„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno – Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei plėtosime jį įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z.Bružaitė.

Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z.Bružaitės kūrinys.

„Svajojau dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė ir primena, kad specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.

– Programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?

– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta–nematyta–nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno – Europos kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks skambės per uždarymą, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.

Labai sunku įvardyti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo Mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?

– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji  pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, popmuzikos skambesį ar net operos elementų, sietinų su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti ir klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi, kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.

Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – stengtis įveikti muziką nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias ir librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis dėlto – naujas.

Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. Kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?

– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju – poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Andriui Stasiuliui.

Kai pirmieji garsai gimsta galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Iš pradžių po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau – technikos, amato ir technologijų klausimai.

– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?

– Pabandysiu prisiminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs sumanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.

Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė  sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „Mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį ir struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė D.Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.

Labai svarbu buvo numatyti atlikėjus. Būsimo kūrinio idėja gimė dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas papildo mano muzikinę partitūrą. Tai Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru ir kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. Visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.

– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti pagal užsakymą, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?

– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau vykstant kūrybiniam procesui, – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.

Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, specialiųjų sąlygų, patinka – ir nesvarbu, ar jame esu pakviesta kurti muziką pagal užsakymą, ar turiu neribotas laisves ir teises.

– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?

– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz., būsimą pasirodymo pristatymo erdvę ir techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.

Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: sukurti kūrinį – tik pusė darbo, o štai jį paleisti į gyvenimą – dar tiek pat arba daugiau...

– Tai ne pirmas jūsų indėlis į programą „Kaunas 2022“. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?

– Programoje „Kaunas 2022“ „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos žūties 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausia – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis veiksmas kultūros sostinės programoje – muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.

Kiekvienąkart dalyvaujant atsivėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui suteikė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.

– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?

– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.

Pasak kūrėjo, jei spektaklio metu žiūrovui pavyksta užmiršti, kad tai, kas vyksta scenoje, yra netikra, ir pasinerti į veiksmą, jis gali padaryti milžinišką poveikį.

Trečiąją šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalį „Sutartis“ „Kaunas 2022" pradeda Kauno rajone lapkričio 25-ąją: Raudondvario dvare vyks nemokamas įspūdingas pasaulinės žvaigždės „Ten Walls“ audiovizualinis koncertas. Kauno mieste trečioji šiuolaikinio mito trilogijos dalis „Sutartis“ vyks lapkričio 26 d. „Žalgirio“ arenoje. Šiuolaikinės muzikos kūrinį papildys įspūdingos vizualizacijos ir apšvietimo sprendimai. Pasak G.Šeduikio, kūrybinė komanda įkvėpimo sėmėsi ir iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos.

Operos režisierius, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisūros tarnybos vadovas G.Šeduikis teigia, kad operos režisūroje, skirtingai nei dramoje, svarbiausią istoriją pasakoja muzika.

„Nenoriu sumenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: Williamo Shakespeare'o „Otelas“ nėra tas pats, kas to paties pavadinimo Giuseppe'ės Verdi opera“, – paaiškina G.Šeduikis.

Muziką „Kaunas 2022“ uždarymo baletorijai kuria kompozitorė Zita Bružaitė, operos libretas remiasi Ryčio Zemkausko sukurtu Kauno Žvėries mitu. Vis dėlto, pasak G.Šeduikio, kiekviena kūrėjų komanda turi laisvę ir unikalią galimybę interpretuoti šiuolaikinio miesto gimimo mitą naujai ir savaip.

– „Sutartis“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės uždarymo renginys ir kartu trečioji šiuolaikinio miesto trilogijos dalis. Kiek joje tęstinumo, sąsajų su pirmomis dviem dalimis?

– „Sukilime“ buvo gvildenamos griovimo ir užgimimo temos, „Santakoje“ – dviejų jėgų susitikimas, o „Sutartis“ sutvirtins Kauno, kaip šiuolaikinio miesto, užgimimo faktą. Per visas tris dalis keliauja R.Zemkausko sukurtas Mitinis Kauno Žvėris, kurį skirtingos menininkų komandos interpretuoja savaip, suteikdamos jam naujų spalvų. „Sutarties“ libretą kuria dramaturgė Daiva Čepauskaitė, choreografiją – Agnija Šeiko.

Šioje dalyje paliečiamas dualumas – žvėris ir miesto gyventojai, miestas ir žmogus, vyras ir moteris. Daug dėmesio skirsime vandens stichijai – vyriškajam pradui Nemunui ir moteriškajam – Neriai. Vis dėlto tai nėra meilės istorija, greičiau jau miesto transformacija – nuo jo užgimimo iki šių dienų.

Kol kas nenoriu atskleisti visų siužeto vingių. Nors visos trys šiuolaikinio miesto trilogijos dalys yra skirtos Kaunui – šiemetei Europos kultūros sostinei, „Sutartyje“ į miesto kūrimąsi ir žmogaus santykį su juo žiūrime plačiau, kaip į universalų fenomeną. Nenorime prisirišti prie datų, pasakoti istorijos chronologiškai, nes tai mus įspraustų į tam tikrus rėmus. Mums svarbiau tyrinėti emocinius žmogaus ir miesto ryšius, nei paminėti reikšmingas istorines datas. Galiausiai, juk istoriją ir kuria žmonės.

– Trečioji dalis nuo ankstesniųjų skiriasi tuo, kad vyks ne atvirame ore. Žiūrovus kviesite į vidų – „Žalgirio“ areną.

– Lauko renginiai turi savito žavesio, tačiau yra ir nemažai trūkumų. Vienas iš jų – neprognozuojami lapkričio orai. Kita vertus, pasirodymas arenoje atveria ir galimybių, pasiūlo scenografinius sprendimus, apšvietimą, specialiųjų efektų galimybes, kurių atvirame ore negalėtume įgyvendinti. Šiuo metu aktyviai vyksta kūrybos procesas, visų sprendimų detaliai nepasakosiu, tačiau būtina paminėti, kad inspiracija mums tapo M.K.Čiurlionis.

Esame Kaune, kuriame veikia M.K.Čiurlionio muziejus, tad nenuostabu, kad jo muzika ir dailės kūriniai tapo mums savotiška kelrode žvaigžde. Kas atidžiai klausosi, išgirs M.K.Čiurlionio kūrinių motyvų, kurie įsipins į mūsų šiuolaikišką muzikinį audinį. Beje, nenorėčiau, kad auditorija išsigąstų žodžio „šiuolaikiškas“, kuris dažnam asocijuojasi su sudėtinga kompozicija ir harmonija – mūsų kūrinys turi lengvumo, jis bus suprantamas ir vertingas tiek mėgėjui, tiek profesionalui.

– Kūrinys skirtas Kaunui, įkvėptas Kauno istorijų ir su juo susijusių asmenybių. Kaip jį jaučiate pats, būdamas ne kaunietis?

– Nors gimiau Utenoje, didesnę dalį gyvenimo praleidau Vilniuje, laikau save vilniečiu. Vis dėlto su Kaunu mane sieja glaudūs ryšiai – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre esu statęs spektaklių, tad teko porą kartų po kelis mėnesius čia pagyventi. Nesu tikras, kad to visiškai užteko pajusti miesto dvasią, tačiau man atrodo, kad „Kaunas 2022“ miestui įkvėpė naujos gyvybės. Tai matyti iš mažų dalykų – meno instaliacijų vitrinose, miesto erdvėse skambančios muzikos, kultūrinių renginių, kurie vyksta visame mieste.

Kita vertus, Kaunas visada buvo kultūringas miestas, ta tradicija išlikusi dar nuo tarpukario. Man atrodo, kad Vilnius niekada negalėjo pasigirti tokiu skaičiumi žmonių, menininkų ir procesų, kurie buvo pradėti Kaune pirmosios nepriklausomybės metais. Net ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, kuriame šiandien dirbu, kildinamas iš Kauno.

– Sakote, kad jo pradžia – Kauno muzikiniame teatre?

– Ne visai taip. 1920-aisiais Kaune buvo įsteigta Operos vaidykla, vadovaujama Kipro Petrausko. Jis surinko orkestrą, chorą. Pirmasis spektaklis šiame teatre buvo Naujųjų metų išvakarėse suvaidinta „Traviata“. Teatre veikė operetės ir operos trupės, bet ilgainiui operos trupė – ir choras, ir orkestras, ir solistai – persikėlė į Vilnių, į senąjį operos teatrą, kuriame dabar veikia Lietuvos rusų dramos teatras. Šiandienis Nacionalinis operos ir baleto teatras tęsia tos operos trupės tradicijas. Kauno valstybinis muzikinis teatras tęsia čia likusios operetės trupės tradicijas.

Meno kūrinio, kultūros renginio negalima vertinti pagal trumpalaikį efektą, tai ne ledų porcija, kurią suvalgęs gali pasakyti, ar buvo skanu, ar ne.

– Programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarys šiuolaikinis muzikinis renginys, kurį kompozitorė įvardija kaip baletoriją. Žanro pavadinimas – negirdėtas. Gal galite papasakoti plačiau?

– Kompozitorės Z.Bružaitės pasiūlytas žanras – baletorija – tarsi sujungia baletą ir oratoriją. Scenoje matysime du solistus dainininkus ir vieną šokėją. Didelis choras, kaip būdinga oratorijai, atliks ketvirtojo veikėjo vaidmenį. Tai bus įspūdingas reginys savo mastu – didžiulis orkestras, apšvietimo instaliacijos, scenografija.

Tai bus grandiozinis muzikinis šou, o man, kaip operos režisieriui, visada svarbiausia – muzika. Na, ir opera – labai talpus žanras, šiuolaikinė opera apima labai daug žanrų ir įgyja pačių įvairiausių formų.

– Sakote, kad kaip operos režisieriui jums svarbiausia – muzika. Bet juk opera – tai ir libretas, tekstas?

– Nenoriu sumenkinti teksto svarbos, bet dažnai yra taip, kad statydami operą ar kitą muzikinį veikalą mes pirmą vietą suteikiame muzikai. Gal net ne muzikai, bet muzikinei dramaturgijai. Pasakysiu paprastai: W.Shakespeare'o „Otelas“ nėra tas pats kas G.Verdi „Otelas“. Tas pats pasakytina apie „Makbetą“ ir kitus kūrinius. Žinoma, operos libretas parašytas W.Shakespeare'o pjesės pagrindu, bet jis adaptuotas muzikai. Kompozitorius siūlo savitą kūrinio interpretaciją – žiūrėdamas atpažinsi, kad čia tas pats kūrinys, kurį skaitei, tačiau tai bus kitoks patyrimas. Jei kalbėtume apie „Otelą“, galime prisiminti, kad yra ir Anželikos Cholinos šokio spektaklio versija, ir Eimunto Nekrošiaus pastatymas – įdomu, kaip jie atrodytų pačiam W.Shakespeare'ui?

Režisieriaus ar kompozitoriaus vizija iš vieno kūrinio gali padaryti visai ką kita. Būtent dėl to man atrodo, kad muzikos kūrinio, operos režisūra yra ypatinga tuo, jog pirmiausia turi atrakinti kompozitoriaus kodą. Tada jau giliniesi į libretą, tekstą, pirminį šaltinį. Aš visada pradedu nuo muzikos. Visi mano sugalvoti sprendimai, kad ir kokie inovatyvūs ar stebuklingi būtų, turi pirmiausia derėti su muzika. Ji kaip upės srovė, privalai jai pasiduoti.

– Opera – klasikinis žanras. Kūriniai, kuriuos jūs minite, yra pastatyti daugybę kartų, daugybės režisierių visame pasaulyje. Kaip pavyksta atsiriboti nuo jų įtakos ir išlaikyti savo braižą?

– Negalėčiau pasakyti, kad turiu specifinį savo braižą. Galbūt to reikėtų klausti žiūrovų? Man atrodo, kad lyginant mano kūrinius net ne visada pasakytum, kad tai – to paties žmogaus darbas. Gali būti, kad tai ir mano stiprybė, ir silpnybė. Su kiekvienu kūriniu aš tarsi pradedu viską iš naujo, atverčiu baltą lapą, nes kiekvienas kūrinys reikalauja naujo požiūrio. Tai sudėtingas, bet, mano supratimu, ir pats geriausias kelias.

Žinoma, yra tam tikras iššūkis, kai imiesi statyti Wolfgango Amadeus Mozarto tūkstančius kartų scenoje rodytas „Figaro vedybas“ ir stengiesi iš naujo pasižiūrėti į tą kūrinį be jokių išankstinių nuostatų, perklausyti jį kaip vaikas, kuris girdi jį pirmą kartą.

Žinau daug režisierių, kurie yra atradę savo stilistiką, savo kūrybinę gramatiką, ir ją taiko visiems savo kūriniams. Pavyzdžiui, man pakaktų pamatyti akimirką iš amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono pastatymo ir aš iš karto pasakyčiau, kad tai jo darbas. Panašiai ir su ispanų operos režisieriumi Calixto Bieito. Nepaisant to, jų kūriniai tikrai visi skirtingi.

Kitas svarbus aspektas: jei dramos režisieriai renkasi tokius kūrinius, kuriuose yra tam tikra jų norima perteikti žinutė, istorija, kurią nori papasakoti, operos režisieriui medžiaga dažnai pasiūloma. Operos teatrai formuoja savo repertuarą, kurį sudaro tam tikra muzikinė paletė – kūriniai repertuare atsiranda anksčiau nei jų režisieriai. Man, kaip režisieriui aktualu ne perteikti savo žinutę, o būti mediumu – perteikti tai, kas užkoduota muzikoje, sustiprinti nuotaiką ar pabrėžti tam tikrus aspektus.

– Esu ėmusi interviu iš ne vieno teatro artisto ir visi jie pabrėžė, kad darbas teatre visų pirma yra komandinis, kolektyvinis. Kita vertus, esu girdėjusi ir sakant, kad režisieriaus žodis – visada paskutinis. Kaip yra jūsų atveju?

– Režisieriaus stiprybė yra jo komanda. Štai ir šį uždarymo renginį kuriame su scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu.

Vienas negali padaryti nieko. Žinoma, režisierius turi savo viziją, tačiau diskutuojant su komanda ta vizija keičiasi ir netgi, sakyčiau, sustiprėja. Kai vienas pats sau kuri, gali atrodyti, kad viską labai šauniai sugalvojai, bet, žiūrėk, pradedi pasakoti kitiems ir dar pasakodamas suvoki sumanymo trūkumus. Dalytis savo vizijomis, idėjomis režisieriui būtina. Vizija užkrečia visus kūrybos proceso dalyvius, to proceso metu ji subręsta, tampa kūnu.

Taip, kartais režisierius privalo užbrėžti ribą, užfiksuoti bendros kūrybos rezultatą, jis priima sprendimus ir prisiima atsakomybę už juos, taip pat – ir už komandos santykius. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia despotizmo, trankymo kumščiu į stalą ir beatodairiško savo valios diktavimo.

Tikiu, kad menininkai – nuo šokėjų iki orkestro muzikantų ir choro dainininkų – geriausiai kuria, kai atmosfera pozityvi. Tokia atmosfera leidžia priimti kūrybiškai vertingesnius sprendimus.

– „Kaunas 2022“ programa ir ekspertų, ir dalyvių vertinama kaip ypač ambicinga, daugialypė, ypač aukšto meninio lygio. Kaip manote, kokį poveikį miesto, Lietuvos įvaizdžiui turės kultūros sostinės metai? Kaip jūs jaučiatės, prisidėdamas prie to asmeniškai?

– Manau, tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, reikia palaukti bent metus. Meno kūrinio, kultūros renginio negalima vertinti pagal trumpalaikį efektą, tai ne ledų porcija, kurią suvalgęs gali pasakyti, ar buvo skanu, ar ne. Kai kalbame apie renginį, koncertą, spektaklį – iš pradžių jis pagauna, užkabina, arba ne. Kalbant tiesmukai, teatras juk yra apgavystė, tačiau gero vaidinimo metu mes pasirenkame tai pamiršti ir pasineriame į scenoje kuriamą istoriją. Nežinau, kas gali padaryti stipresnį įspūdį nei geras spektaklis. Kai vaidinimas scenoje baigiasi, išsinešame tą įspūdį. Kad suprastume, kiek ilgai jis išliks, turi praeiti laiko – greitai tokie procesai nevyksta.

Man didelė garbė režisuoti vieną iš didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių (tiesa, manau, kad toje programoje visi renginiai yra svarbūs ir dideli). Ypač įdomu dirbti su visiškai unikalia medžiaga, pradėti kurti nuo nulio, baltos drobės. Tai didžiulis iššūkis ir didžiulė laimė. Laisvė ir atsakomybė. Kaip menininką, kūrėją, mane ši patirtis praturtina. Tokios progos pasitaiko ne kasdien.

Antrus metus iš eilės Kultūros ministerija - profesionaliojo scenos meno premijų steigėja - patikėjo renginį organizuoti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT).

Pernai lapkritį po ilgų karantino sąlygotų atidėliojimų LNOBT surengta „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, režisuota Gedimino Šeduikio, buvo įvertinta kaip meniškai kokybiškiausias tokio pobūdžio renginys per visą teatralų įvertinimų už sėkmingiausius sezono darbus istoriją. Kaip tik todėl pagrindinį Tarptautinės teatro dienos minėjimo renginį šįmet buvo nutarta dar kartą organizuoti didžiausiame šalies teatre, vadovaujant tam pačiam režisieriui.

Renginio scenarijaus autorius - poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, muzikinės koncepcijos autorius - LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, choreografas - LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis. „Auksinių scenos kryžių" ceremonijos komandoje taip pat dirbo scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vaizdo projekcijų kūrėjas Linartas Urniežis ir prodiuseris Artūras Alenskas.

„Antrus metus iš eilės turėsime ceremoniją be pilnos salės žiūrovų, be gyvų apsikabinimų ir, žinoma, be iš visos Lietuvos suvažiavusių teatralų šventės po apdovanojimų įteikimo. Teko galvoti, net kaip patį „Auksinį scenos kryžių“ pakabinti laureatui ant kaklo nepažeidžiant saugumo reikalavimų... Be abejonės, visi iki vieno renginio dalyviai ir komandos nariai - nuo nominantų iki TV operatorių - privalės turėti galiojančius COVID-19 testų atsakymus", - pabrėžia režisierius G. Šeduikis.

Šįkart kūrėjai neketina praskleisti renginio paslapčių uždangos iki pat šeštadienio vakaro, tad ceremonijos vedėjus, koncertinių numerių atlikėjus ir, žinoma, naujuosius „Auksinių scenos kryžių" laureatus sužinosime tik stebėdami tiesioginę transliaciją per LRT .

Šįmet „Auksinių scenos kryžių“ komisija paskelbė nominantus 15-oje kategorijų. Taip pat paaiškės naujas „Boriso Dauguviečio auskaro" savininkas ir Padėkos premijos, skiriamos už viso gyvenimo kūrybą, laureatas.

LNOBT nurodo, jog nuo sausio pirmosios įsigaliojus naujai struktūrai, nebeliko Muzikos vadovo pareigybės – ją užėmęs Robertas Šervenikas nuo šiol dirbs teatro dirigentu. Įsteigta nauja Režisūros tarnyba, kuriai vadovauja Gediminas Šeduikis, o italas Sesto Quatrini (Sestas Kvatrinis) tapo teatro Operos meno vadovu.

Pats teatro valdymas padalintas į keturis departamentus, kurie tiesiogiai pavaldūs generaliniam direktoriui. Kiekviename jų sutelktos susijusios funkcijos.

Meninės veiklos departamentas atsakingas už spektaklio vizijos įgyvendinimą scenoje. Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamentas atsakingas už kostiumų, dekoracijų gamybą, spektaklių aptarnavimą ir eksploatavimą. Atsižvelgiant į šiuolaikinius reikalavimus bei tarptautinę patirtį, stiprinama pardavimų bei reklamos grandis, įsteigiant Rinkodaros departamentą. Personalo valdymas, viešieji pirkimai, techninė pastato priežiūra sutelkiama į Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamento atsakomybę.

LNOBT departamentams vadovauja trys direktoriaus Jono Sakalausko nauji pavaduotojai: Jurgita Skiotytė vadovauja Meninės veiklos, Julijus Grickevičius – Rinkodaros, Inga Navickienė - Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamentui.

Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamentui vadovauja Viktoras Vyskupaitis.

Pasak LNOBT direktoriaus Jono Sakalausko, pokyčiai orientuoti į teatro vadovų grandies stiprinimą, aiškesnį pareigų ir atsakomybių pasidalijimą. Anot jo, pokyčius diktavo ir „kylantys reikalavimai nacionalinės kultūros įstaigos reklamos, rinkodaros projektų ir personalo valdymo sritims“.

„Tuo tarpu teatro meno kolektyvuose pasikeitimų nedaug ir jais siekiama užtikrinti aukštesnę spektaklių meninę kokybę“, – teigia J. Sakalauskas.

Įdomu, kad „Prūsų“ kompozitorius ir režisierius gyvai dar nebuvo susitikę. „Durų“ skaitytojams pristatome netiesioginę jų akistatą, kompozitoriaus klausiame apie operos „Prūsai“ istoriją, režisieriaus – apie naująją interpretaciją.

Apie Lietuvos likimą

Pirmoji G.Kuprevičiaus „Prūsų“ premjera, režisuota Nerijaus Petroko, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje nuskambėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius – 1997-aisiais. G.Kuprevičius prisiminė, jog šią operą parašė maestro Stasio Domarko prašymu. „Dar anksčiau buvau parašęs muziką filmui „Herkus Mantas“. Kartą mano bičiulis S.Domarkas, kuris tuomet buvo Kauno muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, dirigavo herojinės siuitos iš šio filmo koncertinį variantą. Jam patiko muzika ir vėliau, kai jis tapo Klaipėdos muzikinio teatro vadovu ir ėmė galvoti apie nacionalinio kūrinio pastatymą, susijusį su Klaipėdos kraštu, pasiūlė man sukurti sceninį veikalą. „Prūsai“ gimė per labai trumpą laiką, maždaug per pusmetį“, – pasakojo kompozitorius.

Maestro S.Domarkas ir dabar prižiūri „Prūsų“ sugrįžimą į sceną. „Jis yra tarsi tarpininkas tarp kompozitoriaus G.Kuprevičiaus ir mūsų“, – prasitarė G.Šeduikis.

G.Kuprevičius papasakojo, jog prieš du dešimtmečius į operą persikėlė kai kurie muzikiniai motyvai iš kino filmo „Herkus Mantas“. „Man atrodo gerai, kad liko muzikinės intonacijos sąšauka, tačiau operoje, palyginti su filmu, labai daug naujos, originalios muzikos. Pavyzdžiui, centrinė scena su choro atliekama daina „Ant kalnelio“, kurią viena muzikologė pavadino liaudies daina. Didelė Krivio scena, divertismentas vokiečių tvirtovėje, išvystyta Kristinos ir Herkaus Manto meilės linija“, – skirtumus vardijo G.Kuprevičius.

Paklaustas, kuo operos libretas skiriasi nuo Juozo Grušo dramos, kompozitorius teigė, jog labiau akcentavo prūsų genties dramą, o J.Grušas – Herkaus Manto personaliją. „Prūsų“ libreto preambulė skamba taip: „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui“. Šis kūrinys – lyg testamentas išnykusiai tautai. Man atrodo, kad būtent šis akcentas ir lėmė veikalo sugrįžimą į sceną. Juk operoje „Prūsai“ parodytas ir Lietuvos likimas“, – atsiduso pašnekovas.

Režisierius G.Šeduikis puikiai „pagavo“ G.Kuprevičiaus interpretaciją, kurią, kaip teigė, įsimylėjo iš pirmo paklausymo. „Iš tikrųjų nežinau, kodėl kompozitorius pavadino operą „Prūsais“, tačiau manau, kad jis norėjo praplėsti regos lauką, parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet ir Kristinos, ir visos prūsų tautos, ir vokiečiai nukentėjo“, – svarstė režisierius ir nustebino pareiškimu, jog jo interpretuojama opera nebus apie prūsus...

Universali istorija

„Opera nebus apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą. Klausydamasis šio kūrinio nejaučiu, kada jis buvo sukurtas. Ši opera yra belaikė pačia geriausia to žodžio prasme. Tai nėra eksperimentinė muzika, puikiai jaučiamas G.Kuprevičiaus stilius. Žaviuosi muzikine šio kūrinio forma, kuri, sakyčiau, atitinka itališkus kanonus. Čia puikiai juntama dramaturginė ritmika, nors pasakojimas – labai komplikuotas. Man, kaip režisieriui, didžiausias iššūkis – surišti visus siužeto siūlus, papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Šiame kūrinyje labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo jos dar pridėti“, – kalbėjo režisierius.

Įgyvendinti G.Šeduikio idėją apsivalyti nuo istorinio konteksto padeda dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. „Vizualiniai operos „Prūsai“ sprendimai – minimalistiniai, scenografija – švari, nes šiai muzikai nereikalingi jokie pagražinimai. Spektaklyje nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik kelias pamatines medžiagas – metalą, medį, galbūt ugnį. S.Straukaitė pasiūlė minimalistinį, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Viduramžišką siluetą ji kūrybiškai ir labai teatrališkai išreiškia moderniomis, šiuolaikinėmis medžiagomis“, – operos vaizdą pristatė režisierius.

Laikosi atstumo

Operos „Prūsai“ pagrindinio herojaus Herkaus Manto partija sudėtingumu ir muzikiniu svoriu lyginama su G.Verdi Otelo. Maestro Virgilijus Noreika, kuriam šis vaidmuo buvo dedikuotas, prisipažino, jog Herkus Mantas jį privertė mokytis.

„Žinojau, kad šį vaidmenį atliks V.Noreika, todėl leidau sau parašyti sudėtingesnę partiją nei bet kuriam kitam tenorui. Kai jis perklausė tai, ką aš parašiau, paprašė dar kelių aukštų natų. Tai ir padariau... Vėliau Herkų Mantą dainavo Algirdas Janutas. Jis taip pat labai gerai dainavo, tik jau kitaip. Smalsu, kaip šį vaidmenį atliks dar jaunesnės kartos solistai Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Labai jais tikiu ir pasitikiu“, – teigė G.Kuprevičius, kuris pats savo kūrinių repeticijose niekada nedalyvauja.

„Manau, kad aš labiau trukdyčiau, nei padėčiau. Dabar „Prūsus“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje kuria visi naujos kartos žmonės, dvigubai, trigubai jaunesni už mane, bet jie yra patyrę, rimti kūrėjai, lietuviškos muzikos gerbėjai. Nejaugi dabar aš sėdėsiu salėje ir aiškinsiu: „Čia – greičiau, čia – lėčiau, o čia suknelę pakeiskite“? Būtų labai keista. Jeigu kūrėjai kreiptųsi, neatsisakyčiau, padėčiau, tačiau, jeigu jiems nekyla problemų dėl muzikos skambesio ir ji priimtina tokia, kokią parašiau, tai kodėl turėčiau trukdyti. Parašytas kūrinys – kaip vaikas. Jis jau suaugo, jam 20 ar 30 metų. Labai jau sunku būtų pakeisti jo proporcijas ar akių spalvą, labiau priglausti ausis... Žinoma, dabar gal ką nors keisčiau, kitokius sprendimus pasirinkčiau, juk meistrystė – kitokia. Tačiau užuot perrašinėjus geriau naują veikalą sukurti. Prof. Eduardas Balsys yra sakęs: „Gali niekuo nepasitikėti, bet atlikėjais – privalai, nes jie atlieka tavo kūrinį ir norės pasirodyti kaip galima geriau.“ Aš ir pasitikiu. Žinoma, nervinuosi, norisi paskambinti ir paklausti, kaip sekasi, bet valdausi, kantriai laukiu skambučio su kvietimu į premjerą“, – prisipažino kompozitorius.

Režisierius G.Šeduikis taip pat tvirtino, jog su kompozitoriumi geriau išlaikyti pagarbų atstumą. „Specialiai maestro nekviečiu. Jeigu jis norėtų pasižiūrėti – su mielu noru. Vis dėlto manau, kad kompozitoriaus darbas padarytas – opera sukurta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš ją parodysiu iš savo pozicijos, ir kompozitorius gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija, tačiau aš ja tikiu, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai ir, nors gyvai su G.Kuprevičiumi niekada nebuvome susitikę, tik susirašinėjome elektroniniu paštu, jaučiu jo palaikymą, pasitikėjimą“, – sakė G.Šeduikis.

DURYS, 2018  sausis, Nr. 1(49)

– Dirbote Vilniaus, Kauno, įvairiuose užsienio teatruose. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate trečią sykį. Kaip jaučiatės jame?

– Jaučiuosi lyg sugrįžęs namo. Sakau nuoširdžiai. Po Dalios Ibelhauptaitės operų „Bohema“, „Pajacai“, kuriose buvau režisierės padėjėjas, kūrybinio proceso jaučiuosi Klaipėdos muzikiniame teatre priimtas kaip savas. Tad visada čia važiuoju su dideliu noru ir užsidegimu ir kiekvieną kartą čia ko nors išmokstu.

Mokytis gali visur. Nebūtina važiuoti į „La Scalą“  Kovengardeną ar Metropoliteną. Galimybes tobulėti gali atrasti bet kur. Klaipėda man yra ta vieta, kurioje aš tobulėju kaip režisierius ir kūrėjas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man –  tarsi studija. Nesvarbu, ar joje kuriu savo darbus, ar kitų režisierių perstatymus  – esu labai dėkingas už galimybę studijuoti. Manau, kad režisierius visada yra mokinys. Tai yra nuolatinio ėjimo, ieškojimų kelias.

– Kokie jūsų atradimai Klaipėdoje? Kas jums patinka ar nepatinka?

– Man labai patinka Klaipėdos restoranai. Mėgstu skanų maistą, o Klaipėdoje yra tikrai nuostabių vietų pavalgyti ir dar labai geras arba geras aptarnavimas Klaipėdoje. Ko nepasakyčiau apie Vilnių. Klaipėdoje, apskritai, labai šilti žmonės. Šį skirtumą  ypač stipriai jaučiu. Gal aš tik su tokiais žmonėmis susidūriau, gal yra visokių...

Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje jau skambėjo prieš dvidešimtmetį. Sukurti dar vieną šio kūrinio interpretaciją dabar buvo jūsų ar teatro idėja?

Teatro. Man pasiūlė šią idėją įgyvendinti.

– O koks kūrinys – jūsų svajonė?

– Turiu seną svajonę pastatyti Bendžamino Briteno kūrinį „Lukrecijos išniekinimas“. Tai labai įdomus veikalas, skirtas nedideliam 12-15 žmonių ansambliui su fortepijonu, pučiamaisiais, styginiais. Jau svajonės matau, kaip atrodys scenografija, apšvietimas, kostiumai. Taigi, turiu paruoštuką.

– Kaip gimsta spektaklis jūsų vaizduotėje? Kokie pirmieji kūrybinio proceso impulsai?

– Pirmiausia yra muzika. Turiu paklausyti kūrinį. Muzika diktuoja spektaklio architektūrą. Žinoma, mano, kaip režisieriaus, darbas sudėlioti  personažų psichologiją, tačiau aš to negaliu daryti tuščioje erdvėje – juodame kambaryje. Mąstau vizualiai –  matau spektaklį lyg filmą. Personažus turiu kur nors apgyvendinti, tad pirmiausia pamatau erdvę. Muzika taip pat yra erdvė. Jeigu ją jautriai išgirsti, įsimyli – ji padiktuoja, kur veiksmas vyksta. Kartais tai labai kinematografiška erdvė, tarsi butas su konkrečiomis detalėmis, o kartais erdvė – sunkiai nusakoma. Tokia yra „Prūsų“ muzika.

– Operą „Prūsai“ kompozitorius Giedrius Kuprevičius parašė įkvėptas Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ bei jos ekranizacijos kine. Kuo jums imponuoja Juozo Grušo drama ir Giedriaus Kuprevičiaus opera?

– Devintoje klasėje per lietuvių literatūros egzaminą rašiau J. Grušo dramos „Herkus Mantas“ interpretaciją ir gavau aštuonis. Manau, kad tai buvo ženklas. (juokiasi. – Aut. past.) Beje, po to mokytoja pasakė, kad buvo labai gera interpretacija, tik su gramatinėm klaidom.

Kiekvieną kūrinį menininkas „perleidžia per save“. Turi įsimylėti, prisijaukinti, kitaip  negali. Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsus“ įsimylėjau iš pirmo paklausymo. Nesu G. Kuprevičiaus kūrybos žinovas – neperklausiau visų jo kūrinių ir nemačiau visų jo kūrybos pastatymų, bet esu jo gerbėjas.

Svarbu  pasakyti, jog J. Grušo drama ir G. Kuprevičiaus opera yra du skirtingi dalykai. Aš spektaklį režisuoju pagal G. Kuprevičiaus kūrinį. Operoje kiek kitur akcentai sudėti nei dramoje, kitokios – spalvos, net pavadinimas – kitoks. Ne veltui opera pavadinta „Prūsai“, o ne „Herkus Mantas“.

Tiesą sakant, nežinau, kodėl, tačiau manau, kad kompozitorius norėjo praplėsti regos lauką. Parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet jo mylimosios Kristinos, prūsų tautos, net vokiečiai nukentėjo. Klausydamas jos nejaučiu, kada ji buvo sukurta, ji yra belaikė pačia geriausia prasme ir tai nėra eksperimentinė muzika. Manau, kad šis kūrinys užima labai aukštą poziciją tarp lietuvių autorių, kurių, beje, nėra labai daug. Nežinau, kodėl tik „Prūsai“ taip retai atliekama opera. Tikiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, sugrąžinęs į sceną šį veikalą, įkvėps jam naują gyvenimą.

G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“ pasižymi nuostabia muzikine forma. Sakyčiau, jog ji sukurta pagal itališkus kanonus. Man joje viskas labai aišku, puikiai jaučiu dramaturginę ritmiką, nors istorija – gana komplikuota. Šiame kūrinyje – labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo to dar pridėti.  Mano tikslas – papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Surišti visu siužeto siūlus –  tai yra iššūkis. O aš iššūkius mėgstu.

– Apie ką bus jūsų interpretacija?

– Opera bus ne apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą.

Scenoje nebus istorinės ekranizacijos ir batalinių scenų, nes aš nesu istorikas, nesu religijotyrininkas, neišmanau  baltų religijos, nei ankstyvosios krikščionybės, nei karų. Bandau išsivalyti, išsigryninti nuo istorinio konteksto, nuo gotikos, nuo ženklų, kurie nukelia į ekranizaciją. Noriu apnuoginti dramą. Man svarbi žmogiška drama, psichologija, santykiai.

– Kartu su jumis kūrybinėje operos „Prūsai“ komandoje dirba dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė bei kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. Kokius vizualinius sprendimus jos pasiūlė?

– Pagaliau pirmą kartą dirbu komandoje su Sigita Šimkūnaite. Labai seniai to norėjau, bet vis mūsų keliai nesusitikdavo. Mudu pažįstami daugiau kaip dešimt metų, esame valandų valandas aptarinėję spektaklius, muziką. Tai yra žmogus, kuris yra beveik viską matęs ir žino, kas vyksta Vilniaus teatro, operos ir klasikinės muzikos gyvenime. Be to, ji yra baigusi architektūros studijas. Man labai pasisekė, kad Sigita dirba kartu prie „Prūsų“ pastatymo. Jis pasiūlė minimalistinį ir švarų scenovaizdį. Jame nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik keletą pamatinių medžiagų: metalą, medį, ugnį (galbūt), nes G. Kuprevičiaus muzikai nereikalingi jokie pagražinimai.

Kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė pasiūlė minimalistinį viduramžių silueto, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Jam pasiūti naudoja šiuolaikines medžiagas. Sandra moka sukurti klasikinį siluetą su netikėtais teatriniais sprendimais.

– Jūs ir norėjote minimalistinio vaizdo. O jeigu scenografas, dailininkas pasiūlytų visiškai priešingą vaizdą nei matėte savo vaizduotėje?

– Nesu iš tų režisierių, kurie tranko stalą kumščiu, siekdami įrodyti savo. Kartais būna, kad sukuriu savo išbaigtą viziją ir tereikia, kad kas nors tai nupieštų ir paskaičiuotų ir padarytų.

Kartais vizija – labai abstrakti. Pasakau ją scenografui – jis išklauso ir po dviejų savaičių ateina su visiškai kita mintimi.  Bet tai, ką jis pasiūlo, yra šimtą kartų geriau nei tu sugalvojai. Būtų kvaila jo siūlymo nepriimti.

Dar vienas variantas, kuris man labiausiai patinka, – bendra kūryba. Teatras yra komandinis darbas ir man smagu dirbti su komanda. Bet kuriuo atveju į komandą kvieti tuos menininkus, kurie tau artimi savo įsitikinimais, skoniu, meile muzikai. Šįsyk dirbti kuriant „Prūsus“ labai malonu, nes vyksta bendra kūryba.

– Kodėl „Prūsų“ kūrybinėje komandoje nėra kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus?

– Kai yra gyvas kompozitorius ir kuri pastatymą pagal jo veikalą visada kyla klausimas, ar jis turi sėdėti repeticijose? Aš G. Kuprevičiaus specialiai nekviečiau. Manau, kad gal geriau išlaikyti sveiką distanciją. Kompozitoriaus darbas padarytas – opera parašyta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš rodau iš savo pozicijos ir jis gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija.

– Jaučiate baimę?

– Ne, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai. Asmeniškai niekada nebuvome susitikę su G. Kuprevičiumi, tik susirašinėjome laiškais. Jis man atsiuntė libretą, klavyrą, įrašus ir davė užuominą, kad nebijočiau. Be to, su mumis dirba pirmojo „Prūsų“ pastatymo vadovas maestro Stasys Domarkas. Jis yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir kompozitoriaus ir dar nepasakė, kad į pievas pjaunu. 

– Kolektyvas jus apibūdina, kaip itin puikiai su visais sutariantį režisierių. Kokios dar asmeninės savybės svarbios režisieriui?

– Aš myliu žmones. Man patinka dirbti produktyvioje aplinkoje ir labai sunku dirbti įtampoje. Todėl stengiuosi nei sau, nei kitiems nesudaryti įtampos. Repeticijose nemarinuoju laiko. Sau ir kitiems neleidžiu kaboti ir nieko neveikti.  Jeigu padarau tai, ką buvau suplanavęs  ir dar lieka pusė valandos, – tai neprašau dar kartoti, tempti laiką. Manau, kad visų mūsų laikas yra brangus. Žinoma, tas tempas išvargina fiziškai, tačiau dirbdamas su žmonėmis ne tik pats daug atiduodi, bet ir daug gauni atgal. Tai jau dvasinė įkrova.

– Kaip save įsivaizduojate po penkerių metų?

– Labiau patyrusį.

– „Facebooko“ profilyje mačiau jūsų nuotrauką, kurioje esate su naro kostiumu. Nardymas – jūsų hobis?

– Vienas iš mano hobių. Kadangi įtampa yra neatsiejama mūsų darbo dalis, tenka su ja kažkaip susigyventi. Todėl užsiiminėju visokiais keistais, ekstremaliais dalykais: scuba nardymu, važinėju motociklu, lipu į kalnus. Tik taip aš galiu pailsėti. Patirdamas tą ekstremalų stresą, pavojų – esu čia ir dabar. Tik tokiose situacijose negaliu galvoti apie nieką kitą ir išleidžiu tą susikaupusį garą, pailsiu.

– Pagalvojau, kad po buvimo muzikoje ilgitės tylos, kuri yra po vandeniu.  

– Mėgstu pakraščius: arba skęstu muzikoje arba esu vakuume be jokio garso. Nekenčiu foninės muzikos, namuose niekada neklausau muzikos, mašinoje magnetofono man gali nebūti, nes klausau kitų garsų: kelio, variklio garso. Jeigu groja muzika – aš privalau jos klausyti. O jeigu skamba muzika, kuri neverta klausymo – tai kam tada jos klausyti. Man sunku būti toje aplinkoje, kurioje nekreipiamas dėmesys į muziką.