– Pabandysiu išvardyti jūsų kūrybines veiklas: ir margučius marginate, ir žolynus rišate, ir vąšeliu neriate, ir interjero lėles kuriate, ir puodelius, drabužius, netgi batus savo piešiniais dekoruojate...
– Viskas mano gyvenime sukasi aplinkui vienokius ar kitokius menus. Turiu susikūrusi interneto puslapį „Editos spalvos“ – štai tarp tų spalvų ir gyvenu. Negaliu ilgai užsiimti viena ir ta pačia veikla, tai nuolat ją keičiu. Nusibosta floristika, interjero detalės, medžio dirbiniai – imuosi lėlių gamybos. Negaliu pakęsti rutinos. Nėriniai, žolynai, margučiai ir kiti tautodailiški dalykai – tai jau pomėgiai, skirti dvasiai atgaivinti, pamaitinti. Drabužius tapau tik sau ir draugėms, kurios labai paprašo. Tik nieko nedarau pagal užsakymus. Turbūt perdegiau. Dabar kuriu, rodau, o kam patinka – tas ir įsigyja.
– Esate spalvinga, ryški moteris – apie tai kalba ir jūsų veiklos pavadinimas „Editos spalvos“. Ar turite kur šarkoms pasirodyti, pasipuikuoti savo kaimelyje?
– Mėgstu būti spalvinga, ryški, bet galiu ir savo kaimuke pasipuikuoti. Be to, kai sūnų į mokyklą nuvežu, turiu progą per Uteną pereiti. Juk dešimt kilometrų iki miesto – vienas juokas. Tokių trumpų išėjimų į žmones man užtenka. Kita vertus, juk nebūtinai reikia kažkam rodytis. Stebiu save ir matau, kad kuo toliau, tuo labiau darausi intravertė. Ir tas bendravimo, žmonių matymo poreikis su metais vis mažėja. Valandą, dvi pabendrauju – ir jau į gamtą, į savo kaimuką traukia. Neįsivaizduoju, kaip tie didmiesčių žmonės gali valandų valandas vaikščioti po prekybos centrus, apsipirkinėti – vajezau... Man čia būtų pats baisiausias dalykas. Dėl spalvų? Aš iš tiesų jas labai mėgstu. Kurią labiausiai? Nė nežinau. Būna, kad viena kuri labai užkabina, paskui – kita.
Rankdarbis: vąšeliu nerta užuolaida – tikras meno kūrinys langui papuošti. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Bepigu jums nemėgti parduotuvių, kai pati galite gražiausią drabužį pasisiūti ar net batus pasidekoruoti...
– Tai kad nelabai aš siūti moku. Matote, sugalvojau sykį (jau gana vėlai, būdama 30-ies) Utenos kolegijoje studijuoti aprangos dizainą. Mokiausi dieniniame skyriuje, kad viską kuo geriausiai išmokčiau. Egzaminus išlaikiau su pagyrimu, bet nevadinu savęs gera siuvėja. Retai siuvu. Jei siuvu, tai tik sau, bet dažniau nusiperku kokią lininę suknelę iš dėvėtų drabužių parduotuvės ir ją išsipiešiu tekstilės dažais.
– Minėjote, kad negalite pakęsti rutinos. Vis dėlto, kuri iš visų kūrybinių veiklų jums pati mieliausia?
– Gal kurti interjero lėles? Iš kepamo modilino darau joms veidus, rankas, smulkesnes detales – iš ore stingstančios medžiagos. Tik štai kur bėda – sunku man su jomis skirtis. Kai tik kokią padarau – išsyk parduoti neskubu. Ji turi pas mane pagyventi. Matot, kokia naginė esu (juokiasi). Man tos lėlės kaip vaikai. Net vardus jos turi. Gal naktimis ir šneka? Šiuo metu namuose gyvena penkiolika. Didelės, kai kurios iki 0,5 m ūgio. Ruošiuosi parodai Utenoje, tai kaupiu visas iki vienos. Daugiausia – personažų. Pavyzdžiui, Velykų bobutė, Žiniuonė, Sniegena, Raganų ragana... Man patinka labai charakteringos lėlės, gal dėl to, kad mėgstu pasakas? Tuomet atsiranda ir visokių nykštukų, bildukų (juokiasi).
– Gal turite mažų vaikų, kad taip pasakomis žavitės?
– Vaiką turiu, tik jau visai nemažą – Lukui šį mėnesį bus šešiolika. Ar meniškas? Tikrai ne… Gal jam, vaikui, tie mamos menai iki gyvo kaulo įgriso, tai pats link skaičių ir sporto pasuko.
– Daugelis, ko gero, norėtų jūsų paklausti, kaip iš mėgstamos veiklos dar ir pragyventi – ar tam reikia ypatingų gabumų?
– Tikrai nesu labai gabi, veikiau – užsispyrusi ir darbšti. Darau tol, kol man pavyksta. Bet pavyksta labai negreitai. Todėl, jei kam nors atrodo, kad viens du – ir viskas, labai klysta. Dar esu smalsi. Pamatau, kad kažkas kokią edukaciją organizuoja – nueinu. Paskui gi viskas kūryboje praverčia. Šiuo metu neriu, mezgu, paišau, lipdau, dekoruoju, skutinėju, juostas pinu, žolynus rišu. Juos rišti Giedražolė pamokė. Be galo patiko. Ėmiau kažko savo ieškoti. Tai nėrinį tarp jų įdedu, tai kokį skutinėtą margutį. Nes kai tave moko, darai taip, kaip mokytojas liepia. Paskui prasideda pats įdomumas – imi improvizuoti.
Subtilu: virtualioji fotografijų paroda „Mano žolynų kerai“ atskleidžia, kaip puikiai tarpusavyje dera žolynai ir margučiai. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Daugelis dejuoja dėl kylančių kainų, o jūs gyvenimu nesiskundžiate?
Negaliu ilgai užsiimti viena ir ta pačia veikla, tai nuolat ją keičiu. Nusibosta floristika, interjero detalės, medžio dirbiniai – imuosi lėlių gamybos.
– Tfu tfu tfu – bijau prisikalbėti, bet tikrai nesiskundžiu. Ką sukuriu – tą ir parduodu. Mano darbai nebrangūs, bet pragyvenimui užtenka. Na kiek, sakykit, žmogui reikia? Pastaruoju metu pradėjau ir išvis mažiau vartoti. Neseniai nusipirkau medžiaginius batus iš naudotų prekių parduotuvės, tai išpaišiau juos lapėmis – atgimė naujai. Drabužius išvis retai perku. Tuos pačius atnaujinu piešiniais. Jei kokia dėmė ar pablukimas – išsyk gimsta mintis, kaip originaliau ją paslėpti. Galbūt tokia mąstysena ir gyvenimo būdas dar nuo sovietinių laikų man į kraują įaugę: juk tėvai nieko neišmesdavo, viską kaupdavo, kai nieko nebūdavo. „Gal prireiks?“ – sakydavo. Kartais net pykstu ant savęs, kad laikai pasikeitė, o aš vis dar kaupiu. Bet praeina keletas metų ir žiū – prisireikia to sukaupto turto: tai lėles darant, tai sages ar dar kažką. Pamatytumėte dabar mano kambarį – ko ten tik nėra! Ir medžiagų, ir siūlų, ir karolių, o ant aukšto – dar ir džiovintų žolių turiu. Visko man reikia. Vyras darbo kambaryje pastatė tokią milžinišką spintą ir pasakė: „Dabar jau tikrai tilps.“ Praėjo dveji metai – jau nebetelpa (kvatojasi).
– Mačiau jūsų virtualiąją fotografijų parodą „Mano žolynų kerai“. Tarp žolynų – gražiai įkomponuoti margučiai. Gal pasidalytumėte, kaip juos marginate?
– Kai imi prekiauti internetu, turi išmokti gražiai pateikti savo darbus. Šią parodą surengiau dar pandeminiais metais, kai nieko gyvai organizuoti nebuvo galima. Velykos mūsų šeimoje iš tiesų didelė šventė. Joms ruoštis pradedu vos ne prieš savaitę. Užmerkiu svogūnų lukštus, juos išverdu. Taip prasideda pirmasis ruošimosi etapas, kurio tikslas – nudažyti kiaušinius pūtimui. Pasidedu juos ateičiai – paskui žiemą pamažu skutinėju. Penktadienį Velykoms vėl užsimerkiu svogūnų lukštų. Įpylusi šlakelį acto paverdu apie 15–20 minučių. Vandens puode turi būti tiek, kad apsemtų kiaušinius. Viralą atvėsinu. Paruošiu kiaušinius: su soda juos atidžiai nuplaunu ir verdu. Kurie skyla – atidedu mišrainei, kurie sveiki – marginu vašku ir dedu į atvėsusį svogūnų lukštų mirkalą. Palieku ten juos visai nakčiai. Šeštadienio ryte išsitraukiu puikiausiai nudažytus. Jei vašku išmargintus kiaušinius dėsime į karštą viralą – vaškas nubėgs.
Margučiai: ir vašku marginti, ir skutinėti – kasmet Velykoms E.Kušleikienė primargina vis kitokių. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar kiaušinius margindavote vašku ir vaikystėje?
– Ne, tuomet populiaresnis buvo marginimas žolytėmis. Tiesiog aplinkui namus prisirinkdavome žemuogių, paparčių, laukinių morkų lapelių, pašlapindavome juos, prilipdydavome prie kiaušinių, tuomet sudėdavome juos į nailoninę kojinę, apvyniodavome siūlu ir virdavom svogūnų lukštuose ar kokiuose dažuose. Jei rinkdavomės dažus, gražu būdavo vietoj tų žolyčių svogūnų lukštų prikarpyti, netvarkingai jų aplinkui kiaušinį pridėlioti, o paskui atsargiai kojinėn sudėti. Įdomiai tuomet išeidavo. Vaikai galėdavo tarsi debesyse paveiksliukų ant taip dažytų kiaušinių ieškoti, o radę – apvedžioti, visokių detalių ar kūno dalių pripiešti. Sūnus nedalyvauja. Kol mažesnis buvo, dar margučių raštai rūpėjo, o dabar jau ne. Užaugo – nebemargina. Vyras – irgi ne. Užsienyje dirba. Grįš, kaip sakau, kai viskas bus gatava – šeštadienį vakare. Jei labai norės, Atvelykiui galės padažyti.
– Gal pasidalytumėte, kokias Velykų stalo vaišes ruošiate? Mačiau nuotrauką su labai gražiu sviestiniu Velykų avinėliu.
– Tas avinėlis jau tapo mūsų šeimos velykine tradicija – visuomet jį gaminu. Imu gabalėlį sviesto, palaikau jį kambario temperatūroje, kad nebūtų per kietas, tuomet užsimaunu pirštines ir lipdau. Tarsi iš plastilino. Šalia visuomet turiu pasidėjusi šalto vandens, kuriuo kartkartėmis jį vis apšlakstau. Garbanėles išgaunu su dantų krapštuku. Būtinai pamėginkite. Gal pirmas jūsų avinėlis labiau primins šunelį ar katiną, bet patobulėsite ir kitąmet jau pavyks gražiau.
Kai sekmadienį visi susėdame prie Velykų stalo, mano tėtis visuomet pasako: „Taigi, Jėzau, tokį grožį iškada valgyt.“ Aš jam tradiciškai atsakau: „Ne iškadyk – valgyk!“ Taip prasideda mūsų velykiniai pusryčiai. Ir tas avinėlis, pasakysiu, tądien taip ir lieka tik vos vos nuo uodegos prakrapštytas. Iškadijame, gailime, dedame į šaldytuvą ir jau tik po švenčių suvalgome.
Prie mūsų Velykų stalo visuomet klega daug žmonių. Atvažiuoja ir mano sesė su visa šeimyna. Ji turi tris dukras su antromis pusėmis ir vaikučiais. Grįžta mano vyras iš užsienio. Sūnus Lukas. Tėveliai. Dabar visi taip gerai gyvename, kasdien valgome, ką norime, tai net nebežinome, ką šventėms ypatingo paruošti. Pamenu, mamytė pasakojo, kad vaikystėje jos mama turėjo Velykoms kepti pyragą, o ji suvalgė visą cukrų – tai gavo pylos!
Jei oras geras, einame margučių į lauką paritinėti – vyras lovelį yra padaręs. Tai tokios ir šventės. Ar laikausi gavėnios pasnininko? Na, nelabai. Užtai tėvelis mane vis bara, sako: „Degsi pekloje.“ Aš vis pajuokauju, kad jei Dievulis mane dėl valgymo į peklą nugrūs, tai jau ar taip, ar taip…Tiesa, tas tris dienas prieš Velykas mėsos nevalgau.
Aistra: „Lėles galiu kurti dieną naktį – laiko neskaičiuoju“, – apie savo mėgstamiausius kūrinius kalba Edita. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Kai antrą Velykų dieną pas gimines, draugus į svečius važiuojate, turbūt nereikia galvos sukti, ką dovanų nuvežti?
– Ojojoj… Čia jau, kaip sakant, batsiuvys be batų. Tas dovanas, pačios darytas, vis paskutinei minutei atidedu, o galiausiai ir visai jų neturiu. Kita vertus, visi mūsų šeimos draugai seniai mano kūriniais apdovanoti – negi neši tą patį? Nebent kokių naujesnių draugų atsiranda – tuomet.
Kokie dar hobiai be rankdarbių? Vaikščioti po laukus mėgstu. Gražu pas mus. Gal kad kalnuota? Nenorėčiau gyventi ten, kur lygu… Čia eini ir vos ne kas žingsnį kraštovaizdis keičiasi. Nemėgstu klaidžioti normaliais keliais – rūpi ten, kur dar niekieno nežengta. Kaip paskui grįžtu? Kažkaip. Pasiklydusi dar nebuvau. Bet vis tas laikas išėjus kažkur dingsta. Pamenu, jaunystėje, kai prasidėdavo gavėnia, dienas skaičiuodavome, kada pagaliau bus Velykos ir galėsime vėl eiti į šokius. Dabar rytas ar vakaras, žiema ar vasara – viskas taip susipynę, viskas taip greitai lekia. Beje, niekada neįsivaizdavau, kad norėsiu kaime gyventi. Kai jauna buvau, į miestą veržiausi. Dabar manęs ten su bizūnu nenuvarysite. Gamta – visas mano gyvenimas, įkvėpimas kūrybai. Kiekvieną sezoną – savi darbai. Kai ateina ruduo su ilgais vakarais – neriu, mezgu, vasarai atėjus – žoliauju, piešiu, nes tapymui natūralios dienos šviesos reikia.
– Gyvenate kaime, gal ir ūkį turite?
– Kadaise, kol dar tėveliai buvo stipresni, buvo ir ūkis. Karvę laikėme. Aš pati esu dar ir sviestą mušusi, sūrį, varškę gaminusi. Bet kai mamos sveikata suprastėjo, atsisakėme visko. Dabar tėvelis turi šunį, o aš – katiną Micių, kuris dabar ant kelių tingiai murkso ir mūsų pokalbio klausosi.
