***
Dabar nežinau, kas pirma atsirado mano galvoje: mintis, kad savo perrašomą knygą „Prieš aušrą“ dedikuosiu Edmundui Frėjui, ar Algimanto Mackaus eilėraščio „Daina apie kaimo Hefaistą“ strofa. Buvo šmėkštelėję beveik penkeri metai nuo bičiulio mirties. Toje jautrioje plotmėje laikas buvo praradęs apskaičiuojamus rėmus. Trūkstant pokalbių su Edmundu, kaip ir su keliais kitais kiek vėliau, bet vis tiek labai per anksti išėjusiais begalinio kūrybingumo draugais – filosofu ir eseistu Leonidu Donskiu ir architektu Algimantu Kanču, iš atminties neišsitrynė praeityje bendruose pokalbiuose rutuliotos mintys, jų sankirtos, išsiskyrimai, apsigręžimai „taip, bet“ ritualais.
Sugrįžimas prie akademinėje jaunystėje parašytos knygos, kurios forma ir praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios leidybos rykai draskė akis, turinio reiškė negalėjimą palikti ramybėje pasaulėžiūrai ir širdžiai brangaus, bet nepabaigto kūrinio. Bet kartu tai buvo XIX amžiaus lietuvių dailės ir visuomenės gyvenimui skirta knyga, kurios siužetas vėlyvajame sovietmetyje buvo dažnų, ilgų ir svaiginančiai karštų pokalbių su Edmundu tema. Kaip Simono Daukanto laikais pro nelaisvės sieną kalėsi su menu maišyti išsivadavimo siekiai, taip ir XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje iš tautinių svajonių ir asmeninių lūkesčių žiebėsi prasmingos veiklos sumanymai.
Edmundas Frėjus. Amazonė. / A. Baltėno nuotr.
Vaizduotės laisvė ir labai stipri valia iki visų išgalių ribos bandyti tą laisvę įgyvendinti kūrinyje visada buvo Frėjaus egzistencinės programos dalis. Sutardavome, kad pats prasmingiausias kūrinys yra žmogaus gyvenimas, kuris, kitaip nei grybas, nedygsta tik dėl miško ir lietaus. Nors neneigtina tokios nuostatos priešgina, tačiau tik šopenhaueriška valia kūrybiškai gyventi galėjo paaiškinti, iš kur Frėjus sėmėsi tiek jėgos. Be sunkiasvorių replių ir kūjų kalvėje, jis dar rasdavo energijos atsargų kilnoti svarmenis ir boksuotis su kriauše švariojoje savo kalvės dalyje. Jo kūnas jam nebuvo praradęs kūrinio savybių, kurias reikėjo daboti, kalti, lavinti, palaikyti. Ir kai nenumaldomas laikas ėmė pernelyg rodyti erozijos ir rūdžių žymes, jis kala iš geležies savo didžiąją vyro skulptūrą, su šypsena komentuodamas draugams ir atsitiktiniams lankytojams tirpstančio mačo lemtį. Jis žaidė negiliai slepiamomis metaforomis, improvizuodamas skulptūros aksesuarais (su sparnais ar be jų?), priklausomai nuo bendros parodos poteksčių. Jis pats tarsi pravardes keitė didžiosios vyro skulptūros pavadinimą, kartu ir kitiems kritikams netrukdydamas krikštyti šio kūrinio skirtingais vardais: menotyrininkei Sigitai Aleksandravičiūtei tai – „Adomas“, keliems kitiems jau kitu vardu šaukiamas.
***
Kartais kalbėdavome apie žvaigždes, apie Algio Uždavinio Rytų hermetikai skirtas knygas ir apie lemtingus sutapimus. Ėjo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio mėnesiai. Visi gyvenome savo darbais, viltimis, iliuzijomis, projektais, rūpesčiais, amžinai neišsipildančiomis vasaros svajonėmis. Tada sustojo Edmundo širdis. Po to, kai pelenai išsisklaidė virš Baltijos bangų, parašiau žurnalui „Miesto IQ“.
Birželio 28 dieną laikrodis jam išmušė šešiasdešimtą gimtadienį. Į metus, į dienas ir į valandas jis žiūrėjo taip pat rimtai, kaip į plieną. Kaip pašėlęs dirbo visą gyvenimą, bet ypač paskutiniais metais. Tartum senovės romėnas žvelgė į paukščius, kaldamas meno kūrinį iš paskutiniųjų savo gyvenimo valandų. Liepos 17 dieną turėjo būti atidaryta eilinė Edmundo Frėjaus – visų galų meistro, menininko, skulptoriaus ir piešėjo – paroda Palangoje... Jo didelė širdis sustojo išvakarėse, o paskutinįjį vasaros penktadienį buvo įvykdyta jo valia – pelenų debesiu ištirpti Baltijos bangose.
Ilgus dešimtmečius, kai paveikslai bėgo nuo molbertų ir nuo šviežio tinko skliautų, kai dūlėjo skulptūros kanonai, o postamentai virto menu be skulptūrų ir be formos apskritai, kai meno kūriniai tapdavo pinigų investicijomis arba, priešingai, protesto įrankiais, Edmundas Frėjus žvalgėsi po pasaulį, skaitė geras knygas, ginčijosi su radijo kalbėtojais ir klausytojais, žiūrėjo gerą kiną ir bandė gražiai padaryti daiktus: graviravo ir lipdė medalius, fotografavo, aštriai drožė pieštukus ir mikliai juos naudojo, bet svarbiausia – liko prisirišęs prie geležies. Geležies gabalas jam visada buvo it tikrovės fragmentas, jei ne žmogaus prigimties atspindys.
Magija: E.Frėjaus dirbtuvių sienos tapo sudėtingo kūrybos proceso, metalo ir ugnies jungties virsmo meno kūriniais liudininkėmis. / A. Baltėno nuotr.
Galėčiau ieškoti kitų žodžių ir kitokių metaforų, bet dešimčiai metų prabėgus tenka tiktai patvirtinti, jog niekas nepasikeitė. Tai, ką rašiau kaip atsisveikinimą su bičiuliu, ir dabar man yra svarbiausi ir taikliausi jo atpažinimo teiginiai. Pasikartosiu: Edmundas iš prigimties buvo integralus kūrėjas, klasikinis herojus, neleidęs atsirasti plyšiams tarp jo paties gyvenimo ir pasaulin paleistų kūrinių. Tai ir pasikartojantis imperatyvas suprasti savo gyvenimą kaip kūrinį, ir fizinio kūrybos veiksmo įpynimas kultūrinės sąmonės audinyje, netrukdant sau pačiam vienam ar su pokalbininkais (kuo man dažnai tekdavo būti) staiga atpažinti, kad tai, ką spontaniškai sumeistravo, kas atsirado kūrybinio žaizdro kaitroje, iš tiesų raiškia tą ar aną filosofijoje bei filosofuojančiuose grožinės literatūros kūriniuose įžvelgtą reiškinį. Veiksmo prasmės aidas kartais post factum būdavo stipresnis nei tą veiksmą įžiebusi idėja.
Kai menininko širdies laikrodis sustojo, neabejodamas parašiau:
Edmundo Frėjaus biografija – tai galynėjimosi su geležimi istorija. Todėl jo sukurti daiktai liudija du skirtingus dalykus: estetinę programą, kuri sunkiasi pro jo skulptūros formas, ir fantastišką meistrystę, kuri visą estetinį žavesį atveria tik tiems, kurie sugeba jautriai atskirti, ką reiškia lipdyta ir atlieta skulptūra, o ką – kalvio rankomis ir įrankiais pasiekta plieno dinamika. Tos dvi plotmės viena kitą papildo. Viena tartum lengva ranka užsirašo konservatyvaus hiperrealizmo etiketę, o kita maldauja pripažinti pasaulyje lygių neturintį meistriškumą.
Labai tikėtina, kad beribės meistrystės praktika ir kalvio įrankių pritaikymas nebūtiems iki tol sumanymams įgyvendinti vedė Frėjaus kūrybą link to, ką tik postmodernizmo kultūroje panardinus išeina paaiškinti. Neįprasti įrankiai klasikinėms plastikos formoms sukurti viliojo jį žengti link (hiper)realizmo tada, kai pasaulio menai iš tiesų jau nustojo kankintis akademinėse studijose su gyvais modeliais. Realistinė skulptūros kalba buvo palikta muziejams, menui ir menininkams atveriant beribę virtualybę, konceptualizmą, arba plepalus, kaip Edmundas kartais pavadindavo.
Yra dar viena frėjiškos meistrystės meno plotmė, kuri į viena sumaišo spontaniškas savamokslio kūrybos pastangas su esminėmis Vakarų moralinės kultūros proveržomis. Kaip auksarankiui ir devyndarbiui meistrui Frėjui sovietmečiu teko aptarnauti ne vieną oficialųjį skulptorių, kuris savo rankomis ir jėgomis nebūtų galėjęs savo oficialių meninių sumanymų perkelti į tikrą medžiagą. Ir ko tik jis savo rankomis nebandė daryti! Visapusiškos meistrystės ribų plėtimas mano akyse visada regėjosi it vaizdi rusoistinė žmogaus natūralumo, savarankiškumo ir laisvės iliustracija.
Edmundas Frėjus. Sodo kenkėjas. / A. Baltėno nuotr.
Išties lietuviškai spausdintas J. J. Rousseau traktatas Dižono akademijos premijai gauti, pavadintas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“, sovietinės nelaisvės sąlygomis leido tikėti, kad kuriantis žmogus gali siekti laisvės tik tiek, kiek viską savo rankomis patsai pasidaro. Ne tik meistrystė siaurame, specializuotame geležies suvaldymo bare čia buvo svarbi, bet nepaprastai išplėstas įvairiausių gerai padarytų daiktų spektras. Jis ir medį drožė, ir medalius lipdė, ir paveikslus tapė su tokiu pačiu užsidegimu, ir be niekieno pagalbos. Tad galima sakyti, kad jo laisvės erdvės ribos buvo pažymėtos meistriškų gebėjimų įrodymais.
Toks laisvės žmogus nepriklauso nuo prekinių-piniginių santykių ir yra atsparesnis sąžinę perkančios valdžios malonėms. Ne vieną taurę kartu su Edmundu išgėrėme, vis aiškindamiesi tą išmintingos gyvensenos filosofo įžvalgą. Edmundui nepriklausomybė taip pat siejosi su viskuo, ką ant savo pečių galėjo pakelti, ką savo rankomis galėjo padaryti ir savo vaizduotėje nukalti. Tai buvo plotmė, kurioje grožinės meno srovės susiliedavo su moralinėmis nuostatomis. Klasika, priminusi, kad viena be kito negali egzistuoti, jeigu kūrėjas siekia kažko tikro savame gyvenime.
Sovietų meno fabrikai kartu su savo elito sąrašais ir LTSR nusipelniusiais liaudies menininkais jo akyse atrodė prieštaringos figūros. Viena vertus, tai su režimu kolaboruojančios būtybės, kurios nuleidusios galvas galėjo pritarti vieno sovietinio monumento autoriui iš jaunesnės kartos: „Pinigus jau pasiėmiau, o gėdą dar reikės ištverti...“ Kita vertus, jo paties gebėjimai ir meninės aspiracijos nepaisant visko taip pat buvo gundomos oficialiųjų menininkų sąrašais, LTSR Dailininkų sąjungos narystės miražais. Nepadėdavo nė argumentai, kad sovietinės kultūros sandaros laisvi Vakarų žmonės nei atpažintų, nei vertintų...
Net pirmam Kovo 11-osios Respublikos dešimtmečiui praėjus, kai susisvarbinusių nusipelniusių meno veikėjų retorika buvo nurašyta į praeities nuostolius, tas reikšmingumo sąrašas vis dar turėjo savo svorį. Pamenu, kaip buvo pavogtas Frėjaus virtuoziškai „Apynio“ aludės Vilniaus gatvėje Kaune laiptinei nukaltas „Gambrinusas“. Nemažas nuostolis savininkams, kurie prasitarė apie vieną literatūros ir teatro vertą nutikimą. Edmundas tada išgirdo, kad savininkams (greičiausiai derantis su draudikais) parūpo, kokia tikroji tokio kūrinio vertė. Skambina jie Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriui ir teiraujasi, kiek, kaip ir kas. Trumpai sakant, kokia vertė? Iš po tos posovietinės organizacijos skliautų ataidi atsakymas: kūrinys neturi jokios meninės vertės. Edmundas ironizavo lyg koks Woody Aleno filmo herojus. Tačiau aš seniai žinojau, ką reiškė jo geležiniai šarvai ir kaukės, – jam vis tiek buvo be galo skaudu. Apskritai geležis jam buvo svarbi kaip begalinio jautrumo šarvinė medžiaga.
Edmundas Frėjus. Neskraidanti būtybė. / A. Baltėno nuotr.
Vargu ar padėjo maniškis kranksėjimas, kad Vakarų meno pasaulyje niekam nerūpi, koks pusiau valstybinis meno cechas dalija kredencialus ir kokie akademiniai diplomai yra teisinis liudijimas, kad tas ar anas jo turėtojas yra menininkas valstybės žiniomis. Aiškinimas, kad tarp žmogaus su Vilniaus dailės akademijos (ar kitos aukštosios mokyklos) diplomu ir autentiško kūrybos subjekto žioji didelis nereguliarus griovys, kad dažno kūrėjo kūrinio niekas nevogtų, be to, yra visas būrys menininkų su diplomais, kurie iš viso nieko nekuria, – visa tai menkai padėdavo. Ir neprivalo. Antrinau pavyzdžiu iš lietuviškos mokslo biurokratijos bukaprotystės aruodo: jis negalėjo patikėti, kad „mokslininkas“ lietuviškai reiškia daktaro laipsnį turintį asmenį...
Baltijos vilnims plukdant iš Edmundo Frėjaus urnos barstomus pelenus, ilgai galvojau apie „Gambrinuso“ iš Vilniaus gatvės Kaune nuotykį. Šalyje, kur nepriklausoma meno kritika yra beveik nepastebima, tas epizodas liudijo giliai liūdnus dalykus. Po kelių dienų parašiau:
Jo darbai plačiai pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje, tačiau jis pats niekada nebuvo linkęs perdėtai sureikšminti savo kūrybos, gal išskyrus paskutinį laikotarpį, kurį vainikavo parodos „Ad volandum natus“ turinys. Čia jis kūju ant priekalo įmušė savo testamentą. Netaupė paskutinių jėgų, tiesiog kantriai, bet energingai ir su geležine valia gyveno stipraus ir kuklaus žmogaus gyvenimą. „Gimę skraidyti“ – su švelnia ironija jis pavadina tą paskutinę savo parodą, kurios atidarymo VDU galerijoje „101“ Laisvės alėjoje metu dalijo geležies plunksnas savo draugams, atėjusiems į iškilmingą vernisažą. Ta pačia proga su bičiuliais (svarbiausia – jautriu videomenininku Henriku Gulbinu) susuktame filme tarsi paliko paskutinį laišką: geležyje tirpstančio vyro su sparnais simbolį ir hefaistiško bandymo nusikalti geležinius sparnus liudijimą.
Edmundas buvo linksmasis to filmo prodiuseris, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Dar jaunystėje žavėjęsis Jono Meko kūriniais ir pats kartu su Romu Inčirausku Telšiuose sukęs mekiškas juostas, vaidino patsai save. Stipri vaizduotė ir begalinis humoro jausmas, neleidęs nė akimirkos apsieiti be tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku papasakoto anekdoto, buvo ryškus tapatybės bruožas. Ko gero, tik Leonidas Donskis tą vaidmenį meistriškiau atlikdavo, nuolat atsidurdamas salono ar santarietiško klubinio pokalbio centre.
Taip, kūrybos artefaktais pažymėta Edmundo Frėjaus egzistencinė erdvė jungė į viena kuriamą savo paties gyvenimą ir pragyvenimui poreikių diktuojamus darbus. Kokių užsakymų jis tik negaudavo: nuo milžiniškų bažnyčių langų sovietmečiu, šešėline veikla pavertusiu kone visus rimtus amatus, iki lietuvių naujaturčių beskonybės pavyzdžių, už kuriuos daugiausia sumokėdavo. Vienu metu, sakydavo Edmundas, geriausiai parduodavo iš plieno nukaltas malkas, t. y. visokias medžių šakas. Bet net šitie daiktai meistro rankomis buvo padaromi taip, kad nesižavėti negalėjai.
Tačiau yra dar vienas jo asmenybės integralumo bruožas, kuris įvairiai suprantamiems menams neleido tapti savitiksliais dalykais kūrybiniame gyvenime. Kaip spontaniškai, ne vadovėliškai jis brido meno upėn, taip nedvejodamas įsitraukdavo į visuomeninį veiksmą. Senais sovietų laikais tai nuo bohemos nuvesdavo iki pogrindžiu kvepėjusių sumanymų. Nesyk XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje esame prismirdusiais naktiniais traukiniais judėję tarp Vilniaus, Rygos ar Tartu į susitikimus su antisovietiškai nusiteikusiais latvių ir estų istorikais, svajodami apie būtinas solidarumo gijas ir kartu su jomis palaikomas laisvės viltis. Edmundas dalyvavo.
Iš to laiko prisimenu jo pastangas padėti gūdžiame skurde kūrusiems humanitarams. Jo meistrystės arsenalas buvo didžiulis, o anksčiau aptartas asmens nepriklausomumas nuo sovietų valdžios meduolių ir nuo šešėliuose skendusios korupcijos, neretai pridengiamos ciniška sabotažo versija, galėjo (bent jau man) būti palaikomas natūrinio ūkio priemonėmis. Edmundas mokė viską pasidaryti pačiam, kad dėl buitinio poreikio neparsiduotumei sistemai. Net ir prapuolus sovietijai, šis principas lieka galioti.
Žinoma, sovietmečio pabaigoje bylojo ir priešinga tokiam natūralumui mintis. Mano namų erdvėje frėjiškam natūralumui, kaip itin svarbiai asmeninės laisvės sąlygai, daugiausia priekaištų yra pažėręs filosofas Arvydas Šliogeris. Tai jis vis įrodinėdavo, kiek daug, žmogau, tu galėtumei parašyti, jei ne tavo laisvojo mūrininko darbai (židinių mūrijimas) arba medžio meistrystė. Tačiau tada, kai gerdavome mano apsnigtame sodo namelyje prie Žaliųjų ežerų naminį obuolių ir šermukšnių vyną, turėdavai frėjiškai šmaikštų atsakymą Arvydui: tau gal užtenka sumąstyti, man dar reikia ir padaryti...
Edmundas Frėjus. Drontas 2. / A. Baltėno nuotr.
Tiesą sakant, Frėjus ir pats tokį prieštaravimą suprato, ypač tuomet, kai aiškindavau, kad ne visiems vienodai tai tinka. Man beveik be išimties tai rodė svarbią kūrybinio jaudulio iš ankstyvo ryto pusiausvyrą, pasiekiamą popietiniais chtoniškais darbais. Pradedi auštant prie rankraščių, baigi vakare prie plytų, lentų ar žemės. Tokiais žemiškais darbais pirmiausia vadindavau židinių mūrijimą su natūraliais molio mišiniais – juos naudojant dirbama be pirštinių, nuogais delnais. Kartais, tais senais sovietų laikais, ir dėl tos priežasties, kad ne visiems toks natūrinis gyvenimas tiko, Frėjus tarsi stengdavosi apsaugoti lietuvių minties ateičiai svarbius žmones. Ar ne tikrovės scenos vertas toks nutikimas? Štai Antanas Kulakauskas baigiamojoje savo disertacijos apie daraktorių mokyklas XIX amžiaus antroje pusėje rašymo fazėje, o dar ir tuoktis su Skaidra būsima Kulakauskiene sugalvojęs, tikrai buvo dideliame varge. Edmundas su bičiuliu ir mokytoju Regimantu Midvikiu tada Laukėsos pamiškėse kuriam laikui išvystė granito antkapių gamybą. Kartais ir aš kaldavau užrašus po tris rublius už raidę. Kaip padėti išmintingam istorikui vardan jo ir bendro reikalo? Buvo nuspręsta: Edmundas dovanoja Antanui vieną gražų antkapį, surandam klientą, pastatom patys, pinigai Antanui. Iš to, regis, jis galėjo nusipirkti gerą rašomąją mašinėlę, kuri šiaip jau anuomet už anas mūsų algas ir stipendijas nebuvo įperkama.
Šis Edmundo bruožas – ne žodžiais, o darbais dalyvauti bendruose ir kilniuose reikaluose – taip pat skirtinas gyvenimo meno priemonėms. Lietuvos laisvei atėjus, nonkonformistiškai spyriojantis bet kokiai falšyvai patetikai ir oficialiojo nacionalizmo spektakliams, jis jungėsi prie įvairių rimtų ir linksmesnių klubų, prisidėdavo prie tokių viešų veiksmų, kurie be jo paaukojamos kūrybos vaisių nebūtų įgyvendinti. Su vienoda idealistine aistra jis lipdė ir liejo „Santaros-Šviesos“ kūrėjo Vytauto Kavolio medalioną, kuris klasiškos memorialinės lentos pavidalu buvo prikaltas prie profesoriaus gimtojo namo Kauno Žaliakalnyje sienos.
Kitoje Žaliakalnio gatvėje, Vaižganto 30, jis pastatė „Vilties vartelius“. Tai Sugiharos namų ženklas. Sugiharos medalis, kurį skulptorius nulipdė „Tolerancijos metų žmogaus“ apdovanojimui, iki dabar liejamas iš naujo naujiems tolerancijos riteriams pagerbti. Gal faktas, kad visa tai jis kūrė be jokių honorarų, iš solidarumo ir idealizmo, nėra tiesiogiai susijęs su menu, su jo kokybe, tačiau neatmestina viltis, kad moralybė ir grožis, susiliečiantys kuriančio žmogaus širdy, vis dėlto turi didžiulę prasmę.
***
Edmundas Frėjus po pasaulį išbarstė daug savo kūrinių, kurių meniškumas buvo skirtingo lygio. Buvo ir tokių, nukaltų dėl darbo ir duonos, dėl pajėgiančių mokėti užsakovų norų, kuriuos jis be širdgėlos užmiršdavo. Tarsi koks amžinas vokiečio protestanto kalvio Preiso nuo Tauragės mokinys jis persisunkė protestantišką pasaulį pakeitusia nuostata: jei nedirbi, žmogau, nuo ryto iki vakaro, tai darai didelę nuodėmę. Nevarstydamas šventyklų durų jis taip smarkiai tos taisyklės laikėsi, kad ir kitus gebėjo užkrėsti, ir pats darbo šventuoju galėjo teisėtai būti paskelbtas. Mus supantis pasaulis dėl to galėjo tvirtėti, o grožio pajauta galėjo virsti įpareigojančiu mus dalyku.
Kas: Paroda „Gimęs skraidyti“.
Kur: Buvusiame kino teatre „Daina“ (Savanorių pr. 74, Kaunas).
Kada: Veikia iki spalio 31 d.
