Šį trečiadienį LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ herojumi taps žmogus, kurio neįmanoma pristatyti vienu žodžiu – keliautojas, žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojas, kulinaras Vytaras Radzevičius.

Savanorystės dieną jis skirs visuomeninei organizacijai „Gelbėkit vaikus“. Kartu su kolege, televizijos, radijo ir renginių vedėja Daiva Tamošiūnaite, kuri su „Gelbėkit vaikus“ bendradarbiauja daugiau nei dešimtį metų, Vytaras aplankys septynis vaikus auginančią šeimyną. Savo kulinarinį talentą Vytaras pademonstruos gamindamas improvizuotus pietus.

„Visada sakiau, kad jei kažkas įsivaizduoja, kad jau siekia dangų, reikia prisiminti, nuo ko atsispyrei ir kur stovi. Tokius dalykus reikia žinoti ir tam tikrai padeda savanorystė. Kaip ir tiems žmonėms yra pagalba, taip ir tau pačiam naudinga“, – sako V. Radzevičius.

Laidos žiūrovus Vytaras taip pat pakvies į savo ramybės oazę – vienkiemį Dzūkijos miškuose. „Kai būnu gamtoje, jaučiuosi geriausiai. Nors esu miesto vaikas, vienas gyvenimas yra mieste, kitas – miške. Vargo tikrai nėra, visą gyvenimą sportuodavau – ir rankinį žaidžiau, ir futbolą, ko tik nedariau. Tačiau ateina laikas, kai nebelabai gali tai daryti – metai vis tiek bėga. Tą fizinį aktyvumą keičia kitokia fizinė veikla – čia vis kalinėju, meistrauju, staliaus, dailidės darbus dirbu. Vakare jaučiuosi kaip sužaidęs geras futbolo rungtynes su dviem pratęsimais ir baudinių serijomis“, – laidoje, rodomoje trečiadieniais 19.30 val.,  pasakos vyras.

Vytaras džiaugiasi, kad leisti laiką sodyboje patinka ir jo šeimynai, ypač penktus metus skaičiuojančiam anūkui. „Aš čia labai gerai jaučiuosi kaip senelis, pats važiuodavau mažas pas senelius į kaimą. Kai anūkas atvažiuoja, reikia pamatyti jo veido išraišką, džiaugsmą. Kai išgirdo „kakariekū“ giedantį gyvą gaidį, buvo dienos įvykis“, – šypsosi Vytaras.

Dieną savanorystei skirsianti Nomeda kartu su laidos kūrėjų komanda aplankys „Mamų unijos“ onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams kuriamus Šeimos namus ir susitiks su šios iniciatyvos sumanytoja Egle Mėlinauskiene. Namuose, kuriuose turėtų įsikurti vėžiu sergančių vaikų šeimos, žinoma menininkė ant sienų išpieš vabalus, kurie ją pačią labai domino vaikystėje.

„Kartais nereikia labai didelių pastangų, reikia geros valios. Tai išjudina reikalus iš mirties taško, paskui žmonės gauna tokį gerą pagreitį, sparnus“, – trečiadienį, 19.30 val. rodomoje laidoje sakys savo šeimoje įvaikintą dukrelę užauginusi Nomeda, suprantanti ir kitas šeimas, susiduriančias su įvairiais psichologiniais iššūkiais.

Kad įveiktum gyvenimo siunčiamus iššūkius ir padėtum kitiems su jais susidoroti, pasak Nomedos, žmogus visų pirma turėtų pamilti save patį. „Jeigu nori padėti kitiems, pirmiausia turi padėti sau. Tiesą sakant, dabar manęs net sąžinė negraužia. Kažkada būdavo taip, kad galvodavau, kad laiką sau vagiu iš kažko. Ne, netiesa. Laikas sau reikalingas, kad galėtum būti kitiems“, – pasakos vietoje nenustygstanti Nomeda, ramybę atradusi keramikoje.

„Laiminga pora yra du laimingi žmonės. Laiminga pora negali būti laimingas vyras ir nelaiminga moteris arba laiminga moteris ir nelaimingas vyras. Tai juk taip akivaizdu ir, kad tai suvoktum, aukštojo išsilavinimo nereikia. Bet psichologinės problemos, emocinis neišprusimas mus stumia atgal ir mes turime dar labai daug ką padaryti. Tačiau po truputį pradedame suvokti, kad nepažinęs savęs, nepažinsi ir šalia esančiųjų“, – gyvenimo tiesomis dalysis moteris.

Nomeda pasakos, kad domėjimasis psichologija jai padeda atrasti vis naujų dalykų ir geriau pažinti save. „Pabandykite parašyti dešimt gerųjų savo savybių. Tai nėra lengva užduotis – ties antra savybe užstrigau. Pirma buvo kūrybingumas. Komunikabilumas. O trečia… Galvoju, kad visai gerai gaminu valgyti, bet visos gerai gaminam. Gera mama, bet visos mes geros. Puiki mylimoji? Visos puikios! Neberandu gerų savybių. Skambinu Vytui, sakau, padėk padaryti namų darbus“, – laidoje pasakos Nomeda.

Ji šį trečiadienį taps LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ heroje. Dieną moteris skirs savanorystei „Senjorų avilyje“, kur vyresnio amžiaus vilniečiai susirenka aktyviai praleisti laiką, pabendrauti ir sužinoti naujų dalykų. Juos moteris supažindins su kavos ruošimo ir gėrimo tradicija. Šeimą Lietuvoje sukūrusi ir šaknis įleidusi Eskedar yra kilusi iš Etiopijos – šalies, kuri yra laikoma šio visame pasaulyje mėgstamo gėrimo tėvyne.

Laidoje Eskedar užsimins ir apie sudėtingą savo istoriją – kaip teko bėgti iš gimtosios šalies, kaip viena su maža dukrele ant rankų atvyko į Lietuvą ir kaip jai pavyko nuo nulio čia susikurti gyvenimą. Šiandien Eskedar yra laiminga trijų vaikų mama, veikli verslininkė ir aktyvi įvairių visuomeninių akcijų, labdaros projektų organizatorė.

Nors pradėti naują gyvenimą tolimoje ir nepažįstamoje šalyje nebuvo lengva, lietuviškai kalbėti pramokusi moteris sakys, kad dabar čia jaučias sava. „Kai pati apie save pradėjau galvoti kaip apie lygiateisę Lietuvos gyventoją, atrodo, ir Lietuvos žmonės pradėjo taip į mane žiūrėti. Bet kol aš savęs nepriėmiau, buvo labai sunku – atrodė, kad žmonės į mane žiūri kitaip, nes aš kažkaip kitaip atrodau“, – 19.30 val. rodomoje laidoje sakys Eskedar.

Bandžiau draugų prašyti pagalbos, kad jie padėtų, tačiau išgirdau, kad į kitos šeimos reikalus žmonės kištis nenori, kad jie negali. Man tai buvo šokas – kaip gali būti draugas, jei negali padėti susikalbėti.

Moteris taip pat pasakos, kokios svarbios jos gimtojoje šalyje yra bendruomenės tradicijos. Ilgi pokalbiai prie kavos puodelio – viena jų. Tokios, kaip pati sako, meditacijos, ji kartais pasigendanti Lietuvoje ir pateikia pavyzdį – situaciją, kai jos santuoką buvo ištikusi krizė. „Bandžiau draugų prašyti pagalbos, kad jie padėtų, tačiau išgirdau, kad į kitos šeimos reikalus žmonės kištis nenori, kad jie negali. Man tai buvo šokas – kaip gali būti draugas, jei negali padėti susikalbėti“, – apie kultūrinius skirtumus užsimins moteris.

Pasak Eskedar, „kavos meditacija“ gali net sutrumpinti laiką, kurį žmonėms tenka praleisti su psichologu analizuojant savo gyvenimą ir ieškant sprendimų. „Žmonės turi turėti laiko pasisėdėti, pabendrauti. Bendravimas yra tas dalykas, kurio mums labiausiai trūksta šiandieninėje visuomenėje, kur viskas vyksta greitai, turi skubėti, nes nuolat trūksta laiko, bet iš tiesų tu jo turi – tiesiog daug laiko praleidi internete, o ne kartu“, – kalbės kavos ruošimo ceremoniją surengusi E.Maštavičienė.

Susitikimas su Aleksandra jam primins ir jo paties močiutę. „Visas butas – ir kambarys, ir kvapas, ir vaizdai man priminė močiutę. Pas ją taip pat lankydavausi. Retai. Kartą per savaitę“, – pasakos žinomas vyras.

„Labiausiai mane nudžiugino tai, prie ko ir pats po truputį artėju, – kad reikia stengtis matyti gėrį gyvenime. Blogio vienareikšmiškai daug. Ypač žmonės, išgyvenę gūdžiausią sovietmetį, gerai žino, kad blogio gyvenime – nors kibirais semk. Neišsemsi. Jei pradėsi apie jį mąstyti, kelias nuves į niekur. Reikia matyti gerus dalykus“, – įkvepiančios pažinties įspūdžiais dalysis S. Stavickis-Stano.

Neseniai atvirą knygą apie savo paties ligą ir kovą su ja išleidęs Stano tapo onkologinėmis ligomis sergančiųjų ambasadoriumi. Pradėjęs viešai kalbėti apie savo išgyvenimus, jis tikisi taip padėti kitiems. „Jei pasakai, kad tau vėžys, žmogus iš karto į tave žiūri kaip į būsimą lavoną. To neįmanoma išmušti iš galvų. Baisiausia, kad ir pats pirmosiomis savaitėmis taip galvoji. Ne aš vienas bijau, kad apie ligą sužinos žurnalistai ar giminės. Ne aš vienas jaučiuosi kaltas dėl to. Ne man vienam gėda. Tai daugumai artimas jausmas. Todėl apie tai reikia kalbėti“, – laidoje sakys S. Stavickis-Stano.

Laida „Gyvenimo spalvos“ rodoma trečiadieniais 19.30 val. per LRT televiziją. Sėkmingi žinomi Lietuvos žmonės dienai tampa skirtingų sričių savanoriais. Dalydamiesi savo gyvenimo patirtimi ir laiku jie ne tik padeda sėkmės stokojantiems, bet ir patys iš naujo susipažįsta su savimi.

Trečiadienį, 19.30 val., LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ herojumi taps akordeono virtuozas M. Levickis. Jis ne tik pasidalys ateities planais, bet ir praleis dieną su senjorais, kuriais rūpinasi Kaune veikiantis senjorų dienos centras „Keturlapis dobilas“.       

Pasaulyje Lietuvą garsinančiam Martynui – kiekvienos dienos minutės itin vertingos. Šiuo metu jis intensyviai ruošiasi vasarai, kai reziduos festivalyje Vokietijoje. „Man didžiulė garbė kaip akordeonistui, ko gero, pirmajam Europoje ar pasaulyje, sulaukti pasiūlymo reziduoti tokio lygio klasikinės muzikos festivalyje“, – pasakos jis.

Vis dėlto dieną M. Levickis skirs savanorystei Kaune veikiančiame senjorų dienos centre. Drauge su jo nariais muzikantas eis į ekskursiją M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur senjorams surengs asmeninį koncertą. „Man atrodo, daugiausiai, ką žmogus gali duoti – ne eurus, o save, savo laiką“, – sakys akordeonistas.

„Gera matyti, kaip jie spinduliuoja optimizmu, pozityvu. Net nesinori sakyti, kad tai neįprasta. Nemanau, kad lietuvių senjorai surūgę, nepatenkinti, bet žinant, kad gal pensija nėra didelė, užimtumo valstybiniu mastu nėra daug planuojama, tai pozityvas stebina ir užkrečia net mane“, – džiaugsis M. Levickis.

Vėliau vyras aplankys ir vienišą, aklą centro globojamą senolį – buvusį Kauno valstybinio muzikinio teatro artistą, kuris praradęs regėjimą nebeišeina iš namų. „Prieš praveriant duris buvo nemažai jaudulio. Nežinojau, kaip reikės bendrauti su žmogumi, kuris nemato ir nemato visai neseniai. Tai nėra žmogus, kuris ilgą laiką, deja, bet sėdi tamsoje – tai ką tik įvyko“, – jaudulio neslėps muzikas.

„Gyvenimo spalvos“ – LRT televizijos laida, rodoma,19.30 val., trečiadieniais. Žinomi Lietuvos žmonės dienai tampa skirtingų sričių savanoriais. Dalydamiesi savo gyvenimo patirtimi ir laiku jie ne tik padeda sėkmės stokojantiems, bet ir patys iš naujo susipažįsta su savimi.

Dieną ji praleido ligoninėje ir prižiūrės sergantį beglobį vaiką.

„Niekieno vaikai“ – iniciatyva, kurios savanorių misija – pasirūpinti, kad nė vienas vaikas ligos patale neliktų vienas. Tokios savanorystės poveikis vaikų savijautai – sunkiai išmatuojamas: „Tai jam svetima aplinka, nepažįstamos procedūros, kažką skauda – gal ausį, gal temperatūra. Seselė ištisai paguosti negali – ji turi ir kitus pacientus.“

„Su vaikais randu bendrą kalbą. Taip pat žinojau, kad šalia bus savanorė, jos galėsiu bet ko paklausti, nereikės vienai penkių parų praleisti su nepažįstamu vaiku. Tai savanorystėje ir gerai – ji vyksta palaipsniui, tau padeda žmonės. Savanorystės, pagalbos kitam reikia išmokti, bet bijoti nereikia – viskas vyksta palaipsniui“, – trečiadienį 19.30 val. LRT televizijos laidos „Gyvenimo spalvos“ sakys atlikėja.

M. Linkytė pasakos ir apie sunkumus, su kuriais teko susidurti jai pačiai. „Turiu tris M.A.M.A. statulėles šalia savęs. Jos sunkios ne tik fiziškai, man sunku ir viduje. Man atrodė, kad esu net neverta tų statulėlių“, –  atviraus dainininkė.

Trečiadienį 19.30 val. LRT laidoje „Gyvenimo spalvos“ savo istorija dalysis ir savanoriais dienai taps aktorius G. Arbačiauskas su žmona Agne. Jie drauge su maltiečiais padės senoliui Antanui.

Jis neslepia, kad meniška profesija buvo jį įklampinusi į linksmybių liūną, iš kurio išbristi padėjo žmona Agnė. „Ačiū už jos kantrybę, už meilę. Labai tai vertinu ir prisiminsiu, kol gyvas būsiu“, – sako žinomas aktorius ir filmų „balsas“.

Drauge su maltiečiais nukeliavę į senolio Antano namus, G. ir A. Arbačiauskai griebėsi tvarkymo darbų.  „Jei daryti, tai gerai. Ne dėl akių. Žmogus čia gyvens ir jei liks kokie neuždažyti plotai, vis tiek bus nesmagu. Sako, reikia viską daryti iš širdies. Tada ir mažiausi darbai įgauna prasmę“, – sako senolio kasdienybe pasirūpinęs aktorius.

„Ne visiems lemta daryti didvyriškus darbus, didžiulius žygius. Jei dirbi aistringai, iš širdies, tada darbas turi prasmę. Va, išdažytos lubos turi prasmę – kitam žmogui bus šviesiau. Jei darytumei atmestinai, geriau nedaryti – nei pačiam, nei kitam bus geriau“, – apie savanorystę kalba G. Arbačiauskas.

LRT laidoje „Gyvenimo spalvos“, kurioje žinomi Lietuvos žmonės dienai tampa skirtingų sričių savanoriais, šį trečiadienį – dirigento V. Lukočiaus  patirtis. Laida atskleis, kaip maestro gerino 90-metės Natalijos buitį.

Muzikas papasakos apie mažai kam žinomą savo gyvenimo pusę. Pasirodo, V. Lukočius ne tik sėkmingai dirba Suomijos Lapenrantos miesto simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu. Jam lieka laiko ir rūpintis savo sodyba, kurioje augina bites.

„Sodyboje pabūnu su savimi, su gamta. Sugrįžtu, įsižeminu, man labai svarbu, kad išsikraunu visą purvą. Paklausau savęs mintyse, tyloje bedirbdamas. Dirbant išsivalo galva – kompiuteris, tampa daug skaidriau“, – trečiadienį 19.30 val. per LRT televiziją pasakos V. Lukočius.

Prestižinė dirigento profesija ir santechnikos darbai, rodos, sunkiai suderinami. Nepaisant to, iššūkis pakeisti praustuvę pas senutę Nataliją V. Lukočiui tebuvo lengvas riešutėlis. Jis neslėpė, kad keisti praustuves gyvenime teko ne kartą.

„Kai groji, ruoši kūrinį, skambini fortepijonu, tai gali užtrukti nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Ištobulini, bet gal ir to nepakanka, gali būti pusė metų. Dirbi – ir nieko apčiuopiamo, nieko nėra tokio, ką galėtum pačiupinėti. Dėl to man ir patinka tie buities darbai – padarai ir va, yra“, – pasakos vienas žinomiausių Lietuvos dirigentų.

Maestro neslėpė susižavėjimo senole, su kuria praleido beveik visą dieną. „Aš po penkių mėnesių išprotėčiau nuo vienatvės. Čia yra galbūt tas raktas – tai, ko reikia iš jų mokytis, iš tokių žmonių, kurie gimę dar smetoniškoje Lietuvoje, kurie perėjo karus, tremtis, komunizmą, Lietuvos pradžią“, – svarstė V. Lukočius.