Augalininkystės reikalai
Palmių Nyderlanduose fotografijos – mielas šmaikštus Audriaus Kriaučiūno tyrimas "Palmių bumas" (2015–2016). Fotografas apmąsto egzotikos troškulį, tą patį, verčiantį pasistatyti arbatos gėrimo ceremonijų namelį savo kaimo sodyboje ar pirkti atseit afrikietiškas kaukes svetainei papuošti.
Tie atkeliavę inkliuzai taip greit mums suteikia trokštamo išskirtinumo, nes egzotika pati save legitimuoja, jei arti nepasisuka tikrai apie tai išmanantis. Vis dėlto šis kažko kitoniško troškulys turi ir gilesnę dimensiją. Jis parodo mūsų neramią sielą, verčiančią palikti savo įprastas gyvenimo sąlygas ir trumpam arba net visam laikui kraustytis kažkur ten, kur viskas kitaip.
Antra vertus, taip greitai prie visko priprantame ir jau nieko nebestebina ne tik sušiai, tapę mūsų kasdienio raciono dalimi, bet ir palmės, augančios prie namų toli gražu ne Pietų šalyje. Jei fotografas netyrinėtų, greičiausiai jų net nepastebėtume. Pagalvok, dar vienas egzotiškas augalas!
Toks pat jaukus, šmaikštus ir ironiškas yra ir Janas Dirkas van der Burgas & Gijsas van der Bergas (Nyderlandai) tyrimas "Genėjimas & Vešėjimas" (2016). Menininkai vėl, kaip ir anksčiau paminėti kolegos, per per gamtos motyvus subtiliai atskleidžia gerokai daugiau: parodo funkcinės miesto infrastruktūros ir gamtos konfliktišką arba draugišką bendrabūvį, urbanistinės žmogaus veiklos ir noro puoselėti, saugoti gamtą dermę. Iš tokio aprašymo nieko nesupratote? Tuomet tebus tai akstinas pažiūrėti parodą.
Bet to negana! Štai dar vienas projektas, atkreipiantis dėmesį į socialines ir psichologines žmogaus problemas per augaliją, – Martono Kallai (Vengrija) "Bendruomenės sodai Bukarešte" (2015). Ir vėlgi gan sėkmingai.
Šis nepretenzingos formos fotografinis tyrimas atskleidžia nemažą pluoštą dabarties problemų, jų simptomų, iškelia ne vieną klausimą.
"Daug keliaudamas po Vengrijos kaimus, M.Kallai atkreipė dėmesį, kad vis mažiau žmonių savo kiemuose augina daržoves ir vaisius. Užuot tai darę, jie keliauja į šalia esančius prekybos centrus. M.Kallai pastebėjo paradoksą, kad tuo pat metu daugelyje bendruomeninių sodų Budapešte su dideliu atsidavimu žmonės dirba jiems priklausančioje žemėje tarp betono džiunglių. Kas privertė maisto produkciją išnykti kaimuose ir paskatino miestiečius tapti sodininkais?" – rašoma projekto anotacijoje. Suabejočiau gerokai paviršutiniškais čia siūlomais atsakymais, kad, Vengrijai buvus aktyvaus žemės ūkio šalimi, net po priverstinės urbanizacijos socializmo metais žmonių vaikystės prisiminimai apie agrarinį kaimą vis dar gyvi. Kaip panašu į Lietuvą, ar ne?
Fotografijų autorius ar kuratoriai, kūrę pristatomąjį tekstą, teigia, kad bendruomenės sodai nėra skirti vien tik maistui, kad tai ir bendruomeniškumo jausmas, grįžimas į gamtą, agrarinės praeities ilgesys. Miestas siūlo geresnes gyvenimo sąlygas, tačiau nostalgija vėl veda prie bendruomeniškos sodininkystės.
Net nesutikdama su tokia priežasčių interpretacija, noriu pabrėžti, kad šis projektas kaip tik ir skatina paieškoti gilesnių socialinių ir psichologinių motyvų. Miesto daržų reiškinį tyrinėja ne vienas mokslininkas ar, kaip šiuo atveju, fotografas, bet mielai atskiru tekstu prisijungčiau ir aš. Gal todėl, kad, pažvelgusi pro daugiabučio namo langą, matau, kaip kieme tįsta kaimynės pasodintų moliūgų ir bulvių lysvės.
Plastiniai ieškojimai
Taigi, kuratoriai Mindaugas Kavaliauskas, Leonidas Donskis, Donatas Stankevičius pritraukė ir atrinko tikrai įdomius autorius, į gatvės fotografiją pažvelgdami savu rakursu – su subtiliu humoru, atskleisdami įvairias temos galimybes. Tiesa, matyti, kaip ir daugelyje panašių ES finansuojamų parodų, aiški dokumentinės fotografijos persvara. Tapo tarsi privaloma itin frontali, frontaliausia kompozicija, didelis ryškumo gylis, kad būtų galima atskleisti kuo daugiau detalių.
Žodžiu, džiugu, kad nors keletas autorių šioje parodoje kreipia dėmesį ir į fotografinės plastikos egzistavimą. Labiausiai išsiskirianti – Marta Rybicka (Lenkija) su serija "Po". Matyt, hipsteriškos mados "pasidaryk pats" – išsivirti muilą, pasigaminti alų ar nusivelti šlepetes – į sąrašą įtraukė ir "Pinhole" kamerą, o jei tingi gamintis, gali tiesiog apsimesti, naudodamas įvairias mobiliojo programas.
Nesukant sau galvos, kokia technika atlikta M.Rybickos serija "Po", ji leidžia tuos daugybės pradedančiųjų fotografuojamus metro keleivius pamatyti visai kitaip. Lyg Sali Mann naudotas šlapio kolodijaus procesas ar tiesiog savadarbės kameros neryškumai paverčia šiuos personažus ateiviais iš kito pasaulio, kito laiko. Ir kažkaip maloniai, lyg žiūrėtum gerą šiuolaikinį W.Shakespeare'o pjesės pastatymą.
Prasčiau atrodo Virgilio Ferreiros (Portugalija) "Kasdienybės piligrimai". Kad ir ką sakytų autorius ar parodos kuratoriai, fotografijos tiesiog neįtikina. Tiesa, gal įtikina kitus žiūrovus, tad pridėsiu savo subjektyvią nuomonę pabrėžiantį žodį – manęs neįtikina. Ir kurį laiką pagalvojusi, kodėl taip, atsakau sau: nesufokusuotų veidų raiška nėra pakankamai užburianti, vizuali.
Jano Dirko van der Burgo & Gijso van der Bergo "Genėjimas & vešėjimas" ar Torsten Schumann "Rytojui" nufotografuota paprastai, paliekant kalbėti pačiam realybės fragmentui, kuris pastebėtas ir iškirptas iš kasdienybės srauto, mus veikia savo paradoksalumu, o "Kasdienybės piligrimai" lieka tik idėjos iliustracija.
Žodžiu, norint įrodyti, kad miestas tapo svarbesnis už žmogų (jis ryškus, o žmogus – išplaukęs, beveik beveidis), kad jis mus tarsi nutrina, reikėtų vizualesnių įrodymų.
Superherojus ir požemiai
Prie eksperimentuotojų galima priskirti ir Mathieu Nonnenmacherį (Prancūzija) su "Aukštumų kelione". Geroje kompanijoje turi būti nors vienas ekstremalas, ir štai jis – savamokslis (dar vienas šioje gausioje savamokslių kompanijoje) kelionių fotografas, gimęs Meco mieste, Prancūzijoje, ir gyvenantis Paryžiuje, kankinamas miesto panoramų alkio.
Fotografas žmogus voras, fotografas superherojus nuolat ieško vietų, nuo kurių atsivertų vis kitoks miesto vaizdas, todėl yra pabuvojęs aukščiausių pastatų viršūnėse: kai kurie jų – Europoje, kiti – Azijoje ar Amerikoje.
"Vieną dieną pasikėliau į dangoraižį, kitą – laipiojau tiltu... Visi šie skirtingi nuotykiai suteikė man galimybę pabėgti nuo žmonių ir apžvelgti miestą iš paties jo centro aukštumų. Tapau svajotoju, kopiančiu į miesto kalną", – sako fotografas.
Po septynerių metų, praleistų su fotoaparatu, Kaune jis pirmą kartą eksponuoja savo darbus. Menininko fotografijos tampa tam tikru nuotykiu ir žiūrovui. Kartais pastebėti žmogaus figūrą, balansuojančią ant gyvybei pavojingos ribos, lengva (fotografas – bokšto viršūnėje ar eina tilto turėklu), tačiau kartais tenka ir padirbėti, bandant margoje miesto panoramoje rasti, kur šį kartą įsilipusi superherojaus figūra.
Jei yra Batmenas, Žmogus voras ar kitas Nerealusis, visada greta yra ir blogis, o kaip dažnai jį mūsų fantazija apgyvendina požeminiuose bunkeriuose ar tiesiog, kaip Žirkliarankį, kanalizacijos tuneliuose!
Massimo Branca (Italija) "Viduje ir išorėje po Bukareštu" ir pasakoja apie gyvenimą Bukarešto požeminiame labirinte, tiesa, niekaip neteigdamas, kad ten atsidūrę žmonės yra blogi. Šis socialinis tyrimas padarytas greičiau iš didelio gebėjimo įsijausti ir atjausti. Ir padarytas taip, kad viską jaustų ir žiūrovas.
Tylūs kalbėjimai ir burbėjimai
Jau minėta Torsteno Schumanno (Vokietija) serija "Rytojui" (2011–2016) turbūt atstovauja dar vienai kūrinių grupei, pavadinčiau ją egzistenciniu kalbėjimu. Čia nėra radikalių kontekstų ir koncepcijų ar socialinio tyrimo vektoriaus – viskas sukasi apie pačią būtį. Kartais šmaikščiai, kaip ši serija, o kartais ieškant kažkokių kitų išėjimų, matymų, kaip Balderio Olriko (Danija) "2-oji sistema".
Ir lieka nemalonioji dalis – pasakyti, kad taip smagiai padirbėję kuratoriai neatsilaikė pagundai į parodą įtraukti savo kūrinius.
KAUNAS PHOTO festivalis turi solidžias tradicijas, galima sakyti, kad jau ilgą laiką teikia žiūrovams vis naujų džiaugsmų, atradimų, šiek tiek ironizuoja, kartais pamoralizuoja, tad, apibendrinus ir šių metų grupinę parodą "Gatvės vertė" (apie "Kaunas Photo Star" prizininko Julieno Lombardi parodą "Neužbaigta" reikėtų atskiro teksto), galima sakyti, kad daugumos autorių darbuose idėja verčia juos rinktis paprastąją fotografinę raišką, tačiau yra ir eksperimentuojančiųjų su forma. Tad įvairovė pasiekta, gatvės fotografija pateikiama ne tik kaip stebuklingo momento fiksavimas, o šiuolaikiškai, konceptualiai, netikėtai ir dažnai šmaikščiai.
Būtų galima visaip girti kuratorius, ir giriu, jei ne vienas "bet" – jau tapo nemalonia kuratorių tradicija į parodą atrinkti ir savo kūrinius. Nemanau, kad tai etiška. Žinoma, galbūt, jei tai būtų L.Donskio fotografija, neatsispirčiau smalsumui ir sakyčiau, kad vieną kartą toks nuotykis gali įvykti. Tačiau D.Stankevičiaus (Lietuva) pasirinkta tema "Autobuso stotelėje" yra ne kartą eksploatuota net pradedančiųjų studentų, nespindi jokiais fotografinės raiškos pranašumais, o vienoje iš nuotraukų sugretinimas, kai šalia plakato su prabangių linijų mergina, demonstruojančia apatinius, sėdi vargana močiutė, sakyčiau, net labai silpnas ir nemalonus. Ką autorius mums sako? Kad štai koks kontrastas, kaip baisu, kad vis dar egzistuoja senatvė? Kaip mes jos iki šiol neišgujome? Taigi, pasijuokti iš kūnų skirtumo, kurie yra duotybė, keičiama nebent plastikos chirurgų ar fotošopu, yra negražu.
Ilgametė tradicija atrinkti savo kūrinius ypač diskredituoja profesionalias M.Kavaliausko (Lietuva) fotografijas "Travel'AIR.SPOT".
Tad, mielieji kuratoriai, prašau nepykti, kartą pati sulaukiau skaudžios kritikos už tai, kad pati parašiau tekstą apie parodą savo galerijoje, tada pasižadėjau – daugiau taip nedarysiu!
Taip pat visi žino, kad meno kritikui gėda rašyti pagiriamuosius tekstus apie savo žmoną / vyrą ar meilužį / meilužę. Tad, esu įsitikinusi, taip pat neetiška ir parodoje, kur pats esi kuratorius, atrinkti savo kūrinius. Prašau, labai prašau – daugiau taip nedarykite. Juo labiau kad M.Kavaliausko lėktuvų stebėtojų serija tikrai verta čia būti, bet tas ineresų konfliktas verčia ir ją priskirti prie per protekciją, nešvariu būdu pakliuvusiųjų.
Tolimas rakursas ir laikas
Bjaurus tas žvilgsnis iš šalies, puikiai suprantu, bet, tikiu, kad reikalingas. Todėl pabaigoje – autoriai, žiūrintys iš šono, nors jų kūriniai galėtų būti priskirti ir minėtai egzistencinių paieškų grupei.
Biblinis sūnaus palaidūno motyvas (tiksliau, dukters emigrantės) nagrinėjamas Igos Gozdowskos (Jungtinė Karalystė / Lenkija) projekte "Laivo daina" (2014–2016). Autorė, grįžusi į gimtąją Lodzę, permąsto tai, ką pamatė, lygina su prisiminimais, žodžiu, bando dokumentuoti tas būsenas, kai, grįžus net po neilgos kelionės, gerai pažįstamas butas staiga pasirodo kažkoks visai kitoks, ne tik kad svetimas. Taip, tai žiūrintysis grįžta pasikeitęs. Autorė gretina šiuos nežinia, ar jausmų fantomus, ar tikrosios realybės atsivėrimus su miesto transformacija, įvykusia per laiką.
Laiko sąvoka itin svarbi prancūzų kilmės fotografės Isabelle's Riviere kūrinyje "Ant slenksčio" (2012–2015), kur ji tyrinėja Varšuvos rajoną – Prahą, nuo istorinio centro atskirtą Vyslos upės. Beveik centre, tačiau ir pakraštyje, vienintelė vieta, nesugriauta Antrojo pasaulinio karo metu, bet išlikusi nekilnojamojo turto bumo nuošalyje. "Visur matyti laiko pėdsakai, nusėdę, kaip ir buvo anksčiau. Viskas išlikę taip pat, tačiau po truputį ima keistis su metro atvykimu. Galime pastebėti vos įžiūrimas permainas. Viskas tarsi sustingę tarp dviejų akimirkų – išnykimo ir atsinaujinimo. Viskas tarpiniame laike ir erdvėje", – sakoma anotacijoje.
Turėčiau pridėti ir Wernerio Mansholto (Vokietija) "Gyvas" (2011–2015), klasikinį stebuklingų akimirkų gaudytoją, bet mums itin svarbus Normano Behrendto (Vokietija) projektas "Rytas dar neišaušo" (2015). Nes tai – apie mūsų šalį. Autoriaus pristatyme sakoma: "Man rūpėjo tai, kas yra čia ir dabar. Įdomu, kokią save įsivaizduoja Lietuva, viena posovietinių valstybių, šiandieninėje Europoje? Kokius ženklus paliko praeitis ir kokį vaidmenį ES vaidina kalbant apie šalies ateitį? Ieškodamas vietų ir situacijų, kurios padėtų išreikšti idėją, suvokti Lietuvos dabartį, jaučiausi taip, tarsi ilgai lauktas lūžis čia dar neįvykęs. Jau nebemiegama susikūprinus, tačiau gyvenama svajonėmis, blaškantis iš vienos pusės į kitą, keliantis su pirmaisiais saulės spinduliai, atnešančiais šilumą ir spalvas, kurios išblaško pilkumą."
Sutikime pagal drabužį
Tai, kaip mes atrodome, kartais labai svarbu, kad ir ką sakytum, nemalonu išgirsti, kad nekaip. Ir tada kyla tas noras, neturint savojo, pasiskolinti svetimus atradimus, pasipuošti kuo nors egzotišku. Na, kad daugiau negalvotų, kad neturime fantazijos! Leopardo kailio raštai – ne tik egzotika, seniai virtusi kasdienybe, jais besipuošiantieji sudaro atskirą subkultūrą, į kurią pakliūva žmonės, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar socialinio statuso, turintys savitus skonio kriterijus, nepaisantys mados arba, tiksliau, surandantys joje spragų, leidžiančių ir toliau mėgautis leopardo dėmėmis.
Taigi, kas dėvi drabužius, margintus leopardo kailio raštais? Christopherio Mavrico serija "Leopardų miestas" ir bando atsakyti į šį klausimą. Joje – Austrijos moterų ir vyrų, dėvinčių savo mėgstamus leopardų kailio raštų drabužius, portretai.
"Leopardo kailis anksčiau buvo brangus karių, princesių ir kino žvaigždžių garderobo atributas. 1970-aisiais daugelis roko žvaigždžių, tokių kaip Mickas Jaggeris ir Iggy Popas, ėmė nešioti odinius švarkus su leopardo raštų pamušalu, kurie tapo mėgstamiausiais atlikėjų scenos drabužiais. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, leopardo raštai transformavosi ir tapo svarbia "trash" ir "grunge" kultūrų dalimi. Prisiminkime pačias paskutines Kurto Cobaino spausdintas fotografijas, kuriose jį matome vilkintį klostėmis krentantį leopardo raštų drabužį, atidžiai žvelgiantį pro pigius akinius nuo saulės ir tarp pirštų lakuotais nagais laikantį cigaretę. Šiandien leopardų ir kitų didžiųjų kačių negalima medžioti ar žudyti dėl gražaus kailio. Tačiau garsus leopardo kailio raštas tebėra populiarus ir atkartojamas sintetiniuose audiniuose. Jų galima rasti labai įvairiomis kainomis ir skirtingos kokybės, todėl gali įsigyti beveik visi norintieji", – sakoma projekto pristatyme. Ši serija 2017 m. bus išleista knygos pavidalu.
Dar vienas per drabužį tyrinėjantis tapatybės klausimus – lenkų autorius Mateuszas Jaźwieckis (g. 1986). Savamokslis dokumentinės fotografijos atstovas, gyvenantis Varšuvoje.
"2010 m. balandžio 10-ąją tragiškoje lėktuvo katastrofoje Rusijoje, kartu su kitais 95 svarbiais valstybės pareigūnais, žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Daugelis tai laiko didžiausia tautos nelaime nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Įvykis baigėsi milžiniška Lenkijos visuomenės poliarizacija ir manoma, kad dar daugelį metų turės įtakos Lenkijos politikai. Tūkstančiai žmonių kiekvienais metais renkasi priešais prezidentūros rūmus Varšuvoje paminėti avariją ir pagerbti jos aukas. Fotografijos pasakoja paprastų įvairaus amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonių, susirenkančių kartą per metus vienoje vietoje, istoriją. Užuot fotografavęs kolektyvinius įvykio vaizdus, aš nusprendžiau dėmesį sutelkti į atskirus asmenis. Taip projektas kviečia į lenkų visuomenę pažvelgti netradiciškai ir netikėtai", – teigiama fotografijas pristatančiame tekste.
Tas gebėjimas žiūrėti į miestą ir jį matyti netradiciškai kaip tik jungia daugumą parodos autorių. Miestas, sudarytas iš įvairiausių segmentų, pjūvių, iš mūsų atsiminimų ir būsimų permainų, iš gyventojų jame ir po juo, miestas kiekvienam kitoks. Kaip ir fotografija. Belieka džiaugtis, kad ji vis dar yra tas įrankis, padedantis atskleisti socialines problemas, konfliktus, kaip ir puikus bendrakeleivis filosofinių apmąstymų kelionėse ar tiesiog laisvės vėliava, kaip teigė šio pasakojimo superherojus M.Nonnenmacheris: "Noriu pajusti miestą, visus net menkiausius jo aspektus ir detales. Todėl, kad esu laisvas."
