Su ruoniais Smilte ir Vėjumi galima bus susipažinti jau šį savaitgalį Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiančiame nemokamame vaikų literatūros ir kitų menų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“. Čia savo erdvę įkurs Lietuvos jūrų muziejus, kviesiantis į edukacijas apie ruonius ir mūsų santykį su Baltijos jūra, o kūrybines dirbtuves surengs knygos iliustruotoja Urtė Kraniauskaitė. Rašytoją G. Viliūnę kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Rašote suaugusiems. Naujausia jūsų knyga skirta vaikams. Kaip ji atsirado?

– Kai pradedu rašyti knygą, negalvoju, kokiai auditorijai ji bus skirta. Galvoju, ką noriu pasakyti. Ir knyga išeina tokia, kokia išeina. Ruoniukų Smiltės ir Vėjaus istorija tiko pradinio amžiaus vaikams, nors specialiai jiems tikrai netaikiau. Tik norėjau papasakoti apie jūrą ir jos gyventojus.

– Mums Baltijos jūra kartais atrodo nuobodi. Ką apie ją galima parašyti? O gal mes, kaip visada, nevertiname to, ką turime šalia?

– Nuobodu atrodo tai, ko nepažįsti. Kai pradedi domėtis, paaiškėja, kad mūsų jūroje yra visokiausių įdomybių – nuo nuskendusių laivų iki mažiausių pasaulyje banginių. Mes dažniausiai jūrą vertiname tik iš romantiškosios pusės, lydime saulę, grožimės bangomis, na, dar išsimaudome. O žinių apie pasaulį, esantį po vandeniu, turime nedaug. Gal tik Lietuvos jūrų muziejus pateikia išsamią ekspoziciją, jei tik jai, žinoma, randame laiko ir viską nuodugniai apžiūrime. Be to, Baltijos jūra dalinamės su dar septyniomis šalimis, todėl dažnai atrodo, kad kažkas jūroje yra ne mūsų, o kaimynų. Pavyzdžiui, ruoniai Lietuvos teritorijoje negyvena, tik praplaukia ar užsuka į svečius. Galime sakyti, kad jie – ne mūsų gyvūnai, nėra reikalo jais domėtis. O man atrodo, kad visi jūros gyventojai yra ir mūsų, visus reikia pažinti ir saugoti.

Dabar viskas paprasčiau: vos pajuntu jūros ilgesį, sėdu į automobilį ir aš jau ten.

– Ką jums reiškia Baltijos jūra? Istorine prasme ir asmeniškai. Kokie prisiminimai išnyra, kai stovite prieš bangas?

– Istorine prasme visada buvo šiek tiek apmaudu, kad LDK taip ir netapo didžia jūros valstybe. Bet istorija yra tokia, kokia yra. Man jūra visada asocijavosi su vasara, atostogomis, nuo vaikystės prie jos leisdavau laiką su šeima. Anuomet tekdavo visus metus laukti jūros, iki šiol atsimenu momentą, kai, pagaliau atvykusi, kylu kopų takeliu, girdžiu ošimą, dar žingsnis ir prieš akis atsiveria beribė banguota tolybė... Dabar viskas paprasčiau: vos pajuntu jūros ilgesį, sėdu į automobilį ir aš jau ten. Tiesa, dažniausiai važiuoju pavasarį arba rudenį, kai mažiau šurmulio, daugiau ramybės.

Atostogos prie Baltijos buvo ir mano vaikystės, ir mano vaikų vaikystės dalis. Dabar dukros jau suaugusios, į pajūrį važiuoja su draugais, bet per vasarą nepamatyti Baltijos būtų kažkaip keista. Labiausiai mėgstu Palangą, nes ten yra ir gamtos, ir miesto privalumų, patinka vaikštinėti jaukiomis Palangos gatvelėmis, prisiminti kadais čia vaikščiojusius garsius Lietuvos žmones, aplankyti muziejus, Birutės kalną.

– Pagrindiniai jūsų knygos herojai – ruoniai. Ar tai tikra istorija, kad dukros juos pamatė Jūrų muziejuje? Kiek apskritai jūsų knygų istorijų ateina iš tikro gyvenimo?

– Kai dukros buvo mažos, lietingomis dienomis, kurių paprastai pajūryje visada pasitaiko, važiuodavome į Jūrų muziejų. Ten ir ruonius pamilome, dukros buvo mažos, dar darželinukės. Tada ir gimė idėja parašyti knygą, bet sumanymas liko neįgyvendintas, nes žinių apie šiuos gyvūnus radome nedaug, tekstas nesirašė, o juodraštis tiesiog nugulė į stalčių. Daug metų jaučiau skolą savo mergaitėms, kurios per tą laiką užaugo ir ėmė domėtis visai kitais dalykais. Prieš keletą metų papasakojau draugei apie neįgyvendintą svajonę. Pasirodė, kad draugė pažįsta kitą draugę, ši dar kitą, kuri pažįsta Arūną Grušą, didžiausią Lietuvoje ruonių žinovą, Lietuvos jūrų muziejaus biologą. Man pasisekė nuvogti iš įtempto Arūno grafiko porą valandų. Per tą laiką jis pripasakojo apie ruonius tiek, kad gimė knyga.

Gamta negali ir neturi būti vertinama vien pinigais.

Visos istorijos, kurios atkeliauja, yra tikro gyvenimo ir vaizduotės mišinys. Tik proporcijos kaskart skiriasi. Kad knyga atsirastų, paprastai reikia ir tikrų istorijų, ir išmonės, ir lemtingų sutapimų, ir truputėlio sėkmės.

Taip jau išėjo, kad vaikystėje pažadėtą knygą dukros perskaitė jau būdamos studentės. Nepaisant to, jos vis vien buvo pirmosios skaitytojos, išsakė savo mintis ir pastabas. Neabejoju, kad ruoniukų istorija bent kelioms akimirkoms jas nukėlė į vaikystę.

– Kokią žinutę jūsų ruoniukai siunčia vaikams, kurie knygą skaito?

– Visų pirma, kad jūra yra didelis, įdomus pasaulis su savais gyventojais ir savomis taisyklėmis. Mums reikėtų tą pasaulį pažinti ir saugoti. Jei paklaustumėte, nuo ko saugoti, atsakyčiau, kad nuo mūsų pačių, nuo neigiamos žmonių veiklos. Knygoje aprašiau blogą žmogų, kuris skriaudžia ruonius ir gerus žmones, kurie juos gelbėja. Esu tikra, kad knygą perskaitę vaikai pasirinks teisingai.

Neabejoju, kad įspūdį dar sustiprina knygos dailininkės Urtės Kraniauskaitės iliustracijos. Su Urte susitikome pačioje knygos kūrimo pradžioje, ji iškart pataikė savo iliustracijomis man į širdį, atrodė, kad knygos herojai tiesiog atgijo ir įsikūnijo į piešinius.

– Koks yra jūsų santykis su gyvūnais, kurie gyvena nelaisvėje?

Nebeliks žuvų – nebeliks ir ruonių. Jūra bus mirusi.

– Kol nesusipažinau su Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojais, nelaisvėje gyvenančių gyvūnų buvo labai gaila. Ypač tų, kuriuos matydavau ankštuose narvuose ar baseinuose. Dabar jau žinau, kad Jūrų muziejuje gyvenantys ruoniai laisvėje nebegalėtų išgyventi dėl įvairiausių priežasčių, sergantiems jiems – būtina žmonių globa. Taigi, muziejus yra savotiška ruonių prieglauda. Sveiki ir galintys savarankiškai išgyventi gyvūnai paleidžiami į laisvę.

– Šiandien daug kalbama apie gamtos saugojimą. Kaip turėtų elgtis kiekvienas iš mūsų šių dienų pasaulyje?

– Pirmiausia turėtų keistis požiūris, kad žmogus yra gamtos valdovas ir gali daryti viską, ko užsigeidžia. Gamta negali ir neturi būti vertinama vien pinigais. Jūroje gamtos viskas tobulai sutvarkyta – visi gyvūnai turi maisto, bet maitindamiesi juk neišnaikina kokios nors rūšies vien dėl to, kad nori ėsti be saiko. Dabar Baltijos jūroje vyksta kova dėl žuvų. Žmonės kovoja su ruoniais. Bet žmogus be žuvies dar gali maitintis daugybe kitų dalykų, o ruoniui žuvis – išlikimo klausimas. Nebeliks žuvų – nebeliks ir ruonių. Jūra bus mirusi. Arūnas Grušas sako, kad Baltiją išgelbėti labai paprasta – tereikia nutraukti žvejybą keleriems metams ir jūra pati atsigaus, išsivalys. Kiekvienas iš mūsų turėtų galvoti apie tai, kaip nekenkti, neteršti, neeikvoti be reikalo. Gamta mums už tai tikrai atsidėkos.

– Kokias buvimo gamtoje taisykles norėtumėte perduoti vaikams?

– Kai pristatinėju savo knygą mokyklose ar bibliotekose, vaikams sakau, kad jūra – ruonių ir kitų gyvūnų namai. Todėl elgtis reikia taip, kaip atėjus į svečius. Juk kai einate į draugo namus, ten nešiukšlinate, neteršiate, elgiatės kultūringai. Tos pačios taisyklės galioja ir jūroje, ir miške, ir prie upės ar ežero. Juk paprasta, ar ne?

Dar paminiu gamtos išteklių taupymą – užsukti be reikalo bėgantį vandens čiaupą, išjungti elektros lemputę tuščiame kambaryje, rūšiuoti šiukšles. Taip, tai maži dalykai, bet nuo jų viskas prasideda.

G. Viliūnės knygos „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“ pristatymas ir knygos iliustruotojos Urtės Kraniauskaitės kūrybinės dirbtuvės festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ Anykščiuose vyks rugpjūčio 15 dieną, 12.30 valandą. Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė.

Rugpjūčio 15–16 dienomis Anykščiuose vyksiančiame literatūros ir meno festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“ K. Zylė drauge su rašytoja Vaiva Rykštaite vaikams paruoš ypatingą programą – Havajuose gyvenanti Vaiva jau kuria virtualų reportažą apie salų ekologiją ir mitologiją, o Kotryna jos pasakojimą apipins Lietuvos mitais ir legendomis. Festivalyje vaikai galės užduoti virtualius klausimui V. Rykštaitei. Havajuose tuo metu bus gili naktis, bet Vaiva pažadėjo nemiegoti ir išsamiai atsakyti į smalsuolių klausimus.

Skaitymas yra puiki galimybė vaikui išgirsti ne tik buitinę, naminę tėvų kalbą, bet ir literatūrinę, rašytojo užrašytą, redaktoriaus nugludintą kalbą.

K. Zylė neabejoja, kad knygos ir skaitymas atveria vaikams duris ir langus į pasaulį net ir tuomet, kai išvykti į jį negali. Pradėti vaikams skaityti, ji sako, reikia nuo kūdikystės.

– Kotryna, augindama du vaikus, rodos, jau esate atsakiusi į klausimą, kodėl svarbu skaityti vaikams, net patiems mažiausiems?

– Ypač svarbu skaityti patiems mažiausiems. Visų pirma – skaitymas su vaiku yra kur kas daugiau, nei tik skaitymas. Tai ir vaikui taip reikalingas fizinis kontaktas, ir laikas kartu, susiglaudus, žiūrint viena kryptimi, aptariant, kas knygoje vaizduojama ir kas rašoma. Ypač rekomenduoju skaityti vaikams, jei esate pavargę, neturite ūpo su jais žaisti, eiti į lauką ar prisigalvoti kitų iniciatyvų, tuomet čiupkite patiems mieliausią vaikišką knygą ir skaitykite drauge. Bendravimo ir jaukaus pasibuvimo bus sočiai, o ir rūpintis veiklos turiniu nebereikės.

Be to, skaitymas yra puiki galimybė vaikui išgirsti ne tik buitinę, naminę tėvų kalbą, bet ir literatūrinę, rašytojo užrašytą, redaktoriaus nugludintą kalbą. Iš knygų vaikai mokosi suprasti personažų jausmus, juos apmąsto ir dažnai stabteli prie klausimų, prie kurių kasdienybėje nesustoja.

– Dar tikrai dažnai girdime: ką jis supranta toks mažas... Ir vis dėlto, pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau paveikslėlių knygų būtent patiems mažiausiems.

– O taip, dar neseniai vaikų literatūros lauke žiojėjo daugybė temos ir žanro spragų. Šiandien jos sėkmingai pildosi, autoriai vis drąsiau rašo, o leidyklos vis drąsiau leidžia kokybiškas, subtilias, jautrias, nišines ir visokias kitokias drąsos bei visuomenės supratingumo reikalaujančias knygas. O skaitytojai jas noriai atranda!

– Galbūt žinote kokią veikiančią metodiką, padedančią tėvams pratinti vaikus prie skaitymo?

– Geriausia metodika – mėgautis knygomis patiems! Tada mėgausis ir vaikai. Kalbu ne tik apie suaugusiųjų knygas skaitančių tėvų pavyzdį. Siūlau patiems išsirinkti vaikų ar paauglių literatūros kūrinį, kurį skaitant jums lakstytų šiurpuliukai. Jausdami nuoširdų mamos arba tėčio susižavėjimą, mažieji visai kitaip žiūrės į skaitymą. Be to, perskaitę tą pačią knygą, turėsite apie ką pasikalbėti.

– Ar jūs apie knygas kalbėdavote su savo tėvais?

– Abu mano tėvai labai mėgsta skaityti, bet tėtis dėl knygų tiesiog pametęs galvą. Jis man skaitė tikrai labai daug. Visos tėvų buto sienos nuklotos lentynomis. Dar lankydama darželį, per šventes, tėčiui visada kurdavau knygą, nors mamai kioske nupirkdavau ir kaip nors gražiai supakuodavau mažutį kavos pakelį.

Kalbėdama su mokiniais dažnai paminiu – kuo senesnis tikėjimas, tradicija, prietaras, tuo labiau tikėtina, kad atrasime kažką panašaus.

Pati skaityti išmokau dar darželyje. Tada man buvo visiškai nesvarbu ką, svarbu – skaityti! Tėtis buvo sukaupęs didelę vaikų knygų biblioteką, o aš sukiodavausi prie lentynų ir nežiūrėdama pavadinimų traukdavau iš jos plonas knygeles, skaičiau visas iš eilės.

– Kokias knygas labiausiai mėgsta jūsų vaikai?

– Visokias! Svarbiausia, kad jiems jas skaityčiau. Mano mažyliams treji ir penkeri. Išgyvename etapą, kai porai savaičių susergama keliomis knygomis, o po jų ateina kitai ligai. Kaip ir mane vaikystėje, taip ir maniškius vaikus supa begalė knygų, kurias jiems nupirkau, jie kasdien gali rinktis vis naują ar imti primirštą seną iš šimto lentynos stebuklų.

– Kartu su rašytoja V. Rykštaite festivaliui „Nuotykiai tęsiasi!“ kuriate labai įdomų projektą – ieškosite bendrystės Havajų ir Lietuvos mitologijoje. Tikitės rasti panašumų?

– Kalbėdama su mokiniais dažnai paminiu – kuo senesnis tikėjimas, tradicija, prietaras, tuo labiau tikėtina, kad atrasime kažką panašaus. Paprastai sakant, mitologija yra archajiško žmogaus bandymas paaiškinti pasaulio tvarką ir gamtos reiškinius. Baimės, poreikiai, išgyvenimo instinktai – jie būdingi mums visiems, nepaisant nei geografinės aplinkos, nei socialinės padėties. Tačiau geografija vis dėlto lemia gamtos reiškinių ir metų laiko kaitos specifiką, taigi ir būtybės šiek tiek skiriasi savo galiomis, o ir žmonių pageidavimai joms kartais kitokie.

– Kartais atrodo, kad mitologijai yra nepelnytai pamiršta. Ar tiesa, kad senovinis mitas literatūroje turi didelę galią, net įvilktas į modernų rūbą?

– Mumyse vis dar išlikusios didžiosios žmonijos baimės ir prigimtiniai instinktai. Jei ką ir pamirštame, gamta netrunka priminti, kokie bejėgiai esame prieš jos stichiją. Turbūt kaip tik todėl mitai mus jaudino ir tebejaudina – jie kalba apie dalykus, kurių negalime kontroliuoti, tik, žinoma, nebepriskiriame senųjų dievų valiai.

Aš manau, kad mitologiją svarbu išmanyti, nes ji yra mūsų pasaulio suvokimo ištakos, svarbi identiteto dalis, be kurios nebūtume tokie ypatingi, kokie esame šiandien.

Aš manau, kad mitologiją svarbu išmanyti, nes ji yra mūsų pasaulio suvokimo ištakos, svarbi identiteto dalis, be kurios nebūtume tokie ypatingi, kokie esame šiandien. Man smagu tas temas aktualizuoti, kalbėti vaikams ir jaunimui artima kalba, mėgaujuosi žaisdama kanono ir šiuolaikybės deriniais.

– Rugpjūtį išleisite knygą „Mažas kaip vabalėlis“, skirtą patiems mažiausiems skaitytojams. Kokio amžiaus skaitytojams, o gal – žiūrovams ji skiriama?

– „Mažas kaip vabalėlis“ yra pirmoji mano knyga, kurioje nežaidžiu mitologija. Bet tam tikra prasme su ja susijusi, kalba apie tą patį – pasaulio pažinimą. Mažoje knygelėje daug telpa: savęs ir savo vietos šiame pasaulyje paieškos, suvokimas, kas laukia, kai išsilukštename iš gimtosios gilės – lietumi kvepiantis miškas, o prasibrovus pro jį – begalinis žvaigždėtas dangus.

Knygelė nedidelė, kartoninė, joje paslėptas žaidimas, o kalba – lakoniška, taigi, tinkama patiems mažiausiems skaitytojams. Slapta tikiuosi, kad ją sau, ar artimiesiems įsigis ir jau seniai suaugę vaikai. Tarsi padrąsinimą keistis, palikti savo komforto zoną, atrasti plačius galimybių horizontus. Mažyliams tai – vabalėlio kelionės istorija, o suaugusiems – alegorinis pasakojimas apie gyvenimo kelią, kurio gale pagaliau išdrįstame pasijusti mažais vabalėliais. Vadinasi, ji skirta vaikams nuo 0 iki 110 metų.

Iliustracijas A. Letria kuria nuo 1992-ųjų. Per tą laiką jis ne tik laimėjo svarbių apdovanojimų: du kartus Portugalijos iliustracijų apdovanojimą „Nami Grand Prix“, taip pat Amerikos naujojo dizaino asociacijos apdovanojimą „Awart of Excellence for Illustration“, bet ir įkūrė leidyklą „Pato Logico“. André knygos keliauja po visą pasaulį, dalyvauja tarptautinėse parodose – Bolonijoje, Bratislavos bienalėje, Sarmede. Menininkas kuria dekoracijas teatro spektakliams, režisuoja animacinius filmus.

Plakato iliustracija paimta iš jo knygos „Jei būčiau knyga“ („If I Were A Book“). Joje trumpai, aiškiai vaizduojama, ką žmogaus gyvenime reiškia knyga ir kokias galimybes ji atveria. „O tai tobulai atspindi mūsų festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ idėją“, – sako vienas iš festivalio organizatorių, literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė įkūrėjas Justinas Vancevičius.

– Festivaliui „Nuotykiai tęsiasi“ padovanojote vieną iš savo iliustracijų. Ar dažnai dalijatės savo menu?

– Festivalio kūrėjai, kiek galėjo, tiek sumokėjo man už festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ plakate atgaivintą iliustraciją. Esu jiems nepaprastai už tai dėkingas. Juk taip dažnai manoma, kad menininkai kvėpuoja tik oru ir valgyti jiems nereikia.

– Ir tai žinodamas, jūs vis dėlto pasirinkote menininko, iliustruotojo profesiją?

– Gal ir nesirinkau... Visada žinojau, kad darysiu kažką, kas susiję su vaizdo menu, gal net tapsiu tapytoju. Anuomet apie iliustraciją nebuvau girdėjęs, 1990-aisiais Portugalijoje nebuvo nei vienos iliustruotojų mokyklos. Tapybos mokiausi Lisabonos menų mokykloje. Tuomet ir nupiešiau pirmąsias savo iliustracijas. Tie darbai atsirado kultūros laikraštyje, kur studijų metais dirbau dizaineriu. Tuo pačiu metu kaip tik iliustravau ir pirmąją savo knygą.

– Ką labiau mėgstate kurti – personažus, ar pasaulius, kuriame jie gyvena?

– Neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Atskirai nei personažai, nei pasauliai neegzistuoja. Kaip ir vienas įkvėpimo šaltinis. Jis yra visur ir viskas. Regis, tik dabar vaikams skirtos knygos, spektakliai, animacija pradedami priimti rimtai. Ilgus metus kūryba vaikams tarsi nebuvo laikoma vertinga. Ar Portugalijoje tai jautėte? Visada! Ir ilgus metus kovojau prieš tokį įsivaizdavimą. Paviršutinis visuomenės požiūris į iliustracijas vaikams priklauso ir nuo jas kuriančių menininkų.

Daug darbų, kuriuos menininkai kūrė prieš dešimt ar penkiolika metų, buvo lėkšti ir didesni, o kartais netgi išdidesni už vaikus. Iliustruotojai savyje tarsi nešiojosi tokį supratimą: jei tai skirta vaikams, tai ir negali būti gilu, prasminga. Tarsi vaikai nesugebėtų mąstyti?! Arba nesusidurtų su netektimis, niūria, skaudinančia aplinka. Iliustracijos juk turi atspindėti gyvenimą, o jis kartais – labai sunkus. Naujas supratimas apie iliustracijų vertę, matyt, atkeliauja drauge su mintimi, kad vaikai sugeba mąstyti patys.

– Už savo iliustracijas esate surinkęs nemažą apdovanojimų kolekciją. Smagu ją turėti?

– Kartais apdovanojimai reiškia, kad turėsiu pinigų ir galėsiu sumokėti sąskaitas. Mes, Portugalijos iliustruotojai, dirbame mažoje rinkoje, kur kiekvienas užsakymas džiugina. Apdovanojimai taip pat reiškia, kad mane pripažįsta tos pačios srities kolegos, o tai, neslėpsiu, glosto mano ego. Galiausiai apdovanojimai pakelia kartelę, kai imuosi naujų knygų, jie verčia mane stengtis ir padaryti geriau. Tai – didžiulis spaudimas ir atsakomybė!

– Gal papasakotumėte apie vaikų skaitymo kultūrą Portugalijoje? Ar bėgant metams jaučiate pokytį?

– Man rodos, mes, portugalai, nesame skaitanti tauta, – vis dar jaučiamos 48-erius metus trukusios diktatūros pasekmės. Jos lėmė mūsų žmonių neraštingumą. Ir vis dėlto, vaikiškų knygų leidyba per pastaruosius 15 metų stipriai išaugo – knygos leidžiamos, verčiamos į kitas kalbas, pripažįstamos ir atpažįstamos pasaulyje. Vaikiškų knygų sėkmę lėmė mažos ir nepriklausomos iliustruotojų studijos, kurios pačios nustato kūrybos taisykles, labiau rizikuoja ir į knygas žvelgia kaip į meno objektus. Kai kurias iš šių studijų sukūrė žmonės, į iliustracijų pasaulį atkeliavę iš tapybos – „Planeta Tangerina“, „Orfeu Negro“, ar „Pato Lógico“, kurią aš pats įsteigiau prieš dešimt metų.

Esu dirbęs daugelyje leidyklų ir laikraščių visame pasaulyje, bet atėjo laikas, kai supratau, kad noriu kurti pats, savo darbus. Jaučiau, kad negaliu iki galo savęs išreikšti, kol dirbu kitiems. Nuo tada, kai sukūriau savo leidyklą, tenka laviruoti tarp iliustravimo ir kitų leidybos darbų: redagavimo, knygų pristatymo, prodiusavimo, vadybos. Kartais dar kuriu dekoracijas teatro spektakliams bei animaciją. Porą metų esu dirbęs ir knygyne!

– Ar vaikystėje skaitėte knygas? Kurios buvo jūsų mėgstamiausios?

– Buvau išprotėjęs dėl jūros nuotykių. Vis dar esu. Kai kurie mano herojai atkeliavo iš Emilio Salgari, Hermano Melvillio, Roberto Louiso Stevensono ar Jacko Londono knygų. Būtent šie rašytojai mane įkvėpė tapti skaitytoju. Versdamas knygų lapus svajojau tapti jūrininku arba keliautoju. Ir dabar, kiekvieną kartą atversdamas naują knygą tikiuosi, kad pajusiu tokį patį malonumą, kurį jaučiau pirmuosius kartus skaitydamas jau klasika tapusių rašytojų knygas.

– Gal žinote atsakymą į klausimą, kuris rūpi daugeliui tėvų: kaip knygomis sudominti vaikus nuo mažų dienų?

– Savo sūnui mėginau skaityti nuo mažumės. Mūsų namai visuomet buvo pilni knygų, kurias jam rodydavau. Maniau, kad to užteks paversti jį užkietėjusiu skaitytoju, tačiau rezultatas išėjo visiškai atvirkštinis. Galbūt nesu geriausiai šį klausimą išmanantis žmogus... Be to, pažįstu vaikų, kurie augdami neturėjo stipraus kontakto su knygomis, bet suaugę, tapo tikrais knygų mylėtojais. Labai gali būti, kad atsakymą į šį klausimą gausiu aplankęs Lietuvą ir festivalį „Nuotykiai tęsiasi“.