– Ką mums reiškia toks branduolinis arsenalas pašonėje?

– Galima pasakyti, kad branduolinis ginklas – asimetrinis ginklas. Mes tokio neturime. Tiesa, NATO turi, bet į taktinio lygio mes negalime atsakyti. Dar viena blogybė, kad, pasak V. Putino, Aliaksandrui Lukašenkai bus suteiktas savarankiškas sprendimas, kada tuos branduolinius ginklus panaudoti. Tai ar čia įeina ir tie taktiniai branduoliniai ginklai, apie kuriuos kalbėjo V. Putinas, ar čia tik apima tuos strateginius ginklus. Tai keičia situaciją. Ir Josepas Borrellis (Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas, aut.past.) pasakė, kad tokiu būdu pasiųstos trys žinutės. Pirmoji, kad tai yra eskalacija. Antra žinutė – padidinta grėsmė Europai. Na, o trečia žinutė nukreipta A. Lukašenkai, kad tam tikra atsakomybė gula ir ant jo pečių, nes jis turi teisę spręsti, kada tą branduolinį ginklą panaudoti. Tad A. Lukašenka turėtų suprasti, kad jis irgi tampa legitimus taikinys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip apskritai galima vertinti tokį V. Putino pareiškimą dėl branduolinio ginklo. Gal tai desperacijos paskatintas žingsnis, o gal realūs ateities planai?

– Manyčiau, tai susiję su tuo, kad jiems nesiseka karas Ukrainoje. Jų puolimas, kurį planavo sėkmingai įgyvendinti, iš esmės nepavyko. Jie yra užstrigę Donbase prie Bachmuto, Marinkos ir Avdijivkos fronto linijos. Dabar jie laukia Ukrainos kontrpuolimo. Tad jie pradėjo, galima sakyti, tokią informacinę operaciją. Tai yra kalbėti, kad Vakarai nebespės gaminti ginkluotės, kad jų gynybos pramonė yra pranašesnė ir kad jie per metus galės pagaminti 600 tankų bei toliau tęsti puolimą. Tačiau, aišku, tai yra blefas. Vakarų ekspertų vertinimais, Rusija išties pajėgi pagaminti tik 20 tankų per mėnesį, tad per metus tiek šarvuočių jie tikrai nepagamintų. Taip pat blefas, kad vakarietiška gynybos pramonė yra mažiau pajėgi. To tikslas yra paprastas. Taip norima įtikinti Vakarų visuomenę, suformuoti tokią nuomonę, kad neverta investuoti į Ukrainą, kaip ir priešintis, nes Rusija yra galinga ir kad jie pasiryžę tą karą laimėti. Tos kalbos apie branduolinio ginklo dislokavimą irgi yra taktika palaužti valią ir įbauginti.

Jam buvo paaiškinta, kad jeigu panaudos bet kokį branduolinį ginklą, kad ir taktinį, bus atsakyta konvencinėmis priemonėmis(...) O paraleliai bus suduotas smūgis ir į V. Putino bunkerį, kad jis žus.

 

– Užvakar krašto apsaugos ministras ramino, kad yra atgrasymo priemonės ir nieko papildomo daryti nereikėtų. Ar galėtumėte paaiškinti, kaip veikia tas NATO branduolinis atgrasymas?

– NATO branduolinis atgrasymas veikia pagal 5 straipsnį. Tai reiškia, jeigu viena NATO valstybė užpuolama, traktuojama, kad užpultos yra visos NATO šalys. Bet mes nežinome, kaip tai realiai veiktų, jeigu būtų panaudotas taktinis branduolinis ginklas. Abejočiau, kad NATO atsakytų strateginiu branduoliniu ginklu. Greičiausiai būtų atsakyta konvencinėmis priemonėmis. Reaguoti vis tiek reikia. Manau ir J. Borrellio pareiškimas yra savalaikis bei teisingas. Norėtųsi, kad ir kitos, ne tik branduolinės, valstybės išreikštų savo poziciją ir nusiųstų žinutes tiek V. Putinui, tiek ir pačiam A. Lukašenkos režimui, kad tai padidina rizikas ir jiems patiems.

– Kaip dėl ukrainiečių. Ar tai negali būti Rusijos pasirengimas panaudoti taktinį branduolinį ginklą Ukrainoje?

– Nesinorėtų tuo tikėti, bet ukrainiečiai irgi sureagavo į tai. Manyčiau, kad bet kuriuo atveju ta rizika padidėja. Tačiau V. Putino retorika keičiasi – apie branduolinio ginklo panaudojimą jis jau kalba atsargiau arba tik užuominomis. Vakaruose šis klausimas dėl branduolinio ginklo panaudojimo buvo laikomas nebeaktualus, kadangi net ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas  buvo išreiškęs tokį nepasitikėjimą ir prašymą, kad V. Putinas daugiau nevartotų tokios retorikos. Jam buvo paaiškinta, kad jeigu panaudos bet kokį branduolinį ginklą, kad ir taktinį, bus atsakyta konvencinėmis priemonėmis ir jo visas Juodosios jūros laivynas bei visos karinės pajėgos, kurios yra Donbase, bus nušluotos nuo žemės paviršiaus labai greitai. O paraleliai bus suduotas smūgis ir į V. Putino bunkerį, kad jis žus, jei panaudos tokį ginklą. Manyčiau, kad ta vakarietiška pozicija yra nepakitusi. Tiesiog V. Putinui gal reikėtų vėl visa tai priminti.        

Jis taip pat įspėjo, kad Europa rizikuoja prarasti savo suverenitetą, jeigu „leisis valdoma užsienio jėgų“.

„Mane nustebino panašumai tarp to, kaip mes gyvename, ir to, koks buvo gyvenimas tarp dviejų pasaulinių karų“, - sakė prezidentas laikraščiui „Ouest-France“, ragindamas žmones sužinoti apie grėsmes.

„Europoje, kuri padalyta baimių, nacionalizmo sugrįžimo ir ekonominės krizės pasekmių, galime įžvelgti beveik viską, kas buvo būdinga Europai nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki 1929 metų krizės“, - leidinyje cituojamas Prancūzijos vadovas.

Šiame kontekste jis išskyrė Vengriją ir Lenkiją dėl jų nacionalistinių vyriausybių susidūrimo su Briuseliu ir populistinę Italijos valdžią.

Prezidentas sakė ieškantis istorijos pamokų ir tokiu būdu bandantis stiprinti „suverenią ir daugiašalę“ Europą.

„Europa susiduria su grėsmėmis, ją griauna nacionalistiniai raupsai ir užsienio galių kišimasis. Dėl šių priežasčių prarandamas suverenitetas“, - kalbėjo jis.

„Tai reiškia, kad jos saugumas priklauso nuo JAV pasirinkimų, Kinijai tenka dar svarbesnis vaidmuo reikšminguose infrastruktūros projektuose, Rusija kartais bando manipuliuoti, o finansiniai interesai ir rinkos kartais vaidina didesnius vaidmenis negu valstybės“, - pridūrė E. Macronas.

Prancūzijos prezidento populiarumas pastaruoju metu mažėja. Remiantis naujausia „Vivavoice“ apklausa, paskelbta antradienį, E. Macrono palaikymo reitingas nuo rugpjūčio sumažėjo 10 punktų ir dabar sudaro 26 proc.

Ir nors 2019 metais netrūks svarbių įvykių, vargu, ar Europos politinis vaizdinys artimiausiu metu esmingai keisis.

Atrodytų, pagrindo nerimui ir politinės krizės nuojautos žemyne netrūksta. Visų pirma, kitais metais visaverčių ES narių skaičius pirmą kartą istorijoje ne padidės, o sumažės. Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš bendrijos bus įgyvendintas kovo pabaigoje – nors po to seks 21 mėnesio trukmės pereinamasis laikotarpis, formaliai balsavusiųjų referendume valia bus įgyvendinta.

Tai turės įvairialypių pasekmių. Kadangi Jungtinė Karalystė yra trečia didžiausia ES šalis, bendrijoje liks kiek mažiau nei 450 mln. gyventojų – pagal proporciją tai prilygtų situacijai, jei Lietuva staiga netektų viso Kauno ir Alytaus. ES bendrasis vidaus produktas (BVP) smuks 16 proc. ir nukris žemiau JAV, tad ES galia globalioje ekonomikoje bus menkesnė nei iki šiol. Bet kai kur galbūt pavyks sutaupyti – pavyzdžiui, į Europos parlamentą vietoje 73 britų atstovų bus renkami 27 kitų valstybių nariai, o bendras parlamento politikų skaičius sumažės iki 705. Be to, visuose ES sprendimų priėmimo kabinetuose reikės viena kėde mažiau.

Išstojimo kaštų turėtų tikėtis ir Jungtinė Karalystė. Trečdalis šioje šalyje suvartojamo maisto importuojama iš ES valstybių. Jei dabar prekyba tarp ES ir Jungtinės Karalystės vyksta laisvai, vieningosios rinkos sąlygomis, tai potencialiai atsirasiančios papildomos prekybos kliūtys (mokesčiai, kokybės standartai) gali padidinti produktų kainas Jungtinėje Karalystėje. Blogiausiu atveju, jei Jungtinė Karalystė ir ES nepasieks tarpusavio prekybos susitarimo, britams gali tekti pajusti šiokį tokį maisto tekimo sutrikimą dėl naujai diegiamų pasienio procedūrų.

Bet daugiausiai abejonių kelia tai, jog ES ir Jungtinės Karalystės išsiskyrimas gali įvykti it piktos skyrybos – abiem pusėms nesutarus, kas bus toliau. Nors tai būtų blogas scenarijus, kol kas derybos dėl fundamentalių klausimų stringa. Daugiausiai neaiškumų dėl pasienio tarp Šiaurės Airijos, kuri yra Jungtinės Karalystės dalis ir išstos iš ES, bei Airijos, kuri lieka ES, ateities. 1998 metais, pasibaigus kruvinam konfliktui, buvo pažadėta, jog tarp šių dviejų šalių niekada neiškils nauja siena. Tačiau dabar tai atrodo sunkiai tikėtina, mat Airija negali su ne ES nare turėti nekontroliuojamo migracijos bei ekonominių gėrybių judėjimo. Prieš mėnesį viešėdamas Europos Komisijoje ne kartą girdėjau, jog šio Gordijaus mazgo raizgymas užtruks, o gal ir apskritai nebus išnarpliotas laiku.

Antra, Europoje auga ES priešininkų gretos. Tad tikėtina, kad Europos Parlamente bus daugiau euroskeptiškų politikų. Šiuo metu iš 751 nario tokiose frakcijose dirba 151, arba vos penktadalis. Tačiau kai kurie veikėjai, pavyzdžiui žymusis Brexit šalininkas Nigelis Farage‘as, tikisi, jog jau kitais metais šis skaičius perkops 200. Vienas didžiausių augimų gali įvykti Vokietijoje – partija Alternatyva Vokietijai šiuo metu turi tik vieną atstovą Europos parlamente, bet pastaruosiuose nacionaliniuose rinkimuose pirmą kartą istorijoje surinko beveik 13 proc. balsų ir tikisi savo rezultatą markiai pagerinti.

Tiesa, išliks dilema – ar euroskeptikai iš skirtingų ES valstybių gali dirbti kartu. Nors juos vienija nepasitenkinimas dabartine bendrijos situacija, susitarti dėl kitų klausimų dažniausiai yra pernelyg sudėtinga. Todėl ir dabar parlamente veikia trys skirtingos ES nepatenkintųjų frakcijos, o ne viena. Jau dabar Marine Le Pen ir kiti balsingiausi lyderiai bando kurti koalicijas su panašiomis kitų valstybių partijomis. Prie to prisideda ir Donaldo Trumpo ideologu ilgą laiką laikytas Steve‘as Bannonas, sukūręs judėjimą, teikiantį paramą euroskeptiškoms partijoms visame žemyne. Tačiau praktika išlieka sudėtinga: pavyzdžiui, Austrijos kancleriu tapęs Sebastianas Kurzas neseniai pažadėjo Vienos ir Romos vienybę, mat Italijoje rinkimus laimėjo panašią ideologiją puoselėjanti „Penkių žvaigždžių“ partija. Visgi ambicingi planai kartu spręsti tokias bėdas kaip migracija baigėsi jau po kelių savaičių – tiesiog nepavyksta susitarti.

Trečia, euroskeptikai galėtų pasidžiaugti bent tuo, jog sustabdė kai kurias euroentuziastų iniciatyvas. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas norėjo, jog britų turėtos vietos Europos parlamente taptų transnacionalinėmis – t.y. rinkėjai visoje Europoje balsuotų ne tik už vietines politines partijas, kurios vėliau jungiasi į europines frakcijas, bet ir už visą ES atstovaujančius sąrašus. Visgi tokia idėja buvo atmesta, mat politikai jautė, kad tai taptų lengvu kritikos taikiniu. Kol kas stringa ir platesnių Macrono reformų siūlymai. Tikėtina, kad eurozonos integracija išaugs, o galbūt atsiras net ir kažkas panašaus į ES finansų ministrą, tačiau vargu, ar tai prilygs revoliucijai. ES intensyvina bendradarbiavimą ir gynybos srityje, steigiamas bendras įsigijimų fondas ir judama intervencinių pajėgų kūrimo link, bet kol kas tai nepanašu į esmingą saugumo architektūros kaitą.

Tad didžiausia grėsmė Europai išlieka viena – nevaldoma migracija. 2015 metais kilus imigracijos krizei ES politinė mašina ėmė aižėti – prasidėjo ideologinė kova tarp atvirumo ir visiško „sienų uždarymo“, nebuvo pasiektas konsensusas dėl priemonių stabdyti srautus, imta ieškoti „atpirkimo ožių“. O juk į Europą atvyko vos kiek daugiau nei milijonas žmonių, arba penktadalis procento (!) ES gyventojų skaičiaus. Šiuo metu srautai yra minimizuoti, tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip baigtųsi dar viena ir dar didesnė krizė. Manyti, jog jos nebus, naivu – Afrikos gyventojų skaičius per kelis dešimtmečius padvigubės ir pasieks 2 milijardus, o klimato kaita, vandens ir maisto stygius, kariniai konfliktai toliau kamuos Vidurio Rytų regioną. Milijonai žmonių dėl šių priežasčių turės daug paskatų ieškoti geresnio gyvenimo Europoje. Tad net ir nuosaikios prognozės teigia, kad per penkis dešimtmečius imigrantai darbingą ES populiacijos dalį išaugins bent 71 mln.

Būtent tai kels didžiausią grėsmę Europos politiniam projektui.

„Kai kurių žvalgybos tarnybų vertinimai rodo, kad šiuo metu Europoje gali būti kelios dešimtys IS vadovaujamų žmonių, galinčių vykdyti teroristines atakas“, – sakoma ataskaitoje, grindžiamoje kovos su terorizmu žvalgyba, žiniasklaidos pranešimais ir anksčiau skelbtais IS lyderių raginimais rengti atakas.

Tačiau IS taip pat moka įkvėpti į visuomenės paribį nustumtus jaunuolius, įskaitant sutrikusios psichikos asmenis, ir kurstyti juos vykdyti atakas.

Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Europoje gali būti pritaikyta taktika, kurią ši grupuotė naudoja Irake ir Sirijoje – pavyzdžiui, sprogdinti užminuotus automobilius.

Be to, nurodoma, jog ankstesnės atakos, tarp jų per pastaruosius dvejus metus įvykdyti išpuoliai Prancūzijoje ir Belgijoje, rodo, kad IS vardu veikiantys ekstremistai gali veiksmingai planuoti sudėtingas atakas.

Europolas atkreipia dėmesį į perėjimą nuo išpuolių prieš simbolinius taikinius, tokius kaip policininkai ir kariai, prie atakų prieš atsitiktinius lengvus taikinius – kaip per Paryžiaus atakas 2015 metais.

„Beatodairiškos atakos apskritai labai smarkiai paveikia visuomenę, o tai yra vienas pagrindinių terorizmo tikslų: rimtai įbauginti gyventojus“, – sakoma ataskaitoje. Dokumente rašoma, jog faktas, kad atakuojami daugiausiai vadinamieji lengvi taikiniai, reiškia, kad atakos prieš svarbius infrastruktūros objektus, pavyzdžiui, elektros tinklus ir branduolinius kompleksus, „šiuo metu nėra prioritetas“.

ES narių žvalgybos agentūros sutaria, kad „kibernetiniai teroristinių grupuočių pajėgumai vis dar yra palyginti maži“. Vis dėlto „nereikėtų atmesti su teroristais susijusių kibernetinių grupių dalyvavimo ... valstybių remiamame kibernetiniame kare galimybės“, nurodo Europolas.

Per vasario mėnesį policijos įvykdytą kratą Maroke galbūt buvo užkirstas kelias numanomai IS kuopelės atakai panaudojant cheminius ar biologinius ginklus, todėl kyla pavojus, kad tokie ginklai gali būti panaudoti ir Europoje. Tačiau Europolo ataskaitoje pažymima, kad automatiniai šaunamieji ginklai, peiliai ir automobiliai yra lengviau prieinami, tad dėl savo „veiksmingumo, lengvo panaudojimo bei prieinamumo“ jie „ir toliau bus aktualūs“.