– Pats viduržiemis, o jūs kalbate apie pavėsį, lyg kasdien lepintumės kaitriuose saulės spinduliuose?

– Ką norėjau ta paroda pasakyti? Kad mums darosi per karšta. Turiu omenyje ir klimato šiltėjimo problemą. Anot klimatologų, 2023-ieji buvo rekordiškai karšti. Tad savo ironiškais piešiniais noriu ne kažką dėl to kaltinti ar moralizuoti, bet atkreipti į tai žmonių dėmesį.

Dar daugiau – visi mes esame perkaitę nuo lėkimo per darbus, nuo noro būti geriausi, produktyviausi, labiausiai sėkmės lydimi… Šių dienų žmogui reikia atvėsti. Pati tą perdegimą esu patyrusi, tad buvo laikas, kai to pavėsio ir man pačiai labai reikėjo. Bėda, kad žmogus, kuriam darosi per karšta, nieko nekeičia savo gyvenime, o prisitaiko: lenda į pavėsį, pasistato oro kondicionierių ir t. t. Žodžiu, išsprendžia šią problemą greituoju būdu, o iš to kyla nemažai komiškumo. Štai su juo šioje parodoje ir žaidžiu.

– Sakote, kad humoras, absurdas – mėgstamiausi jūsų kūrybos varikliai?

– Manau, toks kasdienybės vaizdavimo būdas man atėjęs iš natūros. Aš jį po truputį vystau. Be to, paskatina ir grįžtamasis ryšys: matau, kad humoras žmones iš tiesų veikia. Man patinka juokingos gyvenimo situacijos, jos mane įtraukia, aš jas pastebiu ir jos palaipsniui vis labiau tampa mano meno kalba. Nes su tuo, kas ateina natūraliai iš tavęs, kur kas lengviau dirbti. Aišku, būna ir kitokių momentų, kai nupiešiu kažką visai nejuokingo ir net pati išsigąstu – oi, ar man taip galima?! (Juokiasi.)

Žvilgsnis: „Negi kondicionieriai – naujas kraštovaizdis?! Man jie tarsi uodai, įsisiurbę į pastatus“, – savaip stebi aplinką menininkė. / Organizatorių nuotr.

– Jūsų parodoje vyrauja dvi spalvos – balta ir juoda. Tiesa, dar rasime ir perkaitimą simbolizuojančios raudonos. Nemėgstate spalvų?

– Pagrindiniai mano įrankiai – tušas, pieštukas. Neseniai įsigijau aliejinių pastelių. Kartais su jomis tol spalvinu, kol visiškai išsikraunu. Spalvos pas mane atsargiai ateina, bet kartais ir vėl sudvejoju: ar man taip galima? Juk iki tol piešiau juodai ir baltai. Tačiau kūryboje noriu leisti sau viską.

– Kaip prisistatytumėte mūsų skaitytojams?

– Gimiau, augau Šiauliuose. Šiuo metu kuriu Vilniuje. Koks santykis su Kaunu? Tikiuosi, kad ateityje bus aiškesnis. Nuostabus miestas, bet kol kas mūsų keliai buvo susikirtę tik kartą.

Man patinka juokingos gyvenimo situacijos, jos mane įtraukia, aš jas pastebiu ir jos palaipsniui vis labiau tampa mano meno kalba.

Ar vadinu save menininke? Ilgą laiką jaukinausi šį žodį, jo bijojau, nedrįsau savęs taip vadinti. Atrodė, kad juo gali vadintis tik koks nors didis žmogus – gyvenime daug pasiekęs, užsitarnavęs šį titulą. Gal čia visuomenė jį per daug sakralizavo? Mano galva, menininku galėtų vadintis tiesiog kuriantis žmogus. Nebūtinai jis turi piešti. Gali tiesiog daržą auginti, bet puoselėti jį labai kūrybiškai.

Žodžiu, pratinuosi prie šio vardo, nes iš esmės, ką aš veikiu gyvenime, tai kuriu. Anksčiau dar sakydavau, kad esu iliustruotoja, bet knygų aš juk neiliustruoju. Sakykim taip: aš esu aplinkos stebėtoja, iliustruojanti gyvenimą šmaikščiais piešiniais.

– Kuo dabar gyvenate? Ar tiesa, kad jus įkvepia aplinka: kuo daugiau joje absurdo ir komiškų situacijų, tuo daugiau jumyse įkvėpimo?

– Teisybė. Mano darbas – nuolatinis aplinkos stebėjimas. Vien kiek inspiracijos gaunu paprasčiausiai nuėjusi į prekybos centrą ar tiesiog stebėdama interneto erdvę! Tam net nešiojuosi specialų eskizų bloknotą, į kurį brūkšteliu vieną kitą mintį. Jei nespėju, mintis nuvažiuoja kaip autobusas, o aš nespėju į jį įlipti.

Smagiai: „Visą gyvenimą gyventi vienu metu yra per sunku. Suskaidome jį etapais ir bus lengviau! Marškinėliai atliepia tik kai kuriuos jų, tikiuosi kažkuriame rasite ir save“, – ragina marškinėlių su šmaikščiais užrašais kūrėja E. Narbutaitė. / I. Daukaitės nuotr.

– Cituoju jūsų mintį, girdėtą parodoje: „Negi kondicionieriai – naujas kraštovaizdis?! Man jie tarsi uodai, įsisiurbę į pastatus…“ Atrodo, kad daiktus matote kitomis akimis nei mes, eiliniai praeiviai?

– Kažką pamatau ir man iškart kyla vaizdas. Dažnai ir tekstas, sakiniai. Dažniausiai su ironišku atspalviu. Tačiau jums reikėjo pamatyti tai, ką aš mačiau, kai su drauge vaikštinėjau po Birštoną. Pavieniai kondicionieriai, kuriuos matome kasdien, manęs irgi jau nebejaudina, bet tąkart jų išvydome tokią daugybę… Atrodė taip nenatūraliai! Išsyk aplankė suvokimas – ko aš čia piktinuosi: gal nuo šiol tai bus naujas mūsų kraštovaizdis – juk klimatas vis šiltėja!

– Ar kada esate piešusi draugišką šaržą?

– Visada piešiu atvirukus draugams. Dažniausiai gimtadienių proga. Piešiu tam draugui, tai akimirkai, bet dažnai nieko panašaus į konkretų žmogų nebūna (juokiasi).

Jei reikėtų nupiešti savo draugišką šaržą? Pričiupote mane… Paprastai šarže žmogaus galva būna labai didelė, tai man norėtųsi ją sumažinti, o kūnas galbūt tabaluotųsi ore. Kadangi šiuo metu mano emocinis fonas kur kas linksmesnis – tai ir šaržas, manau, būtų gana linksmas.

Misija: savo darbuose E. Narbutaitė permąsto nuo vartojimo inercijos perkaitusios visuomenės situaciją. / Organizatorių nuotr.

– Parodoje šaipotės ir iš perteklinių reklamų: „Paltas pietų pertraukai“, „Kremas po drėkinamojo kremo“ ir kt. Kaip dažnai mes iš tiesų tampame tos perteklinės reklamos aukomis... Gal jūsų piešiniais kalba asmeninė patirtis?

– Milijoną kartų esu tapusi reklamos auka. Manau, kiekvienas žino tą jausmą, kai užeina noras kažką pirkti ir taip lyg apraminti save. Aš irgi esu žmogus, mane reklama irgi veikia. Bjauriausia, kad, pirkdamas kažkokią nesąmonę, tai žinai, bet tiesiog nesi toks stiprus, kad atsilaikytum prieš reklamos monstrus.

Tarkim, „Paltas pietų pertraukai“ – mano sugalvota (norėjau atkreipti dėmesį į greitosios mados pavojų), tačiau „Tofu kraikas katėms su žaliosios arbatos ekstraktu“ – nepatikėsite: tai yra realus gaminys, kurį man parodė draugė. „Kremas po drėkinamojo kremo“ turėtų paliesti visus. Sykį tvarkiau vonios spintelę ir nemažą krūvą kosmetikos išnešiau prie konteinerio. Tada pirmąkart kilo įtarimas, ar tikrai mums reikia kremo po kremo, o gal tiesiog pakliūvame į klastingus rinkodaros spąstus?

– „Pirkdami tai, ko nereikia, maitiname vartojimo žvėrį savyje. Nes pirkti yra gera.“ Ar tai sakydama turite omenyje ir save?

– Be abejo. Daug ką pirmiausia taikau būtent sau. Labai retai kada einu į naujų drabužių ar greitosios mados parduotuves, nes man per brangu. Pačiupinėji medžiagą ir jauti, kad ji neverta tos kainos. „Humanoje“ galima rasti kur kas geresnės kokybės drabužių už mažesnę kainą. Todėl drabužių dažnai neperku, bet kartais manyje išties prabunda kažkoks vartojimo žvėris, kuris tiesiog liepia nuleisti garą, t. y. kažką nusipirkti.

Iš pradžių maniau, kad dėl to kaltas pats žmogus: juk, kaip sakoma, kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs… Tačiau kai pradėjau labiau gilintis į šią temą, pamačiau, kaip čia viskas užsukta: atsakomybė, sukrauta individui, yra viena iš tų greenwashingo – žaliojo smegenų plovimo – strategijų. Kas už viso to slypi? Didžiulės korporacijos, kurios diktuoja sąlygas, sistema, kurioje gyvename.

Organizatorių nuotr.

– Ar jūsų paroda ir šaržuoti mūsų kasdienybės vaizdai jau veikia žmonių sąžinę? Ar esate gavusi kokių prisipažinimų, kad kažkas atėjo, pamatė ir, tarkim, susilaikė nuo beprasmio pirkimo?

– Parodos tikslas – pastatyti žmogui tarsi veidrodį, kad jame jis pamatytų save ir tai, su kuo susiduria kiekvieną dieną. Kad jis pasikeis ir nebepirks, tarkim, rankšluostukų riešams – tikimybė gal 0,001 proc. (juokiasi).

– Sukūrėte bendrą projektą su „wapsva / LT dizaino namai“ – marškinėlius, kuriuose kiekvienas gali rasti save, jei tik turi bent kruopelytę humoro. Aš renkuosi marškinėlius su šakočiu, skatinančius švęsti gyvenimą.

– Man jie irgi patinka. Tas šakotis (juokiasi) sufleruoja, kad mano gyvenime dabar – labai geras etapas. Prieš tai išgyvenau etapą, kai emocinė sveikata buvo labai prasta. Ieškojau savo vietos kūrybos, karjeros pasaulyje… Ir šiandien tebeieškau.

Visi etapai, kuriuos pavaizdavau ant marškinėlių, yra mano pačios išgyventi, nueiti. „I need a break“ – marškinėliai su vienaragiu – kalba apie pasaulio gelbėtojos etapą. Jis manyje dar tęsiasi, bet jau mokausi, kad turiu nepamiršti ir savęs, o gimus vaikui svetimiems gelbėti laiko lieka vis mažiau.

Dar ant vienų marškinėlių žmogus žiūri į paveikslą su lytiniu organu. Taip norėjau paironizuoti kultūros perdozavimą. Vartoji, vartoji, vartoji ir galiausiai, žiūrėdamas į kištukinį lizdą, jau nebegali atskirti, ar tai meno instaliacija, o gal tiesiog kištukinis lizdas (juokiasi). Tik noriu pasakyti, kad kartais supranti, kad jau nieko nebesupranti.

Organizatorių nuotr.

– Ar kada filosofavote, kodėl vieno menininko juodas kvadratas yra meno šedevras, o kito – tik… paprastas juodas kvadratas?

– Kažkur skaičiau, kad tai loterija, kai į vieną vietą sukrinta daug dedamųjų: sėkmė, laikas, vieta, laikmetis, pažintys ir kt. Kiek daug pasaulyje gražių ir talentingų aktorių, panašių į Bradą Pittą, o mums kažkodėl reikia jo vienintelio, ir nieko daugiau. Žmonės yra kaip didžiulė upės srovė, kuri pagauna vieną šiaudą ir išdidina jį iki begalybės, o kitus šapelius praneša pro šalį. Gal kažkaip taip? Iš tiesų neturiu atsakymo.

Aš pati? Ar esu buvusi reikiamoje vietoje reikiamu laiku? Esu. Manau, kūryba yra susijusi su ryšiais. Su kažkuo pabendrauji, užmezgi ryšį, tuomet tave kažkur pakviečia, kažką pasiūlo sukurti. Taip įsivažiuoji. Aš nekalbu apie prastūmimą. Toks „vietoje ir laiku“ dažnai būna puikus būdas informacijai gauti. Esu tai patyrusi. Tarkim, gatvėje sutikau draugę, kuri pasakė, kad teikiamos paraiškos kultūros stipendijai gauti. Buvau neseniai grįžusi į Lietuvą iš Londono, dar gyvenau kaip kosmose… Tačiau būtent per tą mažytį atsitiktinumą užpildžiau paraišką ir gavau stipendiją.

– Ar galiu paklausti, ką veikėte Londone?

– Studijavau. Baigusi mokyklą Šiauliuose labai norėjau būti aktore. Stojau, deja, neįstojau. Man buvo beprotiškai dėl to liūdna, tiesiog norėjau dingti iš Lietuvos. Išlėkiau į Londoną. Retrospektyviai žiūrint, tai buvo patys sunkiausi metai mano gyvenime, bet tuo metu to dar nežinojau. Pirmus metus dirbau, antrus – ėmiau studijuoti art performance and digital media. Lietuviškai gal būtų – performansas ir skaitmeninės technologijos. Žodžiu, mus ruošė būti menininkais, kurie mokėtų patys susikurti svetainę, montuoti, filmuoti ir pan. Nors esmė buvo performansai.

Išėjau tikrai beprotišką gyvenimo mokyklą – pamačiau visko. Patirtis neįkainojama ir ji vyko labai laiku – formuojantis mano asmenybei.

Kol tą dalyką studijavau – performansų persisotinau. Juos mačiau kasdien ir nebūtinai paties aukščiausio lygio. Kai baigiau šias studijas ir buvau paleista į pasaulį – nežinojau, ką man veikti, nežinojau, kas aš esu, ką noriu daryti toliau. Kamavo depresija, nes kol mokiausi, buvau tarp tokių pačių – viskas atrodė labai fainai, o kai gavusi diplomą turėjau kažko nusitverti – nežinojau, ko. Kad numalšinčiau vis didėjantį nerimą, ėmiau labai daug piešti. Tuo metu gyvenau Nyderlanduose, kur žmonės į gatvę išnešdavo daug gerų daiktų. Rinkdavau tapetų rulonus ir piešdavau ant jų įvairiausiomis medžiagomis, kol galiausiai išsigryninau ir likau prie juodo tušo. Kai vėl ėmiau filosofuoti, ką man veikti gyvenime, nejučia aplankė išganinga mintis: „Pala! O tai ką aš darau dabar – piešiu? Tai gal man reikia piešti toliau?“.

– Penkerius su puse metų jūsų nebuvo Lietuvoje – savęs ieškojote Anglijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Portugalijoje. Ką šios patirtys svetur jums davė kaip menininkei?

– Tie metai man davė beprotiškai daug tolerancijos kitiems ir kitokiems. Juk iš Lietuvos išvykau 2007-aisiais. Tuo metu mūsų šalis dar nebuvo tokia daugiakultūrė, tokia atvira viskam. Teko susipažinti su įvairių šalių, kultūrų žmonėmis, kurie vieną po kito laužė mano stereotipus. Supratau, kiek daug dar manyje naivumo, patiklumo – išmokau matyti tas raudonas signalines vėliavas ir negalvoti, kad visi žmonės yra geri. Išėjau tikrai beprotišką gyvenimo mokyklą – pamačiau visko. Patirtis neįkainojama ir ji vyko labai laiku – formuojantis mano asmenybei.

– Iki šios parodos nuėjote ilgą kelią ieškodama savęs, savo braižo. Ar dabar pagaliau jaučiatės esanti savo vietoje?

– Manau, taip. Sentimentų aktoriniam? Oi, ne. Nejaučiu. Kodėl? Nes supratau, kad kaip menininkė aš ir taip galiu daryti viską, ką noriu: kurti performansus, stand-up’us ir t. t. Pati galiu būti kaip savotiškas personažas.

Beje, grįžus į Lietuvą nebuvo lengva – mane užgriuvo tie patys klausimai: ką dirbti, kaip save realizuoti ir pan. Išgelbėjo vienas dalykas. Tada sau pasakiau: Egle, tau nereikia dabar nuspręsti, ką nori daryti. Tiesiog daryk, kas tau įdomu, lavink savo kūrybinį raumenį, ir pamažu viskas išaiškės. Daviau sau laiko – daugiau nei dešimt metų. Tada nusiraminau, tarsi atleido visą kūną. Ėmiau bandyti visokią kūrybą iš eilės, net draugų vestuves vedžiau. Išsigryninau ir vis dėlto likau prie piešimo.

A. Lamausko nuotr.

– Smagu girdėti, kad šiandien jūs, kaip menininkė, jau turite nemažą būrį savo meno gerbėjų. Pabaigoje turiu tik vieną klausimą: kas jums šiame gyvenimo etape yra… gera diena?

– Nepatikėsite, bet man gera diena yra ir šitas prastas oras (kai kalbėjomės, už lango krito didžiuliai sniego dribsniai, – aut. past.). Visi mes laukiame pavasario ir kai oras yra nei šioks, nei toks – tai šlapia, tai sninga, tai drėgmė per kaulus eina, aš mąstau: bet šiandien jau yra viena diena arčiau pavasario, ir tai puiku!

– Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

– Dainų ir muzikinių bandymų mano gyvenime buvo jau labai seniai. Dar studijuodama universitete kurdavau garso takelius įvairiems savo projektams. Man tai labai patiko, dažnai atsibusdavau jau žinodama vieną ar kitą melodiją. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad nesu pakankamai muzikaliai raštinga. Todėl, kai gimdavo kokia nors daina, aš ją tiesiog užsirašydavau. Ir vieną dieną mano gyvenime atsirado mano bičiuliai, profesionalūs muzikantai J. ir D.Veršuliai, kurie, dar prieš išgirsdami mano dainas, sutiko man padėti. Taip ėmiau ne tik drąsiau kurti, bet ir galvoti. Praėjo keleri metai, aš mintyse pradėjau nedrąsiai dėlioti, kaip viskas galėtų būti, ir galiausiai pajutau, kad tas laikas atėjo. O paraleliai aš visada piešiau ir per daug nesisielojau, kad nemuzikuoju.

– Ir taip gimė „Bliuvė“. Kas ji?

– Kai jau buvo sukurtos pirmos dainos, tik po kurio laiko aš supratau, kad jos yra komiškos, bet nė velnio nejuokingos. Pradėjau galvoti apie bendrą dainų realizavimą, žinodama, kad tai nebus koncertas, nes esu labiau linkusi į teatrą, performanso meną. Bliuvė – daugialypis, savyje daug prasmių talpinantis žodis. Pirmiausia jis apibūdina verksmingumą ir turi gana neigiamą atspalvį, net, sakyčiau, tam tikrą patyčių svorį. Šis žodis yra labai stiprus tuo, kad dažniausiai vartojamas tarp vaikų, o šiuo atveju kalbama apie suaugusįjį. Galima į jį pažvelgti labai skirtingai: ar tu silpnumo akimirką išgyveni kaip mažas vaikas ir tau tiesiog norisi verkti, ar tuo pat metu neleidi sau to daryti, nes nenori būti bliuve.

– Manau, kad populiaresnis antrasis variantas – juk tam tikrose aplinkose į verkiantį vaiką (jau nekalbu apie suaugusįjį) būtent taip ir reaguojama: „Ko čia bliauni?“

– Taip. Juk vaikai, kurie verkia dėl įvairių dalykų, dažnai šiek tiek erzina. Bet gal taip yra todėl, kad turime per mažai kantrybės ir sūpračiaus. O žmogus toks jau yra: jam kyla emocijos ir jis taip jas išreiškia. Kadangi aš labiau gilinuosi į vidinę suaugusio žmogaus emocinę sveikatą, tai man žodis „bliuvė“ labai tiko.

– Pirmiausia „Bliuvė“ įvyko performanso pavidalu Šiauliuose, likus keliems mėnesiams iki pandemijos. Kaip karantinas pakoregavo „Bliuvės“ planus: ar iš karto tavo planuose buvo išleisti albumą išleidimas, skaitmenizuoti pasirodymą, ar viskas gimė tiesiog savaime?

– Viskas išėjo labai natūraliai. Šis pasirodymas išmokė keleto pamokų. Žinojau, kad sukūrėme pasirodymą, kuris yra aktualus, muzikalus, trumpas ir gana lengvas žiūrėti. Norėjau su juo keliauti į festivalius, parodyti kituose miestuose. Bet nutiko taip, kaip nutiko. Planuodama pasirodymą net nepagalvojau apie albumą. Tačiau po premjeros Šiauliuose sulaukiau labai daug klausimų, kur būtų galima pasiklausyti dainų. Taigi viena pamoka buvo ta, kad vieni žmonės iš „Bliuvės“ išsinešė vieną dainą, kiti – kitą ir norėjo ją dar kartą išgirsti po pasirodymo. Kita pamoka buvo apie girdėjimą – visose dainose yra nemažai teksto bei istorijos ir žiūrovai, sėdėję gale, galbūt visko neišgirdo. Kartais su dainomis taip būna: klausaisi, klausaisi ir tik iš kokio trečio karto išgirsti tekstą. Taigi po pasirodymo supratau, jog noriu išleisti albumą, kad žmonės į pasirodymą galėtų ateiti jau kažką girdėję, galbūt turėtų ko laukti arba žinotų apie visa tai, nes visas pasirodymas yra praktiškai tekstinis. Man buvo truputį baisu, kad žiūrovas pavargs tiek teksto besiklausydamas, tačiau dainos ir muzikiniai intarpai labai gerai viską subalansavo.

Eglė Narbutaitė

– Dainose kalbi apie emocinius šiuolaikinio žmogaus sunkumus. Pastaraisiais metais vis daugiau ir garsiau apie tai prabylama. Kaip manai, ar pakankamai ir ar užtenka tų formų, kokiomis tai daroma?

– Kai pradėjau kurti „Bliuvę“, apie tai dar visiškai niekas nekalbėjo. Aš mačiau, kad visiems apie mane rauna stogą, įskaitant ir mane pačią, bet mes visi gyvename kažkokiame Balio, kursų ir saviugdos pasaulyje. Pirmiausia apie tai pradėjo kalbėti žymūs aktoriai, o tada daug kas pradėjo atsiverti ir dalytis savo patirtimi. Neslėpsiu, mane buvo apnikusi baimė, kad gal nebereikia, jau užtenka tų, kurie tai daro. Ir tada supratau, kad tiek aš, tiek kiti kūrėjai apie tai kalba ne dėl to, kad dabar madinga tai daryti. Visi kalba, nes visiems skauda. Kiek to skausmo yra, tiek apie jį ir bus kalbama. Suprantu, kad sveikam žmogui visa tai stebint iš šalies gali kilti klausimas, kaip taip gali būti, kad dabar visiems depresija? Tačiau toks mąstymas labai klaidingas. Žmonėms, kurie su tuo kovoja, apskritai labai sunku pripažinti sutrikimą ir kreiptis pagalbos. Dabar sukuriama tokia nuomonė, kad daugelis tarsi užsikrėtė depresija, nes ši tema yra per daug eskaluojama. Tai gal čia toks šalutinis kalbėjimo poveikis, nes visuomenėje, ypač tarp vyresnių žmonių, vis dar labai daug stigmų ir tabu. Tačiau savižudybių skaičius Lietuvoje akivaizdžiai liudija problemą – nėra taip, kad kažkas tuos skaičius išsigalvoja.

O dėl kalbėjimo formų – manau, kad jos labai įvairios ir viskas su tuo yra gerai, nes kiekviena forma turi savo auditoriją. Mano požiūris šiuo klausimu yra toks: whatever works. O aš, kaip kūrėja, tikrai nesivaikau jokių trendų. Toks projektas atsirado iš aplinkos stebėjimo ir mano pačios patirties. Kažkaip niekas nesiskundžia, kad jau daugybę metų pilna dainų apie meilę. Kiek galima apie ją dainuoti: myli, susitinka, palieka, išsiskiria. Bet niekas dėl to nesiskundžia, nors žmonės greičiausiai įsimyli ne dėl to, kad priviso dainų apie meilę (juokiasi). Kalbant rimtai, tai, stebint muziką, žiūrint filmus, kasdienį gyvenimą, labai gerai matyti, kad žmonių skausmas veržiasi pro visus kraštus. Aš iš savo pusės galiu pasiūlyti humorą ar kažkokią melodiją, bet šiame projekte tikrai nėra kažkokių sprendimų ar pamokymų, ką reikėtų daryti. Nesijaučiu galinti kažkuo padėti. Galiu pasidalyti savo patirtimi su kitais ir pakviesti juos šiek tiek pasijuokti – kaip koks muzikinis memas.

– Apie nerimą, panikos atakas, verksmą anksčiau buvo kalbama pašnibždomis. Panašu, kad mūsų ir jaunesnės kartos apie tai kalba drąsiau ir ateityje tai išvis nebus tabu. Bet ar nėra taip, kad dalį tų dirgiklių mes patys ir susikuriame?

– Kažkuria prasme mes esame savo spąstuose. Jie intensyvėja, vis daugiau įvyksta vaikų savižudybių, nes vis jaunesnė auditorija ateina į socialinius tinklus. Faktas tas, kad žmogus – labai jautrus. Taip, dabar tokie laikai: technologijos, didesnės galimybės reikštis socialinėje erdvėje – tai neišvengiama. Tačiau, mano manymu, tai turėtų būti tėvų ir švietimo atsakomybė. Emocinį intelektą jauniems žmonėms reikėtų ugdyti dar mokykloje. Galiausiai visada veikia ta pati formulė: kažkas demonstruoja tam tikrą gerovę, kurios visi nori, pavydi ir bando sukurti savo. Man atrodo, taip buvo visada, dar iki socialinių tinklų, skyrėsi tik išraiškos formos – anksčiau gerovė buvo demonstruojama statomomis pilimis, pagyromis apie vaikus. Visada norėjosi tą kaimyną pralenkti, konkuruoti su juo naujausiu automobilio modeliu ir panašiais būdais. Gal tai tiesiog natūrali žmogaus būties formulė, kuri, atėjus technologijoms, nevaldomai suvešėjo. Neabejoju, kad ir seniau žmonės turėjo emocinių sunkumų, tam tikrų sutrikimų, patirdavo panikos atakas, tačiau greičiausiai nesuprasdavo, kas su jais vyksta. Tai natūralu. Nenoriu pykti ant socialinių medijų, nes jos yra tik priemonė ir jų bus vis daugiau. Gal atsitiks taip, kad sukursime kažkokią linksmą priemonę, kuri galiausiai mus visus sužlugdys. Bet ar nėra taip, kad taip sukurta visa civilizacija? Mes evoliucionuojame ir kartu naikiname save. Kuriame ir naikinamės.

Šiaip esu labai empatiškas žmogus, nemėgstu ir nesiekiu nieko įžeisti. Bet kartais koks absurdiškas elgesys man sukelia kažkokį pyktį. Tuomet man patinka tą absurdą išryškinti per ironiją ir humorą, va tada galiu ir įkąsti.

– Dainoje „Eik ir pralinksmėk“ dalijami patarimai, kaip atsigauti: reikia pasivaikščioti, pralinksmėti, medituoti, mesti cukrų, gerti mačią, netingėti – juk visos ligos kyla iš tinginystės, pagirti save, kartoti, kad esi pats savo laimės kalvis ir pan. Yra dvi kategorijos žmonių: vieni sako, kad viskas yra tavo galvoje ir problemas išsigalvoji, kiti tikina, jog viskas įmanoma, tereikia nenuleisti galvos ir mokėti save pagirti net už mažiausią žingsnį. Kaip manai, kurių patarimai mažiau pavojingi?

– Šios dainos tikslas buvo surinkti juos visus: nuo močiutės kaime iki populiariausio nuomonės formuotojo, knygos rašytojo ar „TED Talks“ pranešėjo. Labai sunku pasakyti, kurių patarimai mažiau žalingi. Viskas priklauso nuo žmogaus. Pažįstu žmonių, kuriems labai padeda pozityvus mąstymas, teigiamos energijos propagavimas ir panašūs dalykai. Jeigu kažkam tai padeda, kodėl juos turėtume už tai smerkti? Tačiau dažniausiai žmogus gauna visą dozę tokių patarimų, kurie sukelia nebūtinai teigiamas emocijas. Ir nors tas klausimas „Ar pagyrei save šį rytą?“ skamba šiek tiek absurdiškai, tikiu, kad jame yra tiesos. Nors manau, kad tik labai stiprus žmogus gali taip save kas rytą pagirti. Daina „Eik ir pralinksmėk“ norėjau parodyti, kad iš tikrųjų visi nori gero. Kiekvienas bando patarti taip, kaip supranta, vyksta kažkoks nesusišnekėjimas, bet galiausiai vis tiek gauni meilės. Ar kažkuris patarimas geresnis už kitą? Manau, ne. Skirtingiems žmonėms padeda skirtingi dalykai. Aš kreipiuosi į tuos, kuriems nepadeda niekas (juokiasi).

– Jau keletą metų seku tave instagrame. Pastebėjau, kad tavo tekstai šmaikštūs, šiek tiek ironiški, dažnai reflektuojantys šių laikų žmonių įpročius ir elgesį. „Bliuvėje“ tu taip pat juokauji, bet nesijuoki iš sunkių išgyvenimų. Kaip surasti tą siaurą ribą?

– Nežinau, neįsivaizduoju. Šiaip esu labai empatiškas žmogus, nemėgstu ir nesiekiu nieko įžeisti. Bet kartais koks absurdiškas elgesys man sukelia kažkokį pyktį. Tuomet man patinka tą absurdą išryškinti per ironiją ir humorą, va tada galiu ir įkąsti. Aš daug ko ir neįkeliu. Kartais parašau ir pagalvoju, ar tai ne per stipru.

– Nėra taip, kad dalijiesi impulsyviai – apgalvoji prieš paskelbdama įrašą.

– Apgalvoju, žinoma. Iš tikrųjų tai aš visada labiausiai juokiuosi iš savęs, nes manau, kad esu standartinis žmogus, kuris atidėlioja, tempia iki paskutinės minutės, labai daug tinginiauja, persivalgo, padaro vieną darbą ir tada visą dieną nieko neveikia, daro daug klaidų ir nesukuria kažkokių šedevrų. Gal todėl taip matant pasaulį man norisi pašiepti tas tobulumo paieškas. Mes visi bent šiek tiek esame panašūs. Tuo pasižymi ir „Bliuvė“. Aš galiu atstovauti tik sau, eiti per savo patirtis ir niekam nieko neprimesti.

– Galbūt tai labiausiai ir traukia – tam tikras atpažinimo momentas.

– Taip. Yra dar ir kitas aspektas: aš atstovauju labai siauram žmonių ratui. Manome, kad esame kažkokie standartiniai interneto vartotojai, bet iš tikrųjų mes visiškai nestandartiniai – esame tik savo socialinio burbulo, tam tikrų vertybių ir pomėgių socialinio burbulo standartiniai interneto vartotojai. Socialiniai tinklai suburia žmones į grupes. Be to, ką reiškia būti standartiniam, kai standartų tiek daug?

– Kiek „Bliuvėje“ yra tavęs? Kiek į ją sudėjai savo patirtų išgyvenimų ir kiek pasisėmei iš aplinkos?

– Man atrodo, kad nėra dainos, kurios nebūčiau išgyvenusi ar patyrusi. Taip, kartais jai ieškojau pastiprinimo, gražesnio drabužėlio, bet bent kelios eilutės yra apie mane. Pavyzdžiui, daina „Aš savo pačios motina“ – gana žiauri, nes motina taip su savo vaikais nesielgia, tačiau ji kilo iš mano patirties. Kas tavimi pasirūpins, jeigu ne tu pats? Vadinasi, tam tikra prasme tu esi savo paties motina arba tėvas. Ar, būdama motina, taip elgtumeisi su savimi? Nors nesi nei girtuoklis, nei žiaurus žmogus, visiškai negaili savęs, nori hiperbolizuoti. Savo dainose renkuosi simptomų apsiaustą. Ir jose manęs nemažai, kitaip nebūtų ir „Bliuvės“.

– Kokiais būdais tau pačiai pavyksta ir ar pavyksta išvengti pervargimo ir perdegimo?

– Aš manau, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Žinoma, po truputį atsiranda tam tikrų saugiklių. Vienu metu gėriau vaistus, jau beveik pusantrų metų lankau terapiją, tačiau dar neturiu to mechanizmo, žinančio, ką daryti ir kaip nusiraminti. Vienintelis būdas, kaip galiu apsisaugoti, tai neprisiimti daug darbų vienu metu, nes būtent jie dažniausiai mane labiausiai išvargina ir iš naujo nudrasko vidines žaizdas. O šiaip tai, jeigu man kažkas užeina, aš nedarau nieko, išskyrus elementarią, profesionalią pagalbą, – tuo metu įsijungia „Eik ir pralinksmėk“ režimas (šypsosi). Šiek tiek pasiramstau pagaliais ir stengiuosi tą būseną išbūti, nes žinau, kad praeis. Taip pat padeda pertraukos. Vieni žmonės gali dirbti ir nesustoti ilgiau, kiti – mažiau, o mes dažniausiai lygiuojamės į tuos, kurie gali labai daug.

– Kaip kūryba gali padėti sušvelninti tokias būsenas?

– Kūryba padeda išsilieti – man tai įvyksta piešiant arba rašant. „Bliuvė“ irgi gimė iš tokių iškrovų. Tačiau aš lygiai taip pat galiu kurti ir būdama geros nuotaikos: būdama blogos nuotaikos dažniausiai nieko nesukuriu, tik išsikraunu abstrakčiais piešiniais, raštais, fiziškai, pasąmoningai piešdama. Konstruktyviai kūrybai man reikalingas nusiraminimas, tikėjimas, kad viskas bus gražu. Kai būsena niūri, tokių minčių dažniausiai neatsiranda. Kūryba gali būti ir kaip iškrova, ir kaip rezultatas.

– Kokia ateitis laukia „Bliuvės“?

– Kai išleidome „Bliuvę“, supratau, kad esu visiška nevizionierė. Mes ją įrašėme, skaitmenizavome ir man tik vėliau suvokiau, kad kažkas viso to klausys. Todėl „Bliuvei“ aš neturiu absoliučiai jokios vizijos, išskyrus tai, kad planuoju surengti keletą pasirodymų. Tiesa, vasarį planuojame nufilmuoti pasirodymą ir „Bliuvę“ bus galima pamatyti internetu – gal ne kiekvieną dieną, tačiau tam tikru sutartu laiku tam tikrose platformose norintys galės ją išgirsti. Tad tikriausiai „Bliuvės“ ateitis tokia, kad ji – tiek albumas, tiek pasirodymas – bus prieinama. O kai pasaulis atsigaus ir situacija Lietuvoje pasitaisys, bus galima ateiti į gyvą pasirodymą. Taigi mano planas labai elementarus ir pragmatiškas – tikrai ne „Eurovizija“ ir ne arenos (juokiasi).