Į daugiausiai apdovanojimų pretenduoja režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio filmas „Poetas“, Tito Lauciaus filmas „Paradas“ ir Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“.

Visi šie filmai pretenduoja ir į statulėlę kaip Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas.

Iš viso apdovanojimuose varžosi 30 filmų, juos komisija atrinko iš 64 pateiktų pretendentų.

Be 19 tradicinių kategorijų, ceremonijos metu bus apdovanotas ir žiūroviškiausias filmas, sulaukęs daugiausiai žiūrovų kino teatruose bei daugiausiai mokamų peržiūrų užsakomųjų vaizdo paslaugų platformose. Taip pat bus įteiktas specialus apdovanojimas nominacijoje „Metų indėlis į kino industriją“ bei „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus.

Metų geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu pretenduoja tapti „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė, prod. Uljana Kim), „Paradas“ (rež. Titas Laucius, prod. Klementina Remeikaitė), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, prod. Živilė Gallego), „Poetas“ (rež. Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis, prod. Uljana Kim, Vytautas V. Landsbergis).

Metų geriausio režisieriaus nominantais paskelbti: Austėja Urbaitė („Per arti“), Giedrius Tamoševičius, Vytautas V. Landsbergis („Poetas“), Ramunė Rakauskaitė („Sugrįžę iš Niujorko“), Titas Laucius („Paradas“).

Metų geriausio aktoriaus vaidmens kategorijoje varžosi Donatas Želvys („Poetas“), Lukas Malinauskas („Dainos lapei“) ir Vytautas Kaniušonis („Piktųjų karta“). Metų geriausios aktorės – Anne Azoulay („Per arti“), Dovilė Kundrotaitė („Per arti“), Rasa Samuolytė („Paradas“).

Nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ antrus metus organizuoja asociacija AVAKA kartu su Lietuvos kino centru. Apdovanojimų ceremonija vyks birželio 4-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Šio filmo nereikia vertinti, jį tiesiog reikia pamatyti, kad nepamirštume laisvės kainos. Ir kad pažintume išdavystės veidą. Viena bičiulė guodėsi bijanti eiti į „Poetą“ iš baimės prarasti Kosto Kubilinsko kūrybą. „Tai juk gražiausi vaikiški eilėraščiai! Kaip juos priimti, žinant tiesą apie autorių?!“ – emocingai dalijosi moraline dilema. Petras Cvirka, Antanas Venclova, Salomėja Nėris...

Nukelti paminklus lengviau, nei surasti vietą prieštaringai vertinamų literatūros kūrėjų palikimui.

Nukelti paminklus lengviau, nei surasti vietą prieštaringai vertinamų literatūros kūrėjų palikimui. Pasmerkti ir išbraukti? O gal, kaip norvegai pasielgė su Knutu Hamsunu, savuoju Nobelio literatūros premijos laureatu, simpatizavusiu fašistinėms idėjoms, – neištrinti iš literatūros? Neteisinti asmenybės, bet ir nekvestionuoti talento. Apmaudu, kai po ta pačia išdavikų giljotina bandoma pakišti Justiną Marcinkevičių. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo jis išrinktas geriausiu XX a. lietuvių rašytoju, tačiau būtent tuomet prasidėjo diskusijos: kas jis – prisitaikėlis prie okupacinio režimo ar tautos Prisikėlimo budintojas? Naujai alyvos į diskusijų ugnį šliūkštelėjo šiomis dienomis paskelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimas skvere K. Sirvydo gatvėje, Vilniuje, pastatyti paminklą Just. Marcinkevičiui. Kaip ir planuojamas paminklas Smetonai, šis sulaukė to paties visuomenės klausimo: ar reikia tokio įamžinimo nevienareikšmiškai vertinamai asmenybei? Klausti ir sąžiningai ieškoti atsakymų nėra blogai. Tai civilizuotos visuomenės ženklas. Tačiau kapoti galvas teisuolio kardu – jau viduramžiai. Ar ir šiandien, gyvendami laisvoje Lietuvoje, visi tie teisėjai – krištolinio tyrumo? Teisingai pasirinkę ir beatodairiškai einantys tiesiu keliu? Ar tarp arogantiškų, rėksmingų politikų ir visuomenės veikėjų šiandieną berandame asmenybių? Tokių, kaip Just. Marcinkevičius, – paprastų, pagarbių, be lašo pasipūtimo? Net jei ir ne poezijai, šiandien verta statyti paminklą paprastam žmogiškumui. Ir statome: Just. Marcinkevičiaus gerbėjai Ramybės parke Kaune buvo susirinkę PASKAITYTI paminklą poetui.

Raudonuoju kilimu į ilgai laukto filmo premjerą žengė kviestiniai svečiai: premjerė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis, režisierius Oskaras Koršunovas, dailininkas Mikalojus Vilutis, dainininkė Jurga Šeduikytė, režisierius Sergejus Loznica, architektas, dainininkas Algirdas Kaušpėdas, aktorius Vidas Petkevičius, būrys kitų žinomų žmonių ir režisierių komandos nariai.

Filmo pasaulinė premjera įvyko rudenį Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kur filmas „Poetas“ pelnė geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimą.Vaidybinis filmas „Poetas“ sukurtas, remiantis skaudžia ir paradoksalia Lietuvos pokario istorija, nutikusia dviejų žinomų Lietuvos žmonių gyvenimuose – gabaus to metovaikų rašytojo ir antisovietinės rezistencijos partizanų vado.

„Tai kitoks filmas apie partizaninį judėjimą ir pokarį, nei iki šiol Lietuvoje sukurtižiūroviški filmai šia tema. Apgaulingai paprastas, tradicinis kinas, bet nesupaprastinantis temos, patriotiškas ir nepatetiškas,“ – rašė kino kritikė Rasa Paukštytė.

Režisierius Giedrius Tamoševičius sako, kad šiandien įvykusi nacionalinė filmo premjera visai komandai be galo svarbi. „Filmas kurtas lietuviams. Jis pasakoja apie mūsų istoriją. Jame skamba mūsų kalba, jame mūsų kraštovaizdis, kiekvienam atpažįstama poezija, pasiilgti, o ir nematyti aktoriai. Norisi didžiuotis tuo, ką turim ir ko turėtume nepamiršti.“

Anot režisieriaus Vytauto V. Landsbergio, filme keliamas svarbus klausimas - ar įmanoma nugalėti mirtį? „Skaitant partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščius, pagal kuriuos sukurtas šis mūsų filmas, supranti kad – „taip“. Bet kartu supranti ir dar vieną dalyką, kad ne visiems tai pavyko padaryti.“ Manau, kad Dzūko dienoraščiai - tai mūsų šventraščiai, partizaniška evangelija, kurią verta skaityti, cituoti, ekranizuoti, idant neužmirštume, jog mūsų gentyje buvo tokių, kurie nugalėjo mirtį,“ – sako V. V. Landsbergis.

Filmas „Poetas“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas jau vasario 16 dieną. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Filmo scenarijaus autoriai: Giedrius Tamoševičius ir Vytautas V. Landsbergis. Operatorius Vytautas Plukas. Dailininkė Sigutė Šimkūnaitė. Kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė. Grimo dailininkė Eglė Mikalauskaitė Gricienė. Montažo režisierius Darius Šilėnas. Garso režisierius Saulius Urbanavičius.

Filmą prodiusavo studija „A Propos“. Prodiuseriai: V. V. Landsbergis ir Uljana Kim.

Šis režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio kino pasakojimas žiūrovus nukels į pokarį, kuriame skleidžiasi sukrečianti istorija, nutikusi dviejų žinomų Lietuvos žmonių – gabaus to meto vaikų rašytojo ir antisovietinės rezistencijos partizanų vado – gyvenime. 

Anot filmo autorių, tai fikcinis pasakojimas, paremtas tikrų žmonių biografijomis. Nors žiūrovas istorinius faktus, apgaubtus scenaristų fantazijos drabužiu, gali nesunkiai priimti kaip dokumentinę tiesą. Mat siekdami kuo tiksliau atkurti pokario laikmetį, filmo autoriai stengėsi surasti autentiškų vietų, kostiumų, rekvizito, perprasti to laikotarpio žmonių gyvenimo būdą, jų elgseną, padėti aktoriams prabilti tarmiškai.

Manau filme „Poetas“ žiūrovai ras atsakymus, kokius pasirinkimus, lūkesčius ir baimes turėjo to meto žmonės ir kas tai nulemdavo. Kas slypėjo po išdavikišku pasiteisinimu – neturėjau kitos išeities.

Anot Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, atidumas istorinei tiesai filme labai juntamas: „Filmas neslysta paviršiumi. Laikmetis jame perteiktas labai kruopščiai. Iki mažiausių detalių. Per jausmus, įvykius. Batalinės scenos pasižymi tikslumu, geru šūvių ir sprogimų garso takeliu. Mūsų kinematografijoje bandymų pasakoti apie rezistenciją ir pasipriešinimą buvo. Tačiau ne visada pavykdavo atskleisti tą sudėtingą laikmetį. O juk ir tuomet žmonės gyveno, kūrė šeimas, mylėjo, nors jų gyvenimus niokojo okupantai bei kolaborantai. Manau filme „Poetas“ žiūrovai ras atsakymus, kokius pasirinkimus, lūkesčius ir baimes turėjo to meto žmonės ir kas tai nulemdavo. Kas slypėjo po išdavikišku pasiteisinimu – neturėjau kitos išeities.“

Operatorius Vytautas Plukas, kurio įspūdingą darbą po pasaulinės filmo premjeros Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ įvertino kino kritikai savo apžvalgose, prisimena, kad šio filmo kūrimo procese didžiausias jam tekęs iššūkis buvo – kuo tiksliau atkurti pokario laikotarpį. „Pirmiausia su Giedriumi bandėme ieškoti, kas Lietuvoje yra išlikę iš pokario. Žinoma, tikėjomės rasti tai, ko iki mūsų kiti kūrėjai nebuvo atradę. Autentiškus nuo to laiko nepasikeitusius miestelius ar kaimus. Bet išmaišę Lietuvą supratome, kad grynos autentikos mažai likę. Todėl teko pasitelkti kompiuterinę grafiką, valant nuo kaimų namų stogų šiferį“, – juokiasi V. Plukas.

Tačiau operatorius sako, kad visgi vienu atrastu objektu jie itin džiaugiasi: „Išvažinėjome apylinkes, kuriose kadaise gyveno poetas Kostas Kubilinskas. Ir mums pavyko atrasti namą, kuriame jis mokytojavo. Filme tas namas virto pagrindinio herojaus – poeto namais. Mums patiko mintis, kad tai bus dabartį su praeitimi siejantis objektas. Kad mes patys būsime arčiau to, apie ką pasakojame. Nenorėjome imituoti praeities. Norėjosi nufilmuoti istoriją taip, kad ji atrodytų vykstanti čia ir dabar. Abu režisieriai labai skrupulingai parinko detales. Jų apsiskaitymas ir žinios apie tą svarbų Lietuvai laikotarpį padėjo sukurti tikrai autentišką pasakojimą.“

Anot filme partizano Voverio vaidmenį sukūrusio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus, darbas šiame filme jam buvo viena įdomiausių istorinių kelionių, kokias iki šiol teko patirti dirbant kino aikštelėje. „Partizanų laikas atrodo tarsi savotiškai „nuzulintas“ besikartojančių vardų, datų, eilėraščių, tačiau Giedrius su Vytautu man atskleidė nematytą to laiko peizažą: gilų, detalų, įvairialypį. Iki mažiausių detalių jie buvo išnarstę pokario archyvus, biografinius žmonių prisiminimus, nuotraukas, pasakojimus. Ir iš mažų dalelių sudėliojo kiekvieno mūsų kuriamų personažų portretus. Mano kurtas vaidmuo buvo sulipdytas iš kelių žinomų, tačiau skirtingas gyvenimo istorijas nugyvenusių tikrų partizanų biografijų. O, sakykim, išskirtinė vizualinė detalė – ūsai – pasiskolinta iš režisieriaus Giedriaus senelio jaunystės portreto“, – pasakoja P. Markevičius.

Studijos „A Propos“ nuotr.

Aktorius prisimena, kad ruošiantis filmavimui jam teko išmokti kalbėti dzūkiškai: „Ne tik pokariui būdingi ūsai, bet ir dzūkiška tarmė man turėjo padėti sukurti partizaną Voverį. Ir iš tiesų, kai lūpose pradėjo skambėti archajiškos dermės, pajutau, kaip pasikeitė mano laikysena, gimė specifinis, labai autentiškas personažo charakteris. Kartais ir už kadro su kolegomis „dzūkuodavome“. Su partizanų vadą vaidinusiu Dainiumi Gavenoniu iki šiol dzūkiškai pajuokaujame.“

Pasak aktoriaus, iki detalių stengiantis atkurti išnykusį pasaulį atsiranda galimybė suklysti. „Žvakės, popierius, medis, medžiagos klostė, plaukų sruoga, ką jau kalbėti apie ginklus, baldus, interjerą. Tam, kad įtikintum žiūrovą pasakojimo tikroviškumu, turi būti labai atidus detalėms. Ir čia visa filmo komanda – tiek režisieriai, tiek operatorius, tiek filmo dailininkai – padarė didelį darbą. Jiems pavyko žiūrovus perkelti į pranykusį pasaulį ir įtikinti, kad jis egzistuoja“, – sako P. Markevičius.

Filmas „Poetas“ Lietuvos kino teatruose bus pristatytas vasario 16 d.

Vaidybinis filmas „Poetas“ sukurtas remiantis skaudžia ir paradoksalia Lietuvos pokario istorija, nutikusia dviems žinomiems Lietuvos žmonėms – gabaus to meto rašytojui ir antisovietinės rezistencijos partizanų vadui. Filme nagrinėjama dilema, ar eiti į mišką, kovoti ir, tikėtina, garbingai žūti už tėvynės laisvę, ar pabandyti išlikti, kolaboruoti ir tapti garsiu sovietiniu rašytoju.

Pasak festivalio žiuri, naudodamas įspūdingą kinematografinę kalbą, filmas puikiai įamžina įtemptą laikmečio atmosferą.

iš viso A klasės filmų festivalyje „Juodosios naktys“ Taline buvo rodoma vienuolika lietuviškų filmų, iš kurių šeši dalyvavo konkursinėje Baltijos kino programoje.

Joje taip pat sužibėjo ir lietuviška koprodukcija – režisierės Innos Sahakyan (Inos Sahakian) filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ pelnė geriausio Baltijos prodiuserio koprodukcijos srityje titulą. Prie jo prisidėjo prodiuseriai Kęstutis Drazdauskas, Justė Michailinaitė, studija „Meinart Animation“.

Šis filmas neseniai gavo geriausio animacinio filmo apdovanojimą Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos apdovanojimuose.

Gamybos etape esantiems filmams skirtoje sesijoje „Baltic Event Works in Progress“ geriausio Baltijos projekto titulą gavo bendros Latvijos ir Lietuvos gamybos projektas „Black Velvet“ (režisierė Liene Linde),

Pasak žiuri, filmas buvo apdovanotas už įžvalgų ir nesavanaudišką žvilgsnį į egzistencinį nerimą.

Jaunųjų Baltijos šalių kino talentų programoje „Black Night Stars“ tarp septynių perspektyvių aktorių buvo pristatytas ir lietuvių aktorius Petras Šimonis.

Tarptautinis Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ yra didžiausias Baltijos ir Šiaurės šalių kino festivalis, turintis A klasės festivalio kvalifikaciją ir patenkantis tarp 15 didžiausią įtaką turinčių kino festivalių pasaulyje.