Rekonstrukcijos metu numatyta pristatyti du naujus priestatus. Dabartinį oro uosto pastatą iš viso planuojama didinti apie 3 500 kv. m – nuo esamų 7 300 kv. m iki 10 800 kv. m. G. Natkevičiaus teigimu, rekonstrukcijos metu atsiras kelios naujos architektūrinės detalės, bet visa projektuojamų priestatų architektūra išliks analogiška esamo pastato išraiškai. 

„Prieš gerą dešimtmetį projektuojant keleivių terminalą jau buvo numatyta ateityje vykdyti plėtrą ir tam pasiruošta – įrengti pamatai būsimų priestatų kolonoms“, – pažymi architektas. Jis primena, kad tuo metu Kauno oro uosto terminalas buvo pripažintas geriausiu metų visuomeniniu statiniu Kauno krašte. Jis pasižymi jaukumu, šviesumu, funkciniu paprastumu, tad planuojant rekonstrukciją siekiama išlaikyti pastato architektūrinį vientisumą, subtilią pastato formą. 

„Funkciškai oro uostas išdėstytas taip, kad žmonės išskrenda per antrą aukštą, o atvyksta per pirmą, toks išdėstymas išliks ir ateityje. Planuoti kitaip būtų tiesiog netikslinga“, – sako G. Natkevičius.

Siekiama, kad sparčiai besiplečiančiame Kauno oro uoste būtų galima aptarnauti apie 2 mln. keleivių per metus. Pernai antrieji šalies oro vartai savarankiškai aptarnavo 1 mln. keleivių. Pasak oro uosto vadovo Karolio Matulaičio, išaugus keleivių srautams, visi procesai planuojami ypatingai kruopščiai. 

„Siekiame užtikrinti maksimalų keleivių komfortą, tad daug dėmesio skiriame procesų planavimui, dienos plano sudarymui. Kauno oro uosto infrastruktūrą norime išplėsti taip, kad atvykimo ir išvykimo zonose per valandą galėtume sklandžiai aptarnauti 6 orlaivių keleivius“, – akcentuoja K. Matulaitis. 

Pagal oro uosto plėtros planą pirmame aukšte numatyta įrengti naujus komercinius plotus, padidinti atvykimo zonas, išplėsti bagažo atsiėmimo zoną. Antrajame aukšte planuojama įrengti daugiau registracijos stalų, įdiegti bagažo savitarnos sistemas, plėsti aviacinio saugumo laukimo zonas, didinti „Duty free“ parduotuvių, kavinių plotus. Bus įrengiamos dvi papildomos atviros įlaipinimo galerijos, kurios užtikrins patogesnį neįgalių asmenų, tėvų su vaikais ir jų vežimėliais patekimą iki orlaivio. 

Liepos pradžioje pasirašyta sutartis su terminalo plėtros projekto konkurso laimėtoja – bendrove „Viltekta“. Rekonstrukcijos projektavimo darbų vertė – 278 tūkst. eurų. Kauno oro uosto terminalo plėtros darbus ketinama užbaigti iki 2022 metų pradžios.

Joje dalyvavo Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis, „Krepšinio namų“ projekto autorius architektas Gintautas Natkevičius, kompanijos RAA viceprezidentas Nicholas Appelbaumas, RAA projektų vadovas Rickas Sobelis ir kiti garbūs svečiai.

Kaune, Lietuvos krepšinio sostinėje, „Lietuvos krepšinio namų“ statybos įgauna vis didesni pagreitį, o kauniečiai ir miesto svečiai jau gali matyti greitai augančias pastato sienas. Vis sparčiau artėjama prie muziejaus vidaus projektavimo ir įrengimo.

Šiuo metu įsibėgėja antrasis statybų etapas, kurio metu kalami pastato pamatiniai poliai ir vykdomi inžinerinių tinklų klojimo darbai. Statybininkai darbus turėtų baigti iki kitų metų vasario mėnesio.

Idėjos sumanytojas LKF prezidentas A.Sabonis patvirtino, kad statybos vyksta pagal planą.

„Pastatas bus pastatytas kitų metų kovą. Vidaus įrengimas truks nuo 6 iki 9 mėn. Viskas priklauso nuo pinigų. Jei viską surinksime, kitų metų gruodį turėsime „Krepšinio namus“. 1939 metais žmonės taip pat aukojo Sporto halei. Ji dabar renovuojama. Šiemet sukanka tam 80 metų. Mes krepšinio šalis, todėl kartu galime pasiekti tikslą. Po 50 metų gal paaiškės šių „Krepšinio namų“ svarba“, – sakė A.Sabonis.

Vykstant intensyviems darbams ir paieškoms, kas galėtų įrengti patį muziejų ir padaryti jį įdomų ir patrauklų įvairaus amžiaus žmonėms, buvo pasirinkta Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijos RAA atstovai. Kas tai lėmė?

„RAA buvo įkurta 1978 metais ir įgyvendinusi apie 700 projektų 50-yje skirtingų pasaulio šalių (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kt.)“, – sakė „Krepšinio namams“ 100 tūkst. eurų paaukojęs LKF prezidentas A.Sabonis. – Susitikome su jais ir sutarėme, kad galime pabandyti. Statybos jau vyksta.“

RAA (Ralph Appelbaum Associates) tai yra kūrybos agentūra, planuojanti ir projektuojanti parodas, muziejus ir kitas įvairias lankytojų traukos vietas. Ji specializuojasi aukšto lygio projektuose dirbant su kultūros, verslo ir vyriausybinėmis organizacijomis iš viso pasaulio.

RAA turi labai įvairiapusį kolektyvą, kurį sudaro apie 200 specialistų: dizainerių, architektų, istorikų, technologų, žiniasklaidos atstovų, tyrėjų, kurie dirba specialiose atitinkamų projektų komandose ir yra atsidavę projektavimui bei kūrybos procesui, komunikacijai. Siekdama visuomenei perteikti istoriją, svarbiausias ir pagrindines klientų idėjas ir vertybes,

RAA naudoja įvairius įrankius: istorijos pasakojimą, dizainą, teatrą, žiniasklaidą, interaktyvias technologijas ir architektūrą. RAA teikia įvairiapuses paslaugas projektams, kurie dažnai turi sudėtingus uždavinius švietimo, viešųjų erdvių, institucijų kūrimo srityse, taip pat kuriant naujus kultūros centrus bei programas.

Apie tai, kokį įspūdį palieka Lietuvoje analogų neturintys savo technologijomis ir sprendimais „Krepšinio namų“ projektas, mintimis pasidalino garsus mūsų šalies architektas G.Natkevičius.

„Tai tik pastatas. Mes įsivaizduojame, kad bus gražus. Čia – „Krepšinio namai“. Tai daugiau negu namai. Reikia scenarijaus, kurį Arvydas ir bando įgyvendinti. Mes supratome, kad reikia pasaulinio požiūrio į mūsų krepšinį. To, kaip pasaulis mato. Man RAA paliko įspūdį savo darbais visame pasaulyje. Ką jie pateikia Kaune ir yra tai, ko miestui trūksta. Tai puikus priedas prie miesto scenarijaus. Lietuvos jaunimui tai bus įdomu. „Krepšinio namai“ – labai šiuolaikiška, įdomu ir tai labai aukštas lygis“, – sakė architektas.

Kompanijos RAA atstovai rūpinasi „Krepšinio namų“ technologiniais sprendimais, koncepcija ir pagrindine idėja.

„Šis pastatas privalo būti pastatytas. Jo reikia Kaunui, jo reikia Lietuvai. Tam, kad būtų galima pagerbti praeitį, džiaugtis dabartimi ir puoselėti ateitį. Juk krepšinis labai populiarus Lietuvoje. Tai bus nuosekli Lietuvos krepšinio istorija“, – akcentavo RAA viceprezidentas Nicholas Appelbaumas.

RAA projektų vadovas R.Sobelis žino, ką krepšinis reiškia Lietuvos žmonėms.

„Lietuvos krepšinio istorija yra viena įdomiausių ir didžiausių 20-ojo amžiaus sporto istorijų. Lietuvos krepšinio namai yra novatoriška duoklė Lietuvos nacionalinei sporto šakai. Mes džiaugiamės galėdami dirbti kartu su Lietuvos krepšinio federacija kuriant būdus kaip įamžinti tą nepaprastą ryšį tarp Lietuvos ir populiarios sporto šakos šioje dramatiškoje naujoje architektūroje Kauno centre. Šis projektas turėtų pritraukti ne tikvietos gyventojus, bet neabejotinai ir lankytojus iš užsienio šalių“, – sakė RAA projektų vadovas R.Sobelis.

„Lietuviai realizavo save kaip tautą įvairiuose krepšinio čempionatuose. Maža tauta, o kokia didi krepšinio valstybė“, – savo susižavėjimo neslėpė R.Sobelis.

Renginyje amerikiečiai vaizdo projekcijomis pristatė susirinkusiems savo „Krepšinio namų“ viziją, su paminklais krepšinio pradininkui Jamesui Naismithui, didžiausio pasaulyje krepšinio kamuolio skulptūra, šviesos, garso ir vaizdo projekcijomis, interaktyviais stalais, trofėjų muziejumi ir jugiančiuoju čempionų taku iki pat Kauno pilies.

Prie „Krepšinio namų“ projekto įgyvendinimo galima prisidėti įvairiais būdais. Vienas iš tokių būdų yra pirmadienio vakare prasidėsiančios paramos rungtynės tarp Lietuvos ir Serbijos rinktinių.

Visos už jas gautos pajamos atiteks „Krepšinio namų“ statyboms ir bus skirtos Lietuvos krepšinio istorijos išsaugojimui ir puoselėjimui.

„Varžovas labai rimtas. Pagal reitingą serbai yra antroji rinktinė pasaulyje. Tai pirmąjį kartą istorijoje žaidžiame draugiškų rungtynių seriją su Serbiją. Ir tai ne pasipinigavimas, o lėšų rinkimas „Krepšinio namams“, – į dvikovą su Serbija neapsisprendusius kvietė A.Sabonis.

Bilietus į šias rungtynes platina bilietai.lt

Taip pat sirgaliai jau dabar gali skambinti arba rašyti SMS trumpuoju numeriu 1408 ir paaukoti 5 eurus.

Kitas paramos būdas yra galimybė prezentacijoje fanų aikštelėje nusipirkti simbolinę statybos plytelę. Plytelių skaičius yra ribotas, jų bus tik 6000 vienetų, o vienos plytelės kaina siekia 350 eurų.  Šiomis plytelėmis bus išklota krepšinio šlovės aikštelė. Kiekvienas įsigijęs plytelę, galės ant jos įsirašyti savo vardą ir pavardę.

Skaičiuojama, kad pats pastatas be vidaus įrengimo kainuos apie 2,4 mln. eurų (plius PVM). Dalį sumos – 100 tūkst. eurų paaukojo pats A.Sabonis.

„Jau surinkta 1,2-1,3 mln. eurų. Pačiam pastatui užteks. Vidaus įrangai dar reikia lėšų. Čia galima įsigyti tas trinkeles ir užrašyti savo kaip aukotojo vardą“, – teigė A.Sabonis.

Kas norėtų prisidėti daugiau, kviečiame apsilankyti puslapyje www.parama.krepsinionamai.lt ir pervesti lėšas.

Rekordas po rekordo

Jau rengiamas rekonstrukcijos projektas, pagal kurį oro uosto pastatas padidės apie 3 500 kv. m ir galės priimti 2 mln. keleivių per metus. Pernai gruodį taip pat fiksuotas rekordas – sulaukta daugiau kaip 1 mln. keleivių.

"Iš viso liepos mėnesį sulaukėme 114 284 keleivių, tai – 12 tūkst. daugiau nei gegužės mėnesį. Stabiliai auga ir skrydžių skaičius – liepos mėnesį įvykdėme 934 skrydžius, o krovininiais reisais pergabenome 276 t krovinių. Tai absoliučiai geriausi šio oro uosto rezultatai, neskaičiuojant laikotarpio, kai dėl kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijos sostinėje orlaiviai buvo nukreipiami į Kauną", – patvirtino Kauno oro uosto direktorius Karolis Matulaitis.

Direktoriaus nuomone, daugiausia įtakos klientų srautams didėti turėjo tai, kad Kauno oro uostas tapo viso spektro aviacijos paslaugų teikėju: prie vykdomų žemų kaštų oro linijų skrydžių nuo metų pradžios prasidėjo užsakomieji reisai, o vidurvasarį startavo visiškai naujos kryptys į Vokietiją. "Sparčiai artėjama ir prie dar vieno rekordo – 1 tūkst. skrydžių per mėnesį", – vardijo Kauno oro uosto direktorius.

Oro uosto uždaryti nereikės

Su nemažesniu džiaugsmu K.Matulaitis kalba ir apie planuojamą rekonstrukciją. Techninį projektą planuojama parengti ir statybą leidžiantį dokumentą gauti iki 2020 m. balandžio mėnesio, o plėtros darbus užbaigti iki 2022 m. pradžios.

Pasibaigus viešųjų pirkimų konkursui dėl Kauno oro uosto keleivių terminalo plėtros projekto parengimo, liepos pradžioje buvo pasirašyta sutartis su konkurso laimėtoja – bendrove UAB "Viltekta". Projektavimo darbų vertė yra 278 tūkst. eurų.

Oro uosto uždaryti neketiname, rekonstrukciją žadame vykdyti veikiančiame.

Pasak "Viltektos" direktoriaus Tomo Segalio, dabartinį oro uosto pastatą planuojama didinti apie 3 500 kv. m – nuo esamų 7 300 kv. m iki 10 800 kv. m. Apskaičiuota, kad investicijos į terminalo plėtrą atsipirks jau po dešimties metų.

"Oro uosto uždaryti neketiname, rekonstrukciją žadame vykdyti veikiančiame. Tam yra gana geros prielaidos, ankstesnės rekonstrukcijos metu buvo pagalvota apie plėtrą, padaryti tam tikri sprendimai, leisiantys iš abiejų jo pusių pristatyti po priestatą, nelendant į dabartinį terminalą. Darbai vyks per pusę metro nuo esamo terminalo ir tik paskutinę akimirką, greičiausiai naktimis, pastatai bus sujungti į vieną", – pasakojo antrųjų šalies oro vartų vadovas.

Pirmame aukšte numatyta išplėsti bagažo atsiėmimo zoną atvykusiems keleiviams, padidinti atvykimo zonas. Antrame oro uosto aukšte planuojama didinti aviacinio saugumo laukimo zonas, įrengti daugiau registracijos stalų bei įdiegti modernias bagažo savitarnos sistemas (angl. "self-service bag drop"). Be to, ketinama didinti kavinių, bemuičių parduotuvių plotus tiek Šengeno, tiek ne Šengeno zonose.

Karolis Matulaitis

Šelmysčių nežada

Dar daugiau rekonstrukcijos detalių "Kauno dienai" atskleidė projekto architektas Gintautas Natkevičius ir pabrėžė: dirbame dviese su talentinga architekte Egle Savodnikaite. Jis patikino, kad užduotis išplėsti antruosius šalies oro vartus nėra sudėtinga. "Kai projektavome naująjį Kauno oro uosto keleivių terminalą, galvojome apie plėtrą, jau tada buvo išlieti pamatai. Ketiname terminalą plėsti į abu šonus maždaug po 15 m, pratęsime to paties terminalo tą pačią formą", – pasakojo architektas.

Pasak G.Natkevičiaus, ankstesnės rekonstrukcijos metu lėšų buvo tik centriniam terminalui, todėl buvo įrengti visi funkciškai reikalingi objektai: muitinė, patikros, pasieniečių postai. " Visa tai užima daug vietos, o keleiviams lieka mažiau patogumų. Dabar plėsdami oro uostą pridedame patogumų keleiviams", – patikino pašnekovas.

Mažiau šelmysčių, daugiau patogumo žmogui – taip galima apibūdinti dabartinį Kauno oro uosto rekonstrukcijos projektą.

Didžiausia problema, architekto žodžiais, yra ne fizinė, kaip padaryti tą objektą, o biurokratinė, juridinė. "Pavyzdžiui, per tiek metų pasikeitė priešgaisrinės normos. Jei dabar norime išpildyti dabartinius priešgaisrinius reikalavimus, turime viską pergalvoti ir veikiančiame terminale, kad jis atitiktų dabartinius reikalavimus, rasti racionalumo grūdą. Netgi ryšių ir elektros kabeliai, kurie oro uostui yra labai svarbūs, prieš dešimt metų buvo vienos kategorijos, dabar reikalaujama visus pakeisti į kitos kategorijos", – vardijo architektas.

Ar juridiniai reikalavimai kelia iššūkių? "Iššūkiais to nevadinčiau, šis žodis per garsus. Tai – paprasčiausia darbas. Juk nesakome, kad valytojai, kuri ateina valyti Rotušės aikštės, tai yra iššūkis, juk ji ateina į darbą", – šmaikštavo pašnekovas.

Savo išskirtinį stilių ir įdomių, šią dieną atspindinčių sprendimų ieškojimą G.Natkevičius vadina šelmišku požiūriu. Ar šelmystės galima tikėtis Kauno oro uosto rekonstrukcijos projekte? "Tos šelmystės jau pridarėme pirminiame projekte, juk atsirado betonas, milžiniški šviestuvai, jau tuo metu palikome savo įspaudą. Dabar negalvojame, kad reikėtų keisti stilistiką ir estetiką, bandysime eiti tuo pačiu keliu", – tikino architektas.

G.Natkevičius neslėpė: Kauno oro uoste galvojama atsisakyti eskalatorių ir įrengti judančiuosius takelius, vadinamuosius travelatorius. "Jie tikrai turėtų būti patogesni keliautojams. Į lėktuvus žmonės šiuo metu išeina siaurais ir stačiais laiptais, nes anuomet nebuvo galvota apie pigius skrydžius ir vadinamąją rankovę. Dabar bandysime padaryti gana nuožulnias rampas, kad neįgalieji, mamos su mažais vaikais galėtų patogiau pasiekti lėktuvą. Mažiau šelmysčių, daugiau patogumo žmogui – taip galima apibūdinti dabartinį Kauno oro uosto rekonstrukcijos projektą", – šypsojosi pašnekovas.

Gintautas Natkevičius

Pozicijos nesikeis

Šių metų pradžioje, paklaustas, kur, jo vertinamu, Kauno oro uostas yra tarp šalies oro uostų, K.Matulatis sakė: "Tai mažasis Vilniaus oro uosto brolis ir Palangos sesė, lygiai per vidurį. Manau, kad Kauno oro uostas ir ateityje turėtų likti jaukiu, nedideliu, nekamuojamu problemų, kurias patiria dideli oro uostai. Gal ir norėčiau, kad kada nors čia būtų aptarnaujama 10 mln. keleivių, tačiau artimiausius metus turėtų likti esama pasiteisinusi koncepcija."

Galbūt po rekonstrukcijos ambicijos bus didesnės? "Pagal terminalo pajėgumą, Kaunas nuo Vilniaus atsilieka keturis kartus. Šiuo metu jau vykdoma Vilniaus oro uosto rekonstrukcija, todėl po pasikeitimų Karmėlavoje, proporcija nepasikeis. Vilniaus oro uostas bus pajėgus aptarnauti 8 mln. keleivių, Kauno – 2 mln., o Palangos – 0,5 mln. keleivių per metus", – skaičius bėrė K.Matulaitis.

O štai G.Natkevičius prisipažino: "Paslapčia norisi būti geresniems už Vilnių, patyliukais bandome padaryti Kauno oro uostą gražų, funkcionalų ir patogų keleiviams. Mat Vilnius keiksnojamas dėl labirintų, mes norime padaryti priešingai."

Būtent tokį ateities oro uostą ir nori matyti jo direktorius: "Man labai patinka Varšuvos Šopeno, Amsterdamo Šipolio ir Kopenhagos Kastrupo oro uostai. Jie yra gerokai didesni nei mūsiškis, tačiau sugebėjo išlikti jaukūs, švarūs, aiškūs ir patogūs keleiviams. O mes turime pasirūpinti, kad Kauno oro uostas išsaugotų savo savitumą, jokiu būdu negalime jo perkrauti ir džiaugiuosi, kad negirdžiu tokių ambicijų."

Žinomas architektas bei Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas teigia, kad siekdamas profesinių aukštumų nuolat mokėsi ir įdėjo daug pastangų, todėl svarbiausias jo patarimas norintiesiems tapti sėkmingais architektais – dirbti, daug dirbti.

– Esate minėjęs, kad visada siekiate, kad pastatas būtų ne tik būtų patogus, estetiškas, bet dar ir turėtų vadinamąją penktąją dimensiją, kitaip tariant – dvasią. Kaip atrodo ši dvasia?

– Atkreipkite dėmesį į priemiesčių namus: jie visi tarsi skiriasi, bet realiai atrodo vienodai. Juose nėra scenarijaus, ten – tik kambariai: vonia, tualetas, virtuvė, miegamieji, svetainė. Iš tų kambarių nebandoma padaryti erdvės, įtraukti kažkokį kitokį scenarijų. Čia architektas turi mokėti klausytis užsakovų.

Dažniausiai visi prašo gyvenamojo namo, bet kiekviena šeima gyvena kitaip. Tad labai svarbu, kad tu visą laiką įdėmiai jų klausytum ir išgirstum, kas jiems svarbiau: estetika ar funkcija? Kas vyrauja: vaikai, šeima ar šeimininkas?

Pasitaiko, kad svarbiausi būna ir automobiliai. Tada ir galvoji, kaip suprojektuoti garažą tiems automobiliams, nes tai yra tų namų altorius.

Architektas yra tarsi užsakovo vertėjas – svajonių, lūkesčių, kad ir paslėptų.

Tai turi ir pragmatišką pusę. Išskirtinius, unikalius namus lengviau parduoti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Jei jis bus kaip kiti, tai atsistosite į vienodų namų parduodamą eilę, ir tiek.

Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina.

– Kartu dirbate su gana didele komanda. Ar architektas nebėra vienišas menininkas?

– Architektas startuoja nuo mažų projektų, tačiau, jei gerai dirbi, laikui bėgant pamatai, kad atsiranda daugiau klientų ir vienas nebespėji. Tau prireikia pagalbos ir prisideda vadybininko, vadovo pareigos ir darbų pasiskirstymas pagal stipriąsias puses.

Man niekad nesisekė daryti fasadų, bet visada patiko statyti pastato griaučius ir sureguliuoti jo funkcijas. Kolegos, kurie šioje srityje daug gabesni, jį papildo estetine dalimi.

Kiekvienas iš mūsų turime savų pranašumų ir savų trūkumų. Kai dirbi komandoje, galima išnaudoti visų pranašumų. Tai ir yra komandinis darbas.

– Ar tiesa, kad architektai ir statybų inžinieriai, įgyvendinantys architektų idėjas, ne visada į pastatą žiūri vienodai?

– Bendravimas toje trijulėje – klientas, architektas ir statybininkas – yra labai svarbus. Visi tarpusavyje turi turėti gerą sąveiką. Jei viena iš tų grandžių šlubuoja, kažkas neįvyksta.

Jei statybininkas, vos pamatęs brėžinius, siūlo kažką keisti, mes su juo tiesiog rekomenduojame nedirbti. Tokia mūsų praktika. Vis dėlto projektuoja ne tik architektas: yra ir konstruktoriai, vandentiekio, elektros specialistai, ir jei tam statybininkui atrodo, kad reikia kažką pakeisti, mūsų nuomone, jis nesugebės įgyvendinti projekto.

Bet dabar yra atėjusi nauja karta statybininkų, kurie kaip tik pradeda nuo klausimų, kurie siūlo ir ieško sprendimų, – tada randi bendramintį, kuriam svarbiausia pastatyti. Žinoma, atsitinka visko, būna ir klaidų, bet labai svarbu, kad tikslas būtų pastatyti, o ne tiesiog statyti.

– Šiuolaikinė karta ypač žavisi tarpukario modernizmo architektūra. Kaip manote, ar po šimtmečio mūsų vaikaičiai turės ką atsiminti, tyrinėdami Lietuvos 1990–2020 m. architektūrą?

– Šiuo metu aš galvoju, kad tarpukario architektūra žavėtis yra madinga. Per daug pliurpiama vien apie ją: ne kritiškai, nesavikritiškai ir net ne visada nuoširdžiai. Tai yra laikotarpis, išaukštintas tuo, kad tai buvo jauna valstybė, kuri po carinių namų pastatė labai aukštos architektūrinės kokybės pastatų.

Deja, dalies šių pastatų interjeras, planas jau yra sugriautas, pakeistas ir sugadintas. Į kai kuriuos pastatus, kurie tikrai buvo vertingi, net nekreipiama dėmesio. Taip nukreipiamas dėmesys ir nuo kitų laikmečių smagių pastatų. Jų nėra daug, bet jie negauna dėmesio.

Ir kas pas mus atsitinka, kai kažką labai išaukštiname? Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina. Šiuo metu turime tikrai aukštos kokybės architektūros. Pavyzdžiui, Rolando Paleko, Andriaus Ambraso darbai Vilniuje.

Arba Kęstučio Lupeikio prokuratūros pastatas Vilniuje. Tai yra tam tikras minimalizmo architektūros pavyzdys, bet apie tai nekalbame, neanalizuojame.

Kur girdėjote, kad tai vienas ryškiausių šios srovės pavyzdžių, davusių pradžią kitiems? Kalbame tik apie šleivus langus ir juokaujame, kad tokie patys yra prokurorai.

– Kaip keitėsi mūsų architektūra per nepriklausomybės laikus?

– Pati pradžia buvo tik išsilaisvinus, kai nuo laisvės net kvapą užgniaužė. Tada visi pamatėme, kad galime viską, ir darėme nesąmones.

Užsakymų būdavo įvairių: žmogus, gyvenęs 12 kv. m miegamajame, užsimanydavo kokių 70 kv. m. Tada žmonės nesuvokė, kad tai nereikalinga ir nejauku.

Tačiau žmonių sąmonė kito, atsirado pirmieji pavyzdžiai: buvo statomi tiek blogi, tiek ir geri gyvenamieji namai. Žmonės pradėjo juos matyti ir vertinti natūroje, o ne paveikslėlyje.

Pamažu ta nesąmonių amplitudė mažėjo, ji darėsi vis normalesnė ir artėjome prie tarptautinio lygio.

Norėčiau komplimentą ir žurnalistams pasakyti: nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo labai daug leidinių, skiriančių dėmesį architektūros temai.

Ir nesvarbu, kad dalis jų buvo visiškai bulvariniai. Svarbu, kad visuomenė visą laiką buvo masažuojama architektūra.

Sveiki atvykę į Palangą!

Kaunietis Alvydas Augė teigia, jog 10 metų dairėsi po Palangą, kur galėtų pasistatyti šeimos namą ir įsikurti.

Po ilgų paieškų pavyko rasti tuščią sklypą pačiame kurorto centre, S.Nėries gatvėje.

Sklypas kažkada priklausė Palangos senbuviams Krušinskams.

Po nepriklausomos valstybės atstatymo, atkūrus nuosavybės teises, žemė sugrąžinta dviem garbaus amžiaus seserims, kurios jį pasidalijo per pusę.

Ilgą laiką sklypai buvo tušti. Tiksliau – ne visai. Verslūs kaimynai tuose sklypuose be leidimo buvo įrengę nelegalią automobilių stovėjimo aikštelę poilsiautojų transportui ir veikiausiai už tai iš jų ėmė kažkokį mokestį.

Nelegalus kelio ženklas ir stovinčios mašinos, taip pat kėdutė pinigus renkančiam sargui iš anų laikų užfiksuota ir įkelta į interneto svetainę "Google maps".

Kai A.Augė įsigijo pusę to sklypo ir ten pradėjo statybas, "verslieji" vietiniai neteko tam tikros galimybės užsidirbti iš nelegalios automobilių statymo nuomos.

Veikiausiai tada ir buvo sumąstyta teismais apkartinti naujojo kaimyno gyvenimą.

Po pabaigtuvių – akibrokštas

2015 m. gruodžio 23 d. A.Augei Palangos savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą, suteikiantį teisę statyti neypatingos kategorijos gyvenamosios paskirties vienbutį pastatą.

Pernai gegužę namas buvo pastatytas, o savininkai jau buvo pateikę užbaigto statinio deklaraciją Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (VTPSI) ir liepos 7 d. ji buvo pasirašyta.

Staiga pradėjo dėtis keisti dalykai.

"Registrų centre paaiškėjo, kad toje mūsų deklaracijoje yra ištrinti visi duomenys. Ji buvo tuščia. Mes tris kartus kreipėmės į Statybų inspekciją, jie vis aiškino, kad čia techninė klaida, kurią žadėjo ištaisyti. Ją turėjo ištaisyti tas pats statybų inspektorius ir ištaisė, bet Vilniuje dokumentas taip ir nebuvo patvirtintas. Tos techninės klaidos taip ir neištaisė iki galo", – keistas peripetijas dėstė namo Palangoje savininkas.

Tada A.Augė pasamdė statybų ekspertą, kuris atliko ekspertizę, ir jau po to, prisijungęs prie Statybų inspekcijos elektroninės sistemos, namo savininkas tos ekspertizės pagrindu užpildė pastato baigimo deklaraciją ir įregistravo savo namą Registrų centre.

Nusprendė: namas nepatogus

"Praėjo penki mėnesiai, ir mes gavome dokumentus iš teismo, kad mums iškeltas ieškinys, kuriuo bandoma paneigti statybų leidimo teisėtumą. Jie mėgina įrodyti, kad mano vienbutis namas yra daugiabutis ir mes turime jį perdaryti. Neįtikėtina", – baisėjosi A.Augė.

Namo savininkas tikino, kad nuo statinio projekto nenukrypta, o ir statybų metu buvo nuolat tikrinama, ar laikomasi projekto, bet niekas jokių pažeidimų nerado.

Yra visos tai įrodančios pažymos.

"Inspektoriai bando mus įtikinti, kad namas nepatogus gyventi šeimai. Bet savo name neplanuoju nei poilsiavietės, nei viešbučio, nei svečių namų. Apie komercinę veiklą čia nemąsčiau, nors tai ir nėra draudžiama įstatymų. Namas didelis, nes mes tokio norėjome, į jo statybas investavo visa šeima, ne tik aš su žmona asmeniškai, bet ir mano žmonos mama, mano tėtis, čia pas mus atvyksta ilsėtis mūsų giminės ir bičiuliai", – dėstė A.Augė.

Projektavo šeimos namą

Architektas Gintautas Natkevičius, projektavęs daugybę gyvenamųjų namų, suprojektavo ir šį namą Palangoje, S.Nėries gatvėje.

Architektas nesupranta tokio liguisto valdžios kišimosi į piliečių privatų gyvenimą.

Man atrodo, kad situacija peržengė visas ribas, nes visos institucijos išdavė visus leidimus namo statybai.

"Man atrodo, kad situacija peržengė visas ribas, nes visos institucijos išdavė visus leidimus namo statybai. Pirmiausia, jei tai būtų daugiabutis, jame būtų įrengtos atskiros vandens, šildymo ar elektros apskaitos sistemos. Viso to nėra. Ir niekas nesiruošia jų įrengti, nes tai yra šeimos namas. Jis taip ir buvo projektuotas", – tikino G.Natkevičius.

Anot architekto, jis yra suprojektavęs daugybę neįprastų vienbučių, kuriuose įrengtos trys virtuvės, dvi laiptinės ar panašiai, nes visi žmonės skirtingai gyvena.

"Būna, kad sukurtos atskiros zonos į namą atvykstantiems tėvams ar vaikams, ten įrengti atskiri sanitariniai mazgai ir miegamieji. Juk vien dėl to jis netampa nei daugiabučiu, nei viešbučiu. Kiek name yra kambarių ir kaip savininkas nori, kad jie būtų suplanuoti, manyčiau, tikrai – ne valstybės reikalas", – įsitikinęs architektas.

G.Natkevičius pateikė pavyzdį Kaune, kur jis suprojektavo milžinišką, beveik pusantro tūkstančio kv. metrų dydžio namą didelei šeimai.

Keturi šeimos vaikai dabar darbuojasi užsienyje, tėvai tikisi, kad jie kada nors grįš į Lietuvą, ir pasiruošė jų sugrįžimui.

"Čia prieita iki didelių absurdų. Suprasčiau, kad savininkas Palangoje bandytų pardavinėti dalį namo. Šiuo atveju taip nėra ir nekorektiška būtų kištis į privatų žmogaus gyvenimą. Kas gali nurodinėti, kiek žmogus nori turėti vonios kambarių ar virtuvių?" – klausė G.Natkevičius.

Inspektoriai įžvelgė klastą

VTPSI ieškininiame pareiškime teismui rašoma, jog statybų leidimas namui S.Nėries gatvėje išduotas neteisėtai, nes esą statinio projekte deklaruojama, jog tai vieno buto gyvenamasis namas, bet realiai jis "neatitinka vieno buto gyvenamojo namo paskirties požymių".

"Vienbutis gyvenamasis namas, kurio bendrasis plotas net 417 kv. m, naudingasis plotas 291 kv. m, automobilių stovėjimo vietų skaičius numatytas 6 automobiliams. Pastatų aukštų planinė struktūra iš esmės yra simetriška, kiekviename aukšte formuojamos dvi viena kitai simetriškos nišos virtuvei ir patalpos sanitariniam mazgui, suprojektuotas patalpas galima pritaikyti 6 butų poreikiams, į kiekvieną iš butų patenkant iš bendros laiptinės, kambarių skaičius ir išdėstymas nėra patogus ir pritaikytas vienos šeimos gyvenimui", – rašoma ieškinyje teismui.

VTPSI Teritorijos planavimo ir statybų skyriaus l. e. vedėjo pareigas Ramūnas Druktenis tikino, jog Lietuvoje dabar yra tokia mada, "populiarioji praktika, kai vietoj deklaruojamų vienbučių dygsta daugiabučiai".

"Pas mus visi tik ir galvoja, kaip apgauti. Pastatyti sąžiningai nėra madinga. Tiesa, šitai aiškinantis, teismų praktika labai įvairi. Kaip bus nuspręsta šiuo atveju, nežinau. Nėra konkrečių reikalavimų, dėl to visi tuo ir naudojasi. Kai kurie aiškina, kad tai vienbutis su koplyčia, treniruoklių kambariais, ir taip apgaudinėja valstybę. Kodėl jie negali deklaruoti, kad nuomos patalpas, tada reikalavimai būtų kitokie. Paskui visi klausia, kodėl pas mus tiek draudimų", – aiškino R.Druktenis.

Netikėtai išaiškėjo skundikas?

Dar pernai rugpjūtį, kai A.Augė paskambino į Statybų inspekciją ir mėgino išsiaiškinti, kas vyksta dėl jo namo, prisiskambino į skundų priėmimo skyrių.

"Atsiliepė darbuotojas, kuris registruoja skundus, pasakiau jam adresą Palangoje, S.Nėries gatvėje, jis manęs paklausė, ar aš ne ponas Ž. (pavardė redakcijai žinoma – A.D.)? Pasakiau, jog esu ne Ž., nes jis gyvena netoliese. Taip ir paaiškėjo, kad skundus dėl mano namo statybų veikiausiai rašė būtent tas ponas", – įsitikinęs A.Augė.

Tačiau inspekcijos atstovas R.Druktenis tikino, jog jokių skundų dėl minėto S.Nėries naujai pastatyto namo nesulaukė: "Nebuvo jokio skundo, savininkai pateikė deklaraciją, mes patikrinome klaidas, ir specialistas tos deklaracijos netvirtino, nes jam kilo klausimų, ar tai išties vienbutis. Čia nėra jokio kriminalo."

A.Augė turi pluoštą skundų kopijų. Juos, kaip įtaria, rašė būtent tas pats kaimynas su dabartiniu Palangos tarybos nariu (pavardė redakcijai žinoma – A.D.).

"Man pavyko išsiaiškinti, kad jie draugai. Turbūt dėl to jis ir paprašė padėti politiko šitame bjauriame reikale", – pasakojo namą Palangoje pasistatęs ir už tai teismams apskųstas kaunietis.

Prikeliamos erdvės

„Senamiesčio apleistų namų pelkė po truputį jau veriasi“, – vaizdingai apibūdino architektas Gintautas Natkevičius.

Unikalaus gamtovaizdžio supamas Senamiestis daugelį metų buvo tarsi paliktas likimo valiai. Tarp didingų kultūros paveldo vertybių – daugybė suvargusių, apleistų pastatų. Ir visa tai upių santakos glėbyje, kur jau prieš šimtmečius telkėsi miestiečiai, kur buvo kuriama savivalda ir dedami dabartinio išskirtinio miesto pamatai.

Laimei, pastaraisiais metais ši istorinė miesto dalis vis dažniau sulaukia restauratorių, kitokių meistrų. Tvarkomos erdvės. Naujai suraudonuoja tai vienas, tai kitas buvęs sukiužęs stogas. Praeivius savo griuvėsiais gąsdinusiuose sklypuose atsiranda naujų pastatų arba naujam gyvenimui prikeliami senieji, o su šiais pokyčiais daugėja jaukumo ir gyvybės.

Kaunui vis intensyviau ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, šis tvarkymosi ir istorinių kvartalų prikėlimo procesas vis spartės.

Kraustosi į Senamiestį

Iš griuvėsių kylantis Senamiestis sulaukia vis daugiau ne tik paslaugų verslo, kultūros, turistų, pramogautojų, bet ir ieškančiųjų gyvenamojo būsto dėmesio.

Pastebima tendencija, kad Senamiesčiu ir Centru vis dažniau domimasi ir kaip vieta, kurioje norima gyventi.

Vis didesniu traukos centru ypač Senamiestis tampa todėl, kad jame daugėja pasirinkimo, ką veikti, daugėja paslaugų, įvairėja jų pasiūla.

Labai gera bendra infrastruktūra. Centre viskas sukoncentruota, ranka pasiekiama, čia viską galima apeiti pėstute. Apstu vietų, kur galima pavalgyti, pasižmonėti, daugybė reikalingų įstaigų.

Tarp minėtų įstaigų – gimnazijos, pradinės, muzikos mokyklos, vaikų darželiai, įvairūs būreliai, valdžios institucijos, grožio, sveikatos paslaugų salonai ir kt. O kur galerijos, teatrai, universitetai, muziejai, paveikslus primenantys vaizdai pro langus – upių tėvas Nemunas, Neris, Kauno pilis, didžiausias sakralinis gotikinis pastatas šalyje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, kauniečių santuokų liudininkė rotušė, istorinė kitų pastatų architektūra.

Senamiesčio apleistų namų pelkė po truputį jau veriasi.

Nebereikia automobilio

Žinomi atvejai, kai dirbant centrinėje miesto dalyje ir gyvenant Senamiestyje, atsisakoma ne tik antro, bet ir pirmojo automobilio, juos parduodant ir reikalui esant naudojantis „City Bee“ paslauga arba dviračių nuoma, kurios punktų šiose miesto dalyse – apstu. Patogu ir patrauklu ir tai, kad labai gerai išvystyta dviračių takų sistema.

Centre ir Senamiestyje gražiausiai sutvarkyti parkai. Gyventi čia masina ir renginių gausa prie pilies, Santakos, Vilniaus gatvės, Laisvės alėjos, Nemuno saloje ar joje esančioje „Žalgirio“ arenoje. Visur galima nueiti pėstute ir nereikia sukti galvos dėl automobilio parkavimo ar pan.

Mieste kylant tiek daug verslo centrų, į juos bus atkeltos ar sukurtos daugybė darbo vietų. Tad ir dalis jas užimsiančių žmonių jau žvalgosi gyvenamosios vietos, kad ji būtų kuo arčiau darbovietės ir kad mažiau laiko būtų sugaištama keliaujant į darbą ir iš jo.

Stabili investicija

Gyvenamasis būstas Senamiestyje vilioja ir dar dėl vieno aspekto.

Įsigyti nekilnojamojo turto centrinėse miesto dalyse investiciniu požiūriu yra saugiau. Būstas Senamiestyje – stabili investicija net ir sunkmečiu.

Kai kuriuos svarstančiuosius apie galimybę čia įsikurti atbaido mintis, kad teks atsisakyti galimybės turėti privatų kiemą, baiminamasi triukšmo.

Privatus kiemas centrinėje miesto dalyje – sunkiai pasiekiamas dalykas, tačiau jeigu namas tai turi – didelis pranašumas. O jei dar yra erdvios terasos – tai iš tikro įspūdinga ir stipru iš funkcinės pusės.

Laisvės alėja, Vilniaus gatvė – triukšmingesnės, o nuo pagrindinių pėsčiųjų arterijų atokesnės gatvės yra tylesnės, ramios. Kalbant apie naujos statybos garso izoliaciją, pavyzdžiui, Šilainių daugiabučiai ir naujieji pastatai Centre, Senamiestyje yra kardinaliai skirtingi. Pastarųjų rezultatas kelis kartus geresnis. Ir statytojų pildomi reikalavimai vis labiau auga. Kaip ir energiniam naudingumui, taip ir garso izoliacijos klasei.

Naujas prieš istorinį

Miesto centre gausu gyvenamųjų namų. Gal vertėtų palaukti, kol bus renovuoti ir būstą rinktis juose? Smetoninė statyba irgi labai vertinama. Tačiau nauja statyba yra pažengusi į priekį pradedant ekonomiškumu, garso izoliacija, baigiant visais kitais svarbiais dalykais, tokiais kaip vėdinimas.

Nauja statyba – tai ir ekonomiškumas ją eksploatuojant, būsto modernumas ir gyvenimo kokybė. Be to, gyventojams nereikia spręsti klausimų, kurie dažnai iškyla senos statybos pastatų savininkams: bendrų laiptinių, bendro parkavimo, priežiūros reikalų. Senos statybos namuose dažniausiai būna įsikūrę labai skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, sunkumų kyla dėl nuomonių skirtumų, norų ir finansinių galimybių dėl namo priežiūros bei remonto.

Įsikėlus į naują namą viskas jau būna įrengta šiuolaikiškai, yra patvaru, galioja garantija, nebereikia su kaimynais turėti bendrų finansinių kontaktų ir derybų, įtikinėjimų. Paprasčiau emociškai.

Įkomponuoti XVI a. rūsiai

Atsikrausčius į kai kuriuos Senamiesčio, net ir naujus, namus istoriją bus galima pajusti ne tik vos žvilgtelėjus pro langą ar pravėrus lauko duris. Pavyzdžiui, netoli Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos iškilsiantis keturių aukštų gyvenamasis modernus pastatas „K6“ statomas ant istorinių rūsių.

Iki šiol šiame 7 a Kumelių gatvės sklype dūlėjo sovietmečiu statytas mūrinis lentomis apkaltas namas. Pastatas stovėjo niekieno nenaudojamas. Kaip neturintis kultūrinės vertės buvo nuardytas, tačiau kur kas senesni ir įspūdingi istoriniai, net XVI a. siekiantys rūsiai yra išsaugoti ir įkomponuoti į naująjį projektą.

Rūsiai restauruoti, aukštomis lubomis, erdvūs. Vienas iš jų – su skliautu. Į rūsius bus galima patekti iš komercinių patalpų pirmame aukšte. Iš jų žemyn nusileisti bus galima trejais autentiškais laiptais.

Siekiant išsaugoti Senamiesčio dvasią, pastato, kuriame bus tik dvylika butų, projektą kūrusio architektų biuro „G. Natkevičius ir partneriai“ vadovas G. Natkevičius pasakojo, kad bus sutvarkytas didelis vidinis, uždaras kiemas, išlaikant jo autentiškumą ir augančius senuosius vešlius medžius. Kiemą, kaip ir iki tol, juos aukšta arkinė tvora.

Šį 46 m aukščio monstrą turėjo pakeisti beveik perpus žemesnis pastatas. Jo projektas buvo parengtas dar prieš dvejus metus.

Buvo gauti visi reikiami leidimai "Britanikai" griauti ir naujojo verslo centro statyboms. Tačiau judesio sklype, esančio prie Kęstučio ir A.Mickevičiaus gatvių, taip ir neatsirado.

Žiniasklaidoje svarstyta, kad taip nutiko dėl nesėkmingai nusisekusių investuotojų paieškų. Minėtos derybos su verslo struktūromis iš JAV, taip pat ir su vietiniais galimais investuotojais.

Nutiko taip, kad projektas buvo imtas koreguoti. "Kol kas nelabai yra, apie ką viešai kalbėti", – atsiduso architektas Gintautas Natkevičius.

Prieš dvejus metus jis "Kauno dienai" išsamiai pasakojo, kad vietoje "Britanikos" planuotas statyti 26 m ir 18 tūkst. kv. m aukščio biurų pastatas su butų korpusu ir požemine automobilių aikštele.

Pasiteiravome, kaip per tuos dvejus pakito projektas. "Galima sakyti, kad dabartinis projektas parengtas naujas", – teigė G.Natkevičius. Esminiai pokyčiai – padidintas biurams skirtas plotas, sumažinta erdvė, skirta gyvenamajam būstui.

"Taip pat atsiranda galimybė statyti etapais", – pasakojo architektas.

Leidimų darbams kol kas nėra. Juos tikimasi gauti vasaros pradžioje. "Atrodo, kad nieko nevyksta, bet pats projektavimas yra ilgas, sudėtingas procesas", – aiškino G.Natkevičius.

Ir šį kartą pastatą nuspręsta ardyti ir statyti iš naujo, o ne rekonstruoti senąjį, nes, kaip pasakojo architektas, "Britanika" pastatyta nekokybiškai, neracionaliai išdėstytos ir suplanuotos patalpos. Kambariai labai maži, žemi. Daug ir plačių koridorių, įeigų, kitų nereikalingų erdvių.

Griauti senąjį pastatą, anot G.Natkevičiaus, galima bet kada, bet baiminamasi, kad ištuštinę valstybei priklausantį sklypą, užsakovai neteks teisės jį nuomotis, tad jame nebegalės nieko statyti.

Nacionalinė žemės tarnyba jau yra nutraukusi žemės nuomos sutartis su keliomis dešimtimis nekilnojamojo turto projektų vystytojų. Vienas tokių atvejų – nutraukta žemės nuomos sutartis su Mindaugu Plūku, kurio užsakymu rangovai jau buvo pradėję daugiabučio statybos darbus K.Donelaičio ir Maironio gatvių sankryžoje. Statiniui atsirasti buvo gauti visi reikalingi leidimai.

Pastaroji situacija tebėra narpliojama teisme, o sklypas stovi tuščias.

Neigiama miesto įvaizdžio dalimi tapęs apleistas "Britanikos" viešbutis dar šiemet turėtų būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. Gauti visi reikiami leidimai. Sovietmečiu statyto vaiduoklio vietoje iškils kur kas mažesnis pastatas.

Neliks per kelis mėnesius

Daugelį metų bergždžiai pukšėję verslininkai ir architektai pagaliau triumfuoja. Rudenį sklype, esančiame prie Kęstučio ir A.Mickevičiaus g. sankryžos, pagaliau užvirs darbai. "Viskas labai stipriai juda į priekį", – situaciją apibūdino architektas Gintautas Natkevičius.

"Labai gerai, kad jį planuojama griauti, – pareiškė savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius. – Norėjome, kad tik kas nors ten būtų daroma."

Kelis dešimtmečius merdėjęs pastatas bus išardytas. Dar šiemet iš jo turėtų nelikti nė ženklo.

Griovimo darbams jau gauti visi reikiami leidimai. Kol kas "Britanikos" viešbučio teritorijoje – įprastas štilis. Laukiama, kol pajudės derybos su potencialiais šioje vietoje iškilsiančio naujo pastato nuomininkais.

Kol kas griozdo ramybę trikdo tik nelegalūs įsibrovėliai: nuotykių ir romantikos ieškantys paaugliai, jaunimas arba prieglobsčio neturintys benamiai.

Kainuos milijonus

Ilgai kalbėta, esą šis pastatas bus rekonstruotas, bet dabar galutinai nuspręsta – sovietmečiu statyto monstro neliks. "Toks sprendimas priimtas ne šiaip sau: nėra nuotaikos, griauname, o po ilgų derybų ir skaičiavimų", – kalbėjo architektas. Abi išeitys – griauti arba rekonstruoti – reikalautų didžiulių investicijų.

"Tai yra didžiulis pastatas. Nėra paprasta jį nugriauti. Aplink yra gyventojų, tad reikia atsižvelgti ir į būsimą triukšmą, ir į dulkes", – vardijo architektas.

Anksčiau skaičiuota, kad nugriauti šį monstrą prireiks apie 3 mln. litų. Dabar ši suma šiek tiek sumažėjo, bet vis tiek liko įspūdinga.

Pastato rekonstrukcija kainuotų dar brangiau. Viešbutis pastatytas nekokybiškai, neracionaliai išdėstytos ir suplanuotos patalpos. Kambariai labai maži, žemi. Daug ir plačių koridorių, praėjimų, kitų nereikalingų erdvių. "Be to, būtų sunku kokybiškai atlikti apdailą ir panašiai", – kalbėjo pašnekovas.

Pasak G.Natkevičiaus, statant naują pastatą bus stengiamasi panaudoti senojo statybines medžiagas. Jis būtų griaunamas palaipsniui. Pravers metalas, armatūra ir betonas.

"Atsiranda technologijos, kaip betono skaldą sutrupinti, sumalti ir iš jos vėl statyti. Taip bus galima sumažinti statybos išlaidas", – kalbėjo architektas.

Mažesnis pastatas

Verslininkų planai – nugriauto viešbučio vietoje iškils mažesnis pastatas. Toks sprendimas priimtas, suskaičiavus, kad didžiuliam monstrui būtų sunku rasti operatorių.

Tad nuspręsta vietoje 46 m aukščio vaiduoklio statyti 26 m  naujoką, jį išskaidant dalimis. Taip 27 tūkst. kv. m ploto patalpos sumažės iki 18 tūkst. kv. m.

Keisis ne tik aukštis, bet ir paskirtis. Vietoje viešbučio atsiras biurų pastatas su butų korpusu ir požemine automobilių stovėjimo aikštele.

"Naujasis pastatas bus trijų tūrių. Prie Kęstučio g. bus dalis, skirta biurams. Į kvartalo gilumą iškils dviaukštis biurų korpusas su vidiniais kiemeliais. Išilgai pagal senąjį pastatą bus penkių aukštų gyvenamasis korpusas", – aiškino G.Natkevičius.

Architektas pastatui parinko santūrią išvaizdą ir lakoniškas formas. Didžiulė teritorija bus apstatyta šviestuvais, dalį jos planuojama apželdinti, kitą – grįsti akmens trinkelėmis, pastatyti suoliukų.

"Tai bus lyg miestas mieste", – palygino G.Natkevičius. Bus atsižvelgiama ir į patogią teritorijos strateginę vietą.

"Tuo sklypu einant tiesiai galima išeiti į Laisvės al. arba į A.Mickevičiaus g., tiesiai prieš pat Karininkų ramovę. Bandysime išnaudoti tokią pėsčiųjų sankryžą", – vylėsi architektas.

Komentaras

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus

Pritariu sprendimui griauti šį pastatą. Dėjome daug pastangų, kad tik neliktų tų monstrų, nes jie yra visiems kauniečiams įkyrėję iki gyvo kaulo. Jau 20 metų, kai miestas bando tvarkytis, bet tie kaip monumentai vis dar tebestovi. Jie yra tarsi bejėgiškumo, neįgalumo simbolis. Darko miesto siluetą, nes yra per dideli, merdintys. Kartu su architektu G.Natkevičiumi dėl "Britanikos" esame sudeginę daug kalorijų, bet tarpusavyje nereikėjo stumdytis alkūnėmis, ieškoti kompromisų. Teritorija – didžiulė. Eikite ir darykite. Blogiau, nei yra, nebus. Nekilo problemų ir dėl aukštingumo. Pagal reikalavimus šioje teritorijoje galima statyti ne aukštesnius kaip 26 m. pastatus. Aukštesnio nenori ir jie patys.

Traukia nelaimes

Visuomenei kelia nerimą ne tik tai, kad apleisti pastatai bjauroja miestą, bet ir juose įvykstančios nelaimės.

Pernai gegužę prie "Britanikos" viešbučio skubėjo ir ugniagesiai, ir medikai.

Jie gelbėjo nuo stogo į šachtą įkritusį jaunuolį. Po didelių pastangų iškeltas vaikinas dar ilgai gydėsi per nelaimę lūžusią koją.

Savivaldybė prarado milijonus?

Keturiolikos aukštų, 500 vietų viešbutis Kęstučio g. pradėtas statyti 1986 m.

Dar 1998 m., kai Kaunui vadovavo konservatorius Henrikas Tamulis, dėl nebaigto viešbučio statybos su bendrove "Britanika" savivaldybė pasirašė jungtinės veiklos sutartis. "Britanikos" atstovai  žadėjo ne tik baigti įspūdingo tūrio keturiolikos aukštų statinį, bet ir nudažyti Kauno rotušę.

Per daugiau nei dešimtmetį nebuvo įvykdytas nė vienas procentas įsipareigojimų, "Britanika" ėmė valdyti 80 proc. puikioje vietoje esančio objekto akcijų, o savivaldybei liko vos 20 proc.

Ekonominės policijos pareigūnai stebėjosi, kad didžiulių investicijų reikalaujantis statinys buvo patikėtas padėvėtais ir naujais drabužiais prekiaujančiai bendrovei "Britanika", kuri iš savivaldybės nuomojosi Vytauto pr. esančią nedidelę parduotuvę. Beje, nuomininkai neatrodė turtingi – savivaldybei nesugebėjo mokėti net nuomos mokesčio.

Savivaldybėje būta bandymų teisiniais keliais susigrąžinti nebaigtą statyti viešbutį, bet viskas netikėtai nutrūko.

2007 m. paskelbta, kad su "Britanika" pasirašyta taikos sutartis mainais į įsipareigojimus, jog pastatas bus atnaujintas iki 2010–2011 m. Vis dėlto ir šis planas netapo realybe. Viešbutis visam laikui išslydo iš savivaldybės rankų.

Savivaldybei liko tik trupiniai – per aukcioną už 2,73 mln. litų pavyko parduoti likusias 20 proc. akcijų. Galima tik spėlioti, kiek savivaldybė prarado milijonų, neaiškiais būdais atidavusi 80 proc. akcijų.