„Ko gero, vienas nesmagiausių jausmų yra planuoti vestuves tokiu jautriu periodu. Kai pradėjom planuoti, karo dar nebuvo, viską dėliojome su šventine nuotaika. O savaitę prieš šventę viskas apsivertė. Labai jautriai reaguoju į vykstančius įvykius Ukrainoje, todėl to ignoruoti negali. Pradėjus planuoti šventę tikrai nesitikėjau, kad vestuvių išvakarėse, užuot besijaudinusi dėl šventės, iš rankų nepaleisiu telefono ir seksiu kiekvieną įvykį Ukrainoje su ašaromis akyse. Ten turiu tiek draugų, tiek verslo partnerių, ir sunku suvokti, kad tokie baisūs įvykiai gali vykti šiais laikais. Iki dabar kasdien, kartu su visu pasauliu, meldžiuosi, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Kadangi viskas jau buvo suplanuota, sumokėta, ceremoniją nusprendėme padaryti. Tokiu momentu supranti, kad labiausiai reikia vertinti žmones, esančius šalia. Supranti visko laikinumą ir trapumą. Reikia daugiau rodyti meilę, rūpestį, nes, kaip parodė pasaulio įvykiai, niekada nežinai, kas gali nutikti“, – pasakojo G. Eimantaitė Armalė.

„Vestuvėms buvo pasirinkta juoda suknelė, ji pasiūta paskutinę savaitę prieš ceremoniją. Pati sutuoktuvių ceremonija vyko Raudondvario dvare ir nieko nelaukę išdūmėme į Italiją. Dažnam lietuviui vestuvės Italijoje kvepia romantika, todėl rekomenduojame nebijoti ir surizikuoti. Visai nesunku surasti kokybišką fotografą, fotosesijų vietas, tik reikia įdėti šiek tiek darbo“, – tikino ji.

Gintarė Eimantaitė ir Andrius Armalis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Italams labai patiko juoda vestuvinė suknelė su baltu veliumu, daugelis bandė slapta nufotografuoti. O vyresnės italės moterys nepraeidavo pro šalį nepasakiusios „Belissimo“. Italai įpratę prie mados naujovių, inovatyvių sprendimų. Kas Lietuvoje tabu – Italijoje visai ne. Prie jaunosios taip pat buvo priėjusi vietinių mados namu dizainerė ir paprašė nuotraukos.

„Kalbant apie šventę, mūsų planas buvo avantiūra, todėl nieko daug neplanavome. Žmonės, planuodami vestuves, dažnai per daug sureikšmina smulkmenas ir pameta tą simbolinę šventės dvasią. Mes leidome įvykiams klostytis kaip bus lemta. Ir net šventinei vakarienei pasirinkom ne Michelin žvaigždutes turintį restoraną, o vietinę, šeimos dvasia alsuojančią piceriją. O kodėl ne? Ten jokios pompastikos ir daug nuostabių iš kartos į kartą saugotų tradicijų, o juk tai ir yra didžiausia šeimos simbolika!“ – juokėsi jaunavedžiai.

Anot specialistės, priaugintos plaukų sruogos, net ir kuriant kasdienį moters įvaizdį, dabar labai populiarios. "O ir proginę šukuoseną retas kuris kirpėjas daro be pridėtinių plaukų, – aiškina daugiau nei šešiolika metų plaukų priauginimo srityje besispecializuojanti meistrė. – Tarp šou verslo atstovių, dažnai matomų TV ekranuose, šiuo metu ypač populiarios pririšamos uodegos. Tik vienas, du – ir akimirksniu tampi ilgaplauke", – juokiasi Gintarė, kadaise pati pabandžiusi prisiauginti plaukus.

– Jūsų įkurta įmonė prekiauja pridėtiniais plaukais, perukais ir priemonėmis jiems prižiūrėti. Sakykite, gal buvo kokia įdomi istorija, nuo kurios ir prasidėjo jūsų susidomėjimas šia specifine grožio industrijos šaka?

– Kai buvau aštuoniolikos, sutikau draugę, Vokietijoje prisiauginusią plaukus. Tais laikais tokių įdomybių Lietuvoje dar nebuvo – kokius Dievas davė plaukelius, tokius juos ir turėjai. Kai ėmiau domėtis, draugė ir man atliko tokią procedūrą – priaugino plaukus. Labai apsidžiaugiau staiga tapusi ilgaplauke. Mane išvydusios tokių plaukų užsimanė ir kitos draugės. Tai buvo puikiausias pretekstas išmokti plaukų priauginimo subtilybių ir pradėti su tuo susijusį verslą.

– Ar tiesa, kad šiuo metu plaukų priauginimas – labai sparčiai Lietuvoje populiarėjanti grožio sritis?

– Tikrai taip. Mūsų dienomis ši procedūra atliekama labai profesionaliai. Jei žiūrėsite į merginų plaukus gatvėje, nelabai ir pastebėsite, kas gamtos duota, o kas – tik pridėta. Turėjau klientę, kurios bendradarbiai apie jos priaugintus plaukus sužinojo tik praėjus trejiems metams. Kita vertus, šiuo metu dažnesnė procedūra – plaukų tankinimas. Moterys, merginos siekia turėti ne pačius ilgiausius plaukus, o juos tiesiog patankinti. Su amžiumi dėl įvairių priežasčių plaukai ima retėti, tad vyresnio amžiaus moterys ateina pas mus suteikti savo kasdienei šukuosenai apimties, geresnės formos.

– Ką atsakytumėte piktiems liežuviams, kurie skleidžia gandus interneto platybėse, kad toks plaukų priauginimas labai kenkia plaukams?

– Viskas priklauso nuo trijų faktorių. Pirma – nuo meistro. Čia kaip plastinėje chirurgijoje: jei prastas chirurgas, tai ir rezultatas nedžiugina. Antra – svarbu pasirinkti tinkamas priemones priaugintiems plaukams prižiūrėti. Ir trečia – daug kas priklauso nuo pačios moters sugebėjimo tuos savo naujus plaukus nešioti. Jei visi trys faktoriai veikia sinergiškai, moterys dažnai net atsiaugina savo plaukus. Žinau ne vieną atvejį. Juk procedūros metu plaukas tarsi uždaromas sruogelėje, ir jo nepasiekia kenksmingi aplinkos faktoriai. Todėl dažnai grožio specialistės, nuėmusios klientėms priaugintas sruogeles, mato, kad moters plaukai tapo daug sveikesni, nei buvo ligi tol.

Šiuo metu dažnesnė procedūra – plaukų tankinimas. Moterys, merginos siekia turėti ne pačius ilgiausius plaukus, o juos tiesiog patankinti.

Išeitis: pridėtinės plaukų sruogos padeda sukurti išskirtinę šukuoseną ir paįvairinti stilių.

– Girdėjau, kad yra keletas plaukų priauginimo būdų – plaukų priauginimas mikrožiedeliais, ultragarsu. Dar juostinis plaukų priauginimas, karštasis. O kokį plaukų priauginimą savo klientėms siūlote jūs?

– Šiuo metu rekomenduojame patį populiariausią plaukų priauginimo būdą – t.y. karštąjį, atliekamą mikrokeratino kapsulėmis. Jis kilęs iš Rusijos. Šioje šalyje siekiama aukščiausių grožio standartų. Karštuoju būdu keratino kapsulės yra lydomos specialiomis žnyplėmis. Jomis sruogos tarsi apgobia natūralius moters plaukus. Toks plaukų priauginimo būdas yra tvirčiausias, saugiausias ir mažiausiai pastebimas. Korekcijas užtenka atlikti kas tris ar net keturis mėnesius. Kapsulės itin mažos ir bespalvės. Su jomis patogu miegoti, nesijaučia diskomforto. Be to, kapsulės yra iš keratino, tad plaukams visiškai nekenkia.

– Ką reikėtų žinoti prieš nusprendžiant išbandyti šią grožio procedūrą?

– Reikėtų tiksliai žinoti, ko norite, – patankinti plaukus ar pailginti. Plaukus priauginame pagal kliento galvos formą, jo plauko struktūrą, pagal jo plaukų sūkurius. Jei norite tiesiog pasitankinti plaukus, procedūra kainuos nuo 80 iki 150 eurų. Jei svajojate apie išskirtinį efektą – kaina gali svyruoti nuo 300 iki 360 eurų. Kaip ir minėjau, su šiuolaikinėmis kokybiškomis priemonėmis abu variantai atrodo labai natūraliai.

– Kiek toks plaukų priauginimas galioja?

– Paprastai susitinkame kas tris mėnesius. Susinešiojusias sruogeles gražiai nuimame, pakeičiame naujomis. Jei sruogelės iš kokybiškų natūralių plaukų, tai ir prižiūrėti jas reikia kaip savus plaukus. Vienintelis skirtumas – specialus šampūnas ir šepetys, kad galėtumėte jas kokybiškai iššukuoti ir nepažeisti sutvirtinimų. Plaukus šukuokite tik sausus. Visa kita – formuoti žnyplėmis, dažyti, tiesinti, garbanoti suktukais priaugintus plaukus galite taip pat, kaip ir savus.

– Jei jau ši grožio procedūra tokia populiari ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, kokios išvados peršasi: ar kad mūsų moterys nori būti labai gražios, ar mūsų plaukai nuo užteršto maisto ir oro per anksti nebetenka buvusio žavesio?

– Manau, moterys anksčiau nedrįsdavo to išbandyti, nes apie plaukų priauginimą sklandė daug mitų: kad kenkia plaukui, kad sunku prižiūrėti ir pan. Kita vertus, prieš kurį laiką gal taip ir buvo: trūko kokybiškų priemonių, gerų meistrų. Dabar technologijos ištobulėjo, taip pat – ir meistrai. Jie kasmet dalyvauja šios srities pasitobulinimo seminaruose, seka grožio tendencijas. Aš pati esu laimėjusi Lietuvos metų plaukų priauginimo meistro titulą. Visai neseniai, prieš kokį mėnesį, Lietuvos kirpėjų grožio asociacija skelbė konkursą "Metų meistras", kuriam visi grožio meistrai – kirpėjai, vizažistai – siuntė savo darbų nuotraukas užsienio komisijai. Man pavyko "Fantazy" kategorijoje užimti pirmąją vietą.

– Sveikinu! Beje, žinau, kad esate ir TV laidos "Pokyčių istorija" vedėja. Papasakokite, ar lengvai atrandate savo laidoms herojų, kurie norėtų keistis? Ar tai garsūs, visiems žinomi žmonės?

– Mūsų laidoje dalyvauja įvairūs žmonės. Paprastai tie, kurių anketos, užpildytos internete, mus, laidos rengėjus, labiausiai sudomina. Renkamės įdomiausias istorijas, kurios nepaliktų abejingų žiūrovų. Kiekvienoje laidoje turime ir po vieną žymų žmogų, kuris dalijasi savo grožio patarimais. Pas mus jau buvo Simona Nainė, aktorė Larisa Kalpokaitė. Netrukus rodysime laidą su atlikėju Sasha Song. Mūsų specialistai sutvarko herojų plaukus, padaro makiažą. Jei reikia – pasiūlo net ir grožio injekcijas ar operacijas. Priderina įvaizdį. Laidos tikslas – padėti žmonėms, kad jie atgautų pasitikėjimą savo jėgomis, atrastų save iš naujo. Labiausiai ligi šiol man įstrigusi istorija – apie vieno vaikų dienos centro direktorę, kuri iš savo algos (kai valstybė delsdavo mokėti), išlaikydavo savo auklėtinius.

Sprendimai: atlikėjas Sasha Song drąsiai atsiduoda TV laidos „Pokyčių istorija“ komandos eksperimentams.

– Žinau, kad esate ne tik grožio akademijos "Elitera" įkūrėja, bet ir užsispyrusi moteris, kuriai priklauso ilgiausios pridėtinės kasos Lietuvos rekordas. Kaip sumąstėte to siekti?

– Sykį viena mano klientė, nuolat išsiskirianti ekstravagantiškomis šukuosenomis, paklausė manęs, kokią galėčiau jai pripinti pačią ilgiausią pridėtinę kasą. Pamenu, tada jai suformavau apie metro ilgio kasą, o paskui sumaniau išsiaiškinti, kokia ilgiausia kasa yra užfiksuota Lietuvoje. Lietuvos rekordų svetainėje radau 2015 m. rekordą – ilgiausią pridėtinę kasą, siekiančią 7,83 m. Nusprendžiau pasiekti dar ilgesnės kasos rekordą. Kadangi mintis šovė pernai lapkritį, per karantiną, tai laiko pasiruošti buvo į valias. Plaukus pyniau vienus prie kitų, nes norėjau išgauti plaukų nenutrūkstamumą. Dirbau tris dienas po 6 valandas. Mano rekordo užfiksuotas kasos ilgis buvo 13,80 m, o svoris – 2,490 g. Supintą pridėtinę kasą užrišau ant modelio surištos natūralių plaukų kasos. Kol kas dar jo niekas nepralenkė (juokiasi).

– Genetika, onkologinės ligos, hormonų sutrikimai, plaukų retėjimu ar net visišku nuplikimu pasireiškianti alopecija dažnai kamuoja mūsų moteris. Tad nusprendėte išplėsti savo veiklos sritį...

– Pradėjus teikti plaukų priauginimo paslaugą, vis daugiau moterų ėmė teirautis dėl perukų. Norėjosi joms padėti, sustiprinti moterų pasitikėjimą savimi. Tad nusprendėme į savo grožio paslaugų asortimentą įtraukti ir prekybą perukais. Jausdami socialinę atsakomybę mūsų specialistai šiems žmonėms netgi taiko specialią nuolaidą. Džiugu, kad šių dienų perukai padaryti taip kokybiškai, kad plika akimi net neatskirsi, kur perukas, o kur jau nuosavi moters plaukai. Mūsų siūlomi perukai dažniausiai yra rankų darbo, siūti plaukas į plauką ant odos imitacijos pagrindo. Priklausomai nuo plaukų ilgio, jų kaina svyruoja nuo 400 iki 800 eurų. Užsienyje labai populiaru (Lietuvoje dar neteko girdėti), kad žmogui būtų pasiūtas perukas pagal individualų užsakymą – t.y. pagal jo pasirinktą plaukų ilgį, spalvą, kirpimą, jo galvos parametrus.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis peruką?

Toms, kurios nenori su savo plaukais daryti kardinalių eksperimentų, bet trokšta pokyčių, perukas yra puiki išeitis.

– Pirmiausia reikėtų nustatyti problemos dydį. Jei išretėję daliniai plaukų plotai, tarkim, pats viršugalvis, galima pritaikyti tupetą – dalinį peruką, kuris dengtų tik viršugalvį. O jei problema rimtesnė, tuomet mūsų specialistai gali parinkti tinkamą peruką. Jie būna dviejų rūšių – sintetiniai arba natūralūs. Sintetiniai yra pigesni, bet jie turi tokio plika akimi matomo blizgesio. Populiaresni natūralių plaukų perukai. Jie labai panašūs į savus plaukus – gerai formuojami, stiprūs ir ilgalaikiai; juose matosi net plauko augimo kryptis. Tokie plaukai nesivelia, jais lengva rūpintis.

– Kai žmogus apsisprendžia, kokio peruko norėtų – sintetinio ar natūralaus, renkate jo dizainą?

– Na, taip. Žiūrime, kuris perukas labiausiai atitinka žmogaus buvusią šukuoseną. Turiu omeny plauko storį, atspalvį, galvos dydį. Patogu, kad visi mūsų perukai yra reguliuojami ir gali būti pritaikomi pagal kliento galvos formą. Išsirinkęs labiausiai jo buvusią išvaizdą atitinkantį peruką žmogus gali nueiti į kirpyklą ir paprašyti pakoreguoti jo šukuoseną. Tarkim, jei nešiojo šoninius kirpčiukus, o ant peruko yra tiesūs, – tai nesunkiai pataisoma.

Patogu: jei išretėję ne visi plaukai, o tam tikras plotas, tarkim, pats viršugalvis, galima pritaikyti tupetą – dalinį peruką.

– Koks turėtų būti peruko karkasas, kad jis nealergizuotų, neerzintų odos?

– Dažniausiai pusę peruko sudaro švelnesnė medžiagėlė (vadinamoji šilko bazė), kurioje rankiniu būdu įsiūti plaukai. Jeigu visas perukas būtų padarytas iš tokios šilko bazės, jo kaina smarkiai išaugtų. Todėl pats populiariausias variantas – šilko bazė, derinta su toliau standartiškai susiūtu peruku. Nerekomenduočiau pirkti peruko, kurio karkasas pagamintas iš sintetikos. Galvos oda po peruku turi kvėpuoti. Tai ypač aktualu žmonėms po chemoterapijos procedūrų, nes jiems neretai atsiranda odos problemų: niežėjimas, šerpetojimas.

– Kaip, įsigijus peruką, jį prižiūrėti, kad atrodytų kuo natūraliau ir tarnautų kuo ilgiau?

– Sintetinį peruką vieną kartą per mėnesį nuskalaukite po vandeniu labai jo nejudindami, kad nepakeistų formos. Dar patarčiau saugoti jį nuo karščio – t.y. įvairių šildymo ar kaitinimo prietaisų, nerekomenduoju su juo eiti į pirtį. Sintetinių perukų priežiūrai nenaudokite karšto oro džiovintuvų ar karšto formavimo suktukų. Atsargiai išplautus sintetinius perukus geriausia palikti ant specialaus stovelio natūraliai išdžiūti. Išdžiūvę perukai pirminį stilių įgaus juos lengvai pakračius ir pašukavus tam skirtu šepečiu ar šukomis.

Natūralių plaukų peruką vieną kartą per mėnesį reikėtų nunešti į kirpyklą, kad profesionalas jį išplautų, priteptų gerai kondicionieriumi, išfenuotų. Tuomet ir vėl mėnesį bus ramu. Pačiam išplovus peruką, gali būti sunku jį vėl gražiai suformuoti. Higienos sumetimais reikėtų tą peruką iš vidaus dezinfekuoti. Tam tikslui yra naudojamos specialios priemonės, kurios neardo klijų, neturi alkoholio, bet puikiai naikina bakterijas.

– Daug metų esate šiame versle, ar stebite perukų mados tendencijas? Kokie perukai šiuo metu populiariausi?

– Dabar labai populiarėja perukai su vadinamosiomis šilko bazėmis priekyje. Jų pasiuvimas imituoja natūralią plaukų augimo liniją. Net iš arti žiūrint į tokius plaukus gali suabejoti – perukas tai ar ne. Kita tendencija Lietuvoje dar nelabai paplitusi, bet Vakarų Europoje (Anglijoje, Vokietijoje) ji tikrai populiari. Tose šalyse bene kas trečia moteris turi peruką – kaip įvaizdžio priemonę. Smagu, kad jau ir Lietuvoje sulaukiu merginų klausimų, kokį peruką jos galėtų turėti laisvalaikiui. Toms, kurios nenori su savo plaukais daryti kardinalių eksperimentų, bet trokšta pokyčių, perukas yra puiki išeitis. Galima pasirinkti jį priešingą esamam savo įvaizdžiui ir taip nuspalvinti savo gyvenimą kitomis spalvomis.

Išvalo galvą

"Rengiuosi šokti į eketę. Gal galime šiek kiek vėliau pasikalbėti", – kone greitakalbe išbėrė kaunietė G.Eimantaitė. Kaip paaiškėjo, maudymasis lediniame vandenyje – naujas alpinizmo instruktorės pomėgis. Po Naujųjų metų ji su draugu sugalvojo, kad tai galėtų būti vienas iš nedaugelio šiuo metu galimų ekstremalių užsiėmimų.

"Dabar jau du kartus per savaitę lendame į eketę", – kalbėjo G.Eimantaitė ir džiaugėsi, kad vis dažniau kompaniją palaiko ir pakalbinti draugai. Moteris labiau žinoma grožio industrijos pasaulyje, tad klientės neretai nustemba dėl kontrastingo pomėgio – alpinizmo.

Gintarė Eimantaitė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Aš dar ir maratonus, ultramaratonus bėgu", – nė kiek nesureikšmindama veiklos, kurioje pelnė ne vieną prizinę vietą, užsiminė G.Eimantaitė. Ėmusi bėgioti savo malonumui, smalsumo vedama sudalyvavo mėgėjiškame bėgime ir taip pamažu užsikabino už jėgas atimančio, bet vėliau keliskart daugiau stiprybės sugrąžinančio užsiėmimo.

Panašiai apibūdina ir itin daug ištvermės ir užsispyrimo reikalaujantį alpinizmą. "Aš turiu savo verslą ir, kaip sakoma, kai turi savo verslą – niekada nemiegi. Galvoje visada verda milijonas minčių, nuo kurių neturi kaip pabėgti. Kai išeini į kalnus, kai yra fiziškai sunku, išlaisvini galvą, nebegalvoji apie tas kasdienes problemas, susikaupi tik tam – čia ir dabar momentui", – savo jauseną apibūdina G.Eimantaitė.

Alpinistė noriai dalijasi įspūdingomis akimirkomis kalnuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Instruktorė neabejoja, kad būtent kalnų gebėjimas atriboti nuo kasdienybės kompensuoja visus sunkumus, nepatogumus ir vargus.

Mergina dievina via ferrata – tai kalnų takai, aprūpinti įtvirtintais lynais, pakopomis, rankenomis, kopėčiomis ir tiltais.

Pirmieji via ferrata buvo įrengti Dolomitų kalnų regione Italijos Alpėse per Pirmąjį pasaulinį karą, kad palengvintų pėstininkų judėjimą kalnuose. Dabar šių takų galima aptikti daugelyje Europos šalių.

Susidraugavo ir užsikabino

Kalnai jaunos moters gyvenime taip pat atsirado gana netikėtai. Prieš daugiau nei šešerius metus gautas pasiūlymas eiti į žygį pasirodė ganėtinai neįprastas. G.Eimantaitė prisipažįsta, kad anksčiau, kai nuvažiuodavo į prekybos centrą ir nebūdavo vietos arčiau durų pastatyti automobilio, apsisukusi važiuodavo į kitą prekybos centrą. Ji nemėgo vaikščioti ir, suprantama, nė negalvojo apie galimą vaikščiojimo naudą.

"Vis dėlto sutikau su pasiūlymu. Tada per dvi dienas nuėjome apie 40 km. Nepaisant didelio nuovargio, pajutau, kaip prasivalė galva, emociškai sustiprėjau. Pamažu ėmiau domėtis tokiomis kelionėmis – taip atsirado kalnai", – pasakojo kaunietė.

G.Eimantaitei patiko ne tik pasirinkta kelionė, bet ir suburta grupė žmonių, su kuriais taip susibendravo, kad ėmė dalyvauti ir kitose organizuojamose kelionėse, ėmė mokytis kopimo į kalnus.

"Mane mokę instruktoriai buvo labai stiprūs kalnų vedliai. Žinių gavau labai daug. Dar baigiau alpinizmo kursus", – įgytos žinios leido G.Eimantaitei pačiai imtis alpinizmo instruktorės-vedlės pareigų.

Pasak instruktorės, mokantis alpinizmo nebūtina pašonėje turėti kalnus. Treniruotės rengiamos Lietuvoje. "Vasaromis važiuojame prie tiltų, virves pasikabinę leidžiamės, mokomės technikos, gelbėjimo operacijų niuansų – kaip užlipti, nusileisti, išgelbėti žmogų", – pasakoja alpinizmo instruktorė.

Smarkiai populiarėja

Daugelis pamilusiųjų kalnus sako, jei vieną kartą užsikabinai,  kalnai nepaleidžia. Gintarė džiaugiasi, kad pernai tarp karantino ribojimų spėjo su grupe atiduoti duoklę kalnams ir pasisemti jėgų, laukiant kitos galimybės pasimatyti su kalnais.

"Pernai rugpjūtį greitai nusipirkome bilietus į Vokietiją ir spėjome per tris dienas pakilti ir nusileisti, kol dar nereikėjo karantinuotis. Pasiekėme viršukalnę Cugšpicę, kurios aukštis – 2 962 m ", – atotrūkį nuo kasdienybės mini G.Eimantaitė.

Alpinizmo instruktorė pasakojo, kad į kalnus renkamoje grupėje būna trys ar keturi vedliai, kad būtų koordinuotas komandinis darbas. "Kartais sugalvojame, kad reikia kopti į Kazbeką ir renkamės bendraminčius, kurie nori to paties. Tada ieškome kelionės, maršrutų, įvairių sprendimų. Ruoši, apmokai žmones ir eini", – tęsė G.Eimantaitė.

Instruktorė pastebi, kad norinčiųjų kopti į kalnus daugėja. "Gal žmonės pavargo nuo turkijų, nuo tokio poilsio, kai guli po palme prie baseino. Žmonės ieško savęs pažinimo, o kalnai – puiki galimybė. Kalnuose susitelki tik į tuos pagrindinius poreikius – pavalgyti, pailsėti, atsigerti, visi kiti dalykai ar problemos pasimiršta", – vaistus nuo kasdienybės rutinos mini G.Eimantaitė.

Gintarė Eimantaitė/Asmeninio archyvo nuotr.

Įsimintina kelionė

G.Eimantaitė sako, kad didžiausią įspūdį paliko lipimas į Kazbeko viršukalnę (5 047 m). "Unikalu jau vien tuo, kad viršukalnė aukšta ir organizmui reikėjo didžiausio prisitaikymo. Prasidėjo kalnų liga, pradėjo spausti galvą, apėmė silpnumas, akyse pasidarė tamsu, sunku orientuotis aplinkui. Regis nieko nesupranti, kas aplink tave darosi", – pasakojo kaunietė.

Pirmas susidūrimas su kalnų liga parodė, kad jie gali ir pasikandžioti. G.Eimantaitė žinojo apie kalnų ligą, kad taip nutinka žmonėms, tačiau buvo įsitikinusi, kad ją ši patirtis aplenks – po kalnus vaikščiojo, kopinėjo jau ne pirmą kartą ir vylėsi, kad organizmas lanksčiai prisitaiko.

"Aklimatizavomės tada 3 650 m aukštyje. Atsikėlusi ryte ėjau į tualetą už kokių 15 m. Pasidarė silpna, atsitūpiau ir supratau, kad negaliu pajudėti, silpna. Galvojau, jei nepareisiu, mane tik po kokių trijų valandų suras, o šalta, žiema. Šiaip taip parėjau apsiašarojusi. Bet vaistai padėjo, po valandos gyvenimas ir vėl įgavo savo spalvas", – dabar jau šypsodamasi pasakojo G.Eimantaitė.

Paprastai aukštikalnių liga gali pasireikšti nuo 2 400 m virš jūros lygio. Šia liga gali susirgti visi, net ir labai gerai treniruoti ir sveiki žmonės. Požymiai: galvos skausmas, dažnas atsibudimas naktį, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, didelis bendras silpnumas, šlapimo išsiskyrimo sumažėjimas, vietiniai veido, rankų, kojų pabrinkimai, ypač ryte.

"Kalnų liga gali būti mirtina, nereikia skubėti, kalnus reikia prisijaukinti", – sako alpinizmo instruktorė, todėl kopiant į viršukalnes tai daroma neskubant, aklimatizuojantis kas kokius 500 m. Retėjant orui, kalnų ligos atveju gelbsti kraują skystinantys vaistai.

Kai išeinu į kalnus, kai yra fiziškai sunku, išlaisvinu galvą, nebegalvoju apie kasdienes problemas.

Lemia oro sąlygos

G.Eimantaitė išskiria bene pagrindinį kopiančios grupės pranašumą – jos nariai motyvuoja vieni kitus, drąsina, tad net kam nors pasireiškus kalnų ligos požymių, nepasitaikė, kad kažkuris apsispręstų nekilti ir leistis. "Nebuvo tokios kritinės padėties, nes jei liga pasireiškia stipriai, būtina iš karto leistis", – mini G.Eimantaitė.

Jei jau priimamas sprendimas nutraukti ekspediciją, dažniausiai jis priimamas drauge ir tai nutinka dėl oro sąlygų. Taip nutiko kopiant į Monblano viršukalnę. Buvo sezono pabaiga, ledynas pamažu tirpo. Automatiškai atsivėrė milžiniškos properšos tarp ledynų, panašios į bedugnę.

"Lipome jau aukštyn, kad priprastų organizmas. Ėmėme stebėti, kad darosi vis sunkiau kopti, didėjo properšos. Paprastai alpinistai eina susirišę virve po penkis žmones. Visi atsigulame, su ledkirčiais įsitvirtiname, o vienas šoka per tą properšą. Visi kiti sugulę laukia. Tuo atveju, jei peršokti nepavyktų, įsikabinę į ledkirčius savo svoriu gelbėtume tą, kuris šoko. Tokiu būdu per properšą persikelia visa komanda", – pasakojo G.Eimantaitė.

Tačiau tąsyk properšos darėsi vis didesnės, buvo aišku, kad tęsdami ekspediciją stipriai rizikuotume gyvybe. Teko apsisukti atgal. Visi buvo labai nusivylę. "Po kokios valandos pasiekė informacija, kad trys žmonės dingo properšose, jų nerado. Tada supratome, kad tikrai laiku nutarėme grįžti", – prisiminė alpinistė.

Kaunietės aplinkoje yra buvę ją sukrėtusių netekčių. Instruktorė prisiminė merginą, kurios gyvybę nusinešė akmenų lavina. Jauną vyruką, kuris laipiojo Lenkijoje Tatruose, tačiau jis jau lipo uola, vadinamuoju techniniu laipiojimu. Ištrūko vadinamosios ausys, laikančios virvę, kuri užtikrina saugumą, ir jaunuolis užsimušė.

Priverčia saugotis

Žinia apie alpinistų žūtį neabejotinai paveikia visą bendruomenę, tačiau neatbaido nuo pasirinkto kelio. G.Eimantaitė sako, kad tokia žinia vėliau automatiškai priverčia labiau saugotis, protingai įvertinti savo galimybes.

Gintarė Eimantaitė/Justinos Lasauskaitės nuotr.

"Gal ne visada reikia tos viršukalnės, gal dažniau reikia sveiko proto. Įvyksta kažkoks lūžis, tačiau verta įsidėmėti, kad kalnuose pati kelionė yra tikslas, tai, ką patiri, ko išmoksti, o išmokti laiku sustoti taip pat yra gera gyvenimo pamoka", – neabejoja G.Eimantaitė.

Kalnai turi dar vieną unikalią savybę – tarsi nuplėšia visas gyvenime užsidėtas kaukes. "Kalnuose savaime papuoli į tokias situacijas, kuriose labai išsigrynina žmonės. Šiaip gyvenime nesunkiai gali turėti skirtingoms situacijoms įvairių kaukių, o kalnuose tas nuovargis ir aplinkybės taip viską sudėlioja, kad vaidinti nėra kada, ir tampi savimi", – pabrėžia alpinistė.

Ne veltui patikimam žmogui apibūdinti naudojamas posakis, kad su juo ir į kalnus eičiau. Komandos patikimumas kalnuose ypač svarbus. G.Eimantaitė pastėbi dar vieną momentą, kad kalnuose susidraugavusios poros dažniausiai išlieka drauge, nes blogiausia ir sunkiausia patiria kartu, o tai, kas vyksta nusileidus, tampa vieni juokai kartu įveikti.

Ateities planai

G.Eimantaitė neslepia, kad kopiant į kalnus tenka griebtis įvairių gudrybių. Kartą ji nusipirko pirštines specialiai kalnams. Atrodė geros, kokybiškos, tačiau jau kopiant paaiškėjo, kad jos gerokai prastesnės, nei tikėjosi, – atrodė, kad nešildo, o šaldo.

"Toks jausmas, kad nagai ima luptis. Kas beliko, ranką pradžioje kišau į plastikinį maišelį ir tik paskui – į pirštinę. Taip pavyko sulaikyti šilumą. Maišelis ant rankos sukūrė tokį mikrošiltnamį", – juokėsi G.Eimantaitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau netikėčiausių situacijų būna ne tik kalnuose, o dar tik rengiantis kopti. Gana ekstremalus atvejis nutiko ir Lietuvoje. Gintarė prisiminė, kaip mokė laipioti draugus. Mergina neužsidėjo šalmo ir įranga įtraukė plaukus. Tokioje situacijoje menkiausias neatsargumas gali kainuoti nuplėštą skalpą.

Artimiausiuose G.Eimantaitės planuose  – via ferrata takas Ispanijoje: "Tai nuo Antrojo pasaulinio karo likę kalnų maršrutai itin stačiomis uolomis. Ten reikia specialios įrangos, aprašų, savisaugos priemonių, nes lipama itin stačiomis uolomis. Bet adrenalinas viską kompensuoja. Tos uolos yra ant jūros kranto. Apačioje daužosi jūra, o pats kyli aukštyn uolos šlaitu."