Tarp gražiausių operų arijų orkestras grojo visų žinomų operų uvertiūras ir intermezzo. Programos kompozitorių pavardės – Vincenzo Bellini, Antonínas Leopoldas Dvořákas, Georges Bizet, Francesco Cilea, Pietro Mascagni, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini – sugundytų bet kurį operos mėgėją.

S. Costello ir G. Bukinė

Išskirtinio – švelnaus, galingo, lankstaus, įvairiaspalvio balso ir net koncertinėje scenoje įtaigios vaidybos S. Costello neabejotinai laikomas vienu geriausių pasaulio tenorų. 2007 m. debiutavęs Niujorko Metropoliteno operoje, po dvejų metų laimėjo prestižinį Richardo Tuckerio apdovanojimą ir nuo tada koncertuoja garsiausiuose pasaulio teatruose ir festivaliuose.

Kauno filharmonijoje jis atliko tenoro repertuaro perlus – Don Chosė (G. Bizet „Karmen“), Rodolfo (G. Puccini „Bohema“), Kavaradosio (G. Puccini „Toska“), Kalafo (G. Puccini „Turandot“) arijas, taip tarsi leisdamas žvilgtelėti į savo operinį sezoną „The Metropolitan Opera“, „Oklahoma City Philharmonic“, „Verizon Hall“, „Vail Valley Music Festival“. Ar reikia sakyti, kiek meilės ir tikrumo buvo kiekvienoje jo išdainuotoje natoje? Jeigu man reikėtų rinktis vienintelę ariją, tai būtų Kalafo „Nessum dorma“, pilna tikėjimo ir vilties.

Organizatorių nuotr.

Charizmatiškoji G. Bukinė tikrai buvo lygiavertė S. Costello scenos partnerė. Nuo 2020 m. Kauno valstybinio muzikinio teatro ir nuo 2023 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė yra Auksinio scenos kryžiaus nominantė, „Fortūnos“ laimėtoja, 2023 m. tarptautinio Klaudios Taev (Estija) jaunųjų dainininkų konkurso pirmos vietos laimėtoja, kartu pelniusi publikos simpatijų prizą. Koncerte ji atliko gražiausias soprano arijas – Undinės (A. Dvořákas „Undinė“), Mimi (G. Puccini „Bohema“), Violetos (G. Verdi „Traviata“), Toskos („Toska“), Adrianos (F. Cilea „Adriana Lekuvrer“). Šiais kūriniais ji tarsi leido pažvelgti į savo triumfą Klaudios Taev konkurse, kuriame atliko Adrianos, Violetos ir Toskos arijas! Kokia jis buvo nuostabi – kenčianti, mylinti, tikra, o klausantis jos Undinės arijos „Mesicku na nebi hlubokem“ iš „Undinės“ tiesiog gniaužė kvapą.

Be abejo, S. Costello ir G. Bukinės duetai buvo tikras operos meno triumfas: Mimi ir Rodolfo iš operos „Bohema“, Violeta ir Alfredas iš „Traviatos“. Šis koncertas – ne pirmas S. Costello, C. Orbeliano ir KMSO bendradarbiavimas. 2018 m. jų įrašyta kompaktinė plokštelė „A Te, o Cara“ buvo nominuota „Grammy“ apdovanojimams. Taip pat svarbu paminėti, kad balandžio 19 d. S. Costello dainuos Gala koncerte „Rebuild Ukraine“ Berlyne.

Organizatorių nuotr.

Koncerto programos grožis

Tiesiog privalau paminėti koncerto programos grakštumą ir pusiausvyrą. Pirmoji dalis prasidėjo V. Bellini operos „Norma“ uvertiūra, žadančia nepasiekiamos meilės istorijų. Solistai publikai prisistatė lyriškai – G. Bukinė Undinės arija, o S. Costello – Don Chosė. Operos „Karmen“ nuotaiką pratęsė jos uvertiūra, kurią grodamas orkestras akivaizdžiai mėgavosi, kaip, beje, ir publika. G. Bukinė sužibėjo Adrianos arija, meilės istorijas tęsė S. Costello – Rodolfas, pirma koncerto dalis baigėsi Mimi ir Rodolfo duetu.

Antrą dalį orkestras pradėjo užsimiršti leidusia operos „Traviata“ uvertiūra, tuomet – Violetos arija, Violetos ir Alfredo duetas, kuriuos fantastiškai, išnaudodami Kauno filharmonijos erdves ir gėrėdamiesi kiekviena partnerio atliekama fraze, dainavo solistai. Pakilią atmosferą papildė gyvenimą keičiantis „Intermezzo“ iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“. Koncertą tęsė meilę ir gyvenimą šlovinančios puikiosios Kavaradosio ir Toskos arijos, koncerto programą baigė neprilygstamoji Kalafo arija.

Bisui solistai pasirinko koncerto atmosferą pratęsiančias arijas. G. Bukinė tiesiog žėrėjo Sylvos Varesku arija iš Imre’ės Kálmano operetės „Čardašo karalienė“, o S. Costello širdis virpino Nicholas Brodszky (muzika) ir Sammy Cahno (žodžiai) daina „Be My Love“ iš filmo „Naujojo Orleano tostas“, sukurta garsiajam Mario Lanzai.

Organizatorių nuotr.

Atmosfera

Meilės ir džiaugsmo nuotaikos buvo persmelktas visas vakaras. Buvo akivaizdu, kaip juo ir muzika mėgaujasi solistai ir C. Orbeliano diriguojamas orkestras, tą vakarą žėrėjęs kiekviena fraze ir nata. Tai buvo tikrai nepamirštamas vakaras. Mėgstamos arijos, duetai, uvertiūros, „Intermezzo“ – muzika, kurią mintinai žino operos mėgėjai, tad tai visuomet yra iššūkis atlikėjams.

Klausytis tos muzikos – kaip dar ir dar kartą atsiversti mėgstamą knygą ir, puikiai žinant pasakojimo liniją, mėgautis kiekvienu sakiniu. Dainuoti tokias arijas – vadinasi, būti autentiškam, nepanašiam į nieką, savimi ir tuo herojumi, mylėti, kentėti ir mirti tarsi gyvenime, ne teatre, o scenoje. Orkestrui operų fragmentai yra ne mažesnis iššūkis, ypač tokioje koncerto programoje, kur vienas kūrinys papildo kitą. Tai ne tik puiki muzika, bet ir meilės ir mirties istorija, vykstanti čia ir dabar.

Tad ar galėjo būti geriau? Nebent smulkmenėle. Iš esmės itališkoje – V. Bellini, F. Cilea, G. Puccini, G. Verdi, P. Mascagni, G. Puccini programoje buvo vos truputis likusios Europos – A. Dvořákas, G. Bizet. Laiko požiūriu mes klausėmės muzikos, sukurtos Europoje 100 metų laikotarpiu, – nuo 1831 iki 1926 m. Bisui G. Bukinė liko tame laike ir Europoje, o S. Costello publikai padovanojo gabalėlį Amerikos ir XX a. vidurio. Tad jeigu ir būčiau norėjusi daugiau – tai būtų trupinėlis Lietuvos. Tegu ir itališkos, pavyzdžiui Amilcare Ponchielli, sukūręs operą „Lietuviai“.

Kaune gyvenanti, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje dėstanti KVMT solistė Vilniaus teatre pasirodo operos solistės stažuotojos statusu.

Už vaidmenį KVMT Auksiniam scenos kryžiui nominuota solistė Violetos vaidmenį vadina savo muzikinei karjerai svarbia partija. „Jau pirmaisiais studijų metais, kai profesorė Sabina Martinaitytė tik pradėjo profesionaliai, sakykime, čiupinėti mano balsą, išgirdau, kad ateityje man puikiai tiktų Violetos partija, – debiuto LNOBT proga duotame interviu prisipažino G. Bukinė. – Tačiau vien į tai nesikoncentravau – studijuodama kiek įmanoma gėriau visas vokalo pamokas tiek Kaune, tiek stažuotėje Varšuvos didžiajame teatre, tiek įvairiuose meistriškumo kursuose užsienyje.“

Dar būdama magistrantė G. Bukinė sulaukė kvietimo imtis Violetos vaidmens KVMT, kuris premjerą skyrė lietuviškosios profesionaliosios operos 100-mečiui.

G. Bukinė sako, kad rengdamasi šiam vaidmeniui žavėjosi pasaulinę karjerą padariusios latvės Marinos Rebekos atliekama Violeta. „Išklausiusi jos įrašus, buvau sužavėta, kaip žmogus geba derinti emocijas ir dainavimo techniką. Ji dainuodama kiekvieną operos natą puikiai žino, ką daro. Dainuoja labai protingai“, – sakė G. Bukinė.

„Violeta yra tikras žmogus su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria tuo, nes savęs netausoja. Ji gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau tuo bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, vėl kovoti už save ir savo sveikatą“, – apie dramatiškąją Giuseppe’ės Verdi operos heroję yra sakiusi solistė. Trapios moters dramą įtaigiai pavyko perteikti ir pačiai G. Bukinei, kurios balsas akcentavo subtilų liūdesį.

Sostinės scena G. Bukinei skirta gruodžio 22 ir 28 d. Alfredo Žermono partija patikėta Karoliui Kašiubai. Abiejų teatrų spektaklių muzikos vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila, tačiau režisūriniais ir estetiniais sprendimais pastatymai yra visiškai skirtingi. Fabio Ceresos režisuotoje operoje akcentuojama prabanga, KVMT pastatymas keri išgrynintais vizualiniais sprendimais, pabrėžiančiais muzikinę spektaklio plotmę.

– Tryliktajame Klaudios Taev jaunųjų solistų konkurse varžėtės tarp 151 solisto iš 30-ies šalių. Kuo šis konkursas žymus, išskirtinis?

– Šis konkursas yra vienas prestižiškiausių operos pasaulyje. Bene kiekvienas operos pasaulio atstovas žino apie šį konkursą, bando į jį patekti, pereiti atkrintamuosius turus, patekti į finalą.

– Konkurso puslapyje prie jūsų pavardės nurodoma dešimt kūrinių, tačiau atlikote aštuonis. Antrame ture – Alčestos ariją „Divinites du Styx“ iš Christopho Willibaldo Glucko operos „Alčesta“ ir Adrianos Lecouvreur ariją „Ecco: Respiro... Io son l‘umile ancella“ iš Francesco Cilea operos „Adriana Lecouvreur“; trečiame ture – Franzo Schuberto „Ave Maria“ ir Stanislao Gastaldono dainą „Musica Proibita“; ketvirtame – Aidos ariją „Qui Radames Verrà!.. O Patria Mia“ iš G. Verdi operos „Aida“ ir karalienės Bonos madrigalą „Bona – Io piango, Io ardo“ iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Karalienė Bona“. Konkursą laimėjote atlikdama Violetos ariją „E strano... Sempre libera“ iš G. Verdi operos „La Traviata“ ir Toskos ariją „Vissi d’arte“ iš Giacomo Puccini operos „Toska“. Kuo šis konkursas išskirtinis pasirenkant kūrinius? Kiek galėjote rinktis ir kas čia privaloma? Lietuviškas kūrinys buvo jūsų pasirinkimas?

– Iš viso ir atlikau dešimt kūrinių. Du kūriniai atlikti pirmajame ture, kuris vyko pavasarį. Tai buvo Sitos arija iš Jules’io Massenet operos „Le Roi de Lahore“ ir Čio Čio San arija iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“. Kitus aštuonis atlikau rudenį vykusiuose turuose. Vienas trečiojo turo kūrinys – F. Schuberto „Ave Maria“ – privalomas visiems. Kituose turuose nurodomi laikotarpiai – klasicizmas, romantizmas, scena arba arija su rečitatyvu, tačiau kūrinį renkiesi pats. Finalui pateikiamas kūrinių sąrašas. Dainininkas pasirenka keturis kūrinius, iš kurių bus dainuojami du – vienas solisto pasirinkimu, kitą išrinks komisija. Mano pasirinkimas buvo Violetos arija iš G. Verdi operos „Traviata“, likę trys: Čio Čio San arija iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“, Undinės arija „Mesicku na nebi hlubokem“ iš Antoníno Dvořáko operos „Undinė“ ir Toskos arija „Vissi d’arte“ iš G. Puccini operos „Toska“, kurią komisija ir pasirinko.

– Sąrašas, iš kurio renkamasi, – skamba labai griežtai. Alternatyvų nėra?

– Jei norimo kūrinio nerandi, galima atsivežti orkestruotę, tačiau dažniausiai taip niekas nedaro (šypsosi).

Galimybės: labiau nei laurus G. Bukinė sako branginanti konkurso patirtį, sutiktus žmones, atsivėrusius  kelius. / L. Paškevičiaus nuotr.

– Konkursas vyksta Estijoje, jis pavadintas žymios estų vokalo pedagogės Klaudios Taev (1906–1985) vardu. Kiek konkurse estiškumo? Ar yra privalomi ar rekomenduoti kūriniai?

– Privalomo estiško kūrinio nėra, tačiau skiriamas prizas už geriausiai interpretuotą estų kompozitoriaus kūrinį. Trečiame, kamerinės muzikos, ture šalia F. Schuberto „Ave Maria“ galima rinktis iš pateikto estų kompozitorių kūrinių sąrašo. Antrą vietą laimėjusi prancūzė Marie-Andrée Bouchard-Lesieur atliko Mihkelio Lüdigo „Lapsepõlves“ ir pelnė prizą už geriausiai atliktą estišką dainą. Kitą papildomą prizą – už geriausią F. Schuberto „Ave Maria“ atlikimą pelnė finalininkas iš Suomijos Tomi Punkeri.

– Jūs taip pat finale laimėjote žiūrovų simpatijų prizą, kaip ir lietuvių, ypač kauniečių, pasirinkusi lietuvišką, Giedriaus Kuprevičiaus, kūrinį. Atkreipiau dėmesį į kitų finalininkų repertuarą ir pamačiau, kad ir daugiau dainininkų pristatė savo šalies muziką. Lenkas Adrianas Janusas dainavo Franciszeko Mireckio, Stanisławo Niewiadomskio, Tadeuszo Bairdo kūrinius, suomis T. Punkeri – Einojuhani Rautavaaros kūrinį, armėnas Gagikas Vardanianas pasirinko Komitaso (Sogomono Sogomoniano) ir Nikoghajoso Tigraniano kūrinius, prancūzė M.-A. Bouchard-Lesieur pasirinko vieną prancūzų autoriaus – J. Massenet kūrinį ir tik korėjiečio Junoh Lee repertuare nebuvo atstovavimo savo šaliai ženklų. Kodėl pasirinkote būtent G. Kuprevičių ir būtent karalienės Bonos madrigalą iš jo operos „Karalienė Bona“?

– Ketvirtas turas tiesiog pats prašėsi maestro G. Kuprevičiaus kūrybos – tai turas, kur dvi arijos turi būti itin stiprios, gilios, gana sudėtingos, kad atskleistų solisto galimybes ir atvertų kelią į finalą, o viena iš jų turi būti sukurta po 1935 m. Dažniausiai sudėtinga rasti tinkamą variantą, kai esi įspraustas į laikotarpio rėmus. Tačiau šį kartą tai buvo puiki proga pristatyti G. Kuprevičiaus kūrybą šiame konkurse, kadangi jo kūryba reikalauja didelio vokalinio pasirengimo, kelia iššūkių, gili ir įdomi,  atitinka reikalaujamą laikotarpį. Susidėliojo natūraliai – puikus kompozitorius, puiki, mano balso tipui tinkanti arija, tad kodėl ne?

– Tačiau jūs pati nesate dainavusi šioje operoje, kai ji buvo pastatyta KVMT. Kaip užsimezgė ryšys su šia muzika?

– Kai KVMT buvo pastatyta G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, aš dar buvau labai jauna! Karalienės Bonos partiją dainavo mano dėstytoja profesorė Sabina Martinaitytė, tą ariją dažnai atlikdavo koncertuose. Jos muzika man buvo puikiai žinoma dar net nepradėjus jos mokytis.

M. Aleksos nuotr.

– Ką atvykdamas į konkurso vietą Pernu, Estijoje, žino dainininkas? Jeigu pateks į finalą – dainuos su Pernu simfoniniu orkestru diriguojant konkurso meno vadovui ir dirigentui Erki Pehku. Tačiau iki finalo, atrankiniuose turuose, dainuojama akompanuojant pianistui koncertmeisteriui. Kiek laiko skiriama repeticijoms?

– Kiekvienam turui tos dienos rytą skiriama 20 minučių. Be abejo, galima atsivežti savo koncertmeisterį, nebūtina dainuoti akompanuojant konkurso koncertmeisteriui, tuomet ir repeticijų laiką galimą koreguoti pagal save. Tačiau aš pasirinkau keliauti į šią kelionę su konkurso priskirta koncertmeistere Piia Paemurru. Ir nepasigailėjau. Vieną kitą supratome iš karto ir 20 minučių visiškai užtekdavo, net likdavo (juokiasi).

– Kiek laiko reikia pasiruošti konkursui – pavyzdžiui, šiam, Klaudios Taev?

– Dažniausiai apie konkursus sužinoma likus paskutiniam mėnesiui (juokiasi). Konkrečiai Klaudios Taev konkurso, kurio kiti ir finalinis turas vyksta rudenį, pirmasis turas vyksta pavasarį. Pats E. Pehkas važiuoja į kiekvieno konkursanto šalį. Laukiama, kaip susidėlios datos, perklausa vyks namie ar reikės važiuoti į kitą šalį. Galima atsiųsti įrašą, tačiau jau konkurso puslapyje rašoma, kad tai gali sumenkinti solisto galimybes patekti į kitus turus. Tad ruoštis konkursui – galvoti apie programas, repetuoti – pradėjau dar žiemą.

– Pirmame ture buvo 151, finale – šeši dalyviai. Kaip dalyvių skaičius kinta pereinant iš turo į turą?

– Antrame ture jau dalyvavo tik 36 dalyviai, buvo vertinamas sceninis jausmas ir įvaizdis; trečiame – 26, vertinamas muzikinis skonis ir intelektas; ketvirtame ture, pusfinalyje, kuriame buvo vertinami meniniai sugebėjimai, dalyvavo jau tik šešiolika dalyvių.

M. Aleksos nuotr.

– Klaudios Taev konkursas įvardijamas kaip jaunųjų dainininkų konkursas, griežtai nurodomas dainininkų amžius. Ką dainininko amžius lemia? Kodėl reikia taip griežtai išskirti metus?

– Šių metų dalyvės moterys turėjo būti gimusios po 1992 m. rugsėjo 16 d., vyrai – po 1989 m. rugsėjo 16 d. Kiek yra tekę diskutuoti su kitais dalyviais, manoma, kad 30 metų dainininkas jau turėtų būti daug pasiekęs karjeroje ir būtų nesąžininga konkuruoti su jaunesniais. Kitą vertus, konkursuose dažnai laikomasi nuostatos, kad šiais laikais, jeigu virš 30-ies dar visiškai nieko nesi pasiekęs ir reikia važiuoti į konkursus – irgi nelabai gerai (šypsosi). Tikriausiai dėl šių priežasčių ir laikomasi amžiaus ribų.

Kai KVMT buvo pastatyta G. Kuprevičiaus opera „Karalienė Bona“, aš dar buvau labai jauna!

– Nuo kada galima dalyvauti konkursuose?

– Nuo tada, kai jautiesi pasirengęs. Jaunas, bet nepatyręs, dar neįvaldęs savo instrumento, natūraliai iškris iš konkurso. Tačiau gali būti labai jaunas ir labai talentingas, niekada negali žinoti. Todėl dažniausiai nenurodoma, koks turi būti pradinis amžius.

– Nuo dainavimo studijų pradžios jau dalyvavote daugybėje konkursų. Kas labiausiai įsiminė?

– Be abejo, šis! (Šypsosi.) Dar labai įsimintinas buvo konkursas Kazachstane, į kurį važiavau studijuodama antrame VDU MA kurse. Labai stebėjausi patekusi į finalą. Būtent jame aš pirmą kartą gyvenime padainavau su orkestru. Dauguma dainininkų tai patiria palankesnėje aplinkoje, pavyzdžiui operos studijoje, o aš – stambiame tarptautiniame konkurse ir dainuodama dideles arijas.

Buvo begalės konkursų – ir didesnių, ir mažesnių, daug pirmųjų vietų ir „Grand Prix“, tačiau laimėjimas laiko perspektyvoje lieka faktu. Labiausiai prisimename patirtį, sutiktus žmones, ką tas konkursas davė, kokių kelių atvėrė, ką pats apie save supratai. Kad ir dabar – dėl visų įspūdžių pirmiausią prisiminiau tą kartą Kasachstane, kuriame ne laimėjau, o tik patekau į finalą.

Balsas: G. Bukinė koncerte „100 minučių operos“. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Tad kokių kelių atvėrė Klaudia Taev konkursas, kokių žmonių sutikote, ką sužinojote apie save?

– Vėl susitikau su daug jau pažįstamų artistų – operos dainininkai auga kartomis. Pasimačiau su žmonėmis, su kuriais buvau susitikusi operos studijoje Varšuvoje. Užmezgiau daug naujų pažinčių su tokiais pat jaunais kolegomis, daug kalbėjomės apie šiandienes operų tendencijas. Labiausiai šis konkursas suteikė žinojimą, kad einu teisingu keliu – mano dainavimas, mano supratimas apie dainavimą eina teisinga linkme. Dalyvavimas, laimėjimas konkurse pažėrė naujų pasiūlymų, koncertų – vis dar gaunu pasiūlymų, žinučių, kvietimų kur nors dainuoti. Labai dėl to džiaugiuosi.

– Tad laimėjimas konkurse iš esmės yra gyvenimo etapo įvertinimas? O kam tuomet reikalingi konkursai? Juk yra solistų, kurie, baigę studijas, ramiai visą gyvenimą dirba teatre?

– Būtent, taip pažymiu kažkokį gyvenimo etapą. Gavusi apdovanojimą pasidžiaugiu, priimu jį kaip patvirtinimą, kad einu teisingu keliu, kaip ženklą iš aukščiau. Gyvenime būna sunkių momentų, nusivili savimi, galvoji, kad gali daugiau, spaudi save ir tuomet tas apdovanojimas, įvertinimas nuramina, suteikia ūpo toliau nuosekliai tobulėti ir mokytis. Mano dalyvavimo konkursuose pagrindinė priežastis – kartkartėmis pasilyginti tarptautiniu lygiu. Gyvai, o ne iš įrašų, kurie dažnai iki galo neperteikia tikrovės, pasiklausyti, kokios tendencijos, kaip kiti jauni žmonės dainuoja, kur aš esu. Gal reikia pasitempti, gal kažką keisti, o gal kaip tik pasidžiaugti, kad einu teisingu keliu. Pasisemti idėjų, neapsiriboti vien Lietuva – kad neužsiklausytume vieni kitų. Be abejo, kiekvieno kelias yra unikalus ir skirtingas. Konkursai iš tiesų skirti ne kiekvienam – vis dėlto ten važiuojama konkuruoti ir tai kainuoja daug nervų.

– Finale varžėtės su dainininkais iš Prancūzijos, Lenkijos, Korėjos, Suomijos ir Armėnijos. 36 į antrą turą perėję dainininkai buvo iš Armėnijos, Australijos, Čekijos, Estijos, Kinijos, Korėjos, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Prancūzijos, Rumunijos, Ukrainos ir Vengrijos. 30 dalyvių iš keturiolikos šalių ir net trys iš Lietuvos: jūs, Joris Rubinovas (antras turas) ir Aistė Benkauskaitė (trečias turas). Ar galima sakyti, kad Lietuvos vokalinė mokykla pasauliniu atžvilgiu yra labai gera? Ar daugiau lemia asmeniniai dainininko sugebėjimai?

– Manau tai abiejų dalykų sintezė. Kiekvienas esame skirtingas, skirtingai priimame informaciją. Pagrindus man įdiegė mano mokytoja profesorė S. Martinaitytė, bet buvo ir begalės visokių meistriškumo kursų užsienyje su savo srities profesionalais, tokiais kaip Johnas Fisheris (USA), Genadijus Kabka (Ukraina), Josefas Wallnigas (Austrija), Bogdanas Makalas (Lenkija), Carmen Santoro (Italija) ir kt. Stažavausi Varšuvoje, Lenkijos nacionaliniame operos teatre, kur sėmiausi žinių iš Eytano Pesseno, Izabellos Klosinskos, Matthiaso Rexrotho, Francesco Bottigliero (Italija) ir kt. Šiuo metu konsultuojuosi pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Manau, kad šiais laikais, kai galime lengvai pasiekti dainavimo mokytojus užsienyje, griežtos ribos tarp dainavimo mokyklų nebėra. Tačiau pagrindinė nekintanti siekiamybė, tarsi koks aukso standartas, išlieka ta pati – gražus, laisvas dainavimas, balso valdymas, kantilena, balsinė dinamika, platus diapazonas.

Amplua: operoje „Turkas Italijoje“ solistė atliko Fiorilos vaidmenį. / D. Rimeikos nuotr.

– Kodėl rinkotės studijas būtent VDU MA?

– Norėjau mokytis pas S. Martinaitytę, tad net nesvarsčiau kito pasirinkimo. Esu kilusi iš mažo Šeduvos miestelio, operos pasaulis man atrodė labai tolimas, nepasiekiamas. Norėjau tapti operos soliste, bet žinojau tik žymiausius operos solistus, nežinojau, koks operos solisto gyvenimas, nieko nežinojau. Į mūsų mokyklą su koncertu atvažiavo Liudas Mikalauskas ir aš, tuomet dar jauna mergina, padainavau kartu su juo. Sužinojusi, kad jis studijavo pas S. Martinaitytę, panorau ir aš. Pradėjau domėtis, sužinojau, kad ji viena garsiausių solisčių Lietuvoje, kad dėsto Kaune. Po metų ar pusantrų sužinojusi, kad ji atvyks į Šiaulius su savo studentais, nuvažiavau ten, bet truputį nusivyliau, nes ten nebuvo pačios profesorės. Tačiau, pasiklausiusi jos studentų, galutinai apsisprendžiau studijuoti pas ją. Tad rinkausi asmenį, ne instituciją ar miestą.

– Kokia ji dėstytoja?

– Visokia (juokiasi). Kai reikia – griežta, man asmeniškai – labai taikli. Prieš pradedant studijas pas ją, dėl tam tikrų priežasčių teko apsilankyti pas kitus dėstytojus akademijoje, tačiau ji man aiškiausiai išdėstė informaciją. Ne dėl to, kad kiti dėstytojai blogi, o dėl to, kad aš jų nesupratau. Nesvarbu, kad galbūt jie siekė to paties rezultato, galbūt sakė panašius dalykus, tačiau tikriausiai aiškino kitaip, kita kalba, kuri kitam studentui galbūt puikiai tiko. Išties labai svarbu, kokia kalba kalba tavo dėstytojas, ar ji atitinka tavąją. Čia panašiai kaip populiarioje knygoje „Penkios meilės kalbos“. Čia taip galima būtų parašyti apie dainavimo kalbas (juokiasi). Svarbiausia atrasti ryšį su dėstytoju – kai dėstytojas kalba tau suprantama kalba, lengviau pasiekti rezultatą.

Buvo begalės konkursų – ir didesnių, ir mažesnių, daug pirmųjų vietų ir „Grand Prix“, tačiau laimėjimas laiko perspektyvoje lieka faktu.

– Jūs pati VDU MA dirbate tiek su lietuviais, tiek užsienio studentais. Kokių užsienio šalių studentai renkasi vokalo studijas Kaune?

– VDU MA vokalą studijuoja daug studentų iš Kinijos – yra ir labai gabių, ir tokių, su kuriais reikia daug dirbti. Daug studentų iš Ukrainos.

– Dirbate KVMT ir dėstote VDU MA. Kas buvo pirmiau? Debiutas teatre ar dėstymas?

– Mane įdarbino teatre, kai 2020 m. ruošiau Violetos vaidmenį naujame Anželikos Cholinos režisuotame G. Verdi operos „Traviata“ pastatyme. Tačiau prasidėjo pandemija ir spektaklį teko atidėti kitiems metams. Tuomet pavasarį pradėjau ruošti vaidmenį G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“, kurio premjera įvyko rudenį. Tą patį rudenį įsidarbinau VDU MA. Taigi pirmiausia įsidarbinau akademijoje, paskui įvyko mano teatrinis debiutas – Fiorilos vaidmuo operoje „Turkas Italijoje“ ir tada – operos „Traviata“ premjera. Nors iš tikrųjų viskas vyko atvirkščiai ir darbas ruošiant Violetos vaidmenį operoje „Traviata“ prasidėjo anksčiausiai. Žodžiu, painu (juokiasi).

– Iki pradėdama dirbti Kaune, stažavotės Varšuvoje operos studijoje.

– Varšuvoje stažavau mokydamasi VDU MA ketvirtame kurse. Ten važiavau mokytis, ruošti partijų. Itin didelis dėmesys buvo skiriamas technikai tobulinti ir tinkamam repertuarui pasirinkti.

– Kokia įprasta jūsų, operos solistės, diena?

– Jeigu vakare spektaklis ir nėra paskaitų su studentais – rytas laisvas. Miegu, valgau, sportuoju ir apie ketvirtą atvažiuoju ruoštis – rengtis, grimuotis, prasidainuoti. Sunkiausias – spektaklio statymo laikotarpis, tuomet intensyvios repeticijos vyksta ryte ir vakare, o tarp jų – darbas su studentais. Toks laikotarpis reikalauja didelės fizinės ir psichologinės ištvermės.

– KVMT ir kitur esate parengusi Fiorilos vaidmenį G. Rossini operoje „Turkas Italijoje“, Violetos – G. Verdi operoje „Traviata“, Laisvės – Kipro Mašanausko roko operoje „1972“, Annos – G. Verdi operoje „Nabukas“, Jolantos – Piotro Čaikovskio operoje „Jolanta“, Margaritos – Charles’io Gounod operoje „Faustas“, Aloizijos Veber – M. Kunze’ės ir S. Levay miuzikle „Mozart!“, Paminos Mozart – operoje „Užburtoji fleita“ ir kt. Ar turite svajonių vaidmenų?

– Nustojau svajoti apie vaidmenis, kai supratau, kad taip save apriboju, užbrėžiu ratą. Tikiu, kad gauname tai, ko prašome. O jeigu, norėdama ko nors konkretaus, prarasiu labai šaunių galimybių? Man taip yra buvę! Su projektu „Opera Accelerator“ turėjome Franzo Schrekerio ankstyvosios operos „Flammen“ pastatymą. Aš apie tokią operą net nežinojau. Sutikusi imtis vaidmens supratau, kad, ko gero, ši opera būtų viena iš svajonių sąrašo. Stengiuosi, kad kiekvienas vaidmuo, kiekviena opera taptų mano svajonių opera.

– Pabaigoje – keli trumpi klausimai apie operos solisto kasdienybę. Ar yra dalykų, kurių reikia atsisakyti tapus dainininku?

– Na, mes negyvename daugeliui įprasto gyvenimo, neturime laisvų savaitgalių, negalime daug laiko skirti šeimai ar draugams. Reikia pačiam įsivertinti. Aš gyventi be dainavimo nebegalėčiau.

D. Rimeikos nuotr.

– Kas spektaklio dieną svarbiausia?

– Stengiuosi gerai išsimiegoti – miegas svarbiausia balsui. Stengiuosi nevalgyti aštriai ar sunkaus maisto. Iš pagarbos partneriui nevalgau svogūnų (juokiasi).

– Alkoholis prieš spektaklį?

– Jokiu būdu! Gal ir veikia pozityviai, tačiau nuo alkoholio prarandamas proto aštrumas, orientacija, atsipalaiduoja raumenys, vadinasi, ir balso aparatas. O spektaklio metu svarbi švari sąmonė ir balso kontrolė!

– Rūkymas?

– Bosams net rekomenduojama (juokiasi). Žinoma, juokauju.

– Sportas spektaklio dieną?

– Sportas spektaklio dieną man pakelia tonusą. Jeigu kalbėtume apie tai, ką verta daryti spektaklio dieną, rekomenduočiau išsimiegoti ir pasimankštinti. Meditacija ir pasivaikščiojimas lauke taip pat padeda nusiraminti. Juk kūną veikiantis stresas prieš spektaklį neretai pajuntamas jau ryte.

– Ir po viso to žiūrovai scenoje mato gražiai dainuojančius gražius žmones.

– Tai ir ačiū Dievui! To ir siekiame.

– Ko palinkėtumėte jaunam kolegai, kuris nori studijuoti solinį dainavimą ir tapti solistu?

– Paklausti savęs, ar tikrai to nori. Jeigu atsakymas – tikrai taip, tuomet be jokių dairymųsi eiti tuo keliu. Pasitikėti procesu, o ne tos dienos rezultatu. Niekada nebūna, kad darbas kur nors neatvestų. Darbas, kiekviena patirtis, kuri šiandien gal atrodo skaudi: ar dėstytojo kritika, ar nepasisekimas, ateityje išeis į naudą.

Premijas gaus aktorius Saulius Bagaliūnas, solistė Gabrielė Bukinė, rašytojas Gediminas Jankus, dirigentas Jonas Janulevičius bei tarptautinė meno kūrėjų asociacija „Freimas“.

S. Bagaliūnas Kauno valstybinio lėlių teatro teikimu apdovanojamas už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste.

Jaunoji menininkė G. Bukinė Kauno valstybinio muzikinio teatro teikimu apdovanojama už dvejų pastarųjų metų veiklą.

G. Jankų Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus teikimu siūloma apdovanoti už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą Kauno mieste.

J. Janulevičius, pripažintas įsimintiniausiu praėjusių metų Kauno menininku, Kauno menininkų namų teikimu apdovanojamas už praėjusių metų sėkmingą kūrybinę ir meninę veiklą, aktyvų dalyvavimą profesionaliame kultūros lauke.

Asociacija „Freimas“ apdovanojama už įsimintiniausią praėjusių metų Kauno kultūros iniciatyvą – festivalį „Audra“. Šią kandidatūrą taip pat teikė Kauno menininkų namai.

Vienos premijos dydis siekia 3 tūkst. eurų.

G. Bukinė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, 2021 m. sužibėjusi pagrindiniais vaidmenimis „Traviatoje“ (Violeta) ir „Turkas Italijoje“ (Dona Fiorila).

Kol mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje, jai du kartus skirta Prezidento Antano Smetonos stipendija. Šiuo metu Gabrielė pati moko užsienio studentus dainavimo.

„Dar iki dabar negaliu patikėti, kad tai, apie ką galėjau tik pasvajoti, likimo siųstų žmonių dėka iš tiesų pildosi mano gyvenime, – sakė G. Bukinė, kurią buvimas operos soliste labiausiai žavi dėl galimybių sutikti įvairių žmonių, keliauti, būti scenoje.

„Tai ir galimybė nuolat sužinoti apie save kažką naujo“, – teigė projekto dalyvė. Kviečiame pratęsti pažintį su nauja žvaigžde „Kauno dienos“ studijoje.

– Kaip dar prisistatytumėte be fakto, kad atliekate garsiosios Paryžiaus kurtizanės Violetos vaidmenį Giuseppe's Verdi operoje „Traviata“?

– Visų pirma turiu pasakyti, kad Violetos vaidmeniu ir visais šventiniais premjeriniais spektakliais dalijamės dviese su kolege Agne Stančikaite. Esu KVMT solistė. Violetos Valeri vaidmuo turėjo būti mano debiutinis, bet netikėtai prieš jį įsiterpė Gioacchino Rosini operos „Turkas Italijoje“ Donos Fiorilos vaidmuo. Meluočiau, jei teigčiau, kad jis nepadėjo man kurti Violetos charakterio.

Dar vienas mano amplua – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos dėstytoja. Šiuo metu mokau užsienio studentus dainavimo. Beje, tik šią vasarą pabaigiau magistro studijas. Buvau pakviesta į Karinos Novikovos spektaklį „Operos teatras“ Panevėžyje. Dėl užsitęsusio karantino jis tik dabar išvydo dienos šviesą. Vasarį debiutuosiu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur Antonino Dvorako operoje „Undinė“ vaidinsiu Užsienio princesę.

Vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– 1920-ųjų gruodžio 31-ąją Kaune nuskambėjusi D.Verdi „Traviata“ tapo profesionalios lietuvių operos pradžia. Šiandien „Traviata“ ir vėl skamba Kaune, o jūs, Gabriele, esate šio įsimintino įvykio dalimi. Tad pirmasis tostas tebūna už svajonių išsipildymą ir muziką!

– Trauką muzikai pajutau ankstyvoje vaikystėje. Esu kilusi iš mažo Radviliškio rajone esančio Šeduvos miestelio. Jame veikė muzikos mokykla, bet buvau gana empatiškas vaikas, lakios fantazijos, todėl išsigandau draugų išgalvotų ir kiek hiperbolizuotų pasakojimų apie ten dirbančius mokytojus, kurie daužo per pirštus liniuotėmis, jei blogai pagroji (juokiasi).

Laimė, mokykloje turėjau nuostabią muzikos mokytoją Aureliją Meškauskienę, kuri įžvelgė manyje talentą ir nuolat skatino dalyvauti įvairiuose nacionaliniuose konkursuose, tokiuose kaip „Dainų dainelė“ ir kt. Visą mokyklinį periodą muzikavau gana intensyviai, tačiau labiau savarankiškai ir mėgėjiškai, kol dvyliktos klasės pradžioje neapsisprendžiau, kad noriu būti operos soliste. Tuomet susiradau korepetitorę Jolantą Narkienę Šiauliuose, kuri, pamačiusi mano užsidegimą, ryžosi padėti pasiruošti muzikologijos egzaminui. Kodėl sakau „ryžosi“? Nes tik labai drąsus pedagogas gali ryžtis išmokyti visą muzikologijos kursą per tris mėnesius, kurį moksleiviai mokosi kelerius metus. Ir man pavyko! Įstojau į valstybės finansuojamą vietą VDU Muzikos akademijoje Kaune.

Beje, mano ryšys su „Traviata“ atsirado jau nuo pirmo kurso. Pamenu, po dviejų mėnesių studijų mano dėstytoja profesorė Sabina Martinaitytė, išgirdusi, kaip aš dainuoju, pasakė: „Jaučiu, kad kada nors tau gresia dainuoti Violetą „Traviatoje“… Girdžiu pagal tavo balso spalvą.“ Nuo tada ji ėmė man duoti visokių balso pratimų, susijusių su Violetos partija. Paskui jos žodžiai pasimiršo, kol vieną dieną pamačiau kvietimą dalyvauti atrankoje į jubiliejinį „Traviatos“ pastatymą. Viskas taip gražiai sutapo: Lietuva minėjo profesionaliosios operos 100-metį, aš baigiau magistro studijas, perėjau atranką ir gavau Violetos vaidmenį. Ir dar tame teatre, kuriame ši opera buvo parodyta pirmą kartą! Pagaliau išsipildė mano dėstytojos žodžiai! Todėl visiems Naujųjų proga palinkėčiau nebijoti svajoti, nes kiekviena mintis turi nemenką galimybę išsipildyti – aš tai patyriau.

Ryžtas: VDU Muzikos akademijos auklėtinė į valstybės finansuojamą vietą pateko vos per tris mėnesius pasiruošusi muzikologijos egzaminui, o studijuodama du kartus tapo vardinės Prezidento Antano Smetonos stipendijos laureate. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Opera „Traviata“ Kaune buvo statyta daugybę kartų – 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 m. Ar domėjotės, kokios solistės iki jūsų yra atlikusios Violetos vaimenį? Ar neslegia atsakomybė, kad jūsų Violeta Valeri negali būti prastesnė už anksčiau įkūnytas? Tad siūlau tostą už jūsų kolegas – teatro aktorius ir jų profesionalumą.

– Atsakomybė? Žinoma, kad slegia... Ypač, kai žinau, kad mano gerbiama dėstytoja, primadona Sabina Martinaitytė, irgi daugybę metų yra atlikusi šį vaidmenį. Ji žino kiekvieną niuansą, kas ir kodėl. Violetos personažą Kaune taip pat yra kūrusios ir kitos teatro primadonos – Raminta Vaicekauskaitė, Gitana Pečkytė, Violeta Sagaitytė ir kt. Daug ir įvairių būta pačios operos pastatymų – nuo tradicinių iki modernių.

Mano galva, ši jubiliejinė „Traviata“, kurta talentingos choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos, yra išskirtinė. Violetą gaubianti mirties aura žiūrovą pasitinka nuo pat spektaklio pradžios ir lydi iki jo pabaigos. Režisierė neakcentuoja nereikalingų dalykų, o kreipia dėmesį į smulkias, bet lemtingas detales, daug kalba per simbolius. Ar žinote, kad Violeta turi realų prototipą – moterį, vardu Marie Duplessis, gyvenusią Paryžiuje iš tiesų? Ją supo realūs, tikrovėje egzistavę žmonės. Todėl visi personažai, vaidinantys spektaklyje, yra be galo svarbūs.

Spektras: G.Bukinės kuriama Violeta – be galo moteriška, jausminga, aistringa, spalvinga ir tikra. / M. Aleksos nuotr.

Šioje „Traviatoje“ draugiškai susitinka dvi operos solistų kartos – brandžioji ir jaunoji. Nepaisant amžiaus ir sceninės patirties skirtumo, mūsų santykiai nuostabūs. Vyresnieji kolegos visada pasirengę padėti, įkvėpti mums naujų minčių, kad bendras rezultatas atrodytų kuo geriau. Todėl vos pradėjusi repetuoti „Traviatą“ aš kasdien jaučiu begalinį augimą – tobulėju ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja.

– Kol dar nedainavote „Traviatoje“, kaip paprastai pasitikdavote Naujuosius metus – draugų būryje, šeimos rate, o gal kelionėje? Tebūna šis tostas už šeimą ir artimuosius, pas kuriuos visuomet skubame per šventes.

– Dažniausiai Naujuosius sutikdavau šeimoje – pačių artimiausių žmonių rate. Nes kažkodėl šventai tikiu posakiu, kad kaip sutiksi Naujuosius metus, tokie jie ir bus (juokiasi). Buvo keletas kartų, kai teko koncertuoti Naujųjų išvakarėse, bet vis tiek, prieš laikrodžiui mušant vidurnaktį, dar spėdavau sugrįžti pas šeimą. Kaip ji reagavo į mano ketinimą studijuoti operinį dainavimą? Kuo puikiausiai: visada mane palaikė, skatino tiek morališkai, tiek ir finansiškai. Matote, aš net pianinu mokiausi groti savamoksliškai – tik muzikos mokytojos dėka tobulinau savo muzikinį raštingumą. Kartais jie net labiau už mane tikėjo, kad svajonė dainuoti teatre išsipildys.

Ką vadinu savo šeima? Vyrą, brolius, tėvus. Esu ištekėjusi. Mano vyras Donatas Bukinas taip pat iš Šeduvos. Todėl per šventes abu grįžtame į savo gimtąjį kraštą. Visų pirma, pas mamą (aplankome ir tėtį, nes, deja, mano tėvai išsiskyrę), paviešime ir pas vyro artimuosius. Du broliai – vyresnėlis Klaudijus ir jaunėlis Dovydas – taip pat mano mylima šeima.

– Kokie gi Naujieji be tosto už patį tauriausią žmogišką jausmą – meilę?! Todėl pakelkime taures už Gabrielę ir Donatą, jau dvylika metų esančius kartu. Beje, kaip susipažinote?

– Įdomiai. Mokiausi septintoje klasėje. Donatas buvo dvejais metais už mane vyresnis. Nors dabar jis visai nesusijęs su muzika, bet pradėjome draugauti būtent per ją. Donatas buvo mano pats nemėgstamiausias žmogus visoje mokykloje. Kupinas optimizmo, ryškus, energingas, žodžiu, kompanijų siela. Dabar, kai pagalvoju, matyt, užgimstant meilei, žmogus ne iki galo supranta, kas su juo vyksta. Užlieja tokie stiprūs jausmai, kurių neatpažinęs gali smarkiai apsigauti. Artimiau susipažinome „Džia-da“ (džiazo) būrelyje. Kaip vėliau prisipažino, Donatas ten ėjo dėl to, kad galėtų praleisti daugiau pamokų (juokiasi).

Štai tada pažvelgiau į jį visai kitomis akimis. Netikėtai per muziką pamačiau to vaikino vidų – jautrų ir supratingą. Sutinku, kad mūsų meilė iš pradžių buvo paaugliška: bent jau taip į ją žiūrėjo tėvai ir pažįstami. Manė, pažais vaikai ir išsiskirstys. Bet atsitiko taip, kad kartu atlaikėme paauglystės išbandymus, kartu suaugome.

M. Aleksos nuotr.

Po mokyklos Donatas išsyk pasuko į Lietuvos kariuomenę, pradėjo dirbti Rukloje. Aš sužinojau, kad Kaune dėsto Liudo Mikalausko dėstytoja (tuo metu jis man atrodė kaip operos dievaitis) S.Martinaitytė – taigi studijų miestu pasirinkau Kauną.

Ar Donatas nepavyduliauja, matydamas mane meilės scenose? Tikrai ne... Jis moka adekvačiai tai priimti. Juk teatras – mano darbas, tad vaidmenų gali būti įvairių. Jis suvokia, kad scenoje ne jo žmona bučiuoja kitus vyrus, o jos kuriamas personažas. Todėl stengiuosi prieš kiekvieną spektaklį pasilikti daugiau laiko, kad spėčiau įsikūnyti į vaidmenį. Įvykus metamorfozei, nereikia eiti prieš savo pačios moralės principus.

– Paprastai meno žmonės būna visapusiškai gabūs – tiek dailei, tiek literatūrai, tiek muzikai. Tebūna dar vienas mūsų tostas – už kūrybiškumą. Kokiais dar talentais, be dainavimo, esate Kūrėjo apdovanota?

– Sutinku, kad menininkai dažnai būna gabūs viskam. Mes kartais su Donatu pajuokaujame, kad esu idėjos žmogus. Jei jau galvoje užgimė mintis, žūtbūt turiu ją įgyvendinti. Pamenu, vaikystėje labai daug piešdavau, net turėjau savo molbertą (mano tėtis taip pat gerai piešia, o vienas iš brolių studijavo Vilniaus dailės akademijoje). Vėliau svajojau būti aktore ir lankiau aktorinio meistriškumo būrelį pas tėčio seserį Izoliną Stanulienę. Kitąsyk sumąsčiau, kad noriu žongliruoti ir paprašiau tėvų specialių žongliravimo prietaisų. Bet čia jų kantrybė baigėsi ir jie pasiūlė iš pradžių pamėginti su mandarinais (kvatojasi). Iš mamos pusės perėmiau mezgimą – tiek virbalais, tiek ir nėrimą vąšeliu, siuvimą. Tarp kitko, turėjau net savo siuvimo mašiną! Dar mėgau namuose vaidinti scenas. Ką turiu omeny? Na, kai namiškiams stebint imi įsijausti į kokį nors vaidmenį, o jie nesupranta, ar tai vaidyba, ar vyksta iš tiesų. Prieidavau net iki alpimo scenų. Žiūrėdavau, kiek įtikinamai galiu jas suvaidinti.

– Violeta Valeri iš „Traviatos“ yra labai graži, moteriška. Deja, gyvename laikais, kai nebelieka lyčių, kaip ir vyriškos bei moteriškos aprangos, darbų. Moteriškumas skęsta tarsi šventinėje šampano taurėje išsikvėpę burbuliukai. Todėl su didžiu susirūpinimu noriu pasiūlyti tostą už moteriškumą!

– Tai išties aktuali tema. Neseniai skaičiau interviu su Agne Jagelavičiūte, kuri prognozavo, kad po keleto metų skirtumas tarp vyrų ir moterų išvis išnyks. Baisu… Man svarbu, kad vyras jaustų pagarbą moteriai, o moteris galėtų turėti nepriklausomą nuomonę, bet drauge savo elgesiu neskleistų perdėtos vyriškos energijos. Suprantate, ką turiu omeny? Šių dienų moterys nori būti laisvos ir nepriklausomos, bet paskui pyksta ant vyrų, kai šie neatidaro automobilio durelių ar nesielgia galantiškai. Tokiu atveju moteris turi ieškoti problemos savyje – gal ji paprasčiausiai nustojo skleisti moterišką energiją? Aš pati dar prieš kokius penkerius metus labiau mėgau vyrišką aprangą – dėvėjau kelnes, megztinį, avėjau vos ne vyriškus batus. Gal buvo kaltas studentavimo periodas? Dabar aš kur kas moteriškesnė: retai mane išvysite be suknelės ar sijono. Gal čia Violetos Valeri kaltė? Ši moteris ne tik graži, moteriška, bet ir labai intelektuali. Vyrams patinka, nes turi apie ką su ja kalbėti. Manau, ir šių dienų moterims intelektualumas nepakenktų.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Nors esate dar labai jauna solistė, bet galite daug kuo pasigirti. Gavote LR prezidentės Dalios Grybauskaitės padėką už tarptautinę muzikinę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą, pelnėte Vytauto Didžiojo universiteto, LR prezidento A.Smetonos vardo stipendijas. Visi šie įvertinimai – tik per begalinį darbštumą. Tad siūlau dar vieną tostą – už darbštumą.

– Su metais pradedu vis geriau save pažinti, tad matau, kad man nesvetimas perfekcionizmas. Ne visada jis padeda, dažnai netgi trukdo, nes nebeleidžiu sau ilsėtis. Kai tai darau, kaipmat imu save smerkti. Mokykloje ar pirmaisiais studijų metais dar turėdavau save spausti, kad eičiau kažką daryti, o dabar priešingai – turiu save stabdyti ir mokyti ilsėtis. Mano galva, žmogus yra tarsi baterija. Jei baterija išsikrauna ir nebesugeba įsikrauti, ją tiesiog išmeta į šiukšlyną. Vadinasi, jei aš neišmoksiu gerai įsikrauti, negalėsiu scenoje žiūrovams parodyti šimtaprocentinės kokybės.

– Pernai dėl kritiškos pandeminės situacijos Lietuvoje ir pasaulyje teatrų scenos liūdėjo. Naujuosius šventėme tyliai, su nerimu stebėdami augančius koronaviruso skaičius. Todėl tostas už sveikatą – tiesiog būtinas!

– Balsas – didžiausias mano turtas ir darbo priemonė. Klausiate, kaip jį saugau? Iš tikrųjų esu dėkinga Kažkam iš aukščiau, kad mano balsas netrapus, užtai ne visada jį tausoju. O reikėtų! Prieš kokį mėnesį buvo tokia intensyvi savaitė, per kurią daugiau dainavau, negu miegojau. Tai atsiliepė ir balso kokybei. Tąkart supratau, kad svarbiausias dalykas, kaip išlaikyti savo balsą šviežią, yra geras miegas, poilsis ir tyla. Bet kartais taip sunku išlaikyti tą tylą, kai balsas, rodos, pats lipa iš tavo gerklės (juokiasi). Kadangi repeticijos teatre vyksta nuo dešimtos ryto, tai spėju namuose, kavą gerdama, plaukus prieš veidrodį tvarkydama, jį prižadinti. Kol nuvažiuoju iki teatro iš savo namų Užliedžiuose – prasidainuoju. Vis dėlto svarbiausia pamoka, kurią neseniai išmokau, yra pajausti, kada gana. Jei vieną dieną balsas skamba puikiai, nereikia juo piktnaudžiauti ir mėginti išdainuoti viso gyvenimo kūrinius. Nes kitą dieną jo nebeliks. Negali vėjais švaistyti tos Dievo duotybės: turi išmokti balsą dozuoti. Ir jausti dėkingumą visatai už šią nepaprastą dovaną. Patikėkit, pervargimas yra kur kas didesnė bėda už peršalimą.

Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos.

– Dar besimokydama bakalauro studijose daug keliavote, dalyvavote įvairiuose projektuose, koncertuose, meistriškumo mokymuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gal pasiūlykime tostą už keliones?

– Žinoma. Gyventi užsienyje tikrai nenorėčiau. Bet išvykti keliems mėnesiams ar metams – kodėl gi ne? Tik man labai svarbu žinoti, kad grįšiu. Pavyzdžiui, 2018–2019 m. stažavausi Lenkijos didžiajame operos teatre (lenk. Teatr Wielki) Varšuvoje, kur tekdavo praleisti net po kelias savaites per mėnesį. Tokios išvykos praplečia akiratį, suteikia žinių, augina pasitikėjimą savimi, nors iš pradžių būna ir kiek nedrąsu, nerimą kelia kalbos barjeras ir kt. Vis dėlto grįžti iš svetur įsikrovęs naujos energijos, o jei dar koks muzikos profesionalas tave pagiria ar duoda vertingų patarimų... Ateinančiais metais visiems linkiu kuo daugiau kelionių ir kuo mažiau karantinų! O man? Smagiausia būtų ilsėtis šiltuosiuose kraštuose, kur nors tingiai prie jūros ar baseino, skaitant knygą, arba lošiant kortomis „Durnių“. Mėgstu šį žaidimą. Kadangi nuo vaikystės tėtis mane treniravo, tai moku visokių jo triukų ir paslapčių. Donatas žino, kad jei kurią dieną paprašau jo žaisti kortomis, vadinasi, tądien man reikia laimėti. Bent jau kortomis.

Drauge: paauglystėje gimusi Gabrielės ir Donato meilė išlaikė visus išbandymus. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kai dainuojame „Ilgiausių metų“, be sveikatos, laimės, džiaugsmo, dar linkime ir turtingų metų. Kokie turtai jums svarbūs?

– Pinigai man yra tik oraus gyvenimo priemonė. Turiu juos įdarbinti dėl aukštesnių tikslų – kad galėčiau kelti savo profesionalumą, kūrybiškumą. Tikrasis turtas man, visų pirma, yra šeima. Džiaugiuosi, kad turiu vyrą ir abu tėvelius. Didelis turtas – išmokti pajausti vidinę ramybę ir negalvoti apie rytojų. Tikėti, kad tai, kas tau lemta, įvyks savaime: nereikia to vaikytis, prašyti, reikalauti. Kai manęs paklausia, ar tikiu Dievą, pirmiausia mintyse man iškyla ne žmogaus pavidalas, o kažkas didingo, tarsi visa visata... Dar didžiulis turtas man, kaip ir Violetai Valeri iš „Traviatos“, yra meilė. Nebijokite įsileisti meilę į savo širdį, net jei liksite įskaudinti ar nudegę. Patikėkite, šis paslaptingas jausmas vertas aukos, nes meilė – vienintelė mūsų visatoje yra peržengusi visas laiko ir erdvės ribas. Įveikusi net pačią mirtį. Juk jei miršta tavo mylimas žmogus – tas jausmas niekur nedingsta. Meilė – didžiausias turtas tam, kuris nebijo jos įsileisti į savo širdį. Tad paskutinysis tostas – už laikui ir erdvei nepavaldžią meilę. Mylėkime ir būkime mylimi!

Šiemet Lietuvos mokslų akademija, atlikusi pretendentų atranką, pasiūlė vardines Prezidentų stipendijas skirti studentams, pasižymėjusiems puikiais akademiniais rezultatais bei aktyvia moksline ir visuomenine veikla. Tarp geriausių Lietuvos studentų – dvi VDU magistrantės.

„Pirmąją LR Prezidentų vardinę stipendiją gavau trečiame bakalauro studijų kurse. Kaip ir tada, taip ir šiandien man tai nepaprastas įvertinimas, skatinantis judėti toliau bei patvirtinantis, kad einu tinkama linkme“, – džiaugiasi klasikinio dainavimo meno VDU Muzikos akademijoje besimokanti mergina. Pasak jos, šis įvertinimas taip pat parodo, jog universiteto bendruomenė ja pasitiki bei vertina, o tai jai – labai svarbu.

– Gabriele, papasakokite apie save. Iš kur esate, kuo domėjotės mokykloje, ar visuomet buvote linkusi į dainavimą?

Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte.

– Esu kilusi iš mažo Šeduvos miestelio, esančio Radviliškio rajone. Kiek save prisimenu, visuomet buvau linkusi dainuoti, nuo pat pradinių klasių lankiau mokyklos chorą bei dalyvaudavau įvairiuose miestelio renginiuose. Tačiau, deja, neteko lankyti muzikos mokyklos, nors labai mėgau būti scenoje, gyvenime buvau gana jautri. Todėl, po bendraklasių pasakojamų istorijų ir legendų apie sunkų muzikos mokslą, neišdrįsau praverti muzikos mokyklos durų. Nepaisant to, domėjausi muzika savarankiškai, o ją pamilti ir gilintis į ją nuolat skatino nuostabi muzikos mokytoja Šeduvos gimnazijoje – Aurelija Meškauskienė. Dabar manau, kad ši situacija išėjo į gera, kadangi manęs nevaržė jokios taisyklės, galėjau muziką pažinti natūraliai, be įtampos ir baimės.

– Kokia jūsų atsiradimo VDU Muzikos akademijoje istorija?

– Gimnazijoje skaičiuojant paskutines dienas, dar nebuvau iki galo tikra, ar muzika bus pagrindinis mano kelias. Ne dėl to, kad to nenorėčiau, o dėl įvairių abejonių – buvau įsitikinusi, kad tam turėjau baigti tą pačią muzikos mokyklą, konservatoriją. Maniau, kad nepakankamai žinau, jog niekas nepriims manęs be šių dalykų, iš paskos dar sekė daugybė kitų natūraliai kylančių baimių. Be to, kiti dalykai mokykloje taip pat sekėsi labai gerai.

Nepaisant to, įsiklausiusi į save, nuvijusi destruktyvias mintis bei užsispyrimo vedama, išsiaiškinau, ko reikės stojimui į VDU Muzikos akademijos Atlikimo meno (dainavimo) studijų programą, per tris mėnesius pasiruošiau muzikologijos egzaminui ir pasiryžau pabandyti. Nors visas šis kelias buvo nelengvas, viskas pavyko geriau nei tikėjausi – gavau aukštus įvertinimus, dėl ko įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Šią istoriją visuomet pasakoju žmonėms, kurie dvejoja, kokį kelią pasirinkti. Kartais, nors pastarąjį matome dar miglotai, širdies balso vedini viršijame net savo pačių išsikeltus lūkesčius.

– Ar VDU tapo ta vieta, kurioje galėjote save pilnai realizuoti?

– Dėka VDU artes liberales principų, studentas gali atskleisti daugelį savo spalvų ir išsiaiškinti, kurios šviečia ryškiausiai. Mano atveju, ypatingą indėlį į mano kaip solistės ir asmenybės formavimąsi studijų metu įdėjo dainavimo dėstytojos – profesorės Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė. Jos patikėjo manimi, įžvelgė kažką daugiau, nei tuomet buvo galima pastebėti, ir dėjo visas pastangas, kad tai išvystų bei išgirstų aplinkiniai. Jų dėka teko intensyviai koncertuoti, dalyvauti tarptautiniuose konkursuose bei daugelį iš jų laimėti, dalyvauti įvairiuose projektuose, festivaliuose, jų ir užsienio režisierių režisuotose operetėse ar operose. Be to, jos visuomet skatino discipliną ir atsakomybę, dėl ko kiti studijų dalykai nelikdavo nuošalyje.

– Gal galėtumėte įvardyti keletą jums svarbiausių laimėjimų?

– Labai sunku išskirti, kurie laimėjimai yra svarbiausi, nes net ir mažiau sėkmingi pasirodymai yra tam tikras atspirties taškas. Be vieno, net ir nesėkmingo pasirodymo – nebūtų kito. Tačiau vieni sėkmingiausių pasirodymų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje būtų šie: „The Art of XXI century“ I premija, „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, „Kaunas Sonorum“ III premija. Ukrainoje – „Pearls of Art“ I premija, „Kharkov assemblies“ II premija. Suomijoje – „Musical Performance and Pedagogy“ Grand Prix, Kazachstane „Eurasian Music Games“ tapau finalininke bei Vokietijoje „International Giulio Perotti competition“ ir Lenkijoje 4-ajame tarptautiniame Adam Didur konkurse – diplomante. Taip pat labiau džiaugiuosi praėjusiais metais gauta „R1 Lietuva“ įsteigta stipendija už išskirtinius meninius ir mokslo rezultatus ir 2018 m. VDU Garbės stipendijos įvertinimu.

– Kokie buvo jūsų bakalauro studijų metai, kodėl nusprendėte studijas pratęsti magistrantūroje?

Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą.

– Bakalauro studijų metai prabėgo tarsi akimirka, jie buvo pilni man naujų dalykų – jau minėti projektai, konkursai, koncertai, dažnos išvykos į užsienį, meistriškumo kursai ir nuolatinis judėjimas. Paskutinis bakalauro studijų kursas prabėgo ypač greitai, kadangi prie viso šio bėgimo prisidėjo stažuotė Lenkijos nacionaliniame operos teatre (lenk. Teatr Wielki), todėl metus reguliariai lankiausi Varšuvoje. Visos šios aplinkybės ir lėmė mano pasirinkimą studijas tęsti magistrantūroje – jaučiu, kad tai dar ne viskas, ką galiu pasiimti ir įsidėti į savo mokslo bagažą.

– Kokiomis veiklomis užsiimate šiuo metu?

– Šiuo metu ir toliau užsiimu koncertine veikla, važiuoju į perklausas, mokausi ir ruošiuosi artėjantiems naujiems projektams bei konkursams. Jei viskas klostysis kaip numatyta, netolimoje ateityje pasirodysiu Kauno valstybinio muzikinio teatro bei Panevėžio muzikinio teatro scenose.

– Savo, kaip operos atlikėjos, ateitį planuojate Lietuvoje ar svetur?

– Savo ateitį norėčiau kurti Lietuvoje. Manęs niekada nežavėjo emigracija ir nuolatinis gyvenimas svetimame krašte. Nepaisant to, neatsisakyčiau karjeros galimybių ir darbo užsienyje, reguliaraus lankymosi juose, bet aš turiu žinoti, kad, nors ir po ilgesnio laiko, aš grįšiu į Lietuvą – savo namus.

– Galbūt turite svajonę, kurio operos teatro sceną norėtumėte išbandyti?

– Gal ir nuskambės banaliai, bet tikiu tuo, kad svajonės mėgsta tylą. Tačiau atsakant į šį klausimą, mano supratimu, svarbu ne operos teatro pavadinimas, vietovė ar dydis – svarbu jame dirbanti komanda, atmosfera ir augimo galimybės. Lygiai taip pat kaip ir ne namų grožis ar dydis byloja apie žmogaus laimę juose gyvenant.