Šįkart muzikantas apie tai, kaip jam sekasi tvarkytis su savo emocijomis, o ypač su pykčiu.

„Kai supykstu, nelabai aš to pykčio ir slepiu, nelabai išeina. Mano pyktį paprastai išduoda griežta veido mimika“, – su šypsena pokalbį pradeda Gabrielius ir džiaugiasi, kad jam visada pakanka valios pastangų nusiraminti bei neišsilieti ant aplinkinių.

„Pats sau pasakau: „dabar ramiai“ ir nusiraminu arba išsikraunu ledo ritulio aikštelėje. Tiesą sakant, ne visada pyktį reikia raminti. Kartais, kai reikia apginti silpnesnįjį, kuris pats neapsigina, pyktis tik padeda“, – samprotauja.

Vis dėlto, Svaras pripažįsta, kad yra dalykų, kurie jį itin erzina: „Negaliu pakęsti žmonių, kurie, nesuvokdami situacijos, elgiasi kvailai ir pasibaigusių tušinukų, –  juokiasi. – Ir dar, susierzinu, kai aš pats tam tikrose situacijose būnu silpnas, kai kažko negaliu padaryti arba kai mano blogoji pusė verčia mane tingėti.“

Paklaustas, ką daro, kai nepavyksta susitarti su savo vaikais, Svaras pripažįsta, kad tada paprastai jis žaidžia tokį trumpą nesikalbėjimo žaidimą: „Tada viską darau pats su tokia veido išraiška ir tokia kūno kalba, kad parodyčiau, jog aš nepamirštu, kad jūs to nepadarėt, kad man nepadėjot.“ 

Žymaus muzikanto įsitikinimu, smurtą savo gyvenime galima panaikinti, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus pasiryžimo. „Šeimoje smurtas arba yra, arba nėra. Tai tavo vidinė savybė – arba sugebi susitvarkyti su savo vidumi arba tu net neturi polinkio smurtauti prieš savo artimą. Aš šeimą suprantu taip, kad tai yra meile ir pagarba pagrįstas socialinis mūsų valstybės ramstis. Jei šeimoje smurtaujama, tai jokios meilės ir pagarbos ten nėra, taigi, filosofiškai tariant, ir jokios šeimos ten iš tikrųjų nėra – yra tik kažkoks susiėjimas ir buvimas kartu“, – svarsto Svaras.

„Viskas prasideda ir baigiasi kiekviename žmoguje. Jei jis nori būti normalus žmogus, jis turi dirbti pats su savimi. Jeigu ne – viskas tęsis toliau“, – apibendrina.