Vyriausiasis karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) sūnus, oficialiai vadinamas Velso princu, ilgą laiką buvo laikomas žmogumi, mėgstančiu visur kištis, nes dėdavo privačias lobistines pastangas ir skelbdavo viešus pareiškimus įvairiausiais klausimais, nuo architektūros iki aplinkosaugos.
Tačiau BBC dokumentiniame filme, skirtame jo 70 metų jubiliejui kitą savaitę, jis sako, kad neketina būti karaliumi, kuris kišasi į kitų reikalus.
„Tikrai suprantu, kad būti suverenu yra atskira veikla. Todėl, žinoma, visiškai suprantu, kaip tai turėtų veikti“, – sakė jis.
Paklaustas, ar jo viešos kampanijos tęsis, jis pridūrė: „Ne, nesitęs. Aš ne toks kvailas.“
Britų karališkieji asmenys tradiciškai skrupulingai vengia kištis į politiką. Tobulai šį nesikišimo meną yra įvaldžiusi 92 metų karalienė, kuri buvo karūnuota 1953-iaisiais.
Tačiau princas Charlesas yra dėjęs lobistines pastangas įvairiais klausimais, kaip rodo jo susirašinėjimas su vyriausybės ministrais. Šie laiškai vadinami „juodojo voro“ užrašais.
Taip pat žinoma, kad jis turi ypač tvirtą nuomonę apie šiuolaikinę architektūrą.
Viena svarbia kalba 1976 metais princas pasinaudojo kaip proga pasmerkti planuotą Nacionalinės galerijos Londone išplėtimą, kurį pavadino „siaubinga piktvote ant labai mylimo ir elegantiško draugo veido“.
To planuoto projekto buvo atsisakyta.
Minėtas dokumentinis filmas yra reta proga visuomenei sužinoti, kaip princas Charlesas vertina įžengimą į sostą.
Ištisos britų kartos nematė jokio kito monarcho, tik karalienę Elizabeth II, kuria visuomenė žavisi dėl jos sugebėjimo išlaikyti drauge savo kartais disfunkcinę šeimą ir visuomet išlikti virš politinių peštynių.
Velso princas tokios pačios britų meilės neturi ir bulvariniai leidiniai kartas nuo karto įgelia jam už įsivaizduojamą jo santūrumą ir atitolimą.
Princas Charlesas pasiteisino tuo, kad niekada tiesiogiai nesikišo į partijų politiką ir supranta skirtumą tarp savo dabartinio vaidmens ir to darbo, kurį galiausiai gali perimti.
„Žinote, bandžiau užtikrinti, kad viskas, ką dariau, būtų nesusiję su politinėmis partijomis, ir manau, jog gyvybiškai svarbu prisiminti, kad vienu metu gali būti tik vienas suverenas, o ne du“, – sakė jis.
„Tačiau mintis, kad aš kažkodėl tęsiu lygiai taip pat, jei turėsiu paveldėti (sostą), yra visiška nesąmonė, nes šios dvi... situacijos yra visiškai skirtingos“, – pridūrė jis.
