Plintančiame „Facebook“ įraše skelbiama, kad galima atsisakyti organų donorystės esant gyvam ir atsisakyti organų donorystės už savo vaikus jiems esant gyviems. Taip pat internete platinama klaidinga nesutikimo su organų donoryste esant gyvam forma.

Kada galima gyvoji donorystė?

Organų donorystė esant gyvam donorui yra galima tik išskirtiniais atvejais. Lietuvoje gyvosios organų donorystės pagalba inkstą dovanoti galima tik artimam šeimos nariui ar sutuoktiniui.

Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo artimo šeimos nario ar sutuoktinio inkstas arba gali būti persodinama dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas, kur jų donorais tampa artimiausi šeimos nariai).

Donoru gali tapti tik pilnametis artimas giminaitis arba sutuoktinis, kuris sutiktų dovanoti inkstą.

Gyvas nepilnametis asmuo gali dovanoti tik regeneruojančius audinius ir ląsteles – kraujodaros kamienines ląsteles iš kraujo ar kaulų čiulpų. Transplantacija iš nepilnamečio gyvo asmens gali būti atliekama tik broliui, seseriai ar tėvams ir tik tais atvejais, kai nėra tinkamo suaugusių regeneruojančių audinių ir ląstelių donoro.

Galiojanti nesutikimo forma. / NTB nuotr. 

„Kraujodaros kamieninių ląstelių donorystė iš nepilnamečio asmens gali būti atliekama tik tais atvejais, kai suaugęs artimas šeimos narys negali tapti donoru. Nepilnamečio asmens kamieninės ląstelės gali būti donuojamos tik broliui ir sesei, mamai ar tėčiui. Jos gali būti imamos iš kaulų čiulpų arba iš kraujo. Donoro organizme kamieninės ląstelės greitai regeneruoja (atsistato), todėl po donacijos donoras nepatiria žalos.

Nuo 2018 metų iki šios dienos buvo tik 14 atvejų kuomet nepilnamečiai asmenys tapo kamieninių ląstelių donorais savo nepilnamečiui broliui ar sesei“, – nurodo Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė gydytoja onkohematologė prof. dr. Jelena Rascon

Iš gyvo nepilnamečio asmens draudžiama imti neregeneruojančius audinius: ragenas, kaulinius, kraujagyslinius ar raumeninius audinius bei organus: širdį, kepenis, inkstus, kasą ar plaučius.

Kaip tampama organų donorais?

Pagal dabar galiojančius Lietuvos teisės aktus žmogus gali išreikšti sutikimą ar nesutikimą organų donorystei tik po savo mirties, tačiau esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru po mirties – pacientui turi būti konstatuota smegenų mirtis ar sustojusi širdies veikla bei nutrūkusi kraujotakai. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Kitomis mirties aplinkybėmis organų donorystė nėra galima.

Be mirusiojo artimųjų sutikimo mirusio asmens audinius, organus paimti ir panaudoti transplantacijai yra draudžiama. Mirusiojo artimųjų atsiklausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą ar nesutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.

Klaidinga nesutikimo forma./ NTB nuotr. 

Kaip išreikšti savo valią dėl organų donorystės?

Pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę galima užpildžius Asmens sutikimą, kad jo audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Norint užpildyti sutikimą internetu, prisijungus prie elektroninių valdžios vartų, turite pasirinkti prisijungimo būdą – banką (arba el. parašą). Pavyzdžiui, pasirinkus prisijungimą „per banką“ (suvedate duomenis), atsidaro langas „E. paslaugos“. Tuomet reikia prisijungti prie „elektroninių valdžios vartų“ bei patvirtinti savo tapatybę. Paskutinis žingsnis – užpildyti sutikimą/nesutikimą ir jį išsaugoti.

Užpildyti popierinę formą galima kreipiantis į bet kurią asmens sveikatos priežiūros įstaigą; kreipiantis į švietimo, farmacijos ir kitas įstaigas, kuriose patvirtintos pareigybės, reikalaujančios biomedicinos mokslų srities, medicinos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypties išsilavinimo (pvz., vaistinės, aukštosios mokyklos ir pan.). Pasirašant nesutikimą, kad žmogaus audiniai, organai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti reikia turėti asmens tapatybę įrodantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę, vairuotojo arba studento pažymėjimą). Jūsų sutikimas/nesutikimas dėl organų donorystės gali būti registruojamas užpildžius tik tas popierines formas, kurios yra pateiktos Nacionalinio transplantacijos biuro internetiniame tinklapyje. Kitos formos nėra priimamos ir registruojamos.

Nustojus funkcionuoti transplantuotam inkstui, Antanui buvo atliekamos dializės, jis sustiprėjo ir panoro vėl tapti recipientu. Vyro bendravardis tėtis Antanas nė kiek nesuabejojo ir ryžosi padėti sūnui – padovanoti savo inkstą.

Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Urgentinės inkstų patologijos sektoriaus vadovė doc. Asta Stankuvienė teigia, kad paciento Antano organizmas po pirmosios transplantacijos tapo labai jautrus prieš buvusio donoro antigenus, tai reiškė, kad ateityje taps labai sunku parinkti tinkamą donorą. „Antanas po pirmosios transplantacijos patyrė kelis netikėtus, gyvybei grėsmingus kraujavimus, todėl ruošiantis naujai transplantacijai buvo labai svarbu kruopščiai ištirti visą organizmą, ypač krešumo sistemą, kad pavyktų sumažinti galimo kraujavimo pavojų. Nuspręsta atlikti farmakogenetinį tyrimą, kuris padėtų parinkti tinkamiausius imunosupresinius vaistus pagal genetines Antano savybes“, – apie tyrimų eigą pasakoja docentė.

„Daugiadalykė komanda paskyrė tinkamiausią inksto transplantacijos taktiką ir paskyrė gydymą po jos, – sako doc. A. Stankuvienė. – Žinant, kad Antanui gali tekti ilgai laukti tinkamo donoro, buvo pasiūlyta pagalvoti apie gyvosios donorystės galimybę.“

Asta Stankuvienė. / Kauno klinikų nuotr.

„Išgirdus gydytojų pasiūlymą dėl gyvosios donorystės, tiek aš, tiek žmona iškart žinojome, kad pabandysime abu. Net mano mama, būdama 94 metų, norėjo padėti anūkui“, – šypsosi tėtis Antanas. Atlikus visus reikalingus tyrimus, paaiškėjo, kad jis yra sveikas, neturi gretutinių ligų, todėl yra tinkamas inksto donoras.

Sužinojęs, kad jo inkstas tinka sūnui, vyrą aplankė laimės jausmas. „Labai apsidžiaugiau, kad galiu padėti savo artimajam, – pasakoja tėtis Antanas. – Eiga iki donorystės užtruko – buvo reikalingi detalūs tyrimai. Labai norėjau ir nekantravau, kad greičiau įvyktų transplantacija.“

Tuo metu sūnus Antanas susidūrė su baime ir abejonėmis. „Aš labai norėjau pasveikti ir geriau jaustis, bet bijojau dėl savo tėčio, kad netekus vieno inksto jam sušlubuos sveikata. Tačiau tiek Kauno klinikų gydytojai, tiek tėtis mane nuramino.“

Net mano mama, būdama 94 metų, norėjo padėti anūkui.

Urologijos klinikos vadovo prof. Mindaugo Jievalto teigimu, vienas didžiausių gyvosios donorystės privalumų – galimybė neskubant pasiruošti operacijai. „Gyvojo donoro transplantacijos būna detaliai suplanuotos, atliekami visi reikalingi tyrimai tiek donorui, tiek recipientui, – pasakoja gydytojas urologas. – Ramybė, susikaupimas, galimybė neskubėti lemia tiek gerus gydymo rezultatus, tiek ir pačio inksto ilgalaikį veikimą.“

„Atliekant tokio tipo transplantaciją, turėjome paruošti dvi operacines ir dvi specialistų komandas. Kol vienoje operacinėje atlikome inksto eksplantaciją iš tėvo, kitoje operacinėje komanda ruošė recipientą transplantacijai. Po inksto paėmimo, gydytojas chirurgas atliko organo transplantaciją recipientui“, – apie gyvosios donorystės ir operacijų eigą pasakoja profesorius.

Jis džiaugiasi, kad transplantacija vyko sklandžiai. „Pooperacinė eiga tiek donorui, tiek recipientui buvo sėkminga – nebuvo jokių komplikacijų.“ Gydytoja nefrologė doc. A. Stankuvienė priduria, kad Antanui inkstas pradėjo veikti iškart po transplantacijos ir neprireikė nė vienos dializės procedūros.

„Dabar jaučiuosi gerai ir gyvenu šia diena. Kas bus ateityje – nežinau, bet tikiuosi geriausio. Šiuo laikotarpiu mane labai palaiko šeima ir Kauno klinikų specialistai, kuriems esu labai dėkingas“, – po sėkmingos inksto transplantacijos sako Antanas.

Per metus Kauno klinikose įvyksta vos kelios gyvosios donorystės transplantacijos. Pasak prof. M. Jievalto, gyvosios donorystės istorijų Kauno klinikose galėtų būti ir daugiau, tačiau sunku surasti artimąjį, kuris ne tik norėtų tapti donoru, bet ir būtų tam tinkamas. Transplantacijų, kurių metu transplantuojami mirusiųjų donorų inkstai, per metus Kauno klinikose atliekama apie 35.

Ši transplantacija vyrui bus antroji. Anksčiau jam buvo persodintas mirusio donoro inkstas.

Kaip teigia LSMUL Kauno klinikų gydytojas nefrologas, vyresnysis transplantacijų koordinatorius Andrejus Bura, transplantacija iš gyvo donoro dažniausiai būna sėkminga, transplantuotas gyvo donoro inkstas veikia geriau ir išlieka gyvybingas ilgiau nei transplantuotas mirusio donoro inkstas. 

Ši operacija šiais metais yra pirmoji gyvojo donoro inksto transplantacija Kauno klinikose ir jau septintoji Lietuvoje – šešios tokios transplantacijos šiemet atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose.

Gyvoji donorystė – retesnė

Lietuvoje kol kas gyvosios donorystės atvejai yra gana reti. Daugiausiai tokių operacijų atlikta 2014 metais – 11. 2019 metais įvyko septynios gyvojo donoro inksto transplantacijos, 2020 metais – vos trys.

Didžioji dauguma inkstų transplantacijų atliekama iš mirusio donoro. Per metus registruojama iki 100 tokių operacijų. Jei abu donoro inkstai yra sveiki, jie persodinami dviem ligoniams.

Gydytojas A. Bura pastebi, kad daugiausiai nuogąstavimų dėl gyvosios donorystės paprastai turi ne donorai, o recipientai. Jie nerimauja, kad vieno inksto pašalinimas pakenks artimojo sveikatai.

Gydytojas nefrologas pataria mažiau nuogąstauti ir pasikliauti gydytojų profesionalumu. Gyvosios donorystės transplantacija atliekama tik tada, kai medikai įsitikina, kad potencialaus donoro fizinė sveikata yra gera ir abu inkstai veikia puikiai.

Tam, kad žmogus galėtų padovanoti savo inkstą, atliekama itin daug įvairiapusių tyrimų. Siekiama, kad intervencija donorui turėtų kuo mažesnių pasekmių, o po transplantacijos donoro sveikatos būklę nuolat seka ir vertina nefrologai.

Turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas

Europos transplantologai taip pat sutaria, kad geriausias gydymo būdas pacientui, sergančiam galutinės stadijos lėtine inkstų liga, yra gyvojo donoro inksto persodinimas. 2017 m. paskelbtose Europos Sąjungos transplantacijų rekomendacijų gairėse pabrėžiama, kad esant galutiniam inkstų funkcijos nepakankamumui transplantacija turėtų būti pirmojo pasirinkimo gydymas. Antrasis rekomenduojamas gydymo būdas – peritoninė dializė.

Tik netikus pirmiesiems dviem gydymo būdams siūloma taikyti hemodializę. Lietuvoje dažniausiai pacientui nesupažindinus su kitais galimais gydymo būdais iš karto siūloma hemodializė.

Gyvojo donoro inksto transplantacija ypatinga tuo, kad recipientui nereikia laukti, kol atsiras donoras, be to, tai padeda išvengti komplikacijų, atsirandančių dėl ilgalaikio dializių taikymo.

Lietuvoje gyvuoju donoru gali būti sutuoktinis arba artimu giminystės ryšiu su recipientu susijęs giminaitis – mama, tėtis, sesuo, brolis, teta, dėdė. 

Mūsų šalyje įteisinta ir porinė donorystė. Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui. Tokių transplantacijų mūsų šalyje dar nėra atlikta.

Šiandien Lietuvoje inkstų transplantacijos laukia 107 asmenys, 67 iš jų yra aktyvūs, t. y. pasiruošę operacijai. Jiems tai – vienintelis būdas gyventi pilnavertį gyvenimą.