Trigubas stebuklas
Šiek tiek daugiau nei prieš dvejus metus, gegužės 2-ąją, Petravičių šeimą aplankė trigubas stebuklas – 35-erių tuo metu buvusi Vaida pagimdė tris nuostabias mergytes.
Nors, regis, dar neseniai Vaida savo ką tik gimusias dukreles laikė ant rankų, jos jau gerokai ūgtelėjusios. Mergaitės nuo metukų ir aštuonių mėnesių lanko vaikų darželį, mat mamai gegužę reikėjo grįžti į darbą LNK televizijos savireklamos skyriuje, kur dirba gamybos projektų vadove.
"Norėjome kuo anksčiau pripratinti dukrytes prie darželio, kad man būtų patogiau grįžti į darbą, – sako Vaida. – Kitas dalykas, dabar yra tokia sistema, kad jeigu vaikai gimė gegužės mėnesį, nereiškia, jog ir darželį jie galės pradėti lankyti nuo gegužės – į darželį priima tik nuo rugsėjo. Tad susidaro keturių mėnesių laikotarpis, kai ir į darbą tėvai turi eiti, ir vaikų nėra kur palikti. Į privatų darželį vesti tris vaikus per brangu, o rasti auklę, kuri sutiktų prižiūrėti tris vaikus, – vilties nedaug. Tad nusprendėme leisti dukras į darželį anksčiau – nuo pusantrų metų, ir tai tikrai pasiteisino."
Paprašyta prisiminti pačią pradžią – kaip sutiko žinią, kad laukiasi trynukų, Vaida pasakoja: "Iš pradžių mums sakė, kad laukiamės dvynukų. Nors nei mano, nei vyro šeimoje dvynukų nebuvę, tokia žinia mus nudžiugino. Po dviejų savaičių vėl važiavau tikrintis. Gydytojas sako: "Žinokite, kad ne du. Matome tris namelius." Paklausiau: "Kaip suprasti – tris namelius?" Mane ištiko šokas. Skubėjau kuo greičiau vyrui pasakyti, nes pačiai sunku buvo suvokti. Atsisėdau į automobilį, paskambinau vyrui ir sakau: "Tu dabar ramiai, bet mes turėsime tris vaikus, ne du." Edmundas pasimetė: "Kaip supras – tris? Kaip taip gali būti?" Abiem buvo sunku suvokti, kaip čia taip – trys?"
Siekis: didžiausias V.Petravičienės noras – užauginti protingas, sąžiningas, šeimos vertybes puoselėjančias dukras. / "Dobiliuko foto" nuotr.
Vaida prisimena, kad tuo momentu verkė, baiminosi, kaip ji vaikus išnešios, nes nėštumas ir taip nebuvo lengvas. Dar apie buitį ėmė galvoti – juk ko pakaktų dviem vaikams, nepakaks trims. Atrodė, viskas griūva.
Tačiau per kelias savaites pora su žinia apie trynukes apsiprato ir toliau laukė. Pradėjo ieškoti vežimuko trynukams, o tai nebuvo paprasta. Kai pagaliau rado – džiaugėsi pirmuoju pirkiniu.
Gimė labai mažos
Trynukių besilaukianti V.Petravičienė visą nėštumo laiką buvo stebima medikų, pas juos lankytis reikėjo kas dvi savaites. Gydytojai iškart perspėjo, kad 35–36 savaitę jai darys cezario pjūvį, tad būsimą dukterų gimimo laiką Vaida žinojo, iš anksto buvo susitaikiusi su tuo, kad jos laukia operacija.
Mes su vyru tik dabar, pavartę nuotraukas ar pakilnoję pirmuosius drabužėlius, suprantame, kokios jos buvo mažos. Tuo metu jos mums atrodė visai normalios.
"Ligoninėje mačiau daug ankstukų. Mamoms, kurios per anksti pagimdo netikėtai, būna nemenkas šokas. Man nebuvo, nes aš žinojau, kad jos gims anksčiau ir bus tikrai labai mažos", – sako Vaida.
Pati mažiausia, svėrusi vos 1,280 kg, 37 cm ūgio, gimė Estela. Dabar ji iš seserų aukščiausia. Kaja gimė 1,810 kg, 47 cm, Unė – 1,800 kg, 49 cm.
Dvi didesnes naujagimes iš karto perkėlė iš Intensyviosios terapijos skyriaus į šalia esančią palatą su intensyvesne priežiūra – savaitę laiko jos praleido ten. Mažiausioji porą dienų praleido Intensyviosios terapijos skyriuje, inkubatoriuje, paskui ir ji keliavo pas seses. Jau po savaitės visi kartu – tėtis, mama ir trys dukros – keliavo į palatą Naujagimių skyriuje.
"Mes su vyru tik dabar, pavartę nuotraukas ar pakilnoję pirmuosius drabužėlius, suprantame, kokios jos buvo mažos. Tuo metu jos mums atrodė visai normalios, – sako trynukių mama. – Žinoma, baimės dėl jų iš pradžių buvo, ypač kai ateidavo gydytojai klausyti, kaip širdutės plaka, žiūrėti, ar gerai vystosi. Kai sulauki atsakymo, kad viskas gerai, – atsikvepi. Ir laukiame kito vizito kitą rytą. Ir taip – visą mėnesį. Laimė, vyras visada buvo šalia, tai ir aš ramiau jausdavausi".
Sunku, bet įmanoma
Smarkiai pagausėjusiai šeimynai pagaliau grįžus namo, prasidėjo naujas gyvenimas. Pasak Vaidos, iki dukrytėms sukako pusantrų metų, buvo beprotiškai sunku, ji ir vyras beveik nemiegojo. Jeigu ne močiutės, nežinia, kaip būtų ištvėrę. Tai viena, tai kita močiutė atvažiuodavo per naktį pabūti prie mergyčių, kad tėvai galėtų bent kiek pamiegoti.
Vyras metus padėjo prižiūrėti vaikus, tad irgi patyrė visko. Vaida juokiasi, kad sauskelnių jis yra pakeitęs daugiau už ją, nes buvo taip pasiskirstę darbus: jis keičia sauskelnes, o kol keičia – Vaida maitina, ir taip kas tris valandas.
Kai visi pamažu prisitaikė prie naujo režimo, būdavo, vienas kitą pailsėti trupam leidžia. Jeigu visos trys tada pradeda verkti?
"Būdavo – suguldai ir supi vežimėlius: kojomis, rankomis. Sudėtinga, bet įmanoma, – dabar jau juokiasi moteris. – Įmanoma išgyventi, tikrai įmanoma. Kai matai, kaip vaikas tobulėja, pradeda šnekėti, grimasas rodyti, savo charakterį atskleisti, tai – labai gera. Tuo momentu jau pamiršti, kad praeitą naktį visą nemiegojai."
Vaidai keista, kai šeimynai einant gatve ji kartais išgirsta komentarus: "O siaube, trynukai – aš negalėčiau." Taip, nelengva tris kūdikius vienu metu auginti, o dar, kai joms paaugus charakteriai atsiskleidžia, pradeda muštis, pyktis, rėkti, verkti, kažko nepasidalyti... Tačiau apsikabini, nuramini, pabučiuoji – ir gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis, tikina laiminga mama.
Skirtingi charakteriai
Nors išoriškai mergaitės panašios, išties jos – labai skirtingos. Mama pasakoja, kad taip buvo nuo kūdikystės: viena – irzlesnė, daugiau verkia, kita – ramesnė, mažiau verkia, trečia daugiau nori dėmesio, ant rankų. Ypač tie skirtingi charakteriai yra išryškėję dabar, mergaitėms paaugus.
Tėtis: E.Petravičius savo moterų kompanijoje jaučiasi gerai, nors prisipažįsta, kad reikia daug kantrybės ir ištvermės. / "Dobiliuko foto" nuotr.
Unė, anot tėvų, – šeimos bosė. Užaugusi ji, matyt, visiems vadovaus – ne tik sesėms, bet ir mamai bei tėčiui. Jai viską reikia sureguliuoti: kas ką turi apsivilkti, pasakyti, kad tas negražu, o tas gražu, suskirstyti maistą: čia – mano, čia – Kajos ir taip toliau.
Estela – labai savarankiška. Ji gali sau žaisti viena, stumdyti kokią mašinytę. Bet kai jai reikia švelnumo – mielai ateina, prisiglaudžia prie mamos ar tėčio. Ji dėmesį parodo labai retai, bet jeigu parodo, tai labai šiltai.
O Kaja labai nori dėmesio. Jai reikia būtinai apsikabinti, prisiglausti. Ji labai miela, bet ir labai kaprizinga. Jeigu kažko negauna – griūva ant žemės ir rėkia.
Pasak Vaidos, ryšys tarp sesių labai stiprus: "Buvo momentas, kai Kaja susirgo, o kitos dvi buvo sveikos. Nusprendėme dvi vežti į darželį, o aš su sergančia likau namuose. Su ja viena būti namuose buvo sudėtingiau negu su trimis, – sako mama. – Kai trise, jos žaidžia, kažkuo užsiima. Aišku, atbėga pasiguosti ar viena kita pasiskųsti. Bet kai viena liko namie, ji visiškai neturi veiklos. Sėdi tokia pasimetusi, dairosi, žiūri: Unė, Estela – kur? Nueina prie lango, pasižiūri, ar negrįžta. Prie manęs glaudžiasi, daugiau dėmesio reikia. Tik grįžo sesės namo – pasiėmė vežimėlį, pati sau stumdo, jai jau ramu."
Džiaugiamės kiekviena akimirka, mokomės kantrybės, suvaldyti savo jausmus ir nepasiduoti vaikų provokacijoms.
Moteris sako, kad didžiausias jos noras – užauginti protingas, sąžiningas dukras. Ji stengiasi būti joms pavyzdžiu, puoselėti mergaičių tarpusavio ryšį ir įdiegti joms pagrindines šeimos vertybes, kurias jai kažkada perdavė mama.
Žentai jau yra
Petravičių šeimyna gyvena bute, kurį pirkdami nesitikėjo, kad turės tris vaikus. Dabar norėtųsi didesnės erdvės, bet kol kas sako telpantys, juo labiau kad labai prisirišo prie vietos. Gal ateityje kažką pakeis, bet dabar gerai, kaip yra.
Kaip tėtis jaučiasi moterų kompanijoje? Pasak Vaidos, gerai, nors jam nelengva. Reikia daug kantrybės ir ištvermės, ypač kai jos visos trys rėkia, mušasi, lipa ant galvos. Bet kartu ir linksma.
Paklausta, ar kada nors ankstyvoje jaunystėje buvo į galvą šovusi mintis, kad turės trynukes, Vaida purto galvą: "Tikrai ne. Tik kažkada vaikystėje draugė iš rankos išbūrė, kad turėsiu tris vaikus. Aš pasijuokiau – tikrai taip nebus. Kartais pagalvodavau, kad visai šaunu būtų dvynukus turėti: mergytę ir berniuką. Bet taip jau išėjo, kad susilaukiau trijų."
Moteris sako, kad tapus mama jos gyvenimas pasikeitė. "Atsirado begalinė meilė dukrytėms, didžiulė atsakomybė už jas. Ne tik už jas, bet ir už save, nes dabar reikia dar labiau saugotis ir tausotis, – sako ji. – Buvo tų beprotiškai sunkių naktų, bet dabar jau galima sakyti, kad visi išsimiegame. Kai su vyru neturėjome vaikų, atrodė, niekas negalėtų prikelti naktį, o joms užtekdavo krūptelėti – iškart pabusdavome. Dabar džiaugiamės kiekviena akimirka, mokomės kantrybės, suvaldyti savo jausmus ir nepasiduoti vaikų provokacijoms."
Petravičiai šeimos pagausėjimo jau neplanuoja. Trys vaikai pagal Lietuvos vidurkį, anot Vaidos, – daugiau nei pakankamai. O ir kandidatus į žentus, juokiasi trynukų mama, jau turi – susigiminiuoti norėtų dvynių konkurse "Twins Peak 2021" tarp ketvertukų nugalėtojais šiemet tapusių berniukų tėvai.
