Atminimo lenta partizanui Jonui Noreikai – generolui Vėtrai pakabinta 2010 m. ant buvusio Šiaulių apskrities viršininko administracinio pastato. J. Noreika čia 1941–1943 m. dirbo Šiaulių apskrities viršininku. Nukabinti lentą siekia Šiaulių žydų bendruomenė. Į Šiaulių rajono savivaldybę, ant kurios pastato ir kabo lenta, žydai kreipiasi jau antrą kartą. Esą gegužę įsigaliojus desovietizacijos įstatymui lentą derėtų nukabinti.

„Kai yra atminimo lenta administracijai, kuri kolaboravo su naciais, administracijos vadovu buvo Jonas Noreika, mes manome, kad tai yra nepriimtina. Juolab kad yra priimtas įstatymas, kuriuo reikėtų ir vadovautis“, – teigė Šiaulių žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Anot Šiaulių žydų bendruomenės vadovo, šįsyk jie kreipėsi dėl įstatymo vykdymo, tačiau tikina, kad tiek pats J. Noreikia, tiek jo vadovaujama administracija palietė daugelio žydų giminių likimus.

„Noreika prisidėjo prie Šiaulių geto steigimo ir prie žydų nusiuntimo į Žagarę myriop“, – sakė S. Kerbelis.

Anot Šiaulių rajono mero, pastatas jiems nepriklauso, tad spęsti klausimą dėl atminimo lentos jie net neturi teisės.

„Pastatas priklauso Turto bankui ir (...) mes žydų bendruomenės šitą prašymą esame persiuntę. Turto bankas kreipėsi į tam tikras komisijas ir galutinis verdiktas yra, kad pastatas yra Šiaulių mieste ir sprendimą galutinai turi priimti Šiaulių miesto savivaldybė“, – teigė rajono meras Česlovas Greičius.

Tas klausimas jau yra svarstomas (...) ir jeigu pasakysi, kad šitas dalykas yra nuimtinas, mes taip ir padarysime.

Pastaroji su išvadomis taip pat neskuba. Anot Šiaulių mero, istoriją narplioti turi istorikai, o ne politikai, tad dėl šios atminimo lentos išvadų lauks iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC).

„Tas klausimas jau yra svarstomas (...) ir jeigu pasakysi, kad šitas dalykas yra nuimtinas, mes taip ir padarysime“, – tikino meras Artūras Visockas.

LGGRTC patvirtino, kad prašymą dėl atminimo lentos generolui Vėtrai nuėmimo gavo rugpjūčio 21 d. Šiuo metu laukiama daugiau duomenų dėl J. Noreikos istorinio vertinimo ir klausimą žadama spręsti už poros savaičių.

Klausimų dėl generolo Vėtros įamžinimo yra kilę ir Vilniuje. Lenta ant Lietuvos mokslo akademijos bibliotekos kūju buvo sudaužyta 2019 m., tačiau jau po kelių mėnesių pakabinta nauja.

Ieškiniu G. Gochinas siekia pripažinti neteisėtomis ir panaikinti kelias centro publikuotas pažymas apie J. Noreiką.

Jungtinėse Valstijose gyvenančio Lietuvos piliečio ieškinį pirmą kartą priimti atsisakė Vilniaus miesto apylinkės teismas birželio 8 dieną. Jo teigimu, G. Gochinas ieškinyje nenurodė, kokios konkrečiai jo teisės šiomis pažymomis yra pažeistos.

Anot teismo, „asmens abstraktaus pobūdžio suinteresuotumas nereiškia gintino teisme suinteresuotumo“.

„Civilinis procesas nėra skirtas mokslinei istorinei diskusijai palaikyti ar jos rezultatams įtvirtinti“, – birželį priimtoje nutartyje pažymėjo teismas.

Šį sprendimą G. Gochinas apskundė Vilniaus apygardos teismui ir prašė ieškinio priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą išnagrinėjęs teisėjas Dainius Rinkevičius nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog „ieškovo prašomi pripažinti neteisėtais atsakovo dokumentai neturi įtakos ieškovo materialiosioms teisėms ir pareigoms“.

„Asmenys, kreipdamiesi į teismą, privalo nurodyti, kokia jo teisė pažeista ir koks saugomas interesas turėtų būti ginamas. Ieškovo deklaruojamas suinteresuotumas, jog atsakovo publikacijos jį žeidžia, yra abstraktaus pobūdžio ir nėra gintinas teisme“, – rašoma praėjusią savaitę paskelbtoje teismo nutartyje.

Joje pabrėžiama, kad asmenys neturi teisės kreiptis į teismą su prašymais apginti kito asmens teises.

„Šiuo atveju ieškovas negina jokių savo subjektinių teisių, jis kvestionuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymų teisingumą, siekia, jog Jono Noreikos veikla būtų įvertinta kitaip, nei tai padarė atsakovas“, – pažymima sprendime.

Į teismą G. Gochinas kreipėsi dėl 2015 metais publikuotos pažymos „Jono Noreikos veikla nacių okupuotoje Lietuvoje“, pernai pavasarį paskelbto paaiškinimo „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“ ir pernai gruodį publikuotos pažymos apie J. Noreikos veiklą antinaciniame pogrindyje.

Ginčytoje 2015 metų pažymoje rašoma, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“, tačiau jį „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Balandžio mėnesį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat atmetė G. Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pakeisti istorinę išvadą dėl J. Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais.

Pastaruosius metus daug diskusijų kelia J. Noreikai skirta atminimo lenta ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublebskių bibliotekos pastato sostinės centre.

Kritikai teigia, kad toks garbingas įamžinimas nedera su tuo, kad Šiaulių apskrities viršininku dirbęs J. Noreika pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.

J. Noreikos atminimo lentos gynėjai akcentuoja, kad jis pats įsitraukęs į antinacinę veiklą, buvo gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį, veikė antisovietiniame pogrindyje.

Karininkas buvo suimtas 1946 metų kovą, o kitąmet okupacinės sovietų valdžios sušaudytas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno daugiau nei 200 tūkst. žydų. Vokietijos okupacijos metais daugiau kaip 90 proc. iš jų nužudė naciai ir vietos kolaborantai.

Jis trečiadienį pranešė, kad tai atskleidė Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti iki šiol istoriografijoje nežinomi kunigo Jono Borevičiaus liudijimai.

Anot pranešimo, šiuos parodymus 1986 metais J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).

LGGRTC pažymoje teigiama, kad per apklausą Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kunigas J. Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. Paklaustas, koks buvo to vado vardas, liudytojas atsakė, jog  „Jonas Noraika [Noreika].“

J. Borevičius tvirtino, kad J. Noreika vadovavo antinaciniam pogrindžiui, veikusiam Vakarų Lietuvoje. „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams“, – liudijo kunigas.

J. Borevičius pasakojo, kad pamokytas J. Noreikos, jis žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš trijų asmenų.

Kadangi Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Čia kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje apie 2–3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 kilometrų nuo Šiaulių. Čia jie apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais slėpta iki 15–20 žydų šeimų, kol A. Kleibai pavykdavo rasti juos priimančius ūkininkus.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą J. Borevičius 2017 metais yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta.

Anot centro pažymos, esama daugiau liudijimų, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo.

Dokumente nurodoma, kad J. Borevičius liudijo, jog J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“.

„Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje“, – rašoma LGGRTC pažymoje.

Joje taip pat teigiama, kad J. Noreika iki Žagarės geto likvidavimo nesuprato, jog getai yra vienas iš Holokausto etapų.

„Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose“, – teigiama dokumente.

J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose.

Šiemet J. Noreikos atminimo įamžinimo Vilniuje klausimas buvo sukėlęs rezonansą visuomenėje.

J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos Vilniuje dar balandį kūju sudaužė advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas, Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji vėl buvo nuimta.

Rugsėjį organizacijos „Pro Patria“ iniciatyva  pagaminta nauja lenta, ji pakabinta ant bibliotekos sienos, bet šis veiksmas iki galo nebuvo suderintas su paveldosaugininkais.

Sostinės meras teigė nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J. Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Teismo sprendimu, S. Tomas aštuonis mėnesius negalės be pareigūnų žinios keisti gyvenamosios vietos ir turės atlyginti daugiau kaip 2 tūkst. eurų žalą Vilniaus miesto savivaldybei.

Trijų teisėjų kolegija S. Tomą išteisino pagal kaltinimą dėl viešosios pagarbos vietos išniekinimo, tačiau pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Teismas nusprendė, kad ši atminimo lenta žymėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros darbo, o ne palaidojimo vietą, todėl ji nepagrįstai pripažinta viešosios pagarbos vieta.

„Simbolinė J. Noreikos kapo vieta paruošta Antakalnio kapinėse. Taigi, S. Tomas veikė ne viešosios pagarbos vietoje“, – rašoma teismo nuosprendyje.

Tačiau teisėjai konstatavo, kad S. Tomo veiksmai „buvo įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių normų“.

„Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šią išvadą leidžia daryti S. Tomo pasirinktas veikimo būdas ir jo siektas tikslas, sukelti bet kokį atgarsį visuomenėje“, – nusprendė teismas.

S. Tomas atminimo lentą sudaužė viešai balandžio pradžioje, patalpinęs įvykio vaizdo įrašą į socialinius tinklus.

Vilniaus valdžia suklijuotą lentą pakabino vėl, tačiau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu liepą ji buvo nuimta.

Rugsėjį ant Vrublevskių bibliotekos protestuotojai vėl užkabino naują atminimo lentą.

Sostinės meras teigia nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. J. Noreikos įamžinimo gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Tai Eltai patvirtino KPC direktorius Virgilijus Kačinskas.

„Departamentas buvo davęs mums pavedimą patikslinti pastato vertingąsias savybes, mes tą darbą atlikome ir jau savo išvadas pateikėme departamentui“, – sakė V. Kačinskas.

Jo vadovaujamas Kultūros paveldo centras, pasak V. Kačinsko, rekomenduoja lentos nenukabinti, pripažįstant ją pastato vertingąja dalimi. Tokia rekomendacija buvo suformuota, atsižvelgiant į patvirtintą vertinimo tvarką, sako KPC direktorius.

„Mes siūlome, kad lenta Generolui Vėtrai būtų pripažinta pastato vertingąja savybe ir tai padarėme remdamiesi teisės aktais. Tai yra kultūros ministro įsakymu, kuriuo jis patvirtino vertinimo ir atrankos kriterijų aprašą. Ten yra punktai tokie, kad jeigu neatitinka amžiaus cenzo dalis ar objektas, yra išimtys numatytos: šiuo atveju pirmoji išimtis yra tai, kad tai susiję su laisvės išsivadavimo kovomis ir rezistenciniu pasipriešinimu“, – Eltai teigė V. Kačinskas.

KPC vadovo teigimu, bendruomenė kreipėsi į centrą, prašydama išsaugoti J. Noreikos atminimo lentelę.

„Dar vienas punktas yra, kuris atitinka išimtį, – tai, kad vietos bendruomenės atstovai kreipėsi su prašymu šitą lentą paskirti vertingąja pastato savybe, nes tai svarbu jų bendruomenės identitetui ir savimonei“, – tvirtino V. Kačinskas.

KPC pateikus rekomendacijas Kultūros paveldo departamentui, šis, pasak jo, turėtų įpareigoti vertinimo tarybą priimti galutinę išvadą.

„Departamento funkcija yra formuoti vertinimo tarybų darbotvarkę. Departamentas turi įtraukti į vertinimo tarybos darbotvarkę šitą klausimą, ir jau tada vertinimo taryba savarankiškai, be visų kitų, kadangi yra sudaryta atskirai iš ekspertų, priima sprendimą galutinai“, – sakė V. Kačinskas. Paklaustas, ar tai reiškia, kad vertinimo tarybai pritarus Generolo Vėtros lentelę laikyti Vrublevskių bibliotekos pastato vertingąja savybe, jos nebus galima nuimti, V. Kačinskas tai patvirtino.

„Taip, tikrai taip“, – patvirtino V. Kačinskas.

ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos Generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.

Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-Generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.

Policija, vertindama, ar lentelės pakabinimo metu nebuvo pažeista viešoji tvarka, dalį tyrimo perdavė Kultūros paveldo departamentui, kuris turėtų nustatyti, ar nebuvo pažeistas vertingas pastatas.

Paskelbė "tikru vyru"

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje aktyviai plinta Rusijos televizijos kanalo "Pervyj kanal" ("Pirmasis kanalas"), prisistatančio Rusijos televizijų eterio lyderiu, laidos "Vremia pokažet" ("Laikas parodys") įrašas. Laidoje liaupsinamas ir į padanges keliamas Vilniaus meras R.Šimašius. Jis vadinamas "tikru vyru" ir bene visa Rusijos televizijos kanalo laida skirta jo "didvyriškumui" įamžinti. Vilniaus merui R.Šimašiui ploja Rusijos televizijos studijoje susirinkę žiūrovai.

Rusų liaupsių R.Šimašius sulaukė už tai, kad rugpjūtį įsakė slapčia paryčiais nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sostinėje nukabinti atminimo lentą tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui J.Noreikai-Generolui Vėtrai.

P. Peleckio / Fotobanko nuotr.

"Ar žinote, kuo skiriasi tikras vyras nuo vyriškos giminės? Man atrodo, aš žinau. Tikras vyras atsako už savo sprendimus, už savo žodžius. Jis savo žodžių šeimininkas. Ir man atrodo, kad Vilniaus meras – aš noriu tuo tikėti – tikras vyras, – aiškino TV laidos vedėjas. – Šis žmogus ryžosi Žygdarbiui iš didžiosios raidės. Jis ryžosi nuimti Vilniuje atminimo lentas, skirtas – vadinkime daiktus tikraisiais vardais – nusikaltėliams, žmonėms, kurie kalti dėl masinių žudynių."

Anot Rusijos televizijos laidos dalyvių, R.Šimašius – "modernus Europos politikas, kuris aplenkė Lietuvos laiką". Ir būtent dėl to atsiranda tokių, kurie "kaišo jam pagalius į ratus".

Trūksta suvokimo

Susidariusią situaciją paprašytas pakomentuoti Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas "Vilniaus dienai" teigė, kad tas sprendimas dėl atminimo lentos J.Noreikai nuėmimo, kurį R.Šimašius priėmė vienasmeniškai, gerokai pasitarnavo Rusijos propagandai.

"Rusijos propagandai dabar yra labai nesunku, pasinaudojant R.Šimašiaus sprendimu, sieti mūsų laisvės kovas, visą rezistenciją, su fašizmo naratyvu – tuo klasikiniu naratyvu, kuris yra gyvas Rusijos propagandoje nuo pat mūsų nepriklausomybės atkūrimo", – sakė politologas.

Anot jo, R.Šimašius Rusijos televizijos laidoje vadinamas "tikru vyru" už tai, kad pradėjo plaukti prieš srovę. Tačiau tai, kas įvyko, iš esmės yra klasikinis pavyzdys, kai nesuderintas, neišanalizuotas sprendimas, pasirinkti klaidingi argumentai, neįvertinus iki galo pasekmių, sudaro pretekstą visam šitam informaciniam karui, kuriuo Rusija dabar labai gražiai naudojasi.

Šiuo atveju, mano manymu, suveikė "naudingo idioto" schema.

"Žinote, kalbant apie kai kuriuos žmones naudojamas toks apibūdinimas – "naudingi idiotai". Tai šiuo atveju, mano manymu, taip pat suveikė "naudingo idioto" schema, – pastebėjo L.Kasčiūnas. – Aš tikiuosi, R.Šimašiui čia bus nebloga pamoka. Įtariu, jis net nepagalvojo, jog jo veiksmai gali sukelti tokią sumaištį. Manau, dabar jis nuleidęs galvą bando išgyventi visa tai. Bet būtų kur kas geriau, jei jis pripažintų klaidą, atšauktų savo sprendimą. Bet iš jo to sunku tikėtis. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – inovatyvus žmogus, bet raštingumas šioje srityje, suvokiant, kaip tavo sprendimas gali pasitarnauti svetimai propagandai, minimalus. Aš manyčiau, jis turėtų tą klaidą prisiimti. Moralinę atsakomybę – pirmiausia."

To ir reikėjo tikėtis

Toje pačioje televizijos laidoje rusų kritikos už tai, jog nepritarė R.Šimašiaus veiksmams, sulaukęs Seimo narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas Arūnas Gumuliauskas "Vilniaus dienai" teigė į susiklosčiusią situaciją žiūrintis gana ramiai, nes puikiai žino, kad po R.Šimašiaus veiksmų kito scenarijaus ir negalėjo būti.

"Galiu pasakyti, kad tai yra didelio propagandinio karo dalis, – sakė istorikas. – Mūsų kaimynų propagandinio karo tikslas kaip tik ir yra paneigti mūsų istoriografijos tvirtinimus, kad buvo okupacija 1940 m. ir 1944 m., kad mus prievarta, jėga užėmė, kad mus trėmė po karo, kad vyko partizaninis karas. Taip norima paprasčiausiai sukompromituoti visą tą dalį istorijos nuo 1940 iki 1953 metų. Tad savaime aišku, kad tie dalykai, kurie nenaudingi Rusijos propagandai, yra neigiami. O dar geriau, jeigu, neįsigilinę į istorijos labirintus, kažką neigia patys mūsų politikai. Kremliui nieko nėra geriau, kaip pačių lietuvių pripažinimas, kad Rusija buvo teisi, o Lietuvos pasipriešinimo sovietinei santvarkai dalyviai – nusikaltėliai."

Belieka laukti, kol Rusija R.Šimašiaus biustą pastatys šalia Kremliaus sienos.

A.Gumuliauskas teigė nekvestionuojantis R.Šimašiaus kompetencijų, tačiau esąs tikras, kad ne kiekvienas gali būti istoriku – tam turi būti įgijęs tam tikrą išsilavinimą. "Kita vertus, jeigu tu vis dėlto dalyvauji istorijos politikos formavime, visada privalai išgirsti ir įsiklausyti ne tik į vieną istorikų, tyrėjų pusę. Šiuo klausimu juk yra istoriografijoje tam tikrų nesutarimų. Tad turi žinoti visas istoriografines mintis, visus istorikų tyrinėjimų rezultatus, ir tik tada drąsiai "eiti į tribūną", kalbėti, daryti kažkokius veiksmus", – svarstė pašnekovas.

"Manyčiau, kad meras R.Šimašius drąsus, bet ne ten, kur turėtų būti, – pastebėjo A.Gumuliauskas. – Aš, pavyzdžiui, prastai išmanau techniką, tad niekada netaisau automobilio – atiduodu tai daryti profesionalams. Manau, kad ir R.Šimašiui šioje situacijoje reikėjo taip pasielgti. Kitą kartą, įtariu, jis labiau galvos, ką daryti ir ką kalbėti. Nes matant, kaip reaguoja Rusija, belieka laukti, kol jie R.Šimašiaus biustą pastatys šalia Kremliaus sienos."

Televizijos nežiūri

"Vilniaus diena" teiravosi, ką apie minėtą televizijos laidą galvoja, kaip ją vertina ir kaip jaučiasi Rusijos televizijos liaupsinamas pats sostinės meras R.Šimašius?

Atsakymą redakcijai atsiuntė Vilniaus mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas. Jame teigiama, kad "meras labai džiaugiasi ne Rusijos, o JAV diplomatų dėmesiu Jono Noreikos klausimui, rusų televizijos apskritai nežiūri, ir norėtųsi priminti taip pat, kad pačioje Rusijoje Vilniaus meras Remigijus Šimašius yra paskelbtas persona non grata dėl savo pozicijos Krymo okupacijos ir kitais Rusijos užsienio politikos klausimais."

Subūrė autoritetus

"Susitikome pasitarti, ką būtų galima padaryti, kad skausmingi istorinės atminties klodai netaptų dar viena priežastimi mūsų visuomenei susiskaidyti, kovoti tarpusavio karus ir nuodyti atmosferą visuomenėje, – sakė Prezidentas Gitanas Nausėda. – Jūs, mokslo bendruomenė, esate tie autoritetai, galintys pasiūlyti orientyrus, kuriais galėtume vadovautis kurdami savo santykius su istorine atmintimi. Norėtųsi išvengti jos politizavimo ir atkreipti dėmesį, kad istorinės atminties klausimai – ir mūsų pilietiškumo bei demokratinių vertybių ugdymo mokykla. Šiandieniai įvykiai, susipriešinimas, mitingai, tam tikra sumaištis, kuri šiuo metu tvyro prie Vrublevskių bibliotekos, gal ir nėra labai sveikintina, bet ji parodo, kad visuomenė neabejinga, ir tuo galime pasidžiaugti."

Kultūros forume dalyvavo istorikai, menotyrininkai, paveldosaugininkai, politologai. Jie aptarė istorinės atminties formavimosi Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo aspektus, įvertino dabartinę situaciją, diskutavo, kokias istorinės atminties problemas atskleidė pastarojo laikotarpio įvykiai, susiję su atminties įamžinimu. Specialistai analizavo, kaip istorinės atminties klausimus sprendžia kitos šalys, kokiomis gerosiomis praktikomis būtų galima pasiremti Lietuvoje, kokios priemonės ar veiksmai įgalintų visuomenę veiksmingiau spręsti ateityje iškilsiančius istorinės atminties ir jos įamžinimo klausimus.

Forumo dalyviai sutiko, kad istorinės atminties temai trūksta platesnės diskusijos ir kad valstybės vaidmuo ugdant dialogo kultūrą, įtraukiant įvairias bendruomenes, galėtų būti didesnis. Pabrėžta, kad diskusijos dėl istorinės atminties turėtų vykti prieš rezonansą sukėlusį veiksmą, o ne po jo. Ekspertai pastebėjo viešojo diskurso seklumą, svarstė apie viešų forumų reikalingumą. Aptarė ir tai, kaip istorinės atminties naratyvas reprezentuoja valstybę.

Dalyviai atkreipė dėmesį į sudėtingą edukacijos mokyklose padėtį, taip pat į išsamesnių mokslinių tyrimų ir jų finansavimo poreikį, siūlė stiprinti ekspertinę veiklą, išsakė nuomonę dėl galimų specialių programų istorinės atminties klausimais kūrimo. Mokslo bendruomenė įžvelgė istorinės atminties monitoringo, kuris leistų įvertinti kaitą, prasmę. Istorikai atkreipė dėmesį ir į tai, jog Lietuvoje įpaminklinimo slenkstis galėtų būti aukštesnis.

Išklausiusi mokslininkų teikiamus argumentus ir pasiūlymus, prezidentūra ketina inicijuoti ir moderuoti tolesnius forumus, juose gvildenti istorinės atminties politikos klausimus, siekti aiškumo dėl jos įamžinimo, įtraukti kitas institucijas, kitus kultūros lauko dalyvius, teikti rekomendacijas sprendimų priėmėjams.

Dar tik mokomės

Po forumo "Vilniaus dienos" kalbintas menotyrininkas Ernestas Parulskis teigė, kad, jo manymu, tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje istorinės atminties įpaminklinimas – pats procesas – turi nepaprastai žemą slenkstį. Jeigu fizinis asmuo užsinorėtų ką nors įpaminklinti, ypač kalbant apie lenteles, jam tereikėtų gauti namo savininko sutikimą ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo leidimą. Taigi, nėra jokio istorinio, estetinio ar dar kokio nors filtro.

Viso to rezultatas – lenteles pakabinti, kažką įpaminklinti lengva, ir tas lengvumas, kuris, menotyrininko įsitikinimu, iš tiesų yra nepaprastai šaunus dalykas, demokratiška būsena, iškart išprovokuoja tam tikros visuomenės grupės reakcijas. O tada prasideda tie ginčai, kurie turėjo įvykti prieš įpaminklinant.

Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį.

"Panagrinėjęs kai kurių šalių patirtį galiu pasakyti, kad Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje tas filtras egzistuoja. Visur yra vienokia arba kitokia komisija ar žmonių grupė, kuri peržiūri įpaminklintojų iniciatyvas, jų turinį, – teigė E. Parulskis. – Ir tai nėra cenzūrinis požiūris. Tos grupės tiesiog įvertina galimas būsimas reakcijas, apsvarsto kartu su iniciatoriais, ar viskas yra tikslu, ar atliepia lūkesčius ir panašiai. Negana to, visose tose šalyse, kurias nagrinėjau, gal tik išskyrus Lenkiją, tai yra visiškai depolitizuota sritis. Ji palikta susitarimo, o ne politinio sprendimo laukui."

Specialisto įsitikinimu, puiki sistema yra sukurta Anglijoje. Atrodytų, tereikia imti ir mechaniškai perkelti į Lietuvą. Tačiau… Anglijos sistema buvo sukurta ir tobulinama 150 metų – buvo ilgas procesas, kol viskas susidėliojo ir tapo taip, kaip yra dabar.

"Lietuvos įpaminklinimas yra labai jaunas, vos trisdešimties metų, kol kas mes tik treniruojamės, kaip visa tai reikėtų daryti. Ir aš esu įsitikinęs, kad po 150 metų ir pas mus viskas bus pakankamai gerai", – sakė E.Parulskis.

Jo manymu, norint išvengti tokių konfliktinių situacijų, kurios kilo pastaruoju metu Vilniuje, turi būti sukurta sistema, kurioje liberaliai ir demokratiškai, bet kartu labai atsakingai, dalyvautų bendruomenės – tokia turi būti siekiamybė. Ką reiškia bendruomenių dalyvavimas? Tai reiškia tarimąsi. Ne jėgos veiksmą, o tarimąsi. Įpaminklinimas tampa viešu objektu, kuris liečia ne vien tik tą bendruomenę, kuri jį inicijavo, bet ir visas kitas bendruomenes, ir galiausiai – visą visuomenę. Vadinasi, bet kokiu atveju tarimasis yra būtinas. Ne cenzūra, bet tarimasis.

Istorijos spąstuose

– Kodėl pastaruoju metu atsidūrėme tokioje konfliktinėje situacijoje? Nesame išsianalizavę savo istorijos, apsisprendę, kas "geras", o kas "blogas"? Ar tiesiog susiduriame su elementariomis "ūkinėmis" problemomis, kai nėra aiškios tvarkos, sistemos, ir kas ką nori, tas tą daro? – "Vilniaus diena" teiravosi Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojo, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Aurimo Švedo.

– Mes atsidūrėme istorijos spąstuose, kuriuose paprastai kyla atminčių karai. Kodėl taip teigiu? Svarstybos apie dramatiškus įvykius XX a. Lietuvos valstybės visuomenės istorijoje yra sudėtinga užduotis intelektualine prasme, nes šiuo atveju bene svarbiausias klausimas "kas gi nutiko iš tikrųjų?" labai dažnai lieka be vienareikšmiško atsakymo.

Tai, beje, nėra vien tik naujausios Lietuvos istorijos specifika. Kruvinų žemių (taip amerikiečių istorikas Timothy Snyderis yra pavadinęs teritoriją tarp Vidurio Lenkijos iki Vakarų Rusijos) istoriją dengianti pilka migla sklaidosi lėtai, nes kai kurie mokslininkų tyrinėjami objektai – įvykiai, procesai, reiškiniai, asmenybės biografijos – neišsitenka binarinėse "gera"–"bloga", "teisinga"–"klaidinga", "herojiška"–"niekšiška" schemose.

Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei.

Tai ir yra mano minėti istorijos spąstai, kurie užsitrenkė, kai XX a. 10 dešimtmetyje, šalia sovietinių paminklų griovimo proceso, imtasi paskubomis ir chaotiškai steigti įvairias naujas atminties vietas, pasakojančias apie personalijas, kurių biografijose, šalia baltos spalvos, būta ir pilkų zonų.

XXI a. prasidėjus svarstymams, ką su įvairiomis lentelėmis, biustais ir gatvių pavadinimais daryti, greitai paaiškėjo, kad gerų sprendimų – palikti, nuimti, pakeisti atminties vietos turinį – nebėra, nes kuri nors atminties bendruomenė jausis įskaudinta.

– Ar kai kurie politikai, imdamiesi veiksmų be diskusijų su visuomene, nestato vežimo prieš arklį?

– Procedūrų prasme Vilniaus savivaldybė iš tiesų padarė klaidų. Naujų atminties vietų steigimas arba senų naikinimas XXI a. neturėtų būti paliktas privačiai savivalei. Tačiau akivaizdu, kad administracinės valios ir iniciatyvos dažnai nepakanka, kai kalbame apie istorijos ir atminties prasme sudėtingus atvejus. O J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimui skirta lentelė yra būtent iš tokių atvejų kategorijos, kai dėl atminties vietos turinio koregavimo arba atminties vietos naikinimo derėtų tartis su ekspertais, rengti profesionalų diskusijas.

Žinoma, skeptikas šiuo atveju gali sakyti: "O kam tos diskusijos, jeigu ekspertai sako, kad jie dažnai negali duoti vienareikšmiško atsakymo – "juoda" ar "balta"?"

Nepaisant to, aš vis dėlto laikausi nuomonės, kad mums reikalingos diskusijos, nes visuomenė privalo išmokti gyventi situacijoje, kurioje sutariame tik dėl to, kad nesutariame. O tai, savo ruožtu, reikalauja mokytis kompromiso tarp skirtingų atminčių bendruomenių meno. Kompromisas yra situacija, kurioje abi pusės lieka nepatenkintos.

– Prezidentūra pranešė ketinanti inicijuoti tolesnius forumus, kuriuose bus gvildenami istorinės atminties politikos klausimai. Gal čia ir yra didžiausia problema – Lietuvoje iki šiol nėra suformuotos istorinės atminties politikos?

– Nė viena valstybė neegzistuoja be istorijos politikos. Šiuo atveju Lietuva nėra išimtis. Paprastai istorijos politika yra iniciatyvų ir kompromisų derinys, kurį sukuria įvairių politinių institucijų, partijų bei visuomeninių organizacijų, pavienių kūrybiškų ir veiklių asmenų veikla. Jeigu konkrečioje valstybėje ar visuomenėje nuskamba raginimas formuoti vieningą, vienakryptę, ne dialogo, bet direktyvinių sprendimų principais paremtą istorijos politiką – lauk bėdos.

Prezidento iniciatyva organizuoti Kultūros forumus – savalaikė ir prasminga. Ji gali prisidėti prie diskusijų kultūros lygio kėlimo, konstruktyvių receptų, kaip elgtis atminties gaisrams įsiliepsnojus, paieškos, ir pagaliau – empatijos politikos, nukreiptos į visuomenę, formavimosi. Pastaruoju metu mūsų viešąją erdvę siaubę atminčių konfliktai, be kita ko, signalizuoja vieną dalyką – mums stinga empatijos vienas kitam.

– Kokiu keliu, siekiant išspręsti visas šias kilusias problemas, reikėtų eiti? Ką ir kas turėtų daryti?

– Sudėtingos istorijos ir atminties temos yra svarstomos trimis lygmenimis. Tai pažinimo, hermeneutinis ir egzistencinis lygmuo. Todėl šiuo atveju yra svarbus ne tik istorikų, bet ir filosofų, psichologų, menininkų balsas.

Mąstant apie sudėtingus istorijos ir atminties klausimus derėtų laikytis keleto principų. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad praeitis liktų atvira naujiems klausimams ir interpretacijoms, mėginant suprasti žmones bei jų poelgius ribinėse situacijose. Kalbėdami apie sudėtingas temas turime kreipti dėmesį ne tik į tai, ką sakome, bet ir į tai, kaip sakome.

Na ir dar vienas dalykas: istorijos teorijos požiūriu daug svarbiau yra ne tai, kokius sprendimus konkreti istorinė asmenybė priėmė ir kokias pasekmes šis sprendimas sukėlė, bet tai, ką mes ruošiamės daryti su istorine patirtimi šiandien. Taigi, svarbu suprasti, kad kalbėdami apie J.Noreiką-Generolą Vėtrą mes tuo pat metu kalbame apie save.

Kaip BNS sakė Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja, šiuo metu dar nagrinėjama informacija dėl galimų Susirinkimo įstatymo pažeidimų kabinant lentą, tačiau dėl galimų Kultūros paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimų teisės aktai numato pareigą tyrimą atlikti būtent paveldosaugininkams.

„Dėl Kultūros paveldo apsaugos reikalavimų pažeidimų surinkta medžiaga perduota Kultūros paveldo departamentui“, – nurodė J. Samorokovskaja.

KPD direktorius Vidmantas Bezaras BNS sakė, kad specialistai aiškinasi situaciją ir tyrimas kol kas nepradėtas, tačiau jis pats didelių pažeidimų neįžvelgia. Daugiau aiškumo tikimasi kitą savaitę.

„Vertingųjų savybių pažeidimo mes nematome – tai svarbiausia, bet procedūrinis neatitikimas yra: buvo pateiktas reikiamo formato projektas, kuriame trūko vieno dalyko – bibliotekos pritarimo, nors ant viršelio buvo parašyta, kad užsakovas – Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Jei jie tam (lentelei – BNS) pritartų, mes neprieštarautumėme“, – teigė V. Bezaras.

Prieš savaitę aktyvistai Vilniaus centre ant Vrublevskių bibliotekos pakabino naują atminimo lentą J. Noreikai-Generolui Vėtrai. Taip jie protestavo prieš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą liepą nuimti senąją lentą, kabėjusią ten daugiau nei du dešimtmečius.

Sostinės meras teigia nuimti lentą nusprendęs dėl to, kad J. Noreika tvirtino nacių administracijos sprendimus steigti žydų getą ir konfiskuoti jų turtą. Istorinės asmenybės gynėjai pabrėžia jo vėlesnę antinacinę ir antisovietinę veiklą.

Kita vertus, premjeras mano, kad neteisėtai pakabinti atminimo lentą net iš patriotiškų paskatų – nederėjo.  

„Dabar šis klausimas tapo politizuotas ir visuomenės susipriešinimo dalis. Ir lentos atkūrimo dalis... Suprantu tuos žmonės, kurie tai darė. Jie darė iš patriotinių, kilnių jausmų. Bet aš vis tiek esu teisininkas, manau, procedūros, net ir tokios kilnios, kurios padarytos, turi būti atliekamos laikantis įstatymų“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ teigė jis.

Pasak ministro pirmininko, atminimo lentos klausimas su visuomene nebuvo iki galo aptartas. O ir vertinti Jono Noreikos biografiją tik iš vienos ar kitos pusės taip pat negalima.

Čia yra pasekmė sprendimo, kuris buvo padarytas Vilniaus savivaldybės, kai lentelė nusikalstamu būdu buvo sudaužyta, ji vėl buvo atkurta ir vėl buvo nukabinta. Diskusijos nebuvo baigtos, jos sudėtingos.

„Čia yra pasekmė sprendimo, kuris buvo padarytas Vilniaus savivaldybės, kai lentelė nusikalstamu būdu buvo sudaužyta, ji vėl buvo atkurta ir vėl buvo nukabinta. Diskusijos nebuvo baigtos, jos sudėtingos. Vienareikšmiško vertinimo būti negali. Taip, šio žmogaus biografijoje yra įvairių faktų, bet vadovautis principu juoda arba balta istorijoje tikrai negalime. Aš manau, kad tų diskusijų pasigedome, svarių tyrimų. Galbūt netgi svarbiausių istorikų, ekspertų, mokslininkų pasakymų. Diskusijos su Vilniaus visuomene“, – teigė premjeras.

„Sprendimų galėjo būti įvairių. Galbūt prie tos lentos užteko prirašyti tą faktą, kuris yra kvestionuojamas ir iškeliamas į pirmą vietą, kad jis dirbo administracijoje. Kad jis priėmė administracinius sprendimus. Gal tai irgi būtų kokį balansą įdėjęs. Bet pasakyti, kad šitas žmogus yra Lietuvai nenusipelnęs, nekovojęs už Lietuvą, nenukentėjęs nuo tų pačių nacių, būtų sudėtinga“, – teigė S. Skvernelis.

ELTA primena, kad praėjusią savaitę ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta kontraversiškai vertinamam Jonui Noreikai-generolui Vėtrai.

Liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta buvo nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Dar prieš tai, balandžio mėnesį, kabojusi lenta buvo sudaužyta advokatu save vadinančio Stanislovo Tomo.

Ketvirtadienį pakabinta lenta nėra suderinta su savivaldybe. Sostinės meras R. Šimašius teigė, kad tai nelegalus aktas, tačiau jos nukabinti dar kartą nebeketina.

Tuo tarpu prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Vilniaus mero R. Šimašiaus priimti sprendimai dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros memorialinės lentos sukiršino visuomenę.

Tuo metu, kai atminimo lenta buvo kabinama ant Vrublevskių bibliotekos sienos Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros, vyko mitingas, kuriame susirinkę J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai išreiškė susirūpinimą valstybės atminties politika.

Šį mitingą inicijavo jaunimo sambūris „ProPatria“, Tautos forumas, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių bendrija ir kitos organizacijos.

Generolo Vėtros atminimo lentos kritikai teigė, kad J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.