„Autoironija – sutinku. Drąsa? Niekaip nesuprantu to reiškinio, kas yra drąsa kūryboje. Drąsa gali būti eiti per sulūžusį tiltą, o kūryboje, gal būsiu nepopuliari – ką nori, tą ir darai, jei turi sugebėjimą ir norą“, – pirmadienį BNS sakė menininkė.

Anot jos, keista, kad nuogumas mene dar kelia nuostabą, juoba, kad tai gana plačiai paplitusi meninės išraiškos forma.

„Tuomet reikėtų visas tas merginas, kurios pozuoja nuogos, vadinasi, jos irgi yra drąsios, tada jas reikia apdovanoti. Aišku, man negaila“, – teigė V. Bubelytė.

Savo fotografijas ji pati vadina monospektakliais.

„Sugalvoju personažą, sugalvoju siužetą arba suimprovizuoju. Taip, tai yra vaidyba. Tai nėra savęs pateikimas apžiūrai. Anaiptol. Žanras toks“, – tvirtino fotomenininkė.

Ji sakė nesitikėjusi tapti laureate, nelaikanti savęs geriausia, tačiau apdovanojimas, žinoma, pradžiugino.

„Premija visada gerai. Nemačiau žmogaus, kuris pasakytų: ai, nereikia man tos premijos“, – juokėsi V. Bubelytė.

Nacionalinių premijų konkursą ji vadino savotiška loterija: „Nepateiks-negausi, pateiks-irgi gali negauti. Žiūriu su humoru į visą šitą reikalą.“

V. Bubelytė yra dirbusi fotokorespondente įvairiuose periodiniuose leidiniuose, nuo 1980 metų dalyvauja parodose, jas yra surengusi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

„Fotografijoms būdinga asketizmas, atsiribojimas nuo socialinio konteksto, neutralus fonas, kūną gaubianti ir tirpdanti šviesa. Pasitelkusi savo kūną ieško lakoniškų formos išraiškų – nutolstančių nuo konkretaus objekto ir artėjančių prie abstrakcijos“, – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.

V. Bubelytės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.

2014 metais menininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Užkrečianti idėja

„Man patiko kažkur girdėtas patarimas, kad fotografuoti reikia tai, kas labiausiai patinka. Labai myliu gyvūnus, pati turiu katę. Sykį vaikščiodama miške pamačiau, kaip vienas vyras kalbino savo šunį. Jų veidų išraiškos buvo tokios panašios! Atrodė, kad abu be žodžių supranta vienas kitą“, – prisimena Eglė, nuo tada ėmusi mintyse fiksuoti ir daugiau panašumų.

„Pamatai žmogų rudu paltu, o tada pastebi, kad ir šuns kailis toks kaip jo šeimininko apranga. Įdomiausia, kad patys žmonės ne visada tai pastebi“, – juokiasi fotosesijos „Mes panašūs“ sumanytoja, kuriai šia idėja pavyko uždegti ir savo gyvenimo draugą fotomenininką Ainą Kazlauską.

Pirmuosius fotosesijos herojus Eglė su Ainu rado Panemunės šile. Pakvietė į studiją papozuoti. Pastebėjo, kad ne tik žmonėms, bet ir šuneliams tai patinka.

„Projektas sukėlė daug pozityvių emocijų. Galbūt šių dienų pasaulinių įvykių kontekste žmonės nori tiesiog atsipalaiduoti, papramogauti. Tai daryti jiems pasiūliau kartu su augintiniais“, – pasakoja Eglė, labai mylinti šunis, bet pripažįstanti, kad gyventi su kate kur kas lengviau, nes jos nereikia vedžioti į lauką. Be to, paprasčiau ja pasirūpinti Eglės artimiesiems, kai juodu su Ainu keliauja po pasaulį.

Neseniai abu fotografai grįžo iš Kubos, kur kalbino žmones įvairiomis temomis, o paskui drauge su jais fotografavosi naujam fotoprojektui „Draugai“.

Aromatai: Dorotėja ir Mėta mėgsta kvapus, tik šeimininkė – bazilikų, pačiulių, citrinžolių, o jos augintinė – vištienos. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Buvo smagu įsijausti

Kodėl šunys, o ne katės? Juk dažnai šios atrodo daug meilesnės, fotogeniškesnės pozuotojos nei šunys?

„Šunys geriau dresuoti, todėl sutarti prieš kamerą su jais lengviau. Bandžiau ne sykį fotografuoti savo katę – sunkiai pavyko, ypač su blykste, nes katės (nežinau, gal tik maniškė?) labai jos nemėgsta. Šunys pozuodami, jei dar savo šeimininkų giriami, skatinami skaniukais, jaučia didelį pasitenkinimą. Kad jūs matytumėte, kaip jie iš džiaugsmo vizgina uodegomis!“ – fotosesijų įspūdžiais dalijasi Eglė.

Fotomenininkė dar neapsisprendė, kaip pavadins savo parodą, kai ji bus baigta. Mat žmonės, pamatę feisbuke projekto nuotraukas, patys ją susiranda ir klausia, ar negalėtų ir jie nusifotografuoti su savo augintiniais. „Galbūt parodai tiktų pavadinimas „Draugai“, nes juk gyvūnai ir yra patys ištikimiausi mūsų draugai“, – svarsto ji.

Paprašyta pasidalyti, kaip vyksta tokia netradicinė fotosesija, Eglė prasitaria, kad nefotografuoja abiejų – šuns ir šeimininko – kartu. Iš pradžių modeliu tampa šunelis. Fiksuojamos jo mimikos, kūno kalba, bendravimas su šeimininku per kelių žingsnių atstumą. Tuomet nelengva užduotis tenka žmogui – parodyti išraiškas, kokias daro jo augintinis.

„Nepatikėsite, bet net kukliausi šeimininkai taip greitai įsijaučia į savo augintinio vaidmenį, kad vos spėju pleškinti fotoaparatu. Paskui belieka atrinkti panašiausias emocijas, išraiškas“, – rezultatais džiaugiasi E. Ščerbinskaitė-Elion.

Darbštuoliai: „Vipas, kaip ir aš, negali nustygti vienoje vietoje be darbo“, – prisipažįsta Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė R. Kvietkauskaitė. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Šeimai suteikė pilnatvės

E. Ščerbinskaitės-Elion bendravardė, taip pat fotografė Eglė Knygauskaitė-Liakienė augina aštuonių mėnesių žaislinę pudeliukę (Toy Poodle) Fibę. Vardą jai davė pagal mėgstamą savo heroję iš populiaraus TV serialo „Draugai“.

„Daug metų svajojau apie šios veislės šunį. Gal būtume įsigiję ir anksčiau, bet žaisliniai pudeliai be proto brangūs“, – aiškina jo šeimininkė, vaikystėje turėjusi karališką pudelę Faidą. Tad renkantis veislę abejonių nekilo.

Su abiem savo dukromis Eglė buvo sutarusi, kad visos paeiliui vedžios augintinę, tačiau galiausiai pati prisiėmė šią pareigą. Iš pradžių pati dresavo Fibę, o vasarą vedžiojo į dresavimo mokyklą. Šiuo metu išmoktas pamokas kartoja namuose. „Iš tiesų mokykloje dresavo mus, šeimininkus, kad žinotume, kaip elgtis su šunimi“, – juokiasi fotografė.

Šunys pozuodami, jei dar savo šeimininkų giriami, skatinami skaniukais, jaučia didelį pasitenkinimą.

Koks Fibės statusas Liakų šeimoje? Pasak Eglės, pudeliukė yra visų draugė: „Du vaikai, du tėvai ir šuo. Visas ratas. Pilnatvė. Taškas.“

Kadangi Fibė, Eglės žodžiais, didelė makalaika, – pati jos nefotografuoja. Sako, labiau užsiima progine fotografija. Pakviesta kolegės Eglės dalyvauti linksmoje fotosesijoje, iškart sutiko, juolab kad pritaria minčiai, jog gyvūnai su šeimininkais ilgainiui supanašėja.

„Kiekvienas nejučia (o gal tyčia) renkamės draugą pagal savo temperamentą. Niekada, kiek teko matyti, flegmatiškas žmogus nepasirinks lakstūno ir atvirkščiai – cholerikas lėtūno“, – dėsto savo požiūrį ji.

E. Knygauskaitei-Liakienei patiko, kad jos kolegė labiau fiksavo ne šuns ir šeimininko išorinį panašumą, bet jų emocijas. „Buvo keista, nes dresuodami iš šunų reikalaujame, kad jie darytų taip, kaip mes, o Eglė paprašė, kad aš daryčiau taip, kaip šuo daro. Todėl ir lekavau, ir lojau, ir kvailiojau – buvo smagu“, – juokiasi prisiminusi fotosesiją.

Paklausta, kaip reagavo pamačiusi nuotraukas, Fibės šeimininkė juokais atšauna: „Paprašiau dar vienos fotosesijos, nes iš tiesų esame kur kas panašesnės!“ Ir priduria, kad tąkart Fibė buvo apkirpta, o šeimininkė – nesusisukusi garbanų. Kai Fibė būna apaugusi gaurais, o Eglė – susigarbanojusi plaukus, praeiviai sako, kad jos panašios viena į kitą kaip du vandens lašai.

Vaikštūnės: E. Laurinaitienė ir Aira – ilgų pasivaikščiojimų bet kokiu oru draugės. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Visada geros nuotaikos

Rūta Kvietkauskaitė – Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė, dresuojanti šunis. „Gal daugiau teikiame rekomendacijų šeimininkams, parodome pratimus, duodame patarimų. Grįžę namo auginame ir dresuojame savo šunis“, – aiškina ji.

Rūta turi rusų spanielį Vipą ir juodąją škotų terjerę Meilą. Pirmąjį parsivežė iš Latvijos dėl tarnybos, o antrąjį pirko sūnui. Kadangi buvo alergiškas šuns plaukams, gydė jį imunoterapija. „Po imunoterapijos teko ilgai svarstyti, kokį šunį pirkti, nes prieš tai augintą turėjome atiduoti. Renkantis Meilą, kelis kartus važiavome į Klaipėdą testuotis – įsitikinti, ar ji nealergizuoja“, – pasakoja mama. Kai viskas pavyko puikiai, Rūta galėjo parsivežti į namus ir tarnybinį šunį. Taip jų namuose atsirado spanielis Vipas.

Iš pradžių Vipas buvo ruošiamas ieškoti narkotinių medžiagų. Kai Rūta išėjo į ankstyvą tarnybinę pensiją, pasiėmė ir šunį. Šiuo metu spanielis ruošiamas specifinių kvapų detekcijai – kitaip sakant, atpažinti ankstyvąsias vėžio stadijas. Vipas treniruojamas atpažinti tam tikrą kvapą. Mokymai vyksta žaidimo forma. Šuniui leidžiama susipažinti su žaislu, turinčiu specifinį kvapą, kuris nepasikartoja mus supančioje aplinkoje. Vėliau palaipsniui pereinama prie konkretaus kvapo. Mokymai vyksta pagal užsienio mokslininkų darbus, parašytus šia tema.

„Kartu su klubo vadovu planuojame bendradarbiauti su Nacionaliniu vėžio institutu. Pasaulyje tai – jokia naujiena, bet Lietuvoje tokie šunys yra tik du ir abu vis dar ruošiami“, – aiškina Vipo šeimininkė ir priduria, kad jos šuniui, mokytam atpažinti narkotines medžiagas, toks persikvalifikavimas nesunkus.

Šiuo metu Vipui dveji. Kai nesitreniruoja, važinėja po parodas, yra tapęs jaunimo čempionu Lietuvoje, taip pat Lietuvos, Latvijos čempionu.

Su fotografe E. Ščerbinskaite-Elion Rūta susipažino, kai vienai reklamos agentūrai Vipas dirbo modeliu – padėjo reklamuoti automobilinį krepšį, skirtą šunims.

„Aš stovėjau už kadro ir jam komandavau, o Eglė ir Ainas fotografavo. Tuomet Vipo paklusnumas jiems paliko didelį įspūdį. Taip ir atsidūrėme Eglės studijoje, – prisimena dresuotoja. – Man reikėjo pamėgdžioti Vipo mimikas, buvo be galo sunku. Užtai puikiai pavyko pavaizduoti besišypsantį šunį, nes Vipas yra būtent toks: visada geros nuotaikos. Taip pat – negalintis ilgai ištverti be darbo. Tas pats ir man. Negaliu sėdėti nieko neveikdama. Esu auginusi ne vieną šunį, bet tik su Vipu supratau, kad pagaliau atradau savąją veislę – be kita ko, ir labai intelektualią“, – džiaugiasi ji.

E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Pozavo kaip tikras modelis

Edita Laurinaitienė dirba Kauno dramos teatro režisieriaus asistente. Tryliktus metus einanti Sibiro haskė Aira yra Editos kaimynų šuo: „Tai puikūs žmonės, tik labai užimti, todėl dalijamės Airos globa.“

Edita yra turėjusi katiną, o kai šio neteko, ėmė brandinti mintį, kad gal reikėtų pasiimti šunelį iš globos namų. Paskui susizgribo, kad jos darbo grafikas neleis tinkamai rūpintis augintiniu. „Mano požiūriu, šuo yra lygiavertis šeimos narys, todėl privalo gauti visavertę priežiūrą ir draugiją“, – dėsto E. Laurinaitienė.

Susipažinusi su kaimynų Aira, nusprendė pasiūlyti savo pagalbą. „Esu pagrindinė Airos vedžiotoja, – šypsosi. – Žiema ar vasara, lietus ar sniegas – mes su Aira valandų valandas vaikštome po Panemunės šilą. Per tą laiką, kiek mes su Aira draugaujame, Panemunės šile pažinau ir visus gyvus padarus – pradedant lapėmis ir baigiant stirnomis. Juk Aira – medžioklinis šuo.“

Iš pradžių Edita vedžiodavo Airą su pavadėliu. Ilgainiui atsirado abipusis pasitikėjimas, ryšys. Žmonės, kuriuos sutinka šile, stebisi, kaip ji nebijanti paleisti Airos vienos, nes medžiokliniai šunys linkę užsivyti čia sutiktus gyvūnus ir negrįžti.

„Aira visada grįžta, nors kartais tenka jos palūkuriuoti ir 10–15 minučių. Su ja vaikščioti tikrai nenuobodu: visada parodys, kur gyvena kurmis, straksi voverė, ganosi stirna“, – pasakoja Edita.

Kartą Aira rado miške pasiklydusį vokiečių aviganį. Moteris stebisi, kaip supratingai į jį reagavo augintinė. Nė per žingsnį nuo jo nesitraukė, kantriai laukė, kol Edita susiskambins su šeimininkais.

Pasivaikščiojimų metu E. Laurinaitienė mėgsta stebėti ir kitus šunis vedžiojančius žmones. „Tos poros labai panašios tiek išore, tiek elgsena. O koks panašus šuns ir jo šeimininko žvilgsnis“, – stebisi Edita.

Netoli Eglės gyvenanti Edita mielai priėmė kvietimą nusifotografuoti su Aira. Ar daug fotodublių reikėjo? Pasak Editos, Aira – tikras fotomodelis. Dirbo profesionaliai, nors niekada nebuvo to dariusi.

„Truputis skaniukų ją įkvėpė, – šypsosi E. Laurinaitienė. – Paskui man teko įsijausti į Airos vaidmenį, o Eglė vis ragino: įsivaizduok, kaip Aira žiūrėtų, kaip Aira džiaugtųsi, kaip liūdėtų.“

Kuo juodvi panašios? „Visų pirma, abipuse savo meile, – tikina Edita. – Dar – noru padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Abi labai mėgstame vaikščioti po mišką bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku.“

Fotomenininkės V. Bubelytės kūrybos laivas visada plaukė prieš srovę. Sovietmečio agonijos priešaušriu – kai atsilaikė prieš cenzūrą ir laisvą kūrėją bauginančių politizuoto meno institucijų spaudimą; suklestėjus komercinei fotografijai – kai fotostudijas, galerijas, miegamuosius užplūdo tariamai klasikinio meno, o iš tikrųjų tik visuomenės taisykles laužantys aktai.

Net šiandien, kai, atrodo, gali nustebinti pernelyg paslėptu kūnu, o ne nuogumu, jos subtiliems aktams grėsmę kelia povandeninės uolos, įgavusios šiuolaikinį socialinių tinklų savicenzūros pavidalą, vienodai traktuojančios nuogo kūno atvaizdus, nepriklausomai nuo jų atsiradimo intencijų.

Kita vertus, V. Bubelytė yra iš tų kūrėjų, kurie patys nusipelnė meno klasikų statuso, kurių menas – fizinės, mąslumui nuteikiančios parodų erdvės, o ne skubotą skrolinimą ar impulsyvų zoominimą skatinantis ekranas.

Kaip konstatuoja menotyrininkė Tamara Artajeva-Pathak, V. Bubelytė atsirado postmodernizmui praplėtus akto termino reikšmę, formuojantis naujoms žmogaus kūno interpretacijoms ir koncepcijoms. Žvelgdama į kūną kaip raiškos priemonę ji imasi kurti autoaktus, kuriais kuria savitą vaizdinį dienoraštį, fiksuojantį jos pačios gyvenimo prasmės apmąstymus ir savęs pažinimo etapus. Kaip yra prisipažinusi pati fotomenininkė, jai kūnas – tarsi dailininkui teptukas. „Aš paveikslą kūriau savimi“, – sakė V. Bubelytė.

Violeta Bubelytė. Aktas 16, 1983.

Anot fotografijos istoriko Stanislovo Žvirgždo, atsiribojusi nuo lietuvių akto fotografijoje vyravusio romantizmo ir seksualumo problematikos, ji ėmėsi tyrinėti estetinę dimensiją. Savo askeptiškose fotografijose V. Bubelytė atsiriboja nuo socialinio konteksto, fonui rinkdamasi trimatę kūną gaubiančią ar net jį tirpdančią šviesą.

Monospektakliai, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją.

Monika Krikštopaitytė V. Bubelytės darbus lygina su poezija, atskleidžiančia beribes kūno kalbos galimybes. „Jau senokai pripažinome, kad kalba, palyginti su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kalbame apie ikiverbalinį ir užverbalinį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik todėl mažam veido išraiškos niuansui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių“, – rašo M. Krikštopaitytė.

Anot menotyrininkės, V. Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiomis priemonėmis: vaizdu ir kūnu. „Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume“, – sako ji.

Kiekvienas V. Bubelytės autoaktas – tarsi mediuminės psichografijos ritualas, kuriame, anot meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio, susitinka regimasis ir neregimasis pasauliai. Menininkė šiuos ritualus paverčia savotiškais monospektakliais, kuriuose kalbama ne žodžiais, bet ekspresyvia kūno kalba, daugiareikšmiais režisūriniais kompozicijos sprendimais, nevengiama ir rekvizitų, o šviesos, šešėlių ir fototechnikos subtilumai kuria savitą scenografiją. Nuo paralelių su scenos menu neatsiriboja ir pati fotomenininkė. Atvirkščiai – parodos pavadinimas rodo aiškią paralelę su teatru.

Violeta Bubelytė. Ten, kur baigiasi viskas, 2022

Dauguma parodoje „Monospektaklis kitaip. II dalis“ rodomų V. Bubelytės darbų sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Juose M. Krikštopaitytė regi dar didesnę laisvę ir žaismę: „Pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti. V. Bubelytė niekada nestatė savęs gražesniu kampu, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišluptume, galime tik pakreipti jį sąmoningu kampu. Vyresnėms moterims bent iš dalies duoti atlaidai.“

Nors, anot menotyrininkės, sunku nustatyti V. Bubelytės kūrybos etapų ribas, sugretinus praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio autoaktus ir dabartinius, aiškiai matyti, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų.“

Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza. Bendra lieka tai, kad V. Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia esančių žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę, kaip tik todėl galime stebėtis jos beveik teatriniu iškalbingumu“, – tekste „Kūno kalbos galimybės beribės“ rašo M. Krikštopaitytė.

Kas? V. Bubelytės kūrinių paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 28 d.

Fotografuodamiesi atskirai menininkai gilinosi į skirtingas žmogiškąsias emocijas. Nors gyvai menininkai niekada nėra susitikę, jų atskiras nuotraukas V.Bevackua, naudodama technologijas, sujungė į vieną kūrinį, kuriame skleidžiasi daugiasluoksniai vyriško ir moteriško prado santykiai.

Santykio dramaturgija

Projekto idėja gimė V.Bevackua. Socialinėse medijose pamačiusi fotografo D.Skačkovo profilį, ji sako iš karto supratusi, kad norėtų su juo bendradarbiauti, nes judviejų kūryba turi labai daug bendro.

V. Bevackua nuotr.

"Fotografijoje koncentruojuosi į žmogaus sielą, stengiuosi pamatyti, kuo ji turtinga ir kaip galėčiau perteikti tai vizualiai. Jo nuotraukose tai ir pamačiau. Jis koncentruojasi į žmogaus fotografiją ir kurdamas fotografuoja tai, kas žmoguje ir kūryboje mane domina labiausiai, – panašumų įžvelgė menininkė. – Pasiūliau, kad kurtume skirtingas emocijas, pasitardami tik dėl fotografijoje dominuosiančių spalvinių ir emocinių tonų, o visa kita palikdami asmeniniam pajautimui."

Kalabrijos regionas labai gražus, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų.

Nuotraukose menininkai vizualiai kalbasi tarpusavyje, o dėmesio centre atsiduria jų išgyvenimai "susitikus". Kiekvienas žmogus ateina kurti santykių su sava istorija, tad pradžioje jiems reikia pažinti vienas kitą, derintis.

Santykių kitimą galima stebėti ciklo nuotraukose. "Tai savotiška dramaturgija. Išgyvenimai, kurie natūraliai užplūsta dviem žmonėms susitikus. Pirmuosiuose kadruose lyg iš tamsos susitinka du nepažįstami žmonės. Nori nenori jie patenka į vieną erdvę ir turi ja dalytis su visomis savo baimėmis, džiaugsmais, aistromis, dvejonėmis ir ribomis", – pasakoja V.Bevackua.

Menininkei ypač svarbu, kad jos kūriniai paskatintų žiūrovą mąstyti ir reflektuoti. Vizuali kalba palieka erdvės asmeniškumui, tad kiekvienas stebėtojas kūrinį gali patirti savaip, taip atrandant įžvalgų apie save patį.

"Svarbiausia, kad tas, kuris kūrinį mato, negalvotų, ar tai gražu, ar ne, bet klaustų: "O kaip aš?", "O kaip ir ar manyje reiškiasi visa tai?" Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda", – teigia V.Bevackua.

Kūrybiškumo katalizatorius

Nors karantinas apribojo galimybes fiziškai įgyvendinti projektus, menininkė džiaugiasi, kad tokie apribojimai paskatino kūrybiškumą ir kitokios formos kūrinių gimimą. Projektas "Žmogus" – nebe pirmas V.Bevackua karantino įkvėptas projektas.

Anksčiau menininkė sukūrė tapybinės fotografijos ciklą "Mano sielos", kurį sudaro daugiau nei 100 kūrinių. Jame ji atskleidė platų per karantiną išgyventų jausmų spektrą. Sapniškuose vaizduose galima įžvelgti žmogiškumo, santykio su savimi ir aplinka paieškas. Menininkė neslepia, kad tai sudėtingi, keliantys prieštaringų jausmų ir emociškai sunkūs darbai.

Kūriniams didelę įtaką padarė įvykiai Italijoje. "Šiaurėje paromis veždavo kūnus kremuoti. Krematoriumai nespėjo dirbti. Armija tiekė specialius šaldytuvus, į kuriuos dėjo kūnus. Tai buvo vienintelės mašinos, kurios važinėjo miestuose. Nežinojau, ko laukti. Tuo metu nebuvau garantuota, kad ir mes nepabaigsime savo gyvenimo tokiu būdu. Buvo žiauru. Tai mane paskatino gilintis į kiekvieną emociją ir jausmą", – atvirauja V.Bevackua.

Save atrado fotografijoje

V.Bevackua Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo muzikologijos magistro laipsnį, tačiau prieš šešerius metus atrado fotografijos meną.

"Nuo tada, kai į mano rankas pakliuvo fotoaparatas, supratau, kad praradau sielą, laisvą laiką ir atradau geriausią draugą – save. Nuo tada praėjo šešeri metai ir nebuvo nė vienos dienos, kad aš nefotografuočiau ir nekurčiau. Tai labai sunkus darbas. Nuostabiai malonus, bet itin sunkus", – prisipažįsta kūrėja.

Jautrių ir vidinius jausmus apnuoginančių kūrinių autorė kviečia pažvelgti į savo pačių pažeidžiamumą. Fotografė atvirauja, kad jai fotografija yra ne tik menas, bet ir būdas išreikšti save, įprasminti jausmus ir gyvenimą.

"Ar man gera, ar bloga, aš einu kurti. Viskas praeina. Gimsta kūrinys, aš jį paleidžiu į pasaulį – galvokite, reflektuokite, kalbėkite, o gal išvis nematykite. Aš jaučiuosi apsivaliusi. Man fotografija yra kaip malda. Tai ir terapijos seansas, ir gimimas, ir mirtis, ir įsikūnijimas. Sukūręs kokį nors rimtesnį kūrinį jautiesi taip, lyg iš naujo prisikeltum. Baigėsi vienas gyvenimo ciklas, o kitas prasideda. Ką išgyvenu vidumi – tą padovanoju aplinkai. Gyvendama šiame pasaulyje noriu skleisti grožį ir estetiką aplink save. Dovanoti kitiems žmonėms meną ir šilumą", – savo išgyvenimais dalijasi V.Bevackua.

Nors yra rengusi asmeninių ir bendrų su kitais menininkais parodų Italijoje, būtent kūrybinės ambicijos V.Bevackua parvedė atgal į Lietuvą. Sudėtinga ekonominė situacija Italijoje, kurią pandemija dar pablogino, paskatino ieškoti saviraiškai kitos vietos. "Kalabrijos regionas labai gražus, maistas – skanus, žmonės šypsosi, tačiau, norėdama įgyvendinti savo norus ir realizuoti save, ten susidūriau su daug apribojimų mentaliteto ir saviraiškos srityse", – apie grįžimo į tėvynę priežastis pasakoja menininkė.

V. Bevackua nuotr.

Negali nekurti

Paklausta, kaip pavyksta palaikyti kūrybiškumo ugnį, menininkė juokauja, kad malkų mesti į ugnį nereikia, nes toji ugnis ir taip nevaldomai dega. "Aš jos nekontroliuoju. Ji mane degina taip, kad turiu kažką daryti, nes kitaip mane nudegintų. Man be kūrybos gyvenimas nebūtų gyvenimas", – teigia fotografė.

Tai kvietimas galvoti, susimąstyti apie santykius, pajausti, koks mano santykis su savimi ir kitu. Be netikrumo ir kaukių. Nebijoti pasakyti komplimentą ar kad man šiandien skauda.

Paklausta, iš kur semiasi įkvėpimo, V.Bevackua prisipažįsta gyvenime esanti stebėtoja. Jos kūriniai gimsta išjautus, įsigilinus į žmogų ir situacijas. Ne ką mažiau svarbios tampa detalės ir dažnai nepastebimos smulkmenos.

"Savo kūriniais bandau iš visko traukti grožio ir estetikos šaknį ir stengiuosi visa tai parodyti pasauliui. Šiuo metu dirbu įmonėje, gaminančioje sausą ledą, kurį sumaišius su karštu vandeniu atsiranda daug dūmų. Pamačiusi tuos dūmus pagalvojau, kad man reikia juos nufotografuoti. Apėmė jausmas, kad, nors pati nežinau, kas gims, bet rezultatas bus stebinantis ir fantastiškas. Sėdu kurti ir bandau pajausti. Laukiu įkvėpimo ir pagal jutiminę skalę pradedu liesti fotografijas. Tai vertinu kaip Dievo dovaną, pašaukimą. Džiaugiuosi, kad ją turiu, ir tikiuosi, jog ji niekada manęs neapleis", – apie savo kūrybinį procesą pasakoja fotografė.

Menininkei svarbiausias komponentas kūrybiniame gyvenime – griežta disciplina ir užsispyrimas. "Gyvenime gal esu labiau atsipalaidavusi, bet darbe – labai savikritiška ir disciplinuota. Jeigu nebūtų vidinės disciplinos ir tikėjimo stebuklais, intensyviai stengiantis juos kurti, turbūt nė pusės nebūčiau tiek sukūrusi. Menas – gražu, bet reikia labai daug dirbti. Ir aišku – pati geriausia motyvacija, kai girdžiu šiltus žmonių atsiliepimus apie mano kūrinius", – prisipažįsta V.Bevackua.

– Esame pažįstamos jau ne vienus metus. Visada tryškai liūtišku pasitikėjimu ir žinojimu, ko nori iš gyvenimo. Ar tai Elion pseudonimas taip veikia?

– Galbūt (juokiasi). Nors iš tiesų pirminė mano kūrybinio pseudonimo reikšmė yra ne Liūto (kaip Zodiako ženklo) ir Eglės (kaip mano vardo) miksas. Elion, išvertus iš hebrajų kalbos, reiškia šviesą, egzistuojančią visiškoje ramybėje. Kadangi savo vidinę ramybę aš atrandu būtent mene, šis vardas man kuo puikiausiai tinka.

Sugalvojau, kad mano fotokelionės galėtų būti kaip knygos, kurių istorijos turėtų pradžią ir pabaigą. Tik be išvadų ir moralų. Juos kiekvienas turėtų pasidaryti pats.

– O jei būtum tiesiog Eglė Ščerbinskaitė? Vieni tave pažintų kaip kirpėją, visažistę, koloristę, kiti – kaip fotomenininkę.

– Gal geriau nedėliokime žmonių į lentynėles? Čia – kirpėjas, čia – siuvėjas ar mezgėjas, o ten – menininkas. Mano gyvenimo būdas ir džiaugsmas – fotografinio meno kūrimas. Juk tas pats kirpėjas gali būti ir menininku, o pastarasis nebūtinai turės menininko sielą, net jei ir puikiai darbuosis teptuku… Labiau mėgstu, kai apie mane kalba kiti. Arba kai esu pažįstama iš savo darbų. Sykį tą patį klausimą – kas aš tokia? – man uždavė psichologė. Tepasakiau, kad esu idėja, mintis, šviesa, šešėlis. Pasakiau, kad noriu būti viskas, tik ne materija. Tokiu savo atsakymu labai ją sunervinau.

– Ar tave, kaip fotomenininkę, žeidžia, kad turi gyventi ne iš kūrybos?

– Visiškai ne. Man patinka mano darbas grožio srityje. Už jį gaunu pinigus, kuriuos investuoju į savo kūrybinius projektus. Maža to, visų tų grožio amatų išmanymas man teikia daug pranašumo. Tarkim, per fotosesijas nereikia samdyti įvaizdžio specialistų. Pati savo modeliams galiu būti ir kirpėja, ir stilistė, ir visažistė. Pasakysiu atvirai – visi ligi šiol baigti mano mokslai fotografijai tik padeda. Tiek Dailės akademijoje studijuota tekstilė, tiek pas Arvydą Lebeliūną iki šiol lankomi aktorinio meistriškumo kursai, tiek ir šokio judesio bei plastikos pamokos. Fotografija kuo puikiausiai visa tai sujungia. Be to, jei gyvenčiau vien iš kūrybos, turėčiau taikytis prie užsakovo. Privalėčiau jam įtikti. Tuomet tektų paminti savo principus. O dabar drąsiai galiu kurti taip, kaip aš jaučiu ir matau.

– Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

– Aštuonioliktojo gimtadienio proga senelis man padovanojo savo fotoaparatą "Zenit". Tais laikais, kai visi džiaugėsi savo lengvomis muilinėmis, man reikėjo tampytis sunkią pušką, taip juokais tą fotoaparatą vadinome. Užtai kai žmonės pamatė mano nuotraukas – klausimų nebeliko. Dailės akademijoje studijuodama tekstilę trejus metus lankiau fotografijos kursus. Tačiau apie tikslines fotografijos studijas niekada negalvojau. Kodėl? Hmm… Gal kad tuo metu į video- ir fotografijos kursą buvo sunku įstoti, reikėjo daug techninių žinių. O aš buvau visai netechniška mergina, trokštanti vieno – kuo nuostabiausių stop kadrų!

– Kas fotografijos mene teikia didžiausią pasitenkinimą – idėjų, siužetų gimimas, jų išpildymas, bendravimas su įdomiais žmonėmis ar vis dėlto pats rezultatas?

– Vadinamąjį pasitenkinimą norėčiau suskirstyti į tam tikrus etapus, iš kurių kiekvienas turi tą maloniąją dalelę. O visų dalelių komplektas ir sudaro tą be galo ypatingą finalinio pasitenkinimo jausmą. Tai ir pati fotoidėjos pradžia (kai galvoji apie problemą, ją išgyveni kaip savo ar kažkieno įgytą patirtį). Vėliau – gimusi siužeto linija, kurią vizualizuoji, mąstai apie būsimos fotosesijos vietą, drabužius, aksesuarus, o svarbiausia – apie žmones, turėsiančius įkūnyti reikiamus personažus. Galiausiai ateina laikas pačiai fotosesijai ir darbui su žmogumi, kurį tu turi pajausti. Labai mėgstu fotografuoti kelionėse, nes esu be galo impulsyvus žmogus. Mane veikia emocijos ir pirmo įspūdžio efektas, suteikiantis daug netikėtų kūrybinių impulsų. Galiausiai po visko reikia atrinkti darbus. Tai padaryti padeda mano kuratorius Remigijus Zolubas. Dažnai atsitinka taip, kad mūsų nuomonės išsiskiria. Juk nebūtinai kadrai, kuriuos fotografuodama aš patyriau kažkokių netikėtų emocijų, bus meniškai patys stipriausi.

– Ar turi savo mūzą?

– Kiekvienas personažas, kurį pakviečiu į savo projektą, tampa mūza. Ypač tai pasakytina apie žmones, kurie man emociškai labai svarbūs. Tada jie jaučia mane, o aš – juos. Dėl to abipusio ryšio mūsų fotoprojektai išeina tikri ir gyvi. Štai kodėl kalbėti apie vieną mūzą aš negalėčiau… Vis dėlto yra viena Kauno muzikinio teatro balerina Sandra Drodvilaitė, kuri tapo pirmąja mano mūza ir, dar daugiau, artima drauge. Nuo tos draugystės ir prasidėjo vadinamosios mūsų fotokelionės.

– O kodėl modeliais į įvairius projektus kvieti tik šokėjus, aktorius ar muzikantus?

– Tik todėl, kad su jais lengva dirbti. Jie nebijo įsikūnyti į vaidmenį. Jie nenori būti gražesni, nei yra iš tiesų gyvenime. Štai kodėl aš nemėgstu tų vadinamųjų komercinių fotosesijų, kurių vienintelis tikslas yra parodyti žmogaus išorinį grožį. Aktorių tai nejaudina. Jie nebijo būti negražūs. Jiems kur kas įdomiau parodyti tai, ko mes dažnai nenorime atrasti savyje, pavyzdžiui, pykčio, neapykantos, skausmo. Kaip jų ieškau? Hmm… Iš pradžių jie patys mane susirado. Minėtoji Kauno muzikinio teatro balerina Sandra paprašė fotosesijos. Po jos pajutau, kad galime dirbti kartu. Sumanėme rengti pirmąją fotokelionę į Koso salą (2015 m.), kurios idėja buvo maždaug tokia: kas būna, kai dukros užsinori sekti mamų pėdomis… Kadangi Sandros dukra – taip pat balerina, buvo įdomu apie tai sukurti visą fotoistoriją. Norėjau parodyti, kad Sandra linki savo dukrai paties geriausio, leisdama gyvenimo kelią rinktis pačiai.

– Kaip suprantu, nuo Koso salos ir pasigavai tą fotokelionių virusą?

– Taip… Sugalvojau, kad mano fotokelionės galėtų būti kaip knygos, kurių istorijos turėtų pradžią ir pabaigą. Tik be išvadų ir moralų. Juos kiekvienas turėtų pasidaryti pats. Savo pasakojimuose noriu kalbėti apie tai, kaip mes jaučiamės atsidūrę tam tikroje vietoje, kai yra vienokia ar kitokia būsena ar situacija.

Tiek begalinės laimės, tiek ir begalinio skausmo akimirkomis galima kurti. Būtent taip ir gimė mano fotoportretai, kai suabejojau savo kaip fotografės reikalingumu.

– Kada ir kodėl pradėjai kurti autoportretų ciklus? Juk tai dvigubas darbas – pozuoti ir dar įprasminti savo vaidmenį techniškai. Kas sunkiausia tokio žanro kūryboje?

– Pradėjau kurti autoportretus po vieno labai skaudaus išgyvenimo. Per vieną parodą prie manęs priėjo žmogus ir pasakė, kad be savo modelių aš esu… niekas. Ir dar, kad tai nėra mano paroda. Labai išgyvenau. Ėmiau mąstyti, o gal turėčiau mesti fotografiją? Dvi savaites gyvenau nuleidusi rankas. Nieko nedariau, net nežiūrėjau į fotoaparato pusę. O paskui atėjo išganinga mintis – juk aš irgi turiu kūną?! Tad galiu jį naudoti kaip meninį objektą.

Laimė, šių laikų fototechnikos galimybės yra begalinės. Jos leidžia naudoti nuotolinius įrenginius, tad fotografuojant save man nereikėjo kviestis pagalbos. Likau pati su savimi. Be gėdos jausmo kam nors kitam pozuojant.

Pirmieji autoportretai gimė namuose. Sunkiausia turbūt buvo pasiekti būseną, kuri yra tikras jausmas, o ne vaidyba. Atrodo, padarai milijonus kadrų, o iš jų visų įtikinamas – tik vienas… Norėdama jį išgauti remiuosi aktoriaus A.Lebeliūno pamokomis, specialiomis technikomis, kurios padeda greitai įeiti į vaidmenį.

– Ar esi techniškas žmogus? Fotoaparatas, turiu omeny ne tik jo svorį, – daiktas ne iš lengvųjų.

– Jei atvirai, esu labai netechniškas žmogus, bet fotoaparatą valdyti išmokau. Kita vertus, vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad jei turėsi gerą fotoaparatą, tai galėsi daryti ir geras nuotraukas. Anaiptol. Pamiršote šviesą. Ją reikia arba sukurti, arba atrasti. Kad būtų tinkamam kadrui tinkama šviesa. Ar sugebėčiau pasirūpinti kitais techniniais dalykais? Na… Įkalti vinį paveikslui ar pakeisti nuleistą padangą galbūt ir sugebėčiau, tik klausimas, ar labai kokybiškai?! Gyvenime laikausi principo, kad kiekvienas tegul daro tai, ką moka geriausiai.

– Kiekvieno menininko gimimą veikia daug skirtingų faktorių. Vienas iš jų – šeima. Ar užaugai meniškoje aplinkoje? Pasakojai, kad buvo laikas, kai daug keliavai su mama.

– Mano mama buvo komunikacijos ryšių specialistė. Kaip dabar suprantu, ypač gera specialistė, nes nuolat važinėdavo iš vienos komandiruotės į kitą. Jei norėdavau pabūti su ja, turėdavau laukti moksleivių atostogų ir vykti drauge. Beje, mama labai mėgdavo maudytis, sportuoti paplūdimyje, to tiesiog negalėjau pakęsti aš. Tad imdavau savo "Zenit" ir paaugliškas klausimas, ką man veikti, išgaruodavo tuojau pat.

Kodėl netapau kelionių fotografe? Na... Man netiko reportažo žanras. Patiko kurti siužetus. Bet jeigu surežisuotame kadre atsirasdavo koks nors netikėtas kelionių reportažo momentas, pvz., netyčia į kadrą patekęs praeivis, labai džiaugdavausi.

– Ar sutinki, kad visi geriausi menininkų darbai gimsta iš sielos katarsio, liūdesio, skausmo?

– Manau, kad stipriausi darbai gimsta iš stipriausių jausmų. Ar tai liūdesys, ar skausmas, ar meilė, ar džiaugsmas nėra labai svarbu. Tiek begalinės laimės, tiek ir begalinio skausmo akimirkomis galima kurti. Būtent taip ir gimė mano fotoportretai, kai suabejojau savo, kaip fotografės, reikalingumu. Dabar turbūt turėčiau tam žmogui tiktai padėkoti. Akivaizdu, kad minėtas įvykis buvo itin stiprus impulsas pradėti naują kūrybos etapą. O kas gimė iš džiaugsmo? Na… su dabartiniu širdies draugu dar laikome vieną didelį džiaugsmo projektą paslaptyje.

Nuo fotografijos mes niekada nepavargstame. Kartais juokaujame, kad tai tas pats, kaip ir valgyti. Jei žmogus alkanas, jis pavalgo, o po pusdienio ir vėl nori.

– Papasakok daugiau apie savo fotokeliones? Kiek jų iki šiol buvo?

– Pirmoji fotokelionė, kaip jau minėjau, įvyko su balerina Sandra ir jos dukra. Dirbome ir ilsėjomės Koso saloje keturias dienas. O kai rezultatai ir teigiamos emocijos tiesiog pranoko lūkesčius, sumanėme tai pakartoti vėl.

Tuomet Sandra pasikvietė savo baleto partnerį Kauno muzikinio teatro šokėją Aurimą Sibirską, ir visi drauge skridome į Romą. Fotokelionę pavadinome "Dolce Vita" pagal seną fotografinį filmą, nufilmuotą senovine medija. Norėjau gaudyti kadrus tose pačiose vietose, kur jis buvo filmuotas, ir parodyti žmonėms, kad nors laikai keičiasi, bendražmogiškos vertybės (o dažnai ir tuštybės) lieka tos pačios. Kiek kartų žiūrėjau "Dolce Vita" filmą? Daugybę. Kai jau turėjau patį scenarijų, teko ieškoti šiuolaikiškumo, emocijų, šviesos ir versti visa tai į fotografinę kalbą.

Toliau sekė Paryžius ir "Geležinis sapnas", kurio probleminė ašis buvo… šokėjo senatvė. A.Sibirskas, baleto šokėjas, iš tiesų buvo apsisprendimo kelyje: išeiti iš teatro ar likti jame. Kurdami šią fotokelionę taip pat rėmėmės filmo siužetu, kurio pagrindinis herojus nerado meilės didžiojoje scenoje, bet vos nuo jos nulipęs išvydo tokių dalykų, apie kuriuos nė nesapnavo.

Dar viena fotokelionė mus nuvedė į Siciliją. Kviečiau į talką Kauno muzikinio teatro solistą Raimundą Baranauską, kuris labai gerai atitiko italo vyro tipažą. Kūrėme fotopasakojimą tema "Jie vadino ją Malena". Norėjau parodyti visų laikų gražios moters problemą – kaip ji kenčia dėl savo grožio, kaip jai pavydima. Žodžiu, šia fotokelione gvildenau grožio, kaip prakeikimo, dilemą.

Paskui dar buvo "Karmen". Istorija apie moterį, kurią, kaip ir jos mylimąjį, pakeičia meilė. Karmen vaidino Gintarė Budnikienė, Kauno muzikinio teatro solistė.

– Viskas klausantis atrodo labai gražu – idėja, kelionė, ypatingi aktoriai, jų vaidyba. O kokie viso to gražumo užkulisiai, buitis? Ar turi rėmėjų? O gal viską finansuoji pati?

– Už keliones susimokame patys. Aktoriai, kurie dirba su manimi, tiki manimi. Jie nori dalyvauti mano projektuose, iš kurių pasisemia daug gerų emocijų. O buitį dalijamės. Tiesą sakant, nelabai mums, menininkams, ji ir rūpi. Teikiame pirmenybę kitiems dalykams. Pavyzdžiui, labiau nei kur nakvosime mums rūpi, kaip atrodys būsimo veiksmo lokacijos, kur aktoriams teks vaidinti, o man – fotografuoti. Juk iš anksto į projektams pasirinktas šalis nevykstame. Štai kodėl tikrovė visada gali skirtis. Laimė, yra "Google Maps", "YouTube", internetas. Turiu atlikti namų darbus, surasti tinkamas vietas. Pavyzdžiui, kai fotografavau "Geležinį sapną" Paryžiuje, specialiai vengiau tų klasikinių Eiffelio bokštų. Šalia pasakojimo idėjos dar norėjau parodyti ir futuristinę miesto architektūrą, apie kurią man papasakojo brolis architektas.

Ar tokiose kelionėse būna nesusipratimų? Žinoma (kvatojasi). Aš pati niekada nieko rasti negaliu. Tik pasimesti. Juokauju, kad aktoriai turėtų įmontuoti man kokį GPS. Bet visi kartu, bendromis jėgomis, randame fotografavimui numatytas vietas. O suradę kartais keičiame planus iš esmės, nes jos pasirodo esančios visiškai netinkamos. Arba atvirkščiai: paprasta vieta nustebina mus ypatinga šviesa, ir kadras išeina stulbinantis. Žodžiu, niekada nežinome, ką rasime nuvykę į vietą.

– Kaip reaguoja praeiviai: juk rodai jiems savotišką nemokamą šou… Ar nemeta į kepurę pinigų?

– Oi, praeiviai reaguoja labai geranoriškai. Jie mato, kad čia vyksta ne šiaip išsidirbinėjimai, o dirba profesionalų komanda. Gal todėl tai, kas būtų neleistina eiliniams turistams, leistina mums. Pavyzdžiui, vos balerinai Sandrai užlipus ant Trevi fontano prisistatė policininkas ir liepė nulipti. Tada man teko labai daug šypsotis ir atsiprašinėti: "Sorry, sorry…" Taip galėjau greitai pabaigti darbus. Fotografuodama jaučiu praeivių palaikymą. Tarkim, vienam fotokadrui reikėjo šuns – pasiskolinau jį tiesiog iš praeivio.

– Kiekvienai fotosesijai reikia amunicijos – nuo kostiumų iki fototechnikos. Kaip pavyksta viską sutalpinti į "Ryanair" rankinį bagažą?

– Per laiką išmokau atsirinkti, ką imti, o be ko kelionėje galėtume puikiausiai apsieiti. Visa bėda, kad ta fototechnika daug sveria. O mes, ryte išėję dirbti į gatves, namo grįžtame tik vakare. Visą dieną judame kaip sraigės su savo nameliais. Vakare visi jaučiame, kad ką jau ką, o stuburus tai tikrai turime… Beje, vieną kartą į tokią fotokelionę vežiausi įspūdingo dydžio gėlės formos kepurę. Žmogaus veido per ją nesimatė. Aišku, kad į mano leistiną bagažą ji netilpo. Ką liko daryti? Ogi… užsidėti skrybėlę ant galvos. Buvo labai keista, kad pareigūnai nėmaž nenustebo. O kitą sykį turėjau bėdos dėl apšvietimo lempos, kuri Paryžiaus oro uosto darbuotojams kažkodėl pasirodė įtartina, tarsi ginklas. Jie atsivedė net šunis, tikrino dėl narkotikų… Paskui praleido.

– Nesi prietaringa – gali išduoti, kokia nauja fotokelionė tavęs laukia?

– Žinoma. Kita fotokelionė, kuriai jau turiu bilietus, yra Dubajus. Dirbsime tema "Déjà vu". Turbūt kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime esame patyrę jausmą (tarkim, kelionės ar miego metu), kad tai, ką matome, jau yra išgyventa anksčiau. Nors iš tiesų tai vyksta su mumis pirmą kartą. Kol kas "Déjà vu" – tik griaučiai. Skaitau apie tai psichologinius straipsnius, žiūriu filmus ir kruopščiai ruošiuosi ragauti šio naujo skonio.

– Turi širdies draugą? Ar į minėtas fotokeliones jis vyksta kartu?

– Taip, turiu. Neslėpsiu, jis irgi iš to paties molio drėbtas. Fotografas. Ir daro labai didelę įtaką mano kūrybai. Anot visai nepažįstamų žmonių, nuo to laiko, kai mes kartu, mano darbuose kur kas daugiau pozityvumo ir šviesos. Jie klausia, kas įvyko, kodėl tavo istorijos neša visai kitokį energinį krūvį? Abu mėgaujamės ir tuo pačiu laiku, ir ta pačia aistra savo darbui. Abu suvokiame noro kurti priklausomybę. Atsikeli ryte, pasižiūri vienas į kitą ir jau žinai, kad būtinai kažko imsiesi. Nuo fotografijos mes niekada nepavargstame. Kartais juokaujame, kad tai tas pats, kaip ir valgyti. Jei žmogus alkanas, jis pavalgo, o po pusdienio ir vėl nori. Toks tad ir mūsų duetas – nepasotinamas, nes sutampa aistra, vertybės, pasaulio supratimas, norai, tikslai.

Personalinėje parodoje "Renay Elle Morris, fotografė – atgimęs gyvenimas" menininkė pristato dvi fotografijų serijas: "Mano istorija" ir "Sielos kelionė". Galimybę surengti parodą Lietuvoje ji laimėjo pernai Gelgaudiškyje vykusioje pirmojoje tarptautinėje moterų menininkių bienalėje "No standart".

Keturias dešimtis metų ne tik fotografijos, bet ir grafinio dizaino, literatūros srityse kurianti R.E.Morris sako, jog kurdama įgauna vis daugiau patirties, atranda įvairesnių, jautresnių temų, kurias nori atverti žiūrovams. Su fotomenininke kalbame apie fotografijos medijos suteikiamas galimybes peržengti sau įprastas ribas, savikritiką ir savirefleksiją, keliones, muziką bei kūrybos suteikiamą laisvę, kurioje svarbu atrasti balansą.

Paradoksalu, tačiau, manau, baimė kyla iš žinojimo, kokiose srityse menininkas yra profesionalus.

– Personalinė paroda "Renay Elle Morris, fotografė – atgimęs gyvenimas" susijusi ir su pirmuoju jūsų vizitu Lietuvoje, Kaune?

– Taip. Buvau sutikta svetingai ir tų, kuriuos pažįstu, ir tų, su kuriais savo pažintį tik pradėjau, todėl man labai malonu čia būti. Esu dėkinga Gabrielei Kuizinaitei, Zitai Vilutytei už kvietimą Kaune surengti savo parodą, kuri tapo galimybe nukreipti rampų šviesas į save, savo asmenybę. Parodą sudaro dvi dalys: pirmojoje – "Mano istorija" – pasakoju apie tai, kas aš esu, kokie jausmai, išgyvenimai yra mano viduje. Kadangi didelė mano aistra yra kelionės ir kelionių fotografija, todėl antroji parodos dalis – "Sielos kelionė" – askleidžia priežastis to, kas aš esu. Parodoje žiūrovams parodau dvi savo puses. Tačiau ar jos yra tik dvi? Tai diskusijas keliantis klausimas.

– Į Lietuvą atvykote atidaryti fotografijų parodos, tačiau kuriate ne tik šiame lauke – taip pat ir rašote, užsiimate grafiniu dizainu. Kokias kūrybos galimybes jums suteikia būtent fotografijos medija?

– Man svarbu eiti toliau akivaizdaus vaizdo. Paradoksalu, tačiau, manau, baimė kyla iš žinojimo, kokiose srityse menininkas yra profesionalus, nes tai kartais sutrukdo peržengti sau įprastas ribas ir nueiti už jų. Bet tik jas peržengęs menininkas gali augti ir kurti. Man tai įvyksta per fotografijos mediją, kuri yra labai ištobulėjusi. Kai pradėjau kūrybinį kelią, skaitmeninės fotografijos dar nebuvo. Tačiau lėtai, bet užtikrintai skaitmeninė fotografija užimė vietą, kurioje yra dabar. Kaip menininkai, dabar mes turime galimybes pačiomis įvairiausiomis raiškos priemonėmis ir būdais reprezentuoti meną. Ir tai yra neįkanojama dovana mums patiems.

– Ar atsiradusios skaitmeninės fotografijos galimybės suteikė kūrybai daugiau pozityvių dalykų, o gal jaučiate nostalgiją, kai fotomenininkai turėjo galimybę kurti tik juostinę fotografiją?

– Manau, kad kuriant fotografijų serijas, kurias aš vystau keliaudama, kai vieną motyvą norisi užfiksuoti keliuose kadruose, iš skirtingų perspektyvų, pasirenkant vis kitokį apšvietimą, patogu naudotis skaitmeninės fotografijos galimybėmis. Žinoma, tai nereiškia, kad net ir darant keletą kadrų jie bus tinkami. Reikia būti savikritiškam. Svarbu, kad kiekviena fotografija perteiktų idėją, o jei ji ją išpildo ne iki galo – reikėtų ją atmesti. Privalu būti atviram su savimi.

Man atrodo, kad fotografavimas yra tarsi šokis: menininkas ieško įvarių kampų, skirtingų priėjimo prie motyvo būdų (juk galima fotografuoti per atstumą, o galima – ir visiškai priartėti), raiškos galimybių (galima kuri spalvotą, akį traukiančią fotografiją, o galima estetiką atrasti ir mažo ryškumo nuotraukose). Galimybės, kurias dabar suteikia postprodukcija yra tokios puikios, kad leidžia menininkams būti laisviems realizuojant savo idėjas. Bet pačiu svarbiausiu dalyku išlieka ne raiškos priemonės, būdai, o tai, kaip menininkas pasirenka motyvą, ką akcentuoja ir kaip atsirenka, jog vienas ar kitas kadras yra būtent TAS, kuris pasako viską, ką pasakyti norėjo fotografas.

Ne kiekvienas yra gabus, apdovanotas.

– O kada pajaučiate, kad nuotrauka pasako tai, ką pasakyti norėjote jūs?

– Bet kuriame mene – literatūroje, muzikoje, kaip ir vizualiuosiuose menuose, svarbus yra pajautos momentas. Pažvelgi į nuotrauką ir suvoki, kad pavyko. Nereikia tikrinti dukart. Menininkas turi žinoti, kada sustoti, antraip jis persistengs ir kūrinys bus sugadintas. Šį gebėjimą ugdyti padeda fotografijos studijavimas, todėl svarbu nesiliauti domėtis šia medija, mokytis iš didžiųjų meistrų, galbūt pravartu net sekti jų pėdsakais, kol pajautos momentas taps instinktyvus.

– Paminėjote pajautą. Ar apskritai tai nėra vienas svarbiausių dalykų menininko kūrybiniame kelyje? Galbūt nebūtina būti baigusiam menų studijas, kad būtum geras fotografas, tapytojas ar pan.?

– Ne kiekvienas yra gabus, apdovanotas. Žinoma, menininkas turi išmanyti mediją, jos veikimo principus, tačiau tai tik techninė dalis. Kita dalis – tai, kas yra menininko viduje, kas paskatina atrasti temas, pamatyti motyvus, kurie turi būti atskleisti. Be jokių išsisukinėjimų reikia šiuo vidiniu jausmu sekti. Todėl kartais tenka rizikuoti.

– Ar jums nuolatos reikia iššūkių, kad savo kūrinius pripildytumėte tikrų išgyvenimų, jausmų, emocijų?

– Man reikia iššūkių, nenoriu žaisti saugiai. Žmonės nuolatos ieško atsakymų ir kelia klausimą: o kas bus toliau? Tai svarbu.

– Jūsų kūryboje – daugiau atsakymų ar klausimų?

– Abiejų.

– Tikriausiai, didėjant patirčiai, platėja ir idėjų, temų, kurias norisi įgyvendinti ratas?

– Kiekvieną dieną sugalvoju naujų idėjų, kurias noriu realizuoti tiek mažose, tiek didelio formato fotografijų serijose. Per keturias dešimtis savo kūrybos metų jau aiškiai žinau, kuri idėja yra gera ir kokias raiškos priemones pasirinkti jai įgyvendinti. Neapgaudinėju savęs.

– Ar sunku atsirinkti, kurie kūriniai atskleidžia idėjas, yra paveikūs, o kurie – nepateisina jūsų lūkesčių?

– Sunku. Gyvenime galima pamilti daugybę dalykų. Pavyzdžiui, aš myliu muziką. Kažkas gali paklausti: "Kokia muzika man patinka?", o aš atsakysiu: "Priklauso nuo tos dienos nuotaikos". Taip ir su fotografijomis, tačiau menininkas turi būti ypač pastabus ir, kaip minėjau, savikritiškas, kad suvoktų, ar visi elementai, esantys kadre, atskleidžia jo idėją.

Kelionės yra tai, į ką aš esu susikoncentravusi, tačiau tai, kas mane įkvepia labiausiai – yra muzika.

– Anksčiau minėjote, jog kaip ir muzika, kelionės yra svarbi jūsų gyvenimo ir kūrybos dalis. Kur mėgstate keliauti?

– Kur tik galiu (juokiasi). Daug skaitau ir literatūroje atrandu vietas, kuriose norėčiau pabuvoti. Labiausiai mane traukia sunkiau pasiekiamos vietos, pavyzdžiui, Amazonės miškai, kuriuose teko lankytis, ar Jordanijos lobiu vadinama Petra. Tačiau dar yra daug vietų, kur norėčiau nukeliauti: mane traukia Antarktika, svajoju išsirengti į Poliarinę ekspediciją. Visgi didelį  malonumą, kaip ir lankydamasi tolimuose, egzotiškuose kraštuose, jaučiu vaikščiodama Kauno gatvėmis ir atrasdama naujų dalykų.

– Kelionės, muzika užima svarbią vietą. O kas jus įkvepia?

– Kelionės yra tai, į ką aš esu susikoncentravusi, tačiau tai, kas mane įkvepia labiausiai – yra muzika. Žodžiai ir garsai. Kai kuriu, klausausi klasikos, džiazo ar braziliškojo džiazo. Muzika panardina mane į tam tikrą nuotaiką, leidžia išeiti pačiai iš savęs. Pastebėjau, jog kuo dramatiškesnės muzikos klausausi, tuo mano kūriniuose daugiau stipresnių išgyvenimų, emocijų.

– Ar siekdamas kūrybos įtaigumo, paveikumo, menininkas turi ieškoti dramatiškų išgyvenimų, vidinių konfliktų?

– Manau, tai priklauso nuo asmenybės. Nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų esame sau gana kritiški, turime neprarasti pasitikėjimo savimi ir tikėti, kad rasime tai, ko ieškome. Tai ypač svarbu, kai kuriant aplanko krizės. Pasitikėjimas ir neabejojimas savimi padeda išbristi iš tokių situacijų.

– Menininkui svarbu būti savireflektyviam? Ar jis turi nuolatos stebėti save, siekdamas nepasiduoti kasdienybės monotonijai, o atrasti gilesnius išgyvenimus?

Svarbiausia – pačiam savęs nepasmerkti ir neatsidurti tamsioje vietoje.

– Be abejo. Kaip minėjau, labai svarbu ir atrasti žmones, kurie gali būti mokytojais, įkvėpėjais. Tačiau žalinga yra lyginti save su kitais. Nes žmonės yra unikalūs. Kiekvienas menininkas turi atrasti tai, kas jame yra unikalaus, ir atsiskleisti.

– Bet kiekvienas iš mūsų susiduriame su kasdienio gyvenimo rutina. Ar turite metodų, kurie padeda jums atsiriboti nuo kasdienybės ir atrasti joje daugiau dinamiškumo, emocijų įvairovės?

– Rutina ir su ja atslenkanti monotonija yra nekintamos gyvenimo dalys. Kiekvienam iš mūsų svarbu atrasti dalykus, kurie išjudintų ir darytų teigiamą įtaką. Man patinka pasivaikščiojimai, jų metu stebiu aplinką. Būnant Kaune man patinka stebėti medžius, atrasti jų istorijas, nes jie man primena medžius Mumbajuje, Indijoje, netoli Dramblių salos. Visose vietose, kuriose lankiausi, atradau ypatingų dalykų, kurie kursto troškimą gyventi. Būtent šis troškimas padeda neiškrypti iš savo gyvenimo perspektyvos, kurioje ir atsiskleidžia talentas.

Žinoma, kartais kiekvienas kūrėjas patiria krizių. Svarbiausia – pačiam savęs nepasmerkti ir neatsidurti tamsioje vietoje galvojant, jog daugiau nebekursi. Gyvenimas nuolatos mums pasiūlo naujų galimybių. Tuomet reikia tiesiog sustoti. Galbūt perskaityti mėgstamo dailininko biografiją; pasidomėti kitais menininkais ir ką darė jie, kai negalėjo kurti. Reikia nepasiduoti. Kartais aplinka, žmonės gali bandyti nuo kažko atkalbėti, prigesinti aistras, norus, troškimus. Tokiu atveju reikia apsimesti nematančiu ir negirdinčiu (šypsosi).

– Kaip manote, ar kūryba menininką išlaisvina?

– Kūryba gali suteikti galimybių įveikti daugybę barjerų, tačiau svarbu atrasti pusiausvyrą savyje.

– Kas, jūsų manymu, paskatino šiandieninį fotografijos atgimimą?

– Ypatingos padėkos nusipelnė išmanusis telefonas. Tiek jauni, tiek vyresni žmonės įprato savo gyvenimą pasakoti per socialiniuose tinkluose dedamas nuotraukas. Daugeliui toks afišavimasis viešoje erdvėje – vienas iš bendravimo būdų, kai kam – net būtinybė. Tai tas pats, kaip rašyti dienoraštį, tik kur kas patogiau, smagiau, paprasčiau. Fiksuodami įvykius, potyrius, aplinką žmonės keliauja per laiką, rašo savo asmeninę ar visos šeimos istoriją. Dar viena iš fotografijos populiarumo priežasčių – šiuolaikinės technologijos, padedančios ne tik kurti originalius efektus, bet ir perkelti juos ant įvairių paviršių: paveikslo drobės, įtempiamų lubų, stiklo, keramikos, tekstilės, net ant drabužių.

Maisto fotografijos – ne mano sritis: man labiau patinka gaminti valgyti. Na, o jei koks patiekalas pavyksta – nufotografuoju telefonu, receptu pasidaliju su draugais.

– Ar šiuolaikiniame fotografijos mene egzistuoja mados?

– Manau, kad ne. Galimybių ir priemonių yra įvairių, tad kiekvienas fotomenininkas renkasi tai, kas artima jo braižui: spalvotą ar nespalvotą vaizdą, išgrynintą minimalizmą ar detalių gausą, natūralumą ar šiuo metu itin populiarius filtrus. Pastarųjų pasirinkimas itin gausus: filtrais galima sukurti netikėtus spalvinius efektus, komponuoti įvairius vaizdinius. Tokie dalykai man neimponuoja – vertinu natūralumą, idėją.

– Tobulai nuotraukai visada reikia tobulo vaizdo?

– Gera nuotrauka – ta, kuri turi savo istoriją ir pasakoja kur kas daugiau, nei parodo: kelia emocijų, spinduliuoja aistrą, nuotaiką, verčia susimąstyti ar patraukia neįprastu kampu. Ji, kaip ir dailininko paveikslas, gali būti techniškai ir netobula, bet būtinai turi užgauti širdį. Nors grožio sąvoka – labai subjektyvus dalykas, profesionalui nėra negražių, nuobodžių vaizdų, nefotogeniškų veidų. Svarbus matymo kampas, gebėjimas pagauti akimirką.

– Jūsų kelias į fotografiją: pašaukimas ar atsitiktinumas?

– Kai ištekėjau, pagimdžiau vaikus, studijavau tarptautinį verslą. Vaikus auginau pati, todėl mokslai gerokai užtruko, o sugrįžusi jų pabaigti supratau, kad tai darau tik dėl diplomo. Ši sritis manęs jau netraukė: daug laiko leisdama su vaikais, kartu su jais žaisdama, piešdama vėl pajutau vaikystėje atsiradusį potraukį dailei – man norėjosi erdvės saviraiškai, kūrybai. Deja, specialios mokyklos nebaigiau. Ne kartą esu bandžiusi piešti, tapyti, bet galvoje turiu idėją, matau vaizdą, o popieriuje niekas neišeina... Nusprendusi, kad pagal įgytą profesiją nedirbsiu, o piešti nemoku, pradėjau ieškojau būdų, kaip realizuoti savo poreikį kurti, ir beveik iš karto atradau fotografiją. Esu kruopštus, atkakliai tikslo siekiantis žmogus, bet kaip dirbti nemoku, todėl pradėjus fotografuoti mane nuolat kankino abejonės: ar turiu talentą ir fotomenininko duomenis, ar gerai dirbu, kur ir pas ką pasimokyti?.. Su savo pirmais eksperimentais nuskubėjau pas fotomenininką Robertą Misiukonį – tai buvo daugiau kaip prieš penkiolika metų. Jis mane palaikė, davė užduočių, vėliau pakvietė važiuoti į Nidos tarptautinį fotografų suvažiavimą ir surengti darbų parodą. Ir nudžiugau, ir išsigandau, bet, pasirodė, visai be reikalo: mano nuotraukas apžiūrėję profesionalai sutarė, kad esu perspektyvi fotografė – taip gavau palaiminimą savo kūrybiniam darbui. Niekad nenustojau mokytis – kaip kitaip tobulėti, žengti su laikmečio naujovėmis?

– Į ką dažniausiai nukrypsta jūsų fotoobjektyvas?

– Fotografuoju viską – miestą, gamtovaizdžius, kasdienio gyvenimo situacijas, kelionių įspūdžius, šventes, tačiau labiausiai įkvepia žmonės – portretai, nešabloniškos šeimos fotosesijos, kūrybiški įvaizdžio keitimo projektai. Juos jau daug metų įgyvendiname kartu su makiažo meistre, talentinga, originalių minčių nestokojančia kūrėja Ala Volkova: meniško įvaizdžio priemones – papuošalus, galvos apdangalus, drabužius kuriame iš gėlių, daržovių, įvairių gamtinių medžiagų, antrinių žaliavų, buities daiktų.

– Ar bandėte fotografuoti maistą? Tokias fotografijas galima lyginti su menišku portretu, peizažu?

– Keletą kartų teko fotografuoti patiekalus, todėl galiu patvirtinti, kad šios srities meniškoms nuotraukoms padaryti reikia ne mažiau gebėjimų ir įgūdžių, nei fotografuojant kitus dalykus. Tokia fotografija turi kelti įspūdį, gundyti, žadinti apetitą, skleisti patiekalo aromatą, pasakoti apie jo skonį. Čia labai svarbu idėja, matymo kampas, šviesa, spalvos. Maisto fotografijos – ne mano sritis: man labiau patinka gaminti valgyti. Na, o jei kokį patiekalą pavyksta nufotografuoju telefonu, receptu pasidaliju su draugais.

– Jūsų talentas atsiskleidžia ir gaminant maistą?

– Receptų knyga man nėra draugė – kur kas smagiau eksperimentuoti, improvizuoti, iš tų pačių produktų pagaminant kažką naujo. Esu tradicinės lietuviškos kulinarijos gerbėja, tačiau žaviuosi ir kitų pasaulio šalių, egzotiškų kraštų maistu. Daug keliauju ir visada randu laiko pasidomėti vietinės virtuvės skoniais, papročiais. Neretai mano lauktuvės – kokio originalaus ar ypač patikusio patiekalo receptas. Jei randu produktų, bandau pagaminti identišką, jei ne – pritaikau pagal save, ragauti pakviečiu šeimą, draugus. Vasara, žiema, ruduo ar pavasaris – savo gyvenimo neįsivaizduoju be daržovių. Priklausomai nuo sezono, ant šeimos stalo visada yra daug šviežių ar raugintų, konservuotų daržovių – jos tinka ir kaip atskiras patiekalas, ir kaip garnyras prie kitų patiekalų. Esu pamėgusi įvairius žalumynus: svogūnų, česnakų laiškus, itin dažnai naudoju petražoles – bet kokiam valgiui jos suteikia subtilų prieskonį. Pastaruoju metu pamėgau pikantišką aitriųjų paprikų aštrumą – jis dera tiek prie Rytų šalių, kiniškų, meksikietiškų patiekalų, kuriuos mėgsta mano šeima, tiek prie lietuviškų patiekalų. Nors nesam dideli smaližiai, vaikai visada apsidžiaugia tortu iš plonyčių lietinių blynelių, kuriuos pertepu plaktos grietinėlės ir šviežių trintų ar šaldytų uogų tyrės sluoksniais. Pastaruoju metu dažną savaitgalį mūsų namuose sklando nepakartojamas šokolado ir keptų obuolių aromatas – receptą išprašėme iš močiutės, niekaip negalime atsivalgyti.

Prie V.Babrės vaišių stalo

Meksikietiškas užkandis 

500 g maltos jautienos,

svogūnas,

2 skiltelės česnako,

0,5 aitriosios paprikos,

4–5 šaukštai pomidorų padažo,

2 šaukštai tarkuoto kieto sūrio,

druskos,

saldžios paprikos,

pipirų,

aliejaus kepti,

kukurūzų traškučių – tortilijų.

Įkaitintame aliejuje pakepinkite susmulkintus svogūnus, česnaką ir aitriąją papriką, sudėkite mėsą, suberkite prieskonius ir kepkite, kol jautiena apskrus. Tada įmaišykite pomidorų padažą ir kelias minutes patroškinkite. Į plokščią indą sudėkite pakeptą mėsą ir kukurūzų traškučius, viską pabarstykite sutarkuotu kietu sūriu ir, kol sūris ištirps, palaikykite karštoje orkaitėje. Valgykite su gvakamolės padažu.

Gvakamolės padažas 

2 dideli avokadai,

0,5–1 aitrioji paprika,

1–1,5 žaliosios citrinos,

2–3 vyšniniai pomidorai,

1 nedidelis raudonasis svogūnas,

druskos.

Avokadus, svogūną, pipirą, pomidorus labai smulkiai sukapokite, pagardinkite druska ir citrinų sultimis.

Kofta, arba Indiški kotletukai 

1 kg jautienos ar avienos (galima imti per pusę) faršo,

1 vidutinio dydžio svogūnas,

2 skiltelės česnako,

3 šaukštai alyvuogių aliejaus,

1 aitrioji paprika,

4–5 stiebeliai šviežių petražolių,

druskos,

pipirų.

Svogūną, aitriąją papriką, česnakus, petražoles labai smulkiai sukapokite ir suberkite į mėsos faršą. Įpilkite 2–3 šaukštus vandens, alyvuogių aliejų ir minkykite mėsą iki vienalytės masės. Darbas pagreitės, jei naudosite elektrinį smulkintuvą. Iš mėsos formuokite mažus kotletukus: apskritus, plokščius, apvalius ar pailgus – galite juos užmauti ant iešmelių kartu su daržovėmis. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje. Valgykite su padažu, šviežių pomidorų ir agurkų salotomis ir pita.

Jogurto padažas

1 indelis graikiško jogurto,

4–5 šaukštai lieso natūralaus jogurto,

3–4 skiltelės česnakų,

½ stiklinės kapotų šviežių petražolių,

nedaug aitriosios paprikos,

druskos.

Visus produktus sudėkite į elektrinį smulkintuvą ir susmulkinkite iki vientisos masės.

Vištienos pyragas

1 pakuotė bemielės sluoksniuotos tešlos,

1 virta vištienos krūtinėlės filė,

1 kiaušinis,

150 g kieto tarkuoto sūrio,

tarkuoto muskato riešuto.

Vieną tešlos lakštą ištieskite ant kepimo indo dugno, ant jo paskirstykite plonais gabaliukais suplėšytą (būtinai plėšykite, o ne pjaustykite!) vištieną, ant viršaus užpilkite bešamelio padažo, išplaktą kiaušinį, pabarstykite sūriu ir patinkančiais prieskoniais. Ant viršaus uždėkite antrą tešlos sluoksnį, jį subadykite šakute ar keliose vietose įpjaukite. Kepkite vidutinio karštumo orkaitėje, kol pyragas gražiai pagels.

Bešamelio padažas

2 šaukštai sviesto,

1 šaukštas miltų,

250 ml grietinėlės,

0,5 šaukštelio tarkuoto muskato,

druskos,

pipirų.

Puodelyje ar keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpinkite sviestą, suberkite miltus ir pakepinkite iki auksinės spalvos. Maišydami plona srovele supilkite grietinėlę ir kaitinkite, kol padažas sutirštės. Pagardinkite prieskoniais.

Obuolių pyragas su šokoladu

2 kiaušiniai,

2 stiklinės miltų,

1,5 stiklinės cukraus,

100 g kambario temperatūros sviesto,

5 rūgštūs obuoliai,

1 šaukštas cinamono,

1 šaukštelis kepimo miltelių.

Užpilas

100 g juodojo šokolado,

1 šaukštas sviesto.

Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų ir išsukite su stikline cukrumi iki baltumo, tada suberkite ir ištrinkite iki vientisos masės gabaliukais supjaustytą sviestą. Įmaišykite stiklinę miltų su kepimo milteliais, paskui supilkite antrą ir tešlą kruopščiai išminkykite rankomis. Tešlą įsukite į plėvelę ir 30 min. laikykite šaltai. Atskirkite 2/3 tešlos ir sutarkuokite stambia trintuve į kepimo popieriumi išklotą formą. Kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai parus. Tuo metu nulupkite ir taip pat stambiai sutarkuokite obuolius, sumaišykite su cinamonu. Obuolius paskirstykite ant iškepusios tešlos ir vėl dėkite kepti. Kiaušinių baltymus išplakite su 0,5 stiklinės cukraus iki standžių putų, supilkite juos ant obuolių, ant viršaus užtarkuokite likusią tešlą ir kepkite, kol paviršius taps gražios aukso spalvos. Ant labai lėtos ugnies ištirpinkite sviestą su sutrupintu šokoladu. Užpilą tolygiai paskirstykite ant dar karšto iškepusio pyrago viršaus.

Parodos fone savo kūrybą pristatys ir du garsūs klaipėdiečiai – tapytojas Virginijus Viningas ir skulptorius Arūnas Sakalauskas.

L.Valatkienė pustrečių metų su fotoaparatu „medžiojo“ savo išrinktuosius ir sukūrė didelio formato fotografijų ekspoziciją „Išrinktieji“. Tai 90 garsių šiandienos Lietuvos dailininkų, dailėtyrininkų portretai, kurie taip pat užfiksuoti ir išleistame albume. Parodoje portretai jungiami į segmentus-koliažus ir savotiškai dekonstruojami, juos padengiant dėlionės (puzzle) raštais. Pasitelkus albumą, galerijos lankytojai bus kviečiami atpažinti / susipažinti, kokios Lietuvos dailės asmenybės slepiasi šiuose paveiksluose, skatinant dailininkų, jų veidų ir kūrybos žinomumą plačiojoje visuomenėje. Taip pat bus galima patiems sudėlioti dailininkų meno kūrinius.

Menotyrininkė Evelina Janušauskaitė-Krupavičė pažymėjo, kad žurnalistės ir fotografės L.Valatkienės projektas „Išrinktieji“ pripažintas nepaprastu įvykiu meno pasaulyje, – pagarbos ir padėkos Lietuvos kūrėjams išreiška, o menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė teigė, kad „šį sykį L.Valatkienė menui patiesė raudoną kilimą. Ant drobės atspaustose nuotraukose – Lietuvos dailės lauko dalyvių portretai. (...) Autorė taip pat visada sujungia vaizdo ir žodžio kalbą, kuria jų sintezę. Matyt, vienintelis tinkamas žodis, apibūdinti L.Valatkienės veiklai – nestandartas“.

Paroda ir edukaciniai užsiėmimai sėkmingai keliauja per Lietuvos galerijas. Ji buvo eksponuota Vilniuje Dailininkų sąjungos galerijoje, Panevėžio fotografijos galerijoje, Birštono „Kurhauzo“ galerijoje, Kauno M.Žilinsko galerijoje bei kitur. Dešimtoji „Išrinktųjų“ stotelė – LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerija. Joje paroda lankytojų lauks iki lapkričio 10 d. Po Klaipėdos „Išrinktieji“ tęs savo kelionę po Lietuvą – į Telšių, Plungės, Šiaulių, Raseinių, Alytaus, Šakių, Biržų, Ukmergės bibliotekas bei muziejus.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose šiandien 17 val. atidaroma Reginos Šulskytės (Šiauliai) fotografijų paroda „Mano laikas“.

Fotografijų ciklo „Mano laikas“ autorei R.Šulskytei laikas yra reliatyvi sąvoka. „Mano laikas yra tas laikas, kuriame esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o po to – viską užmiršti ir vėl prisiminti... Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu po kelias fotografijas, kurdama kitą, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Ką toje kitoje erdvėje galime stebėti? Galbūt kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus per kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė. Toje erdvėje nutinka keistų dalykų, nors, iš pažiūros, atrodo gana įtikinama. Nežinant, kad fotografijoje vaizduoju mamą mergaitę, o pati esu suaugusi, tuomet čia nieko keista nenutinka“, – savo darbus pristatė R.Šulskytė.

Pasak parodos kuratorės menotyrininkės Danguolės Ruškienės, „R.Šulskytės laikas – itin talpus. Jis liudija ne tik tai, kas buvo, yra, bet kartu pateikia visą skalę prielaidų, kas galėtų įvykti ateityje. Gimimas čia lygiai toks pat aktualus kaip ir išėjimas. Sociumo įtaka atskiram individui ir kiti veiksniai, lemiantys vienokią ar kitokią jo elgseną, tyrinėjami lygiai taip pat atidžiai kaip ir biologiniai kūno pokyčiai ar sukauptos patirties refleksijos. Specifinis R.Šulskytės laikas kartais atsilieka nuo vaizduojamų įvykių, kartais juos prisiveja, o kartais pralenkia. Būtent šiuos tris jo tapsmus autorė stebi ir konstruoja savo nuosekliai plėtojamoje fotografinėje kūryboje. Menininkė drąsiai manipuliuoja laiku, sukeisdama praeitį su dabartimi ar ateitimi, suardydama nuoseklią įvykių (ir pasakojimo) raidą. Taip šalia mamos-mergaitės atsiranda ji-suaugusi moteris. O tarp meistriškai sugretintų realybės iškarpų kartais įsiterpia „išvalyti“ intarpai – spengiančios tylos akimirkos, išgryninančios sąmonę nuo abejonių“.

R.Šulskytė – Lietuvos fotomenininkė, tarptautinių projektų ir seminarų dalyvė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentė, fotografijos parodų kuratorė, leidinių sudarytoja, kritinių bei apžvalginių straipsnių autorė. Menininkė nuo 1995 m. rengia personalines parodas, aktyviai dalyvauja jungtinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra pelniusi tarptautinių apdovanojimų, tapusi Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureate (2005, 2009). Jos kūriniai eksponuoti Anglijoje, Danijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje ir kitur. Svarbiausi R.Šulskytės sukurti fotografijų ciklai – „Mano laikas“ (2011–2013), „Austria ‘07“ (2007), „Seserys“ (2006–2007), „Miegamajame“ (1997–2004), „Mano drabužiai“ (1997–2004), „Susitikimai“ (2005), „Interpretacijos“ (1996–2003).

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) R.Šulskytės fotografijų paroda „Mano laikas“ veiks iki kovo 20 d. Parodą organizuoja VšĮ „Meno menė“.