Leidykla „Alma littera“, ne taip seniai išleidusi dr. E. Eger pasaulinį bestselerį „Pasirinkimas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, jos gerbėjams jau parengė ir naują, tos pačios vertėjos į lietuvių kalbą išverstą psichologės knygą „Dovana: 12 gyvenimo pamokų“. Joje nesuvokiamas kančias iškentusi E. Eger dalijasi savo žiniomis apie psichologinių traumų gydymą ir siūlo praktinį vadovą, skatinantį skaitytoją švelniais metodais keisti savo mintis ir įpročius, kurie laiko juos skausmingoje praeityje.

Pasaulinės garsenybės istorija – nepavydėtina. Per Antrąjį pasaulinį karą Vengrijos žydaitė Edith, tada dar paauglė, su savo šeima pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Čia jai teko nesuvokiamų kančių ir pažeminimų patirtys. Balerina, kuriai buvo prognozuojama didi karjera, ir gimnastė, kuri dar visai neseniai rengėsi olimpinėms žaidynėms, privalėjo šokti nacių gydytojui, pagarsėjusiam savo nežmoniškais eksperimentais su kaliniais – Jozefui Mengelei tuo metu, kai jos tėvai buvo varomi į dujų kamerą. „Tąkart jis sučiupo mane, patraukė iš eilės ir pasakė, kad mama tuoj grįš, tik eina nusiprausti po dušu. Niekada neatleidau sau, kad tądien išgyvenau. Išgyvenau koncentracijos stovyklą, mačiau, kaip žmogus iš bado valgo kitą žmogų, tačiau su pagyrimu baigusi universiteto studijas nepasirodžiau savo išleistuvėse – nemaniau, kad to nusipelnau. Tai yra vadinama „išgyvenusiojo kalte“. Labai tikiuosi, kad mano patirtis padės nebekentėti kitiems – šiame pasaulyje esame dėl tam tikro tikslo. Ir gyventi privalome dabar, turime vesti save iš nelaisvės į laisvę. Didžiausią kalėjimą kuria protas, o raktas į laisvę guli kiekvieno kišenėje“, – kalbėjo d. E. Eger specialiai leidyklai „Alma littera“ surengtame interviu.

Šokėjos talentas išsaugojo ne tik Edith gyvybę, – už pasirodymus ji kartais gaudavo duonos, kuria dalydavosi su savo vyresniąja seserimi ir kitomis barako merginomis, šis maistas leido joms išgyventi. Kai koncentracijos stovykla buvo panaikinta, merginą išvaduotojai vos gyvą ištraukė iš po negyvėlių kūnų. Pabuvusi pačiose žmogiškumo tamsybėse, pasiekusi patį jo dugną E. Eger savo gyvenimą ir karjerą dedikavo traumuojančioms kitų žmonių patirtimis. Šiandien ji – pasaulinio garso psichologė, dirbanti su prievartos aukomis ir kareiviais, kenčiančiais nuo potrauminio streso sindromo.

„Daugybė žmonių gyvena savo minčių kalėjime, bet, stoję akis į akį su savo traumomis, mes visada galime rinktis laisvę iš to kalėjimo ištrūkti“, – teigia vis dar aktyviai gyvenanti ir Antrojo pasaulinio karo baisumus menanti psichologė. Ji įsitikinusi, kad yra daugybė priežasčių, kodėl pasaulis nesimoko iš klaidų ir žmonės vis kariauja. „Dievas nežudo žmonių, juos žudo kiti žmonės. Gimdami mes atsinešame džiaugsmą ir gyvenimo aistrą, nekęsti mus išmoko aplinka. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės daro tai, ką daro. Tačiau reikia suprasti, kad karas yra siaubinga ir jame pralaimi visi. Tikrai žinau, bejėgystės jausmas sunkus, todėl komunikuokite, kalbėkite apie tai, kas vyksta, darykite viską, ką galite, kad išsaugotumėte kuo daugiau gyvybių. Negalima sėdėti rankas sudėjus, tai neveda prie taikos“, – įsitikinusi psichologė.

Apie savo patirtį Aušvice šiandien jau dvi knygas išleidusi psichologė išvis su niekuo nekalbėjo dvidešimt metų. Ją pažadino į rankas pakliuvusi Victoro Frankos knyga „Žmogus ieško prasmės“. Būtent ši knyga padėjo susitikti su savo baime ir baisia trauma. Be to, atsiminimus apie koncentracijos stovyklas rašė tik vyrai. „Nusprendžiau, kad pasauliui reikia ir moters balso“, – taip apie savo apsisprendimą rašyti knygą sakė E. Eger.

Išgyventi karo siaubą anuomet jai padėjo jausmas, kad visa tai, kas vyksta, yra laikina. Ji tvirtai tikėjo, kad galiausiai išvys savo mylimąjį ir tėvus. „Kai mus išvadavo, buvau tokia silpna, kad net negalėjau kalbėti, neįstengdama pajudėti, gulėjau lavonų krūvoje. Tačiau viltis manyje buvo gyva. Realybė pažadino, kai sužinojau, kad abu tėvai mirė dujų kameroje, o mano vaikinas buvo nužudytas likus dienai iki išvadavimo. Tapome laisvi, bet nežinojome, ką su savo laisve daryti. Net batų neturėjome“, – šiandien ji taip prisimena Aušvico baigtį.

Paklausta, ar kada atleido naciams, psichologė kalbėjo apie tai, kaip svarbu atsisakyti neapykantos: „Atleidimas yra dovana, kurią sau padovanojau. Išsilaisvinau, noriu ir toliau gyventi laisva, degti aistra ir meile kiekvienai dienai. Vienintelis dalykas, kurį jūs turite visą gyvenimą, esate jūs patys. Visi santykiai kada nors baigsis – su tėvais, vyru, vaikais. Santykis su savimi yra gera investicija“, – tvirtai tiki ji.

Jaunus žmones dr. E. Eger vadina taikos ambasadoriais. „Jūs, jaunieji, – sakė, – nesuprantate karo, norite taikos. Jos noriu ir aš. Privalome pamatyti, kiek daug galime, kai esame vieningi. Ana Frank savo dienoraštyje iš koncentracijos stovyklos rašė, kad net ir matydama, kaip žmonės žudo vieni kitus, ji tikėjo žmonijos gerumu. Absoliučiai sutinku, žmonėse noriu matyti geriausias jų savybes. Ir tada, kai jie patiria traumą, svarbu suprasti, kad žmogus nėra auka. Jus nuskriaudė, tačiau skriauda nėra jūsų identitetas. Aš pati ilgą laiką buvau auka. Dabar žinau: pats svarbiausias dalykas yra negalvoti, kad dėl savo skausmingos patirties esi sugadintas žmogus.“