Idėja – pasidalyti
Kodėl toks keistas pavadinimas – "Keistoteka"? Anot knygyno steigėjos Gintarės Liočienės, tiesiog toks žodžių žaismas. Žodis "keista" turi daugybę briaunų – kaip jį vartaliosi, taip jis gali suspindėti: ir keistas, ir iškeistas, ir keistuolis. Ir knygynėlis toks ilgainiui tapo – knygos aplipo ir rankdarbiais, ir kitokiais dalykėliais – tarsi keistybių kartoteka.
"Aš augau namuose, kuriuose buvo kokie 3–4 tūkst. knygų. Prieš maždaug 15 metų teko tą didelį butą keisti į du mažesnius – dalytis su sese. Tada iškilo klausimas: o kur dėti knygas? – pasakoja Gintarė. – Pamenu, skambinau į bibliotekas. Sakė, gal kelias atsirinksime... Tikrai nežinojau, ką daryti. Kiek galėjome, draugams į sodybas išvežėme. Kiek galėjo, sesė pasiėmė. Visas likusias – aš, nes knygos negalima išmesti! O išsikėliau į mažą butą, dar vaikų krūvelė. Tai iš tų dėžių su knygomis buvo sukonstruoti baldai – sofutė, žurnalinis staliukas. Bet juk negali visą laiką taip gyventi."
Iki tol G.Liočienės darbai nebuvo susiję su knygomis. Tačiau taip gyvenimas susiklostė, kad teko išeiti iš nepatikusio darbo – į niekur. Keliaudama gatve ir galvodama, ką reikės daryti, pamatė ant vieno knygyno durų skelbimą, kad ieškoma pardavėja.
Jei knygos sugadintos, išplėšyti puslapiai, iš jų iliustracijų čia pat vietoje savanoriai daro atvirukus, kuriuos knygyno lankytojai gali nusipirkti už savo nustatytą kainą – tai parama knygynui.
Užėjo, pasišnekėjo ir ją priėmė. O ten dirbdama pastebėjo, kad žmonės kartais ateina ieškodami kažkokių seniau išleistų knygų. Daugumą jų ji turėjo, tik nežinojo, kurioje dėžėje. Tada kilo mintis, kad reikėtų tomis knygomis dalytis.
Pasiūlė savo vadovybei knygyne įkurti senų knygų skyrelį, kurį net pasižadėjo be papildomo užmokesčio prižiūrėti. Dideliam knygynui tokie maži reikalai nepasirodė įdomūs...
Žemaitiškas palaiminimas
Tačiau Gintarės ta mintis nebepaleido. Ji vis galvojo, kad reikia įsteigti tokį knygyną, kuriame knygos, nepriklausomai nuo senumo ar savos istorijos, rastų naujus šeimininkus.
"Pamenu, skambinu savo tėvui žemaičiui ir sakau: "Tet, galvoju įkurti tokį knygyną, kur būtų senos knygos, naujos knygos, jos būtų parduodamos, keičiamos – juk kažko kažkam nebereikia, o kiti užsimušdami ieško..." Tėvas, išklausęs, tik atsakė: "Durni, kur tu čia biznį mata?" Nenurimau, dar visokių argumentų prisigalvojau – būtų kaip multidinaminis kultūrinis centriukas, jaunimas ateitų paskaityti, bobutė gal kokioj kertėj kojines megztų, kitoj kertėj gal knygas galima būtų restauruoti... Po kelių dienų jis man paskambinęs pasakė: "Nu gera, daryk, rek tuokį." Taip ir prasidėjo visa šita veikla. O paskui – amerikietiški kalneliai: tai aukštyn, tai žemyn. Bet dabar jau, sakyčiau, gyvuojam", – pasakoja G.Liočienė.
Prisipažįsta – iššūkių netrūko: nuomos sutartys, mokesčiai, blogos darbo sąlygos – visa tai trukdė įgyvendinti idėją. Tačiau užsispyrusi žemaitė taip lengvai nepasidavė.
Anot jos, pradėti knygyną nebuvo didžiausias iššūkis – tikrieji išbandymai prasidėjo, kai jau buvo pats gyvavimo įkarštis, kai baigėsi nuomos sutartys ir "Keistotekai" teko keltis į kitas vietas.
Šį pusmetį, pavyzdžiui, kraustėsi net tris kartus. Vienai dirbant tai būtų neįmanoma, tačiau knygynas turi nuostabų kolektyvą ir daug bendraminčių, kurių dėka noras plėsti ir vystyti šią idėją neblėsta.
Sava: neįprasto knygyno lentynose prieglobstį randa ne tik knygos, bet ir įvairios ankstesnių šeimininkų nebepageidaujamos smulkmenos. Butauto Barausko nuotr.
Prieinama visoje šalyje
"Keistoteka" – tai tarsi knygų prieglauda. Čia pačias įvairiausias knygas gali atnešti visi, kuriems jos nebereikalingos. Tie, kurie nenori atiduoti dykai, parduoda komiso pagrindais: sudaroma sutartis, kai knyga parduodama – atsiskaitoma.
Kiti knygas tiesiog dovanoja ir džiaugiasi, kad galų gale rado, kur saugiai padėti, – tiesiog knygynas jau turi užsitarnavęs reputaciją vietos, kur su knygomis elgiamasi pagarbiai.
Jei knygos dubliuojasi ar ilgą laiką neranda šeimininkų, jos yra išnešamos į vadinamąsias lesyklas – nemokamų knygų stoteles, kurios visuomet greitai ištuštinamos. Jei knygos sugadintos, išplėšyti puslapiai, iš jų iliustracijų čia pat vietoje savanoriai daro atvirukus, kurių knygyno lankytojai gali nusipirkti už savo nustatytą kainą – tai parama knygynui ir puiki galimybė prisidėti ne tik prie knygų gelbėjimo, bet ir "zero waste" judėjimo.
O jei jau labai prastos būklės, nebeatgaivinamos, įsimetęs pelėsis, G.Liočienė jas nešasi namo, kur turi malkomis kūrenamą krosnį, ir jos ten garbingai pavirsta į dulkes. Tai geriau, nei voliotųsi kur nors atliekų konteineryje tarp šiukšlių – toks vaizdas dažnam skaudina širdį.
"Mes daug investavome į kompiuterines apskaitos, sandėliavimo, filtravimo sistemas, tad knygas ne šiaip sandėliuojame – visos jos pas mus išrūšiuotos ir lengvai surandamos, – sako knygyno įkūrėja. – Negana to, informaciją apie kiekvieną knygelę – ar tai būtų brošiūrėlė, ar 100 eurų vertės antikvarinė knyga – įkeliame į savo svetainę www.keistoteka.lt. Mūsų tikslas – kad ne tik vilniečiai, bet ir periferijoje gyvenantys šviesuoliai galėtų rasti juos dominančią knygą ir ją įsigyti. Pavyzdžiui, mūsų senųjų ir nepelnytai užmirštų poetų poezijos knygelių, kurių vilniečiai beveik neperka, daug užsakoma į įvairius miestelius."
Įskaudino valdžios požiūris
Pasak Gintarės, tai nėra komercinis projektas, tad jos tėtis tam tikra prasme buvo teisus. Tai ne komercija – tai gyvenimo būdas. Knygyno darbuotojai dirba už minimalią algą, pavasarį du mėnesius prabuvo be pajamų, nes karantiną pasitiko su 100 eurų sąskaitoje.
Atmosfera: apsilankiusieji patenka į jaukų kampelį su muzikinėmis plokštelėmis, mielais rankdarbiais. Čia turi ką veikti ir mažieji knygų mylėtojai. Butauto Barausko nuotr.
Ir ne todėl, kad prastai dirba, o todėl, kad viską, ką sukaupia, investuoja. Tad premjero Sauliaus Skvernelio kalba apie tai, kad prastas verslas, kuris neturi užsiauginęs lašinių, labai įžeidė. "Keistoteka" nesėdi ir nekaupia lašinių, o stengiasi kiek įmanoma tobulinti savo veiklą.
Net sukelti kiekvieną knygą į internetą – laikui labai imlus darbas. Tai ne tas pats, kas tūkstantiniu tiražu išleistomis knygomis prekiauti. Čia vienetinės knygos, kiekvieną reikia subaksnoti – aprašyti, užfiksuoti, suarchyvuoti. Tačiau būtent todėl, jei ateina žmogus ir paklausia, ar knygynas turi kažką, pavyzdžiui, apie agronomiją, darbuotojai iškart gali pasakyti, ką, kiek, kokia kalba, kada išleista ir kur padėta.
"Pamenu, atėjo moteris ir klausia: ar turite ką nors iš mitologijos? Pasiūliau: eime, parodysiu, kur yra skyrelis. Ji nustebo, kad mes visą mitologijos skyrelį turime, – pasakoja knygyno įkūrėja. – Pas mus suplaukia labai įvairių knygų, ilgainiui jas galima sugrupuoti pagal temas. Čia mes ir matome prasmę – kam reikia, tas pas mus kažką randa. O kartais randa ir labai ilgai ieškotų leidinių."
Galima ir išsinuomoti
Pirkti jau skaitytas knygas "Keistotekoje" gerokai pigiau nei naujas, nes dauguma jų čia kainuoja vos kelis eurus.
Yra čia ir kelios naujų knygų lentynos – knygynas draugauja su mažomis leidyklomis, kurių didieji knygynų tinklai nepriima. Tada geriausiai ir matosi kainų skirtumas, nes naujos knygos kainuoja ir 10, ir 15, ir 20 eurų.
Knygynas gali būti naudingas ir tiems, kurie nori skaityti, bet nenori apsikrauti knygomis. Visas knygas, kurios kainuoja daugiau nei 4 eurus, galima išsinuomoti: nusipirkti, o perskaičius atnešti knygą atgal ir atsiimti vienu euru mažiau nei už ją sumokėjai. Tik toli gražu ne visos jos sugrįžta – kai kurie žmonės, nors ir neplanavo, jas vis dėlto pasilieka.
"Keistoteka" pasiryžusi pagelbėti ir tiems, kurie ieško kažkokios konkrečios knygos. Jiems tereikia parašyti elektroninį laišką, ko ieško, ir jei tik į knygyną ta knyga atkeliauja, iškart apie tai informuojami. Daugelis už tai labai dėkingi, tad dėl tokių teigiamų emocijų, anot knygyno įkūrėjos, verta ir už tą mažą algą dirbti.
Žodis „keista“ turi daugybę briaunų – kaip jį vartaliosi, taip jis gali suspindėti: ir keistas, ir iškeistas, ir keistuolis. Ir knygynėlis toks ilgainiui tapo – tarsi keistybių kartoteka.
Retų ir vertingų knygų į "Keistoteką" patenka retai – jas dažniausiai superka bukinistai. Vertingiausios iš čia patenkančių, pasak Gintarės, senosios – pavyzdžiui, pokario metų – vaikiškos knygos. Mat jos būdavo labai gražiai išleistos, iliustruotos. Tačiau tokių knygų ir čia patenka retai – kuo jos buvos gražesnės, smagesnės, tuo labiau būna suskaitytos. O daugeliui vyresniosios kartos atstovų jos turi sentimentalią vertę.
Skaitymo menas – iš tėvų
G.Liočienė neneigia – žmonės dabar skaito mažiau ir tapo išrankesni. Net ir ji pati sako skaitanti mažiau, bet dėl labai konkrečios priežasties: neturi ką.
"Matote, mes neturime naujų knygų, o tas senąsias, kurios man įdomios, beveik visas esu perskaičiusi. Kitas dalykas – aš paimu naują knygą, pradedu skaityti, ir toks žiaurus pojūtis – lyg smėlis tarp dantų. Kai kurių vertimas baisus, neįmanoma skaityti. Be abejo, yra knygų, kurios puikiai išverstos, bet nedaug. Tad dabar renkuosi knygas ne tik pagal autorių ir turinį, bet ir pagal vertėją. Ir tokių skaitytojų, kaip paaiškėjo, yra gana daug."
Gintarę džiugina, kai į knygyną ateina jaunimas ir klausia patarimo, ką paskaityti. Žinoma, patarti nepažįstant žmogaus nelengva, tačiau gyvenimo universitetai nenuėjo veltui – dažnai pataiko.
Šeimininkas: "Keistotekos" simboliu ilgai buvo pirmą dieną į patalpas įsliūkinęs katinas, vėliau pavadintas Ponuliu, o jam iškeliavus į katinų rojų likimas į knygų prieglaudą atvedė Kukutį. Butauto Barausko nuotr.
"Aš turėjau nuostabius tėvus, kurie mane išmokė mylėti knygą, išmokė to skaitymo meno, – sako Gintarė. – Tačiau iš esmės skaitymas yra absoliučiai individualus reikalas, skirtingas kiekvienam, kaip ir visi asociatyvūs menai, su tam tikromis duotybėmis konkrečiam žmogui. Tad kaip rekomenduoti nepažįstamam žmogui, ką skaityti? Per šiuos dešimt metų aš atradau savyje tai, ko nesuvokiau turinti. Paklaususi, ką žmogus skaitė, kas jam patiko ir kas ne, kadangi esu gausybę knygų per save perleidusi, aš staiga suvokiu, ką dar jam galiu pasiūlyti."
„Trys viename“
Kad žmonės skaitytų, pašnekovės manymu, turi būti "trys viename": galimybė pasimatuoti tą knygą, ar užkabins, galimybė su kažkuo apie ją pasikalbėti ir galimybė ją įsigyti. Ir tada tas pomėgis skaityti gali progresuoti kiekvienam.
G.Liočienės įsitikinimu, kad ir kaip tobulėtų bei vis didesnę vietą mūsų gyvenime užimtų technologijos, popierinių knygų jos neišstums – knygos vis tiek išliks. Tik taps vientisu meno kūriniu – tiek forma, tiek turiniu.
Dailininkai juk nenustos tapyti, o žmogui nepakaks tik pasižiūrėti į meno kūrinius kompiuterio ekrane – jie norės to meno realybėje. Tas pats ir su knygomis – žmonės, ypač tie, kurie yra kinestetikai, nenustos norėti tų popierinių knygų.
"Keistotekos" įkūrėjos svajonė – knygynas, į kurį galėtų priimti viską, ką žmonės atneša, bet tam reikia didelių patalpų, kurias išsinuomoti galimybės viešoji įtaiga nelabai turi. Tačiau Gintarei teko skaityti, kad Suomijoje yra knygynas, užimantis 3 ha teritoriją, kur visos knygos yra išdėliotos veidais į viršų.
