Krašto apsaugos ministerijoje eksponuojamoje Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje lankytojai galės išvysti unikalius ir retus XX a. pabaigoje Lietuvos konstruktorių sukurtus ginklus ir jų bandomuosius variantus.

Pasak ministerijos, tai ne tik visuomenei žinomų pistoletų-kulkosvaidžių „Vytis-2“ pavyzdžiai, bet ir gerokai retesni, iki šiol neeksponuoti arba mažai eksponuoti ginklai.

Šalia 1991–1997 m. veikusios eksperimentinės įmonės „Vytis“ pagamintų šaunamųjų ginklų pristatomi ir šioje įmonėje pagamintų granatų pavyzdžiai, taip pat nuo 2000 metų veikiančios, karinės ir civilinės amunicijos gamintojos AB Giraitės ginkluotės gamyklos produkcija.

Parodoje apsilankyti bus galima visą vasarą Krašto apsaugos ministerijos darbo laiku.

Paroda bus atvira lankytojams nuo birželio 1 dienos.

Anot pranešimo, atkūrus Lietuvos valstybę, viena svarbiausių užduočių nepriklausomybei apginti ir išsaugoti buvo ginkluotųjų pajėgų kūrimas. Joms buvo reikalinga ginkluotė, o sudėtingomis sąlygomis apsirūpinti ginklais buvo mėginama visais įmanomais būdais.

KAM nuotr.

Kaip skelbiama, pirmieji ginklai Lietuvoje paskutiniais sovietinės okupacijos metais buvo kuriami pogrindžio sąlygomis. Vienas iš pagrindinių tų laikų ginklakalių Seimo gynybai paruošė apie 600 savadarbių svaidomųjų sprogmenų, įskaitant ir vadinamuosius Molotovo kokteilius.

Paskelbus nepriklausomybę, ginklų kūrimas buvo tęsiamas ir valstybiniu lygmeniu. 1991 m. tuometinio krašto apsaugos ministro Algirdo Butkevičiaus iniciatyva buvo įkurta eksperimentinė bendrovė „Vytis“, kurios pagrindiniai produktai buvo rankiniai svaidomieji sprogmenys ir lengvieji šaunamieji ginklai, ypač – pistoletai kulkosvaidžiai.

Iki Giraitės ginkluotės gamyklos projekto, pradėto 2000 metais, eksperimentinė bendrovė „Vytis“ buvo vienintelis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos karinės pramonės objektas, užsiimantis ginkluotės gamyba.

Lietuvoje kurti skirtingų modifikacijų pistoletai – kulkosvaidžiai „Vytis“, pistoletas – kulkosvaidis  „L-1“, pistoletas – kulkosvaidis „Vladas“ ir rankinės granatos „RPG-91“, RPG- 92.

Neseniai Nižnij Tagile vyko rusiškos ginkluotės ir karinės technikos paroda Russia Arms Expo-2013 (RAE-2013). Paroda vyko itin iškilmingai ir sulaukė stipraus Rusijos valdžios palaikymo, didžiulis dėmesys ir lėšos buvo skirtos reklamai. Trumpai apžvelkime demonstracinį poligoną ir eksponatus. Pagrindinis dėmesys – šarvuotajai technikai, eksporto lūkesčiams ir galimybėms.

Paroda RAE-2013 prasideda. Du sraigtasparniai Mi-24 neskubėdami pakyla į 70 m aukštį ir iš 2 km atstumo nevaldomomis 80 mm raketomis S-8 apšaudo taikinį. Iki taikinio likus 1,5 km atidengia ugnį iš 30 mm automatinių pabūklų. Pranešėjas pompastiškai informuoja susirinkusius ponus ir ponias, kad taikinys sunaikintas. Viskas atliekama neskubriai, tarsi tingiai, ramiai prisitaikant. Jokio manevravimo, jokių papildomų šansų nepataikyti. Taip pat vyks ir tolimesni šaudymai. Tarp kitko, ir sraigtasparniai, ir raketos S-8, ir automatiniai pabūklai mena Leonidą Brežnevą.

Sraigtasparniams dar neišnykus iš akių, pasirodymą pradeda tankų padalinys. Prie starto linijos stoja pagrindinis Rusijos armijos tankas T-90S, jo naujausia eksportinė versija T-90MS ir universali ugnies rėmimo mašina BMPT „Terminatorius“. Keista, tačiau neva „pasauliniu hitu tapusi“ naujoji mašinos versija BMPT-72 „Terminatorius-2“ poligone nepasirodo (apie tai – vėliau). Kovinės mašinos įvykdo 21 ugnies užduotį ir išnaudoja trečdalį savo kovinio komplekto. Oras gražus kaip vasarą, matomumas puikus. Važiuoja itin lėtai ir tik tiesia linija, kartais prieš iššaunant stabteli. Kukloka. Mašinose geriausi specialistai, o užduotis atlieka kaip naujokai per savo pirmuosius gyvenime šaudymus poligone. Šaudant tokiomis „vaikiškomis“ sąlygomis nėra galimybės įvertinti vienos ar kitos mašinos elektroninių taikymo ir stebėjimų sistemų pranašumus. Tankas T-90MS pamanevruoja kiek daugiau. Tiesa, porą kartų iššauna tik, tarsi netyčia, išėjęs į idealiai tiesią liniją. Pranešėjas sako, kad pataikė. Na, manau tokiomis sąlygomis ir į tokius taikinius pataikyčiau ir aš, po daugiau nei dvidešimties metų įsėdęs į senutę BMP.

Netrukus komentatorius informuoja, kad tankas T-90MS pasiekė pasaulinį lygį, o pagal efektyvumo ir kainos santykio kriterijų ir šiandien neturi analogų pasaulyje. Reklaminis melas, bet Rusijos pensininkams ir paaugliams, be abejonės, įspūdį padarė. Netrukus į trasą išrieda lengvesnių vikšrinių šarvuotų kovos mašinų grupė: kovinė pėstininkų mašina BMP-3M, kovinė desanto mašina BMD-4M, rėmimo ugnimi mašina 2S31 „Vena“, 125 mm savaeigė desantinė patranka 2S25 „Sprut-SD“ ir kovinė žvalgybinė mašina BRM-3K. Visos jos sukurtos panaudojant BMP-3 konstrukcinius sprendimus ir mechanizmus. Mašinos perplaukia vandens kliūtį. Pademonstruoja galimybę šaudyti plaukiant. Pranešėjas gi demonstruoja, kad absoliučiai neskiria šių penkių mašinų ir nežino jų ginkluotės. Liežuvis pinasi ir mėginant ištarti jų pavadinimus, ir spėliojant, koks šaudančios mašinos pabūklo kalibras. Gaila. Šalyje, kurioje moksleiviai užrištomis akimis ardo ir surenka „Kalašnikovo“ automatus, o kas antras pilietis žino, kodėl šalis patyrė pralaimėjimą 1941 m., būtų galima surasti ir geriau su ginklais susipažinusį pranešėją.

Beje, BMP-3 tapo tikru eksportiniu hitu. Mašina greita, gerai ginkluota ir gali plaukti. Ideali ten, kur neteks sutikti stipriau šarvuotų priešininko pajėgų.

Pirmąją jų partiją įsigijo Kuveitas. Daugiau nei 400 vnt. eksploatuoja Jungtiniai Arabų Emiratai. Po keliasdešimt mašinų įsigijo Šri-Lanka, Kipras ir Indonezija. Vėliau prie jų prisijungė tradiciniai rusiškos ginkluotės pirkėjai – Alžyras, Venesuela ir jų gretas papildęs Azerbaidžanas. Nors Rusijoje optimistiškai kalbama apie galimybę BMP-3 ir licenciją jos gamybai parduoti Indijai, tokia tikimybė vis mažėja. BMP-3M, nors ir aprūpinta geresne optine-elektronine įranga, tebekamuojama to paties trūkumo – nepakankamo apsaugos lygio. Be to, vis dar neaišku, kiek ta technika „geresnė“. Ir ar Rusijos pramonės įmonės iš viso ją pajėgios gaminti be išankstinių pirkėjo investicijų. Nenustebintų, jeigu pirkėjui tektų pakratyti piniginę, norinčiam parengti optinės-elektroninės įrangos ginkluotę. Kol kas tai įprasta praktika perkant rusišką ginkluotę. Didelė dalis pirkėjų renkasi Vakarų šalių įrangą, arba vėliau ją sumontuoja, modernizuodami rusiškas šarvuotas mašinas. Pačių rusų perkamumą demonstruoja tas faktas, kad šiemet tebuvo nupirkta vos 10 vienetų kovinių desanto mašinų BMD-4M.

Grįžkime į parodos poligoną. Po vikšrinės šarvuotos technikos pasirodo ratinė. Šarvuotas transporteris BTR-82A, specialiosios paskirties šarvuotas automobilis
ASN-233115 „Tigr-M“. BTR-82A plaukioja ir šaudo iš 30 mm pabūklo. Netrukus iš mašinų pabyra specialiosios paskirties padalinio kariai ir atakuoja pastato maketą. Sparčiai sunaikina iš jo langų kantriai puolimą stebinčius kartoninius „teroristus“ ir išvaduoja įkaitus. Nieko naujo (tiesa, kai reikia iš tiesų naikinti teroristus, Rusijos specialiosios pajėgos arba visus išnuodija dujomis, arba įnirtingai apšaudo nevaldomų raketų įrenginiais ir artilerija). BTR-82A – senojo BTR-80 modifikacija, su beveik visais savo pirmtako trūkumais. Tačiau geriau ginkluota.

Mašina pigi, ir tai yra jos pagrindinis privalumas, lemiantis eksporto sėkmę.

Į poligono trasą išvažiuoja savaeigis prieštankinis raketinis kompleksas „Kornet-M“, sumontuotas ant „Tigro“. Jį lydi modernizuota kovinė pėstininkų mašina BMP-2M su koviniu moduliu „Bierežok“. Ši taip pat ginkluota raketomis „Kornet-M“. „Tigras“ dviejų raketų salve (valdymo sistema „iššoviau-pamiršau“ leidžia iššauti vienu metu ir visas 4 raketas) sunaikina sąlyginį tanką, o kita mašina – sąlyginį sraigtasparnį. BMP-2M be 4 „Kornet-M“ dar ginkluotas ir 30 mm automatiniu pabūklu, 30 mm automatiniu granatsvaidžiu AGS-30 ir 7,62 mm kulkosvaidžiu PKT. Sako, kad gali konkuruoti su šiuolaikinėmis pėstininkų kovos mašinomis. Ginkluotė galinga, tačiau ugnies valdymo sistema kelia abejonių, o šarvų apsauga tokia pat silpna, kaip ir 1982 m.

Po jų pasirodo modernizuotos priešlėktuvinės savaeigės sistemos ZSU-23-4M4 „Šilka“ (ginkluota 4 „Igla“) ir 2S6M „Tunguska-M1". Kas iš mano kartos nesižavėjo „Šilka“!

Keturi 23 mm pabūklų vamzdžiai iš tiesų atrodė grėsmingai. Ir šiandien jie šaudo taip pat greitai ir taip pat sėkmingai pažeistų taikinį. Jeigu pataikytų. Vos pradėjus serijinę ZSU-23-4 gamybą, buvo pradėta ieškoti modernizacijos kelių, apginkluojant didesnio kalibro pabūklais. Tačiau nuo 1964 m. iki dabar tokios modernizacijos įgyvendinti nepavyko. Šiandien „Šilka” gali būti sunaikinta visomis sraigtasparnių naudojamomis prieštankinėmis raketomis ir didesne dalimi juose sumontuotų mažo kalibro pabūklų pirmiau, nei pati atidengs ugnį. Tai palengvina ir aviacinės taikymo sistemos, nuo kurių ZSU-23-4 optinė-elektroninė įranga beviltiškai atsilikusi. Sprendimas papildomai sumontuoti „Igla” priešlėktuvines raketas vargu ar vertas įdėtų pinigų. „Šilka” yra didelė, sunki ir brangiai eksploatuojama mašina, skirta lydėti tankus ir motorizuotus šaulius mūšio lauke. Šiandien ji dėl išvardintų priežasčių tokią užduotį vykdo sunkiai. Sumontuotos „Igla” raketos pagrindinės problemos anaiptol neišsprendžia. Jas racionaliau sumontuoti į lengvą ir pigų, tačiau pakankamai mobilų automobilį. Vargu, ar tokia ZSU-23-4M4 modernizacija susivilios koks nors potencialus pirkėjas.

Su „Tunguska” kita bėda. Ši mašina yra brangi, ir anaiptol ne kiekviena armija pajėgi ją nusipirkti ir eksploatuoti. Be to, jau senstelėjusi.

Kosmetinė modernizacija padėties nepakeis. Panašu, kad ši modernizacija labiau skirta savai, Rusijos, kariuomenei. O ši perka tik tai, ką pajėgia įpirkti. Kol kas įperka tik tiek mažai, kad net nepajėgia padengti aštraus technikos trūkumo daliniuose.

Negalima nepaminėti dar vieno parodos „hito”. Tai, be abejo, grėsmingasis rusų-prancūzų ATOMas. Pasak reklamos, bendras dviejų šalių kompanijų produktas. Iš tiesų tai tik parodoje pastatytas „stendas” – ant puikaus, bet brangaus „Renault” naujos kartos šarvuoto transporterio uždėtas demonstracinis rusiškas bokštelis su nauju 57 mm rusišku automatiniu pabūklu.

Nusistebėjimą kelia ne tai, kad bendrą kalbą rado Prancūzijos ir Rusijos gamintojai. Glumina pati idėja, kam to reikia? Nedaug šalių įperka tokius šarvuočius, o ir NATO šalys vargu ar susidomėtų rusišku pabūklu. Tai anaiptol jokia naujovė. Šarvuotas mašinas apginkluoti didesnio kalibro pabūklais planuojama jau seniai, yra sukurtų ir labai neblogų pavyzdžių. Gamintojai teigia, kad šis pabūklas gali pramušti tanko bortą, sunaikinti už sienų ir kitų kliūčių pasislėpusį priešininką. Jeigu tai paramos ugnimi mašina, tada ją visais parametrais lenkia išbandytais 105, 120 ar 125 mm pabūklais ginkluotos mašinos. Pastarosios naudoja tuos pačius šaudmenis kaip ir tankai ir yra nepalyginamai galingesnės, gali vykdyti platesnį uždavinių spektrą. Jeigu tai kovinė pėstininkų mašina arba šarvuotas transporteris, tai 57 mm pabūklas jai yra perteklinis. Kol kas 25-30 mm automatinis pabūklas + prieštankinis kompleksas yra aukso vidurys. O 40 mm pabūklas vis populiarėjančioje skandinaviškoje CV90 atsirado daugiau dėl vietinės specifikos.

Ar kas nors pirks ATOMą? Manyčiau, kad daug pirkėjų neatsiras. Greičiausiai rusai su prancūzais suvienijo jėgas, taikydamiesi į tradicinius pirkėjus Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Ten mėgsta didelius ir galingus žaisliukus, o už naftą upeliais plaukiantys pinigai leidžia pildyti užgaidas. Vargu, ar prancūzai ką nors tuo pasieks. O štai antra pusė tikrai pasinaudos proga pasinaudoti viskuo, ką „nužiūrės” ir, kiek leis technologinės galimybės, sugebės įdiegti. „Mes turime ko iš jų pasimokyti, iš karto sakau,“ – tai D. Rogozino, Rusijos FR vyriausybės vicepremjero, kuruojančio karinės pramonės kompleksą, žodžiai apie bendradarbiavimą su Italijos kompanija „Iveco“. Ar Rusijos kariuomenę domina itališkos mašinos? Akivaizdu, kad juos labiau sudomino galimybė susipažinti su italų šarvuotų mašinų architektūriniais sprendimais, skirtais apsaugai nuo minų, kompoziciniais šarvais.

Rusijos šarvuotos technikos kūrimo programa beviltiškai buksuoja. Vietiniai gamintojai sukūrė ir siūlo parduoti platų ginkluotės asortimentą. Tačiau ši ginkluotė pasižymi tik pigumu ir tuo, kad prieinama ir tiems, kuriems kitos šalys ginklų neparduoda. Be to, per sovietinius metus daugelyje mažiau išsivysčiusių šalių buvo sukurta tokios technikos aptarnavimo struktūra ir ten vis dar lengviau kelią skinasi pigesnė, paprastesnė ir įprastesnė rusiška technika, beveik nesiskirianti nuo savo sovietinių pirmtakų. Kur kas prasčiau su moderniais ginklais ir technika. Tarptautinėse parodose tiek kartų apsijuokta pateikiant „jau tuoj” nuo konteinerio nuriedėsiančio tanko „Juodasis erelis” muliažą, kad šis pavadinimas visiškai pranyko iš žiniasklaidos. Naujos kartos platformos tankams ir kitoms mašinoms „Armata”, šarvuočiai „Bumerang” ir „Kurganec” vos po kelių metų turi pasirodyti daliniuose, o jų dar niekas nematė. Išskyrus Rusijos premjerą D. Medvedevą ir jį lydėjusią delegaciją. Žinant Rusijos specifiką, tai reiškia, kad naujų mašinų, tinkamų bent iš tolo pademonstruoti specialistams, paprasčiausiai dar nėra. O tai reiškia, kad greičiausiai nespės ir pateikti numatytu laiku. Nors žada.

Šiandien kariuomenei tiekiami tankai T-72B1 ir T-72B3 yra prastesni už tuos tankus, kuriuos… jie keičia daliniuose. Tačiau Rusija pasiruošusi mesti didžiules lėšas ir artimiausiais metais aprūpinti savo kariuomenę nauja technika. Po 2008 m. karo su Gruzija, kariuomenė buvo drastiškai sumažinta. Tai leido kuriam laikui užpildyti technikos trūkumą daliniuose, tačiau problema tik gilėja. Rusija priversta didinti karinį biudžetą. Šios šalies šaltinių teigimu, nuo 3,2% šiemet iki 3,8% 2016 m. Tačiau tai gali ir likti tik ketinimais. Buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas dar 2011 m. pasakė, kad kai visos kitos šalys mažina išlaidas gynybai, Rusija jas ketina didinti, nors tam nėra nei pinigų, nei galimybių. Tačiau V. Putinas pareiškė, kad nežada atsisakyti priimtos kariuomenės perginklavimo programos, kuriai iki 2020 m. numatyta išleisti 700 mln. JAV dolerių. D. Rogozinas teigia, kad „mes pajėgūs iki 2020 m. pakeisti 70% ginkluotųjų Rusijos pajėgų karinės technikos nauja. Ši užduotis iškelta prezidento Putino, ji bus išspręsta. Aš už tai atsakau“. Ką gi, atidžiai žiūrėsime.

Pabaigai dar vienas parodos akcentas. Bepiločiai aparatai vis drąsiau braunasi į visų šalių kariuomenes. Pranešėjas nuolat informavo publiką, kad virš galvos suka ratus BSA „Liron“. Kaip visada, su patosu. Ką gi, retorinio klausimo, kam tada Rusijos kariuomenė perka BSA iš Izraelio, neužduosime.