Garliavos "Fitness Factory Gym" klubas Liucijai jau senokai tapo antraisiais namais. Šviesiaplaukė mergina čia praleidžia didžiąją savo dienos dalį. Lieja prakaitą pati ir padeda treniruotis savo klientėms.
"Keturiolikos ar penkiolikos metų atsitiktinai užėjau į sporto salę ir iškart pajutau, kad atradau savo veiklą. Iš pradžių man labiau rūpėjo patobulinti figūrą, o vėliau treneris Gražvydas Naruševičius ėmė įkalbinėti, kad dalyvaučiau varžybose. Mačiau kitų merginų pavyzdžius, kurios rengiasi pasirodymams, mane tai irgi sudomino, tad pernai debiutavau scenoje", – pasakojo pašnekovė.
– Kokie svarbiausi jūsų pasiekimai?
– Šiemet Varšuvoje laimėtas pasaulio vicečempionės titulas "Miss Shape Bikini" kategorijoje. Tai universali kategorija, sujungianti mano mėgstamą "Bikini" ir "Shape" rungtį, kur reikia labiau demonstruoti raumenis. Labai įsiminė ir pernykštės varžybos Sardinijoje, kur susidūriau su aukšto lygio patyrusiomis konkurentėmis. Pamenu, tada labai bijojau, save nuvertinau, bet ten pasiekta antroji vieta savo ūgio kategorijoje mane labai pradžiugino.
– Kuo ypatinga "Bikini" rungtis?
– Sakyčiau, kad tai moteriškiausia kūno rengybos rungtis. Čia viską lemia kūno proporcijos ir treniruotumas, bet didelių raumenų čia nereikia.
– Tad ir treniruotis jums daug nereikia, klube tik su maudymosi kostiumėliu pasivaikščiojate…
– Nieko panašaus (juokiasi). Kostiumėlį dėviu tik varžybose, o treniruojuosi tiek pat, kiek ir kiti mūsų sporto šakos atstovai. Tik šiek tiek kitokiais metodais. Neauginu raumenų, o stengiuosi nepriekaištingai nudailinti kūno linijas. Tai irgi sunkus darbas. Tiesa, man dar sunkiau buvo išmokti vaikščioti su aukštakulniais. Tikrai teko nemažai paprakaituoti, kol pramokau tinkamai pasirodyti scenoje. Ne sykį buvo, kad aukštakulniai iki kraujo nutrina pirštus, bet negali išsiduoti, turi sukandusi dantis tęsti savo pasirodymą. O komisija ir žiūrovai mato tik šypseną.
– Ar į sceną lipate ir pasipuošusios vakarinėmis suknelėmis?
– Ši rungtis buvo privaloma anksčiau. Dabar to nebėra. Daug kam atrodo: kas čia tokio, užlipi ir scenos ir pasimaivai. Iš tiesų tai reikalauja nemažai fizinių jėgų. Ne kartą pozuojant buvo skausmingai sutraukę raumenis ir panašiai. Kaip ir kiekvienoje sporto šakoje, taip ir pas mus, per varžybas turi atiduoti visas jėgas.
– Kiek jūsų pergalėms svarbus sceninis įvaizdis?
– Labai svarbus. Pradėkime nuo to, kad sceninį bikinį užsisakau pas siuvėją, nors įmanoma prisitaikyti kokį nors iš parduotuvės. Taip pat labai svarbus ir tinkamas makiažas, šukuosena. Turiu sukurti tam tikrą įvaizdį, kuris patiktų ir publikai, ir komisijai.
– Kultūristai, siekdami išryškinti raumenis, prieš varžybas laikosi labai griežtos dietos, o paskutinėmis dienomis beveik nebegeria ir vandens. Ar jūsų mityba tokia pat drastiška?
– Labai daug priklauso nuo kiekvieno žmogaus organizmo. Vieni turi save kankinti, kiti gali sau leisti kur kas daugiau. Mes su treneriu dažnai eksperimentuojame, ieškome priimtiniausio valgiaraščio. Šiaip mano mityba yra gana įprastinė jėgos sporto atstovams. Valgau kiaušinių baltymus, liesą vištieną arba kalakutieną, žuvį. Žinoma, jokių prieskonių, padažų. Sunkiausia būna prieš varžybas, kai apriboju angliavandenių vartojimą. Nelieka ryžių, makaronų. Dėl to būna ir nuotaikos svyravimų, tačiau prie to jau pripratau.
– Ko jums labiausiai trūksta tokiame valgiaraštyje?
– Kartais prieš varžybas su leidžiu pasmaguriauti kokiu šokoladuku. Kava mums nedraudžiama. O labiausiai man norisi gero kepsnio su bulvių koše, tad po varžybų taip ir pasilepiname. Būna, kad su komanda sukertame picą. Man asmeniškai labai sunku prekybos centre praeiti pro bandelių skyrių. Tas jų kvapas labai vilioja. Todėl netgi riboju apsipirkimų skaičių, kad kuo mažiau su tuo susidurčiau.
– Tokia specifinė dieta nemažai kainuoja. Ar dideles sumos išleidžiate per mėnesį?
– Išleidžiu nemažai, bet tiksliai nesu skaičiavusi. Ir net nenorėčiau. Daug kainuoja ir papildai, ir minėti varžybų kostiumėliai, grimas, šukuosenos. Iš kur gaunu lėšų? Per pirmąsias varžybas mane rėmė tėvai, o vėliau ėmiau užsidirbti pati. Tapau klubo trenere, turiu ir savo klientų. Merginos nori, kad pasidalyčiau patirtimi, tad klube praleidžiu beveik visas dienas.
– Laiko pramogoms beveik nelieka?
– Varžybų laikotarpiu nelieka, tačiau šiaip pakanka. Būna, kad su draugais nueinu į kavinę, jie valgo, ką nori, atsipalaiduoja, o aš išsitraukiu savo maisto dėžutes ir kertu iš jų (juokiasi). Iš pradžių būdavo lyg ir nepatogu, bet vėliau pripratau. Šiaip mano pomėgiai susiję su sportu. Vaikystėje esu žaidusi futbolą, šokusi palaikymo komandoje, mėgstu ir kalnų slidinėjimą.
– Ar su sportu siejate ir savo tolesnę ateitį?
– Ne tik. Mykolo Romerio universitete studijuoju Teisę ir policijos veiklą. Tiesa, po poros metų studijų jas pristabdžiau. Tačiau rudenį ketinu vėl grįžti į mokslo suolą. Ateityje galbūt atidarysiu ir savo sporto klubą. Be to, esu Lietuvos kariuomenės savanorė. Esu baigusi bazinius kursus. Keletą mėnesių vasarą gyvenau miškuose. Visai patiko! Nors tėvai ir draugai stebėjosi, koks velnias mane ten neša. Man visą laiką patiko uniformos, disciplina. Ir dabar išvažiuojame į pratybas, mokomės karybos paslapčių.
– Tikriausiai mokate ir šaudyti?
– Tikrai moku. Ir antrankiais surakinti, ir priešą neutralizuoti (juokiasi).
