– Didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Naujuosius – praleidote Lietuvoje, nors jau ilgą laiką gyvenate Los Andžele. Grįžote sutikti švenčių?
– Grįžau namo, pas savo šeimą. Dėl COVID-19 pandemijos apribojimų pirmą kartą gyvenime šitaip ilgai – net dvejus metus – buvau nemačiusi savo šeimos. Didžiausi jausmų proveržiai pagaliau juos vėl sutikus. Iš tiesų pastarieji metai buvo labai sunkus periodas. Anksčiau grįždavau aplankyti šeimos bent 2–4 kartus per metus. Kalėdas visada švęsdavome kartu. Kiekvieną gruodį grįždavau namo bent dviem trims savaitėms. Mane sieja stiprus ryšys su šeima, tad bent kelis kartus per metus visada grįždavau jų išmyluoti ir pati teigiamų emocijų pasisemti. Labai sunku buvo, kai tai tapo neįmanoma.
– Ką veikėte pastaruoju metu JAV, Europos šalyse?
– Aš iki šiol dirbu modelio darbą, o pastaruosius kelerius metus – dar daugiau nei bet kada. Filmuojuosi filmuose ir serialuose – vis dažniau tenka skristi filmuotis į kitas šalis. Dėl pandemijos 2020-aisiais viskas buvo aprimę, tačiau jau pernai daug kas atsigavo, tad kartais turėdavau vos vieną laisvadienį per mėnesį. Bedirbant teko nemažai pakeliauti.
Vis dažniau sulaukiu pasiūlymų dirbti modeliu arba filmuotis ir kitose šalyse – mano agentai viską stengiasi suderinti su besikeičiančiais ar naujai įvedamais apribojimais. Deja, dalies darbų teko atsisakyti dėl griežtų JAV apribojimų. Teko ne kartą ir teisininkus telktis į pagalbą dėl kelionių klausimų. JAV po beveik dvejų metų griežtų suvaržymų tik lapkritį atidarė savo sienas pasauliui. Jeigu iš šalies būčiau išskridusi tuo laikotarpiu, būčiau įstrigusi ir negalėjusi grįžti.
Režisierius Stevenas Spielbergas buvo atsirinkęs mane kaip vieną iš kandidačių pagrindiniam vaidmeniui savo naujam serialui. Mano agentai tarėsi su daugybe teisininkų komandų, kaip reikės naviguoti, mat didžioji dauguma filmavimų buvo numatyti Didžiojoje Britanijoje, o darbai manęs laukė ir JAV. Po beveik pusės metų laukimo vaidmuo buvo atiduotas kitai aktorei, nes ji tuo metu jau buvo Didžiojoje Britanijoje.
Dabar pageidautina, kad modeliai turėtų ir kokį nors talentą, ne tik gražų kūną ir veidą. Daugelis modelių dainuoja arba šoka, yra nemažai ir vaidinančių.
– Kaip ir kodėl gyvenimas jus nunešė taip toli nuo Lietuvos? Koks buvo kelias į grožio ir vaidybos pasaulį? Ar vaikystėje kažką panašaus ir įsivaizdavote?
– Modelio darbo nebuvo mano svajonėse. Nuo vaikystės svajojau apie aktorystę. Dar ketverių, pasiėmusi plaukų šepetį į rankas, nemokėdama anglų kalbos, dainuodavau angliškas dainas ir vaidindavau savo žaislams. Keturiolikos stipriai ūgtelėjau, pasipylė aplinkinių patarimai: „Tau tikrai reikia tapti modeliu!“ Pradėjau dirbti modeliu Lietuvoje, labai patiko ir puikiai sekėsi: vaizdo reklamos, žurnalų fotosesijos, komerciniai darbai ir madų pristatymai. Modelio darbas padovanojo naujų pažinčių, galimybių bendrauti su meno kūrėjais.
Svajonė apie aktorystę vis buvo gyva, tačiau tais metais, kai baigiau vidurinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademija studijuoti aktorystės nepriėmė (tais laikais aktorių kursą rinkdavo kas antrus metus), tad įstojau studijuoti teisę ir pradėjau tarptautinę modelio karjerą. Ketverius metus derinau teisės studijas su modelio darbu. Baigusi studijas, įstojau į magistrantūrą, tačiau modelio darbas labai gerai sekėsi, ir agentūra pasiūlė studijas sustabdyti, kad galėčiau bent keletą metų dirbti modelio darbą be apribojimų. Dirbdama modeliu apkeliavau visą pasaulį, aplankiau gražiausius pasaulio kampelius.
Kurį laiką Londonas buvo mano namai – iš jo skraidydavau dirbti modeliu į kitas šalis. Ten pradėjau filmuotis serialuose ir filmuose. Į Los Andželą persikėliau ne tik dėl modelio karjeros, bet ir dėl svajonės apie aktorystę. Čia kelerius metus mokiausi pas geriausius dėstytojus, skirtingose mokyklose. Pradėjau gauti ir pirmuosius rimtus vaidmenis. Tad vaikystės svajonės tikrai pildosi, ir gal net labiau negu svajonėse.
Savybės: charizma ir nuolatinis savęs tobulinimas E.Stasiulevičiūtei labai padėjo mados pasaulyje. M. Sed nuotr.
– Koks tas modelio gyvenimas? Jaunos merginos įsivaizduoja, kad jis labai paprastas ir linksmas. Ar tikrai? Kodėl dažnai jaunimas ten suklumpa? Kaip jums apvyko to išvengti?
– Modelio gyvenimas man buvo kosminis džiaugsmas. Galėjau apkeliauti visą pasaulį, pažinti kitų šalių kultūras, kvapus, spalvas, sužinoti apie kitų šalių papročius, tradicijas. Jaunam žmogui tai neįkainojama galimybė. Kadangi planavau būti teisininke, keliaudavau su savo teisinėmis knygomis ir ruošdavausi egzaminams gražiausiose pasaulio vietose. Turėjau galimybę užsidirbti ir keliauti tuo pačiu metu.
Tik nėra viskas taip gražu ir linksma. Kartais jausdavausi tikrai vieniša – šeimos ilgesys labai stiprus. Dažni skambučiai artimiesiems palengvino situaciją, su šeima nuolat palaikėme ryšį. Galbūt dėl to, kad turėjau kitų tikslų ir norėjau sėkmingai baigti teisės studijas, man rūpėjo pasiruošti egzaminams, o ne vakarėliai. Studijos padėjo nesiblaškyti ir siekti savo pagrindinių tikslų. Tų tikslų turėjimas, manau, labiausiai ir apsaugojo nuo bet kokių paklydimų.
– Ar mados pasaulis, palyginti su tuo, kuris buvo, tarkime, prieš dešimtmetį, labai pasikeitė?
– Taip, tikrai taip. Ištirpo griežtos ribos. Prieš porą mėnesių dalyvavau Los Andželo madų savaitėje – ten vyrų su aukštakulniais buvo beveik tiek pat daug, kiek ir moterų. „+Size“ modeliai su savo gražiais apvalumais madų savaitėje jau irgi nebe naujiena. Dalijausi podiumu ir su vyresnėmis nei 75 metų moterimis – ribos mažėja! Dabar pageidautina, kad modeliai turėtų ir kokį nors talentą, ne tik gražų kūną ir veidą. Daugelis modelių dainuoja arba šoka, yra nemažai ir vaidinančių. Visi šie talentai padeda pritraukti sekėjų socialiniuose tinkluose, o didėjant sekėjų skaičiui – didėja modelių populiarumas ir jų poreikis mados pasaulyje, kartu ir honorarai. Iš to atsirado ir naujų modelių – nuomonės formuotojų, kurių nebuvo prieš dešimt metų.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado kinas? Ar jaučiatės daug šioje srityje pasiekusi? Kokių matote perspektyvų?
– Jau nuo šešiolikos metų filmuodavausi lietuviškuose serialuose. Pirmas mano vaidmuo buvo Raimundo Banionio režisuotame seriale „Kartu“, kur man, šešiolikmetei, teko pasibučiuoti su Mariumi Bereniu. Visos šios patirtys buvo išties nuostabios. Filmavausi ir lietuviškose reklamose. Aštuoniolikos metų dar tapau pirmąja televizijos laidos „TV pagalba“ gelbėtoja kartu su Raimondu Bingeliu ir Gediminu Jauniumi. Deja, mano modelio sutartys, kelionės ir tuometės teisės studijos labai trukdė filmavimams, nes kūrybinei komandai reikėjo, kad ten būčiau visą laiką.
Kai mano baze tapo Londonas, ten taip pat daug filmavausi – iš pradžių muzikiniuose klipuose, vėliau serialuose. Vedžiau madų laidas „Fashion TV“. Tačiau vis atrodė negana. Didžiausias mano žingsnis, žengtas aktorinės karjeros link, buvo tada, kai kėliausi gyventi į Kaliforniją. Kelerius metus mano dėstytojai nenorėjo, kad aš filmuočiausi. Tada prasidėjo reikalai reikaliukai. Ėmiau filmuotis ir muzikiniuose klipuose, ir trumpametražiuose filmuose, kurie laimėdavo daug apdovanojimų kino festivaliuose, tada – ir filmuose. Štai čia ir prasidėjo mano kino meno pavasaris.
Aš tiek daug metų svajojau apie šią karjerą, kad visada atvykstu į filmavimus plačiai šypsodamasi. Reikėjo tiek daug visko nuveikti, kad būčiau būtent ten, kur esu dabar. Palikau viską, kas buvo pažįstama, ir atsidūriau naujame žemyne, kuriame buvau viena. Šeima – už Atlanto. Artimiausi draugai – taip pat Europoje. Viską reikėjo pradėti nuo nulio, nuo pradžių pradžios... Viską palikau, kad galėčiau siekti to, ko norėjau tiek daug metų. Dirbti tai, apie ką svajojau jau nuo ketverių metukų... Tiesą pasakius, aš vis laukiau, kad gal ši svajonė praeis, gal nusibos, galbūt išbandžius kartais išties sunkias darbo sąlygas nebepatiks. Tačiau viskas įvyko priešingai. Aistra darbui tik didėja. Būna, kad keliuosi antrą, trečią nakties ir važiuoju išsišiepusi iki ausų savo svajonių link. Nes kiekvienas žmogus šiame mano kelyje, kiekvienas menininkas yra mano svajones dalis. Tad nuolat jaučiu didžiulį norą kurti kuo geresnę atmosferą, rūpinuosi savo aplinka ir dažnai būnu geros nuotaikos generatorius. Visa tai atsiperka.
Na, o iš meninės pusės – kai kuriu meną, neturiu jokių tabu, „negaliu“ arba „nenoriu“. Aš esu kažkieno fantazijos, kažkieno vizijos instrumentas. Ir nebijau eiti į „tamsos kambarėlius“ – patys sudėtingiausi vaidmenys man yra įdomiausi, iš jų labai daug išmokstu. Tai pastebėjo filmų direktoriai ir labai greitai įvertino. Filmavimo aikštelėse dažnai tik persimetu su kūrėjais keliais žodžiais ir prašau man palikti kūrybinę laisvę. Mano ryžtas kartais nustebina ir kolegas, kurie filmuojasi su manimi scenose – būna, kad žmonės apsiverkia, kartais juos net supykina. Tais momentais žinau, kad darbą atlieku gerai. Dėl to mane rekomenduoja kitiems projektams.
Mane sieja stiprus ryšys su šeima, tad bent kelis kartus per metus visada grįždavau jų išmyluoti ir pati teigiamų emocijų pasisemti. Labai sunku buvo, kai tai tapo neįmanoma.
Esu laimingiausia, kai dirbu su kitais talentais. Jau ne kartą teko vaidinti su „Oskarų“ laureatais – kartais iki filmavimų pabaigos net nežinau, kad jie – žinomos žvaigždės. Tai mano industrijoje kūrėjus stebina. Einu į filmavimo aikšteles pasiraitojusi rankoves ir atvira širdimi – man rūpi sukurti gražų meną labiau negu tų kūrėjų laimėjimai. Tiesiog stengiuosi palengvinti su manimi dirbančių kūrėjų darbą, juos įkvėpti.
– 2020 m. sausį, prieš pat COVID-19 pandemiją, pasirodė filmas „VHYES“, kuriame atlikote vieną pagrindinių vaidmenų. Tai reikšmingas įvykis jūsų, kaip aktorės, karjeroje?
– Filmo direktorius Jackas Henry Robbinsas – Susan Sarandon ir Timo Robbinso, kurie irgi filmavosi tame filme, sūnus – išsirinko mane iš kelių tūkstančių pretendenčių. Skridau į filmo premjerą „Fantastic Film“ festivalyje Ostine, Teksaso valstijoje, vakare ėjome vakarienės – dėl filmo žvaigždžių buvo uždarytos miesto gatvės. Tada pamačiau, kaip gali apsiversti gyvenimas vos per kelias valandas. Kai kūrėme filmą, aš net nežinojau, kas yra kas.
Tas filmas iš tiesų buvo labai reikšmingas mano kūrybiniam darbui filmų pasaulyje, gauti vaidmenų po premjeros buvo daug lengviau. Tačiau prasidėjo COVID-19 pandemija, dar keturios kitų filmų premjeros buvo atidėtos... Tikiuosi, kad galbūt jau šiais metais jie pasirodys kino ekranuose. Didžiuojuosi savo filmais ir labai nekantrauju pasidalyti tuo, ką su komandomis sukūrėme!
– Ar turite savo svajonių vaidmenį? Realu, kad kada nors jį suvaidinsite?
– Turiu labai daug svajonių vaidmenų. Ir vieną noriu suvaidinti itin stipriai. Tačiau vyksta kūrybinės derybos, mat vaidmuo iš pradžių buvo sukurtas vyrui. Mes su komanda dabar deramės su ankstesne komanda dėl autoriaus teisių. Mano didelė svajonė – suvaidinti ir „Wolt Disney“ studijos ekranizuotose pasakose ar „Marvel Studios“ filmuose. Audringa mano pačios vaizduotė išskraidina mane į patirtį, kurioje slepiasi muzikos šedevrai ir magija... Tačiau blogiukių vaidmenys man labiausiai patinka.
– Esate baigusi teisės studijas. Ar šios žinios jums praverčia gyvenime?
– Tikrai tikrai praverčia! Ypač Amerikoje! Kai dirbdavau modeliu ir daug keliaudavau, kiti modeliai nuolatos manęs prašydavo peržiūrėti jų sutartis – ne vienai iš jų esu padėjusi ir pakeitusi joms ne itin palankias sąlygas. Dabar ir pačiai retai prireikia teisininkų pagalbos, kai pasirašau naujas sutartis. Man teisinės žinios padeda daugelyje situacijų.
– Ko reikia norint taip ilgai išsilaikyti nuolat besikeičiančioje mados rinkoje?
– Modelio ir aktoriaus karjera – labai skirtinga patirtis ir skirtingi poreikiai. Dirbdama modeliu supratau, kad galima turėti idealiausius duomenis, bet jei neturėsi charizmos, būsi tik viena iš tūkstančio pretendenčių į siūlomą darbo vietą. Sėkmės formulė? Mokėjimas greitai keistis ir prisitaikyti, įsiklausyti į savo aplinką ir išmokti ją girdėti. Charizma ir geras humoro jausmas, nuolatinis savęs tobulinimas man labai padėjo tiek modelio, tiek aktorystės pasaulyje. Domėjimasis gyvenimu, atsidavimas savo veiklai – tai, manau, pagrindiniai dalykai, norint save realizuoti mėgstamoje srityje. Savo vietos po Saule neieškojau – ją susikūriau.
Požiūris: „Einu į filmavimo aikšteles pasiraitojusi rankoves ir atvira širdimi – man rūpi sukurti gražų meną“, – teigia savo svajonę vaidinti kine pasiekusi E.Stasiulevičiūtė. M. Sed nuotr.
– Manau, daugelis jums pavydėtų tokio gyvenimo – grožio, kino industrija, kelionės po pasaulį. Bet gražu, įtariu, tik žiūrint iš šalies. Realybėje visa tai – juodas darbas? Ką dėl tokio gyvenimo teko paaukoti?
– Man teko paaukoti viską, ir ne vieną kartą. Šeima už vandenyno ir pas mamą bet kada, vos užsinorėjusi, blynų atvažiuoti pavalgyti negaliu. Savo šeimos labai ilgiuosi ir tai turbūt yra didžiausia mano veiklos kaina. Taip pat ir asmeninius santykius. Kartais neturiu laisvos dienos daugiau nei tris savaites, tad, manau, būtų labai savanaudiška kurti kažkokius santykius, kai taip neturi laiko. Aš daug dirbu ir labai džiaugiuosi, kad mano darbas man taip labai patinka. Šiuo metu man svarbiausia mano veikla, kūrybos procesas. Jis teikia didžiausią pasitenkinimą, visa mano energija skirta jam. Labiausiai man trūksta mylimų žmonių šalia, šeimos. Tai yra kaina, kurią susimoku už savo ambicijas.
– Už ką ir kam esate labiausiai dėkinga?
– Esu labai dėkinga savo šeimai, kad mane palaikė, už tai, kad nestabdė net ir tada, kai norėjosi mane sulaikyti. Už tai, kad padėjo užsiauginti didžiulius sparnus ir leido skristi. Nes žinau, kad jiems tai nebuvo lengva.
– Kaip manote – realu, kad kažkada gyvensite, dirbsite ir vadinsite Lietuvoje?
– Mano pasaulyje labai daug dalykų yra realūs. Su didžiausiu džiaugsmu nusifilmuočiau Lietuvoje. Nuolatos pasakoju filmų kūrėjams apie Lietuvą. Mano svajonė – čia kurti filmus ir vežti savo kolegas į Lietuvą – tada būčiau ir arti savo šeimos, ir gimtinėje. Galbūt kada nors viskas taip ir bus.
