Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) po 2014-2018 m. mokestinio laikotarpio patikrinimo „Kėdainių vandenims“ paskyrė 1,65 mln. eurų baudą. Tiek regioninė vandentvarkos įmonė turėjo sumokėti valstybei.

Teismo sprendimu sankcija „Kėdainių vandenims“ sumažinta iki 414 tūkst. eurų.

Visą pirminę priskaičiuotą sankcijos sumą sudarė keletas pažeidimų, vienas iš jų – ftalatų nuotekose išleidimas. AAD patikros protokole nurodė, kad įmonė nefiksavo su nuotekomis išleidžiamų ftalatų, neįtraukė jų į apskaitą, todėl turėjo netinkamą Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimą.

„Tuo tarpu Aplinkos apsaugos agentūra 2018 metais (AAA) išaiškino, kad mums nebūtina keisti TIPK leidimo, tačiau privaloma vykdyti stebėseną, kas Kėdainiuose išleidžia ftalatus. Mes, atlikdami stebėseną, nustatėme, kad ftalatai į Nevėžį patenka iš regioninio sąvartyno“, – sakė „Kėdainių vandenų“ direktorius Rimgaudas Praninskas.

Mes, atlikdami stebėseną, nustatėme, kad ftalatai į Nevėžį patenka iš regioninio sąvartyno.

Teismas nusprendė, kad koeficientai, kurie išaugino priskaičiuotą sankciją dešimteriopai, pritaikyti neteisėtai, mat pažeidimas nebuvo tyčinis. Kaip pabrėžia įmonės vadovas, jokio pagrindo išleidžiamų nuotekų įtraukti TIPK apskaitą nebuvo, o dvi valstybinės institucijos viena kitai prieštarauja.

Ftalatų neapskaitymas sudarė 540 tūkst. eurų iš minėtos pradinės 1,65 mln. eurų sumos. Kiek daugiau nei milijoną eurų baudos įmonei norėta skirti už neva neteisėtai išgaunamą geriamąjį vandenį.

„Šią veiklą vykdome jau ilgai ir esame aprobavę iš savivaldybės perimtas vandenvietes, deklaruojame išgautą vandenį ir sumokame absoliučiai visus mokesčius. Patikrinimo protokole užfiksuota, kad viskas deklaruota ir sumokėta teisingai.

Tačiau jame nurodyta, esą „Kėdainių vandenys“ neturi leidimo tą daryti ir 2014-2018 mokestiniu laikotarpiu šią veiklą vykdė neteisėtai. Užginčijome šią dalį, nes tuo periodu mes neprivalėjome turėti. AAD priskaičiavo susimokėti dešimčia kartų didesnį tarifą“, – pasakojo R. Praninskas.

Jis viliasi, kad šis teismo sprendimas sukurs precedentą ir kitoms vandentvarkos įmonėms, kurioms Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijai paskyrė milijonines baudas už ftalatų neišvalymą. Teismo proceso laukia ir „Vilniaus vandenys“. Įmonei paskirta 7,5 mln. eurų bauda.

„Kėdainių vandenų“ direktorius stebisi, kodėl valstybinės institucijos, atsakingos už aplinkos apsaugą, orientuojasi į vandentvarkos sektorių, o ne į pramonės įmones, teršėjus – juk šioje srityje visoje Europoje taikomas principas „teršėjas moka“.

„Pramonės įmonės galėtų būti skatinamos ekonomiškai gamyboje naudoti ftalatų neturinčias medžiagas ar įsirengti apvalymo įrenginius. Mes įstatymiškai privalome surinkti ir valyti gyventojų nuotekas, be jokių išlygų. Tuo tarpu pramonės įmonės už savo teršalus turėtų būti atsakingos pačios“, – sako R. Praninskas.

Kaip sako Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius, jokių technologinių sprendimų ftalatų valymui neturi ne tik Lietuvos vandens tiekimo įmonės – tokių technologijų nėra visame pasaulyje.

Vandentvarkos įmonės turi tik biologinio valymo įrenginius, tuo tarpų ftalatų valymui reikalingi cheminiai valymo įrenginiai. Kol kas tik mažose Šveicarijos bei Vokietijos laboratorijose atliekami eksperimentai, tuo tarpu pramoninių įrenginių rinkoje nėra, tad net ir investuoti nėra į ką.

„Nors Aplinkos apsaugos ministerija tai pripažįsta, tačiau baudos vandens tiekimo įmonėms vis vien rašomos. Klausimas, kodėl nesilaikoma principo „teršėjas moka“ ir baudos skiriamos ne pramonės gigantams, išleidžiantiems ftalatus, – sako B. Miežutavičius. – Fiziniai asmenys suneša apie 60 proc. vandentvarkos įmonių pajamų, tad skirdama baudas vandentvarkos įmonėms Aplinkos apsaugos ministerija tiesiogiai krauna pramonės išmetamų teršalų naštą ant nieko dėtų gyventojų pečių“.

AAD pranešime teigiama, kad atlikus patikrinimą nustatyta, kad 2014-2018 metais iš nuotekų valyklų „Vilniaus vandenys“ be leidimo į aplinką leido ftalatus.

Dėl šios priežasties „Vilniaus vandenims“ už 2014-2018 metų mokestinius laikotarpius apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 7,5 mln. eurų.

AAD sprendimą „Vilniaus vandenys“ per vieną mėnesį gali apskųsti teismui. Bendrovė pranešė, kad ketina pasinaudoti šia galimybe, o AAD ketinimus atgaline tvarka užkrauti jai keliasdešimt kartų didesnę nei įprasta mokesčių naštą vadina nepagrįstais ir suvokiamais tik kaip norą pasipelnyti vandentvarkininkų sąskaita.

„Kaip jau ne kartą teigėme, bendrovei metami kaltinimai nedeklaravus ar nuslėpus taršos mokesčius, yra absurdiški. Juos vertiname tik kaip Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių institucijų nesugebėjimą konstruktyviai spręsti šalies aplinkosaugos problemų, atsakomybės naštą perkeliant vandentvarkos įmonėms“, – pranešime sakė „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.

Pasak AAD direktorės Olgos Vėbrienės, Aplinkos ministerija dar 2014 metais pakeitė Nuotekų tvarkymo reglamentą, kuriame nurodyta, kad ftalatai nustatyti kaip prioritetinės pavojingos medžiagos, kurių išleidimas su nuotekomis turi būti nutrauktas iki 2033-iųjų.

Kaip jau ne kartą teigėme, bendrovei metami kaltinimai nedeklaravus ar nuslėpus taršos mokesčius, yra absurdiški.

„Tad nuo 2014 metų išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui“, – teigė O. Vėbrienė.

Anot jos, vandentvarkos įmonės, nustačiusios, kad jų nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, laikantis Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų turėjo pasikeisti taršos leidimą ar taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ir šias medžiagas įsirašyti į leidimus bei neviršyti nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos.

Pasak O. Vėbrienės, „Vilniaus vandenys“, turėdami žinybinę laboratoriją, privalo atlikti tyrimus, monitoringą ir stebėti laboratorinius duomenis, bet daugiau nei šešerius metus nesiėmė jokių veiksmų, kad į taršos prevencijos kontrolės leidimą būtų įtraukti ftalatai.

„Laikantis leidime teršalų išleidimo iš nuotekų valyklos į aplinką sąlygų ir kontroliuojant į centralizuotą nuotekų surinkimo sistemą savo nuotekas išleidžiančius abonentus, pradėtų veikti principas, kad už taršą moka tiesioginis teršėjas. Tad kontroliuojant gamybines nuotekas į nuotekų surinkimo sistemą išleidžiančius abonentus, pagal sutartinius įsipareigojimus šie abonentai turėtų atlyginti „Vilniaus vandenims“ už sutartyje nenumatytus arba didžiausias leidžiamas koncentracijas viršijančius teršalus“, – sakė O. Vėbrienė.

Anot „Vilniaus vandenų“, tiek Aplinkos ministerija, tiek ministerijai pavaldžios įstaigos iki bendrovės patikrinimo laikėsi pozicijos, jog šalies miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatus ir fenolius todėl nėra reikalavimo ar praktikos miestų nuotekų valyklas pritaikyti valyti specifinius teršalus.

Apie ftalatų ir fenolių susidarymą ir išleidimą į aplinką kontroliuojančios institucijos nuo pat 2012 metų žinojo: stebėjo jų koncentraciją, bet iki 2019 metų nelaikė tai pažeidimu ir nereikalavo šių teršalų įtraukti į vandentvarkos bendrovių taršos leidimus (TIPK), kad bendrovės valstybei mokėtų proporcingus mokesčius, tvirtina „Vilniaus vandenys“.

Bendrovės teigimu, pagrindinis reikalavimas ir principas, kurio turėjo būti laikomasi ir vandentvarkos įmonės jo laikėsi – negalėjo būti viršijamos didžiausios leistinos teršalų koncentracijos, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis aplinkai. 2014–2018 metais nebuvo atvejų, kad „Vilniaus vandenų“ į aplinką išleidžiamose nuotekose ftalatų ar fenolių koncentracija viršytų nustatytas didžiausias leistinas ribas.

Tačiau nuo 2019 metų aplinkosaugininkų nuomonė pasikeitė, didžiosios – Klaipėdos, Kauno, Kėdainių ir Vilniaus – vandentvarkos bendrovės sulaukė reikalavimo mokėti 50 kartų padidintus viršnormatyvinės taršos mokesčius. 

„Taip formuojamą šalies aplinkosaugos politiką traktuojame kaip nenuspėjamą ir mažų mažiausiai neatsakingą. Vadovaujantis tokia aplinkosaugininkų logika, vandentvarkos įmonės gali sulaukti dar daugiau staigmenų – milijoninių mokesčių už visas medžiagas, kurių minimalūs kiekiai susidaro ar gali susidaryti miestų nuotekų valyklose “, – sakė M. Švaikauskas.

AAD pabrėžia, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą baudos nepriskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir neįskaičiuojamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, kurias nustato Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT).

AAD teigimu, ftalatai yra visame pasaulyje aktuali problema. Tai yra dirbtinės priemaišos, beveik visada naudojamos PVC plastikuose kaip minkštikliai. Kadangi jie nėra smarkiai įsitvirtinę plastike, todėl nesunkiai patenka į aplinką per visą daikto naudojimo laikotarpį.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ftalatai siejami su daugybe ligų: įvairių rūšių vėžiu, diabetu, rezistencija insulinui, širdies ir kraujagyslių ligomis, nevaisingumu, persileidimu, antsvoriu, skydliaukės problemomis, taip pat paskatina uždegiminius procesus, galinčius sukelti sunkias žarnyno ligas. Vaikams ftalatai gali sukelti astmą ir yra ypač pavojingi nėščioms moterims, nes net maža jų dozė kenkia vaisiaus vystymuisi.

Nors Lietuvos vandentvarkos įmonės teigia, kad Europoje nėra technologinių galimybių ftalatų pašalinimui iš nuotekų, tačiau daugelis Vakarų Europos valstybių šiai problemai spręsti jau dabar pasitelkia modernias technologijas ir skiria milijonines investicijas.

AAD konsultavosi su aplinkos apsaugos problemas nagrinėjančiais  Lietuvos mokslininkais – jų nuomone, ftalatams pašalinti iš nuotekų yra sukurta technologinių sprendimų, tik į juos reikia investuoti.

„Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas sako, kad ftalatus reikia įtraukti į kontroliuojamų medžiagų sąrašą.

„Aiški pozicija iš kontroliuojančių institucijų, ką turime kontroliuoti ir įtraukti į kontroliuojamų medžiagų sąrašą šitą cheminę medžiagą, tai tada turbūt galėsime kontroliuoti jau gamybinę dalį mūsų klientų, kurie galbūt galėtų įsidėti tam tikrus mechanizmus į savo gamybą“, – žurnalistams antradienį sakė bendrovės vadovas.

„O buitinių vartotojų (...) mes negalime kontroliuoti, ta tarša vyksta, tai tik per švietimo prizmę mes galėtume pasakyti, ko nemesti į nuotekyną arba ko nevartoti, kokių produktų nepirkti, kur daugiausia yra ftalatų“, – teigė jis.

Vandentvarkos įmonės skaičiuoja, kad nuo pernai Aplinkos apsaugos departamentas bendrovėms „Klaipėdos vanduo“, „Kauno vanduo“, „Kėdainių vandenys“ ir „Vilniaus vandenys“ paskaičiavo daugiau nei 10 mln. eurų viršnormatyvinės taršos mokesčių.

Kai kurios įmonės aplinkosaugininkų sprendimus apskundė teismui arba ketina į jį kreiptis.

Uostamiesčio vandentvarkos bendrovės „Klaipėdos vanduo“ vadovas Benitas Jonikas sako, kad jo įmonė pernai sulaukė Aplinkos apsaugos departamento sankcijos, jis taip pat norėtų aiškumo iš institucijų.

„Reikėtų ne bausti, o sistemiškai spręsti tokio tipo klausimus – tiek iš Aplinkos apsaugos departamento, tiek iš Aplinkos ministerijos ir, aišku, jokiu būdu netaikyti sankcijų“, – sakė B. Jonikas.

Jis taip pat teigė, kad aplinkosaugininkų sankciją bendrovė apskundė teismui, o šis priėmęs bendrovei palankų sprendimą.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas Bronius Miežutavičius taip pat pridūrė, kad apmaudu, jog už aplinkosaugą atsakingi pareigūnai dėl ftalatų baudžia vandentvarkos įmones, kurios ftalatų negali nei kontroliuoti, nei pašalinti.

„Apmaudu, kad mūsų šalies valdžios pareigūnai šią problemą mato tik kaip vandentvarkininkų ir juos baudžia už tai, ko pastarieji negali nei kontroliuoti, nei pašalinti“, – pranešime teigė asociacijos vadovas.

Vandentvarkos įmonės pabrėžė, kad niekuomet neviršijo maksimalių ftalatų išleidimo į aplinką normų, todėl žala gamtai nėra padaryta.

„Globali problema“

Vytauto Didžiojo universiteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto direktorius Algirdas Radzevičius sako, kad ftalatai yra globali problema, egzistuojanti ne tik Lietuvoje.

„Besaikis plastiko naudojimas privedė prie šito ir dabartiniu metu reikia tai spręsti ir sprendžia pasaulis, ieško būdų, bet dar būdų beveik ir nerasta“, – pasakojo mokslininkas.

Jo teigimu, ieškoma ftalatus ardančių medžiagų, tačiau jos yra brangios ir prieinamos tik turtingoms valstybėms, tokioms kaip Šveicarija.

Mokslininkas sako, kad geriausiai ftalatai valomi ne biologiniu, o mechaniniu būdu, tačiau tai visiškai problemos neišspręs, nes mechaniniu būdu ftalatai nusėda į dumblą, kurį belieka tik sudeginti.

„Labai gerai sustygavus mechaninio valymo grandį, galima sulaikyti nuo 50 iki 60, kai kuriais atvejais iki 70 proc. ftalatų, bet tai problemos neišsprendžia“, – teigė A. Radzevičius.

Mokslininkas taip pat teigė, kad pagrindinis tikslas turėtų būti visuomenės švietimas, nes ftalatai gali neigiamai veikti ne tik gamtą, tačiau ir žmogų.

A. Radzevičius siūlo nuotekų valykloms atkreipti dėmesį į skalbyklas ir mašinų plovimo aikšteles.

„Pasaulinė praktika rodo, kad iš šitų dviejų šaltinių į nuotekų tinklus patenka didžiausias kiekis ftalatų. Jeigu buityje su gyventojais reikėtų daugiau užsiimti per visuomenės švietimą, tai šitoje vietoje reiktų žymiai rimčiau kontroliuoti iš skalbyklų ir mašinų plovimo aikštelių patenkančias nuotekas“, – sakė VDU mokslininkas.

Viceministrė: ftalatai turi būti įtraukti į taršos leidimą

Aplinkos viceministrė Justina Grigaravičienė sako, kad ftalatus reiktų įtraukti į taršos leidimą, kuris nustato sąlygas tokių medžiagų išleidimui.

„Aptikus tokias medžiagas, veiklos vykdytojas turi kreiptis dėl leidimo pakeitimo ir šių medžiagų įtraukimo į leidimą, nustatant sąlygas šių medžiagų išleidimui“, – BNS atsiųstame komentare teigė viceministrė.

Jos teigimu, įtraukus ftalatus į taršos leidimą, vandentvarkos įmonės turėtų jų išleidimą kontroliuoti, o vėliau numatyti priemones, kuriomis palaipsniui nutrauktų tokių medžiagų išleidimą su nuotekomis.

„Vilniaus vandenų“ vadovas Marius Švaikauskas sako, kad „valstybės politika buvo nekontroliuoti šito teršalo, o tik stebėti, todėl jį stebina gręsiančios baudos.

Jis taip teigė, kad ftalatų į taršos leidimą bendrovė neįtraukė, tačiau šią medžiagą stebėjo.

„Yra dvi pusės turbūt. Mūsų taršos leidimo šito cheminio elemento ir nebuvo, todėl ir sakome, už ką mes turime mokėti, jeigu taršos leidime šito cheminio elemento nebuvo?“, – pasakojo bendrovės vadovas.

Jis teigė, kad buvo vykdomas ftalatų monitoringas, bendrovė to neslėpė, taip pat teigė, kad jeigu aplinkosaugos institucijos būtų pasakiusios įtraukti ftalatus į taršos leidimą, tai būtų buvę padaryta.

Aplinkos viceministrė Justina Grigaravičienė sako, kad galutinį sprendimą dėl „Vilniaus vandenų“ galimo pažeidimo priims Aplinkos apsaugos departamentas.

Viceministrės teigimu, bauda šiuo atveju yra susijusi su nedeklaruota viršnormatyvine tarša, o teisės aktai numato, kad tokiu atveju skiriama 50 kartų didesnė bauda nei numatyta.

Kokia žala?

Pasak Helsinkyje reziduojančios Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA), užsiimančios cheminių medžiagų registracija, vertinimu, autorizacija ir apribojimais, šiuolaikinėje pramonėje ir buityje, siekiant padaryti plastiką lankstesnį, skaidresnį, ilgaamžiškesnį, naudojami plastifikatoriai – cheminės medžiagos, vadinamos ftalatais.

Ftalatai priskiriami prie endokrininę sistemą ardančių medžiagų, kurios toksiškai veikia reprodukciją, o tai reiškia, kad jie gali pakenkti vaisingumui ar negimusiems kūdikiams.

Europos Komisijai pateiktuose ekspertų duomenyse nurodoma, kad visa tai, ką nesusimąstydami naudojame kasdien – kvepalai, kosmetika, plastikiniai indai, skalbimo milteliai, kepimo popierius, mobilieji telefonai, asmens higienos priemonės, tekstilės gaminiai – gali būti nevaisingumo, apsigimimų, vėžio, diabeto ir net nutukimo priežastimi.

Į žmonių organizmus ftalatai patenka per maisto produktus, kurie buvo supakuoti ar pagaminti naudojant plastikinę įrangą. Pavyzdžiui, karvių melžimui ir pieno fasavimui naudojamos lanksčios plastikinės žarnos, įpakavimui – plastikiniai indai, kuriuose naudojami plastiko minkštikliai.

Kaip tvirtina Kolumbijos universiteto (JAV) mokslininkai, ftalatai yra tirpūs riebaluose, be to, ir piene esantys lipidai traukia kenksmingas medžiagas iš plastiko vamzdžių, tad pienas tampa užterštas kenksmingais chemikalais. Bet ftalatais aplinką nuodijančių daiktų ar produktų sąrašas kur kas ilgesnis.

Ftalatai naudojami ir aptinkami įvairios buitinės paskirties daiktuose: dušo užuolaidose, vinilo apmušaluose, klijuose, grindų dangose, maisto pakuotėse ir vyniojimo plėvelėse, valymo medžiagose. Asmeninės priežiūros priemonėse – lūpų dažuose, kvepaluose, dezodorantuose, plaukų priežiūros priemonėse, nagų lake, skystame muile – taip pat yra ftalatų.

Netikėti tyrimų rezultatai

Dėl ftalatų atsiradimo buityje atsakingiausi yra prekių ir produktų gamintojai. Skaičiuojama, jog vien Europoje per metus pagaminama apie 1,5 mln. tonų plastifikatorių, iš kurių maždaug 70 proc. šio kiekio sudaro ftalatai.

Ftalatų atsiradimo ir paplitimo nuotekose mastai Lietuvoje visiškai nėra žinomi. Šių medžiagų buvo rasta į bendrovės „Klaipėdos vanduo“ nuotekų valyklą atitekančiose nuotekose, todėl 2018 m. gruodžio mėn. „Klaipėdos vandens“ specialistai per Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto mokslininkų vykdomo tarptautinio STEP projekto (finansuoja Interreg V-A Pietų Baltijos bendradarbiavimo per sieną programa), skirto nuotekų dumblo technologinei ir ekologinei pažangai, susitikimą su Klaipėdos miesto visuomene, pramonės įmonių ekologais ir aplinkos apsaugos specialistais išsakė poreikį pradėti tirti naujų kenksmingų medžiagų koncentracijas skirtingų objektų nuotekose, siekiant įvertinti ftalatų atsiradimo ir paplitimo mastus.

„Tuo tikslu praėjusiais 2019 m. skirtingose Klaipėdos miesto ir rajono vietose buvo paimti 37 nuotekų mėginiai ir ištirti Vilniaus vandens tyrimų laboratorijoje“, – pasakojo Danguolė Čeledinienė, bendrovės „Klaipėdos vanduo“ ekologė.

Klaidinga vyraujanti nuomonė, kad ftalatų galima rasti tik su plastiko pramone susijusių įmonių nuotekose. Pagal tarptautinio projekto atliktų tyrimų rezultatus, galime konstatuoti ftalatų buvimą absoliučiai visose veiklose, t. y. pramonės ar gamybos įmonių, prekybos centrų, valstybinių įstaigų ir organizacijų, neturinčių visiškai jokio sąryšio su gamyba ar pramone nuotekose, taip pat nuotekose iš gyventojų, netgi mokyklose ir darželiuose.

Pavyzdžiui, vienos miesto skalbyklos nuotekose rasta net 210 μg/l ftalatų koncentracija, mašinų plovykloje – 159 μg/l, valstybinėse įstaigose ir organizacijose ftalatų koncentracija svyruoja nuo 0,71 iki 2,8 μg/l.

Nors atrodytų, kad taršiausios galėtų būti uostamiesčio pramonės įmonės, iš tikro daug kartų didesnę ftalatų taršą – iki 88 μg/l – specialistai užfiksavo iš daugiabučių namų ištekančiose nuotekose.

„Grėsmingiausiu iš tirtų elementų laikomas di(2-dietilheksil)ftalatas (DEHP). Mūsų išvalytose nuotekose šio elemento leistina koncentracija į gamtinę aplinką yra 2 mikrogramai litre (μg/l). 2017 m. mūsų valykloje fiksuota 0,72 μg/l koncentracija, o 2019 m. gruodį – 0,05 μg/l“, – pasakojo „Klaipėdos vandens“ ekologė.

Pataria vengti plastiko

Mokslininkų teigimu, pagrindine priemone apsisaugoti nuo šių kenksmingų medžiagų – vengti plastikinių produktų ar jų pakuočių, teikti pirmenybę organiškiems, stiklo pakuotėse teikiamiems produktams.

Šiuo metu pagal Klaipėdos universiteto vykdomą STEP projektą ftalatų koncentracijos yra tiriamos ir Lenkijos miesto Goleniuvo nuotekose. Taip pat planuojami Bornholmo salos miestų nuotekų ftalatų tyrimai. Turėdami šiuos duomenis, Klaipėdos universiteto mokslininkai kartu su projekto partneriais ir bendrovės „Klaipėdos vanduo“ specialistais, kurie šiame projekte dalyvauja kaip asocijuoti partneriai, galės atlikti turimų tyrimų rezultatų analizę ir padėti parengti preliminarias taršos mažinimo priemones.

Ftalatai (žymimi DEHP, BBP, DBP, DINP, DIDP, DIBP, DEP, DHP, DCHP, DNOP) naudojami polivinilchlorido (PVC) gaminiuose: plastikinėse automobilių detalėse, statybinėse medžiagose, grindų laminate, balduose, laistymo žarnose ir baseinų vamzdžiuose, kosmetikoje (kvapiosios medžiagos, kvepalai, nagų lakas), batuose, lauko aprangoje ir vandeniui atspariuose rūbuose, medicininėje įrangoje ir priemonėse, spausdinimo rašale, klijuose, lakuose ir skiedikliuose, sporto inventoriuje, žaisluose, laiduose ir kabeliuose.

Tos cheminės medžiagos yra ftalatų skilimo produktas. Pasak mokslininkų, šios medžiagos gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą ir suprastinti spermos kokybę.

Ftalatai – tai medžiaga, kuri atsakinga už plastiko lankstumą. Tyrimas parodė, kad žmonių, kurie trečdalį dienos kalorijų gauna iš greitojo maisto, ftalatų skilimo produktų organizme yra 40 proc. daugiau nei žmonių, kurie tokio maisto nevalgė.

Tyrimo autoriai norintiems valgyti sveikiau siūlo atsisakyti greitojo maisto, kuriame dažniausiai yra per daug druskos, cukraus ir riebalų.

Prieš Kalėdas rinkoje vėl pasirodė nesaugių vaikiškų žaislų. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos darbuotojai šiemet Klaipėdos apskrityje atrinko 11 tipų žaislų. Iš jų 8 neatitiko saugos reikalavimų.

Nerimą kelia ftalatai

Pasak Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Klaipėdos skyriaus vadovės Violetos Budriuvienės, vaikiškų žaislų kontrolės patikrinimai vyksta nuolatos. Tai esą yra įprastas dalykas.

"Planinių patikrinimų metu yra paimami žaislai nuodugnesniam tyrimui. Šiemet Klaipėdos apskrityje atrinkta 11 tipų žaislų, iš jų 8 tipai neatitiko žaislų saugos reikalavimų ir kėlė pavojų vaikų sveikatai. Žaisliukai atrinkti cheminiams, fizikiniams, mechaniniams požymiams nustatyti", – tvirtino V.Budriuvienė.

Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Klaipėdos skyriaus vadovės teigimu, tiriamų žaislų pavyzdžiuose nėra nustatyta, kad žaislų gamybai naudoti toksiniai dažai.
Dažniausiai esą randama ftalatų – sintetinės medžiagos, kurios yra daugelyje kosmetinių priemonių. Jie taip pat naudojami ir gaminant plastikinius vaikų žaislus. Manoma, kad ftalatai gali neigiamai veikti endokrininę sistemą, kenkti kepenims.

"Ftalatai yra cheminė medžiaga, skirta plastikui minkštinti, todėl  ji naudojama lėlių ar vonios žaislų gamybai. Jei tuose žaisluose nėra padidinto ftalatų kiekio, tokie žaislai nekenksmingi. Šios cheminės medžiagos kiekis žaisluose neturėtų viršyti vienos dešimtosios procento. Mūsų paimtuose mėginiuose šių chemikalų buvo rasta daugiau, nei leidžiama", – teigė V.Budriuvienė.

Privalo nutraukti prekybą

Inspektoriai paprastai atrenka tuos žaislus, kurie kelia pagrįstą įtarimą. Ir dažniausiai esą nuojauta neapgauna. Nustatyta, jog mažiausiai saugūs žaislai skirti vaikams iki 3 metukų.

"Tokio amžiaus vaikams skirtuose žaisluose turi tvirtai laikytis smulkios žaisliuko detalės. Negali atskilti ir jokie žaislo gabalėliai, kurių aštrios briaunos pavojingos mažyliams", – sakė V.Budriuvienė.

Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, kad spalvotos gumytės, skirtos apyrankių pynimui, gali būti nudažytos toksiniais dažais, inspektoriai paprašė ekspertų ištirti keturių gamintojų produkciją. Teigiama, kad draudžiamų cheminių medžiagų specialistai nerado.

Šiuo metu atrinkti 7 tipų žaislai, kurie inspektoriams dėl jų saugumo sukėlė šiokių tokių abejonių. Visi šių žaislų tinkamumo bandymai atliekami akredituotose laboratorijose Lietuvoje.

"Kai gausime bandymų protokolus, rašysime raštą importuotojui, kuris tiekia šiuos žaisliukus į Lietuvos rinką. Prašysime pateikti įvežimo dokumentus, išplatinimo kiekį, jie privalės tuos žaislus susirinkti iš parduotuvių", – tvirtino V.Budriuvienė.

Baudas moka importuotojai

Inspektorių teigimu, jei po patikrinimo, nustačius pažeidimų, nesaugūs žaislai toliau lieka prekyboje, yra taikomos labai didelės ekonominės sankcijos.

"Gamintojui ar platintojui, pateikus į rinką pavojingą gaminį, pirmą kartą taikoma bauda siekia nuo 5 iki 10 tūkst. litų. Jei tie gaminiai lieka rinkoje po įpareigojimo nutraukti jų realizavimą, bauda gali siekti ir 22 tūkst. litų", – pabrėžė V.Budriuvienė.

Klaipėdos apskrityje dėl pavojingų žaislų importavimo nubaustos 8 įmonės. Esą daugiausia pavojų sveikatai keliantys žaislai pagaminti Kinijoje. Tačiau teigiama, kad ne visada pigūs žaislai neatitinka saugos reikalavimų.

"Pasitaiko atvejų, kai brangesnius žaislus gaminančios įmonės, pastebėjusios broką ar reikalavimų neatitikimą, pačios susirenka juos iš parduotuvių", – teigė V.Budriuvienė.

Specialistų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį žmonių, sergančių endokrininės (hormoninės) sistemos ligomis, Lietuvoje padaugėjo dvigubai. Įtariama, kad to priežastis gali būti medžiagos, naudojamos tokiuose įprastuose gaminiuose, kaip plastikiniai indai, kosmetikos priemonės, grindų danga, drabužiai bei žaislai.

Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje“ cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė sako, kad dažnai viena pavojinga medžiaga turi visą neigiamų savybių rinkinį. Ji yra linkusi kauptis organizme ir siejama ne tik su hormoninės sistemos pažeidimais, bet ir su vėžiniais susirgimais. Taigi išvada viena – šių medžiagų visai nereikėtų naudoti.

Patikrinti visų gaminių neįmanoma

Prieš kelerius metus organizacija inicijavo vienus pirmųjų apžvalginių tyrimų – buvo ieškoma pavojingų cheminių medžiagų Lietuvos aplinkoje, sąvartynuose, pramonės įmonių ir buitinėse nuotekose. Viena iškalbingiausių projekto išvadų buvo ta, kad pavojingų cheminių medžiagų iš namų ūkių į aplinką patenka ne mažiau nei iš pramonės įmonių.

Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto mokslininkė dr. Jolita Kruopienė dalyvavo apibendrinant surinktą medžiagą ir teikiant rekomendacijas pavojingų medžiagų valdymo tobulinimui. Pasak jos, padėtį apsunkina tai, kad pačios įmonės ne visuomet žino, kokias galimai pavojingas medžiagas naudoja, o pakeisti jas saugesnėmis ne visuomet turi galimybių.

Nuo 2007 m. Europos Sąjungoje veikianti cheminių medžiagų rizikos valdymo sistema įpareigoja gamintojus prieš tiekiant į rinką medžiagas pateikti informaciją apie tai, kad jos nekenkia žmonių sveikatai ir aplinkai. Sudaromi draudžiamų, ribojamų, taip pat didelį susirūpinimą keliančių medžiagų sąrašai, kurie nuolat atnaujinami atsižvelgiant į atliekamus tyrimus ir besikeičiančias technologijas.

Pasak Aplinkos apsaugos agentūros Cheminių medžiagų skyriaus vedėjos Linos Dunauskienės, pramonė sparčiai vystosi, uždraudus vieną medžiagą, ji nebūtinai pakeičiama saugesne, o patikrinti visų iš ne ES šalių importuojamų gaminių neįmanoma. Be to, įrodyti žalą sveikatai ir aplinkai prireikia daug laiko.

„Kita problema ta, kad poveikis sveikatai, ypač aplinkai, pastebimas ne per vieną dieną. Tai ilgalaikiai procesai. Žmonėms galbūt aktualiau tai, kas vyksta šiandien – ar aš pavalgęs, ar man šalta, o ne tai, kad, pažaidus su žaislu, kuriame buvo ftalatų, vėliau pasireiškia problemos dėl nevaisingumo“, – pastebi L. Dunauskienė.

Vartotojai per mažai reikalauja iš importuotojų

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija atsakinga už daugiau kaip 30 gaminių grupių saugos kontrolę. Nors kasmet ištiriami keli tūkstančiai gaminių ir nemaža dalis pašalinama, cheminis pavojus – tik vienas iš rizikos veiksnių.

Atliekant gaminių bandymus, tiriamos tik kai kurios cheminės medžiagos. Nors daugiausia pažeidimų nustatoma iš turgaus atrinktuose gaminiuose, jų tiriama mažiausiai, o internetinės prekybos kontrolė nevykdoma visai.

„Nė viena ES valstybė narė nepasakys, kad tikrina visus 59 draudimus, nes draudime yra ne po vieną cheminę medžiagą. Be to, yra draudimų, susijusių ne vien su vartotojui skirtais produktais, pavyzdžiui, tai gali būti dažai, skirti laivams“, – sako Gaminių kontrolės skyriaus vedėja Skirmantė Ambrazienė.

Inspekcijos patirtis rodo, kad pastaraisiais metais tendencijos panašios: pažeidimų nemažėja, o daugiausia nesaugių gaminių importuojama iš Kinijos. S. Ambrazienės manymu, taip yra dėl to, kad importuotojai per mažai domisi vežamų prekių sudėtimi, o ir vartotojai per retai to reikalauja.

„Kinija jau daug metų yra ta pati kilmės šalis. Bet tai tik dar kartą parodo verslininkų, kurie nežinodami ar nenorėdami žinoti reikalavimų, įveža šias prekes iš trečiųjų šalių, neatsakomybę. Manau, kad vartotojai irgi turėtų prisiimti dalį atsakomybės pirkdami produktą. Pirmiausia – skaityti etiketę“, – pabrėžia specialistė.

Ekologijai reikia daug pastangų ir lėšų

Spaustuvinius dažus gaminanti UAB „Veika“ užsimojo sukurti žaliavą, kuri pakeistų tapetams naudojamą toksišką plastifikuotą polivinilchloridą, dažnai vadinamą tiesiog PVC ir naudojamą grindų dangose, dušo užuolaidose bei kituose plastiko gaminiuose.

Bendrovės direktoriaus pavaduotojas technologijoms Aleksejus Etinas sako, kad polivinilchloridas šiandien nėra klasifikuojamas kaip pavojinga medžiaga, o kenksmingesnis yra plastifikatorius. „Jis nėra chemiškai sujungtas su polivinilchloridu, todėl gali laisvai migruoti iš plastiko. Tai reiškia, kad, jei jūs pirštu prisiliečiate prie plastifikuoto polivinilchlorido tapetų, ant piršto lieka sluoksnis plastifikatoriaus“, – aiškina A. Etinas.

Jis pripažįsta, kad šiandien gamyboje naudojamos didelį susirūpinimą keliančios medžiagos, tačiau yra ir tokių plastifikatorių, kurie tapetuose leidžiami, bet draudžiami kitur, todėl, žiūrėdami į ateitį, gamintojai jų atsisakė patys.

Pasak verslininko, rinka nuolat reikalauja ekologiškesnių sprendimų, tačiau neretai sunku rasti alternatyvą, kuri būtų patraukli tiek kainos, tiek kokybės požiūriu: „Pavyzdžiui, tapetai, pagaminti iš paprasto popieriaus, nėra patrauklūs, dažai nėra atsparūs, o pačių tapetų kokybė prastesnė. Tam, kad pakeistum vieną medžiagą kita, dažniausiai reikia visiškai pakeisti technologiją. O tam reikia daug pastangų ir pinigų.“

Kuriamas naujas plastikas, palyginti su dabar naudojamu, yra kur kas patrauklesnis ekologijos požiūriu. „Poliolefinas, palyginti su polivinilchloridu, yra ekologiškesnis plastikas, nes neturi chloro, jį galima deginti ir gana lengvai perdirbti. Polivinilchloridas nesuyra tūkstančius metų, o poliolefinai, priklausomai nuo sudėties, ilgiausiai yra 150 metų (kai kurie – tik kelerius)“, – pasakoja A. Etinas.

Nors privalumų naujosios medžiagos turi daugiau, bendrovės atstovas mano, kad greičiausiai praeis dar dešimtmetis, kol naujasis aplinkai mažiau kenkiantis plastikas pakeis didžiąją dalį rinkoje dominuojančio PVC. Tiek laiko reikia, kad būtų pakeistos technologijos.

Nėra kompleksinio požiūrio

Tarptautinio projekto „Pagalvok, kai perki“ komiškuose filmukuose iš skardinės išsiveržę dažai nuskraidina dažytoją į orą, indų ploviklis nugraužia nuo indų dažus, žaislas paverčia vaiką kačiuku ir panašiai.

Be jokios abejonės, dauguma kasdien naudojamų cheminių medžiagų nesukelia tokio ūmaus neigiamo poveikio. Galbūt būtent dėl to daugelį žmonių sunku įtikinti atidžiau skaityti įprastų gaminių etiketes ir gerai pagalvoti, ar būtina naudoti kelis skirtingus valiklius, o kiekvieną pirkinį dėtį į atskirą plastikinį maišelį tik todėl, kad jis nekainuoja.

Iš tiesų šiandien ta pati medžiaga gali būti draudžiama žaisluose ir maisto gaminių pakuotėse, ribojama kosmetikos gaminiuose ir leidžiama tapetuose ar automobilių detalėse. Tokia sistema neįvertina rizikos, kuri kyla dėl to, kad kasdien naudojame daugybę gaminių, kurių sudėtyje yra įvairių cheminių medžiagų ir mus veikia savotiškas jų kokteilis.

„Jei mes per gyvenimą gautume minimalų tų medžiagų kiekį, mūsų organizmui nieko neatsitiktų. Bet iš tikrųjų mūsų aplinka labai įvairi, daiktų daug, todėl mes susiduriame su daugybe cheminių medžiagų, – sako L. Stančė. – Taip pat ir yra su kosmetikos priemonėmis. Niekas neįvertina, kiek jų panaudojame per dieną, per pusmetį, per gyvenimą. Dabar dar nėra kompleksinio požiūrio.“

Dažnai nusveria socioekonominė nauda

Ekspertė L. Stančė taip pat pastebi, kad pavojingos medžiagos dažnai naudojamos kaip priedai, skirti suteikti gaminiams patrauklų kvapą ar spalvą, arba prailginti jų galiojimo laiką.

Atsakydama į dažną klausimą, kodėl šios medžiagos nėra uždraustos visai, ji atkreipia dėmesį, kad šiandien pavojingų cheminių medžiagų naudojimas reglamentuojamas pagal jų naudojimo sritį, o ne galimą poveikį sveikatai ir aplinkai.

Taip pat, sako L. Stančė, atsižvelgiama ne tik į rizikos veiksnius, bet ir į tai, ar socioekonominė nauda nusveria galimą riziką, kiek svarbus gaminys, jei medžiagos nėra kuo pakeisti: „Pavyzdžiui, tokia yra medžiaga, naudojama plastikinių maišelių, kuriuose laikomas perpiltas kraujas, gamybai. Pakaitalo nėra, o turėti kraujo atsargų daug svarbiau, negu šios medžiagos atsisakyti vien dėl to, kad kažkiek jos iš maišelio patenka į kraują.“

Taigi, kol pramonė, mokslininkai ir politikos formuotojai ieško būdų, kaip apibrėžti kriterijus gaminiuose naudojamų naujų pavojingų medžiagų rizikai įvertinti ir suvaldyti, specialistai rekomenduoja mums patiems domėtis gaminių sudėtimi ir stengtis atsisakyti tų, kuriuose yra tokių medžiagų.

Cheminės medžiagos, kurių reikia vengti

L. Stančė primena, kad ftalatai – kvapikliai, naudojami kosmetikoje, kūno priežiūros priemonėse arba buitinės chemijos gaminiuose, ir siūlo vengti kosmetikos ir buitinės chemijos gaminių, ant kurių parašyta „Parfum“ ar „Fragrance“, nes tai greičiausiai ne natūralios kilmės kvapas.

„Dažniausiai, jei kvapikliai natūralios kilmės, gamintojas deda žvaigždutę (išgauta iš eterinių aliejų). Kai kurie ftalatai kvapo neskleidžia, bet turi tokį patį neigiamą poveikį ir dažniausiai jų yra minkštos plastmasės gaminiuose – lėlėse, žaisluose, pridedamuose prie žurnalų norint privilioti vaikus“, – įspėja L. Stančė.

Antra vengtinų medžiagų grupė, pasak ekspertės, – parabenai. Tai konservantai, dažniausiai dedami tam, kad kosmetika būtų apsaugota nuo mikrobų, pailgėtų jos galiojimo laikas, būtų galima laikyti lentynoje ir pan.

„Ne visi parabenai turi neigiamą poveikį – trumpos grandinės parabenai dažniausiai šiai grupei nepriskiriami, bet labai sunku įsiminti pavadinimus, nes jų be galo daug. Todėl pagrindinė taisyklė – rinktis produktus be parabenų. Dabar parabenai labai dažnai keičiami fenoksietanoliu. Bet jo poveikis toks pats neigiamas, todėl žiūrėkite, kad fenoksietanolio kosmetikos priemonėse taip pat nebūtų“, – pataria ekspertė.

Ką reiškia gaminių ženklinimas

Specialistė taip pat ragina atkreipti dėmesį į gaminių ženklinimą. Plastiko gaminiai žymimi raidėmis ir skaičiais, kurie gali padėti įvertinti jų pavojingumą. Pavojingiausiu laikomas PVC, žymimas trejetu. Jo sudėtyje yra daug chloro ir kitų priedų, todėl jis sunkiai perdirbamas ir degdamas išskiria toksiškus junginius.

Apskritai, ypač maistui, saugiau naudoti vienetu, dvejetu, ketvertu ir penketu žymimas pakuotes, nes jos neturi kenksmingų priedų ir yra lengviau perdirbamos.

L. Stančė taip pat pataria įsiminti patikimų ekologiškų ženklų pavadinimus ir aklai nepasitikėti užrašais „bio“ ir „eko“: „Šiaurės šalių gulbė ir ES gėlė – du patys paprasčiausiai įsimenami ženklai. Norint juos gauti, reikia įvykdyti gana griežtas sąlygas. Tas ženklelis gali būti tiek ant sauskelnių, tiek ant tekstilės gaminių, tiek ant kosmetikos arba buitinės chemijos produktų.“

Nemažai naudingos informacijos ir lietuvių kalba jau galima rasti internete. Vienas tokių šaltinių – svetainė www.pagalvok.lt.

Be kita ko, čia yra paprastų receptų, kaip iš paprastų sudedamųjų dalių pasigaminti saugių valymo priemonių. Pavyzdžiui, 1 puodelis vandens ir 3 puodeliai sodos puikiai atstoja šveitimo pastą. Langus ir veidrodžius valyti galima 1 litre vandens išmaišius 2 arbatinius šaukštelius maistinio acto. O pridegusius ir riebaluotus paviršius valo soda ir citrinų sultys.

Tačiau bene paprasčiausias ir pigiausias būdas sumažinti riziką yra vadovautis principu „mažiau yra geriau“. „Iš cheminių medžiagų esame sudaryti visi, jos aplink mus yra, tarp jų – ir sintetinės, ir pavojingos cheminės medžiagos. Tai neišvengiama. Mano siūlymas būtų nedidinti jų kiekio, naudotis naujomis technologijomis protingai ir įvertinti galima naudą bei galimą pavojų“, – pataria cheminių medžiagų ekspertė L. Stančė.

Kraujo tyrimą atlikęs Baltijos aplinkos forumas antradienį perspėjo, kad žmonių organizmuose gausiai kaupiasi pavojingos medžiagos, kurios gaminiuose kol kas nėra griežtai reglamentuojamos.

Pavojingų cheminių medžiagų buvo rasta visų 10 savanorių kraujyje, kuris ištirtas laboratorijoje Olandijoje.

Tyrimo autoriai paragino vartotojus atidžiau rinktis prekes, nes tik 2020 metais įsigalios Europos Sąjungos (ES) teisės aktas, pagal kurį chemines medžiagas naudoti galima tik įrodžius, kad jos nėra žalingos.

„Visų savanorių kraujas užterštas pavojingų cheminių medžiagų kokteiliu“, - spaudos konferencijoje Vilniuje sakė Baltijos aplinkos forumo atstovė Justė Buzelytė.

ES finansuoto tyrimo metu ieškota trijų medžiagų grupių: ftalatų, kurie naudojami plastmasės gaminiuose, kvepaluose ir statybinėse medžiagose; degumą mažinančių medžiagų, kurios naudotos elektronikos prietaisuose, balduose ir tekstilės gaminiuose; perfluorintų junginių, kurie naudojami neprisvylančiuose induose.

Anot tyrimo iniciatorių, šios medžiagos siejamos su įvairiomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu, autoimuninėmis ligomis, vaisingumo problemomis, nors kol kas nėra bendro sutarimo, koks šių medžiagų kiekis laikytinas pavojingu sveikatai.

Pavojingų cheminių medžiagų kokteilis buvo rastas ir namų dulkių mėginiuose bei prekėse prekybos centruose - staltiesėje, žaislinėse lėlėse, tapetuose, vaikams skirtame gimnastikos kamuolyje, plastikinėje avalynėje.

Organizacijos atstovė Laura Stančė sakė, kad ES apsisprendė dėl teisės akto, kuriuo remiantis chemines medžiagas naudoti galima tik įrodžius, kad jos nėra žalingos sveikatai ir aplinkai, tačiau iki 2020 metų numatytas pereinamasis laikotarpis.

Vienas iš tyrimo savanorių muzikantas Jurgis Didžiulis pabrėžė, kad domėtis naudojamų gaminių sudėtimi turi turi patys vartotojai: „Labai svarbu, kad kiekvienas iš jūsų prisiimtų atsakomybę už save ir savo šeimą, ir pasiskaitytų. Pavojus yra tikras“.

Baltijos aplinkos forumas parengė atmintines, kuriose pateikia informacija apie pavojingas chemines medžiagas žaisluose, statybinėse medžiagose ir balduose, kūno priežiūros ir buitinės chemijos priemonėse.

Daugiau kaip 200 cheminių medžiagų, tarp jų bisfenolis A, parabenai, ftalatai, laikomos endokrininę sistemą ardančiomis medžiagomis, ir sulaukia vis daugiau dėmesio iš įvairių Europos institucijų.

Jomis susirūpinta po to, kai pastebėta, kad šios medžiagos gali sukelti gyvūnų lyčių pasikeitimus ir stipriai sutrikdyti žmogaus sveikatą.

Danijoje susirūpinta vyrų vaisingumo grėsme

Gyvūnų lyčių pasikeitimai pastebėti tarp vandens sraigių. Žmogui šios medžiagos pavojingos todėl, kad galimai lemia prastesnę spermos kokybę, moterų nevaisingumą, diabetą, vėžinius susirgimus, nutukimą. Šios medžiagos per motinos pieną gali patekti ir į kūdikių organizmą, turėti įtakos ne tik vaikams, bet ir paaugliams.

„Per pastaruosius 20 metų padaugėjo žmonių hormoninių sutrikimų, įskaitant pablogėjusią spermos kokybę, ankstyvą lytinį brendimą, tam tikrų vėžio formų atvejus. Svarbu ir tai, kad hormoninė sistema labai glaudžiai veikia nervų sistemą. Tokioms ligoms nustatyti reikia mokslinių tyrimų. Kadangi nėra ūmaus poveikio, sakoma – na ir kas, galima palaukti. Danijos mokslininkai viename straipsnyje yra paskelbę drąsią prognozę, kad po 40 metų Danija susidurs su didele vaisingumo problema užtat, kad labai plačiai naudojami ftalatai.

„Danijoje ištirta tiek avalynė, tiek sauskelnės, tiek maistui naudojami įvairūs indai. Tyrėjai padarė išvadą, kad  po 40-ies metų vyriškių, kurie gali susilaukti vaikų, Danijoje gali sumažėti iki 80 proc. Taigi, galime palaukti 40 metų skaičiuojant nuo 2003-ųjų ir pasižiūrėti“, - tokias grėsmes visuomenėje plačiai paplitus ftalatams įžvelgė Baltijos aplinkos forumo (BEF) cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.

Specialistė kartu su kolege Juste Buzelyte dalyvavo Prieraišios tėvystės centre surengtoje viešoje paskaitoje „Endokrininę sistemą ardančios medžiagos: kodėl apie jas reikia žinoti“. Jos metu ekspertės dalijosi įžvalgomis, kur kasdienėje žmogaus veikloje gali būti aptinkamos šios galimai pavojingos medžiagos ir kaip jų išvengti.

L. Stančė, pristatydama Danijoje atliktą studiją, pabrėžė, kad sunku nuspėti, ar tokie nuogąstavimai pasitvirtins, tačiau aišku viena - cheminės medžiagos pasižymi kompleksiškumu, t. y. paprastai veikia ne atskirai, bet jungiasi į bendrus darinius ir tuomet jų poveikis tampa dar sunkiau prognozuojamas.
„Iš aplinkos gauname ir istorinę taršą, dėl kurios nieko negalime padaryti, tačiau taršos šaltinių daugėja...“, - atkreipė dėmesį pranešėja.

Pavojai atrasti vykdant tyrimus su žiurkėmis

Pirmą kartą mokslininkai ftalatus atrado bandymų metu. Kaip pasakojo L. Stančė, viena mokslininkė Danijoje vykdė tyrimą su žiurkėmis. Ji pakeitė jų gertuvėles iš metalinių į plastmasines, kurių sudėtyje galimai buvo ftalatų. Mokslininkė pastebėjo, kad žiurkės pradėjo dvėsti neįtikėtinai greitai.

„Ji pradėjo ieškoti, kokių medžiagų daugiau patenka į žiurkių organizmą ir aptiko, kad pelių organizme padaugėjo ftalatų. Pradėjo ieškoti iš kur ir atrado, kad vienintelį sąlytį su maistu turėjo žiurkių gertuvėlės. Kadangi gertuvėlės buvo ilgai naudojamos, iš jų pradėjo skirtis ftalatai.

Mokslininkė pradėjo tyrinėti, kokiuose dar daiktuose mūsų aplinkoje yra tų ftalatų. Danijoje atrasta, kad jų yra guminiuose batuose, vaikų žaisluose, plastmasiniuose buteliukuose, plastikiniuose vandens buteliuose. Šie buteliai iki šiol yra didelė problema, nes tam naudojamas pats prasčiausias plastikas.

Dėl to į plastikinius butelius antrą kartą vandens nereikėtų pilti. Svarbu, kad ftalatai paprastai neišsiskiria į aplinką, jeigu yra normali temperatūra – tačiau negerai, jei palieki ant saulės, jeigu butelį sulamdai, įbrėži“, - pasakojo cheminių medžiagų ekspertė.

Ji pabrėžia, kad vaikų prekėse – buteliukuose, čiulptukuose ftalatų naudojimas nuo 2011 m. yra uždraustas, tačiau toks draudimas galioja tik prekėms, kurios skirtos vaikams iki trijų metų.

„Jeigu turite vyresnių vaikų ir šaukštelių, kurie skirti naudojimui tik nuo trijų metų, yra didelė tikimybė, kad ten ftalatų gali būti“, - akcentavo L. Stančė. Ji sako, kad toks apribojimas plačiau netaikomas galimai dėl to, kad moksliniai tyrimai tyrimams nelygūs, vienuose pritrūksta reikiamos imties, kiti tyrimai gali būti vykdomi pagal užsakymą, todėl labai trūksta išsamių ir ilgų tyrinėjimų, kurių rezultatais galima būtų remtis visuotiniu mastu uždraudžiant tam tikrų prekių, kuriose yra ftalatų, gamybą ir prekybą.

Didžiausia tikimybė ftalatų aptikti ir PVC dangoje, kuri dominuoja viešosiose įstaigose.
„Ir po šiai dienai PVC danga naudojama ligoninėse, gimdymo namuose. Nėra tokio kriterijaus, kad kažkas žiūrėtų, svarbu, kad būtų pigu ir gerai valytųsi“, - sakė L. Stančė.

Sudėtingiausia prekių kategorija – statybinės medžiagos

„Yra sakančių – ai, kas bus – tas bus, vis tiek kada nors numirsiu. Galvojama, kad gal manęs tai nepalies, bet juk daroma žala ir aplinkai – nyksta žuvys, dumbliai, kurie irgi reikalingi“, - sakė BEF ekspertė.

Jos teigimu, jeigu galimai pavojingų cheminių medžiagų dar galima išvengti vaikų prekėse, labai sudėtinga jų išvengti daranti remontą – t. y. perkant statybines medžiagas.

„Jeigu dar perkant šaukštelį ar maišelį gali riziką sąmoningai sumažinti, bet kai darai remontą – tai tampa labai sudėtinga“, - teigė L. Stančė.
Jai pritarė ir viena mama iš salės, atėjusi pasiklausyti viešos paskaitos. Ji pasidalino savo rūpesčiu darant remontą: „Kai lakavau sienas ekologišku laku, po dviejų metų reikėjo visiškai naujai viską nušlifuoti, nes labai greitai dėvėjosi ir buvo nepraktiška“.

L. Stančė pritarė šiai įžvalgai ir pridėjo: „Gamintojai sako, kad negali investuoti į technologijas, kurios leistų pasiūlyti ilgaamžiškesnį varianatą, nes rinka yra per maža“.

Kur slypi pavojai ir kaip jų išvengti?

Baltijos aplinkos forumas yra išleidęs lankstinuką apie endokrininę sistemą ardančias medžiagas – kur jos slypi ir kaip jų būtų galima išvengti.
Pirma, rekomenduojama atkreipti dėmesį į maiste aptinkamus pesticidus (vaisiuose ir daržovėse) ir pavojingas chemines medžiagas, kurios buvo naudojamos apdorojimo metu ar pateko iš pakuotės. Kaip pavyzdys galėtų būti bisfenolis A (BPA), kuris naudojamas plastikinėse maisto pakuotėse.
Siekiant to išvengti geriau rinktis sezoninius, vietinius, nesupakuotus maisto produktus. Arba sertifikuotuose ūkiuose užaugintas daržoves ir vaisius, kuriuose aptinkami mažesni pesticidų likučių kiekiai. BEF ekspertai taipogi pataria vengti maisto skardinėse, nes beveik visų skardinių maisto pakuočių vidus yra padengtas epoksine derva su bisfenoliu A.

Namuose maistui pakuoti geriau rinktis stiklą, keramiką ar nerūdijantį plieną, o maisto nešildyti plastikiniuose induose ir maišeliuose.

Tam tikrų pavojų slypi ir žmonių perkamoje tekstilėje, avalynėje, rūbuose. Anot BEF lankstinuke pateiktos informacijos, daugiausiai rizikos sukelia importuojami tekstilės gaminiai, kuriuose yra aptinkama nonilfenolių etoksilatų (NPE) likučių.

„Nors šios medžiagos naudojimas ES yra uždraustas, tačiau į rinką patenka su importu, nes draudimai negalioja kitose šalyse. Etoksilatai iš drabužių išsiplauna, todėl prieš velkantis naują rūbą, patariama jį išsiskalbti“, - rašoma BEF išleistame lankstinuke.

Mamoms derėtų nepirkti vaikiškų drabužėlių, papuoštų PVC lipdukais, nes juose gali būti ftalatų.
Įdėmiau vertėtų patyrinėti ir kūno priežiūros priemones, ypač apsauginius kremus nuo saulės, dieninius kremus su parabenais, prausimosi želė, šampūnus ir t.t.

Mažiau yra geriau! Tokiu šūkiu siūloma vadovautis renkantis kosmetika ir vaikų kūno priežiūros priemones. Taip pat rekomenduojama domėtis perkamų produktų sudėtimi.

Kraštutinumai nėra gerai

„Endokrininę sistemą ardančios medžiagos yra surūšiuotos, 149 yra paskelbtos kaip tikrai pavojingos, nes yra įrodymų, tačiau kalbama apie 2 tūkst. […] Kraštutinumai irgi nėra gerai, jeigu ieškosi vien (ekologiškų – red.past. ) - pavargsi, būsi supykęs, o neigiamos emocijos irgi vėžį skatina. Kur galima, žinai ir matai pasirinkimą, galima rinktis“, - tokį patarimą davė L. Stančė viešos paskaitos susirinkusioms paklausyti mamoms.

„Renkantis kosmetiką reikėtų pramokti skaityti sudėtį, antra galima teikti gamintojams užklausas apie jų produktų sudėtis. Reikėtų nebijoti ir klausti. Jeigu į parduotuvę ateis 10 žmonių, kurie paklaus, galbūt ir darbuotojai nueis pas savo viršininką ir pasidomės, nes „klientai klausinėja, o aš nežinau, ką atsakyti“, - patarė aplinkosaugos specialistė J. Buzelytė. Anot jos, renkantis gaminius galima domėtis pačiais gamintojais, kurie deklaruoja skaidrius ir viešus prekių gamybos principus ir socialinę atsakomybę.

„Aš linkusi tokiais pasitikėti, nes nemanau, kad jie norėtų suteršti savo vardą, jei kas patikrintų ir kažką rastų“, - sakė BEF atstovė.

Abi specialistės sutinka, kad iš pradžių pereiti prie atidaus prekių ir gaminių sudėčių skaitymo nėra paprasta, tačiau įmanoma. Iš pradžių jos siūlo žengti vieną žingsnį, domėtis pamažu, įsimenant vis daugiau medžiagų, kurios galimai gali trikdyti endokrininę sistemą, o paskui žingsniuoti vis drąsiau, kol galiausiai pavyks surasti nuolatinius gamintojus, kuriais pasitikėsite ir jų produkciją galėsite pirkti nesibaimindami pavojų.