Apie tai feisbuke pranešė jo dukra, parlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Užuojautą dėl E. J. Morkūno mirties pareiškęs prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Lietuva neteko iškilios asmenybės, visą gyvenimą pašventusios gimtojo krašto istorijos, etninės kultūros tyrimams ir jų sklaidai, kultūros paveldo išsaugojimui bei aktualinimui.

„Neįkainojamas E. J. Morkūno profesinis indėlis į mūsų šalies muziejininkystės tradicijų kūrimą, puoselėjimą bei jų kūrybišką ir inovatyvią plėtrą. E. J. Morkūnas paliko nuostabų meilės Tėvynei ir kruopštaus atsidavimo savo darbui pavyzdį“, – Prezidentūros paskelbtoje užuojautoje sakė šalies vadovas.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen trečiadienį paskelbtoje užuojautoje sako, kad E. J. Morkūnas savo gyvenimą pašventė gimtajam kraštui ir jo istorijai.

Jis buvo geriausias pavyzdys savo vaikams, kaip pasiaukojamai dirbti savo tautai ir valstybei.

„Jo begalinė meilė žmonėms ir Lietuvai atsiskleidė per aktyvią kraštotyrinę, muziejinę ir etnologinę veiklą. Jis buvo geriausias pavyzdys savo vaikams, kaip pasiaukojamai dirbti savo tautai ir valstybei“, – Seimo pirmininkė sako Seimo Ryšių su visuomene skyriaus paskelbtoje užuojautoje.

Už etninės kultūros tradicijų plėtojimą, puoselėjimą, tyrinėjimą, kūrybinę ir mokslinę veiklą dr. J. E. Morkūnui buvo įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija (2021), o 2023 metais jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

E. J. Morkūnas daugiau nei 50 metų dirbo Lietuvos liaudies muziejuje, prisidėjo prie kolekcijų kaupimo, tyrimo, populiarinimo. Paliko dešimtis mokslinių publikacijų apie Lietuvos technikos, urbanistikos ir kitą kultūros paveldą, Lietuvos etnografinius regionus, tradicinius amatus ir kt.

2021 metais J. E. Morkūnui buvo įteikta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija, 2023 metais jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

„Su giliu liūdesiu pranešame, jog šiandien, rugsėjo 19 d., netekome muziejininko, etninės kultūros tyrinėtojo, technikos vertybių eksperto, 2021 m. nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, humanitarinių mokslų daktaro Eligijaus Juvencijaus Morkūno (1945 – 2023). 

Lietuvos liaudies buities muziejui jis paskyrė virš 50 savo gyvenimo metų, įgijo daugiau nei 30 000 eksponatų, įrengė per 40 ekspozicijų. Jam pasiūlius į muziejų buvo atkelta dauguma miestelio bei kitų muziejuje esančių pastatų. 2023 m. vasario 16 d. už reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, už novatoriškų muziejininkystės idėjų įgyvendinimą dr. E. J. Morkūnas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Nuoširdžiai užjaučiame žmoną Gražiną Teodorą, dukras Aistę, Šarūnę ir Radvilę, kitus artimuosius bei visą LLBM bendruomenę. Mums visiems tai didžiulė netektis“, – rašoma Lietuvos liaudies buities muziejaus feisbuko paskyroje.

Laureatą pasveikino Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, Etninės kultūros globos tarybos nariai – Klaipėdos universiteto profesorė dr. Lina Petrošienė ir Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, kolegos, bendražygiai ir draugai.

Sveikindama laureatą D. Urbanavičienė pasidžiaugė, kad šiemet Nacionalinė J. Basanavičiaus premija įteikta kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Tokiu būdu valstybiniu lygiu pripažinta, jog etninė kultūra tokia pat svarbi kaip ir kitos kultūros bei meno sritys.

G. Šapranauskaitė sveikinimo kalboje pabrėžė, kad Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos paskyrimas dr. E. J. Morkūnui yra svarbus įvykis visai muziejininkų bendruomenei. Tai įrodymas, kad muziejininko darbas yra reikalingas ir vertinamas šiuolaikinėje visuomenėje.

G. Šapranauskaitė. / Organizatorių nuotr.

Kolegos ir bendražygiai vardino laureato nuveiktus reikšmingus darbus puoselėjant Lietuvos etnografinių regionų tradicinę kultūrą, įgyvendinant novatoriškas muziejininkystės idėjas. Ne vienas išsakė padėkas už dr. E. J. Morkūno visada noriai duodamus patarimus, pamokas ir įkvėpimą.

Nacionalinė J. Basanavičiaus premija yra reikšmingiausia ir vienintelė Lietuvos Respublikos Vyriausybės skiriama premija asmeniui ar bendrą veiklą vykdžiusiai asmenų grupei už itin svarbius nuopelnus etninės kultūros srityje. Ji buvo įsteigta 1992 m. kaip valstybinė premija, o nuo 2017 m. tapo nacionaline premija.

Nacionalinė J. Basanavičiaus premija 2021 metais paskirta dr. E. J. Morkūnui už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.

Kaip trečiadienį pranešė Kultūros ministerija, premija jam paskirta už reikšmingą indėlį į Lietuvos tradicinės architektūros ir amatų tyrimus, išsaugojimą, populiarinimą ir kūrybingą muziejinę veiklą puoselėjant etninės kultūros gyvybingumą.

Penkis dešimtmečius Lietuvos liaudies buities muziejui paskyręs buvęs ilgametis direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei dr. E. J. Morkūnas, šiuo metu einantis vyriausiojo muziejininko pareigas, pasak komisijos, daug nuveikė įvairiose muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, srityse.

E. J. Morkūnas dalyvavo daugybėje etnografinių ekspedicijų, fiksavo, žymėjo tradicinės architektūros pastatus, rinko medžiagą apie įvairius amatus, liaudies techniką (kalves, malūnus, aliejines ir pan.), įgijo apie 30 tūkst. eksponatų, atspindinčių regionų etninę kultūrą, rengė ar kuravo daugiau nei 30 muziejaus ekspozicijų ir parodų.

Jis taip pat kuravo muziejinių rinkinių tyrimus, prisidėjo formuojant muziejaus ekspozicijas, parenkant tradicinius pastatus, vadovavo jų perkėlimui į Lietuvos liaudies buities muziejaus teritoriją, prižiūrėjo atstatymo procesą ir tolesnį pritaikymą.

Premijos laureatas yra apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos vėjo malūnai XIX a.–XX a. pr.“. Jis yra dešimčių mokslinių publikacijų autorius, apie dešimties knygų autorius ar bendraautoris.

Muziejininkas rengė ir kitus projektus, susijusius su muziejininkyste ir etnokultūros sklaida, nuo 1991 metų Lietuvos liaudies buities muziejuje organizavo didelio susidomėjimo sulaukusias amatininkų dienas, rengė masiškiausias šalyje Užgavėnes, Žirginio sporto šventes ir kt., buvo daugelio ekspedicijų dalyvis – jo rūpesčiu buvo surasta ar išsaugota ne viena kultūros vertybė, pavyzdžiui, dievdirbio Vinco Svirskio kapas.

Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 32 tūkst. eurų (800 BSI).

„Už reikšmingus mokslinius tyrimus ir svarią visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje“ premiją pretenduoja gauti Daiva Vaitkevičienė, kurios kandidatūrą pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Už reikšmingiausius darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje atrinktas ir profesorius Rimantas Balsys, kurio kandidatūrą pateikė Klaipėdos universiteto senatas.

Už ilgametę veiklą muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę, skatinančio visuomenę dalyvauti pažinimo procese ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, baruose premiją pretenduoja gauti Eligijus Juvencijus Morkūnas, jo kandidatūrą pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus.

Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas.

Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Komisija, vertindama kandidatų veiklą, vadovaujasi šiais kriterijais: kūrybinės ir (ar) mokslinės veiklos reikšmingumas lietuvių etninės kultūros plėtrai ir sklaidai; veiklos, susijusios su lietuvių etninės kultūros tradicijų išsaugojimu ir plėtojimu, aktualumas, meninė, mokslinė, edukacinė ir išliekamoji vertė; veiklos reikšmingumas tautinės savimonės puoselėjimui ir etnokultūriniam ugdymui; kandidato aktyvi visuomeninė veikla lietuvių etninės kultūros srityje.

Miestelio burmistras

Rumškėmis pavadintame miestelyje lankytojus pasitinka muziejininkai, patys kūrę ekspozicijas arba puikiai išmanantys istorinį laikotarpį. Ne vienas jų prisidėjo prie paties muziejaus steigimo prieš daugiau nei pusšimtį metų. Šįmet muziejus mini 45 metų jubiliejų, kai pirmą kartą atvėrė duris lankytojams.

1974 m. pradėtas formuoti ir muziejaus etnografinis Miestelis, kurio burmistru drąsiai galėtume vadinti Eligijų Juvencijų Morkūną. Humanitarinių mokslų daktaras kartu su kolegomis suformavo Miestelio aikštę, atgabeno pirmąjį eksponatą ir iki šiol tobulina jo koncepciją.

"Nuo ko prasidėjo Miestelis? Žinoma, nuo karčemos", – juokiasi muziejininkas, galintis papasakoti ne tik kiekvieno pastato, bet ir interjero detalės istoriją.

Miestelio pastatai buvo stumdomi kaip šachmatai lentoje – kad ne tik istoriškai taisyklingai būtų sudėlioti, bet ir gerai atrodytų architektūriškai. Iki 1989 m. čia buvo atkelta 17 pastatų. Daugiau eksponatų nebūtų tilpę, nes tada Miestelis susijungtų su kaimu. Todėl muziejininkai šią ekspoziciją vadina Miestelio fragmentu ir tobulina jį, papildydami naujomis interjero ir eksterjero detalėmis. Naujausias eksponatas – ant bažnyčios sienos pakabintas saulės laikrodis.

Nuolat pas meilužę

Dabar jau muziejus nesuka galvos dėl eksponatų – žmonės patys kreipiasi ir siūlo tiek pastatus, tiek daiktus. Tačiau 1966-aisiais muziejininkams teko gerai padirbėti, kad būtų galima atsigabenti pirmuosius pastatus. Įžanginės kelionės buvo skirtos tik informacijai rinkti – išsiaiškinti, kas turi stovėti muziejuje, nes tuo metu nebuvo reikiamos literatūros apie medinę architektūrą.

Pievelių kaimo žemėse suformavus muziejaus po atviru dangumi teritoriją, pradėta intensyviai ieškoti eksponatų. E.J.Morkūnas leidosi į kelią aplink Lietuvą. Muziejininko dukra žymėdavo tėčio komandiruočių maršrutą ant žemėlapio. Kai ratas apsisuko trečią kartą, mergaitė liovėsi skaičiavusi – nebebuvo prasmės, nes kelionės buvo nesibaigiančios.

"Nuolat būdavau pas "meilužę" – muziejaus ekspozicijose, – juokiasi E.J.Morkūnas. Panašius santykius jis išlaikė iki šiol: "Neturiu nei atostogų, nei darbo valandų, su "meiluže" praleidžiu visą laiką." Nieko keisto, nes muziejuje dirba ir E.J.Morkūno žmona, ir dukra.

Ir mokslininkas, ir derybininkas

"Muziejaus mokslinio personalo uždavinys buvo atrinkti tinkamus objektus ir surasti galimybę juos perkelti. Dažnai tos galimybės nebūdavo. Žmonės norėdavo uždirbti pinigų, tempdavo gumą. O paskui paaiškėdavo, kodėl tempdavo. Tikėdavosi gauti pinigų už nukėlimą ir iš mūsų, ir iš melioratorių. Vienu šūviu du zuikius nušauti. Būdavo, atkeli į muziejų prastesnį eksponatą, o geresnis sunyksta vietoje", – tais laikais E.J.Morkūnas dirbo ir kaip mokslininkas, ir kaip derybininkas.

Prireikdavo ilgų derybų, kol reikalingas pastatas būdavo nupirktas. Dažniausiai žmonės parduodavo ūkinius arba nebegyvenamus pastatus, nes už gautus pinigus naujo nebūtų galima įsigyti. "Kainos buvo nedidelės, sumokėdavome už malkas ir tiek. Tarkime, 2–3 tūkst. rublių už didžiulį, vienuolikos patalpų pastatą. Bet ne visi parduodavo", – pasakojo E.J.Morkūnas.

Muziejininkas prisimena, kaip planavo įsigyti šiuo metu Miestelyje stovintį pašto pastatą: "Paprašė 44 tūkst. rublių. Laukėme daugiau nei dešimt metų, nuvažiuojame – jau ardyti pradėtas. Nusipirkome lengviau, bet apskaičiavus, vis tiek labai daug sumokėjome."

Siūlo žmonės

Dabar atėjo toks metas, kai žmonės patys siūlo eksponatus – net nemokamai, tačiau muziejus su skaudančia širdimi turi atsisakyti. "Kaip atrodys, kai muziejus kelia naujus pastatus, o senųjų stogai kiauri", – anot E.J.Morkūno, didžiausias muziejaus dėmesys dabar skiriamas esamų pastatų priežiūrai, nors sandėlyje dar laukia savo eilės cerkvė, vandens malūnas, daržinė, Šiluvos mokykla ir žirgų maniežas. Taip pat planuojama pagal brėžinius atstatyti Rumšiškių sinagogą.

Žmonės siūlo ir įvairius interjero daiktus, dažniausiai kraičio skrynias. Tačiau ir čia muziejus negali visų pasiūlymų priimti – paima tik pačius įdomiausius, tuos eksponatus, kurių dar neturi. Norėdamas išplėsti ekspoziciją, muziejus planuoja eksponatus perkelti ne į fizinę, o į virtualią erdvę. Pavyzdžiui, su skirtingomis Lietuvoje gyvenusiomis religinėmis bendruomenėmis lankytojus norima supažindinti ir per multimedijas.

Jau dabar tik įėjus į muziejų, prie pagrindinių vartų, galima kompiuteryje patiems susiformuoti norimą maršrutą ir jį atsispausdinti. E.J.Morkūnas pataria pagailėti savęs, o ne už bilietą sumokėtų pinigų, ir nesistengti vienu kartu aplėkti visos teritorijos.

Detalių gausa

Vienas iš galimų maršrutų – ekskursija po Miestelį, kuriam Rumškių pavadinimas parinktas pagerbiant senųjų Rumšiškių gyventojus, šnekamojoje kalboje taip vadinusius savo miestelį. E.J.Morkūnas, kurio senelis tarpukariu buvo Kėdainių burmistras, kaip tikras Miestelio šeimininkas gali aprodyti kiekvieną smulkmeną, kurių pavieniai klaidžiojantys lankytojai gali ir nepastebėti. "Bereikšmių dalykų čia nėra", – paslaptingai sako mūsų gidas ir nuveda į pastatą, kuriame įrengtas žydų butas.

Tarpduryje parodo prikaltą mezuzą (medinę mažą dėžutę su pergamento ritinėliu). Be šios, regis, smulkmenos, tai jau nebebūtų autentiški žydų namai. Pats interjeras paruoštas švęsti šabą: ant stalo stovi žvakės, tradicinis pyragas chala, vynas. Viskas įrengta su ypatingu atidumu detalėms.

Tuo metu tikrame žydų Rabinovičių name, atkeltame iš Kauno, Savanorių prospekto, "veikia" lietuviška audinių parduotuvė "Gražina". Medžiagos, kojinės, suknelės atvežtos iš vienos lietuvių šeimos. Ekspozicijoje kabo ir šeimininko kailiniai bei skrybėlė. Užlipus laiptukais į antrą aukštą, patenkama į siuvyklą ir audyklą su automatinėmis žakardo audimo staklėmis, atvežtomis iš Šiaurės Lietuvos. "Viena siuvimo mašina veikia, galėtų kas nors sėdėti ir siūti", – apie interjero pagyvinimą juokauja E.J.Morkūnas.

Įsukame į vidinį kiemą, kur ant durų hebrajiškai išrašytas "Makabi", tarpukariu veikusio žydų sporto klubo, pavadinimas. Originaliai užrašo ant namo nebuvo, tačiau E.J.Morkūnas pasiryžo į nedidelę Miestelio teritoriją įdėti kuo daugiau senosios kultūros ženklų, sukuriančių to meto miestiečių kasdienybės atmosferą. Pavyzdžiui, ant šaligatvio nupieštos "klasės" – žaidimas, populiarus dar ir dabar.

Viskas apgalvota

Muziejininkų apskaičiavimu, Miestelyje sukaupta žydų architektūros ekspozicija yra didžiausia visoje Lietuvoje. Todėl nestebina, kodėl jame nėra ir suoliukų pailsėti. "Miesteliuose nebūdavo suoliukų. Krautuvininkai ant laiptelių sėdėdavo", – pasakoja mūsų gidas. Jis parodo dar vieną neįprastą detalę – vidury aikštės prie šulinio iškeltą aukštą kartį su viršūnėje pririšta viela, siekiančia šalia esantį namą. Po kelių nesėkmingų bandymų atspėti, kam tas daiktas skirtas, E.J.Morkūnas išduoda: kad galėtų apeiti draudimą per šabą palikti namus, žydai viela pažymėdavo tariamą savo namų teritoriją, kurioje galėdavo vaikščioti ir taip atsinešti vandens iš šulinio.

Miesteliuose sugyvendavo įvairios konfesijos, todėl ir rūpindavosi juo visi, nepaisant tautybės ar religijos.

Miesteliuose sugyvendavo įvairios konfesijos, todėl ir rūpindavosi juo visi, nepaisant tautybės ar religijos. Muziejaus Miestelio pakraštyje stovinčio pastato bokštelis buvo skirtas ugniagesiams, o apačioje esančios patalpos veikdavo kaip bendruomenės namai, kuriuose susitikdavo visi miestelėnai. Į gaisrą turėdavo lėkti taip pat visi gyventojai. Ant kiekvieno namo būdavo ženklas, kuriame pažymėta, kokį darbą tektų atlikti gaisro metu: atnešti kopėčias, atbėgti su kibiru vandens ar pagriebti kokį kitą reikalingą įrankį.

Viskas čia muziejininkų gerai apmąstyta ir nieko neprigalvota. Yra įrengta telefono linija, ateityje per komutatorių jungsianti abonentus, pradžios mokykloje pamokos vedamos iš tikrų smetoniškų vadovėlių, o pastatų spalvos atkurtos pagal tuo metu prekyboje buvusius švediškus dažus, gaminamus su vario arba geležies oksidu.

Miestelyje įkurtoje alkoholio parduotuvėje E.J.Morkūnas savo rankomis į autentiškus butelius pilstė vandenį, uždarinėjo kamščiamedžiu, liejo laku ir klijavo banderoles. "1915 m. į tokią parduotuvę Žiežmariuose pataikė sviedinys, kuris užmušė kažką iš namiškių. Visi buvo taip sukrėsti, kad iš karto užkalė duris, kurias aš 1985 m. atkaliau", – E.J.Morkūnas atvežė ką rado: originalias lentynas, prekystalį, išdaužtą sviedinio skeveldrų, apsauginį vielinį tinklą ir 85 caro laikų butelius.

Įkvėpimas – gamta

Lietuvos liaudies buities muziejuje tvyranti atmosfera vilioja ne tik vietinius ir užsienio turistus – Miestelyje ir sodybose buvo filmuojamas ne vienas vaidybinis filmas: žymusis BBC serialas "Karas ir taika", lietuviški filmai "Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą", "Pelėdų kalnas", "Purpurinis rūkas", istorinis serialas "Laisvės kaina. Partizanai" ir daugelis kitų. "Prisimenu sovietmečiu filmavo "Lakštingalą". Aš paprieštaravau, kad Prancūziją filmuos dzūkų namelyje, o jie man: "Baik tu, kas Prancūzijoje yra buvęs", – juokiasi E.J.Morkūnas.

Nors dauguma režisierių savo filmams ieško etnografinis medinės architektūros, įspūdinguose kadruose įamžinama ir muziejaus gamta. "Mes visai nereklamuojame gamtos, kurioje galima tiesiog būti ir stebėti. Čia yra beveik visi gyvūnai, kurie gyvena Lietuvoje. Tik briedžių nebėra, nors anksčiau ateidavo. Čia visi paukščiai, jų perėjimo vietos. Nuo šernų neatsiginsi, stirnos laksto, kiaunės stoguose gyvena, skyles graužia", – pasakojo E.J.Morkūnas.

Be laukinių gyvūnų, muziejuje yra laikomi žemaitukų veislės žirgai, į kuriuos, besiganančius pievoje prie malūno, galima ne tik pažiūrėti, bet ir pajodinėti. Auginamos ožkos, avys, medų neša 32 bičių šeimos. Muziejuje plytinčiose pievose žoliaujama per Jonines, vainikais puošiamos Onos, rišamos kiekvieno regiono tradicinės Žolinės puokštės. Per pastarąją galite gyvai susitikti su pačiu E.J.Morkūnu – Žolinės šurmulyje ieškokite gaspadoriaus, kviečiančio pasisvečiuoti Aukštaitijos kaimo sodyboje.