– Esu pažįstamas su jūsų kūryba, todėl pirmiausia norėčiau, kad patikslintumėte kai kurias mano įžvalgas. Padarykime taip: aš sakysiu teiginius, o jūs atsakysite, sutinkate ar ne. Taigi, visų pirma, sakyčiau, kad esate menininkas avangardininkas. Ar save laikote tokiu?

– Žmonėms patinka klijuoti etiketes ir tai yra viena iš etikečių, kurios mane lydi. Problema, kad iš tikrųjų aš nežinau, kas šiandien yra avangardas, todėl nesu tikras, ar mane šiuo metu galima taip vadinti. Prieš daugelį metų jaučiau, kad postmodernizmas tarsi baigėsi ir mes gyvename savotiškame postpostmodernistiniame pasaulyje, kuriame svarbu sugrįžti prie harmonijos, kuri ir yra savotiškas naujasis avangardas, tačiau šiandien nebesu tuo užtikrintas. Jei avangardininkus suprastume pažodžiui, kaip priešakyje žengiančius kariuomenės žvalgus, kurie tyrinėja būsimų mūšių vietas, maždaug tai, nors ir nesąmoningai, mes darome teatre „Von Krahl“. Tačiau, kaip minėjau, aiškiai įvardyti, kur tie žvalgai šiandien turėtų eiti ir ką turi daryti, nėra paprasta.

– Sakydamas „avangardininkas“ taip pat turiu galvoje „avangardinę sąmonę“, būdingą kai kuriems menininkams, kai jie nusprendžia: „Aš niekada nekartosiu to, ką jau yra padarę kiti ir nesikartosiu pats“, t. y. kiekvieną kartą kurs ką nors visiškai naujo, nuo nulio.

– Manau, kad noras sukurti ką nors naujo negali būti tikslas. Kuriant spektaklį kur kas svarbiau yra atrasti jo temoje save, tai, kas asmeniškai domina ir paliečia. Tikslas yra ne naujumas, o savitumas, tai, kas tau svarbu. Kita vertus, turiu tokią problemą – nuo vaikystės nekenčiau nurodymų, kaip kas nors turi būti daroma. Visada jaučiau poreikį maištauti prieš tokius nurodymas ir, net jei vėliau paaiškėdavo, kad jie buvo teisingi, tas maištas vis tiek turėdavo prasmę, nes tik taip viską patiri pats, savo kailiu, savitu būdu.

Svarbiausia, kad menininkas tikėtų tuo, ką daro. Taip pat svarbus yra talentas ir šiek tiek sėkmės – tuomet rezultatas bus.

– Būti avangardininku, kitaip tariant, reiškia ir aistringai priešintis tradicijai, tradiciniams įsigalėjusiems modeliams. Ar galėčiau teigti, kad nemėgstate, o gal net nekenčiate tradicinio psichologinio reprezentacinio teatro modelio?

– Neapykanta – netinkamas žodis. Pagalvokime, kas yra tradicinis teatras šiais laikais? Teatro srityje dirbu 30, o gal jau ir beveik 40 metų ir per tą laiką su bendraminčiais esame darę viską, ką galite įsivaizduoti. Viskas, ką matote šiuolaikiniame teatre, vienu ar kitu metu jau buvo išbandyta mūsų repeticijose. Taip pat nepamirškime, kad per tą laiką užaugo nauja karta, kuriai mes ir mūsų eksperimentai gali atrodyti kaip tradicinis teatras. Antra vertus, jei užsuksite į kurį nors repertuarinį teatrą Estijoje, pamatysite, kad jie daro panašius dalykus, kuriuos išbandėme mes, pavyzdžiui, temų sluoksniavimą, intensyvią muziką, įvairių stilių, aukštosios ir žemosios kultūrų margumyną, įvairių meno šakų ir medijų derinimą. Tai tapo įprastu dalyku šių laikų teatre.

Jei tradiciniu teatru vadinsime psichologinę dramą, tai pasakysiu, kad grynos formos tokį teatrą tenka matyti vis rečiau. Tačiau kai tai matau, galiu ir apsiverkti, mane jaudina, kad kai kurie vis dar kuria tai. Neturiu nieko prieš tokį teatrą. Galbūt tai ne man, bet jei spektaklis pastatytas gerai, aš su malonumu jį žiūrėsiu. Svarbiausia, kad menininkas tikėtų tuo, ką daro. Taip pat svarbus yra talentas ir šiek tiek sėkmės – tuomet rezultatas bus. Sėkmę lemia ne stilius – visų stilių spektakliai gali būti nevykę. Tiesą sakant, didžioji dalis visame pasaulyje kuriamo teatro (ir apskritai meno) yra šlamštas ir tik labai nedidelė dalis kūrinių pavyksta. Tačiau būtent to mes ir siekiame, ar ne?

– Žvelgiant į jūsų biografiją galima daryti išvadą, kad jums nekyla problemų derinti meninius ir komercinius tikslus. Buvote pirmojo privataus teatro Estijoje įkūrėjas, valdote barų ir restoranų tinklą ir kt.

– Aišku, susiduriu su problemomis derindamas šiuos tikslus, tačiau labai anksti, dar savo karjeros pradžioje, supratau, kad, vienaip ar kitaip, teks save parduoti. Ir kad galimi du variantai: vienas – parduoti savo, kaip menininko, sielą, t. y. daryti tai, ko iš tikrųjų nenori daryti, kad išgyventum, arba antras – rasti, kaip save parduoti kitais būdais, kad uždirbtum pinigų ir jais pasinaudodamas galėtum kurti meną, kurio nori, nesukdamas galvos dėl jo komercinės sėkmės. Kartais, jei tavo menas yra, pavyzdžiui, popmuzika, gal ir gali mėgautis laisva kūryba ir užsidirbti vienu metu. Tačiau mano atveju buvo kitaip: teatre norėjau kurti dalykus, kurie akivaizdžiai negalėjo sulaukti finansinės sėkmės ir padėti išsilaikyti. Taigi, buvau priverstas sugalvoti ką nors kita. Pasukau į barų ir restoranų verslą, kuris ir tapo spektaklių finansavimo šaltiniu. Tačiau žinote, kiek laiko atima savas verslas? Ypač kai tau neblogai sekasi, verslas plečiasi ir imi jausti nuolatinį spaudimą išnaudoti kiekvieną galimybę, tarsi viskas aplink sakytų: „Tik pažvelk čia, žiūrėk, kiek galimybių, imk viską, čiupk, naudokis.“ Taip labai lengva pamesti kelią. Man teko tai patirti prieš pat pandemiją. Karantinas suteikė galimybę sustoti ir nuo verslo šiek tiek atsiriboti. Dabar dalis restoranų yra parduota, kita dalis – uždaryta. Apėmė pojūtis, kad jau užteks. Vis dėlto verslas padėjo sukaupti kapitalą menui kurti, o tai ir yra svarbiausia, ar ne?

– Svarstau, kuris teiginys būtų teisingesnis: ar esate režisierius-autorius, siekiantis scenoje įkūnyti savo asmeninę meninę viziją, ar labiau dirbate kolektyve, įtraukdamas visą kūrybinę komandą?

– Suvokiu save kaip autorių, kuris eina iš paskos kolektyvui, savotiškai sutvarkydamas ir išgrynindamas tai, ką siūlo kiti, ir taip skatindamas visus judėti pirmyn. Pavyzdžiui, man kyla idėja, kas nors, kas svarbu, kas jaudina ir įkvepia, aš stengiuosi ja užkrėsti kitus, kolektyvą, su kuriuo tuo metu dirbu, ir kai jie pajuda į priekį, aš einu paskui juos, tvarkydamas viską, ką jie sugalvoja ir pasiūlo. Taigi nesu tas, kuris visada žengia pirmas, tarsi virve traukdamas kitus. Greičiau priešingai. Man labai svarbu žaisti kartu su kitais ir neįsivaizduoju kūrybos be tokio keitimosi idėjomis, kai idėja, nuo kurios pradėjai, visą laiką keičiasi. Todėl rezultatas galiausiai niekada nebūna toks, kokį įsivaizdavai pradžioje. Taip aš suprantu kolektyvinį darbą teatre, kurio grožis yra tai, kad visi jame esame drauge.

– Galbūt šį interviu galėtume pavadinti taip: „Avangardininkas, einantis iš paskos“?

– Aišku, mes kalbame iš teorinės perspektyvos, bet realiai viskas yra kiek sudėtingiau. Praktikoje, žinoma, kas nors turi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. „Gerai, dabar sustokime, eisime šiuo keliu ir daugiau apie tai nediskutuosime“ – kas nors turi tai pasakyti. Taip yra visuose kolektyvuose, tačiau tokią poziciją privalai užsidirbti arba ji turi išaugti iš pačios bendruomenės, kuri susibūrė, kad sukurtų spektaklį.

– Žinau, kad laisvalaikiu, kai nestatote spektaklių, konstruojate motociklus. Ar galėtume teigti, kad tai dvi susijusios veiklos ir kad esate režisierius-inžinierius?

– Vaikystėje užsiimdavau motosportu. Labiausiai mane žavi greitis – jaučiu, kad, kai važiuoji labai greitai, tai tam tikra prasme tampa dzen patirtimi. Taigi, kai imi judėti greičiau nei 200 km/val. greičiu (o gal tai prasideda jau nuo 190 km/val.), jautiesi tarsi atsidūręs kompiuteriniame žaidime. Staiga supranti, kad nustojai mąstyti, nebeliko jokios analizės, jokio nereikalingo kalbėjimo. Tai, kas tuo metu vyksta galvoje, yra savotiškas dzen momentas, nes visi tavo instinktai tą akimirką yra labai aštrūs: esi čia ir dabar, šią akimirką. Būtent to mes ieškome medituodami, užsiimdami įvairiomis praktikomis, siekdami būti tą akimirką kaip įmanoma ilgiau. Greitis yra tarsi tinginio dzen, nes rezultatą pasiekti daug paprasčiau nei per meditacijos praktikas. Tas pats nutinka važiuojant ilgus atstumus – realybė nutolsta, dingsta laiko suvokimas, tiesiog esi ir reaguoji. Tai mane absoliučiai žavi. Na, o kitas dalykas, kad karantino laikotarpiu turėjau daug laisvo laiko, todėl žiemomis susikonstruodavau po vieną motociklą. Tačiau ši veikla – labiau hobis.

– Lietuvoje daug teatro žmonių garbina gyvą teatrą ir į teatrinę kūrybą pasitelkiamas naujas technologijas ir medijas žiūri kaip į grėsmę šiam gyvumui. Remdamasis jūsų kūryba jaučiu, kad nesate technofobas ir sutiktumėte, kad teatras turėtų įsileisti technologinę pažangą.

– Na, teatras neegzistuotų, jei nebūtų gyvas. Tai, žinoma, turi būti. Tas pats, beje, yra su restoranais ir barais, kur susirenka daugybė žmonių, o tada kas nors nutinka. Neįmanoma kaip nors stebuklingai siųsti emocijų per internetą. Tai tiesiog neįmanoma. Taigi, šia prasme teatras turi likti gyvas. Kitas dalykas, nesuprantu, kodėl technologijos suvokiamos kaip grėsmė gyvumui? Priešingai, technologijos gali padėti, kad emocijos būtų dar gyvesnės. Galima sakyti, kad lempos nereikalingos, nes tai irgi technologija, tiesa? Tačiau vis tiek norisi turėti vis geresnių apšvietimo galimybių. Tą patį galima pasakyti ir apie šildymą arba kondicionierių sistemas. Visos šios technologijos tik padeda mums sukurti tą gyvo teatro stebuklą, jos padeda atverti naujus tikrovės sluoksnius, pavyzdžiui, XR (liet. išplėstinės realybės) technologijos, kurios panašios į šamanizmą, atveria visiškai naujas duris ar naujas perspektyvas, kurių anksčiau nežinojome. Man labai patinka technologijos. Man patinka išbandyti jų galimybes, ypač dabar, kai tiek daug naujovių gimsta kiekvieną dieną. Negaliu sulaukti momento, kai galėsiu išbandyti „Apple“ papildytos realybės akinius ir kitas dirbtinio intelekto naujoves. Taigi, mūsų tikslas – sukurti teatrą, kuris taptų tikru technologijų rojumi. Tačiau nepamirškime, kad tikslas vis tiek yra toks, kad kartu susirinkę žmonės išgyventų šią akimirką čia ir dabar.

– Kaip teatro menininkas, aišku, esate aukštosios kultūros kūrėjas. Tačiau pastebėjau, kad jums svarbi ir žanrinė kultūra. Pavyzdžiui, jūsų sukurtas daugiaserijinis kūrinys JAIK, kurį rodėme NKDT, artimas mokslinės fantastikos serialams. Koks jūsų santykis su šia populiariąja, žanrine, serialų kultūra?

– Labai mėgavausi pirmaisiais šiuolaikiniais serialais, kai jie pasirodė, pavyzdžiui, „Lost“ (liet. „Dingę“). Tada galvojau, velniai griebtų, čia atsiveria tokių galimybių, beveik kaip romanuose. Filmas, šiaip ar taip, trunka vos kelias valandas, o serialuose yra daugybė valandų, kad papasakotumėte savo istoriją. Taigi, atrodė tikrai fantastiškai. Nuo to laiko peržiūrėjau daugybę skirtingų serialų. Tiesa, pastaruoju metu to nebedarau – gal neberandu, kas mane sudomintų. Tačiau akivaizdu, kad serialai atvėrė naujų galimybių, nes, skirtingai nei kino pramonėje, čia nėra tikslių taisyklių, kanonų. Filmai yra tokie standartizuoti, kad juose labai sunku padaryti ką nors neįprasto ar naujo, o serialo formatas – kur kas laisvesnis. Tačiau turiu pasakyti, kad pastaruoju metu labiau domiuosi vaizdo žaidimų industrija, konkrečiai tokiomis platformomis kaip „Unity“ ar „Unreal“, t. y. žaidimų varikliais, kuriuos naudodami galite susikurti savo realybę. Prisipažinsiu, kad aš pats kompiuterinių žaidimų nežaidžiu – niekaip negaliu įveikti pojūčio, kad tai tuščias laiko eikvojimas ir kad tuo metu geriau perskaityti knygą. Tačiau nors pats nežaidžiu, domiuosi pačia žaidimų struktūra ir kaip ją galima pritaikyti teatre. Šiuo metu būtent ši technologijų ir populiariosios kultūros dalis mane domina labiausiai.

Kodėl technologijos suvokiamos kaip grėsmė gyvumui? Priešingai, technologijos gali padėti, kad emocijos būtų dar gyvesnės.

– Esate sukūręs spektaklių, kuriuose kompiuterinius žaidimus siejote su estų liaudies žaidimais, atrasdamas juos siejančią logiką. Ar galima teigti, kad be viso jūsų susidomėjimo technologijų pažanga ir jos kūrybinėmis galimybėmis esate veikiamas ir etninės ir folklorinės kultūros?

– Išties, folklorinius ir etnografinius motyvus esu pasitelkęs kurdamas įvairius savo spektaklius, tačiau labiausiai domiuosi viena tos kultūros sfera – šamanizmu. Esu dalyvavęs šimtuose įvairių ceremonijų, pavyzdžiui, ajahuaskos ir kitų substancijų, vykusių atogrąžų miškuose ar mano vasarnamyje prie jūros Estijoje. Tai ilga patirtis ir mano gyvenimo dalis, taip pat dalis manęs kaip menininko ir autoriaus. Ir tai, ką darau teatre, labai dažnai yra tiesiogiai susiję su išgyvenimais, kuriuos patyriau per tas ceremonijas. Šio magijos elemento esama ir estų liaudies muzikoje, folklore. Dėl tos pačios priežasties mane žavi ir buto šokis – jame atpažįstu tą patį ryšį su žeme, pagrindus. Šamaniškų išgyvenimų metu galima sugrįžti prie tų pagrindų ir kartu išlikti laisvam, kai viskas skraido aplink ir gali rinktis, ką nori. Šie dalykai man svarbūs ir kasdieniame gyvenime, todėl negaliu sakyti, kad tai mane žavi, tai tiesiog egzistuoja.

– Klausydamasis prisiminiau Alvio Hermanio seriale „Agentūra“ rodomą ajahuaskos ceremoniją. Būtų įdomu sužinoti, kiek dar Baltijos šalių teatro menininkų naudojasi šiomis šamaninėmis ceremonijomis ir medžiagomis?

– Aš šia praktika užsiimu jau 20 metų. Darau tai reguliariai, keturis kartus per metus. Turiu draugą šamaną iš Ekvadoro – jis atvyksta pas mane ir surengia ceremoniją. Tai primena uolaus kataliko lankymąsi bažnyčioje kiekvieną sekmadienį. Ritualas padeda būti nuolankiam ir apsivalyti nuo visų nuodėmių, kurias padariau per tą laiką.

– Esate dirbęs Eugenio Barbos antropologinio teatro centre Danijoje. Koks jūsų teatrinis išsilavinimas? Ką galėtumėte vadinti savo tikraisiais mokytojais?

– Manau, kad E. Barba man yra svarbiausias. Žinoma, mes užaugome tais laikais, kai Jerzy Grotowskis buvo legenda, tačiau, kaip žinome, ir patį J. Grotowskį savotiškai atrado E. Barba, kuris jį atsivežė iš Lenkijos į Odéono teatrą, kur aš taip pat kurį laiką studijavau. Taigi tie žmonės man buvo tikrai svarbūs. Dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje teko gyventi Vokietijoje, kur Miūlheimo teatre „Theater an der Ruhr“ dirbo italų režisierius Roberto Ciulli. Tuo metu jis buvo maištininkas vokiečių teatre ir tai buvo labai įdomūs dveji mano gyvenimo metai. Be abejo, išskirčiau ir susitikimą su šokėja Pina Bausch, kurią labai dažnai lankydavau Vupertalyje. Jos repeticijos ir mūsų pokalbiai man buvo itin svarbūs.

– Paskutinis klausimas. Dabar esate pedagogas ir akademijos „Von Krahl“ formuotojas. Kokia yra jūsų pedagoginė sistema?

– Jos nėra, aš nesijaučiu mokytoju. Galbūt labiau laikau save edukatoriumi, nes neturiu jokios sistemos, kurią galėčiau užrašyti ir perduoti. Tai veikiau praktiniai užsiėmimai – pats labiau mėgstu patirti dalykus, o ne juos analizuoti. Ir man pačiam smalsu, kas iš to išeis.

Apie garso meno tendencijas Lietuvoje ir Europoje, teatro veiksmo reikšmę garso raiškai – menininko diskusija su NKDT teatro meno vadovu Edgaru Kliviu.

– Kokie buvo svarbiausi jūsų kuruotos festivalio „Nerk į (garso) teatrą“ programos atrankos kriterijai? Ką svarbaus mes pamatysime, kodėl (ir kam) verta ateiti?

– Sudarydamas programą galvojau apie platesnę paletę, kurioje atsiskleistų keli mane dominantys specifiniai performatyvumo atspalviai. Sunku žodžiu nupasakoti tą performatyvaus būvio kokybę. Galbūt viena fraze galėčiau pasistengti apibendrinti, kas bendro tarp visų pasirodymų – tai ritualizuotas, metodiškai įgyvendinamas publikos užkalbėjimas. Nesakyčiau, kad mano parinkta programa atspindi kažkokias tendencijas, nes ji neorientuota į aktualumą. Tai tiesiog keli dalykai, kurie man šiuo metu įdomūs. Kam verta ateiti? Galbūt bet kam, kas domisi performatyviai atliekama muzika ir ritualizuotomis garso meno formomis, gal net ir eksperimentinio teatro mėgėjams, nors tokio ten nebus, tačiau teatrališkumo yra ne tik teatre, kaip ir poezijos yra ne tik eilėraščiuose.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Kuo apskritai įspūdinga, įdomi šiuolaikinė garso meno scena Europoje, pasaulyje? Kokias naujausias tendencijas ten išskirtumėte? Kokios tendencijos, žanrai, kūrėjai šiuo metu jus domina labiausiai?

– Garso menas – labai platus žanras. Jis tarpsta skirtingų institucijų globojamas. Tai ir eksperimentinės muzikos festivaliai, ir šiuolaikinio meno galerijos, muziejai, teatro erdvės irgi veriasi darbui su garsu kaip pirmine materija. Naujausios tendencijos sunkiai apčiuopiamos, galbūt idealus pavyzdys galėtų būti opera „Saulė ir jūra“ – joje yra labai platus disciplininis spektras. Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas. Manęs nedomina kažkoks vienas ar kitas žanras, domina originalios kombinacijos, kūrybiškas dalykų sudėjimas į vieną visumą.

– Kaip, jūsų nuomone, šiame kontekste atrodo Lietuvos garso meno scena? Ar garso menas Lietuvoje turi publiką, kurios užtektų šiam menui klestėti? Ar šis menas pakankamai komunikuojamas ir edukuojamas, kad būtų plačiau prieinamas ir suprantamas? Festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ bus nemažai edukacinių veiklų. Ko dar reikėtų, kad garso menas pritrauktų daugiau žmonių?

– Lietuvos garso meno scena susipynusi su kitomis scenomis ir tai labai gerai. Ne toks įdomus būtų griežtas nišiškumas, nors tame irgi yra vertingos autentikos. Visi reiškiniai man savotiškai įdomūs ir verti dėmesio, na, o garso menas vis dar sunkiai atskiriamas nuo muzikos. Ta takoskyra tarp garso meno ir muzikos atrodo ir yra tai, apie ką turėtų būti kalbama, nes dažnai net ir kultūros srities profesionalai galerijoje eksponuojamą garso instaliaciją vadina muzika, nors joje skamba garsai, kurie savo prigimtimi ir koncepcija siekia visai kitų tikslų, negu tai daro muzika.

Tikiuosi, edukacijų metu ta takoskyra bus išryškinta, dalyviai supras, kokia trapi ir reliatyvi yra skambančio objekto samprata; ji priklauso ne tik nuo autorinės intencijos, bet ir nuo klausytojo požiūrio. Ar reikia specialiai pritraukti daugiau auditorijos, nežinau. Tegul tai sprendžia komunikacijos ekspertai ir salės vadybininkai. Mano nuomone, įdomus ir „one-on-one“ santykis.

– Tradiciškai galima įsivaizduoti, kad garso menas yra naujųjų medijų menas, kitaip tariant – technologijų raidos padarinys (panašiai kaip fotografija ar vaizdo menas). Savo kūryboje (ir savo kuruotoje festivalio programoje) jūs atskleidžiate platesnį spektrą garso meno įvairovės. Norisi paklausti, kas garso menas yra jums, jei reikėtų nusakyti vienu sakiniu?

– Man garso menas yra tam tikra klausymosi kokybė. Pvz., išjunkite televizoriaus garsą ir vietoj jo įsijunkite radijo imtuvą. Arba įsijunkite du radijo imtuvus vienu metu. Nesvarbu, ar juose tuo metu skamba muzika, ar kalba, – šis kūrybingas, konceptualus klausymasis jau daigina šaknis garso meno dirvoje.

Muzika, kaip meno forma, turi senas tradicijas, o garso meno pradžią siečiau su radijo medijos atsiradimu, kurioje kaip lygiaverčiai susijungia trys klausymosi būdai: redukuotas, kauzalinis ir semantinis. Muzikiniam klausymuisi būdingesnis būtų redukuotas klausymosi būdas – tokio klausymosi metu mes susitelkiame į sonoristines garso savybes – kaip tai skamba, o ne ką tai reiškia arba kas skamba. Garso menas – tai savotiškas išplėstinis klausymasis. Klausymasis išplėstiniame lauke. Mano sudarytos programos metu klausymasis vyks performatyvaus, sceninio lauko kontekste.

– Festivalis „Nerk į (garso) teatrą“ vyksta teatre. Tai tarsi neišvengiamai įpareigoja programoje akcentuoti kūrėjus ir kūrinius, kurie turi teatrališkąjį ar / ir performatyvųjį aspektą. Jūsų kūryboje svarbią vietą užimą būtent garso performansas. Kodėl jums ir kitiems šio ypatingo žanro (meninės medijos) atstovams svarbu garso patirtį papildyti gyvu veiksmu, atliekamu priešais žiūrovą, apibrėžtoje erdvėje? Ką teatrinis / performatyvus veiksmas suteikia garso raiškai (ko negaučiau tiesiog klausydamasis)?

– Performatyvumas – teatrinės erdvės prioritetas. Stebėti, kaip gimsta garsas, kaip sceninio ritualo metu kūnai generuoja tai, kas patiriama žiūrovo, tai yra ypatybė performatyvaus veiksmo vietos ir laiko. Klausytis, žinoma, galima ir atsietai, netgi spektaklio metu galima užsimerkti ir tapti auditorijos dalimi tikrąja to žodžio prasme (beje, žodis „auditorija“ kilęs iš žodžio „klausytis“). Tačiau aš nesureikšminu nė vienos raiškos formos, garsas be performatyvaus, žiūrovui matomo veiksmo irgi įmanomas. Scenoje pristatomo radijo vaidinimo metu gali nieko nevykti, tačiau pati erdvė tampa atlikėju. „Matyti“ yra pakeičiama „patirti“. Žodžiu, visos kombinacijos įmanomos ir įdomios.

– Festivalyje pamatysime jūsų paties naują originalų spektaklį, garso performansą „Trečiasis tūkstantmetis“ pagal Jameso Grahamo Ballardo apsakymą. Spektaklyje naudosite žmogaus balsą kaip raiškos priemonę (esate tai daręs ir ankstesniuose teatriniuose kūriniuose). Ar galėtumėte nusakyti skirtumą tarp aktoriaus balso dramos teatre, atlikėjo, dainuojančio ir atliekančio muzikinį kūrinį, ir balso reikšmės garso mene?

Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas.

– Mano spektaklis – savotiškas išplėstinis skaitymas. Man buvo įdomu sukurti aplinką (environment), aplinkybes (setting), kuriose aktorius galėtų perskaityti visą apsakymą nuo pradžios iki galo, pasitelkdamas savo aktorinio amato priemones. Aš tik padėsiu aktoriui, sukursiu jam akustinį klimatą, kuriame jo skaitymas taptų itin įtaigus. Šiuo atveju spektaklis galbūt panašesnis į radijo medijoje pristatomą skaitymą negu į garso meno instaliaciją ar su teksto interpretacija žaidžiantį dramos kūrinį. Takoskyra tarp aktoriaus balso, dainininko ir balso vaidmens garso mene, manau, nevienareikšmiškai būtų tokia – teatre dominuoja semantinis klausymosi modusas (KĄ), muzikoje redukuotas (sonoristinis, KAIP) modusas, o garso menas, be šių dviejų klausymosi modusų, dar apima ir kauzalinį garso šaltinio medžiagiškumą, fizinį skulptūriškumą (KAS). Žinoma, visi šie trys modusai yra daugiau ar mažiau būdingi kiekvienai iš mūsų aptariamų sričių.

– Spektaklio, pagrįsto mokslinės fantastikos literatūros kūriniu, tema – erdvė. Taigi, jūs pasitelksite garsą kalbėti apie erdvę. Kokia yra erdvės reikšmė garso mene?

– Erdvė mano kūrinyje pristatoma trimis būdais: tai fizinė auditorijos erdvė su scena ir supamuoju salės garsu, tai fonetinė kalbos erdvė su savo suspaustais, daugiasluoksniais perdirbto balso pasirodymais ir vizualiai (vaizdo projekcijos būdu) pateikiama teatro užkulisių erdvė, vadinamieji instituciniai užkaboriai, kurių neatskiriama dalis yra pats veikiantis aktorius. Taigi, tai, apie ką skaito aktorius (apie tariamos erdvės specifiką), susipina su tuo, ką kasdien patiria pats aktorius savo darbe (institucinė specifika), ir tai, ką patiria žiūrovas (auditorijos specifika).

Garso mene erdvė yra viena kertinių sampratų. Muzikoje atrodytų tai kiek mažiau svarbu, tačiau galbūt muzikos keliamos emocijos primena mums apie pirmykščių žmonių patirtus afektus susiduriant su garsu, skambančiu skirtingose erdvėse. Na, o teatras pasitelkia erdvę, kad suburtų žmones į ritualą.

Apie pagrindines jos dedamąsias, nacionalinio teatro misiją – atsakymai šiame pokalbyje.

– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė feisbuko spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo projekto „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai pradedama įgyvendinti jūsų suformuota teatro kūrybinė programa. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis būti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios.

Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose.

Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdo teatro, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu klasika kelia iššūkių, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, jog spektaklis būtų naujas ir intriguojantis.

Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Williamo Shakespeare’o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūros galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, teatro „Von Krahl“ Taline įkūrėjas, vienas iš festivalio „Baltoscandal“ pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote. Pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikimus motociklus (jų dabar pilnas garažas), kuriais ir važinėja.

W. Shakespeare’o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip Renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 m. premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? G. Minelgaitė yra režisierė, turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti, atrodytų, nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos kūrinį „Alfa“, kur opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Walto Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių ir jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“  padarė milžinišką darbą ir jis kasdien vyksta mokyklose. Tačiau sostinės metai baigėsi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys – šiai auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu „Chai latte“ ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti, siūlo atrasti kitokių kultūros vartojimo būdų.

Man pasirodė, kad kai tik kalba eina apie spektaklius jaunajai auditorijai,  mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildymą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti savą spektaklį šiai tikslinei grupei.

Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių A. Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 m. paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku).

Kita grupė, kuriai statysime spektaklį šiais metais, – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai, su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis, ir geras humoro jausmas, – viską jie turi, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas senjoro vaidmuo, ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoju nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti ir apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika kvėpuotų tuo pačiu oru kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes, aišku, mėginsime tai daryti.

Kartu turiu pastebėti, kad man, kaip meno vadovui, Lietuvoje pritrūko institucijos, kuri šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotai su ja susipažinti ir pasirinkti. Britų dramaturgijos kūrinių dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, o ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė.

Teatro gyvenime turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t.t.

Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti į festivalį kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo Jameso Grahamo Ballardo kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai, pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos atstovų iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo, kaip teatro kritiko, žvilgsnio aštrumo?

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas, aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to, bėgant laikui, apskritai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir skystas, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“. Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybiškam ir labai kritiškam vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo, grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų, – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022-ieji, Kauno – Europos kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kai kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir, svarbiausia, kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimi.

Kitas svarbus dalykas, kad teatras per tuos metus sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriami bendri pastatymai, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važiuoja iš vienos šalies į kitą ir t. t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug nedalyvavo šiame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Kauno – Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu. Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšime. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių.

Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrų naujų gebėjimų ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis ir tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas / Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galimas bendras darbas, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų kalba. Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas.

Dabar darbuojamės prie naujo projekto „Kūrybiška Europa“ su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du rašytojai iš Afrikos yra sukūrę tekstų apie popandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso teatro festivalį „Les Recreatrales“.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

– Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, t. y. kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kt.

Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris’72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia?

Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros rengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairių žmonių, profesionalų, dėstytojų, filosofų, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniu lygmeniu. Tokias diskusijas organizuosime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kai skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavyje apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio masto viešosios sferos, kur diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai ne vienintelė funkcija, kurią NKDT turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra daugiafunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reiškia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susitelkimu prie kokios nors temos ar uždavinio. Tai galėtų leisti sau vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo.

Nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir orientuotis tik į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį, – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.

– Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė socialinio tinklo „Facebook“ spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai prasideda jūsų suformuotas teatro kūrybinės programos įgyvendinimas. Kokios pagrindinės jos kryptys?

– Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis išlikti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios. Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdistų, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu, ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose. Kartu, klasika kelia iššūkius, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą tą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, kad spektaklis būtų naujas ir intriguojantis. Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Shakespeare‘o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūrinės galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, Von Krahl teatro Taline įkūrėjas, vienas iš Baltoscandal festivalio pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote, pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikėtinus motociklus – jų dabar pilnas garažas – kuriais ir važinėja. Shakespeare‘o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir P. Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.

– Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 metų premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? Gintarė Minelgaitė yra režisierė turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti atrodytų nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos „Alfa“ kurioje opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.

– Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Tuo tarpu mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių-jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Europos kultūros sostinė čia padarė milžinišką darbą ir jį kasdieną dirba mokyklos. Bet sostinės metai baigiasi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys, šiai young adults auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu chai latte ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti ir siūlo atrasti kitokius kultūros vartojimo būdus.

Man pasirodė, kad kai tik kalba užeina apie spektaklius jaunajai auditorijai, tai mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Tuo tarpu Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje...“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti „savą“ spektaklį šiai tikslinei grupei. Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių Augustą Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 metų coming-of-age paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku). Kita grupė, kuriai statysim spektaklį šiais metais – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis ir geras humoro jausmas – viskas juose yra, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas „senjoro“ vaidmuo ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoj nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.

Edgaras Klivis. / VDU nuotr.

Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika „kvėpuotų tuo pačiu oru“ kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes aišku mėginsime tai daryti. Kartu turiu pastebėti, kad man kaip meno vadovui pritrūko Lietuvoje institucijos, kuri tą šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotu būdu su ja susipažinti ir pasirinkti. Jei britų dramaturgijos dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, tai ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?

– Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?

– Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė. Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti festivaliui kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo James Graham Ballard‘o kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos auditorijas iš visos Lietuvos.

– Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo kaip teatro kritiko žvilgsnio aštrumo? 

– Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to bėgant laikui, bendrai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, tą kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir „skystas“, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“ Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybišku ir labai kritišku vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo – grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų – man jų gyvybiškai reikia.

– Praėję 2022 metai, Europos Kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kuomet kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?

– Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda, kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir svarbiausia – kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimis. Kitas svarbus dalykas, kad teatras sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių per tuos metus. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriamos koprodukcijos, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važinėja iš vienos šalies į kitą ir t.t. Deja, bet NKDT ilgą laiką nedaug tedalyvavo šitame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu.

Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšim. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių. Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrus naujus gebėjimus ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis bei tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas/Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galima koprodukcija, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų . Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas. Dabar darbuojamės ties nauju „Kūrybiškos Europos“ projektu, su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du iš Afrikos rašytojai yra sukūrę tekstus apie postpandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso „Les Recreatrales“ teatro festivalį.

Edgaras Klivis ir Ana Kočegarova-Mai. / D. Stankevičiaus nuotr.

– Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?

Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, tai yra kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. NKDT galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kitais. Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris ‘72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia? Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros surengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairius žmones, profesionalus, dėstytojus, filosofus, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniame lygmenyje. Tokias diskusijas darysime ir ateityje.

Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kuomet skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavy apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio mąsto viešosios sferos, kur yra diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politinę prievartą ar spaudimą.

Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai nėra vienintelė funkcija, kurią NKDT, turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra multifunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reikia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susifokusavimu į kokią nors temą ar uždavinį. Tą galėtų leisti vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo. O nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir mes susifokusuoti į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.

Prieš 100-ą metų Kaune prasidėjo ne tik Laikinosios sostinės, bet ir visos Lietuvos teatro istorija. Nors vaidinimų būta ir anksčiau (kad ir garsioji Keturakio komedija „Amerika pirtyje“), tačiau būtent Kaune įkurta Dramos vaidykla davė pradžią stacionariam teatrui.

1920 m. gruodžio 19-ą dieną režisierius Juozas Vaičkus publikai pristatė premjerą – spektaklį „Joninės“ pagal H.Sudermanno pjesę. Spektaklis rodytas tik vieną kartą, tačiau jis padėjo pamatus teatrui Lietuvoje.

Šį įsimintiną įvykį įprasminą Gyčio Padegimo spektaklis „Pirmeiviai“, tačiau tai tik viena iš daugelio premjerų, kuriomis šį sezoną džiugins Nacionalinis Kauno dramos teatras.

Apie laukiantį įdomų ir dėl koronaviruso kupiną iššūkių sezoną „Kauno dienos“ studijoje pokalbis su teatro direktoriumi E. Stanciku ir naujuoju teatro Meno vadovu E. Kliviu.