– Kaip Vanago istorija atkeliavo iki jūsų? Kas pastūmėjo ją paversti filmu?
– Prieš porą metų ramiai ruošiausi vaidybiniam filmui apie partizanų vadą Dzūką ir jį išdavusį poetą Kostą Kubilinską. Netikėtai prasidėjo Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo šmeižtų virtinė – jais bandyta pasipriešinti valdžios ketinimui 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago atminties metais. Manyje, kaip ir daugelyje kitų, pabudo vidinis sukilėlis – stop, stop, mūsų didvyriai bei kankiniai neturėtų būti niekinami! Tas vidinis sukilėlis ir paliepė atidėti vaidybinį filmą, imtis Vanago temos, apginti jo garbę. Šmeižtai paskatino dar sykį peržvelgti Vanago biografiją, dienoraščius, ieškoti ir rasti atsakymus į kaltinimus, kuriuos iškėlė R. Vanagaitė. Netgi panagrinėti šmeižtų prigimtį bei ištakas.
Istorijoje nėra grynųjų, vien teigiamų herojų, arba jie itin reti, kaip deimantai.
Noras išsiaiškinti aplinkybes ir apginti Vanagą pagimdė net du kūrinius – mano ir žmonos Ramunės inicijuotą, mūsų leidykloje „Dominicus Lituanus“ išleistą Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“ ir netrukus paskui knygą sekusį filmą „Vanago portretas“.
– Partizanų tema ypač šiais laikais tarsi pastūmėja į nepatogią situaciją – niekada nežinai, kokios naujienos gali rastis senuose archyvuose. Rodos, taip nutiko ir jūsų filmui, kurio pagrindinis herojus staiga apaugo šešėliais...
– Partizanų tema visada susilauks diskusijų ir pasipriešinimo. Pirmiausia dėl to, kad partizaniškas naratyvas paneigia dabartinės Rusijos propagandą apie „savanorišką ir taikų“ Lietuvos įstojimą į SSRS ir paskui čia prasidėjusią banditišką klasių kovą. Toji didvyriško pasipriešinimo – lietuviškojo Dovydo prieš stalininį Galijotą – tema jiems itin nepatogi, taigi, natūralu, kad ši tema buvo ir bus diskredituojama.
Okupacijos ir partizaninis karas palietė daugybę Lietuvoje gyvenusių žmonių. Traumos būta didžiulės, todėl daugelis jos nelinkę heroizuoti, nes kare kaip kare – būta visko. Ypač paskutiniame pasipriešinimo periode, kaip nebeliko vieningos partizanų vadovybės ir į miškus ėjo mažiau garbingi ar valstybiškai nusiteikę žmonės. Nemažai šeimų patyrė pokario plėšikautojų terorus, kai kurie iš jų netgi prisistatydavo partizanų vardu. Tokiems išdavikams Vanagas ir kiti vadai buvo negailestingi.
Istorijoje nėra grynųjų, vien teigiamų herojų, arba jie itin reti, kaip deimantai. Net karalių Mindaugo ar Vytauto Didžiojo biografijose apstu kontraversijų, tačiau valstybės raidos požiūriu jos mažiau reikšmingos, negu valdovų istoriniai pasiekimai.
O Vanago šešėlio zona galima vadinti nebent kalėjimą, tardymus ir kankinimus, kuriuos jam teko patirti, parodymus, apie kuriuos galėjome spręsti tik iš KGB dokumentų, ir kurie, be abejo, neatspindėjo tikrosios vado minčių raidos tokioje, regėtųsi, beviltiškoje situacijoje. Šią šešėlių karalystę bene geriausiai prasklaidė A. Anušauskas savo knygoje, dekonstruodamas, kaip ten buvo daugmaž iš tikrųjų.
Partizanai unikali tema net ir pedagoginiu požiūriu.
Iš tiesų Vanagas yra retas teigiamo herojaus pavyzdys; galvodami apie vaidybinį filmą net specialiai ieškojome kažkokių, karo sąlygose kitąsyk net pateisinamų, nuokrypių nuo karininko etikos ar padorumo, tačiau neradome.
– Esate sakęs, kad norėjote apie partizanus papasakoti tiems, kurie partizaninio karo nei prisimena, nei yra apie jį girdėję. Kodėl manote, kad toji tema turėtų jiems būti įdomi ar juos kaip nors veikti?
– Taip nutiko, kad tapęs ir vaikų bei paauglių rašytoju, dėmesį ėmiau kreipti į būsimąją, augančią Lietuvą. Man rūpi, kokią valstybę turėsime po dešimties ar dvidešimties metų. Ir ką reikėtų daryti, kad ji būtų drąsi, kūrybiška, savarankiška, pasitikinti, nekonformistinė. Dirbdamas su vaikais ir paaugliais kino stovyklose pastebėjau, kad partizanų tema konstruktyviai primena būtent šias mūsų genetines savybes. Tarkim, berniukai iš vaikų namų pernakvoję partizanų bunkeryje, išmokę dainų, susitikę su partizanu J. Kadžioniu-Bėda, labai greitai prisimena tikrąjį vyriškumą – atsakingą ir globėjišką. Partizanai – unikali tema net ir pedagoginiu požiūriu.
– Kokių atradimų atvėrė medžiaga? Ar sužinojote kažką naujo, kas nustebino?
– Didžiausias atradimas buvo tykusis Vanago ryšininkas, buvęs šalia, bet taip ir netapęs partizanu – Varpelis. Dzūkas, vienišus, iki šiol prižiūrįs biteles miškuose netoli Mardasavo. Manau, kad jo biografija verta atskiro filmo, gal net vaidybinio. Dar radau didžiulį ir labai jaudinantį žmonių palaikymą, kad toks filmas būtų sukurtas. Tai turbūt svarbiausia. Ačiū jiems!
Vanago pėdsakais keliauti buvo įspūdinga – čia pajunti, kad net ir gamta turi atmintį, ne tik žmonės.
Nuostabu, kad egzistuoja tokia tyki, mažiau viešumoje matoma partizaniška gentis, jungianti skautus ir ateitininkus, šaulius ir kraštotyrininkus, tremtinius ir laisvės kovotojus bei jų artimuosius – be galo stipru buvo pajaust vos ne sąmokslininkų bendruomeniškumą. Ir suvokti, kad Vanagas gyvas tuose žmonėse, jis nemirė. Ypač tai galėjai justi per Vanago laidotuves. Kasdienybėje tas pojūtis kitąsyk nusilpsta, kartais net ima atrodyti, kad stipriosios Lietuvos genties nebėra, kad ji mutavo į kombinatorius ir rėksnius. Apie tai, beje, nuogąstaudamas savo dienoraščiuose kažkada liūdnokai rašė ir partizanas Dzūkas: „Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone, tarytum, atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt, liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...“
Atsakas į Vanago šmeižtą ir tai, kokie pakylėti visi buvo per Vanago laidotuves parodė, kad ačiū Dievui, taip nėra. Kad daugybė žmonių tebenešioja partizanų dvasią, žino, kokia yra ir gali būti tikrai laisva Lietuva.
– Vaikščiojote Vanago pėdsakais Merkinės miškuose. Koks jausmas jus ten lydėjo?
– Vanago pėdsakais keliauti buvo įspūdinga – čia pajunti, kad net ir gamta turi atmintį, ne tik žmonės. Ypač kai gamta tarsi solidarizuojasi su filmu, siųsdama filmui geriausiai tinkamus orus, faktūras ir aplinkybes.
– Kodėl pasirinkote tokį poetinį pasakojimo būdą? Ką jis turėjo kalbėti tiems, kurie mėgsta aštrius temos kampus?
– Mėgstu mitologiją, joje irgi yra aštrių kampų, bet jie įrėminti tautosakos distancijos, o tai leidžia saugiai pajusti mito tapatybę, prisijaukinti košmarą, jį išanalizuoti ir tapti suvokimo dalimi nesitraumuojant, o didžiuojantis personažu, kurie už tave pakėlė išbandymus, ištverme.
Esu pasakų rašytojas ir to neslepiu. Tad ir mano filmai apie partizanus yra tarsi etnografinės baladės, mitai arba pasakos suaugusiems. Viena kritikė „Vanago portretą“ įvardijo kaip istorinį atrakcioną – nesipriešinu ir tokio pavadinimo egzistavimui. Ypač jei ten, keliaujant aštriais pokario istorijų vingiais, buvo ar bus patirta ir amerikietiškųjų kalnelių.
– Kaip gimė idėja filme piešti Vanago portretą?
– Filmą kūrėme porą metų, ilgokai ieškojome, kaip pilietinę intenciją „aš esu Vanagas“ paversti pojūčiu filme. Kad filmas būtų ne tik apie Vanagą, bet ir apie jo refleksiją – kas gi Vanagas yra dabar? Turėjau nuostabų talkininką, operatorių Povilą Baltiną, kuris buvo atviras visus metus kantriai leisti laiką, eksperimentuojant, ieškant geriausio vizualinio sprendimo.
– Kaip atradote dailininką, pagrindinį filmo herojų? Ką drauge su juo išgyvenote?
– Dailininkas atsirado pats – Mantas Petravičius, perskaitęs mano atsiliepimą feisbuke apie tai, jog pradedamas kurti filmas apie Vanagą, atsiuntė savo pieštą Vanago portretą. Paaiškėjo, kad jis – ne tik puikus portretistas, bet ir šaulys bei itin partizanų tema besidomintis pilietis. Pakviečiau jį į bandymus, o kai pažiūrėjau filmuotą medžiagą, tapo aišku, kad jis turi įtikinančių kino aktoriaus savybių.
Partizaninė kova tęsiasi ir mūsų laikais, o tai tik parodo, kad Vanagas yra gyvas, jam tenka kovoti iki šiol.
– Kol filmas buvo kuriamas, kai kurie herojai iškeliavo amžinybėn. Ar nesidaro baisu, kai pagalvoji, kad greitai neliks nė vieno žmogaus, savo akimis stebėjusio tą laikmetį?
– Natūralu, kad neliks. Ir mano dokumentiniai filmai turbūt buvo ne tiek kino ar meno troškulys, kiek žmonių veidų ir minčių archyvavimas. Kada nors į juos žiūrėdami suprasime, kokios šviesos ir aiškumo būta. Kai rodžiau filmą Gruzijoje, režisierius Gela Kandelaki, matydamas ryšininkus ir buvusius partizanus, pakomentavo: juk jie kaip budos nušvitę – nei keršto, nei nusivylimo, aiškumas ir ramybė atlikus tarnystės pareigą.
– Vanago dukra, iš pradžių palaiminusi filmą, vėliau persigalvojo, jai pasirodė, kad tėvo atminimas filme iškyla ne toks, kokio norėtų. Kaip pavyko išspręsti šią situaciją?
– Atsižvelgiau į jos pastabas, kurios negriovė filmo visumos, gerokai pakoregavau, idant išpuoliai prieš Vanagą neatrodytų tarsi režisieriaus ar filmo pozicija. Tačiau maniau ir tebemanau, kad neturime bijoti žvilgsnio į visumą – juk Vanagas irgi nebijojo. Suprantu Auksutę, jos skaudžią patirtį ir tai, kad „negražių“ arba meluojančių žmonių veidų filmuose kartais nesinori matyt, bet juk herojų nebūna be antiherojų, o partizanų nebūna be stribų.
Partizaninė kova tęsiasi ir mūsų laikais, o tai tik parodo, kad Vanagas yra gyvas, jam tenka kovoti iki šiol. Man tai – labai svarbi filmo žinia. Naujieji stribai nūnai kitokie, įdomu pamatyti ir juos.
– Ar tuomet, kai pradėjote filmuoti, žinojote, kad turėsite paskutinę filmo sceną – realias Vanago laidotuves?
– Ne, nežinojau, tai buvo didysis Dievulio siurprizas, apie kurį kiekvienas režisierius galėtų tik svajoti.
Vytauto V. Landsbergio dokumentinio kino filmo „Vanago portretas“ premjera ir susitikimas su kūrėjais vyks sausio 12 dieną 19 val. „Forum Cinemas Vingis“, 18.40 val. „Forum Cinemas Akropolis“, 19.30 val. „Forum Cinemas“ Kaune, 16 val. „Forum Cinemas“ Klaipėdoje, 15.50 val. „Forum Cinemas“ Šiauliuose. Sausio mėnesį filmas bus pristatytas ir kituose šalies miestuose, o mėnesio pabaigoje pasirodys platformoje „Žmonės cinema“.
