti.

Transplantacija įvyko lapkritį, praėjus pusmečiui nuo peritoninių dializių pradžios. Ingridai buvo transplantuotas mamos inkstas. Tačiau viskas nebuvo taip sklandu, kaip medikai tikėjosi, Ingrida dar du kartus buvo pakartotinai operuojama. „Savijauta buvo sunki. Neslėpsiu: žvelgiau mirčiai į akis ir visai nebuvo aišku, ar išgyvensiu. Medikai darė viską, Tačiau tuomet patys nežinojo, ko jie dar nežino: viskas buvo pirmą kartą“, – sako Ingrida ir prisipažįsta: iškęsti sudėtingą situaciją, atsigauti jai padėjo meditacija.

Po transplantacijos ir Ingrida, ir jos mama jaučiasi puikiai. „Mama jaučiasi dar geriau, negu prieš transplantaciją. Taip yra todėl, kad žmogus sekė savo gilią vidinę nuojautą ir padarė tai, ką jautė turinti padaryti“, –  įsitikinusi pašnekovė. Ji dėkinga mamai už antrą kartą dovanotą gyvybę. Po operacijos Ingridos santykiai su mama labai pasitaisė: „Esame du brandūs žmonės. Artimos draugės, kurios geriau supranta viena kitą“.

Pozityvumu ir energija trykštanti moteris net priverčia suabejoti: negi jai tikrai teko tiek iškęsti ir ji jau aštuonerius metus gyvena su transplantuotu inkstu? Ingrida prisimena, kaip dar prieš transplantaciją viena moteris, gyvenanti po transplantacijos, įspėjo: „Po transplantacijos neišeisi iš ligoninių, negalėsi dirbti“.

Tačiau Ingrida iš savo patyrimo žino, kad beveik viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pasirinkimo: „Jei nusiteiksi sirgti – tai ir sirgsi. Jei pamatysi galimybę ir nusiteiksi gyventi – gyvensi! Po transplantacijos praėjus vos trims mėnesiams, aš jau jaučiau ūpą džiaugtis gyvenimu ir vykau į kalnus slidinėti! Kasmet 5-6 kartus vykstu į užsienį. Jei tvirtinsi sau, kad kažko negali – tai ir negalėsi“.

Mankšta gulint – misija įmanoma

Dializuojamiems pacientams tenka vykti į gydymo įstaigas tris kartus per savaitę ir praleisti jose po keturias valandas gulimoje ar sėdimoje padėtyje, kol iš jų kraujo specialių filtrų pagalba pašalinami medžiagų apykaitos produktai ir perteklinis vandens kiekis. „Procedūros metu pacientai gali miegoti, skaityti, žiūrėti ar klausytis mėgstamų laidų, o nuo praėjusių metų Kauno „Diaverum“ Šilainių klinikos pacientai gali mankštintis gulėdami, prižiūrimi kvalifikuoto kineziterapijos specialisto, kuris sudaro individualią programą ir prižiūri pacientą kiekvienos dializės metu“, – teigia „Diaverum“ Šilainių klinikos medicinos vadovė, gydytoja nefrologė Vaida Petrauskienė.

Bendrovėje dirbantis kineziterapeutas Virmantas Juodis su pacientais praleidžia daug laiko: įvertina kiekvieno fizinį pajėgumą, sudaro individualias pratimų programas, prižiūri jų atlikimą, kasdien, dalyvaujant gydytojui-nefrologui, aptaria paciento būklę, koreguoja mankštinimosi planą. Su kiekvienu pacientu individualiai dirbama apie 30-40 min. kiekvienos procedūros metu. Pacientams pagal poreikį yra atliekami ir masažai. „Neretai dializuojami pacientai turi ir kitų sveikatos problemų, kurias masažų pagalba po truputį pradedame spręsti, pvz., esant sutrikusiam limfos nutekėjimui, yra atliekamas limfodrenažinis masažas“, – teigia V. Juodis.

Daugiau informacijos apie „Diaverum“ klinikas ir jose teikiamas paslaugas galite sužinoti www.diaverum.com, tel. 370 5 2762417 arba 370 37 365280.

„Projektas yra unikalus tuo, kad mankšta ir masažai pritaikyti dializuojamiems pacientams ir vyksta prižiūrint kompetentingai komandai pacientui gulint. Pacientas nepatiria jokių išlaidų, laukimo eilių ar kelionių į kitas sveikatos įstaigas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas svarbus ir mūsų psichologinei savijautai. Ne paslaptis, kad lengvas fizinis krūvis dažnai savo efektu prilygsta netgi depresiją gydančių medikamentų poveikiui. Todėl tikrai tikime, kad tai padės mūsų pacientams jaustis ne tik fiziškai stipresniems, bet ir laimingesniems. Gera nuotaika jaučiama jau dabar“, – pasakoja Virmantas.

Aktyvus pacientų įsitraukimas – geriausia motyvacija gydytojams

Klinikos nefrologus ypač džiugina aktyvus pacientų įsitraukimas į šį projektą. Pacientas A. Š. pasakojo, kaip pajuto, jog pagerėjo ne tik savijauta bet ir pakito jo jėga. Šventines dekoracijas pacientas laiko sofos patalynės dėžėje. Puošdamas namus, jis susidūrė su nepatogumu, jog sofa yra sunki, o išimti dekoracijas – nepatogu. Po mėnesio mankštinimosi ir dalyvavimo kineziterapijos programoje, dekoracijas dedant atgal į vietą, vyras teigė, jog sofą tiesiog pakėlė be didelių pastangų ir sudėjo puošmenas. Matydamas tokius puikius rezultatus jis yra labai patenkintas ir noriai atlieka mankštą toliau.

Sportuoti savarankiškai ar su specialistu?

„Pacientas gali savarankiškai atlikti pratimus, tačiau visgi reikia atkreipti dėmesį, kad visiškas paciento saugumas gali būti užtikrinamas tik prižiūrint kvalifikuotam specialistui. Šiandien galima rasti daug straipsnių bei vaizdo medžiagos, kaip mankštintis, tačiau neturint reikiamų žinių, galima padaryti žalos net ir sveikam žmogui. Todėl, kaip ir prieš vartojant bet kokius naujus vaisus, taip ir pradedant mankštintis – reikia pasitarti su specialistu“, – teigia kineziterapeutas V.Juodis.

Daugiau informacijos apie „Diaverum“ klinikas ir jose teikiamas paslaugas galite sužinoti www.diaverum.com, tel. 370 5 2762417 arba 370 37 365280.

Pavojingas ir vanduo

Šiltuoju metų laiku Klaipėdos jūrininkų ligoninės Nefrologijos ir dializių skyriuje pacientų nemažėja. Dažnas gyventojas skundžiasi šlapimo takų uždegimais. Dėl to neretai kenčia ir inkstai.

„Šlapimo pūslės infekcijos pasireiškia ir žiemą, ir vasarą. Apskritai infekcinės ligos – su lytimi susijusi problema. Moterys jomis serga dažniau. Vyrams šios ligos būdingos vyresniame amžiuje, kai atsiranda šlapimo nutekėjimo sutrikimų“, – aiškino Klaipėdos jūrininkų ligoninės Nefrologijos ir dializių skyriaus vedėjas Mindaugas Diržinauskis.

Gydytojas įspėjo, kad vasarą inkstų ligos neatostogauja, tad maudynės šaltame vandenyje – nemenka rizika sveikatai, ypač turintiesiems polinkį sirgti šlapimo takų ar inkstų ligomis, negrūdintiems žmonėms. O ką jau kalbėti apie lėtinėmis inkstų ligomis sergančius asmenis.

„Šaltas jūros vanduo net ir vidurvasarį gali būti pavojingas pacientams, sergantiems inkstų ligomis. Jei išsivysto pneumonija ar kita, su infekcija susijusi problema, paprastai paūmėja ir greta esanti lėtinė inkstų liga. Tokiais atvejais tenka pradėti dializuoti pacientus greičiau, nei buvo planuota. Žmogus – vientisas organizmas ir bet koks susirgimas turi reikšmės jo inkstams“, – tikino gydytojas nefrologas.

Nejaučia simptomų

Specialistai pastebi, kad inkstų ligos – itin klastingos. Pacientai tam tikrus simptomus pajaučia tik labai retais atvejais.

„Pavyzdžiui, ištikus akmenligės priepuoliui arba esant ūmiam pielonefritui. Žmogus ima karščiuoti, šiek tiek maudžia šoną. Visais kitais atvejais, kai pielonefritas tampa lėtinis, į ligoninę patenkama tik prastai pasijautus, išsivysčius mažakraujystei ar pradėjus pykinti, kraujuoti. O tai jau yra lėtinės inkstų ligos sukeltų kitų organų pakenkimo požymiai“, – aiškino M.Diržinauskis.

Lėtinis inkstų nepakankamumas, kai palaipsniui blogėja inkstų funkcija, vargina maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų. Didžiąją dalį sergančiųjų kamuoja antros ir trečios stadijos lėtinė inkstų liga. Lėtinis inkstų nepakankamumas yra neišgydoma liga, kurią, laiku ir tinkamai gydant galima pristabdyti, tačiau galiausiai gali padėti tik inkstų transplantacija – donoro dovanotas sveikas inkstas. Šios neįkainojamos dovanos neretai tenka laukti keletą metų ar net visą dešimtmetį.

Tačiau dėl medicininių priežasčių, susijusių su sunkiomis gretutinėmis ligomis, inkstų transplantaciją atlikti įmanoma ne visiems pacientams.

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Nefrologijos ir dializių skyriaus vedėjas M.Diržinauskis atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Lietuvoje šios sudėtingos ir brangios procedūros laukia apie 150 recipientų.

Dializė gelbėja gyvybę

Laukti donoro gali tekti keletą metų, o kartais ir dešimtmetį. Tai tikrai nemenkas iššūkis ne tik paciento organizmui, bet ir medikams.

Kai inkstai nustoja veikę, vienintelis būdas išgyventi iki organo transplantacijos yra kraujo valymas dirbtiniu būdu – dializė. Tris kartus per savaitę po keturias valandas trunkančios procedūros metu žmogaus kraują išvalo speciali įranga.

„Šiais laikais sergantieji lėtine inkstų liga turi galimybę keliauti, mokytis. Tačiau būtina prisitaikyti prie esamos situacijos. Tiek mūsų pacientams svečiose šalyse, tiek ir į mūsų pajūrį poilsiauti atvykstantiems pacientams yra atliekama pakaitinė inkstų terapija. Pasaulyje labai populiarėja ir namų dializė, kai pacientai, turintys visą reikalingą įrangą, patys ar su artimųjų pagalba atlieka šią procedūrą“, – pasakojo M.Diržinauskis.

Kad inkstų nepakankamumu sergantys pacientai išgyvena, galiausiai po dešimtmečio sulaukia donoro, įvyksta sėkminga transplantacija, lemia daugybė dalykų. Vienas itin svarbus – dializės įranga. Ją nuolatos būtina atnaujinti.

Pradininkė Klaipėdoje

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Nefrologijos ir dializių skyrius buvo pirmasis Vakarų Lietuvoje, pradėjęs detaliai tyrinėti ir gydyti inkstų ligas.

1993 m. įstaigoje naujais aparatais atlikta pirmoji dializės procedūra.

„Tais metais ligoninei – vienintelei visoje Lietuvoje buvo nupirkti du visiškai nauji ir anuomet itin modernūs švediški aparatai. Iki tol mūsų šalies gydymo įstaigose ir centruose dializė buvo atliekama tik naudotais įrenginiais. Jau anuomet Jūrininkų ligoninėje teikiama kokybiška ir saugi pacientams paslauga atitiko europinius standartus“, – dėmesį atkreipė Klaipėdos jūrininkų ligoninės Nefrologijos ir dializių skyriaus vyresnioji slaugytoja Natalija Kuchareva.

Siekiant išlaikyti paslaugos kokybę Jūrininkų ligoninėje nuolatos atnaujinama turima įranga.

Jau kuris laikas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje lėtiniu inkstų nepakankamu sergantiems pacientams kraujo valymas atliekamas modernia naujai įsigyta vokiška įranga. Ligoniams gyvybiškai būtina procedūra tapo patogesnė bei palengvino įstaigos slaugytojų darbą.

„Ja galima taikyti visus šiais laikais reikalingus dializės gydymo būdus. Paslauga teikiama visą parą, ištisus metus. Ir savaitgaliais, ir per šventes. Skyrius turi ir du hemofiltracijos aparatus. Jie skirti sunkiausiems, intensyvios terapijos reikalaujantiems pacientams“, – sakė Nefrologijos ir dializių skyriaus vedėjas M.Diržinauskis.

Gydytojas priminė, kad inkstų nepakankamumas kamuoja net vaikus, tačiau bendrąja prasme dializuojamų pacientų amžius sparčiai didėja. Vyriausias Klaipėdos jūrininkų ligoninėje dializuotas pacientas buvo vyresnis nei šimto metų senolis.

„Siekiame, kad Nefrologijos ir dializių skyriuje būtų kuo mažiau jaunų žmonių“, – sakė gydytojas.

Patarė vartoti skysčius

Pasak M.Diržinauskio, išsaugoti sveikus inkstus padeda tik tinkamas inkstų bei kitų ligų, tokių kaip padidėjęs kraujo spaudimas ar cukrinis diabetas, gydymas.

Sveiki žmonės neturėtų pamiršti tinkamo gyvenimo būdo, geros mitybos principų.

Dar viena profilaktinė inkstų ligų priemonė – pakankamas skysčių vartojimas. Gydytojai pataria išgerti tiek vandens, kad per parą išsiskirtų du litrai šlapimo.

„Dabar populiaru sakyti, kad per parą reikia išgerti du litrus skysčių. Tačiau negalima perlenkti lazdos. Jei žmogus serga hipertenzija, pradėjus gerti daug skysčių, ši liga taps visai nevaldoma. Kiekvienas atvejis – labai individualus“, – perspėjo M.Diržinauskis.

Ligą paveldėjo iš mamos

„Pagaliau jaučiuosi lyg iš kalėjimo ištrūkusi. Esu laisva, galiu veikti, ką noriu, keliauti, kur noriu, o širdyje laikau tik džiaugsmą”, – tvirtina 52 metų N. Juršienė iš Karmėlavos.  Trejus metus su transplantuotu mirusio donoro inkstu gyvenanti moteris laiminga, kad pavyko išsivaduoti iš ilgus metus kankinusios ligos gniaužtų ir sunkiai pakeliamų dializės procedūrų.

Kai Nijolė buvo 32 metų, atlikus sudėtingus tyrimus jai buvo diagnozuota įgimta inkstų ir kepenų policistozė, kurią, kaip paaiškėjo, ji genetiškai paveldėjo iš savo mamos. 

Ligos pradžioje Nijolė ėmė prastai jaustis, buvo labai silpna, ją pykino. Vėliau sutriko ne tik inkstų, bet ir skydliaukės,  kepenų veikla, kankino aukštas kraujospūdis. „Krito svoris. Atrodžiau baisiai – buvau pilkšva, išgeltusi“, – prisimena moteris.

Pašlijus sveikatai, teko išeiti iš darbo Kaune esančiame „Baltijos“ siuvimo fabrike, kur Nijolė 10 metų dirbo lygintoja.

Moteriai buvo pripažintas neįgalumas. Gydytojai nefrologai ėmė ruošti ją hemodializės procedūroms. Ligoninėje buvo pašalintas nebefunkcionuojantis inkstas.

Procedūros – triskart per savaitę

Dializės procedūros triskart per savaitę po keturias valandas Nijolei buvo atliekamos pustrečių metų – tol, kol pagaliau sulaukė savojo inksto donoro. Šį laiką moteris vadina metais, visiškai išbrauktais iš jos gyvenimo – šitaip buvo sunku.

„Pažįstu žmonių, kurie dializės procedūras ištveria gana lengvai, – pasakoja Nijolė. – Tačiau man tai buvo nepakeliamų kančių laikas. O jau pačią pirmą dializės procedūrą prisiminsiu iki mirties! Kol buvo valomas mano kraujas, gulėjau lovoje tas keturias valandas kaip pagalys – sustingusi, nejudėdama, žvelgdama į vieną tašką lubose. Kai žvilgtelėjusi pamačiau, kaip tomis „šlangelėmis“ mano kraujas varinėjamas – išvis siaubas apėmė. Ir toks visiško bejėgiškumo jausmas, kad esi pririštas prie aparatūros. O dar tie šalia gulintys žmonės! Kad žinotumėte, kaip sunku būdavo matyti aplinkui sergančius, nuo ligos papilkėjusius žmones!“ Laikui bėgant, Nijolė įprato per dializės procedūras miegoti: „Būdavo, užsitraukiu antklodę ant galvos, nes imdavo krėsti šaltis, ir užmiegu“.

Kai žvilgtelėjusi pamačiau, kaip tomis „šlangelėmis“ mano kraujas varinėjamas – išvis siaubas apėmė. Ir toks visiško bejėgiškumo jausmas, kad esi pririštas prie aparatūros.

Nepakeliamas fizinis sunkumas ją apimdavo ir po dializės procedūrų. Kartą po dializės iš Kauno grįždama į Karmėlavą, nualpo autobuse – taip buvo išsekusi ir nusilpusi. Grįžusi namo krisdavo į lovą miegoti. „Kol nepailsėdavau, būdavau lyg nuovoką praradusi – net nesuvokdavau, kur esu. Taip ir slinko košmaru virtęs gyvenimas: grįžti išsikankinusi, išsimiegi, kitą dieną jau lyg ir šiek tiek geriau jautiesi, o rytoj – ir vėl į dializę! Ir vėl viskas iš naujo,“  – sunkūs to laiko prisiminimai dar ir dabar persekioja Nijolę.

Didžiausia svajonė – atsigerti vandens

Kol laukė inksto transplantacijos, moteris turėjo dar vieną nepasiekiamą svajonę: numalšinti troškulį ir prisigerti... vandens.

Nesveiki inkstai nebesugeba reguliuoti vandens ir druskų kiekio organizme, nebeišvalo kraujo nuo kenksmingų medžiagų, kurios pašalinamos su šlapimu. Kūnas ima tinti, padidėja arterinis kraujospūdis. Kad išvengtų rimtų komplikacijų ir nesikauptų toksinai, sergantysis turi laikytis specialaus mitybos režimo ir riboti skysčių kiekį.

166 centimetrų ūgio Nijolė sirgdama buvo neįtikėtinai sulysusi – svėrė vos 48 kilogramus. Todėl gydytojai įspėjo, kad per parą jos organizmas gali gauti ne daugiau kaip pusę litro skysčių. Tai – ne tik vanduo, bet ir, pavyzdžiui, kava, sriuba, obuolys, agurkas. Tad pusė litro per parą buvo neįtikėtinai mažas skysčių kiekis.

„Gal ir sunku tuo patikėti, bet aš šitaip buvau ištroškusi vandens, kad net sapnuose girdėdavau upelio čiurlenimą, vandens šniokštimą, – prisimena Nijolė. – Svajodavau, kaip vis geriu, geriu, geriu vandenį – iki negalėjimo! O tikrovėje – galėdavau tik prisisemti į burną vandens, palaikyti ir išspjauti. Per karščius, kai norėdavau atsigaivinti, agurką valgydavau. O troškimas tebuvo vienas: vandens!“

Gal ir sunku tuo patikėti, bet aš šitaip buvau ištroškusi vandens, kad net sapnuose girdėdavau upelio čiurlenimą, vandens šniokštimą.

Dovana artėjančio jubiliejaus proga

Iškankinta ne tik ilgus metus trunkančios ligos, bet ir užsitęsusių kankinančių dializių, Nijolė kaip išganymo laukė transplantacijos ir visiškai jos nebijojo: „Žinojau, kad po transplantacijos bus visiškai kitoks gyvenimas“.

Tinkamas inksto donoras atsirado, kai iki Nijolės 50-mečio buvo likęs mėnuo.

„Taigi, galima sakyti, jubiliejaus proga gavau šitokią Dievo ir donoro dovaną!“ – likimui ir donoro, kuris, žino, buvo jaunas žmogus, artimiesiems labai dėkinga Nijolė.

Po sėkmingos transplantacijos dar gulint ligoninėje išsipildė didžiulė Nijolės svajonė – pagaliau atsigerti tiek vandens, kiek norisi.

„Kai tik gydytojai leido, per vieną parą išgėriau net 5 litrus vandens! Kaip arklys!“ – iš savo nenumalšinamo troškulio dabar jau juokiasi Nijolė. Jos kūnas buvo perdžiūvęs, todėl skysčių balansas buvo atstatomas ir lašinėmis.

Beje, po transplantacijos grįžo ne tik gyvenimo džiaugsmas, bet ir apetitas: „Man toks skanus tuomet atrodė ligoninės maistas – net tos ant vandens virtos košės! Kirtau jas su tokiu apetitu, kad maistą dalijančios moterys negalėjo atsistebėti!“ – juokiasi Nijolė.

Nors po transplantacijos ir tenka gerti daug įvairių šalutinį poveikį turinčių vaistų, dabar Nijolės sveikata nepalyginamai geresnė. „Susitvarkė net kepenų, skydliaukės veikla. Atsigavau. Paraudo mano skruostai. Pasitaisiau ir dabar sveriu 69 kilogramus. Mane giria aplinkiniai ir sako, kad atrodau gražiai“,  – dažnai girdimais komplimentais džiaugiasi Nijolė.

Ilgus metus trukusi liga moteriai padėjo suprasti, kas tikri draugai, o kas, deja, ne. „Juk kai sergi, esi neįdomus ir daug kam nereikalingas. Laimei, liko pora tikrų draugių“,  – džiaugiasi ji.

Mieliausia – anūko draugija

Dabar Nijolė turi tiek įvairiausios veiklos, tiek užsiėmimų, kad, regis, skuba atsigriebti už prarastą laiką – už ilgus alinančius ligos ir  dializės metus.

Labiausiai Nijolė džiaugiasi anūko Eivyduko draugija, kuris.... kone trimis mėnesiais vyresnis už močiutę! „Eivydukas gimė 2013 metų gruodį, o 2014 metų žiemą man buvo atlikta transplantacija ir aš, galima taip sakyti, gimiau antrą kartą! Taigi anūkėlis vyresnis už mane!“ – kvatoja laiminga Nijolė.

Karmėlavoje gyvenanti moteris džiaugiasi nuostabia gamta aplink jos namus. Dažnai išsiruošia pasivaikščioti į mišką ar į paupį  – ir viena, ir su anūkėliu.  Nijolė didžiuojasi darnia sūnaus Evaldo šeima ir giriasi gavusi labai gerą marčią Inetą.

Mistiškai atklydo katytė

Nijolė gyvena atskirai nuo sūnaus šeimos – namie draugiją palaiko tik mylima katytė, mistiškai į jos namus atklydusi prieš 13 metų – tuomet, kai, lyg tyčia, buvo itin prasta moters sveikata ir labai sudėtingas gyvenimo tarpsnis.

„Daug visokių kačių aplink sukiodavosi, bet ta trijų spalvų katytė žaliomis akimis priklydo nežinia iš kur. Vieną dieną, girdžiu, kniaukia katytė kieme. Kitą dieną – ir vėl ji – tupi, žiūri į duris ir rėkia.  Neiškenčiau, pravėriau duris ir užkalbinau: „Na, ir ko čia rėki? Užeik“. Katytė užėjo, pavaikščiojo po namus, apsižiūrėjo, susirangė – ir liko gulėti. Taip mudvi ir esame drauge jau trylika metų“, – pasakoja Nijolė.

Ji negali atsidžiaugti, kad mylima augintinė tokia nuovoki – kai moteriai būdavo labai bloga, katytė ropšdavosi ant jos galvos, ant krūtinės, ant pilvo – įsitaisydavo ir imdavo garsiai burgzti: „Atrodo, kad ji šitaip burgzdama iščiulpdavo visą mano blogą energiją, prastą savijautą. Paskui pati katytė porą dienų prastai jausdavosi, kol atsigaudavo nuo to iš manęs ištraukto negerumo“.

Pomėgiai – seni ir nauji

Kita Nijolės veikla – atrasti nauji arba prisiminti seni pomėgiai. Vasarą baigė pusmetį trukusius siuvimo kursus. Pina iš vytelių. Tame pynėjų būrelyje ji viena – moteris, visi kiti pynėjai – vyrai. Užsiima Nijolė ir dekupažu. „O dar prisiminiau kadaise labai mėgtą mezgimą. Sėdau – ir per savaitę nusimezgiau suknelę!“ – džiaugiasi Nijolė.

Ji dalyvauja ir Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones iki ir po transplantacijų, veikloje. Su gyvastiečiais jau dvejus metus buvo išsirengusi ir į žygius baidarėmis Lietuvos upėmis. „Koks adrenalinas! Jau dabar laukiu vasaros, kai ir vėl plauksime!“ – nauja aktyvaus laisvalaikio praleidimo forma susižavėjusi Nijolė.

O pakviesta Nacionalinio transplantacijos biuro specialistų, su jais vyksta į paskaitas apie organų donorystę. „Esu gyvas pavyzdys, kaip žmogus po transplantacijos vėl gali prisikelti gyvenimui“, –  didžiuojasi Nijolė.

Kasdien džiaugdamasi gyvenimu, Nijolė neužmiršta žmogaus, kurio dėka galėjo sugrįžti į visavertį gyvenimą. Ji dažnai meldžiasi už savo donorą, o eidama pro bažnyčią, ten užsuka ir uždega žvakutę jo atminimui.

Jei inkstai nebefunkcionuoja, žmogui taikoma pakaitinė inkstų terapija – atliekamos dializės procedūros ir inksto transplantacija – kaip vienintelis šios ligos gydymo būdas. Mūsų šalyje transplantacijos laukiantiems recipientams taikomi du dializės būdai – hemodializė arba peritoninė dializė, kurių metu iš kraujo pašalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčių perteklius, kuris atsiranda inkstams nustojus funkcionuoti. 

Šiuo metu Lietuvoje inksto transplantacijos laukia 161 recipientas, tačiau 61 iš jų dėl kokių nors medicininių priežasčių šiuo metu transplantacijos atlikti negalima. Šiemet jau atlikta 14 inkstų transplantacijų – 13 žmonių transplantuoti mirusių donorų inkstai, vienam – gyvo donoro inkstas.

Transplantacija yra ir ekonomiškai naudingesnė – po transplantacijos ligonių priežiūrai jau antrais metais išleidžiamų pinigų suma sumažėja, nei atliekant dializes. Be to, po transplantacijos žmonės vėl gali gyventi visavertį, laimingą gyvenimą, nes jie nebėra „priklausomi nuo mašinų“, skelbia Nacionalinis transplantacijos biuras.

Tuo tikslu skiriama vis daugiau lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) dializės procedūroms apmokėti, inkstų transplantacijos operacijoms atlikti. Tokio gydymo prireikia, kai žmogaus inkstai visavertiškai nebefunkcionuoja ir nepašalina iš organizmo nereikalingų medžiagų.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) Sveikatos priežiūros paslaugų departamento direktoriaus Viačeslavo Zakso teigimu, inkstų nepakankamumu sergantiems žmonėms pirmiausia atliekamos dializės procedūros – hemodializė arba peritoninė dializė, kitaip tariant, pakaitinė inkstų terapija.

„Hemodializės procedūra atliekama tik gydymo įstaigoje, o peritoninė dializė atliekama namų sąlygomis. Esant tam tikroms sudėtingoms sveikatos būklėms, tokios procedūros turi būti atliekamos nuolat, nes jas nutraukus kyla grėsmė gyvybei. Dializė – labai svarbus pakaitinės inkstų terapijos metodas, taikomas tada, kai nustoja funkcionuoti abu inkstai. Juk inkstai – gyvybiškai svarbus organas, todėl tokiais atvejais – vienintelė galimybė išgyventi – pradėti dializės procedūras arba atlikti inksto persodinimo operaciją. Į šių žmonių gretas gali patekti bet kas – tiek vaikai, tiek dirbantys ar besimokantys žmonės“, – sako V. Zaksas.

Jo teigimu, 2015 m. ambulatoriškai hemodializės paslaugas gavo daugiau kaip 1,7 tūkst. pacientų, už šias paslaugas sumokėta daugiau kaip 19 mln. Eur. O peritoninės dializės tirpalams įsigyti skiriama vis daugiau PSDF lėšų. 2016 m. peritoninės dializės tirpalams apmokėti planuojama išleisti apie 1,9 mln. Eur, o 2015 m. tam panaudota 1,6 mln. Eur.

„Žmonėms dializės procedūros reikalingos, kad galėtų tęsti darbą ar mokslą, gyventi visavertį gyvenimą. Tuo tarpu inkstų transplantacija – paskutinis gydymo etapas, laukiantis po sudėtingų dializės procedūrų“, – sako V. Zaksas.

VLK duomenimis, kasmet vis didesniam žmonių skaičiui, sergančių inkstų nepakankamumu, atliekamos transplantacijos operacijos ir jie grįžta į pilnavertį gyvenimą. 2014 m. atlikta 70 inkstų transplantacijos operacijų, 2015 m. – 115, o per 9 šių metų mėnesius jau atliktos 97 tokios operacijos.

Tai ne tik labai sudėtingas, bet ir brangus gydymas, kai vidutinė vieno gydymo kaina siekia 17,6 tūkst. Eur PSDF lėšų. Žmonėms svarbu žinoti, kad ligonių kasos apmoka privalomuoju sveikatos draudimu (PSD) apdraustų pacientų gydymą ir už jį nereikia mokėti. Visgi, jei pacientas būtų nedraustas, toks gydymas jam gali kainuoti labai brangiai. 

Tuomet, kai ima ir nustoja veikę inkstai, vienintelis būdas išgyventi iki donoro organo transplantacijos yra kraujo valymas dirbtiniu būdu. Tai – dializė, atliekama tris kartus per savaitę dializės centre. Kaunietė Neringa Zokaitienė išmoko taikyti dializę pati sau, savo namuose.

Kai tenka laukti

Inkstai dažniausiai sustoja veikę staiga. Jų veiklos nepakankamumas – nepagydomas, juos gali pakeisti tik donoro dovanotas sveikas organas.

Tai neįkainojama dovana, kurios neretai tenka laukti ne vienus ir ne dvejus metus ne tik dėl didelio poreikio, bet ir dėl dar nepakankamai išpopuliarėjusios organų donorystės. Laukimo laikotarpiu ligoniams padeda išgyventi inkstus pavaduojantis metodas – dializė.

"Inkstų pakaitinis gydymas yra taikomas, kai savi inkstai nebesugeba apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens ir druskų pertekliaus, palaikyti normalios organizmo skysčių pusiausvyros", – paaiškina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Nefrologijos klinikos vadovė profesorė Inga Arūnė Bumblytė.

Ligą išdavė kraujospūdis

Yra keli dializės būdai. Peritoninė dializė įmanoma namuose. Būtent ji iš esmės pakeitė 38-erių kaunietės N.Zokaitienės gyvenimo kokybę.

Neringa iki šiol puikiai prisimena dieną, kai sužinojo, kas jai yra. Tai buvo prieš devynerius metus, vos grįžus iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Pas medikus nuvedė šoktelėjęs aukštas kraujospūdis.

Atlikti kraujo ir šlapimo tyrimai parodė, kad kasdien lydėjęs silpnumo jausmas ir apetito stoka buvo beprasidedančios ligos simptomai.

Iki tol jauna moteris penkerius metus kentė negalavimus ir delsė kreiptis į medikus.

"Jaučiausi labai prastai, todėl nebegalėjau ilgiau laukti. Atlikti tyrimai parodė, kad inkstai neatlieka savo funkcijų – prastai filtruoja. Medikai diagnozavo inkstų geldelių uždegimą. Inkstų nepakankamumą teko gydyti dializės būdu. Iš pradžių buvo taikyta hemodializė. Daug laiko praleisdavau gydymo įstaigoje", – pasakojo kaunietė.

Procedūros metu miega

Neringa teigia sunkiai ištvėrusi hemodializę, po procedūros jai būdavo silpna, tekdavo laikytis griežtos dietos.

"Kol buvo atliekama hemodializė, labai baisi atrodė peritoninės dializės procedūra, tačiau dabar, kai viską išmokau, džiaugiuosi išdrįsusi savarankiškai pasirūpinti savo sveikata", – neslepia Neringa.

Ji pasakoja, kaip vakare namuose per pusvalandį prisijungia prie aparato ir ramiai eina miegoti. Peritoninės dializės procedūra vyksta visą naktį.

"Tačiau miegoti ji man tikrai netrukdo. Į pilvą supilami du litrai skysčio. Atrodo, kad turėčiau jausti, kaip viskas vyksta, tačiau naktį galiu ramiai ilsėtis. O ryte atsikėlusi per kelias minutes atsijungiu nuo aparato ir esu laisva", – dalijosi patirtimi moteris.

Padeda apvalyti organizmą

"Norint atlikti peritoninę dializę, pirmiausia atliekama nedidelė operacija. Jos metu į pilvo ertmę įstatomas minkštas plastiko kateteris. Jis reikalingas tam, kad būtų galima prijungti dializės tirpalo sistemą ir supilti dializinį tirpalą į pilvo ertmę", – apie tai, kaip vyksta procedūra, detaliai pasakoja profesorė I.A.Bumblytė.

Į šį tirpalą iš organizmo pereina nereikalingos kenksmingos medžiagos ir perteklinis skystis. Filtro, valančio kraują, vaidmenį šios dializės metu atlieka pilvaplėvė, kuri dengia daugelį vidaus organų, esančių pilvo ertmėje.

Tirpalas pilvo ertmėje keičiamas keturis kartus per dieną.

"Tai visai nesudėtinga ir neskausminga procedūra, kurią gali pats pacientas atlikti namie", – apibendrino profesorė.

Dializė nevaržo režimo

Anglų kalbos specialistė N.Zokaitienė teigė besidžiaugianti savo pasirinkimu, nes ši medicininė procedūra nevaržo jos kasdienės dienotvarkės.

"Nesu labai aktyvus žmogus, tačiau mėgstu drauge su vyru žaisti tenisą, lankau jogos užsiėmimus, patinka žiūrėti kino filmus. Jaučiuosi gerai, todėl galiu gyventi taip, kaip buvau įpratusi", – pabrėžė moteris.

Ji tikino neatsisakiusi įprasto maisto ir šiuo metu nereikia jokių dietų, gali valgyti tai, kas patinka, gerti daugiau skysčių.

"Galiu valgyti ir vaisius, ir daržoves, nebereikia taip atidžiai riboti savo mitybos, kaip anksčiau. Tačiau maudytis reikia atsargiai. Vengiu maudynių ežeruose, upėse, kituose atviruose vandens telkiniuose, prausiuosi tik duše", – dalijosi patirtimi Neringa.

Ji labai laukia tinkamo donoro inksto ir tiki, kad transplantacija bus sėkminga.

Procedūrą renkasi pasitikintieji

Pasak prof. I.A.Bumblytės, peritoninė dializė suteikia ligoniui laisvesnį gyvenimo režimą.

"Tokios procedūros išmokęs pacientas ją gali atlikti pats, namuose, jam nereikia tris kartus per savaitę pusdieniui važiuoti į dializės centrą. Kokį dializavimo būdą pasirinkti, pacientas turi nutarti, pasitaręs su gydytoju ir atsižvelgdamas į savo poreikius, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą", – pabrėžė Nefrologijos klinikos vadovė.

Dažniausiai peritoninę dializę renkasi savo jėgomis pasitikintys jaunesni žmonės. Vyresnieji, kuriems dializavimo procedūrai reikalinga pagalba, naudojasi hemodialize ir jos vyksta į dializės centrus.

Komentaras

Neda Kušleikaitė, Nefrologijos klinikos gydytoja

Parenkant gydymo būdą, yra laikomasi principo: atitinkamas gydymas – atitinkamam pacientui. Šiuo atveju, peritoninė dializė, kurią pacientė atlieka namuose, tinkamesnė aktyviam jaunos moters gyvenimo būdui. Psichologiškai Neringa jaučiasi geriau, nei vykdama į hemodializės centrus. Vertinant pacientės klinikinę būklę, jos kraujo tyrimus, galima teigti, kad peritoninė dializė veiksminga, ligos komplikacijos koreguotos. Noriu pabrėžti, kad Neringai taikoma tam tikra peritoninės dializės atmaina – aparatinė peritoninė dializė. Namuose laikomas nedidelis prietaisas pats pakeičia gydomuosius tirpalus nakties metu, taigi, paciento diena lieka laisva. Pastaruoju metu šis prietaisas yra prieinamas visiems peritonine dialize gydomiems pacientams.