Galime lažintis, kad po šios pergalės į sporto mokyklas plūstelės banga krepšinio šalies tėvelių ir mamyčių, vedini savo dukromis. Kartosis fenomenas, mūsuose ryškiausiai atsiskleidęs po Londono olimpinių žaidynių ir neoficialiai vadinamas Rūtos Meilutytės vardu. 2012-ųjų rugpjūtį, jam vos įpusėjus, vargiai begalėjai užrašyti vaiką į dar tik planuotas plaukimo pamokas: Lietuvos baseinai buvo perpildyti potencialių čempionų. Jų tėveliai, daug nesigilindami į atžalos potencialą, veržėsi pas geriausius trenerius ir ruošė lentynas geidžiamoms vaikų pergalių taurėms.

Toks svetimos pergalės atoveiksmis – savaime suprantamas. Jis yra kiekvieno sporto ar meno trofėjaus pridėtinė vertė, jis verčia sparčiau suktis talentų ugdymo mechanizmą. Tuo pat metu svetimi medaliai – lygiai kaip konkrečiu metu pašokęs rinkos poreikis konkrečiai profesijai – diktuoja tėvystės madas. Ir tai – pats blogiausias šalutinis svetimų pergalių poveikis. Jei esama mados, yra ir nemada. Visai šalia akinančių rampos šviesų – šešėliai.

Tėvai pervertina savo pareigas rašyti vaikų gyvenimo scenarijų. It tos tuštutės, spraudžiančios savo pėdas į siaubingai nepatogius, bet beprotiškai madingus batelius, trūks plyš stumia vaikus ten, kur pakvimpa šlove. Išnyksta trapi riba, skirianti gimdytojų atsakomybę ir kito, tegu dar gyvenimo vadybos neišmanančio, – žmogaus laisvė rinktis. Nieko keisto, kad greitai užuot tapę madingų vaikų tėvais, jie desperatiškai ieško savo atžaloms nebe geriausių trenerių, bet psichologų ir psichiatrų, galinčių išgydyti neurozes ar padėti atrasti gyvenimo džiaugsmą.