Jie pora ne tik kūrybinėse dirbtuvėse, bet ir asmeniniame gyvenime, kartu kuriantys ir per LRT rodomą televizijos serialą „Trolių ferma“. Filme „Man viskas gerai“ G. Siurbytė sukūrė panikos atakų kamuojamos mokslininkės Marijos vaidmenį, kuriai gyvenimą apsunkina ne tik profesiniai iššūkiai, bet ir sudėtingi santykiai su artimaisiais.

Aktorė pasakoja, kad filmas ir jos vaidmuo sulaukė įvairių komentarų, nuo „genialu“ iki „šūdas“, tad juokaudama nusprendė, kad geriausiai jos gebėjimus apibendrina frazė „genialus šūdas“.

„Kauno dienos“ studijoje kūrėjų pora papasakos apie sudėtingus filmavimo užkulisius, kuriuose pagrindinio vaidmens atlikėjai talkino ir kaskadininkai, o jai pačiai teko įveikti įvairias baimes. G. Siurbytė atvirai kalba ir apie realiame gyvenime ją kamuojančias panikos atakas, tad šis pokalbis sudomins ne tik kino mėgėjus, bet ir visus, besidominčius žmogaus vidiniu pasauliu.

Dramedijoje „Man viskas gerai“ režisierius pina juokingai dramatišką pasakojimą apie nerimo ir panikos atakų kankinamą neuromokslininkę Mariją (aktorė Gabija Siurbytė), smagių nuotykių kupinus jos pasivaikščiojimus pasąmonės koridoriais, gerai atpažįstamus šeimos santykius, darbo kolegų įžūlumą. Tai – gana asmeninis filmas, režisierius E. Jankauskas tai, kas vyksta per panikos atakas, patyrė iš labai arti – pagrindinio vaidmens atlikėja, jo žmona G. Siurbytė su nerimo sindromu gyvena jau penkiolika metų.

„Kurdamas filmą, visada priimu trečiojo žmogaus – žiūrovo poziciją: ką turiu padaryti, kaip nufilmuoti, kad mano pasakojama tema žmogui pasidarytų svarbi ir įdomi. Filmas kurtas dideliam kino ekranui – jame gausu vizualiųjų ir specialiųjų efektų, kaskadinių triukų, gyvūnų. Dirbau ne tik su lietuvių, bet ir su švedų povandeninio filmavimo komanda bei lenkų garso efektų kūrėjais, nes norėjau, kad žiūrovo akis nenuobodžiautų“, – sako filmo režisierius E. Jankauskas. Po raudonojo kilimo premjeros su režisieriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

A. Solominos nuotr. 

– Scenarijų šiam filmui rašėte kartu su filmo prodiusere, pagrindinio vaidmens atlikėja ir žmona G. Siurbyte. Prie jūsų taip pat prisidėjo dramaturgė Birutė Kapustinaitė. Kaip sugalvojote panikos atakų keliamą siaubą pavaizduoti tarsi perspaustais kadrais, kuriuose ant žirgų pasirodo vyrai su gobtuvais, plaukioja pripučiami ančiukai ar teka mazuto kriokliai?

– Apie tai, ką jaučia panikos priepuolių ištiktas žmogus, geriausiai mums galėjo papasakoti Gabija, nors tie, kas jų patyrė, išgyvena skirtingus pojūčius, – vieni jaučiasi įstrigę tunelyje, kiti negali kvėpuoti. Tai – labai asmeniška, man buvo vienas didžiausių meninių iššūkių filme parodyti, kad su savo baimėmis galima susidraugauti. Taip pat svarbu keisti žmonių, kurių visa tai, rodos, neliečia, požiūrį. Juk ir aš pats, kai kas nors pasiskųsdavo, kad blogai jaučiasi, sakydavau: „Neišsigąsk, nieko baisaus, viskas bus gerai.“

Nuoširdžiai žaviuosi Gabijos drąsa, ji labai daug jėgų atidavė filmui – filmavosi ir po vandeniu, ir vandenyje, šaltyje, ir itin asmeninėse scenose. Ji vis juokaudavo: „Ernis, aiškiai, nori mane nužudyti.“

– Pakalbėkime būtent apie jas. Gabijos partneris filme – aktorius Andrius Paulavičius, sukūręs jos vyro, žinomo dirigento personažą. Suguldėte juos į lovą ir tavo kamera juos fiksavo visiškai nuogus. Juk ne šiaip sau atsirado šios scenos filme?

– Man jos kalba apie tai, kad šeimoje intymumas visiškai nereiškia artumo. Gali būti nuogas vienas prieš kitą, tačiau visiškai nežinoti, kas darosi tavo artimiausio žmogaus galvoje. Mudu su Gabija labai daug kalbamės, esame visiškai atviri vienas su kitu, gal todėl daug kam mūsų santykiai atrodo dramatiški, ugningi. Mes daug pykstamės ir užsiliepsnojame, kaip degtukai. Ypač kai kartu dirbame. Juk, kad ir ką darytum, kiekvienas iš mūsų turi savo požiūrį, o už jį reikia pakovoti. Gabija kino aikštelėje yra ne mano žmona, ji – aktorė, kaip ir bet kuris kitas aktorius.

A. Solominos nuotr. 

– Filme pasakojate moters istoriją. Turbūt jūsų požiūris skyrėsi nuo dviejų scenarisčių, moterų požiūrio?

– Aš stengiuosi neradikalizuoti – vyras, moteris. Koks skirtumas, juk vis tiek esi kūrėjas. Man kur kas svarbiau mąstyti apie tai, kodėl įgyvendini, ką sumanęs, ir kodėl tau svarbi būtent ši istorija. Šitame filme mes mėginome išsiaiškinti, kodėl perfekcionizmas ir noras tapti tobulam gimdo nerimą? Ką tavo gyvenime reiškia šeima ir jos tradicijos? Kodėl vis dar svarbu taikytis prie kitų nuomonės ir būti tokiam, kokiu jie norėtų, kad būtum.

– Kad papasakotumėte Marijos istoriją, pasitelkėte dar tris skirtingų kartų moteris. Ar manai, kad šeimos tradicijos suformuoja ir naujas kartas, kurioms laužyti tas tradicijas yra be galo sunku?

– Man patiko režisuoti sceną, kurioje pristatome močiutę, ją nuostabiai vaidina aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Net būdamas vyras lengvai galėčiau susitapatinti su keistu močiutės, mamos (aktorė Nelė Savičenko) bendravimo būdu, – nes taip vis dar elgiasi šeimos. Lyg ir būtų galima sakyti, kad trūksta meilės ir supratimo, bet išties taip nėra. Tiesiog jos mano, kad šitaip turėtų elgtis, nemoka kitaip.

– Nuo tada, kai pradėjote filmą, praėjo ketveri metai, premjerą sustabdė pandemija. Ar prisimenate, nuo ko prasidėjo „Man viskas gerai“ istorija?

– Tai buvo Gabijos mintis. Po filmo „Čia buvo Saša“ pristatymo ji manęs paklausė, ar nenorėčiau sukurti filmo apie labai stiprią moterį, kurios stiprybė turi pasekmių. Žinojau, apie ką ji kalba, tačiau man reikėjo sugalvoti, kas turėtų atsitikti, kad ir man pačiam ši tema suskambėtų?

Kodėl nerimo tema turėtų būti aktuali žiūrovui, kaip jis galėtų su ja susitapatinti? Su Gabija daug kalbamės apie nerimą, tačiau svarbu suprasti, kad kitas padėti negali, neturi jokių priemonių, tik tas, kuris tai išgyvena, gali pereiti per visą šį mėšlą. Todėl man atrodė svarbu išsiaiškinti, iš kur ir kodėl ši problema kyla?

– Ernestai, o kaip jums, būnančiam šalia, sekėsi išgyventi pačius blogiausius Gabijos nerimo laikus? Kai ji dar pati gerai nesuprato, kas vyksta?

– Aš labai atsiprašau, bet nelaikau atmintyje blogų prisiminimų, stengiuosi gyventi čia ir dabar. Kas buvo, pražuvo, reikia judėti toliau. Panika ir nerimas yra pasekmė, ne priežastis. Panikos priepuoliai yra simptomas, pranešantis, kad ne viskas yra gerai. Tai raudona vėliava, liepianti sustoti, žmogui tereikia į tai atkreipti dėmesį. Perfekcionizmas – šių dienų religija, pasaulis pilnas sėkmės istorijų, o mes nuolat stebimės: „Ar aš pakankamai geras? Ar mano vaikams gerai seksis?“ Vaikystėje pradedi tikėti, kad nusipelnysi meilės, jei gausi gerus pažymius ar išvalysi indus. Vėliau ši istorija tęsiasi, ir taip norisi, kad kiti kalbėtų apie tavo pasiekimus. Bet savo atspindį vandenyje mes matome tik tada, kai vanduo ramus. Niekada to negalėsite padaryti, jei patiriate stresą.

L. Šalnos nuotr. 

Labai svarbu pastebėti, kada įsijungia raudonas mygtukas. Svarbu įsigilinti, kaip jautiesi, tai tikrai nėra lengva, nes juk realiai nesupranti, kas su tavimi vyksta. Kažkas negerai... Pagalvoji apie tai, bet niekam nesakai, nerodai, negali būti kitoks nei visi, tarsi sugadintas. O tada mygtukas vis dažniau pradeda įsijungti ir prasideda kur kas baisesni dalykai. Toks yra užburtas panikos ratas, saugantis tavo paslaptis ir baisius išgyvenimus, nes juk niekam kitam taip nebūna... Būna! Ir galiu pasakyti, kad panika ir baimė bijo viešumo.

Aš irgi kartais išgyvenu nerimą, prieš filmo premjerą nerimavau. Bet mano nerimas – ne toks kaip Gabijos.

– Savo filmu jūs tarsi sakote, kad nerimas gali išsigąsti, jei iš jo pasišaipysi. Todėl ir šaipotės?

– Pagalvokite, ką atsakysite žmogui, kuris sako: „Aš panikuoju.“ „Tai – nepanikuok!“ Mūsų mintis buvo negąsdinti. Nei vaizdais, nei muzika, geriau leistis į absurdo nuotykį, kuris žiūrovui parodys, koks tai baisus jausmas, tačiau nuo jo nemirštama. Ir raminti turėtų suvokimas, kad viskas praeis. Viskas yra menama, kad ir kaip baisu tai būtų.

– Su Gabija esate pora ir gyvenime, ir darbe, ir kūryboje. Kai sekasi derinti?

– Man labai svarbu laisvė. Visur ir visada – gyvenime, kūryboje. Mums smagu būti kartu, bet labai stengiamės nelįsti ten, kur nereikia. Mano režisūra yra mano režisūra, Gabijos vaidyba yra Gabijos vaidyba. Vienas kitam galime patarti, kartais aprėkiame vienas kitą, bet tikrai nenurodinėjame, kaip turėtume elgtis. Režisūroje yra toks geras posakis – nesugadink to, kas veikia. Tas pats galioja ir santykiams. Man atrodo, kad svarbu, kai kiekvienas darome tai, ką norime. Tai nėra paprasta, bet įdomu.

Darbas mums abiem teikia džiaugsmo, man atrodo, visada taip yra, jei su savimi turi OK santykį. Kūryba yra mūsų laisvės išraiškos forma, tai mus „veža“, mes mokomės, atrandame, padedame kitiems, mokome. Siaubingai įdomus, niekada nesibaigiantis saviugdos procesas!

Kartais pametame vienas kito mintį ir nebesuprantame, kurio mintis buvo, – esame tarsi vienas organizmas, kuris dalijasi tuo, ką turi. Galime dalytis mintimis, idėjomis ir kartu galvoti, ką norėtume drauge sukurti, apie ką būtų aktualu kalbėti. Esame labai panašūs, kartu ir siaubingai skirtingi, bet aiškiai žinome, kad santykius svarbu puoselėti.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė. 

Filmo „Man viskas gerai“ tarptautinė premjera įvyko prieš pusantrų metų Varšuvos kino festivalyje. Lietuvišką filmo premjerą sustabdė pandemija.

„Mūsų filmas – kontrastingas, toks rimtas, nerimtas. Jame visko daug – mokslininkų, pelių, arklių, skęstančių automobilių ir keistų žmonių“, – prieš sako pagrindinį – mokslininkės Marijos vaidmenį filme atliekanti aktorė Gabija Siurbytė. Jai svarbu, kad apie šių laikų pandemiją – nerimą – kalbantis filmas paliestų žiūrovus ir padėtų jiems iš arčiau susipažinti su nerimu bei panikos atakomis. „Tai – svarbu, – įsitikinusi Gabija, – ir jei šis filmas padės bent vienam žmogui, savo misiją būsiu įvykdžiusi“. 

J. Satkūnaitės nuotr

„Man viskas gerai“, – kartoja režisieriaus E. Jankausko filmo herojė. Ji tokia stipri, kad niekas, net patys artimiausi žmonės, tuo neabejoja. „Šį rytą atsibudau be balso, paprastai repetuoju kalbą, bet šį kartą nesurepetavau, atsiprašau už balsą iš stoties“, – premjeros vakarą greitakalbe scenoje bėrė filmo prodiuserė, viena iš scenarijaus autorių, pagrindinio vaidmens atlikėja G. Siurbytė. Ji dėkojo filmo kūrybos komandai, rėmėjams už tikėjimą projektu ir jo įgyvendinimą.

Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina.

Užtruko ketverius metus, kol filmas „Man viskas gerai“ pasiekė žiūrovus. „Mes planuojame, o gyvenimas juokiasi“, – savo kalbą baigė G. Siurbytė ir perdavė scenoje mikrofoną savo vyrui, filmo režisieriui E. Jankauskui, kuris išreiškė viltį, kad žiūrovai filmą perskaitys. „Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina“, – jis sakė.

„Man viskas gerai“ – tai linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto, nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

J. Satkūnaitės nuotr.

„Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrybą finansavo Lietuvos kino centras. Režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Aničas, kompozitorius Paulius Jurevičius, vaidina: G. Siurbytė, Andrius Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.

Filmo „Man viskas gerai“ tarptautinė premjera įvyko prieš pusantrų metų Varšuvos kino festivalyje. Lietuvišką filmo premjerą sustabdė pandemija.

„Mūsų filmas – kontrastingas, toks rimtas, nerimtas. Jame visko daug – mokslininkų, pelių, arklių, skęstančių automobilių ir keistų žmonių“, – prieš sako pagrindinį – mokslininkės Marijos vaidmenį filme atliekanti aktorė Gabija Siurbytė. Jai svarbu, kad apie šių laikų pandemiją – nerimą – kalbantis filmas paliestų žiūrovus ir padėtų jiems iš arčiau susipažinti su nerimu bei panikos atakomis. „Tai – svarbu, – įsitikinusi Gabija, – ir jei šis filmas padės bent vienam žmogui, savo misiją būsiu įvykdžiusi“.

„Man viskas gerai“, – kartoja režisieriaus E. Jankausko filmo herojė. Ji tokia stipri, kad niekas, net patys artimiausi žmonės, tuo neabejoja. „Šį rytą atsibudau be balso, paprastai repetuoju kalbą, bet šį kartą nesurepetavau, atsiprašau už balsą iš stoties“, – premjeros vakarą greitakalbe scenoje bėrė filmo prodiuserė, viena iš scenarijaus autorių, pagrindinio vaidmens atlikėja G. Siurbytė. Ji dėkojo filmo kūrybos komandai, rėmėjams už tikėjimą projektu ir jo įgyvendinimą.

Užtruko ketverius metus, kol filmas „Man viskas gerai“ pasiekė žiūrovus. „Mes planuojame, o gyvenimas juokiasi“, – savo kalbą baigė G. Siurbytė ir perdavė scenoje mikrofoną savo vyrui, filmo režisieriui E. Jankauskui, kuris išreiškė viltį, kad žiūrovai filmą perskaitys. „Man šis filmas yra apie žmogaus tikėjimą, viltį ir norą būti geresniu, mylimu, žmogiškesniu. Apie košmarą, į kurį gali patekti, jei nėra kas užjaučia, supranta, atsisuka ir apkabina“, – jis sakė.

„Man viskas gerai“ – tai linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto, nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

„Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrybą finansavo Lietuvos kino centras. Režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Aničas, kompozitorius Paulius Jurevičius, vaidina: G. Siurbytė, Andrius Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė.

„Aš tikrai ten sėdėjau“, – patvirtina aktorė Gabija Siurbytė ir priduria, kad naujame režisieriaus Ernesto Jankausko filme „Man viskas gerai“ filmavimų vandenyje ir ant vandens buvo ypač daug.

Nerimo kamuojamos mokslininkės Marijos personažą filme sukūrusiai G. Siurbytei filme „Man viskas gerai“ teko filmuotis ir tvenkinyje, ir didelėje upėje, ir mažame upelyje, ir specialiai įrengtame, filmavimams pritaikytame baseine. „Oras filmavimams pasitaikė ne pats palankiausias, – prisimena pirmąją filmavimo pamainą. – Naktis, vėjas, oro temperatūra – apie nulį, aš – viduryje tvenkinio. Turiu filmuotis ir virš vandens, ir panirusi. Ant manęs dar pilamas šaltas lietus. Na, nebuvo smagu, tikrai. Po kiekvieno dublio mane šildydavo – pildavo šiltą vandenį.“

Filmo kūrėjai vienam epizodui netgi įrengė specialų baseiną. Jis buvo pastatytas uždarame paviljone, o Gabijai teko sėsti į baseine panardintą automobilį. „Neslėpsiu, reikėjo save drąsinti, įkalbinėti, kad viskas saugu. Jei prireiks deguonies, man jo paduos, galėsiu įkvėpti. Dirbau su kiečiausiais Lietuvos kaskadininkais, jie mane treniravo, negalėjau pasišiukšlinti“, – pasakoja aktorė.

Kino triukų toje filmavimo pamainoje buvo ir daugiau – speciali įranga palaikė tinkamą vandens temperatūrą, baseinas buvo paverstas ežeru su drumzlinu vandeniu, jame susodinti augalai. Filmuoti povandeninių scenų atvyko povandeninio filmavimo kameros operatorius iš Švedijos Ericas Borjesonas.

Povandeninio filmavimo scenas rengė, organizavo ir kūrė didžiulė komanda. Gabija pasakoja, kad darbas vos nesustojo, – vidury nakties dingo elektra. Filmavimus išgelbėjo elektros generatorius, kurį neįtikėtinu greičiu rado ir atvežė komanda.

Pagrindinio vaidmens atlikėjai jos mokslininkės Marijos vaidmuo buvęs sunkus ne tik emociškai, jis pareikalavo ir fizinio pasiruošimo. Aktorė dėkinga treneriui Gediminui Imbrasui. Tai jo dėka sustiprėjo, pasirengė filmavimams, įgavo formą, o per filmavimus galėjo nardyti, būti vandenyje be deguonies, bėgioti su aukštakulniais, vairuoti dideliu greičiu, filmuotis su pelėmis ir arkliais.

Gabija teigia atsikračiusi ir baimės, kuri ją kaustė per pirmuosius filmavimus po vandeniu. Svarbiausią ir sunkiausią povandeninio nardymo mokymų dalį perėjusi, šiandien aktorė nardymui netgi norėtų skirti daugiau laiko. „Supratau, kad tai galėtų tapti mano hobiu“, – kalba G. Siurbytė.

„Man viskas gerai“ – linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo sukurtą tobulos moters įvaizdį. Grįžusi iš klinikos, ji siekia įtikinti šeimą ir kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto nuslėpti panikos atakas, tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės yra daug sunkiau, nei ji mano. Ypač kai paauglė dukterėčia girta naktimis dainuoja Vitalijos Katunskytės dainas, mama ginčijasi su gydytojais dėl operacijos, močiutė prikaišioja, kad per mažai valgo, o sužadėtinis visiškai nenorėtų matyti jos karjeros aukštumų.

Kino filmas „Man viskas gerai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo sausio 27 dienos. Filmo kūrimą finansavo Lietuvos kino centras. Filmo režisierius E. Jankauskas, operatorius Feliksas Abrukauskas, dailininkas Paulius Jurevičius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, vaidina: G. Siurbytė, A. Paulavičius, Marius Repšys, Donatas Šimukauskas, Mija Di Marco, Nelė Savičenko, Elvyra Žebertavičiūtė, Dovilė Kundrotaitė. 

Apie kino menui ir užsienio kūrėjams parduotas vasaras – pokalbis su Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos nare, reklamų ir filmų gamybos namų "Dansu" direktore Gabija Siurbyte.

– Ką tik kartu su švedų kompanija "Eyeworks" Vilniuje baigėte filmuoti aštuonių dalių televizijos serialą "Farang", o jau startuoja naujas švediškas filmas "2060". Ar tai jums įprastas tempas?

– Atsiradus mokestinei lengvatai, tai jau tampa įprastu tempu ir džiugina. Lietuva vėl atsirado užsienio filmų gamintojų žemėlapyje. Pastaruoju metu susidomėjimas itin didelis, tad labai svarbu užtikrinti aukštą atliekamų paslaugų kokybę ir įsipareigojimų pagal mokestinę lengvatą vykdymą. Šioje srityje konkuruojame ne tik su kaimyninėmis Latvija bei Estija, bet ir su Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija.

– Kokie veiksniai lemia, kad vykdyti projektą Lietuvoje tampa patrauklu?

– Pirmas klausimas, kurį užsienio kino kūrėjai užduoda mums yra: kokias skatinimo priemones kino gamybai siūlo jūsų šalis filmų gamintojams? O jau po to teiraujasi apie lokacijas, komandos profesionalumą, kainą, kalbą ir t.t. Esame maža valstybė, tad negalime pasiūlyti kalnų, dykumų ar ištaigingų pilių, tačiau Vilniaus senamiestis žavingas, turime daug miškų ir ežerų, jūrą, kopas, tad pritraukiame projektus, kurių veiksmas gali vykti vietovėje, panašioje į Lietuvą.

Labai trūksta įvairiomis užsienio kalbomis vaidinančių aktorių, kaip ir kitų tautybių ar rasių žmonių masinėms scenoms. Taigi nesame labai patogūs, bet Vyriausybės prieš beveik dvejus metus priimtas įstatymas dėl mokestinės lengvatos mums atveria vis daugiau galimybių.

– Kas yra mokestinė lengvata? Ir kas gali ja naudotis?

– Jei trumpai ir supaprastintai – tai galimybė kino kompanijoms sutaupyti 20 proc. filmo biudžeto, Lietuvos verslininkams, skyrusiems mokėtino pelno mokesčio dalį filmo gamybai, gauti 11,25 proc. naudą, o Lietuvos kino pramonei gyvuoti, auginti profesionalus, pritraukti milijonus eurų užsienio investicijų ir būrius turistų. Jei šios paskatos nebūtų, projektai, kuriuos vykdau šiuo metu, būtų įvykę Rygoje ar Sofijoje. Tikrai ne Vilniuje.

– Ar patogu filmuoti Lietuvoje, ar mūsų šalis atvira filmavimams?

– Lietuvoje labai patogu filmuoti – šalis nedidelė, atstumai maži. Iš pagrindinių Europos sostinių Vilnius lengvai pasiekiamas lėktuvu, nors filmų gamintojai iš tolesnių šalių pasigenda geresnio susisiekimo. Dauguma lietuvių moka bent vieną užsienio kalbą, trečdalis dirbančiųjų kine yra įvaldę dvi ir daugiau kalbų. Pastarųjų metų problema yra didėjančios lokacijų (filmavimo vietų ar objektų) nuomos kainos, kurios jau susilygino ir su kainomis Vokietijoje ar Švedijoje. Tad, nors filmuoti įsileidžia, ne visada galime sau tai leisti.

– Ar Lietuvoje užtenka profesionalų? Ar vis dar yra vietos jaunimui?

– Profesionalų trūksta, todėl vietos norinčiam mokytis ir dirbti jaunimui tikrai yra. Aš pati pradėjau kine dirbti būdama 20-ies. Ir pradėjau nuo kavos virimo, vandens nešiojimo ir dokumentų dauginimo. O šiandien mano ir Ernesto (režisieriaus Ernesto Jankausko – aut. past.) įmonė skaičiuoja jau devintus metus ir yra viena didžiausių Lietuvoje.

– Kaip į mus reaguoja užsieniečiai? Kas jiems labiausiai patinka Lietuvoje?

– Aš dirbu su Skandinavijos kompanijomis. Jie vertina mūsų paslaugumą, profesionalumą ir aistrą kinui. Jie džiaugiasi galėdami apvažiuoti Vilnių dviračiais, pakilti virš Trakų oro balionu ir rinktis iš daug aukštos kokybės restoranų.

Kad ir kaip būtų keista, švedai, su kuriais šiuo metu dirbu, vadina Lietuvą neatrastu perlu, nes jų tautiečiai žymiai dažniau lanko Latviją ar Estiją, o mūsų šalis jiems nežinoma, nors mus skiria tik Baltijos jūra. Tad kiekvienas filmavimas yra tarsi maža Lietuvos reklama.

Taip, kine vasaros yra parduotos. Ir ne tik vasaros...

„Vėl tie menininkai...“- pasakysite Jūs. Bet ar kada susimąstėte, kad kinas – ne tik meno šaka, garsinanti Lietuvą pasaulyje bei pritraukianti tūkstančius turistus, kurie mielai eina „filmų takais“. Tai - verslas, pritraukiantis nemažas (kartais tik šimtų tūkstančių, o vis dažniau ir kelių milijonų eurų) investicijas į Lietuvos ekonomiką.

Ar kada galėjote pagalvoti, kad žmogus, atvesiantis milžiniškus projektus, didžiules investicijas, įdarbinantis šimtus lietuvių, tėra apie 160 cm ūgio trapi, šviesiaplaukė moteris... Aišku, skvarbaus žvilgsnio, geležinės valios ir aštraus proto iš Jos neatimsi.

Keli klausimai Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narei, reklamų ir filmų gamybos namų „Dansu“ direktorei Gabijai Siurbytei.

– Ką tik kartu su švedų kompanija „Eyeworks“ Vilniuje baigėte filmuoti 8-ių dalių televizijos serialą „Farang“, o jau startuoja naujas švediškas filmas „2060“. Ar tai jums įprastas tempas?

– Atsiradus mokestinei lengvatai, tai jau tampa įprastu tempu ir džiugina. Lietuva vėl atsirado užsienio filmų gamintojų žemėlapyje. Pastaruoju metu susidomėjimas itin didelis, tad labai svarbu užtikrinti aukštą atliekamų paslaugų kokybę bei įsipareigojimų pagal mokestinę lengvatą vykdymą.

Šioje srityje konkuruojame ne tik su kaimyninėmis Latvija bei Estija, bet ir su Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Čekija.

– Kokie veiksniai lemia projekto pritraukimą?

– Pirmas klausimas, kurį užsienio kino kūrėjai užduoda mums yra: kokias skatinimo priemones kino gamybai siūlo jūsų šalis filmų gamintojams? O jau po to teiraujasi apie lokacijas, komandos profesionalumą, kainą, kalbą ir t.t. Esame maža valstybė, tad negalime pasiūlyti kalnų, dykumų ar ištaigingų pilių, tačiau Vilniaus senamiestis žavingas, turime daug miškų ir ežerų, jūrą, kopas, tad pritraukiame projektus, kurių veiksmas gali vykti vietovėje, panašioje į Lietuvą.

Labai trūksta įvairiomis užsienio kalbomis vaidinančių aktorių, kaip ir kitų tautybių ar rasių žmonių masinėms scenoms. Taigi nesame “labai patogūs”, bet Vyriausybės prieš beveik du metus priimtas įstatymas dėl mokestinės lengvatos, mums atveria vis daugiau galimybių.

– Kas yra “mokestinė lengvata”? Ir kas gali ja naudotis?

– Jei trumpai ir supaprastintai. Tai galimybė  kino kompanijoms sutaupyti 20 proc. filmo biudžeto, Lietuvos verslininkams –  skyrusiems mokėtino pelno mokesčio dalį filmo gamybai gauti 11,25 proc. naudą, o Lietuvos kino pramonei gyvuoti, auginti profesionalus, pritraukti milijonus eurų užsienio investicijų bei būrius turistų.

– Skamba smagiai...

– Jei šios paskatos nebūtų, projektai, kuriuos vykdau šiuo metu, būtų įvykę Rygoje ar Sofijoje. Tikrai ne Vilniuje…

– Ar patogu filmuoti Lietuvoje, ar Lietuva atvira filmavimams?

– Lietuvoje labai patogu filmuoti - šalis nedidelė, atstumai maži. Iš pagrindinių Europos sostinių Vilnius lengvai pasiekiamas lėktuvu, nors filmų gamintojai iš tolimesnių šalių pasigenda geresnio susisiekimo. Dauguma lietuvių moka bent vieną užsienio kalbą, trečdalis dirbančiųjų kine yra įvaldę dvi ir daugiau kalbų.

Pastarųjų metų problema yra didėjančios lokacijų (filmavimo vietų ar objektų) nuomos kainos, kurios jau susilygino ir su kainomis Vokietijoje ar Švedijoje. Tad, nors filmuoti įsileidžia, ne visada galime sau tą leisti.

– Ar Lietuvoje užtenka profesionalų? Ar vis dar yra vietos jaunimui?

– Profesionalų trūksta, todėl vietos norinčiam mokytis ir dirbti jaunimui tikrai yra. Aš pati pradėjau kine dirbti, būdama dvidešimties. Ir pradėjau nuo kavos virimo, vandens nešiojimo ir dokumentų dauginimo. O šiandien mano ir Ernesto (režisieriaus Ernesto Jankausko) įmonė skaičiuoja jau devintus metus ir yra viena didžiausių Lietuvoje.

Visiems norintiems įsilieti į rinką, rasti joje sau vietą, siūlyčiau nepabijoti kreiptis į Nepriklausomų prodiuserių asociaciją. Ši organizacija ne tik yra viena iš mokestinės lengvatos iniciatorių, bet ir užsiima edukacine veikla bei padeda rasti praktikanto vietą Lietuvos kino industrijoje

– Kaip į mus reaguoja užsieniečiai? Kas jiems labiausiai patinka Lietuvoje?

–  Aš dirbu su Skandinavijos kompanijomis. Jie vertina mūsų paslaugumą, profesionalumą bei aistrą kinui. Jie džiaugiasi galėdami apvažiuoti Vilnių dviračiais, pakilti virš Trakų oro balionu bei rinktis iš daug aukštos kokybės restoranų vakarienei.

Kaip ne keista bebūtų, švedai, su kuriais šiuo metu dirbu, vadina Lietuvą neatrastu perlu, nes jų tautiečiai daug dažniau lanko Latviją ar Estiją, o mūsų šalis jiems nėra žinoma, nors mus skiria tik Baltijos jūra. Tad kiekvienas filmavimas yra tarsi maža reklama Lietuvai.

Režisierius Ernestas Jankauskas drauge su aktore Gabija Siurbyte leidosi į „Neįtikėtiną jaunojo išradėjo kelionę“, kurią žiūrovai galės patirti „Kino pavasario“ metu, rašoma pranešime spaudai.

Filme „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ pasakojama apie berniuko nuotykius pakeliui į Vašingtoną, kur jis be suaugusiųjų žinios ir leidimo vyksta pristatyti savo sukurtų amžinojo judėjimo mašinos brėžinių.

Pasak E. Jankausko ir G. Siurbytės, šis kūrinys – persmelktas filmo režisieriui Jean-Pierr‘ui Jeunetui būdinga kinematografine magija bei žavi nuostabiais Amerikos gamtos vaizdais, nepaprastais kostiumais ir dekoracijomis, sodriomis spalvomis bei išraiškingais personažais.

Prancūzų režisierius garsus filmais „Amelija iš Monmarto“ („Amelie“ – angl.) ir „Dingusių vaikų miestas“ („The City of Lost Children“ – angl.), o šį filmą, pasak lietuviško kino atstovų, pritaikė vaikams.

Jie šią juostą rekomenduoja ir tėvams, nes „žinutė, kuri lieka po filmo, skirta būtent jiems. Tai – ilga bei sunki visos šeimos kelionė, susitaikant su tragišku įvykiu“.

„Jei pasiilgote laiko, kai buvote vaikas, ši juosta – kaip tik jums. Pagrindinis filmo personažas T. S. Spivetas netgi pateikia klausimus, padedančius pasitikrinti, ar jau esi suaugęs“, – teigia E. Jankauskas ir G. Siurbytė.

Pasak jų, nenusivils ir norintys lengvos pramogos, ir tie, kurie ieškos gilesnės minties – „režisierius, kaip ir daugumoje kitų savo filmų, tarsi leidžia žiūrovui pasirinkti, kokią istoriją sekti ir ką joje atrasti“.

Režisieriui Ernestui Jankauskui 2014 metais buvo įteikta „Sidabrinė gervė“ už „Geriausią trumpametražį vaidybinį kino filmą“ – juostą „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“. Šiame filme pasakojama apie šešerių metukų Mildą, kuri ryžtasi sunkiai kelionei, kad iš „karalienės gniaužtų“ išvaduotų savo tėvelius. Aktorė Gabija Siurbytė filme atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų.