Pintukiškas vaidmenų atspalvis
„Sakiau teatre, kad nerengtų jokių iškilmių. Jau prišvenčiau tų jubiliejų, gana!“ – nukerta kovo 14-ąją kolegų būrelyje jubiliejaus proga pasveikintas A. Pintukas, Kauno nacionaliniame dramos teatre dirbantis nuo 1969-ųjų.
Tiesa, prie 54 sceninio darbo metų reikia pridėti dar trejus – Šiaulių dramos teatre, į kurį A. Pintukas atvažiavo baigęs Vilniaus konservatorijos Teatro fakultetą.
„Gerai man Šiauliuose buvo, kaip inkstas taukuose tuos trejus metus gyvenau. Ir vaidmenų didelių turėjau, ir valdišką butą. Siūlė dar didesnį, kad tik likčiau. Tačiau susigundžiau Jono Jurašo kvietimu“, – prisimena, kaip užsidegęs važiavo į Kauno dramos teatrą, kurio vyriausiuoju režisieriumi tuomet dirbo J. Jurašas.
„Visokių vaidmenų turėjau: geruolių ir blogiukų, dramatiškų ir komiškų. Vien Agotėlę „Amerikoje pirtyje“ esu apgavęs 700 kartų!“ – juokiasi scenos meistras, kiekvienam savo personažui sugebėjęs suteikti pintukiško atspalvio.
„Toks truputį padaužiškas buvau, – atskleidžia aktorius to atspalvio ypatumą. – Šunybių mėgau iškrėsti, paimprovizuoti. Jei charakterinis vaidmuo, tai dar ir nuo savęs ką pridėdavau. Patikdavo režisieriams. Niekada nesakiau, kad to nevaidinsiu ar ano, o kai vaidmenį gaudavau, tai atiduodavau jam visą dūšią.“
Mamertas Karklelis, J. Jurašas, Jonas Vaitus, Henrikas Vancevičius, Eimuntas Nekrošius, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas ir daugybė kitų žinomų režisierių yra patikėję A. Pintukui svarbių vaidmenų.
„Pirmiausia – kelių ryškių, kartais groteskiškų kuriamo charakterio bruožų suradimas ir spalvingos sceninės kaukės lipdymas, – taip pintukiškumo paslaptį įminė režisierius G. Padegimas. – Šia kauke prisidengus, pripildžius ją savos stiprios energijos, scenoje galima įvairias zbitkas krėsti, sukeliant garsų žiūrovų juoką.“
„Malonu buvo dirbti su M. Karkleliu, Irena Bučiene, J. Jurašu, J. Vaitkumi, G. Padegimu, – vardija sielai artimus režisierius aktorius. – O labiausiai – su Valdu Lencevičiumi, „Amerikos pirtyje“ režisieriumi. Jo repeticijos vyko visiškos laisvės ir improvizacijos atmosferoje.“
Apie auksinį grūdą
Ne tik scenoje, bet ir kine, televizijoje begalę vaidmenų suvaidinęs vienas ryškiausių vyresniosios kartos aktorių neslepia – labiausiai jam patinka vaidinti komedijose. Todėl nenuostabu, kad siuvėjo Vinco vaidmuo Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ tapo jo firminis.
Fenomenas: spektaklis „Amerika pirtyje“ suvaidintas 700 kartų. Per ilgą jo gyvavimą pasikeitė trys Bekampienės, trys Bekampiai, trys Žydai, penki Piršliai, o apsukrusis siuvėjas Vincas išliko nepakeičiamas. A. Pintuko sukurtas personažas tapo aktoriaus vizitine kortele. / D. Stankevičiaus nuotr.
1974-aisiais režisieriaus V. Lencevičiaus pastatytas spektaklis – scenos fenomenas, komedijos klasika. Vargu ar rastume bet kiek teatrą mylintį žiūrovą, nemačiusį šio spektaklio ir nesižavėjusio fantastiškais aktoriniais darbais. Nors jau nebevaidinamas daug metų, jis vis dar neišbrauktas iš žiūrovų atminties.
„Mane dažnai stabdo žmonės ir klausia, kada vėl bus tas spektaklis, – pasakoja A. Pintukas. – Jis neatsibodo nei žiūrovams, nei mums, aktoriams. Kadangi turėjo improvizacinį pagrindą, kiekviename spektaklyje galėdavai surasti kažką naujo, ir kiekvieną kartą būdavo įdomu.“
„Amerika pirtyje“. / D. Stankevičiaus nuotr.
Aktorius neabejoja – šį spektaklį žiūrovai lankytų ir dabar. „Tik jau nei Antano Žeko, nei Leonardo Zelčiaus, nei Antano Tarasevičius nebėra, – skausmingai vardija chrestomatinius vaidmenis sukūrusius šviesaus atminimo kolegas ir čia pat veja liūdesį: – Ale reikėtų dar tą „Ameriką pirtyje“ pakurti! Pastatyti naujai – tokių minčių yra.“
Tikėtina, kad A. Pintukui pavyktų. Mat 2007-aisiais jubiliejiniam tarptautiniam esperantininkų kongresui Vilniuje jis yra pastatęs „Ameriką pirtyje“ esperanto kalba. Žinoma, pats suvaidino siuvėją Vincą.
„Kai pjesę išvertė į esperanto kalbą, tekstą teko išzubrinti, – juokiasi aktorius, tapęs ir sutrumpinto pjesės varianto pastatymo režisieriumi. – Oi, kaip buvo sužavėti esperantininkai iš viso pasaulio! Man buvo smagu išbandyti save.“
„Amerika pirtyje“. / D. Stankevičiaus nuotr.
Provokuojamas, koks gi galėtų būti „Amerikos pirtyje“ atgimimas, aktorius demonstruoja ištikimybę legendinio spektaklio pirmtakams. „Nereikėtų nutolti nuo klojimo teatro principo, kurio laikėsi režisierius V. Lencevičius, o dekoracijomis ir kostiumais puikiai atskleidė Janina Malinauskaitė. Jie sukūrė unikalią dvasią. Šiuolaikiškai tikrai nestatyčiau, reikėtų tą auksinį grūdą palikti“, – svarsto A. Pintukas.
Sceninė ir užklasinė veikla
Borkinas „Ivanove“, Rokas Rauckis „Kinge“, Bajoras „Barboroje Radvilaitėje“, Sorinas „Žuvėdroje“, Andrius pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“, Noimanas „Smėlio klavyruose“, Semas „Grįžime namo“, Bazilis „Figaro vedybose“, Olegas „Vietiniuose“, Eduardas „Eduardo Dargio nusikaltime“, Solas Bozo „Mūsų brangiojoje Pameloje“ – A. Pintuko sukurtus vaidmenis reikėtų vardyti toli po šimto.
Vytauto Didžiojo ordino medalis, įteiktas 2004 m. už nuopelnus teatrui, – pelnytas nuoširdaus triūso įvertinimas. A. Pintukas – ir Kauno miesto savivaldybės Jono Vileišio medalio, gausybės diplomų ir padėkos raštų savininkas. Aktorius nekoketuoja – sako, kad įvertinimas glosto širdį, tačiau svarbiausia – sulaukti jo iš žiūrovų.
Šiandiena: A. Pintuką galima išvysti Kauno valstybinio akademinio dramos teatro repertuaro spektaklyje „Žydroji paukštė“, kur jis kuria Senelio vaidmenį./ D. Stankevičiaus nuotr.
„Įsivaizduojate, sutikau prieš kokį pusmetį Laisvės alėjoje moterį. Pripuola prie manęs ir sako: „Prisimenu jūsų Houldeną „Rugiuose virš bedugnės“ – kaip vaidinote, kaip šokote!“ Juk tai buvo Šiauliuose, gal kokie 1967-ieji. Čia tai perlas – tokį dalyką išgirsti“, – emocingai pasakoja aktorius, itin vertinantis galimybę iki šiol vaidinti.
„Aktorių motyvuoja ir galimybė pasireikšti, ir žiūrovų aplodismentai, komplimentai. Džiaugiuosi, kad vis dar vaidinu savajame teatre. Na, o vaidmuo toks, koks dabar man ir priklauso“, – juokiasi A. Pintukas, turėdamas mintyje Senelio vaidmenį „Žydrojoje paukštėje“.
Apie koncertus, susitikimus su žiūrovais, kurie kadaise sukosi konvejeriu, aktorius taip pat nekalba būtuoju laiku. „Turiu dar tų užklasinių darbų – literatūrinių-muzikinių, koncertinių programų, – net suspurda pasakodamas. – Ką tik pakvietė vienas Kauno moterų klubas. Dvi valandas skaičiau, juokinau.“
Visų pirma aktorystei reikia Dievulio dovanėlės – talento, o paskui – atsidavimo profesijai. Tada jau prasideda kiti dalykai: empatija, imlumas stebint aplinką, užsispyrimas.
Labiausiai aktoriaus širdį glosto dukros Gabrielės Pintukaitės-Pocienės darbai, į kuriuos ji įtraukė ir tėtį. Gabrielė entuziastingai palaikė mecosoprano Aurelijos Stasiulytės idėją sukurti kūrybinį kolektyvą, kuris pasirodymuose sujungtų dainavimą, vaidybą, poeziją ir judesį. 2017-aisiais, prisijungus pianistei Evelinai Pilipavičiūtei-Juraškienei, susibūrė tercetas „OPERA dell‘ARTE“.
Kiekviename savo koncerte atlikėjos siekia perteikti pasirinktų operos personažų charakteristikas ir sukuria mažą spektaklį. Čia itin praverčia aktoriaus A. Pintuko pagalba. „Važinėjame drauge po dvarus, ji dainuoja, o aš skaitau“, – džiaugiasi širdžiai mielomis išvykomis pašnekovas.
Saldus pasididžiavimas dukromis
„Anūkų turiu keturis. Grytės – Manuelis ir Mikaelis, Gabrielės – Martynas ir Adrija“, – A. Pintukas vardija savo didžiausią turtą ir džiaugsmą.
Tačiau ne mažiau tėtį džiugina ir dukrų kūrybinė veikla. „Abi pasirinko meno kelią, abi sėkmingai juo eina“, – didžiuodamasis konstatuoja tai, ką žino kiekvienas bent kiek kultūrinį gyvenimą stebintis žmogus.
Vilniaus dailės akademiją baigusi vyresnėlė Grytė – daugybę talentų turinti menininkė. Lietuvoje ji išgarsėjo kaip garsių žmonių portretistė, o Italijoje, kur gyvena nuo 2017-ųjų, jos talentai dar plačiau išsiskleidė. Sutikusi savo gyvenimo meilę italą Amerigo Amerighi ir po skausmingų skyrybų su pirmuoju vyru pagaliau išsikovojusi teisę auginti sūnų, Grytė atgijo. Tapyti ją įkvepia Toskanos saulė ir toji ypatinga aplinka, kurioje yra gyvenęs italų genijus Leonardo da Vinci.
Jubiliejus: „Ačiū, kad esate mūsų teatro šeimos narys, kad puošiate teatro namus savo šypsena, tvirtu balsu, įsimintinais vaidmenimis“, – sveikindamas 80-mečio proga A. Pintukui dėkojo teatro vadovas Egidijus Stancikas. (foto jubiliejus). / D. Stankevičiaus nuotr.
„Gera ji, jautri, – ne vien iš tėviškos meilės giria A. Pintukas. – Anksčiau yra dirbusi su vaikais, o dabar veda meno terapijos pamokas senelių namuose, jiems deklamuoja eiles, dainuoja. Ir Vilniuje, kai buvo sugrįžusi, buvo surengtas jos koncertas. Ji tokia dainuojanti dailininkė.“
Jaunėlė Gabrielė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinė, – pripažinta dainininkė. Lyrinio soprano savininkė pelnė ne vieno tarptautinio konkurso apdovanojimus, aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, yra parengusi operinių vaidmenų.
Laiko neužpildyta tuštuma
Kalbėdamas apie brangiausias savo gyvenimo moteris A. Pintukas graudinasi – labai trūksta žmonos Viktorijos, kurią prieš penkiolika metų pasiglemžė vėžys.
„Gražiai pragyvenome 33 metus. Globojome vienas kitą, saugojome. Anksti ją pasiėmė vėžys, 57-erių, dar gyventi ir gyventi“, – braukia ašaras.
Viktoriją Algirdas atsivežė iš Klaipėdos. „Ta Palanga viską padarė! – čia pat juokiasi. – Buvome vasarą gastrolių atvažiavę, kartą pamačiau – vaikšto tokia nešpėtna. Aš gi aktorius, galva aukštai, išrankus buvau. Tačiau ji krito į akį. Kai dar ir dar kartą sutikau, užkibinau. Rudenį ir susiženijome.“
Grytė Pintukaitė. / Aušros Volungės nuotr.
Gyventi širdis širdin padėjo ir tai, kad Viktorija buvo lietuvių kalbos mokytoja, literatė, meniškos sielos žmogus. „Aušros“ gimnazijos mokytoja ekspertė rasdavo laiko straipsniams kultūros ir švietimo temomis, originaliajai kūrybai – rašė esė ir eiles.
Algirdas savo polėkius sutramdė. „Nesimėčiau, kai apsiženijau. Bohema man nebuvo svarbi, labiau šeimos gyvenimą vertinau“, – visai kitaip nei jo personažas svieto perėjūnas Vincas kalba aktorius.
Ir tėvas savo dukroms jis buvo puikus. „Ačiū už pataisytus dviračius, suklijuotus žaislus, sulytas ir sužvarbusias iškylas, improvizuotus spektaklius“, – ar būtų taip dėkojusi dukra Gabrielė, jei neturėtų visavertės vaikystės, kuri neįmanoma be tėvų meilės?
Gamtos ir sodybos atgaiva
Iš praradimo skausmo, kaip ir iš kitų gyvenimo negandų, vaduotis padėjo mėgstamas darbas, šeima ir sodyba.
„Prieš gerus 30 metų įsigijome Bebrūnuose tokią šimtametę trobelę. Ant šlaito, apačioje Šventoji teka, – pasakoja apie netoli gimtinės, Taujėnų, turimą vasarvietę, kurios nepavertė miestietiška – nekilo rankos įsikišti į istoriją, o ir „Amerikos pirtyje“ dekoracijas priminė. – Negyvenu ten, tik vasaromis pabūnu. Kitą sykį ir darže pasikapstau. Dukra Gabrielė su šeima iš Vilniaus dažniau nuvažiuoja.“
G. Pintukaitės tapytas aktorės Reginos Varnaitės portretas./ Aušros Volungės nuotr.
Sako, kad net ir Grytė Italijoje arti žemės. „Ji mažame miestelyje netoli Florencijos gyvena, daržiuką turi. Atsiunčia man tai lauro lapų iš jo, tai sėklomis pasidalija“, – pasakoja apie dar vieną dukros talentą ir pomėgį.
Būna visko, tai rutina išsekina ar kokie išgyvenimai iškankina. Išvažiuoji į sodybėlę – kaip vaistai. Reikia sugebėti atsipalaiduoti.
„Gamta labai padeda, – įsitikino ir pats A. Pintukas. – Būna visko, tai rutina išsekina ar kokie išgyvenimai iškankina. Išvažiuoji į sodybėlę – kaip vaistai. Reikia sugebėti atsipalaiduoti. Velniškai daug nervų tas mūsų darbas kainuoja...“
Kad ir kokią emocinę, psichologinę kainą už jį mokėjo, aktoriui niekada nekilo mintis šį darbą mesti. Kaip ir niekada nesuprato kolegų, kurie pasakodavosi, esą ilgai negalintys išeiti iš vaidmens ar labai sudėtingai jam besiruošiantys.
„Suvaidini, jei didelis vaidmuo – grimo kambaryje pasėdi ir eini pėsčias namo. Išvaikštai emocijas, nusiramini, – pasakoja apie savo ilgametį įprotį aktorius, vaidindavęs per mėnesį ir po penkiolika spektaklių. – Nei pavargdavau, nei kažkaip ypatingai vaidmeniui įsikrauti reikėdavo. Kai kiti sako, kad dvi dienas jam ruošiasi ir net su žmona nesikalba, tai jau blūdai!“
Trečias brolis
Sako, kad su metais mintimis vis labiau grįžtama į vaikystę, jaunystę. Tai tiesa, patvirtina jubiliatas, bet sako, kad didesnė paguoda būtų grįžti į tas vietas, kur bėgo vaikystės ir jaunystės dienos.
„Tėviškėje Taujėnuose dabar kapai teliko – tėvelių, brolio, kitų artimųjų. Tėvų namas, kuriame iki mirties gyveno brolis Bronius, o vėliau jo našlė, – jau svetimų žmonių, parduoti“, – susitaikė su tikrove iš Ukmergės krašto kilęs aktorius.
Tėvo Kosto anksti netekęs Algirdas nuo paauglystės buvo mamos paguoda ir pagalbininkas. „Tėvelis buvo 44-erių, kai žuvo autoavarijoje. Mama Aleksandra su mumis trimis sūnumis jauna našlauti liko. Vyresni broliai, Bronius ir Jonas, paaugę kas sau – tai į kariuomenę, tai į darbus, o aš – prie mamos. Ūkininkas buvau: pavasarį laukus suarti, vasarą gyvuliams šieno priruošti, rudenį bulves nukasti, žiemą malkų iš miško parvežti – viską mokėjau. Vyriška ranka namuose buvau“, – dalijasi anksti atėjusia branda.
Tai kaip į tokią sūrią kasdienybę saldžios svajos apie aktorystę įsikomponavo? „Du broliai – protingi, trečias – kvailelis, – juokdamasis cituoja folkloro klasiką pašnekovas. – Broliai – prie žemės, prie ūkio, o aš nuo pradinių klasių eilėraštukus deklamuodavau. Mokytojai, matydami, kaip aš reiškiuosi, ir pavaidinti duodavo. Vyresnėse klasėje jau subūriau dramos kolektyvą, net mokytojus įtraukiau vaidinti. Ir režisierius buvau – pastačiau Kazio Sajos „Silva studentauja“, Vytauto Rimkevičiaus „Vandens leliją“ – ne šiaip ką!“
Kai viena mokytoja parodė žinutę laikraštyje apie renkamą aktorių kursą tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, kitos minties nebuvo – privalo bandyti!
Velniškas degimas
„Nežinau, ką būčiau daręs neįstojęs, – dar ir šiandien A. Pintukui šiurpuliukais perbėga tuometė baimė. – Tačiau pasisekė iš pirmo karto. Konkursas – didžiulis. Prieš tai dvejus metus buvo nerinktas aktorių kursas, po ilgos pertraukos daug norinčių atsirado.“
Kursą rinko aktorius, režisierius, teatro pedagogas Juozas Rudzinskas. „Globojo jis mane studijuojant, girdavo, – nuo pirmų studijų metų jautėsi įsėdęs į savo roges vaikinukas iš Taujėnų. – Baigęs gerą paskyrimą gavau. Diplominių spektaklių peržiūros komisijos pirmininkas buvo M. Karklelis, Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius. Jis mane pasikvietė.“
Po trejų metų Šiauliuose – pagrindinė Kauno scena, įspūdingų vaidmenų plejada. Kokie čia sėkmės burtai? „Jokių, – tikina aktorius, – tik darbas, darbas, darbas. Ir užsispyrimas, begalinis noras, velniškas degimas.“
To A. Pintukas mokė ir savo studentus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dainavimo katedroje. „Andrius Apšega, Egidijus Bavikinas, Liudas Mikalauskas, Merūnas Vitulskis, Eglė Šidlauskaitė, Jomantė Šležaitė, – vardija gerai žinomų solistų pavardes jų aktorinio meistriškumo dėstytojas. – Pasiklausau, pasižiūriu, gerai jaučiasi scenoje, smagu – ir aš prie to prikišęs nagus.“
Stebuklingos ar neįprastos aktorystės formulės neišrado – ir pats žinojo, ir kitiems akis atvėrė: „Visų pirma aktorystei reikia Dievulio dovanėlės – talento, o paskui – atsidavimo profesijai. Tada jau prasideda kiti dalykai: empatija, imlumas stebint aplinką, užsispyrimas – ypač tuomet, kai nepasiseka. Neduoda vaidmenų – pakovok, užuot savęs gailėjęs, įrodyk, kad gali!“
Be vargo nerasi džiaugsmo
Ryte – repeticijos, vakare – spektakliai. Tokiu režimu ilgus metus gyveno aktorius A. Pintukas, tačiau niekada nedrįso nė mintimi tam pasipriešinti ar savęs pagailėti.
„Ko tada į tą sceną eiti?! – retoriškai klausia aktorius. – Visko buvo. Ir režisieriai nervų prigadino – ypač tie, kurie labiau didesnius vaidino, nei talentingi buvo, ir vaidmenys iki paskutinio syvo išgręždavo, bet tai juk tavo pasirinkimas! Niekada neatsisakiau vaidmenų, vaidinau viską, ką tik davė.“
Negana to, skleidė tą žavųjį teatro virusą kaip įmanydamas plačiau. „Kiek turėjau dramos būrelių, kolektyvų – „Baltijos“ susivienijime, Duonos kombinate, Ryšininkų mokykloje, spaustuvėje. Kai Antanas Gabrėnas ir jo žmona Genovaitė Tolkutė išėjo iš Kauno mokytojų namų liaudies teatro, aš perėmiau vairą, – vardija savo veiklas A. Pintukas. – Nė minutės laisvo laiko neturėjau, bet buvau laimingas ir patenkintas. Tas, kuris nežino vargo, neras ir džiaugsmo.“
Žaibiškas interviu: kas?..
D. Stankevičiaus nuotr.
– Kas būtų Algirdas Pintukas, jei nebūtų aktorius?
– Tai kad apie nieką kitą negalvojau. Nuo mokyklos visos mintys ir svajonės – apie teatrą, aktorystę. Tai mano mėgstama profesija. Vienintelė. Iki šiol džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo pasirinkimu.
– Kas jums yra teatras?
– Džiaugsmas ir skausmas, viltys ir nusivylimai, įkvėpimas ir palaima. Teatras – tai magija: kuo daugiau nelygumų, grumstų ir kalnelių kelyje, tuo didesnis pasitenkinimas juos įveikus.
– Kas labiausiai džiugina?
– Dabar jau mažai kas, kai per tiek laiko visko esu matęs (juokiasi). Dėmesys. Ne ordinai ir medaliai svarbu, bet žmonių atsiliepimai apie tave, kad matė scenoje, kad patikai. Norisi, kad tai neišblėstų, kad gerbiamas būtum.
– Kas labiausiai supykdo ar net įsiutina?
– Veidmainystė, melas, pavydas, pagalių kaišymai, bandymai pakenkti. Vienam baslį ant galvos gali tašyti – nieko, kitam – tragedija. Mes, aktoriai, jautrių žmonių kasta.
– Kas greičiau pasimiršta – blogi ar geri dalykai?
– Geri greičiau, blogi lieka ilgam, skauda. Netektys baisiausios, daug kainavo. Man sako – tu tvirtas kaip ąžuolas. Taip gal per garsiai, bet uosis – tai tikrai.
– Kas padeda palaikyti gerą fizinę formą?
– Vaikščiojimas, buvimas gamtoje. Pasikapstymas lysvėje, ūkiški darbeliai sodyboje. Net mieste būdamas – vis ant kojų. Atsikeliu – ir per Laisvės alėją. Eini, ir širdelė geriau dirba, ir užsimiršti, jei kas kamuoja.
– Kas gyvenime svarbiausia?
– Dukros ir anūkai. Dukros labai geros, šaunias mergaites abu su Viktorija užauginome. Svarbus mėgstamas darbas. Na ir kas, kad tų metų... per 30 (juokiasi). Dar yra kūrybinių jėgų, įkvėpimo, dar norisi vaidmenų, scenos, žiūrovų. Labai norisi.
